Naujienos

Sužinojote apie skriaudžiamą, kenčiantį vaiką, draugą, klasioką? Netylėkite!

Sužinojote apie skriaudžiamą, kenčiantį vaiką, draugą, klasioką? Netylėkite!

Zarasų vaiko teisių apsaugos skyriuje įrengtas vaiko kambarys užsipildė mokinių klegesiu, kai į jį specialistai pasikvietė P. Širvio progimnazijos mokinius, siekdami jiems priminti apie vaikų teises ir pareigas, susipažindinti su vaiko teisių apsaugos (toliau – VTAS) specialistų vykdomomis funkcijomis, vaiko teisių apsauga, vaiko globa (rūpyba), įvaikinimu.

„Vaikai nuoširdžiai prisipažino, kad atvykti į VTAS jiems buvo nedrąsu. Galbūt dėl žiniasklaidos sukurto bauginančio Tarnybos įvaizdžio, kai, pasak jų, VTAS specialistai „atvyksta į šeimą ir paima vaikus“. Tačiau iš susitikimo vaikai išėjo su geromis emocijomis ir teigiamu įsivaizdavimu apie tai, kokį darbą iš tiesų atlieka vaiko teisių apsaugos specialistai“, – sakė Zarasų VTAS patarėja Neringa Jefimovienė.   

Skyriaus specialistės vaikams papasakojo, kaip VTAS gali padėti šeimai ir vaikams; kokie procesai vyksta, gavus informaciją apie vaiką, prieš kurį galima buvo smurtauta ir kaip tokiam vaikui organizuojama pagalba; apie aplinkybes, dėl kurių vaikams būna nustatoma globa (rūpyba), kaip vaikui parenkami globėjai ir kt.

„Mokinių prašėme būti aktyviais piliečiais. Sužinojus apie skriaudžiamą, kenčiantį vaiką, draugą, klasioką, – netylėti, informuoti auklėtoją, mokyklos socialinį darbuotoją arba vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus. Vaikai suprato, kaip svarbu, kad skriaudžiamam vaikui kuo skubiau būtų suteikta visapusiška pagalba“, – pastebėjo Zarasų VTAS patarėja N. Jefimovienė.   

Susitikimo metu vaikai aktyviai domėjosi įvairiomis temomis su vaikų teisėmis ir pareigomis susijusiomis temomis, uždavė klausimų. „Vaikams ypač buvo svarbu sužinoti, ar yra ir kaip yra sužinoma bei vertinama (ar atsižvelgiama) vaiko nuomonė sprendžiant klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvų skyrybų atveju, vieno iš tėvų, su kuriuo gyveno vaikas, mirties atveju“, – sakė VTAS atstovė.

Pasikviesdami vaikus į savo darbo vietą VTAS specialistai prisijungė prie „Nuoširdumo savaitės” akcijos renginių, kuriuos inicijavo Pauliaus Širvio progimnazijos bendruomenė. Su mokiniais atvyko ir progimnazijos socialinė darbuotoja Gitana Savičienė bei psichologė Aistė Lingienė.

Primename, kad vaikas, patiriantis smurtą (psichologinį, fizinį, seksualinį, nepriežiūrą, patyčias ar kt.), turėtų kreiptis į: į suaugusį žmogų, kuriuo pasitiki; į „Pagalbos vaikams“ liniją; skubiais atvejais, jei gresia pavojus sveikatai ar gyvybei, skambinti nemokamu tel. nr. 112; į gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių (galima kreiptis anonimiškai, telefonu, el. paštu, paštu); skambinti į nemokamai emocinę paramą teikiančias linijas („Vaikų linija“, „Jaunimo linija“).

 

 

Mano didelės ir darnios šeimos paslaptis – mes esame komanda

Aurima Dilienė – žinoma gydytoja psichoterapeutė, šeimų konsultantė, lektorė, vaikų ir paauglių psichiatrė, sukaupusi per 20 metų profesinę patirtį. Įkopusi į penktą dešimtį su visa šeima išvažiavo gyventi į Prancūziją, Bordo miestą, kuriame parašė pirmąją knygą...

Tokius pristatymus randame susitikimų su Aurima Diliene anonsuose. Bet įdomiausia su šia moterimi diskutuoti tampa tada, kai sužinai, kaip svaiginančią karjerą ji derina su motinyste. Aurima su vyru augina 7 vaikus. Nuo 26 iki 8 metų. Penkias mergaites ir du berniukus. Šiuo metu šeima gyvena Prancūzijoje.

,,Šeima nėra savaime suprantamas dalykas, atsirandantis ir būnant šiaip. Ji funkcionuoja pagal tam tikrus dėsnius. Visoms šeimoms dėsniai vienodi. Santykiai turi savo vystymosi etapus. Šeimą reikia skaityti, kaip knygą. Su skyriais, jų pavadinimais. Šeimą kurti reikia pradėti nuo savęs. Visų pirma – būti laimingu. Tada galėsi ir kitus laime apdovanoti. Negali padovanoti to, ko neturi pats‘‘,- pokalbį su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus specialiste pradeda Aurima Dilienė. Ir šiam pokalbiui apie vaikus ir šeimą psichiatrė ir rašytoja skiria visą valandą. Ją praleidžiame Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Amžinas klausimas – kaip moteris turi padalinti save šeimai ir karjerai teisingai?

Aurima pasvarsto, kad kai konsultuoja šeimas, pastebi, kad neretai kyla klausimas - kas šeimoje yra teisinga? Vienai tas pats atrodo teisingai, kitai ne. ,,Bet kaip jau sakiau, visi šeimoje turi būti laimingi. Ir aš turiu būti laiminga. Ir nebijau būti apkaltinta egoizmu. Kas to nesupranta, tegul kaltina. Gyventi turi būti gera. Tai amžinas klausimas – kaip save padalinti teisingai? O atsakymas – kitus laimingus reikia daryti kartu su savimi. Nes šalia laimingo žmogaus gera gyventi. Laimė – tai lapė, na ta, iš ,,Mažojo princo‘‘. Laimę reikia prisijaukinti. Jeigu kuris vienas šeimoje jausis nelaimingas, laimės visumos nebus. Bet laimingu visų pirma reikia padaryti save, žinoma, ne kitų sąskaita, o kartu su jais‘‘,- apie sėkmingą karjerą ir motinystę kalba Aurima.

Aurima sako, kad jeigu reikėtų rinktis, ką svarbiausio gyvenime pasiekė – profesijos aukštumų ar gausią šeimą, tai įvardintų, kad svarbiausia vaikai. ,,Mano svaiginanti karjera ir yra septyni vaikai. Čia šitą karjerą aš padariau tikrai. O gydytoja – tai mano profesija ir užsiėmimas. Ir rašytoja užsiėmimas. Ir dar mėgstu keliauti. Tai keliauju ir pasakoju visiems apie tai. Kai mokiausi, tai mano dėstytojas sakė – kai ko nors išmoksite, tai to nelaikykite savyje, nes žinios, kuriomis nesidalijama – jos dingsta. Aš nenoriu, kad žinios dingtų. Todėl ir knygas pradėjau rašyti – neleisiu, kad dingtų. Ir vaikai didžiuojasi. Sako, savo vaikams parodysim, kaip ,,baba‘‘ važiavo į Prancūziją. O knygos- tai mano įrankis darbe. Beje, jos gimė lengviau, nei vaikai‘‘,- sako Aurima Dilienė.

Šią pokalbio dalį dedikuoju gegužei – šeimos mėnesiui

,,Negaliu vienu žodžiu pasakyti, kas yra šeima. Tai yra sistema. Ir reikia žinoti, kaip ji veikia. Ieškoti informacijos, kaip veikia šeima. Ji nėra savaime suprantama. Šios sistemos negalima griauti ir galvoti, kad viskas atsiras savaime. Tenka padirbėti. Čia noriu priminti meilės kalbas. Tai kaip užsienio kalbos. Negalima jų išmokti iš karto. Reikia mokytis. Taip ir šeima, kad išmoktum kito žmogaus meilės kalbą, reikia įdėti pastangų. Šeima - kaip širdies kardiograma... ji turi pakilimus ir nusileidimus. Nes jeigu bus lygi linija, tai žinot, ką tai reiškia‘‘,- sako pašnekovė.

Rašytoja ir gydytoja sako, kad šeimą galėtų palyginti su komandiniu žaidimu. Kur vienas svarbiausių gebėjimų - tai gebėjimas klausytis ir girdėti.

,,Girdėti ir išgirsti yra ne tas pats. Klausytis ir išgirsti yra ne tas pats. Tai pastangos – girdėti kitą, ką jis nori pasakyti. Kai kalbu su šeimomis, dažnai išgirstu vieno kurio partnerio skundą – tu manęs negirdi. Pirmiausia reikia pasakyti sau, ką noriu pasakyti kitam. Kaip? Kad pats suprastum, ką sakai, kad žinotum, ko nori ir ką gali padaryti, kad tai išsipildytų. Manęs per konsultacijas klausia- pasakykit, ką aš turiu daryti? Ir tada mane išgąsdina – gi ką tik kalbėjom apie tai, o žmogus nemokėjo išgirsti. Šeima nėra receptas – surašiau produktus ir išsikepė šeima. Ne ką aš turiu daryti, o ar aš pasiruošęs išgirsti ir tai daryti. Ilgai daryti. Ką tai reiškia? Na, vieni išvirti pietūs ar padovanotą gėlė – nėra šeimos laimės atspindys. Tai šeimos tradicija tik tada, kai daroma nuolat, ne iš pareigos, o iš meilės‘‘,- pašnekovė taip įvardija amžiną ėjimą į šeimos supratimą.

Ar skiriasi skirtingų tautybių supratimas apie darnią šeimą?

,,Dabar gyvenu Prancūzijoje. Pažįstu kitų šalių kultūras. Tyrimo nedariau, bet manau, kad šeimos dėsniai visur vienodi. Visur žmonės jaučia taip pat. Ar yra lietuviškas džiaugsmas? Ar yra norvegiškas liūdesys? Ar yra amerikietiškas pyktis? Jie gali būti išreikšti pagal kultūrinius skirtumus, bet iš esmės, tai vienodi jausmai, kurie išgyvenami šeimoje. O ar yra skirtingų tautų laimingos šeimos taisyklės? Taisyklės, galvoju, nesiskiria. Ir lietuviška meilė ir amerikietiška – negali skirtis. Jausmas tai tas pats. Meilė - tai dalybos. Dėsniai nesiskiria. Gali skirtis tik išraiška pagal kultūrinius skirtumus‘‘,- apie darnios šeimos paslaptis mąsto Aurima.

Turiu septynis vaikus

Psichoterapeute ir gydytoja, 7 vaikų mama sako, kad su kiekvienu vaiku laimės į šeimą atėjo daugiau. ,,Aš esu tokia, kokia esu, nes visus juos turiu. Aš esu 7 vaikų mama ir kiekvienas mane papildė. Gal kiek galiu pasigirti savo išskirtine padėtimi – esu gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė, aš esu psichoterapeutė, šeimų konsultantė. Mano karjera sėkminga todėl, kad aš turiu didelę šeimą. Ji mane verčia augti, tobulėti, žinoti. Išradingumas labai svarbi savybė. Turi kasdien kažką išradinėti, arba nusižiūrėti, kas ką jau išrado ir kopijuoti. Ir mano asmenybė – septynių vaikų mama, gydytoja ir rašytoja – tai nėra atskirai paėmus kažkokios mano savybės. Aš esu šitų sudedamųjų dalių visuma‘‘,- sako Aurima.

Palinkėjimai – gegužei šeimos mėnesiui

,,Pabūkit kartu linksmai. Tai vienas iš santykių dėsnių. Šeimą suartina linksmumas. Tai esminis pabuvimas šeimoje – linksmai. Kaip? Čia jau jums spręsti – ar baseinas, ar parke... Vaikai- dedamoji laimės dalis. Šeima – komandinis žaidimas. Pabūkim komandoje, kur žaidimas vyksta ne vienas prieš kitą, o loginis žaidimas į bendrą tikslą‘‘,- linkėjimus šeimos mėnesiui skyrė pašnekovė.

Apie vyrą

Kalbant apie Aurimos vyrą Vaidotą atrodė, kad jis štai tuoj pat ateis. Nors Aurimai viešint Lietuvoje jis žmonos nelydėjo – liko Prancūzijoje su vaikais, jo buvimą buvo galima justi, gal todėl Aurima apie vyrą beveik nekalbėjo, nes atrodė, kad jis sėdi kiek tolėliau ir šypsosi žmonai, ją padrąsindamas ar papildydamas. ,,Mes su juo komanda. Labai gera ir stipri. Tą įrodo mūsų gyvenimas. Mano vyras, kai kartu atvyksta į susitikimus, tai ypač moterys mėgsta jo paklausti, kaip mes susitvarkom su 7 vaikais. Jis žino stebuklingą atsakymą - jis atsako, kad jie neatsirado visi iš karto. Mes kartu net kai nesam arti. Aš esu čia, o jis kitame mieste – dirba ir dar dokumentus reikiamus tvarko‘‘,- sako Aurima.

 

Apie septynis sėkmingos gydytojos ir rašytojos vaikus

,,Rašau knygas ir skiriu vaikams. Pirmą knygą parašiau ir skyriau vyriausiai dukrai. Nes knyga panaši į dukrą – gimė netikėtai. Ir drąsinanti knyga – kaip dukra, kuri mane išdrąsino. Antra knyga, apie šeimą, kaip komandą. Tai sūnui skirta, jam 23 metai, jis mąstytojas ir filosofas, tai ta knyga jam tinkama. Ir jis sako, kad nori būti psichoterapeutu. Trečias vaikas irgi turės dovaną – rašau trečią knygą. Joje - privati praktika. Gal kitu pavadinimu, bet tiks trečiai dukrai. Trečia dukra ir trečia knyga – apie mane, ką mėgstu veikti. Kaip save atradau. Ir jos abi man balzamas prie žaizdos. O ketvirta dukra – ji mokslininkė. O penktosios vardas viską pasako. Jos vardas yra Pasaka. O šeštos dukros vardas Fėja, tai ką čia ir pridėsi.. O septintasis vaikas – Dievo dovana. Jo vardas Teodoras.

Aurima neturi išsiskyrusių šeimos draugų. Gal tai burtai?

Aurimos artimi draugai, tiksliau sutuoktinių poros, yra visų vaikų krikštatėviai. Aurima išduoda lyg kažkokį burtą ar geruosius kerus. ,,Visi mano draugai, kurie yra visų vaikų krikštatėviai, jie susituokę po 20-25metus. Ir jie visus tuos metus kartu. Ar aš turėjau tai darnai įtakos? Nežinau. Šventėm savo 25 metų sutuoktuvių metines. Ir visas tas poras pakviečiau. Gal darna šeimoje galima užsikrėsti? Būtų gerai‘‘,- juokiasi Aurima.

Apie santykius ,,pjūklus‘‘ ir šeimą be sutuoktinio

Aurima sako, kad niekada nepasisakytų už nekokybišką žmonių buvimą kartu. ,,Būna santykiai, kaip pjūklai. Jais žmonės pjauna vienas kitą ilgus metus. Tai neprideda sveikatos. Bet jeigu žmogus neturi jokių santykių, tai jau irgi liguista būsena. Galima neturėti sutuoktinio, bet šeima – ne vien sutuoktinis, gi yra giminės, broliai, seserys, pagaliau kartais ir profesinėje veikloje nusistovi beveik giminiški santykiai. Tai irgi sąlygoja gerą savijautą. Mokykimės kurti laimingus ir mus auginančius santykius. Nes vienatvė ir nuodingi santykiai žudo. Tokias žinutes siunčiu ir savo knygomis. Kiekvienas randa savo žinutę. Ėjimas į šeimą, kaip lipimas į kalną. Lipti lengviau, nei palypėjus sustoti, nes nuslysi atgal‘‘,- apie šeimos virsmą sako Aurima.

Kur vaikams geriau gyventi, jeigu netenka tėvų?

Ne vieną vaiką ir ne vieną šeimą konsultavusi psichoterapeutė, išgirdusi šį klausimą susigraudina. ,,Esu dirbusi vaikų namuose. Nežinau, su kuo palyginamas vaikų gyvenimas ten. Be privatumo, be individualumo. Vaikų namai yra atgyvena. Tik šeimoje vaikui geriausia. Tam ir kuriamos šeimynos, globėjai. Yra įvairi praktika, išlaikanti vaiką šeimos atmosferoje. Vaiką nors laikinai reikia imti į šeimą, tegul jis nors svečiuojasi. Bet kokia šeimos atmosfera yra geriau, nei vaikų namai. Esu dirbusi vaikų namuose – negaliu kalbėti, noriu verkt‘‘,- tokiais žodžiais pokalbį baigia Aurima, gydytoja, rašytoja ir mama.

 

Prienai pasiūlys daugiau paslaugų krizę išgyvenančiai šeimai

Darbo sėkmė vaiko teisių apsaugos srityje priklauso nuo daugelio dalykų, bet labai glaudžiai siejasi su savivaldybės organizuojamų paslaugų šeimai kokybe bei prieinamumu. Pokyčiai vaiko teisių apsaugos sistemoje iššaukia dar didesnį paslaugų šeimai poreikį.

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Neringa Martišienė šiuo ypač svarbiu klausimu susitinka su Skyriaus apimamų rajonų savivaldybių atstovais, nes savivaldybės atsakingos už savalaikį ir kokybišką paslaugų šeimai teikimą.

„Aiškiai įtvirtinama vaiko prigimtinė teisė augti biologinėje šeimoje. Tad iki kraštutinės priemonės, vaiko paėmimo iš šeimos siekiant jį apsaugoti, turi būti išnaudotos visos įmanomos galimybės tėvams padėti. Tai susiję su paslaugų profesionalumu, plėtra ir labai aktualu kiekvienai savivaldybei“, - pirmajame susitikime, kuris vyko Prienų rajono savivaldybėje, akcentavo N. Martišienė.

Savivaldybės socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Sandra Mekionienė informavo, kad rajone užtikrinama visapusė pagalba šeimai. Be kita ko, prieš dvi savaites Prienų r. Jiezno pagalbos šeimai centras pradėjo teikti naują paslaugą – pagalbą į krizę patekusioms  moterims su vaikais. Kol kas šia paslauga dar niekas nepasinaudojo.

N. Martišienė įvardijo bendradarbiavimo, keitimosi informacija svarbą ir dalijimosi profesionaliomis įžvalgomis reikšmę.

Pavyzdžiui, dažnai sulaukiama klausimo, kuo skiriasi mobiliosios komandos ir seniūnijos socialinio darbuotojo darbas su šeima. Kartu atvykusi Kauno apskrities mobiliosios komandos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė pabrėžė, kad požiūrių sujungimas abiem pusėm tik pasitarnauja, o pagrindinis išskirtinumas yra problemos vertinimas per tris skirtingas disciplinas.

„Komandoje dirba priklausomybių ligų specialistas, socialinis darbuotojas, psichologas. Orientuojamės ne į konsultacijų skaičių, bet į gylį. Kuo daugiau žmogus atsiveria, kuo daugiau informacijos pasiekiame, tuo taiklesnes rekomendacijas teikiame“, – paaiškino G. Salickienė.

N. Martišienė atsakė į klausimus apie nuo kitų metų įsigaliosiančią reagavimo į gautą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą tvarką, pakomentavo Pagalbos šeimai ir vaikui poreikio ir Vaiko apsaugos poreikio sąvokas, naujai įvedamą laikinosios priežiūros institutą.

Susitikimai su savivaldybės bei socialinės srities įstaigų atstovais vyks Jonavos, Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių, Raseinių rajonuose, Birštone ir kt.

 

 

 

 

 

Kauno mieste – daugiau paslaugų šeimoms ir vaikų globėjams, didesnė pagalba nukentėjusiems asmenims

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje (toliau – Kauno m. VTAS) organizuotas susitikimas, kuriame daugiausia dėmesio skirta paslaugų ir pagalbos teikimui šeimoms, vaikų globėjams bei nelaimėn patekusiems asmenims. Būrys vaikų gerove besirūpinančių specialistų dalijosi gerąja patirtimi, kuri padeda šeimoms teikti efektyvią pagalbą. Pasidžiaugta tiek siūlomomis iniciatyvomis, tiek jau pasiektais rezultatais.

„Kiekvienas vaikas turėtų augti saugioje ir jo poreikius atliepiančioje aplinkoje. Svarbu, kad būtų patenkinti ne tik jo fiziniai poreikiai, bet ir psichologiniai bei emociniai. Jeigu šeimoje smurtaujama, nevengiama vartoti alkoholio, vyrauja nuolatiniai kivirčai, akivaizdu, kad pagalbos reikia ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Džiugu, jog Kaune atsiranda vis daugiau pagalbą teikiančių centrų ir specialistų, kurie pasiruošę pasiūlyti platų paslaugų spektrą kiekvienam, susidūrusiam su problemomis“, – susitikime kalbėjo Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Andželika Vežbavičiūtė.

Įvairios problemos kamuoja ne tik tradicines šeimas, bet jas tenka patirti ir vaikų globėjams. Dažnai laikinoji globa reikalinga vaikams, kurie pasižymi delinkventiniu elgesiu, yra neįgalūs, taip pat išgyvena nelengvą paauglystės laikotarpį. Asmenų, kurie norėtų ir gebėtų tinkamai pasirūpinti tokių vaikų gerove, ypatingai trūksta. Tikimasi, jog būtent institucijų rodomas dėmesys ir siūloma pagalba šeimoms, gali tapti svaria paskata daugiau asmenų rinktis globėjo darbą.

Anot Kauno miesto Socialinių paslaugų skyriaus Paslaugų šeimai ir vaikui poskyrio vedėjos Giedrės Vareikienės, vykdant „Vaikų gerovės ir saugumo didinimo, paslaugų šeimai, globėjams (rūpintojams) kokybės didinimo bei prieinamumo plėtra“ projektą, nuo šio mėnesio pradžios Kaune, pagal „Iniciatyvos Kaunui“ programą pagalbą teikia trys centrai, kuriuose vyksta skubios psichologų konsultacijos, dirba socialiniai darbuotojai, organizuojamos pykčio valdymo grupių užsiėmimai. Esą šių centrų pagalba labiausiai orientuota būtent į probleminio elgesio vaikus, kurie vengia lankyti mokyklą, bėga iš namų, yra ūmaus ir konfliktiško būdo. Vaiko teisių apsaugos specialistams pasiūlyta minėtų centrų teikiamą pagalbą siūlyti šeimoms, kurių problemas specialistai įžvelgia nuolatinio darbo metu.

Susitikime pristatyta ir dar viena naujovė – nuo pavasario pradžios Kaune įkurtas Šeimos krizių centras, kuriame teikiamos dvi socialinės priežiūros paslaugos – laikino apnakvindinimo ir apgyvendinimo.

Kaip susirinkusiesiems aiškino Kauno miesto socialinių paslaugų centro direktorė Diana Šatienė, naujai įkurtas Centras teiks prioritetinę pagalbą šeimoms, kurios patekusios nelaimėn dėl įvairių priežasčių: nukentėjusios nuo gaisro, išgyvenančios krizę šeimoje, priverstos apleisti savo gyvenamąją vietą dėl iškeldinimo ir pan. Minėta, jog esant galimybei, šiame Centre galės apsigyventi ir socialinę atskirtį patiriančios šeimos, nepiktnaudžiaujančios alkoholiu. Iki šiol Kaune panašaus pobūdžio pagalba buvo teikiama tik nuo smurto nukentėjusioms moterims su vaikais, o šiame centre reikiamą prieglobstį galės gauti ir vyrai.

Specialistai taip pat diskutavo ir apie bendruomeniniuose globos namuose gyvenančių vaikų užimtumą, aptarė laikinai Vaikų gerovės centre „Pastogė“ gyvenančių vaikų priežiūrą, kalbėjo apie tarpinstitucinio bendradarbiavimo tobulinimo galimybes, pasidžiaugė teigiamais bendro darbo rezultatais.

Į šį susitikimą Kauno m. VTAS pakvietė Kauno miesto Socialinių paslaugų centro specialistus, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorę, Kauno vaikų globos namų „Mūsų vaikai“ darbuotojus bei Vaikų gerovės centro „Pastogė“ atstovus.

„Iniciatyvos Kaunui“ – tai Kauno miesto savivaldybės inicijuojama programa, kviečianti nevyriausybines organizacijas ir miesto bendruomenes prisidėti prie Kauno problemų sprendimo, siūlant iniciatyvas ir teikiant paraiškas. Šios programos metu miestas finansuoja ne organizacijas, bet projektus, kurie sprendžia aktualias problemas ir yra orientuoti į aiškius rezultatus.

 

Tauragės apskrityje sukurta galimybė užimti nemotyvuotą jaunimą paskatinant dalyvauti projekte „Judam“

Šilalės rajone pristatytas jau startavęs projektas „Judam“. Šio projekto tikslas – mažinti nedirbančio, nesimokančio, mokymuose nedalyvaujančio, Užimtumo tarnyboje neregistruoto 15-29 m. amžiaus jaunimo skaičių.

Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - VTAS) patarėja Šilalės rajone Jolanta Kvietkauskienė kėlė klausimą, kuo toks projektas galėtų būti naudingas neaktyviam švietimo sistemoje nepilnamečiui asmeniui. „Prie šiame projekte dalyvaujančių nepilnamečių asmenų poreikių prisitaikoma individualiai ir lanksčiai. Kitaip tariant, siūlomos nepilnamečio interesus atitinkančios paslaugos, pavyzdžiui, psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, „minkštųjų“ kompetencijų ir kitų įgūdžių ugdymas. Taip pat siūlomos ir socialinės garantijos, tokios kaip privalomasis sveikatos draudimas, finansinė parama maitinimo, kelionių išlaidoms, apgyvendinimui. Žinoma, būtų siekiama jaunuolį grąžinti ir į švietimo sistemą,“ – apie projektą pasakojo Jaunimo reikalų departamento projekto „Judam“ JGI koordinatorė Laura Mėlinavičienė.

Šis projektas palygintas su vykdytu anksčiau projektu „Atrask save“, prie kurio vykdymo Šilalėje prisidėjo ir Šilalės rajono VTAS. Anot projekto koordinatorių, šie du projektai skiriasi tuo, jog „Atrask save“ buvo skirtas „įveiklinti“ jaunimą, pasirūpinti jo užimtumu iki 4 mėnesių. Tuo tarpu projektas ,,Judam“ skirtas sudėtingesniems atvejams, pavyzdžiui, jaunuoliams iš sunkumus patiriančių šeimų, turintiems problemų su teisėsauga, turinčių priklausomybes, anksti pasitraukusiems iš švietimo sistemos ir t. t.

„Beje, projekto „Judam“ trukmė nėra griežtai įrėminama, todėl jaunuoliai gali tiesiog „kyboti“ projekte ir gaudami socialines garantijas bei finansinę paramą patys rinktis savo užimtumą. Galimai „kybant“ projekte atsiras noras naudotis ir projekto siūlomomis ugdymo galimybėmis bei sugrįžti į švietimo sistemą,“ – teigė koordinatorės.

Diskutuota ir apie galimą jaunuolių nesusidomėjimą projektu. Svarstyta, jog į projektą nemotyvuotus nepilnamečius būtų galima pritraukti dalyvavimą pasiūlius kaip vaiko minimalios priežiūros priemonę. „Vaiko gerovės posėdžiuose dažniausiai ir atsiduria minėtų charakteristikų nepilnamečiai asmenys, o posėdžių metu komisija svarsto, kaip pozityviai keisti tokių asmenų elgesį. Siūlymas arba įpareigojimas dalyvauti projekte galbūt ir būtų naudinga alternatyva – reiktų pabandyti,“ – kalbėjo VTAS Šilalės rajone patarėja.  

Kartu su Šilalės rajono VTAS projekto pristatymo klausė Šilalės rajono savivaldybės administracijos Jaunimo reikalų koordinatorė, Socialinės paramos skyriaus specialistė, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė, seniūnijų socialinės darbuotojos, Socialinių paslaugų namų darbuotojos, Kultūros centro kultūros projektų vadovė, Atviro jaunimo centro darbuotojos.

Projekto „Judam“ JGI koordinatorės projektą pristatys ir kituose Tauragės apskrities rajonuose. Norinčius dalyvauti projekte arba pažįstančius asmenis, kuriems gali būti aktualu, kviečiame susisiekti su Jaunimo reikalų departamento projekto „Judam“ JGI koordinatorėmis: Vilma Liorančiene (tel. nr. 860503598, el. p. vilma.lioranciene@jrd.lt) ir Laura Mėlinavičiene (tel. nr. 860502453, el. p. laura.melinaviciene@jrd.lt).

Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacijos vadovas: įvaikinimas – tai geriausia dovana mūsų šeimai

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijavo straipsnių ciklą apie šeimas, skirtą paminėti gegužės 15-tąją, tarptautinę šeimos dieną. Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacijos vadovas Tomas Rimkus ta proga papasakojo, kaip prieš beveik ketverius metus su žmona įvaikino berniuką. Sūnų jie vadina likimo dovana ir priduria, jog kiekvienam rekomenduotų pasidomėti įvaikinimu ir pasvarstyti apie galimybę suteikti vaikui galimybę gyventi šeimoje.

-Kaip nusprendėte įsivaikinti?

-Negalvojome, kad gyvenime mūsų laukia toks kelias. Su žmona susituokėme, planavome ateitį, bet pamatėme, jog gandrai nesibeldžia. Galiausiai nusprendėme įvaikinti. Sprendimas nebuvo spontaniškas. Šią mintį jaukinomės palengva. Kažkada mama buvo užsiminusi apie įvaikinimą, aš dar studijų laikais domėjausi įvaikinimo klausimais. Kai su žmona susitaikėme, jog mums vaikų susilaukti nepavyks, prašviesėjo. Pradėjome matyti, kad pasaulyje yra daug įvairių galimybių, todėl ėmėmės veiksmų. Žmona pirma ėmėsi iniciatyvos, aš galvojau šiek tiek ilgiau, bet nuėjus ilgą kelią nieko nesigailiu. Džiaugiuosi, jog dabar mūsų šeimoje auga sūnus.

-Koks buvo įvaikinimo procesas?

-Praėjo metai nuo minties apie įvaikinimą iki Globėjų ir įtėvių mokymų baigimo. Paskui laukėme galimo įvaikinti vaiko pasiūlymo. Tame etape, kol lauki pasiūlymo, jautiesi vienišas. Aišku, aš dėkingas žmonai. Mes esame branduolys, esame partneriai ir apie viską galime pasikalbėti. Daug kas sako, kad įvaikinimas yra dar ir šeimos išbandymas. Yra tikimybė, jog šeima dėl to iširs, bet mes atlaikėme išbandymus. 

Pradėjome rinkti dokumentus, juos pateikėme, organiškai ėjome link įvaikinimo. Globėjų ir įtėvių mokymai  pasitarnavo tam, kad katu kaip šeima išdiskutuotame visus atvejus ir pamatytume situacijas įvairiais kampais. Mokymų pabaigoje nebuvo neatsakytų klausimų ir dvejonių.

Mums buvo nesvarbu, ar tai bus mergaitė, ar berniukas. Tik norėjome kuo mažesnio vaikelio, kadangi neturėjome įgūdžių, kaip elgtis su vyresniais vaikais. Pasirinkome jauniausią amžių, nuo 0 iki 1,5 metų ir laukėme pasiūlymo.

-Kokios mintys užplūdo tada, kai sulaukėte pasiūlymo įvaikinti?

-Vaikelio pasiūlymo sulaukėme gana greit, praėjus keturiems mėnesiams po Globėjų ir įtėvių mokymų baigimo. Taip greit jo sulaukti nesitikėjome, nes dar norėjome įsikelti į didesnius namus, tačiau gyvenimas ėmė ir įteikė dovaną.

Mūsų atvejis nebuvo paprastas. Mūsų sūnus buvo paliktas nesaugioje aplinkoje. Jis iš pradžių buvo be istorijos, bet vėliau atsirado jo mama. Tada kilo klausimas, ką ji darys, ar ji norės susigrąžinti vaiką. Buvome nežinioje. Galiausiai paaiškėjo, kad moteris neketina susigrąžinti vaiko, tačiau mes tuo metu vis dar buvome vaiko globėjai su atidėtu statusu tapti įtėviais. Nežinojome ir to, ar artima vaiko aplinka, tėvas ir kiti artimieji, nenorės jo susigrąžinti.

Tada teko praeiti Teismo kelią. Iš pradžių Teismas nustatė, ar tikrai atsiradusi moteris yra vaiko mama. Paaiškėjus, kad taip, laukėme kito Teismo posėdžio, kuriame moteris atsisakė motinystės teisių. Po to mes teikėme dokumentus su prašymu tapti vaiko įtėviais ir kai įsigaliojo Teismo sprendimas, tik tada tapome įtėviais.

Visuose etapuose labiausiai gelbėjo supratimas, jog esame šeima ir žinojimas, jog stengiamės dėl vaiko, dėl jo gerovės.

-Kas įvaikinimo procese iš pradžių atrodė labai baisu, bet pasirodė, kad taip nėra?

-Manau, kad net ir biologiškai vaikų susilaukę tėvai susimąsto, ar mylės savo vaiką. Šis klausimas kyla dėl to, kad tu juk nieko konkrečiai nežinai. Jeigu laukiant biologinio vaiko, turi devynis mėnesius apsiprasti su šia mintimi, vaikštai pas medikus, džiaugiesi, matai, kiek vaikas užaugo, žinai datą, kada įvyks gimdymas, tai įvaikinimo procese visa tai gali tik įsivaizduoti. Nuolatos kirba klausimas, kaip bus, koks bus jūsų santykis, kaip seksis mums kaip šeimai.

Meilė mūsų dienomis dažnai yra sąlygota. Tėvai sako vaikams, jeigu būsi geras, tada tave mylėsiu. Jeigu būsi geras, duosiu. Man atrodo, kad pagarba vaikui yra svarbiausia. Pagarba išugdo kitus jausmus, atneša besąlygiškumą.

Nereikia stengtis iš vaiko kažką nulipdyti, iškelti jam kažkokių kartelių, manyti, jog jis bus toks, kokį tu įsivaizduoji. Tuos dalykus reikia iš karto atmesti ir priimti vaiką tokį, koks jis yra. Turi pagarbiai priimti vaiką, nes jis pas tave atkeliavo kaip dovana. Tau kažkas ją įteikė, kažkas tos dovanos atsisakė, bet tai yra dovana.

Aš labai myliu savo sūnų ir jam kiekvieną dieną tą patį sakau. Bet be pagarbos nebūtų ir meilės. O tai, kad jis yra įvaikintas, nuo to niekas nesikeičia. Jis yra mūsų sūnus. Mes kalbame apie įvaikinimą, aiškiname, kad būna vaikai iš pilvelio gimsta ir būna vaikai iš širdelės. Aišku, jis dabar labai nori brolio arba sesės. O kad bus brolis ar sesė, tos galimybės neatmetame. Manau, viskas susidėlios organiškai.

-Kaip jūsų gyvenimą pakeitė sūnaus atsiradimas?

-Vaikas pakeičia gyvenimą 180 laipsnių kampu ir tai yra labai gerai. Kai vaikas auga ir tu pats augi. Ir tas vidinis vaikas niekur tavęs nepalieka. Vaikas yra tarsi stebuklas. Vaikas suteikia gyvenimui daug emocijų, atvirumo. Su vaiku  turi būti nuoširdus, atviras. Vaikai apverčia gyvenimą, parodo kitas gyvenimo spalvas, kitokį požiūrį. Vaikas dovanoja visą geriausių dalykų paketą tavo gyvenimui. Sūnus yra ypatinga dovana mūsų šeimai ir mes juo labai džiaugiamės.

Siūlau visiems pasvarstyti apie įvaikinimą. Įvaikindamas leidiesi į kelionę ir pradžioje nežinai, kur tave nuneš kelias. Bet tiesiog reikia nebijoti, keliauti ir mėgautis kelione. Eiti žingsnis po žingsnio ir tau pavyks. Aš esu dėkingas žmonai, kad turime bendrystę, kad galime pasikalbėti apie viską, diskutuoti visais klausimais. Šeima sukuria mums gyvenimo prasmę.

Globos centrai keičia visuomenės požiūrį į globą (rūpybą) bei įvaikinimą

Nuo 2018 m. pradžios veiklą pradėjo įgyvendinti Globos centrai. Globos centras – tai socialinių paslaugų įstaiga, kuri, įgyvendindama vaiko globėjo (rūpintojo) teises ir pareigas, pagal tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį perduoda likusį be tėvų globos vaiką, socialinę riziką patiriantį vaiką prižiūrėti budinčiam globotojui, teikia ir organizuoja socialines paslaugas bei kitą pagalbą pagal poreikį vaikui ir budinčiam globotojui, siekiant grąžinti vaiką į šeimą. Globos centrai vykdydami veiklą organizuoja  budinčių globotojų, globėjų (rūpintojų) ir įtėvių  paiešką, mokymus pagal Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (toliau – GIMK programa) ir reikiamą  pagalbą globėjams (rūpintojams),  įtėviams, šeimynų dalyviams. Šiuo metu šalyje veikia 66 Globos centrai.

Globos centrai pasidalijo gerąja patirtimi, kaip jiems pavyksta pritraukti globėjus (rūpintojus), įtėvius bei kokiomis priemonėmis jie viešina globą (rūpybą) bei įvaikinimą.

Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro šeimų padalinio vadovės, socialinės darbuotojos atestuotos pagal  GIMK programą  Aidos Zlataravičienės teigimu, globėjų (įtėvių) paieška vykdoma įvairiais viešinimo kanalais: „GIMK veikla viešinama žiniasklaidos priemonėse. Leidiniuose ,,Utenis“, ,,Utenos diena“, ,,Reikia“, ,,Utenos apskrities krašto žinios“ pasirodė straipsniai, nušviečiantys GIMK veiklą ir skatinantys tapti globėjais (rūpintojais), įtėviais. Apie GIMK programą taip pat buvo papasakota Utenos radijui 103.9 FM, informacija skelbiama ir nuolat atnaujinama Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro tinklapyje, socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „GIMK Utena“, Utenos rajono savivaldybės tinklapyje.“

Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro šeimų padalinio vadovės A. Zlataravičienės tvirtinimu, taip pat nuolatos visuomenės dėmesį į globą (rūpybą) ir įvaikinimą stengiamasi atkreipti  įvairiomis priemonėmis, naudojami reklaminiai plakatai, stendai, susitikimų, švenčių, renginių, konferencijų metu dalijamos skrajutės, puodeliai, veidrodėliai, atšvaitai, balionai su GIMK programos atributika.

„Susitinkame su žmonėmis, skleidžiame informaciją gyvų pokalbių metu. Organizavome susitikimus su Utenos kolegijos socialinio darbo studentais, Utenos rajono seniūnijų bendruomenėmis, susitikimus su tėvais Utenos miesto ir rajono mokyklose, darželiuose tėvų susirinkimų metu. Juose papasakojome apie globą ir įvaikinimą, besidomintys buvo supažindinti su globos ir įvaikinimo proceso ypatumais. Taip pat Utenos miesto ir rajono gyventojai savo pašto dėžutėse rado lankstinukus, kuriuose pateikta detali informacija apie GIMK programą,“ - sako A. Zlataravičienė.

Pritraukia naujus globojus (rūpintojus) renginių metu

Telšių socialinių paslaugų centro globos centro globos koordinatorės Jurgitos Venclovienės teigimu, globėjų (rūpintojų) bei įtėvių paieška vykdoma skleidžiant informaciją apie globą regioninėje spaudoje, Telšių miesto švenčių metu dalijant skrajutes skatinančias globą (rūpybą).

„Taip pat nuolatos atnaujiname informaciją Telšių socialinių paslaugų centro „Facebook“ paskyroje, organizuojame viešinimo renginius Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Telšių skyriuje, Telšių rajono seniūnijose, Globą ir įvaikinimą viešiname „Spalvoto meduolio dienoje. Norime pasidžiaugti, jog šiais metais pavyko pritraukti vieną asmenį, kuris pateikė prašymą dalyvauti GIMK programos mokymuose,“ - sako J. Venclovienė.

Vis daugiau šeimų keičia požiūrį į globą (rūpybą)

„Žiburio“ labdaros ir paramos fondo direktorės, globos koordinatorės Justinos Luinevičienės teigimu, įtėvių ir globėjų pritraukimas vyksta įvairiais būdais: „Naujas šeimas kviečiame tapti globėjais ir įtėviais naudodami keletą viešinimo kanalų. Pirmiausia tai „Žiburio“ fondo socialinio tinklo „Facebook“ paskyra, kurioje skelbiame aktualią informaciją, informuojame apie teikiamas paslaugas globėjams, organizuojamus renginius globėjų ir įtėvių šeimoms, siekdami parodyti, kad ši tikslinė grupė gauna tęstines paslaugas ir tapę globėjais, įtėviais. Taip pat jaučiame, kad kokybiškai teikdami paslaugas esamoms globėjų ir įtėvių šeimoms, sulaukiame jų teigiamų atsiliepimų kitoms jų aplinkoms šeimoms, kurios svarsto globos/įvaikinimo klausimą. Taip pat informaciją apie galimybes tapti įtėviais ir globėjais skelbiame savo organizacijos tinklalapyje ir bendrame visų Vilniaus mieste veikiančių globos centrų tinklalapyje. Ir naudojame savo asmeninius ryšius, skleisdamos informaciją apie globą/įvaikinimą.“

J. Luinevičienės teigimu, per ketverius darbo su globėjų ir įtėvių šeimomis metus pastebime, kad  globėjų šeimos tapo atviresnės: „Globėjai tampa atviresni pagalbai, daugiau jų nusiteikę bendradarbiauti. Taip pat vis labiau į globos centro specialistus žiūri kaip į pagalbos teikėjus, o ne globos kontrolierius. Vis daugiau šeimų savo iniciatyva kreipiasi ieškodami pagalbos, ateina pasitarti dėl jiems dvejonių sukėlusių situacijų globojant/įvaikinus.“

Dar kartą primename, jog už budinčių globotojų paiešką, jų rengimą yra atsakingos miesto / rajono savivaldybės.  Rajone trūkstant budinčių globotojų visada yra skatinamas bendradarbiavimas tarp savivaldybių, ieškant globėjų (rūpintojų) galinčių laikinai priimti vaiką kitoje savivaldybėje, todėl didžiausia dalis sėkmės priklauso nuo kuo glaudesnio savivaldybių bendradarbiavimo tarpusavyje.

Asmuo, norintis globoti (rūpinti) šeimoje be tėvų globos likusį vaiką, turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją, kurios darbuotojams padedant, bus pradėta globos (rūpybos) šeimoje procedūra.

Savivaldybėje gautas asmens (šeimos) prašymas tapti vaiko globėjais (rūpintojais) bus pateiktas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriam skyriui, kuris atliks pradinį asmens (šeimos) vertinimą.  Tarnybos teritoriniam skyriui atlikus asmens pradinį vertinimą ir priėmus teigiamą sprendimą dėl asmens (šeimos) norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju) ar įtėviu pradinio įvertinimo, asmuo siunčiamas į savivaldybės teritorijoje veikiantį Globos centrą dėl dalyvavimo  mokymuose pagal GIMK programą pasirengimo vaiko globai (rūpybai) ar įvaikinimui  vertinimo ir išvados parengimo.

Tiksli statistika apie Lietuvos vaikus padėtų geriau patenkinti jų poreikius

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Alina Jakavonienė šiandien dalyvavo Tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos posėdyje, kuriame Tarybos nariai pristatė, kokius statistinius duomenis apie Lietuvos vaikus renka atsakingos institucijos.

„Statistinė informacija apie vaikus nėra tik sausi skaičiai. Ji labai svarbi priimant sprendimus, susijusius su vaiko gerove ir tinkamu vaiko teisių įgyvendinimu. Jeigu atsakingos institucijos turėtų tikslius duomenis apie vaikų amžiaus grupes, lytį, etninę kilmę, socialinę ir ekonominę padėtį, kaimo ar miesto vietoves, tuomet būtų lengviau identifikuoti ir vaikų grupes, kurioms labiausiai reikalinga pagalba, apsauga“, – sako direktorė A. Jakavonienė.

Tokią statistiką būtina rinkti ir įgyvendinant Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatas ir Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto rekomendacijas Lietuvai.

Tarnybos statistiniai duomenys apie galimus vaiko (-ų) teisių pažeidimus, galimą smurtą prieš vaiką (-us), atstovavimą vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, vaiko (-ų) globą (rūpybą) ir pan. yra viešai skelbiami Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS).

Taip pat yra renkami statistiniai duomenys, kurie reikalingi siekiant įgyvendinti Tarnybos vykdomas funkcijas, t. y. apie ypatingus atvejus, mobiliosios komandos darbą, įvaikinimą Lietuvos Respublikos piliečiams, tarptautinį įvaikinimą, tarptautinė vaiko teisių apsaugą.

Tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos posėdyje, kuris vyksta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, taip pat aptariama specializuotos pagalbos centrų praktika, susijusi su pagalbos teikimu šeimoms, susidūrusiems su smurto artimoje aplinkoje problema ir praktikoje kylančiais iššūkiais (dėl atvejo vadybos, kt.); vaikams skiriamų lėšų modelis; statistinių duomenų apie Lietuvos vaikus rinkimas, susiję rodikliai ir jų atnaujinimo poreikis.

X