Naujienos

Vieniša dviejų vaikų mama: „Rodau dukroms, kaip gera daryti gerus darbus“

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, minėdama šeimos mėnesį, inicijavo interviu ciklą ,,Šeimų istorijos“. Šįkart jautrus, atviras pokalbis su veiklia, ryžtinga, vieniša mama, auginančia 2,3 m. ir 6,5 m. vaikus. Pasakojimas apie gyvenime užklumpančias negandas ir apie tai, kaip nenuleisti rankų bei siekti savo vaikams gerovės.

Liko viena besilaukdama pirmagimio

„Karmos iš praėjusio gyvenimo turbūt vis tiek egzistuoja. Nežinau, kas tiki, kas netiki, bet aš tikiu“, – pokalbį pradeda pašnekovė.

„Mano mama laukėsi manęs 2 mėn., kai tėtis žuvo autoavarijoje. Jau buvo 3 vaikai šeimoje, todėl visi patarė jai darytis abortą, nes, esą, vienai bus labai sunku užauginti, namas – tik pradėtas statyti. Jos sesuo jau net buvo nuvežusi ją į palatą, bet mama staiga pasakė: „na ne, auginu tris, tai ir dar vieną užauginsiu“. Todėl vėliau ir aš privalėjau suteikti šansą gimti ir augti savo vaikui“, – apie galimybę išvysti pasaulį pasakoja moteris.

Moteriai buvo 30 metų, ji buvo baigusi aukštuosius mokslus, išbandžiusi save įvairiose srityse, turėjo darbą, stogą virš galvos, draugų, bet šeimos vis dar nebuvo. Ir taip susiklostė, kad staiga susirado draugą, o neilgai trukus pastojo. „Mano vyras jau turėjo vaikų iš kitos santuokos ir nenorėjo mūsų vaiko, sakė darytis abortą, tačiau nei pagal mano tikėjimą, nei svajones, nei pagal įstatymus, nesutikau, pasitraukiau, gimdžiau ir auginau viena“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi ji.

Vyras tiesiog dingo ir nesirūpino, ir iki pat šiol neturi jokio ryšio su vaiku.

Neteko darbo vos pagimdžiusi

Nėštumo metu jauna moteris daug lankėsi bažnyčioje ir pas specialistus, nes nebežinojo, kuo tikėti. „Labai daug verkiau, patyriau streso, įtampos ir nenorėjau perduoti to vaikui. Lankiausi pas bioenergetiką, tai jis mane nuramindavo“, – sako ji.  

„Išėjus į dekretą, sumažino išmokas, buvo nustatytos lubos. Dabar dažnai kalbama, kiek reikia pasilikti pinigų juodai dienai? Seniau buvo sakoma 3 mėn. atlyginimą, dabar – pusės metų, o vienas politikas labai gražiai yra pasakęs, kad reikia turėti ne santaupų, o aplinkui tiek žmonių, kurie padėtų išgyventi tą juodą periodą. Tada aš pajutau, kad turiu labai daug draugų ir artimųjų, kurie padėjo viską suruošti į pasaulį ateinančiam kūdikiui“, – ašarodama pasakoja moteris.

Pasak pašnekovės, vos gimus vaikui, ji patyrė dar vieną smūgį. Vaikui tuo metu buvo vos pusmetis, kai įmonės, kurioje dirbo prieš nėštumą, direktorius paskambino ir pranešė, kad yra atleidžiama. Tuo metu moteris maitino, tad pienas dingo tą pačią dieną...

Moteris daug domėjosi ir konsultavosi teisiniais klausimais dėl atleidimo esant motinystės atostogose. Galiausiai įmonė sumokėjo išeitinę ir į teismą kreiptis nebeprireikė.

Iššūkiai nesibaigė

Pirmaisiais kūdikio gimimo metais, auginimo džiaugsmą vis temdė negandos. Šeimininkė, pas kurią moteris nuomojosi būstą, turėjo jį parduoti. „Aš neturėjau, kur išeiti su kūdikiu ant rankų, pasakiau, kad noriu pirkti butą visiškai neturėdama nei pinigų, nei darbo. Tad pradėjau ieškoti darbo, o šeimininkė sakė palauks, nors manęs beveik nepažinojo“, – išgyvenimais dalijasi pašnekovė.

Vėliau moteriai teko varstyti teismo duris dėl tėvystės nustatymo. Buvo sudėtinga, nes tėvas nesutiko darytis DNR testo ir neigė tėvystę.

Tačiau šiai dienai moteris bijo dėl ateities santykių su biologiniu dukros tėčiu. „Nerimauju, kas bus, kai didžioji dukra panorės susitikti su tėčiu. Ji jau pradeda tuo domėtis, mato, kad kiti tėčiai ateina pasiimti vaikų į darželį. Labai bijau, kad ji tikrojo tėčio bus atstumta,“, – susirūpinusi kalba dviejų dukrų mama.

Sunkios darbo paieškos

Jauna mama ieškodama darbo susidūrė su vietinio kapitalo įmonių direktorių požiūriu, kad, jei turi mažų vaikų, darbe esi nenaudinga. Pasak jos, kiekviename darbo pokalbyje direktoriai klausė, „o kas bus su vaiku, kai sirgs?“

Po ilgų darbo paieškų ir daug pokalbių, vienas jaunas darbdavys nustebino ją sakydamas, kad „nereikia teisintis, kad turi vaikų. Aš pats jų turiu ir žinau, ką reiškia juos auginti“.

„Toks jausmas, kad mūsų šalyje vaikas yra kliūtis darbui, tuo tarpu užsienyje – tai didelė laimė ir dovana įmonei, visi sveikina ir nesvarbu, kuriam laikui išeini motinystės atostogų, ar, kad įmonės pardavimai krenta“, – nuostabos neslėpdama sako moteris.

Nesusiklostę santykiai

„Vieną dieną mano gyvenime atsirado žmogus, su kuriuo kasdienybė prašvito. Jis užmezgė labai stiprų ryšį su mano dukra iš pirmos santuokos, o ji net ėmė vadinti jį tėčiu. Tas žmogus šeimos nebuvo turėjęs. Iš pradžių mes labai gražiai sutarėme ir ilgai nelaukę nusprendėme susituokti. Po 4 mėn. pažinties pajutau, kad laukiuosi. Aš labai norėjau to vaiko“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Pagyvenus drauge moteris pastebėjo, kad sutuoktinis labai nori ją pakeisti. Pradėjo drausti susitikti su draugais, užsiimti mėgstamomis veiklomis, tapo pavydus. Nuo jos atsiribojo draugai ir artimieji.

„Maniau, praeis laikas, apsišlifuosime, bet klydau. Po lemtingo pykčio protrūkio nusprendžiau skirtis. O žmonių požiūris buvo toks, kad nuo vieno pastojo, išsiskyrė, dabar nuo kito ir vėl bėga, kažkas su ja negerai, niekas neįtinka... O gal mes patys per daug jaudinamės dėl to, ką žmonės pasakys?“, – apie pradėjusius byrėti santykius sako ji.

Kaip teigia pašnekovė, moterims trūksta stiprybės išeiti su vaikais iš namų, kuriuose patiria stresą, fizinį, emocinį, psichologinį smurtą. Jos bijo aplinkinių reakcijos, bijo, kad nesiseks vienoms finansiškai išsilaikyti ir tinkamai užauginti atžalas. Yra labai daug baimių, todėl moterys susitaiko su padėtimi ir toliau taip gyvena, žalodamos ir save, ir vaikus.

Didžiausia laimė – sveiki vaikai

„Mes ne viską gyvenime galime pakeisti. Kiekvienam gyvenimas duoda tai, ką turi išgyventi. Vieniems vienokios bėdos, kitiems kitokios. Todėl aš kasdien dėkoju Dievui už sveikus vaikus. Esu pati laimingiausia dėl to ir suprantu, kaip sunku turėtų būti toms mamos, kurių vaikai serga sunkiomis ligomis. Tikriausiai tokioms mamoms mano problemos neatrodo didelės“, – apie laimę pasakoja mama.

Anot pašnekovės, jos vaikai yra labai geri ir laimingi – jiems nereikia taikyti jokių bausmių. Kitos mamos sako, kad turi bausmių kėdutę, kitos, kad „paims diržą“, o jos vaikai nėra girdėję tokio pasakymo, jiems to nereikia. Kai mama viduje gerai jaučiasi, tai ir vaikai gerai jaučiasi, klauso ir nesunku su jais susitarti.

„Turiu būti pati stipri ir rami, nes vaikai labai jaučia, kai mama įsitempusi. Vaikai turi matyti mamą linksmą ir pasitikinčią savimi. O jei mamai kažkas negerai, žiūrėk, jau ir vaikas negaluoja“, – kalba pašnekovė.

„Rodau dukroms, kaip gera daryti gerus darbus“

Veikli moteris užsiima labdaringa veikla – organizuoja renginius vaikų globos namams, paramą sunkiai besiverčiančioms mamoms, yra VšĮ „Veiklių mamų klubo“ ir tėvų komiteto narė. Netgi yra prisijungusi prie politikų su idėjomis, kaip padėti vienišoms mamoms.

 „Aš veduosi dukras į visus renginius, dalyvaujame kartu. Rodau joms, kaip gera daryti gerus darbus. Jos mato mane kaip autoritetą, sako: „mama, kaip su tavimi pagarbiai visi elgiasi“, – džiaugsmo neslepia dviejų dukrų mama.

 „Duoti yra lengviau nei imti. Tai suteikia be galo daug vidinio džiaugsmo. Todėl aš padedu kitiems, rūpinuosi senyvo amžiaus žmonėmis, pacientais, plaunu jiems kojas, skiriu dėmesį neįgaliesiems. Prieš 15 metų buvau kaulų čiulpų donorė, neapsakoma patirtis ir jausmas, kai žinai, kad kažkam išgelbėjai gyvybę“, – apie neįkainojamą patirtį pasakoja moteris.

„Kad ir kaip blogai jausčiausi, turiu eiti ir daryti, jaučiu atsakomybę. O jei nedarysi nieko, sunkumus išgyventi bus dar sudėtingiau“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.

 

 

Suaugusiųjų užduotis - perduoti savo vaikams žinią, kad jie sukurti mylėti ir būti mylimi

„Kasdien dirbdami su šeimomis pastebime, kad dėl šeimos nesutarimų kenčia vaikai. Deja, dėl to atsakingi suaugę šeimos nariai, kurie galbūt, nemoka kartu gyventi darnoje“, –  pradėdama renginį „Darna šeimoje – laimingi vaikai“ kalbėjo Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Mintis pakviesti šeimas į diskusiją apie darnius santykius kilo vaiko teisių gynėjams pabendravus su Alytaus dekanato Šeimos centro savanoriais. Gegužė – šeimos mėnuo, kada jeigu ne dabar tinkamiausia proga apie tai pasikalbėti?

Šeimos centre santuokai ruošiami sužadėtiniai, tačiau akivaizdu, kad šeimos pritrūksta žinių apie tai, kaip išlaikyti darnius tarpusavio santykius, neskaudinti vieni kitų ir šeimoje augančių vaikų.

„Labai džiaugiuosi, jog Alytuje vis dažniau kyla iniciatyvos kalbėtis apie vyro ir moters santykius, apie gyvenimo šeimoje išbandymus. Manau, jog tai pati geriausia investicija į mūsų ir mūsų vaikų laimę“, - mintimis pasidalijo Gita Jakučionienė, Alytaus dekanato Šeimos centro savanorė, lektorė.

Diskusiją vedusios G. Jakučionienės nuomone, išlaikyti, o tiksliau siekti darnos šeimoje yra išbandymas. Galima jį ignoruoti, apsimesti, kad sunkumų nebūna. Galima konfliktuoti, nuolat įrodinėti savo tiesą. Tačiau galima bandyti suprasti ir priimti. Kiekviena perskaityta knyga, išgirsta paskaita, kiekvienas užduotas klausimas „kodėl“ keičia ir augina mūsų suvokimą apie save ir apie kitą žmogų, o tuo pačiu ir visą pasaulį.

Šiltą ketvirtadienio vakarą į renginį – diskusiją „Darna šeimoje – laimingi vaikai“, vykusį Alytaus miesto bendruomenės centro kieme, susirinkę alytiškiai bendravo su vaiko teisių gynėjais, gavo atsakymus į rūpimus klausimus apie vaikų gerovę, dalijosi savo patirtimi ir nuomone, išklausė Šeimos centro savanorių patarimų apie darną šeimoje.

„Mano vienas didžiausių norų – perduoti savo vaikams žinią, kad jie yra sukurti mylėti ir būti mylimi. Bet žodžių čia neužtenka. Esu įsitikinusi, jog matydami savo tėvus, kaip jie spendžia sunkumus, kaip susitvardo (arba ne) nesuvaldomoje emocijų sumaištyje, kaip jie moka pasidžiaugti vienas kito sėkme ar tiesiog šia akimirka, vaikai mokosi, koks yra pasaulis, kaip į jį žiūrėti: su pagarba ar neapykanta, su baime ar pasitikėjimu, atlaidžiai ar kerštingai, smalsiai ar abejingai, menkavertiškai ar oriai“, - mintimis dalijosi G. Jakučionienė.

Pagalba priklausomybės ligomis sergantiems asmenims sukvietė skirtingas institucijas

Vaiko teisių apsaugos specialistai savo darbe dažnai susiduria su priklausomybės ligomis sergančiais įvairaus amžiaus asmenimis – kartais tėvais, o kartais – ir vaikais. Šilalėje vykusiame susitikime su Respublikinio priklausomybės ligų centro (toliau – RPLC) Klaipėdos filialo direktore Vaida Karulaitiene kalbėta, kad klientų priklausomybės ligų problemą spręsti galima artimiausiame RPLC filiale – Klaipėdoje.

Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) Šilalės rajone patarėja Jolanta Kvietkauskienė domėjosi, kokią pagalbą RPLC galėtų pasiūlyti priklausomybių turintiems nepilnamečiams asmenims. ,,Konkrečiai Klaipėdos filiale nepilnamečiams asmenims yra teikiama tik konsultacija, kurios metu įvertinama sveikatos būklė. Nustačius žalingą vartojimą ar priklausomybės diagnozę, suteikiama informacija apie priklausomybės sutrikimą bei galimus gydymo būdus. Gydytojas taip pat išrašo siuntimus į RPLC Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrius Vilniaus ir Kauno filialuose, kur vaikai gauna ir patį gydymą nuo priklausomybės ligų,“ – atsakė RPLC Klaipėdos filialo direktorė Vaida Karulaitienė.

Kalbant apie vaikų priklausomybės ligų diagnozavimą, labai dažnai susiduriama su viena problema. „Vaikai labai sunkiai pripažįsta, jog serga priklausomybės ligomis. Tarp vaikų dažniausiai vyrauja įsitikinimas, jog priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų gali būti tik suaugę asmenys. Neįtikinus vaiko, kad šis serga, sudėtinga ir gydymui įkalbėti, todėl konsultacijos metu, diagnozavus priklausomybę, vykdomi ir motyvaciniai pokalbiai, kad vaikas išties suvoktų, jog serga,“ - teigė V. Karulaitienė.

Taip pat svarbu, kad vaikams ir paaugliams teikiama gydytojo psichiatro konsultacijos paslauga yra nemokama ir teikiama neatskleidžiant asmens tapatybės. Į konsultaciją paaugliai nuo 16 m. gali registruotis patys, o jaunesni nei 16 m. – registruojami ir laukiami atvykstant su tėvais.

Priklausomybės ligų gydymas, visų pirma, įvardytas kaip gyvenimo būdo keitimas. „Pas mus neblaivūs arba abstinencijos kamuojami žmonės neretai atvežami kaip į blaivyklą. ,,Atpumpuojam“ mes juos ir po kurio laiko vėl susitinkam tomis pačiomis aplinkybėmis. Deja, bet vien tik detoksikacijos neužtenka – reikia įkvėpti žmogų ilgalaikiam pokyčiui. Tiesą sakant, ne vien tik priklausomajam, bet ir visai šeimai reikia keisti gyvenimo būdą, nes dažniausiai šeimos nariai taikstosi su vieno asmens priklausomybe ir gyvena pagal jo sukurtas taisykles,“ – apibendrino RPLC Klaipėdos filialo direktorė.

Neretas atsisako gydytis vien dėl to, neva, visam gyvenimui liks „vartojusio žmogaus“ žyma jo charakteristikoje. Asmenims, sergantiems priklausomybės ligomis, o taip pat ir tokių asmenų artimiesiems, svarbu suvokti, jog šios ligos savaime nepraeina, o jų užleidimas gali baigtis net ir labai liūdnai. Pasiruošusius gydyti savo priklausomybės ligas, raginame su šeimos gydytojo ar psichiatro siuntimu vykti į RPLC ir keisti savo gyvenimo būdą iš esmės.

Siekiama, kad visose nepilnamečių apklausose dalyvautų psichologas

Nuolatinis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bendradarbiavimas su policijos ir prokuratūros atstovais yra būtinas siekiant, kad nepilnamečių vaikų apklausų praktika kuo mažiau paveiktų vaiko psichologinę būseną ir nepažeistų kitų jo teisių.

Galimybių, kad visose nepilnamečių apklausose dalyvautų psichologas, o apklausos vyktų tam skirtose patalpose – vaiko apklausos kambariuose, susitikimo metu ieškojo Vilniaus miesto ir Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriai (toliau – VTAS) bei Vilniaus apygardos prokuratūros bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai.

„Esame įsitikinę, kad visose nepilnamečių apklausose turėtų dalyvauti psichologas, kuris ne tik padėtų apklausti nepilnametį, bet būtų tas žmogus, šalia kurio vaikas jaučiasi saugiai“, – sakė Vilniaus miesto VTAS vedėja Sandra Vrublevskienė.

Anot vedėjos S. Vrublevskienės, skyriaus specialistų dalyvavimas apklausose parodė, kad šiuo metu nepilnamečių apklausos retai kada vykdomos tam skirtose patalpose – vaiko apklausos kambariuose. Tikimasi, kad po šio susitikimo pagerės nepilnamečių vaikų apklausos vykdymo proceso kokybė, bus siekiama užtikrinti geriausius vaiko interesus.

„Nepilnamečių apklausos baudžiamajame procese vaikams yra nemaloni bei didelį nerimą kelianti patirtis. Patiriamas stresas apklausos metu gali sumažinti vaiko pasakojimo tikslumą. Pavyzdžiui, vaikas gali teigiamai atsakyti į jam užduotą klausimą, siekdamas išvengti papildomų klausimų bei norėdamas kuo greičiau baigti apklausą, o ne todėl, kad iš tiesų tai atspindi jo patirtį, – sako VTAS vyriausioji specialistė (psichologė) Joana Kvederavičiūtė. – Todėl labai svarbu, kad vaiką apklausiantis asmuo gebėtų tinkamai pateikti klausimus, – atsižvelgti į vaiko gebėjimus, raidos tarpsnį, psichologinę būseną, neverbalinę kalbą bei asmenybės ypatumus“.

Anot psichologės J. Kvederavičiūtės, vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių sumažinti vaiko patiriamą įtampą bei skatinantis atvirai dalintis savo išgyvenimais – kontakto su vaiku užmezgimas. „Prieš pradedant apklausą vaikui būtina paaiškinti, kodėl jis bus kalbinamas, pelnyti jo pasitikėjimą bei sukurti saugią erdvę dalijimuisi savo patirtimi. Tikėtina, jog vaikas duos tikslesnius parodymus ir patirs mažesnę psichologinę traumą, jeigu apklausos aplinka bus jauki, saugi, o apklausoje dalyvaus kuo mažiau nepažįstamų asmenų“, – pataria specialistė.

Atsižvelgiant į šiuo metu aktualų klausimą dėl duomenų apie šeimą teikimo, susitikimo metu taip pat buvo peržvelgta penkiašalė bendradarbiavimo sutartis tarp LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM, LR Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie VRM pasirašyta 2018 m. birželį, prieš vaiko teisių apsaugos sistemos centralizaciją, kuri pradėta tų pačių metų liepos 1 dieną.

Vaiko teisių apsaugos sistemos centralizacija pradėta siekant sukurti nepertraukiamai veikiančią vaiko teisių apsaugos sistemą, kuri užtikrintų vienodos praktikos, apsaugant ir ginant vaiko teises ir teisėtus interesus, formavimąsi ir taikymą valstybėje, savalaikį reagavimą į vaiko teisių pažeidimus ir operatyvų sprendimų priėmimą.

Daugiavaikėje tauragiškių šeimoje – penkios Dievo dovanos

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, minėdama šeimos mėnesį, inicijavo interviu ciklą ,,Šeimų istorijos“. Šįkart apie dinamiškumo nestokojantį ,,daugiavaikišką“ gyvenimą pasakoja bei tokio gyvenimo suderinimo su karjera ypatumais dalijasi tauragiškė Rita,  su vyru Raimondu susilaukusi penkių vaikų, kuriuos vadina Dievo dovanomis.

Papasakokite apie savo šeimos narius.

Mūsų šeimą iš viso sudaro 7 asmenys. Aš, be ,,mamos profesijos“, esu dar valstybės tarnautoja, dirbanti Tauragės rajono savivaldybės administracijoje, vyras dirba valstybinėje įmonėje. Su vyru susilaukėme 4 dukterų ir 1 sūnaus. Vyriausioji duktė jau studentė, Vilniaus universitete studijuojanti mediciną, sūnus – moksleivis, lankantis trečią gimnazijos klasę. Kitos dvi dukterys taip pat moksleivės – septintokė ir antrokė, o pati mažiausioji – mūsų pagrandukė yra dar dvejų metukų ir kol kas dienas leidžia namuose prižiūrima auklės.

Kaip kilo noras turėti gausią šeimą?

Mus su vyru nuo pat jaunystės žavėjo tvarkingos gausios šeimos. Patys didelių planų šiuo klausimu neturėjome, tačiau bent apie trijų vaikų susilaukimą garsiai pasvajodavome. Metams bėgant, supratome, kad niekada neatsisakysime mums duotos Dievo dovanos – naujos gyvybės. Tad ir tikėtai, ir netikėtai tokių dovanų sulaukėme net penkių.

Kaip pavyksta suderinti profesinę veiklą su penkių vaikų auginimu?

Profesinės veiklos suderinimas su vaikų auginimu yra pakankamai sudėtingas, tačiau įdomus kūrybinis procesas. Reikia greitos reakcijos prisitaikant prie žaibiškai kintančių situacijų, taip pat reikia ir aštraus proto sprendžiant ,,ekstra“ atvejus. Pavyzdžiui, skubi į kokį susirinkimą darbe, o tau ima ir paskambina kuris nors iš vaikų, nes pamiršo kažką svarbaus atsinešti į mokyklą. Tuomet turi skubiai galvoti, kaip čia „išsisukti“, kad ir į susirinkimą suspėtum, ir vaikui reikiamą daiktą į mokyklą nuvežtum. O kadangi mūsų šeimoje – 5 vaikai, tokių situacijų skaičius per gyvenimą išaugo iki 5 kartų.

Kokiais pagrindiniais principais vadovaujatės auklėdami vaikus?

Kadangi esame tikinti šeima, tai ir patys su vyru vadovaujamės, ir vaikus stengiamės auklėti laikydamiesi dešimties Dievo įsakymų. Taip pat vaikams diegiame šeimos bendrystės svarbą, pagarbą žmogui, patriotiškumą ir pilietiškumą. Auklėdami, žinoma, mokome ir buities darbų atlikimo. Vaikai jau patys natūraliai supranta, kada ir kam yra reikalinga pagalba, o prie mažesnių vaikų auklėjimo proceso neretai prisideda jau ir didesnieji vaikai.  

Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti auginant vaikus?

Manau, kiekviena šeima pritars, kad didžiausias iššūkis – liga, ypač kai vienu metu suserga ir visi vaikai, ir tėvai. Kalbant apie vidinius išgyvenimus, tampančius iššūkiais, galima įvardyti savęs ir aplinkinių pažinimo procesus vaikams įžengus į paauglystės periodą. Taip pat tokiame amžiuje aktualios ir pirmosios meilės bei aplinkinių pripažinimas. O kadangi vaikų iššūkiai neabejotinai yra ir tėvų iššūkiai – išgyvename tai kartu. Kaip bebūtų, negandos praeina, o joms praėjus, mes vėl susėdę kartu prie stalo galime džiaugtis, kad mūsų daug ir mes kartu.

Kokiu šmaikščiu prisiminimu iš savo ,,daugiavaikiško“ gyvenimo galėtumėte pasidalinti?

Pasitaiko tikrai šmaikščių iš linksmų situacijų. Pavyzdžiui, kai visa šeima nuvykstame į kavinę, kurioje būna tik keturviečiai staliukai. Tokiu atveju arba padavėjų paprašome, arba patys susistumiame du staliukus ir tik tuomet susėdame. Gal kam iš šalies ir atrodome neįprastai, tačiau patys didžiuojamės savo galinga komanda. Taip pat nuvykę į kokį nors renginį, užimame kone visą sėdimų vietų eilę – tokiais momentais suvokiame, kiek mūsų daug.

Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, manantiems, jog karjera sunkiai suderinama su šeimos kūrimu ir ypač su daugiau nei dvejų vaikų auginimu?

Kiekvienas žmogus gyvena pagal savo vertybinius įsitikinimus. Svarbu, kad abiejų sutuoktinių vertybės sutaptų. Aiškiai žinant, kas gyvenime svarbiausia, nesunku suderinti ir mėgstamą veiklą arba darbą su vaikų auginimu. Didžiuliai prasmės ir pilnatvės jausmai užlieja, kai viską pavyksta suderinti. Žinoma, užklumpa ir sunkumai, tačiau visuomet nematomos jėgos iš aukščiau vis tiek sutvarko gyvenimą taip, kaip reikia. 

Apibendrindama pasakojimą apie savo kaip kumštį vieningą šeimą, Rita kiekvienai šeimai linki susilaukti tiek vaikų, kiek tik nori ir kiek gali išauginti. Pasak pašnekovės, svarbiausia, kad šeima vis dar liktų didžiausia ir brangiausia vertybe žmogaus gyvenime!

Susitikime su regionų atstovais - apie globos centrų aktualijas

Šią savaitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, institucinės globos pertvarkos projekto inicijuotoje apskrito stalo diskusijoje su skirtingų regionų atstovais aptarti aktualūs globos klausimai ir ateities perspektyvos.

Globos centrų atstovams pristatyti globos centrų reglamentavimo niuansai, globos koordinatoriaus funkcijos, nemažai dėmesio skirta globos centrų ir vaiko teisių apsaugos skyrių bendradarbiavimo, atvejo vadybos aspektams, globėjų ir įtėvių mokymui, krizių centrų veiklai.

Susitikime kartu pristatytos projekto „Vaikų gerovės ir saugumo didinimas, paslaugų šeimai, globėjams (rūpintojams) kokybės didinimas bei prieinamumo plėtra“ aktualijos. Projektu siekiama įveiklinti globos centrus savivaldybėse, padidinti jų teikiamų paslaugų prieinamumą ir kokybę bei užtikrinti efektyvų mobiliosios komandos darbą visose savivaldybėse. Projektą įgyvendina Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, partneriai – miestų (rajonų) savivaldybių administracijos ir globos centrai.

Pasak šio projekto vadovės Rugilės Ladauskienės, tokie susitikimai ypač svarbūs tuo, kad leidžia globos centrų atstovams prie bendro stalo, iš pirmų lupų ir atsakingų institucijų išgirsti rūpimus atsakymus.

Apskrito stalo diskusijoje globos centrų atstovai ypač domėjosi tokiomis veiklos sritimis kaip laikinas vaiko apgyvendinimas ir su tuo susiję iššūkiai, budinčių globotojų vaidmuo, vaikų, gyvenančių institucijose, suporavimas, taip pat paslaugų poreikis globojamiems vaikams ir kitomis.

 

Ieškantiems geriausio sprendimo vaikui – mediacijos paslauga tėvams

Kaip užtikrinti vaikų gerovę, kai tėvai ar vienas iš jų nenusiteikę vykdyti teismo sprendimų vaikų atžvilgiu? Diskusijoje geriausios išeities šeimoje augantiems vaikams, kurių tėvai skiriasi, ieškojo Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) atstovės, dalyvaudamos renginyje-diskusijoje „Mediacija Lietuvoje – aktualijos ir perspektyvos“.

Suaugusiųjų nesusikalbėjimas, bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas, tėvų barniai neigiamai paveikia ir šeimoje augančius vaikus. Toks žalingas tėvų ir kitų vaikų įstatyminių atstovų elgesys gali sukelti net ir vaiko teisių pažeidimus.

Utenbos apskrities VTAS vedėja Irena Gaigalienė pastebi, kad Skyriuje daugėja atvejų, kai antstolis kreipiasi su prašymu parekomenduoti geriausiai vaiko interesus atitinkančias teismo sprendimo vykdymo priemones bei jų vykdymo tvarką.

„Būtent neteisminė mediacija tėvams gali padėti susitarti ir rasti geriausią sprendimą vaiko atžvilgiu. Svarbu akcentuoti, kad mediacijos paslauga teikiama nemokamai! Mediacijos paslaugas šeimai galime suteikti per kompleksines socialines paslaugas, t. y. savivaldybės į kompleksines socialines paslaugas jau yra įtraukusios mediacijos procesą. Ikiteisminė mediacija labai svarbi tuo, kad jeigu jos procesas sėkmingas – šeimos nariams nebereikia eiti į teismą“, – pristatydama neteisminę šeimos mediaciją, kurią gali gauti šeimos Utenos apskrities savivaldybėse, sakė skyriaus vedėja I. Gaigalienė.

Anot I. Gaigalienės, vaiko teisių apsaugos specialistai visuomet stengiasi išnaudoti bendradarbiavimo galimybes su socialines paslaugas teikiančiomis ar jas koordinuojančiomis institucijomis, tuo siekiant krizines situacijas išgyvenantiems asmenims suteikti tinkamą pagalbą.

Susitikimo metu mediatorius Egidijus Langis, akcentavo, kad mediatoriui svarbiausiai yra gerai išmanyti mediacijos procesą, ir visai nesvarbu, ar mediatorius yra teisininkas, ar gydytojas ar inžinierius. Pranešėjas stebėjosi, kad, pavyzdžiui, 2018 metais iš 160 000 šeimos bylų tik 100 buvo perduota mediacijos procesui.

Jo kolega mediatorius Rokas Uscila pridūrė, kad „nors minimalios priežiūros priemonių įstatyme yra įtvirtintas mediacijos institutas, liūdina tai, kad pvz. 2018 metais iš 500 vaikų, kuriems buvo inicijuotas minimalių priežiūros priemonių procesas, tik 16-ai buvo taikoma mediacija. Norisi, kad savivaldybės specialistai aktyviau teiktų šitą paslaugą, visų pirma pradedant nuo įstaigos darbuotojų švietimo, nes pasitaiko atvejų, kai socialinis darbuotojas mediaciją lygina su meditacija“.

Renginyje dalyvavę specialistai priėjo prie vieningos nuomonės, kad, sprendžiant probleminius atvejus dėl teismo sprendimų nevykdymo, svarbiausia atsižvelgti į geriausių vaiko interesų prioriteto principą. Tai reiškia, kad vaiko teisių apsaugos skyriaus pareiga užtikrinti nepilnamečių teises ir geriausius jų interesus teismo sprendimo vykdymo metu, o psichologas padeda antstoliui efektyviai nešališkai spręsti vykdymo proceso metu iškilusias krizines situacijas, kurių metu gali nukentėti vaikai.

Diskusija, kurioje dalyvavo Utenos apylinkės teismo teisėjai, apskrities prokurorai ir advokatai, apibendrinta teigiant, kad mediacijos plėtojimo perspektyvos Lietuvoje – optimistinės, nes nuo 2020 metų sausio 1 d. šeimos bylose mediacija bus privaloma.

Mediacija – tai procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis siekia padėti šalims – tėvams – patiems rasti jiems geriausią sprendimą. Mediacija – tai paslauga, galinti padėti tėvams pradėti kalbėtis ir tartis, ieškant geriausiai vaiko interesus atitinkančių sprendimų. Mediacijos tikslas ir esminis principas – įpareigoti šalis priimti abiems priimtiną sprendimą be valstybės įsikišimo.

Šeimos mediacija naudinga tuo, kad tai bene tinkamiausias būdas spręsti šeimos ginčus šalims, kurios ateityje turėtų bendrauti dėl esančių bendrų vaikų.

Šeimos mediacijos privalumai, lyginant ją su teisminiu procesu, yra šie:

1. Šalys, o ne teisėjas ar kas nors kitas, nusprendžia, ko jos nori.
2. Sutuoktiniai turi galimybę, padedant mediatoriui, susėsti, išsikalbėti, įsiklausyti ir išgirsti kitos šalies argumentus, priežastis, sukėlusias konfliktą. Taip išvengiama streso, tolimesnės žalos vaikui, neradus tėvams bendro sutarimo, atsiradimo.
3. Išlieka galimybė palaikyti gerus santykius ateityje. Tai ypač svarbu poroms, turinčioms vaikų. Net ir ne sutuoktiniai visą gyvenimą ir toliau bus susieti, nes vaikui jie išliks tėvai.
4. Jų pačių priimtas sprendimas bus priimtinas abiem šalims.
5. Tai pigesnis ir greitesnis būdas išspręsti nesutarimus, lyginant su atvejais, kada kreipiamasi į teismą.
6. Mediacijos metu pasiektas susitarimas yra lankstesnis. Pasikeitus aplinkybėms, tokį susitarimą paprasčiau nei teismo sprendimą pakeisti.

Vaikų dienos centrai – pagalba vaikams ir šeimoms

Turėti su kuo pasitarti, kam pasiguosti vaikui labai svarbu. Svarbu ir patarimai, kai tenka ruošti pamokas. O kartais paprasčiausiai praleisti linksmai laiką. Tokią pagalbą vaikai randa dienos centruose.  Dienos centrai – padeda vaikams paruošti pamokas, moko buities darbų, siūlo sportinę ir meninę veiklą. Tai ir parama vaiko teisių apsaugos specialistų darbe, nes užtikrina vaikui saugią aplinką, suteikia galimybę turėti įdomų laisvalaikį, įgyti socialinių įgūdžių.

,,Tai didelė parama šeimai ir patiems vaikams, kurie ieško dėmesio ir turiningo užimtumo. Vaikų dienos centrai – pagalbininkai ir mūsų darbe, nes vaikai čia laiką leidžia saugioje aplinkoje, yra mokomi ir prižiūrimi‘‘,- apie vaikų dienos centrus sako Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) teisininkas Aurimas Bagavičius.

Šiaulių apskrities VTAS specialistams apsilankius viename  Šiaulių miesto dienos centrų žaidimų ir užimtumo kambaryje popietę  sutinkame du vaikus. Vienas ruošia pamokas, kitas užsiėmęs galvosūkiais. Darbuotojos laukia daugiau ateinančių vaikų.  ,,Vieną dienos centrą darbo dienomis ir per mokinių atostogas nuo 12-tos iki 17-tos valandos lanko apie 15-20 vaikų. Tai vaikai, kurie auga įvairiose šeimose, kur ne visada tėvai gali skirti pakankamai dėmesio vaikams, tai ir tie vaikučiai turi bendravimo, mokymosi problemų.  Jiems reikia pagalbos ruošiant pamokas. Tai pagrindinė pagalba‘‘, - apie dienos centro veiklą pokalbį pradeda Šiaulių socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Svetlana Baltrušaitienė.

Pasak pašnekovės, dažniausiai vaikas laiko dienos centre praleisti ateina iš labai probleminių šeimų. ,,Mūsų auklėtiniai – tai vaikai, kuriems reikia daugiau dėmesio, paramos, patarimų. Tai mes labai matome, kai vaikai ateina pas mus‘‘,- sako pašnekovė.

Vaiko teisių apsaugos specialistai sako, kad kai šeimoje yra sunkumų, vaikui laiką leisti po pamokų dienos centre yra kur kas geriau, nei namie. Čia jis saugus, gauna visą reikiamą pagalbą, kai reikia pasitarti ruošiant pamokas ir kitais klausimais. Be abejo, ir laisvalaikio užsiėmimai duoda rezultatų.  Šiaulių apskrities VTAS specialistai pakviesti į vaikų dienos centrų šventinį renginį džiaugėsi, kad dienos centrus lankantys vaikai daug ko išmoko – piešti, mandagiai elgtis, žino tradicijas, o be to ir tėvai atėjo į šventę, atsivedė kitus vaikus. Taip bendromis jėgomis padedama šeimai ir vaikams būti kartu, mokytis darnos.

Kokia veikla siūloma dienos centre

Vaikai čia ateina po pamokų. Vieni – apie 12-tą valandą, kiti vėliau.  ,,Pirmiausia leidžiam vaikui pailsėti. Vieni pažaidžia kompiuteriu, kiti tiesiog pasėdi ramiai. Tada pasiūlome pavakarius – arbatos ir lengvų užkandžių. Tada – pamokų ruoša. Sudėtingas darbas, nes daugeliui vaikų mokslai sunkiai sekasi. Bet tai mūsų pagrindinė užduotis – vaiką išmokyti mokytis, kad jis to norėtų motyvuotai, kad įsigilintų į mokomus dalykus. O laisvalaikį stengiamės leisti turiningai. Viename dienos centre yra trys ar daugiau būrelių, kur yra įvairios veiklos – lipdymas, piešimas, sportas, teatro būrelis, kuris ruošia pasirodymus šventėms‘‘,- sako Vaikų dienos centro projekto vadovė Svetlana Baltrušaitienė.

 Dienos centrų darbuotojos – mamos, psichologės ir siuvėjos

,,Mūsų darbuotojos  vaikų dienos centre atlieka visokius darbus. Tenka pabūti ir „antra“ mama – vaiką išklausyti, paguosti. Ir siuvėja – vaikai, būna, ateina suplyšusiu rūbeliu, rūbai be sagų. Kai jau visai blogai, matosi, kad rūbai neskalbiami ar suplėšyti, tai einame į parduotuvę, kur mums nemokamai duoda vieną ar kitą drabužėlį. Paprastai tai būna kojinės, kelnės ar batai. Darbuotojai parenka ir duoda vaikui. O tėvai? Tėvai tik džiaugiasi, kad nuo jų nukrito rūpestis‘‘,- sako Svetlana Baltrušaitienė. 

,,Dienos centrai tai neretai pagrindinė galimybė vaikui iš sunkumus patiriančios šeimos saugiai praleisti laiką po pamokų. Tai vieta, kur vaikai jaučiasi saugūs, priimti, gali pabendrauti su bendraamžiais, bei jiems padėti pasirengusiais darbuotojais. O kur dar įvairios išvykos, veiklos, kurių, augdami tik šeimose, vaikai neturėtų galimybės išbandyti. Kaip kartą pasakė viena paauglė „čia kaip šeima, tik ramiau“. Norėtųsi, kad plėstųsi dienos centrų tinklas, prieinamumas vaikui, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę juos lankyti‘‘,- sako Šiaulių apskrities VTAS mobiliosios komandos vyr. specialistė Laura Kasputienė.

Vaikus dienos centre tenka ir migdyti

Nors dienos centrai nėra nei nakvynės, nei poilsio vieta, dažname jų yra minkštasuoliai ar sofa lova. ,,Kartais matom, kad vaikas aiškiai neišmiegojęs. Tai ką daryti? Yra atskiras kambarėlis su sofa ir vaikas ten gali pasnausti, būna kad išmiega iki pavakarių‘‘,- sako Svetlana Baltrušaitienė.

Vien Šiaulių mieste yra 7 vaikų dienos centrai. Juos lanko apie pusantro šimto vaikų. Šiaulių apskrities rajonuose irgi veikia dienos centrai. Pavyzdžiui Kelmės mieste ir rajone  iš viso yra šeši vaikų dienos centrai – po tris mieste ir rajone.

Radviliškio rajone priskaičiuojama 10.  Vien mieste dirba 2 vaikų dienos centrai. Kiti 8 yra seniūnijose. Akmenės rajone - 5. Pakruojo rajone – 3 vaikų dienos centrai. Šiaulių rajone yra 8 vaikų dienos centrai.

 

X