Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacijos vadovas: įvaikinimas – tai geriausia dovana mūsų šeimai

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijavo straipsnių ciklą apie šeimas, skirtą paminėti gegužės 15-tąją, tarptautinę šeimos dieną. Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacijos vadovas Tomas Rimkus ta proga papasakojo, kaip prieš beveik ketverius metus su žmona įvaikino berniuką. Sūnų jie vadina likimo dovana ir priduria, jog kiekvienam rekomenduotų pasidomėti įvaikinimu ir pasvarstyti apie galimybę suteikti vaikui galimybę gyventi šeimoje.

-Kaip nusprendėte įsivaikinti?

-Negalvojome, kad gyvenime mūsų laukia toks kelias. Su žmona susituokėme, planavome ateitį, bet pamatėme, jog gandrai nesibeldžia. Galiausiai nusprendėme įvaikinti. Sprendimas nebuvo spontaniškas. Šią mintį jaukinomės palengva. Kažkada mama buvo užsiminusi apie įvaikinimą, aš dar studijų laikais domėjausi įvaikinimo klausimais. Kai su žmona susitaikėme, jog mums vaikų susilaukti nepavyks, prašviesėjo. Pradėjome matyti, kad pasaulyje yra daug įvairių galimybių, todėl ėmėmės veiksmų. Žmona pirma ėmėsi iniciatyvos, aš galvojau šiek tiek ilgiau, bet nuėjus ilgą kelią nieko nesigailiu. Džiaugiuosi, jog dabar mūsų šeimoje auga sūnus.

-Koks buvo įvaikinimo procesas?

-Praėjo metai nuo minties apie įvaikinimą iki Globėjų ir įtėvių mokymų baigimo. Paskui laukėme galimo įvaikinti vaiko pasiūlymo. Tame etape, kol lauki pasiūlymo, jautiesi vienišas. Aišku, aš dėkingas žmonai. Mes esame branduolys, esame partneriai ir apie viską galime pasikalbėti. Daug kas sako, kad įvaikinimas yra dar ir šeimos išbandymas. Yra tikimybė, jog šeima dėl to iširs, bet mes atlaikėme išbandymus. 

Pradėjome rinkti dokumentus, juos pateikėme, organiškai ėjome link įvaikinimo. Globėjų ir įtėvių mokymai  pasitarnavo tam, kad katu kaip šeima išdiskutuotame visus atvejus ir pamatytume situacijas įvairiais kampais. Mokymų pabaigoje nebuvo neatsakytų klausimų ir dvejonių.

Mums buvo nesvarbu, ar tai bus mergaitė, ar berniukas. Tik norėjome kuo mažesnio vaikelio, kadangi neturėjome įgūdžių, kaip elgtis su vyresniais vaikais. Pasirinkome jauniausią amžių, nuo 0 iki 1,5 metų ir laukėme pasiūlymo.

-Kokios mintys užplūdo tada, kai sulaukėte pasiūlymo įvaikinti?

-Vaikelio pasiūlymo sulaukėme gana greit, praėjus keturiems mėnesiams po Globėjų ir įtėvių mokymų baigimo. Taip greit jo sulaukti nesitikėjome, nes dar norėjome įsikelti į didesnius namus, tačiau gyvenimas ėmė ir įteikė dovaną.

Mūsų atvejis nebuvo paprastas. Mūsų sūnus buvo paliktas nesaugioje aplinkoje. Jis iš pradžių buvo be istorijos, bet vėliau atsirado jo mama. Tada kilo klausimas, ką ji darys, ar ji norės susigrąžinti vaiką. Buvome nežinioje. Galiausiai paaiškėjo, kad moteris neketina susigrąžinti vaiko, tačiau mes tuo metu vis dar buvome vaiko globėjai su atidėtu statusu tapti įtėviais. Nežinojome ir to, ar artima vaiko aplinka, tėvas ir kiti artimieji, nenorės jo susigrąžinti.

Tada teko praeiti Teismo kelią. Iš pradžių Teismas nustatė, ar tikrai atsiradusi moteris yra vaiko mama. Paaiškėjus, kad taip, laukėme kito Teismo posėdžio, kuriame moteris atsisakė motinystės teisių. Po to mes teikėme dokumentus su prašymu tapti vaiko įtėviais ir kai įsigaliojo Teismo sprendimas, tik tada tapome įtėviais.

Visuose etapuose labiausiai gelbėjo supratimas, jog esame šeima ir žinojimas, jog stengiamės dėl vaiko, dėl jo gerovės.

-Kas įvaikinimo procese iš pradžių atrodė labai baisu, bet pasirodė, kad taip nėra?

-Manau, kad net ir biologiškai vaikų susilaukę tėvai susimąsto, ar mylės savo vaiką. Šis klausimas kyla dėl to, kad tu juk nieko konkrečiai nežinai. Jeigu laukiant biologinio vaiko, turi devynis mėnesius apsiprasti su šia mintimi, vaikštai pas medikus, džiaugiesi, matai, kiek vaikas užaugo, žinai datą, kada įvyks gimdymas, tai įvaikinimo procese visa tai gali tik įsivaizduoti. Nuolatos kirba klausimas, kaip bus, koks bus jūsų santykis, kaip seksis mums kaip šeimai.

Meilė mūsų dienomis dažnai yra sąlygota. Tėvai sako vaikams, jeigu būsi geras, tada tave mylėsiu. Jeigu būsi geras, duosiu. Man atrodo, kad pagarba vaikui yra svarbiausia. Pagarba išugdo kitus jausmus, atneša besąlygiškumą.

Nereikia stengtis iš vaiko kažką nulipdyti, iškelti jam kažkokių kartelių, manyti, jog jis bus toks, kokį tu įsivaizduoji. Tuos dalykus reikia iš karto atmesti ir priimti vaiką tokį, koks jis yra. Turi pagarbiai priimti vaiką, nes jis pas tave atkeliavo kaip dovana. Tau kažkas ją įteikė, kažkas tos dovanos atsisakė, bet tai yra dovana.

Aš labai myliu savo sūnų ir jam kiekvieną dieną tą patį sakau. Bet be pagarbos nebūtų ir meilės. O tai, kad jis yra įvaikintas, nuo to niekas nesikeičia. Jis yra mūsų sūnus. Mes kalbame apie įvaikinimą, aiškiname, kad būna vaikai iš pilvelio gimsta ir būna vaikai iš širdelės. Aišku, jis dabar labai nori brolio arba sesės. O kad bus brolis ar sesė, tos galimybės neatmetame. Manau, viskas susidėlios organiškai.

-Kaip jūsų gyvenimą pakeitė sūnaus atsiradimas?

-Vaikas pakeičia gyvenimą 180 laipsnių kampu ir tai yra labai gerai. Kai vaikas auga ir tu pats augi. Ir tas vidinis vaikas niekur tavęs nepalieka. Vaikas yra tarsi stebuklas. Vaikas suteikia gyvenimui daug emocijų, atvirumo. Su vaiku  turi būti nuoširdus, atviras. Vaikai apverčia gyvenimą, parodo kitas gyvenimo spalvas, kitokį požiūrį. Vaikas dovanoja visą geriausių dalykų paketą tavo gyvenimui. Sūnus yra ypatinga dovana mūsų šeimai ir mes juo labai džiaugiamės.

Siūlau visiems pasvarstyti apie įvaikinimą. Įvaikindamas leidiesi į kelionę ir pradžioje nežinai, kur tave nuneš kelias. Bet tiesiog reikia nebijoti, keliauti ir mėgautis kelione. Eiti žingsnis po žingsnio ir tau pavyks. Aš esu dėkingas žmonai, kad turime bendrystę, kad galime pasikalbėti apie viską, diskutuoti visais klausimais. Šeima sukuria mums gyvenimo prasmę.