Naujienos

Globėjai iš arti: kaip gyvena ir jaučiasi tie, kuriuos visuomenė pasirengusi apmėtyti akmenimis?

Dar niekada globėjai nebuvo taip supriešinti su visuomene kaip pastarosiomis dienomis. Anksčiau vertinti kaip geradariai, dabar jie vis dažniau apšaukiami kaip „pasipelnytojai“, kurie naudojasi nelaimingomis šeimomis ir prisideda prie to, kad vaikai būtų atskirti nuo šeimų.

Visuomenei, kuri situaciją stebi tik iš šalies, sunku atskirti, kaip yra iš tiesų. Tuomet emocijos ima viršų, viešojoje erdvėje apie vaikų teises ginančias institucijas, o kartu ir globėjus, kalbama dažniausiai labai vienpusiškai. Daugelis žmonių nežino, kad laikino ir nuolatinio globėjo institucija apmokamu darbu tapo prieš kelerius metus, kai buvo nuspręsta atsisakyti vaikų namų, siekiant kuo mažiau traumuoti iš šeimų paimamus vaikus. Be tėvų globos vaikai lieka dėl įvairiausių priežasčių. Kur jiems dėtis, jei globėjo institucija taps visuomenės pasmerkta ir globėjų nebeliks? Kas globos vienišus, apleistus vaikus? Ar vaikų namai yra geresnė išeitis?

Nusprendėme pakalbinti keletą laikinųjų ir nuolatinių globėjų, kaip jie gyvena, kaip jaučiasi? Pašnekovėms pažadėjome išsaugoti jų privatumą, todėl atsakymai nuoširdūs, atviri, tikri.

Kodėl tapote globėju?

Vita: „Prieš gerus 20 metų buvome su vyru nuvykę į Vaikų teisių tarnybą ir ketinome įsivaikinti vaikiuką, taip norėdami pagelbėti nors vienam mažiukui, kuris gyveno kūdikių namuose. Tačiau tada mums nepavyko. Po kelerių metų mes patys nuvykome į Vaikų globos namus ir ėmėmės globoti savaitgaliais ir atostogų metu vaiką. O prieš 4 metus tapau nuolatine globėja.“

Renata: „Norėjau padėti vaikams, kad jiems netektų gyventi vaikų namuose. Tikėjau, kad galiu padėti vaikui užaugti, kad namuose gėrybių turime pakankamai ir jų užtektų dar vienam vaikui. Esu ne kartą buvusi vaikų namuose, – vaikai ten nėra laimingi, jaučiasi vieniši. Ten mažai galimybių užmegzti artimus ryšius su suaugusiaisiais, būti paprasčiausiai išklausytiems. Jie ten tiesiog kovoja už būvį, nesijaučia saugiai, kaip kad mūsų biologiniai vaikai. Jaučiau, kad nebegaliu apsimesti, jog šita problema neegzistuoja, tiesiog turiu padaryti nors truputį, kas nuo manęs priklauso.“

Ieva: „Globėja tapau iš idėjos, noro padėti, meilės vaikams.“

Saulė: „Atsitiktinai, susipažinusi su vaiku iš vaikų globos namų.“

Milda: „Sena, beveik romantiška istorija, kai dar dirbau mokytoja ir su vaikais lankėme globos namus. Pradinukė globos namų gyventoja nustebo, kad kiekvienas iš čia apsilankiusių vaikų grįš į skirtingus namus ir sėdės mamai ant kelių kiek norės. Buvo toks šokas! Tada suvokiau, kad turiu nors vienam „paskolinti“ savo kelius ir širdį...“

Kiek vaikų globojate ir kodėl?

Vita: „Dabar globojame 3 tos pačios mamos vaikus.“

Renata: „Laikinai globojau 1 vaiką. Daugiau globoti buvo nedrąsu, nežinojau, ar sugebėsiu. Neturėjau daug patirties, be to, mūsų namai nėra pakankamai erdvūs keletui vaikų.“

Ieva: „Globojame 4 vaikus.  Trys iš jų yra broliai / seserys.“

Saulė: „Šiuo metu nuolatine globa globoju 7 vaikus, – tai trijų šeimų broliai ir sesės, dar vieną berniuką globoju laikinai.“

Milda: „Auginu 1 mergaitę, mielai priglausčiau dar vieną.“

Kaip traktuojate globą, ar tai darbas?

Vita: „Globa man nėra darbas, tai – gyvenimo būdas. Juk augindamas savo vaikus nesakai, kad dirbi, nes augini vaiką. Kaip ir dėl savo, taip ir dėl šių vaikų darai viską, kas geriausia, tik atlygio iš valstybės reikia, nes vaikai atkeliauja apleisti ir su didelėmis problemomis, kurioms spręsti reikalingi dideli pinigai...“

Renata: „Globa – tai visų pirma gyvenimo būdas, pasakyčiau, kad tai – veikla, kuri yra tarpinė tarp tarnystės visuomenei ir darbo. Negaliu sakyti, kad laikinoji globa nėra darbas, nes valstybė mums patiki vaikus ir mes jai esame įsipareigoję, turime atsiskaityti, vykdyti duodamus nurodymus. Už tai gauname atlygį.  Bet vien darbu irgi negalėčiau pavadinti, nes darbą galima dirbti ir nemėgstamą, bet globoti sudėtingą vaiką, jei tau tai yra nemiela – neįmanoma, tiesiog nepakeliama.

Ieva: „Vaikus, net ir biologinius, auginti visada yra darbas, bet tai darbas, kuris mažai kam nepatinka.“

Saulė: „Ne, globą labiau pavadinčiau gyvenimo būdu, nes nei fiziškai, nei psichologiškai neįmanoma dirbti  24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, be atostogų.“

Milda: „Globa – ne darbas, o gyvenimo būdas. Į darbą einama, o  mes gyvename kartu su vaiku, kartu keliamės, kartu ruošiamės į mokyklą ir į darbą, kartu tvarkomės namus, nusistatome naujas taisykles, tariamės, ką veiksim. Normalus ir paprastas kasdienis šeimos gyvenimas su bendromis pramogomis, su pareigomis vieni kitiems.“

Kokį atlygį gaunate už globą? Kaip tai priklauso nuo globojamų vaikų skaičiaus?

Vita: „Kaip nuolatinė globėja aš vaikams išlaikyti gaunu 304 eurus už vieną vaiką. Kadangi turiu 3 vaikus tai: 304*3=912 eurų.“

Renata: „Mano, kaip laikinosios globėjos, atlygis yra apie 350 eurų per mėnesį atskaičius mokesčius. Ši veikla apribojo mano galimybes užsidirbti savame darbe, teko labai susimažinti darbo krūvį, todėl gauti atlygį už globą man nėra gėdinga. Dar skiriami pinigai vaiko išlaikymui bei tikslinis priedas, mano atveju apie 415 eurų. Kiek žinau, kiekvienoje savivaldybėje mokama skirtingai. O apskritai, mūsų šeimai pinigų tikrai netrūksta, globočiau ir be atlygio.“

Ieva: „Aš globėjo atlygio negaunu, nes globoti vaikus pradėjau seniai, tada, kai už tai nebuvo jokio atlygio.“

Saulė: „Mes vaikus globojame šeimynoje, kurią turėjome įkurti, kad galėtume auginti vienos globojamos mergaitės brolius ir seses (tuo metu šeimyną turėjo sudaryti bent 6 globojami vaikai). Kaip šeimynos mama, gaunu 600 Eur atlygį, nuo kurio susimoku mokesčius. Į rankas gaunu maždaug 420 Eur. Šis atlygis nepriklauso nuo šeimynoje globojamų vaikų skaičiaus (šeimyna gali globoti 4–8 vaikus).“

Milda: „150 Eur – vaiko išlaikymui skirti pinigai, 150 Eur – parama globėjui (kad ir ką tai reikštų), plius 30 Eur vaiko pinigai, kaip kiekvienam Lietuvos vaikui. Parama globėjui nėra darbo užmokestis, nes darbo sutarties nėra, į būsimą pensiją neįsiskaičiuos ir t. t.

Kaip šią jūsų veiklą vertina aplinkiniai? Ar sulaukiate palaikymo, o gal pasmerkimo?

Vita: „Paėmę globoti šiuos vaikus, sulaukėme labai daug ir įvairių reakcijų. Aišku, buvo smerkiančių, tačiau buvo ir palaikančių. Labai daug smerkimo sulaukėme, kai trečią vaiką paėmėme tiesiai iš gimdymo namų, nors jis ir buvo tos pačios šeimos. Mums buvo sakoma, kad nereikia savęs apkrauti ir kas iš tokio vaiko bus, kai „tokia“ mama pagimdė. Labai gaila, bet mūsų visuomenė dar nepasirengusi priimti į savo tarpą kitokių...“

Renata: „Anksčiau didžioji dalis pažįstamų vertino palankiai, domėjosi vaiko situacija. Tačiau pasitaikydavo ir neigiamų vertinimų. Pastebėjau, kad tie, kuriems trūksta pinigų, mano, jog tai daroma pasipelnymo tikslais, o tie, kurie pinigų turi pakankamai, galvoja apie garbę, gaunamą dėmesį. Pastaruoju metu žmonės sutrikę – žiniasklaidoje galima rasti globėjo instituciją šmeižiančių straipsnių, viešoje erdvėje pilna bjaurių komentarų. Tai skaudina.“

Ieva: „Aplinkiniai vertina įvairiai. Vieni sako, kad manimi didžiuojasi. Kiti klausia, kam man to reikia. Treti „žino“, kad darau tai dėl pinigų.“

Saulė: „Sulaukiame tik palaikymo, visi, kas pažįsta mūsų šeimą, džiaugiasi ir labai palaiko. Bet jaučiu visuomenės kaltinimus globėjams dėl „grobiamų“ vaikų socialinėse medijose, tas ir liūdina, ir šiek tiek gąsdina.“

Milda: „Gauname didžiulį palaikymą iš artimos aplinkos. Brolis ir brolienė, giminės, kolegos... Tai mūsų atrama ir palaikymas, reali pagalba, patarimai. O štai tolimesnė aplinka... Dabar darosi kraupu kam nors pasakyti, kad vaikas ne biologinis, o globojamas, nes šita psichozė gali paskatinti nestabilias personas elgtis neprognozuojamai... Sunku ir vaikui, ir mums, kai aplinkiniai, žinodami vaiko istoriją, iš anksto priklijuoja etiketes ir per jas nebemato paties vaiko... Kaip sakė įsivaikinę pažįstami, visuomenė greičiau pasmerks tokį vaiką, kad jis gimė nesėkmingoje šeimoje, nei tėvus, kad gėrė, neprižiūrėjo...“

Ar jūsų globotinis (-iai) turėjo raidos ar sveikatos sutrikimų? Jei taip, ar žinojote apie tai prieš pradėdami globoti vaiką (-us)? Ką dėl to darote, kokie pokyčiai?

Vita Mūsų visi globotiniai turėjo labai rimtų sveikatos problemų ir, aišku, taip pat raidos problemų. Liūdniausia tai, kad nei soc. darbuotojai, nei Vaikų teisių specialistai mūsų globotinių net akyse nematė tuo laikotarpiu. Mes, aišku, nieko apie tas problemas nežinojome ir daugiau nei metus Vaikų teisių tarnybai įrodinėjome, kad tų problemų yra... Darome dėl jų viską, kas tik yra įmanoma Lietuvoje. Raida po truputį gerėja, sveikata taisosi, bet pagalbos iš institucijų, kai mums to reikėjo labiausiai, mes nesulaukėme. Specialistų Lietuvoje per mažai, norint padėti tokius išgyvenimus patyrusiems vaikams...“

Renata: „Raidos sutrikimų vaikas neturėjo. Pradėjusi laikinai globoti, apie vaiką visai nieko nežinojau. Keliavome per gydytojus – pilnapadystė, širdies ūžesiai, visi dantys išgedę... Reikėjo logopedo paslaugų, korekcinės mankštos. Beveik šešerių metų vaikas kalbėjo labai neaiškiai, sunku buvo suprasti. Po pusmečio kalba tapo normali, tokia, kaip ir daugumos tokio amžiaus vaikų.“

Ieva: „Taip, mano vaikai turėjo raidos sutrikimų, buvo socialiai apleisti. Apie sutrikimus iš anksto nežinojau nieko. Gydėme, socializavome, vedžiojome pas įvairius specialistus. Pokyčiai pradėjo matytis gana greitai, dabar jie yra akivaizdūs.“

Saulė: „Sutikom auginti sutrikusios raidos dvimetę. Jai buvo nustatytos ir kelios šiek tiek gąsdinančios diagnozės. Taip pat kelis ūgtelėjusius vaikus, turinčius mokymosi sunkumų bei teigiamą tuberkuliozės mėginio tyrimą, silpną imunitetą (viena paaugliukė kone kiekvieną mėnesį gydėsi ligoninėje, kol augo vaikų namuose). Dabar visi vaikai yra sveiki, mokslo vidurkiai stebina ir džiugina. Mažoji per metus pasivijo bendraamžius. Daugelį elgesio ir sveikatos problemų stebuklingai išgydo namų aplinka.“

Milda: „Vaikas turėjo sutrikimų ir prieš globą, turi ir dabar. Pokyčiai didžiuliai. Kai kurios fizinės diagnozės tiesiog sunaikintos kryptingu darbu (masažai, mankštos, sanatorijos, baseinas), tačiau įgimtus dalykus ne taip lengva koreguoti, tad kai kuriuos sveikatos sutrikimus visada turės, ir su jais nuolat reikės dirbti, kitaip bus aštrus blogėjimas. Raidos atsilikimą turėjo nemažą, 4,5 metų vaikas dar netarė kai kurių balsių, prieš mokyklą buvo prognozuuojama, kad nei skaitys, nei rašys. Vis dėlto su logopedų, spec. pedagogų ir  giminės pagalba (ačiū Dievui, daug pedagogų) daug dalykų pasivijome, vaikas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, pagal pažangumą yra netgi klasės viduryje, tiesa, kai kuriems dalykams reikalinga spec. pedagogo pagalba.“

Ar pakito jūsų šeimos gyvenimo ritmas, pradėjus globoti vaiką (-us)? Kas pasikeitė? Ar teko kažko atsisakyti, ar jūsų gyvenime atsirado naujovių?

Vita: „Pradėjus globoti, mūsų gyvenimas apsivertė visiškai. Pirmiausia dėl to, kad tai buvo 2 mažamečiai vaikai. O antra, tai buvo baisiai iškankinti vaikai, kurie bijojo užsimerkti, nes galvojo, kad mes pradingsime. Mes, ėmęsi globos, praradome atostogas, nes globos pinigų neužteko specialistams apmokėti, teko naudoti savo lėšas. Taip pat reikėjo supirkti visus reikalingus daiktus, kurie nemažai kainavo. Teko pamiršti miegą ir savo įprastus ritualus, nes mes turėjome gyventi pagal jų režimą...“

Renata: „Taip, gyvenimas pasikeitė – teko pradėti mažiau dirbti (beje, mano darbas man malonus), atsisakyti koncertų, spektaklių, pasisėdėjimų su draugais, pramogas teko derinti prie vaikų. Iš naujovių paminėčiau naujas pažintis globėjų bendruomenėje – tai nuostabūs žmonės, iš kurių norisi mokytis. Taip pat gavau daug naujų patirčių, teko prisiliesti ir prie tos visuomenės dalies, iš kurios vaikai papuola globon, – apie ją mažai žinojau. Manau, kad jiems padedama per mažai, reikia skirti daug daugiau pastangų ir teikti paslaugų, kad nereikėtų paimti iš šių šeimų vaikų.“

Ieva: „Gyvenimas labai pasikeitė, parsivežus į namus mažą vaikutį. Teko visą dėmesį sutelkti į jį, mesti darbą, atsisakyti kelionių, vakarojimų su draugais, ekspromtinių išvykų. 10 metų niekur nebuvom išvykę dviese su vyru. Bet gyvenime atsirado daug meilės ir pastovus laimės bei pilnatvės jausmas.“

Saulė: „Pasikeitė viskas. Gyvenimo tempas, namų erdvės „sumažėjo“, atsirado daugiau streso ir atsakomybės. Teko atsisakyti laisvalaikio už namų sienų, turiu visą laiką būti namie, nes turiu daugiau pareigų ir buities darbų.“

Milda: „Žinoma, pasikeitė visiškai, kaip ir kiekvienos šeimos, kurioje atsiranda vaikų. Mums pasikeitė dar daugiau, nes turėjome daug „namų darbų“, skirtų spec. pedagogo, tad vakare valandą skirdavome ir „žaidimams“ su užduotėlėmis. Užtat sužinojome daugybę vaikiškų pramogų vietų.“

Ar turite savo biologinių vaikų ir kokią įtaką jiems daro globos procesas?

Vita: „Taip, turime dabar jau suaugusius vaikus. Tuo metu, kai pradėjome globą, jie buvo šiek tiek vyresni nei 16 metų... Juos ši globa labai paveikė, nes ir jų įprastas gyvenimas staiga pasikeitė. Viskas pradėjo suktis apie tuos du atkeliavusius vaikus. Juk jie, matydami kaip sunku yra su tais vaikais, stengėsi nors kažkuo padėti. Jie suaugo anksčiau, pamatė, koks gali būti žiaurus gyvenimas... Ši globa jiems davė labai daug pamokų...“

Renata: „Turiu du vaikus, sūnus jau savarankiškas, o dukra buvo aštuonerių. Jaunėlė prisirišo prie mūsų laikinosios globotinės, pasiilgsta, kadangi bendravimas, globai pasibaigus, nenutrūko, džiaugiasi, kai ši atvyksta į svečius. Dukrai teko staiga subręsti, ji nebeteko galimybės būti mažiausia šeimoje, nebegaudavo tiek dėmesio, kaip iki tol, prarado jai svarbią ramybę, galimybę pabūti vienai. Iš globotinės išmoko ir visokių nelabai džiuginančių dalykėlių, kuriuos ši atsinešė iš savosios aplinkos.“

Ieva: „Turiu du suaugusius biologinius vaikus. Jei iš pradžių buvo šiokio tokio nesupratimo ir pavydo, tai dabar mažieji tapo broliais ir sesėmis. Vyresnieji savo rate giriasi, kad yra iš daugiavaikės šeimos ir brandina mintį sekti mano pėdomis.“

Saulė: „Turiu tris biologinius vaikus, du iš jų jau suaugę. Manau, tai, kad jie augo tokiomis aplinkybėmis, labai paveikė jų charakterius ir požiūrį į gyvenimą. Vaikai užaugo empatiški, pastebintys tą, kuriam reikia pagalbos, jie mus labai palaiko ir rūpinasi savo nebiologiniais broliais ir sesėmis. Mūsų visi vaikai, ir biologiniai, ir globojami, jaučiasi šeima.“

Milda: „Biologinių vaikų neturiu.“

Kaip sekasi bendrauti su globotinio(-ių) biologine šeima? Kaip bendrauja su tėvais vaikas?

Vita: „Biologinė mama nerodo noro bendrauti su vaikais, nors ir vaikai to nenorėjo, o netgi jos bijojo. Telefonu bendraujame su vaikų teta, bet didelio noro iš vaikų giminių nejaučiame. Net nuvežus vaikus per šventes, nebuvo rodomas noras bendrauti...“

Renata: „Labai skatinau bendravimą su mama, – vykdavome į susitikimus, darydavome mamai dovanėles, piešdavome piešinius. Mama visada galėjo paskambinti savo vaikui. Apie mamą niekada neatsiliepdavau neigiamai, gal dėl to mūsų bendravimas nenutrūko net ir vaikui grįžus į šeimą. Remiame šią šeimą iki šiol.“

Ieva: „Deja, su biologiniais vaikų tėvais ryšys visiškai nutrūkęs. Tie žmonės gyvena asocialiai ir vaikai jiems nebeįdomūs. Nors mes labai skatinome tą ryšį.“

Saulė: „Bendrauju su visų vaikų tėvais, labai skatinu juos bendrauti, stengiuosi išgydyti juos nuo nuoskaudų ir pykčio, kurį jautė savo gimdytojams dėl patirtų skriaudų. Tai be galo svarbu ir vaiko savivertei, ir identitetui. Jaučiu vaikų biologinių tėvų pagarbą.“

Milda: „Nebendraujame. Tėvas vaiko atsisakė, motina „tvarkosi gyvenimą“ jau 10 metų. Kurį laiką bendravome tik su globos namų auklėtoja Genute, vaikas jos ilgėjosi, tad skambindavome ir kalbėdavosi. Važiuoti į gimtąjį miestą vaikas kategoriškai atsisakė...“

Ar galite nurodyti pagrindinius globos sunkumus ir džiaugsmus?

Vita: „Globoje aš įžvelgiu daugiau gerų dalykų. Juk kaip gera, kai vaikas ramiai užmiega naktį lovoje, nedreba gavęs maisto, sugeba paglostyti šuniuką, o ne jį mušti, o gal ir nebesikeikia. Kai jau antrą dieną tave apkabina ir bučiuoja, sako, kad tu jo mamytė... Tik labai liūdna, kad pagalbos nesulaukia nei globėjas, nei jo globotinis, o į globėją įvairiose institucijose dažnai žiūrima kaip į priešą...“

Renata: „Pagrindiniai sunkumai – laiko sau laiko trūkumas, kur kas daugiau buities darbų. Džiaugsmai – stebėti, kaip nurimsta, keičiasi ir atsiskleidžia vaikas, jausti, kaip atsiranda emocinis ryšys.“

Ieva: „Labai sunku gauti specialistų pagalbą, net mokamą. Mūsų vaikai turi elgesio sutrikimų, sunkiai prisileidžia bet kokią pagalbą, todėl psichologai dažnai atsisako su jais dirbti. Mokykla nesupranta ir dėl problemų kaltina mūsų šeimą. Bet ta keturguba meilė ir supratimas, kaip pakeitėme vaikų likimą, atperka viską!“

Saulė: „Sunkiausia suvaldyti begalę vaiko atsineštų emocijų ir jį harmonizuoti. Vos tik jis nurimsta ir įgauna pasitikėjimą savimi, pajuntu, kad įveikėme aukščiausią kalną. Labai stengiuosi suteikti jam sparnus, įtikinti, kad jis be galo nuostabus ir gyvenime gali pasiekti viską. Tai ir yra didieji džiaugsmai – matyti, kad pajutęs meilę, vaikas atsiskleidžia ir patiki savimi.“

Milda: „Vaiką auginti apskritai yra džiaugsmas, matyti, kaip auga, keičiasi, kaip „išsilukštena iš lėliukės“, kaip dingsta baimės ir atsiranda pasitikėjimas savimi ir pasauliu. Labai smagu, kai vaikas, su ašaromis sutikdavęs kiekvieną naują pasiūlymą, ima planuoti pats – ko dar norėtų. Pirmaisiais keleriais metais atostogos prasidėdavo ašarojimu: „Buvome Palangoje, kodėl dabar važiuojame į Jūrmalą? Ne į Jūrmalą VĖL važiuosime? Į Trakus, kodėėėėl?“ Dabar jau ieško naujų potyrių ir su optimizmu žvelgia į ateitį. Sunkumai yra susiję su vaiko raidos, mąstymo ypatybėmis. Kartais reikia keletą kartų paaiškinti skirtingai pagrindžiant, kad vaikas ką nors imtųsi daryti (arba nesielgtų netinkamai).“

Ačiū už pokalbį.

Parengta pagal portalo www.minfo.lt informaciją.

Vaiko teisių apsaugos specialistai sveikino vaikus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dienos proga

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dieną Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai sveikino vaikus, jungdamiesi prie visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Marijampolės struktūrinio padalinio organizuotos sporto iniciatyvos mažiesiems.

Renginyje „Mes augame sveiki“, vykusiame Marijampolės P. Armino progimnazijoje, dalyvavo vienuolika Marijampolės savivaldybėje veikiančių vaikų dienos centrų ugdytinių komandų. Estafetėse varžėsi per pusšimtį vaikų, kurias vedė ilgametis nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ir Marijampolės savivaldybės tarybos narys Alvydas Kirkliauskas.

„Nuo 1991 m., kai Lietuvoje buvo įkurta organizacija „Gelbėkit vaikus“, tai jau 19 kartas, kai Marijampolėje organizuojama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos paminėjimo šventė“, – teigia organizacijos padalinio vadovė Roma Lepšienė. „Kas metai renginio pobūdis keičiamas, organizuojant skirtingus kultūrinius, ugdomuosius, sportinius užsiėmimus vaikams. Šiais metais pasirinktos sportinės veiklos, vaikų aktyviam laisvalaikiui skatinti“, – tvirtino R. Lepšienė.

Šventėje vaikams įteiktos nugalėtojų taurės, vaišintasi sveikuoliškomis vaišėmis.

Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, linkėdami vaikams smagių žaidynių ir šventinės nuotaikos, dovanojo šilčiausius linkėjimus, įteikdami mažiesiems gardųjį lauknešėlį ir sportinius krepšius – motyvuojant vaikus aktyviai gyvensenai.

„Vaiko teisių konvencijoje yra įtvirtintos pamatinės vaiko teisės, tokios kaip teisė į harmoningą ir visapusišką vystymąsi, saugumą, mokymąsi. Būtent tokių teisių gynimas ir jų užtikrinamas, atstovavimas vaiko interesams yra visų vaiko teisių apsaugą įgyvendinančių institucijų tikslas, todėl šios dienos minėjimas yra ypatingai svarbus mums visiems, kartu tai dar viena galimybė iš arčiau pažinti vaiką, jo elgseną neformalioje aplinkoje“, – sako Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus laikinai einanti vedėjo pareigas Dovilė Burbaitė.

Sporto renginys pradžiugino Marijampolės savivaldybės vaikų dienos centrų „Gelbėkit vaikus“, „Balsupių bendruomenės“, MSPC Paramos šeimai padalinių Igliaukos ir Liudvinavo seniūnijų, VšĮ Sasnavos vaikų ir jaunimo centro „Židinys“, Vilkaviškio vyskupijos Caritas „Žiniukas“, Šv. Vincento Pauliečio parapijos ir Šunskų bendruomenės „Fazaniukas“ auklėtinius.

Su moksleiviais minėta Tolerancijos diena

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Alytaus rajone specialistai dalyvavo Tarptautinės tolerancijos dienos minėjime Pivašiūnų gimnazijoje.

Renginio gimnazijoje metu žiūrėtas socialinis filmas apie patyčias, smurtą. Po filmo peržiūros mokiniai, suskirstyti į komandas, atliko užduotis, prisiminė patyčių sąvoką, buvo akcentuotos patyčių formos, atkreiptas dėmesys į elektronines patyčias, aptarta smurto tema, kai naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas.

Kartu su vaikais buvo diskutuojama, kaip reaguoti į patyčias, ką daryti, jei pastebima, kad tyčiojamasi, kaip padėti bendraklasiui, jaunesniam draugui, kuris galbūt patiria patyčias. Kartu aiškintasi, kur dažniausiai susiduriama su patyčiomis, kaip sprendžiamos gimnazijoje iškilusios situacijos, kokių sprendimo būdų imasi mokytojai, jei moksleiviai informuoja juos apie patyčias. Jie atviravo, kad visais atvejais kreipiasi pagalbos į suaugusiuosius, informuoja mokyklos administraciją.

Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Renata Kruk vaikus ragino netoleruoti patyčių, o pastebėjus, kad draugai nuo to kenčia, informuoti suaugusiuosius: pedagogus, mokyklos administracijos darbuotojus, vaiko teisių specialistus, visada kalbėtis apie tai su tėvais namuose.

Raseinių rajone – pirmasis budintis globotojas

Raseinių globos centras pasirašė sutartį su pirmuoju budinčiu globotoju. Šio darbo ėmėsi savo tris vaikus jau užauginusi moteris, palankiai vertinama vietos bendruomenės.

Kaip aiškina Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Neringa Martišienė, kai šeimoje vaikui kyla reali grėsmė, pirmiausiai ieškoma galinčio juo pasirūpinti artimo giminaičio, emociniais ryšiais susijusio žmogaus, tokiam žmogui nesant – didelė paspirtis gali būti specialiai tam paruošti budintys globotojai.

Vedėjos nuomone, kad budinčių globotojų darbas sudomintų daugiau žmonių, turėtų aktyviau dirbti savivaldybės – geras pavyzdys yra Kauno miestas.

Sąrašą fizinių ir juridinių asmenų, galinčių priimti vaiką bet kuriuo paros metu, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pateikia savivaldybės. Pastebima, kad Kauno regione budinčių arba socialinių globotojų vis dar trūksta.

Budintis globotojas įsipareigoja bet kuriuo paros metu į savo namus priimti 1- 3 vaikus ir jais tinkamai pasirūpinti. Laikinoji globa tęsiasi ne ilgiau kaip 12 mėnesių.  Budintis globotojas (prižiūrintis vaiką pagal sutartį su globos centru) arba socialinis globėjas atlieka tą pačią funkciją – užtikrina sudėtingoje situacijoje esančiam vaikui saugią šeimos aplinką.

„Kol teikiama socialinio darbuotojo, psichologo, priklausomybių ligų specialisto ar kita pagalba tėvams, laikinasis globėjas priima vaiką į savo šeimą. Specialiai tam pasirengęs žmogus rūpinasi vaiko emocine būsena, lavinimu, užtikrina bendravimą ir ryšį su biologiniais tėvais“, – kalbėjo globėjų ir įtėvių mokymų ir konsultavimo programos atestuota darbuotoja Daiva Matulevičiūtė.

Laikinos globos tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą. Globos trukmė priklauso nuo teismo sprendimų, tėvų pastangų keisti savo elgesį ir sudaryti tinkamas sąlygas vaikui grįžti namus. Jeigu biologinėje šeimoje sunkumų išspręsti nepavyks, vaikui bus siekiama surasti globėjų ar įtėvių šeimą.

Lapkričio 20-oji – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos diena

Šiandien minime Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos dieną. Būtent šią dieną 1989 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtas pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis užtikrinamos vaiko teisės ir siekiama, kad visi pasaulio vaikai turėtų laimingą vaikystę.

Primename, jog kiekvienas vaikas turi teisę į vardą ir pilietybę, teisę nebūti vertinamas pagal odos spalvą, lytį, tikėjimą, tautybę, sveikatą ar turtą, turi teisę į gydymą, ugdymą ir švietimą, poilsį, asmeninį gyvenimą, savo nuomonę ir galimybę ją reikšti, teisę būti apsaugotam nuo smurto bei kitas.

Kviečiame ne tik šiandien, bet ir kiekvieną dieną vienyti jėgas ir bendromis pastangomis siekti, kad Lietuvos vaikai būtų saugūs, jų vaikystė būtų džiugi, o ateitis – šviesi. Tegul Vaiko teisių konvencijoje apibrėžti įsipareigojimai būna kelrodžiu tiek keliantis tikslus, tiek kasdieniuose darbuose.

Vaiko teisių apsaugos specialistė dalinasi istorijomis, kurios viešumos dažniausiai nepasiekia

Į iškvietimus vykstanti vaiko teisių apsaugos specialistė sutiko pasidalinti istorijomis, kurios viešumos dažniausiai nepasiekia. Nors pastaruoju metu lietuvius įjautrino keli klausimų keliantys vaikų paėmimo iš šeimos atvejai, pašnekovė atskleidžia kitą situacijos Lietuvoje pusę.

Kaip pasakoja Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus pagalbos vaikams ir šeimai poskyrio vyriausioji specialistė Rita Padervinskienė, už uždarų namų durų neretai slepiasi baisios problemos.

Dažniausiai pašnekovė dirba naktimis, tad šiuo paros metu tenka vykti tik į tas šeimas, kurias gavę iškvietimą dėl vienų ar kitų priežasčių aplanko policijos pareigūnai.

„Darbo dienos metu į skyrių gali paskambinti ir gyventojai, ir fiziniai asmenys, ir institucijos. O dirbant naktį, savaitgaliais ir švenčių dienomis specialiuoju telefono numeriu mums skambina tik policija, kai yra tikrai grėsmingos situacijos ir kai policija kaimynų, artimųjų ar kitų žmonių kviečiama į šeimą. Jei namuose būna nepilnamečių vaikų, policijos pareigūnai skambina mums.

Pagrindinis skirtumas turbūt yra tas, kad jeigu nakties metu skambinama į policiją ir kviečiama, tai dažniausiai tam vis tiek yra kažkoks pagrindas. Tai tikrai nebūna tokie iškvietimai, apie kuriuos kartais skaitome, kad kaimynai tiesiog suvedinėja sąskaitas. Jeigu yra anoniminiai pranešimai dienos metu, yra didesnė tokių pranešimų tikimybė, bet specialistai pirmiausia visapusiškai išsiaiškina situaciją, kalbasi ir su tėvais, ir su vaikais, nepriima nepagrįstų ir skubotų sprendimų. Jei skambinama nakties metu ir atvažiuoja policija, labai retai būna, kad tam iškvietimui nėra pagrindo“, – apie darbo specifiką pasakoja R. Padervinskienė.

3 promiles įpūtusi mama krūtimi maitino kūdikį

Specialistė prisimena atvejį, kai policijos pareigūnai vaiko teisių apsaugos darbuotojus iškvietė į nešildomą sodo namelį, kuriame vyko jaunų vaikinų ir merginos išgertuvės. Kaip paaiškėjo, besilinksminančiai kompanijai priklausiusi moteris – neseniai gimusio kūdikio mama. Tame pačiame name, pasakoja pašnekovė, su visiškai girtais suaugusiais buvo ir pats vaikas.

„Sodo namelyje buvo jauna mama, jai nebuvo nė dvidešimties metų, ir keturių mėnesių kūdikis. Name šalta, kartu su motina dar buvo ir jaunų vaikinų kompanija. Mamai nustatytas trijų promilių girtumas ir ji su tiek promilių dar maitino kūdikį. Tai tikrai yra tokios sąlygos ir aplinkybės, kai nekyla klausimų, ar tam vaikui ten likti yra saugu“, – sako R. Padervinskienė.

Darbo praktikoje, dalinasi ji, yra buvę ir tokių atvejų, kai nuvykus į šeimą vaikai specialistų tiesiog prašo jiems duoti valgyti ir papasakoja, kad burnoje nė kąsnio neturėjo kelias paras.

„Buvo atvejis, kai šeimoje buvo trys vaikai. Mažiausiam buvo 7 mėnesiai, vyresniems – 7 ir 9 metai. Mažasis ne tai, kad verkė, jis klykė. Vyresnieji sako – jis labai nori valgyti. Matau, stovi buteliukas su pienu. Paimu ir suprantu, kad tas pienas visiškai sugižęs. Vyresni vaikai sako, kad tas buteliukas ten seniai stovi.

Tėčio toje šeimoje nebuvo, o mama, kaip vėliau paaiškėjo, trečią parą pati viena vartoja alkoholį. Patikrinus promiles, man atrodo, buvo 3,1. Labai sunkus girtumas. Tą kūdikį pirmiausiai vežėme į ligoninę. Ten jį patikrino, padarė mišinuką, pamaitino. Šitą vaikelį pati užmigdžiau ant rankų ir tik tada galėjau palikti lovytėje. Tikrai buvo labai emociškai sunki situacija“,– atvirauja vaiko teisių apsaugos specialistė.

Prabangiame bute – kruvinos tėvų muštynės

Nors visuomenėje dažnai vyrauja nuomonė, kad smurto artimoje aplinkoje problemos paliečia tik socialinių problemų turinčias, alkoholiu piktnaudžiaujančias šeimas, R. Padervinskienė tikina, kad taip toli gražu nėra.

Moteris pasakoja, kad jai yra tekę vykti į iškvietimą prestižiniame Vilniaus miesto mikrorajone. Tąkart aplinkiniams pavyzdingai atrodžiusios šeimos namuose tarp sutuoktinių kilo itin sunkiais sužalojimais pasibaigusios muštynės. Visą konfliktą, pamena specialistė, matė ir šeimoje augęs aštuonerių metų vaikas.

„Tai tikrai nebuvo socialiai nesėkmingos šeimos atvejis. Prabangus butas puikiame rajone, ant stalo – nepigūs gėrimai. O šventė baigėsi sutuoktinių agresijos protrūkiu vienas kito atžvilgiu – praskeltos galvos, aplink kraujas ir be galo išsigandęs aštuonmetis vaikas, kuriam tokiame šoke buvo sunku net kalbėti“, – vilniečių šeimos istoriją pasakoja pašnekovė.

Jos teigimu, darbo praktikoje gan dažnai pasitaiko ir incidentų, kai dėl įvairių pažeidimų policija sulaiko ir tvarkingose ar net žinomose šeimose augančius paauglius. Neretais atvejais, tikina vaiko teisių apsaugos darbuotoja, tėvai tiesiog atsisako vaikus pasiimti iš policijos komisariato. R. Padervinskienė svarsto, kad taip galbūt nutinka todėl, kad tėvai jau būna pavargę nuo šeimą kamuojančių problemų ir pasirenka į jas tiesiog nebereaguoti.

„Būna, kad policija mums skambina ne tik vykdami į šeimą, bet, pavyzdžiui, kai naktį ar savaitgalį į policijos komisariatą pristatomi nepilnamečiai, kurie yra apsvaigę, išgėrę ar sulaikyti dėl netinkamo elgesio viešoje vietoje. Nors policijos pareigūnai susisiekia ir prašo tėvų atvykti,labai dažnas atvejis, kai tokių nepilnamečių į policijos komisariatą tėvai nevažiuoja. Kartais išvardija priežastis, kartais patys būna išgėrę, kartais, matyt, tiesiog jau būna pavargę nuo tam tikrų problemų su paaugliu. Tada policijos pareigūnai kviečia mus.

Tarp jų tikrai būna ir paauglių iš socialiai gerai „užsirekomendavusių“ šeimų ir tikrai ne visos šeimos atrodo tokios, kurios turi problemų. Galima daryti tam tikrą prielaidą, kad savu laiku neįsiklausius, neišgirdus, kad vis dėlto kažkokias problemas reikia spręsti, jų negalima palikti, užleisti, kai ateina paauglystė, atsiranda daug bejėgiškumo, nežinojimo ką daryti su savo vaiku ir tada tėvai tiesiog nevažiuoja jo pasiimti“, – mano specialistė.

Ant mergaitės kaklo – smaugimo žymės

R. Padervinskienė sako, kad jos darbo praktikoje būta ir akivaizdaus smurto prieš vaikus atvejų. Pavyzdžiui, kartą mergaitė vaiko teisių apsaugos specialistams prasitarė, kad ją smaugė mama, tačiau pati moteris, pamena pašnekovė, tokį savo elgesį iš pradžių kategoriškai neigė.

„Buvo 12 metų mergaitė, kuri pati įvardijo, kad ją smaugė mama. Buvo žymės ant kaklo. Mama iš pradžių teigė, kad tai turbūt padarė dukros draugas. Bet tas neigimas būna tik pirmame etape, po to vis tiek ateina kitas etapas, kai dalinai pripažįsta panaudotą smurtą, bando jį sušvelninti – aš dariau tik tiek, šito nedariau, čia išsigalvoja. Pradžia būna labai gynybinė, bet mano praktikoje nėra buvę, kad visiškai absoliučiai neigtų, kai yra akivaizdu.“

Pasak kalbintos specialistės, net ir tais atvejais, kai fizinio smurto požymiai yra ryškūs ir tai patvirtina patys vaikai, tėvai kviečiami dalyvauti vaikui atliekant medicininę ekspertizę.

„Tikrai kviečiame tėvus važiuoti kartu, kad neliktų jokių pilkų zonų, neaiškumų, kad jie patys irgi galėtų išgirsti ir būtų nuimtos bet kokios dviprasmybės“, – tikina vaiko teisių apsaugos darbuotoja.

Paklausta, ar tėvų išgertuvės yra dažniausia priežastis, kodėl naktį šeimoje vaikams likti būna nesaugu, R. Padervinskienė tai patvirtina. Ji sako, kad lengviausias jos praktikoje buvęs tėvų girtumas siekė 1.7 promilės, tačiau dažnai alkoholio koncentracija kraujyje perkopia ir 3 promilių ribą. Tokios būklės tėvai, pastebi pašnekovė, ne tik nebegali pasirūpinti savo atžalomis, bet neretai tampa ir agresyvūs.

„Alkoholio, kitų psichotropinių medžiagų vartojimas, apsvaigimas ir, aišku, beveik visais atvejais šalia to būna agresija, smurtas vienas kito ar, jei švenčia didesnė kompanija, daugiau žmonių atžvilgiu. Kaip jau sakiau, nakties metu tiesiog šiaip policija nekviečiama. Tai dažniausiai būna alkoholio vartojimo išdavos, nekontroliuojamas suaugusiųjų elgesys.

Mes skaitom ir girdim daug nerimo, kad jeigu išgėrė taurę vyno namuose, jau gali atvažiuoti. Mes niekada nevažiuojam patys, be jokio iškvietimo, mes gaunam informaciją ir iškvietimą iš policijos ir tikrai per visą praktiką nepasitaikė tokių atvejų, kad būtų iškvietimas, kai šeima vakarieniauja ir išgėrė taurę vyno“, – įsibaiminusius tėvus ramina pašnekovė.

Vieno atvejo negali pamiršti iki šiol

Baisiausia patirtis, sako specialistė, kai vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojus informacija apie smurtą prieš vaikus pasiekia jau po rimtų sužalojimų padarymo. Moteris sako iki šiol negalinti pamiršti dar prieš vaiko teisių apsaugos reformą įvykusio atvejo, kai į ligoninę mažylis pakliuvo su durtine žaizda gerklėje.

„Du tos pačios šeimos vaikučiai – dviejų ir trejų metukų – per pusę metų į ligoninę buvo patekę vienas tris, kitas gal keturis kartus. Tėvai aiškino, kad tai nukrito nuo laiptų, tai nuo sūpynių. Paskutinis patekimas į ligoninę buvo, kai vaikui buvo pradurta gerklytė. Tėvai sakė, kad taip nutiko valgant su šakute. Turbūt neįmanoma apsakyti to jausmo ir kokios tai būna emocijos“, – atsidūsta R. Padervinskienė.

Jos teigimu, tąkart medikų išvados rodė, kad yra didelė tikimybė, jog tėvai prieš savo mažamečius smurtavo. Dėl to šeimai buvo teikiama specialistų pagalba, o po kurio laiko situacija šeimoje, pasak vaiko teisių apsaugos darbuotojos, pasikeitė į gerąją pusę.

Pasiteiravus, kaip į atvykusius vaiko teisių apsaugos darbuotojus reaguoja patys vaikai, pašnekovė tikina, kad didžiausias stresas būna mažamečiams, o vyresnieji esą patys dažnai supranta, kad likti namuose tuo metu būna nesaugu, priima darbuotojų siūlomą pagalbą.

„Tikrai stengiamės namuose rasti kažkokį ramų kampą, kad galėtume pasikalbėti su pačiu vaiku. Pirmiausia, pasakyti iš kur mes esame. Nes vaikui yra baisu – iš kažkur atsirado dar viena teta, kas ji tokia. Daugeliu atveju nerimą ir baimę nuima tam tikras aiškumas. Vaikui bandom papasakoti, kur mes važiuosim, kodėl mums reikia išvykti, kad šiuo metu yra tam tikros aplinkybės, tam tikri dalykai, kurie nesukuria saugumo namuose, todėl reikia, kad jis galėtų naktį praleisti saugioje vietoje. Bandome paaiškinti tiek, kiek, aišku, tuo momentu mes patys žinome – kas bus toliau, kad galės grįžti namo, kad jis su tėvais tikrai neišsiskiria visam laikui.

Aišku, daug kas priklauso nuo to, kokio amžiaus vaikas ir kiek bei kaip gali su juo kalbėti. Mūsų pagrindinis akcentas yra tas žmogiškas santykis su vaiku. Labai svarbu atreaguoti į jo jausmus, pasakyti, kad supranti, kaip jam šiuo metu yra sunku, kaip yra liūdna ar baisu, kad priimi tokius jo jausmus ir nori jam padėti. Pasiūlom vaikui pasiimti savo mėgiamą žaislą, knygutę, taip vadinamą prieraišumo daiktą. Tai vaikus ramina“, – kaip vyksta vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos pasakoja specialistė.

Pašnekovė primena, kad pirmiausiai ieškoma galimybių perduoti vaiką giminaičiams ar emociniais ryšiais su juo susijusiems žmonėms. Deja, tikina R. Padervinskienė, tai padaryti pavyksta ne visada.

Pagal portalo www.DELFI.lt informaciją

Pasvalio rajone tartasi, kaip kurti saugią ir artimą šeimai aplinką globėjų šeimose

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Pasvalio rajone specialistų iniciatyva Pasvalio rajono savivaldybėje vyko pasitarimas dėl Globos centro veiklos Pasvalyje.

„Pasitarimo metu aptarti bendradarbiavimo klausimai su Globos centru, pagalbos teikimas globojamiems (rūpinamiems) be tėvų globos likusiems vaikams, ir jų globėjams, pagalbos planų sudarymas ir jų vykdymas, priežiūra,“ - sako laikinai pareigas einanti patarėja Pasvalio rajone Laura Kavaliauskaitė.

Susitikimo metu, anot L.Kavaliauskaitės, numatytos naujų globėjų paieškos, aptarti informacijos dalijimosi klausimai: „Vieningai nutarta bendradarbiauti, konsultuotis, visada aptarti probleminius klausimus, siekiant tinkamai užtikrinti globojamų (rūpinamų) vaikų teises ir interesus, kurti saugią ir kuo artimesnę šeimai aplinką globėjų (rūpintojų) šeimose.“

Susitikime dalyvavo Pasvalio savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus atstovas, atvejo vadybininkė, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė, Globos centro vadovė bei pavaduotoja, Tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Astra Kanišauskienė ir Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus laikinai patarėjos pareigas Pasvalio skyriuje einanti L. Kavaliauskaitė.

Vaiko teisių apsaugos specialistai visuomenei pristatė vaiko teisių apsaugos sistemos pasikeitimus

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Gaigalienė Zarasų viešojoje bibliotekoje vykusioje konferencijoje „Jaučiuosi saugus“ visuomenei pristatė vaiko teisių apsaugos sistemos naujoves, atsakė į auditorijos pateiktus klausimus.

Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja I. Gaigalienė konferencijos metu papasakojo apie naujai įsigaliojusią centralizuotą vaikų teisių apsaugos sistemą: „Nuo liepos 1 dienos atsisakyta perteklinių Vaiko teisių apsaugos skyrių funkcijų, formuojama vienoda teisės taikymo praktika Lietuvoje, visoje šalyje dirbama pagal vienodus standartus - vienijančias vertybes ir tikslus, vykdant vieningus veiksmus. Lietuvoje už vaikų teisių apsaugą atsakinga Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kuri turi 12 teritorinių skyrių. Šie skyriai visą parą, taip pat švenčių bei poilsio dienomis užtikrina vaiko teisių apsaugą, reaguoja į visus gautus pranešimus dėl galimų vaiko teisių pažeidimų. Tokių pranešimų apie galimus pažeidimus artimoje aplinkoje padaugėjo. Tai reiškia, kad žmonės vis daugiau pasitiki vaikų teisių apsaugos institucijomis ir nėra abejingi smurtui.“

Pasak I. Gaigalienės, per pastaruosius keturis mėnesius, Zarasų rajone buvo užfiksuoti 78 pranešimai dėl galimos grėsmės vaiko saugumui ir sveikatai. I. Gaigalienė patikino, kad į iškvietimus yra reaguojama operatyviai. Ir tik tuo atveju, kai nustatoma, kad šeimoje vaikui yra iškilusi grėsmė, jis paimamas ir priglaudžiamas pas artimuosiuos, kol vyksta tyrimas.

Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pasidžiaugė vis didesniu valstybės dėmesiu vaiko teisių apsaugai. I. Gaigalienė linkėjo saugoti vaikus ir jais rūpintis.

Konferencija „Jaučiuosi saugus“ organizuota siekiant prisidėti prie saugios aplinkos kūrimo, skatinti pilietiškumą bendruomenėse, pagarbą žmogaus teisėms, skatinti saugios ir nesmurtinės aplinkos bendruomenėse kūrimą.

X