Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

NAUJIENOS

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

Tapk Vaikų tarybos nariu!
Nuo šiol vaikų teisių klausimais prabils patys vaikai: kviečia prisidėti prie pirmosios Lietuvoje Vaikų tarybos

Ilgai puoselėta Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos idėja pradėta įgyvendinti – buriama pirmoji Vaikų taryba, kurios nariais galės tapti vaikai nuo 7 iki 16 metų amžiaus.

„Idėja sukurti Vaikų tarybą kilo siekiant padėti visuomenei išgirsti vaikų balsą, taip pat pakviesti pačius vaikus kalbėti jiems aktualiomis temomis. Vaikų tarybos nariai svarstys ir diskutuos dėl vaiko teisių apsaugos klausimų bei teiks Tarnybai siūlymus ir rekomendacijas, tačiau svarbiausias tikslas – atstovauti kiekvieno vaiko balsui ir jo poreikiams. Vaikų teisės turi būti apie tai, kas vaikui svarbu, apie jo nuomonę ir rūpesčius. Mes esame pasiruošę klausyti, girdėti, veikti kartu“, – sako Tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

 

Kviečia dalyvauti atrankoje, į Tarybą bus pakviesti 15 vaikų

Kaip teigia I. Skuodienė, į Vaikų tarybą bus atrinkti 15 labiausiai motyvuotų mokyklinio amžiaus vaikų. Atranka bus vykdoma nuo balandžio 12 dienos iki gegužės 10 dienos.

„Kviečiame 7-16 m. vaikus sukurti vaizdo klipą apie save ir savo požiūrį į vaiko teisių problemas. Iš būsimų Vaikų tarybos narių tikimės sulaukti pasiūlymų – kas jiems kelia nerimą, kokias problemas mato, ko trūksta, gal ką nors keistų arba imtųsi naujų sprendimų vaiko teisių užtikrinimo temoje. Norime išgirsti tai, kas rūpi ir paaugliui, ir aštuonmečiui“, – tvirtino Tarybos vadovė.

Svarbu pabrėžti, kad norintiems dalyvauti atrankoje, būtinas tėvų sutikimas. Kiekvienas vaikas, norintis dalyvauti atrankoje, gali pasiruošti pristatyti bet kokią jam rūpimą temą – nėra griežtų taisyklių ar apribojimų.

„Svarbiausia – noras ir motyvacija save atskleisti, reikšti savo nuomonę. Svarbu ir tai, kad vaikas atsineštų į tarybą ir tas temas, kurioms atstovauja, kurios jį patį labiausiai liečia – tai, kas jam labiausiai įdomu“, – kalbėjo I. Skuodienė.

 

Tarybos darbas galės vykti ir nuotoliniu būdu

Anot vadovės, nors buvo planuojami gyvi Vaikų tarybos susitikimai, tačiau jei karantino apribojimai vis dar galios, Vaikų taryba veiklą pradės nuotoliniu būdu. Visus Vaikų tarybos posėdžius moderuos profesionaliai dirbantys specialistai, mokantys bendrauti su vaikais, gebantys juos prakalbinti ir suburti į bendrą grupę.

„Planuojame turėti ne mažiau kaip 4 posėdžius per metus. Užtikrinsime skirtingose Lietuvos vietovėse gyvenančių narių atvykimą (pasibaigus karantinui ir posėdžiams vykstant gyvai) arba prisijungimą nuotoliniu būdu. Sieksime, kad tarybos posėdžiai būtų produktyvūs, įdomūs ir naudingi, todėl į juos kviesime įvairių sričių specialistus, žinomus ir daug pasiekusius tų sričių kurios taps Vaikų tarybos diskusijų objektu, atstovus. Kviesime vaikus diskutuoti, savo pastebėjimus išsakyti posėdžiuose sutiktiems politikos, kultūros, švietimo, sveikatos ir kitiems visuomenės atstovams“, – sako I. Skuodienė.

Vaikų tarybos nariai bus renkami dvejų metų kadencijai. Pasak Tarnybos vadovės, vieneri metai būtų per trumpas laikotarpis ir patiems dalyviams susiburti į darnią darbo grupę, ir spėti pasiekti rezultatų, todėl buvo pasirinkta dvejų metų kadencijos trukmė: „Taip pat amžiaus limitas pasirinktas tikslingai – kandidatuoti į Vaikų tarybą kviečiami ne vyresni nei 16 metų vaikai. Jie teisiškai atitiks vaikų amžiaus grupę net ir išbuvę visą kadencijos laikotarpį – dvejus metus“.

„Pirmieji metai bus skirti vaikams apsiprasti su naujomis ir svarbiomis jų pareigomis bei teikti siūlymus, aiškintis, kas galėtų būti svarbiausia Vaikų tarybos veikloje. Antraisiais metais galėsime įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir stebėti rezultatus“, – sako I. Skuodienė.

 

Darbotvarkę ir diskusijų temas diktuos patys vaikai

Nors dažnai manoma, kad suaugusieji geriau žino, ko reikia vaikams, Vaikų taryba buriama tam, kad atstovautų tik vaikų balsui ir būtų išgirsta, kokiomis nuotaikomis gyvena Lietuvos vaikai.

„Vaikų taryba bus tik apie vaikų balsą ir išreiškiamą nuomonę. Iš tiesų, suaugusieji yra dažnai linkę spręsti už vaikus, todėl mes sieksime prakalbinti pačius vaikus – paklausti, ko jie nori, kaip mato problemas ir, galbūt, jų sprendimo būdus“, – kalbėjo pašnekovė.

Anot Tarnybos vadovės, nesinori planuoti jokių išankstinių darbotvarkių, nes tikslas – pirmiausia pasikalbėti su vaikais, kokie klausimai jiems šiandien yra patys svarbiausi:

Anketą galima pildyti čia.

Daugiau informacijos čia.


 

Remigijus Žiogas
Remigijus Žiogas: „Jaunime, meski telefoną į šalį ir kaupki visas įmanomas patirtis, suteiksiančias tvirtesnį pagrindą po kojomis“

Daugeliui žinomas renginių vedėjas ir organizatorius Remigijus Žiogas įsitikinęs, kad vaikystėje patirti išgyvenimai jį užgrūdino visam gyvenimui. Kiemo kova už būvį, butelių, metalo, aliuminio rinkimas, alkoholio vartojimas artimoje aplinkoje taip atrodė Remigijaus vaikystė. Tik pasirinkęs tinkamas popamokines veiklas, išugdžiusias jame atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir už kitus, jis suprato, kad atsakingumas, atkaklumas, pareigingumas ir šiek tiek talento padės pasiekti jam tai, ko nori. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė interviu pabaigoje pataria, ką daryti tėvams, norint, kad jų vaikas įsitrauktų į užklasines veiklas ir būtų žingeidus.

– Remigijau, papasakokite plačiau apie savo vaikystę.

– Mano vaikystė prasidėjo nuo to, kad gimiau negyvas Klaipėdoje. Mane mama pagimdė su aplink kaklą apsisukusia virkštele, prireikė minutės laiko, kol atgaivino. Tada išvežė į taip vadinamus laukinius vakarus – Naująją Akmenę, kur miestas dar neturėjo nė 50 metų istorijos. Ten augau iki 12 metų kaip perspektyvus banditas (sudėtingo elgesio).

Tėtis dirbo cemento gamykloje vairuotoju, mama buvo telefonistė, turėjom visko, todėl tėtis leido sau daug gerti. Jis buvo charizmatiškas (tai iš jo paveldėjau), užsiėmė daugybe veiklų, dėl to artimai pažinojo daug moterų. Kai man suėjo 11 metų, tėtis nusprendė, kad jam reikia gyvenimo permainų ir išėjo pas kitą moterį, palikdamas mane su sese bei mama ir didelėmis skolomis. Nuo tada – gyvenimas kaip iš filmo, kuriam tiktų pavadinimas „Išgyvenimo būvis“.

– Ko gero, daugelio vaikų svajonė – vaikystė kaip iš filmo – pasakos. Jūsų filmo scenarijus, kaip suprantu, nebuvo pasaka?

– Jau penktoje klasėje turėjau pravardę Patranka, nes buvau gaujos lyderis. Padangų ir miškų deginimas, automobilių ir butelių daužymas, jų rinkimas, kulkų gamyba ir jų išbandymas ant namo sienos buvo mano kasdienybė. Vyko kiemo kova prieš kiemą, miško kvadratų pasidalinimas – tais laikais gyvenome remdamiesi tokia kultūra. 1996 metais suparalyžiavo mano močiutę ir mes išvykome gyventi į Viekšnius.

Mūsų šeimos finansinė padėtis buvo sunki nuo 1995 iki 2000 metų, todėl rinkau metalą, aliuminį, butelius. 20 kilometrų spinduliu nuo Viekšnių esu aplankęs visus šiukšlynus ir tai laikau gyvenimo nuotykiu. Šiai dienai nebūčiau toks verslus, neturėčiau namo ant jūros kranto, negalėčiau keliauti kelis kartus per metus, jei viso to nebūčiau patyręs vaikystėje.

– Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi Viekšniuose?

– Metai nuo šeštos iki dvyliktos klasės buvo patys laimingiausi. Nepaisant to, kad turėjome tik lauko tualetą, neturėjome vonios, o po karštu vandeniu nusimaudyti galėjome tik sekmadieniais pas kaimynę, tai buvo mano svajonių laikas. Bene dvi valandas praleisdamas vonioje dainuodavau ir svajodavau, kad būsiu politikas, prezidentas, Holivudo aktorius, turėsiu savo dvarą, remsiu savo šalį, padėsiu išlaikyti Vyriausybę ir t.t.

– Tarsi įvyko lūžis gyvenime. Ar dar kas nors pasikeitė?

– Šeštoje klasėje man teko rinktis: būti „alfa patinu“, arba paklusti kitam „alfa patinui“. Kiekvieną pertrauką dėl to vyko būvio mūšiai, nors nebuvau pats aukščiausias, stipriausias, bet už save pastovėdavau. Taip pat turėjau rinktis lankyti etikos pamokas su visais vaikinais ar tikybos – su merginomis. Vienas pats iš berniukų pasirinkau tikybą ir nuo to laiko bendravimo problemų su mergaitėmis nebeturėjau.

– Kokią įtaką Jums padarė tikėjimas, bažnyčia?

– Mane pakvietė ateiti į bažnyčią, į zakristiją, aprengė balta suknele, patyriau stresą, galvojau, visi šaipysis, bet to nebuvo. Už patarnavimą mišiose gaudavau po litą. Mane įtraukė bažnyčia ne kiek tikėjimu Dievu, o kiek pats bažnyčios gyvenimas ir darbas joje, patarnavimas mišių metu. Aš gerai sutardavau su kunigu ir žmonėmis. Tai suteikė man galimybę tapti lyderiu, suvokiau, kas yra lyderystė ir kaip su ja elgtis. Kiekvienas žmogus formuoja patirtį pats, gali ją kaupti baigęs mokslus ar jaunystės kasdienybėje. Žmogus gali vadovautis primesta nuomone arba kurti savo.

– Kaip Jus auklėjo mama?

– Visą vaikystę ir paauglystę pats priiminėjau sprendimus. Kai grįždavau namo pavalgyti, jei rasdavau patiekalą su svogūnais (nemėgau svogūnų) ir pasakydavau mamai, kad nevalgysiu, nepatinka, mama sakydavo: „Mūsų šeimoje nėra žodžio nepatinka, o jeigu tau nepatinka –pasigamink pats, bet susigalvok kaip ir iš ko“. Todėl tekdavo prasimanyti pinigų maistui įvairiausiais būdais, bet ne smurtiniais, arba nusipirkdavau iš tėvų duodamų dienpinigių – gaudavau litą per dieną. Kadangi niekada nieko nebijojau, būdamas 20 metų, neturėdamas verslo patirties, jau įkūriau savo pirmąją įmonę ir to nesigailėjau.

– Nuo aštuntos klasės priklausote Ateitininkų organizacijai, nuo dešimtos – Skautų. Ką Jums suteikė ir iki šiol duoda buvimas šių organizacijų dalimi?

– Šios dvi organizacijos išugdė manyje atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Be to, tai papildė mano nuotykius herojaus Indiano Džounso gyvenimo iliuzijoje.

Minėtų dviejų organizacijų šalininkai man parodė, jog galima gyventi be psichoaktyviųjų medžiagų. Naktiniuose klubuose visi galvodavo, kad aš esu narkotikų prekeivis ir net prašydavo jų, nes nuolat judėdavau. Man nebūdavo gėda, ką kiti pagalvos. Šokis buvo mano laisvės išraiška, nes tokia buvo mano vaikystė, buvau laisvas, tad man nereikėdavo apsvaigti, kad taip elgčiausi.

Man nebuvo gėda nei rinkti butelius, nei eiti į mokinių tarybą, parlamentą. Jei kiti turėdavo standartus ir baimes, aš to neturėdavau. Jei klasės draugai pirkdavo naują „Nike“ džemperį, aš „Humanoje“ pirkdavau kitokį kostiumo švarką, nesivaikydavau standartų. Nesmerkdavau, jei bendraklasiai rūkydavo, buvau vakarėlių siela, organizuodavau klasės vakarėlius. Visada buvau šalia, įvykių sūkuryje, alkoholio nevartojau, nors ir šventasis nebuvau. Man nereikėdavo svaigintis tam, kad būčiau tokioje kondicijoje kaip kiti.

– Priklausymas minėtoms organizacijoms nelabai siejasi su Jūsų šiandienine veikla – šou verslu, kuriame netrūksta vakarėlių, alkoholio, linksmybių. Kaip viską suderinate?

– Taip jau gyvenime išėjo, kad tėvas mėgo kilnoti stikliuką, patėvis taip pat tą mėgo ir mėgsta, alkoholio mano aplinkoje netrūksta. Mama nevartoja alkoholio ir ji visada man buvo ir yra pavyzdys. Taigi šiai dienai nesu ragavęs jokių alkoholinių gėrimų. Nors esu šou verslo dalis, nežinau, kas yra narkotikai, nesu rūkęs cigaretės. Būdamas 12 metų prisiekiau prieš kryžių, kad to nedarysiu ir iki šiol laikausi duoto pažado.

– Kaip į visa tai, ką Jūs papasakojote, reaguodavo aplinkiniai?

– Visi mane tokį priimdavo. Viekšniuose veikiančio baro darbuotojai žinodavo: jei ateis dvyliktokai, užsisakys tris didelius alaus ir vieną pomidorų sulčių. Ir žinodavo, kad tos sultys bus skirtos Žiogui. Visiems tai buvo normalu, kad vienas nenormalus. Per tiek metų visi suprato, kad jų nuomonė man nepadarys įtakos, todėl nesakydavo, kad vartoti alkoholį yra geriau, nei sultis, jie žinojo, kad Žiogas yra toks. Būti kitokiam tais laikais buvo labai drąsu.

Šiai dienai mano įžvalgos atrodo pakankamai logiškos, nes dabar mes turim ir veganus, ir homoseksualus, ir kt., o tada nebuvo. Tik mano kartos – „bumerio“ (1992-2000 m. karta) – žmonės supras, kad tais laikais laikytis taisyklių ir standartų buvo norma. Išsišokėliai buvo nepritapę.

Aš stengiausi visur prieštarauti sistemai, jei mokytojai sakydavo, kad reikia mokytis, aš bėgdavau iš pamokų ir pan. Pasirinkdavau tik tuos dalykus, kurie man buvo svarbiausi, tikdavo ir patikdavo. Mėgau istoriją, biologiją, geografiją, rusų kalbą, bet vidurkis buvo žemas. Tiksliųjų mokslųpamokų vengdavau. 10-balėje sistemoje mano vidurkis iki 10 klasės siekė vos 6,0. Tik 10 klasėje susiėmiau moksluose.

– Kas padarė tam įtaką?

– Tam įtaką padarė tai, kad man suėjo 16 metų ir mama pasakė, jog „nuo šiol viskas priklauso nuo tavęs, gali rinktis, ar eiti į profesinę mokyklą, ar baigti vidurinę, dabar pats priimsi sprendimus“. Nuo to laiko man buvo suteikta visiška laisvė, galėjau gerti, rūkyti, eiti dirbti arba mokytis. Bet nuo pavadžio nenutrūkau. Per porą metų priklausymo minėtoms organizacijoms, suvokiau, kad atsakingumas, atkaklumas, pareigingumas ir šiek tiek talento padės pasiekti tai, ko noriu.

Turėjau labai gerą tikybos mokytoją – savo gyvenimo mentorių Paulių Aurylą, taip pat labai gerą auklėtoją Vitalijų Baltutį. Šie du vyrai pritarė mano nuomonei, kad nors ir nesu sistemos dalis, bet su savo kūrybine spalva galiu pasiekti tai, ko noriu.

– Koks Jūsų gyvenimo būdas šiandien?

– Nuo šeštos klasės pradėjau gyventi be kasdienybės. Nemėgstu planuoti, gyvenu impulsyviai, spontaniškai – toks mano gyvenimo būdas. Esu nestandartiška asmenybė, nuo manęs daug kas pavargsta. Tokio gyvenimo būdo niekam nelinkėčiau, nes žmonės labiau mėgsta sėslesnį, ramesnį gyvenimą su daugiau garantijų. Nors man yra 37 metai, vis dar jaučiuosi tas pašėlęs patranka Indiano Džounso vaidmenyje, kuris nežino, kaip sutiks rytojų. Mano aplinkos žmonėms – mamai, žmonai, uošvienei teko susitaikyti su tokiu mano gyvenimo būdu, su tokiu manimi.

– Jeigu žinotumėte, kad šį interviu skaito jaunimas, kokią žinią jiems norėtumėte perduoti?

– Jeigu bus jaunimo, kuris skaitys šitą interviu, aš jums labai linkiu padėti į šoną telefoną, pakilti nuo sofos, užsirašyti į kokią nors organizaciją, išeiti pasportuoti, kiekvieną vakarą apeiti bent 5 kilometrus savo teritorijos (aš nuo 6 klasės kas vakarą apeidavau savo rajoną ir stebėjau jame vykstančius pokyčius).

Supraskite, kad dabar jūs turite patį pigiausią laiką, tai reiškia, neturite įsipareigojimų, nemokate paskolų, komunalinių mokesčių, neturite vaikų. Tai yra laikas, kurį galite skirti sau kaip kapitalą, todėl kaupkite viską: sporto naudas, įgytas žinias, patyrimus įvairiose organizacijose, savo lyderių istorijas, visas įmanomas patirtis, kurios jums padėtų studijose, nes būtent tuo metu, nuo 18 iki 25 metų paaiškės, kas būsite.

Gyvenimas yra toks gražus, spalvingas ir netikėtas, kad turėtų būti gaila praleisti jį socialiniuose tinkluose Facebook, Instagram, Tik Tok, „laikinant“ kitus ir sau mintyse sakant, koks jis nerealus, nes iš tikrųjų tai tu esi nerealus ir turi tokį patį potencialą. Viekšniuose mokytojai sako mokiniams, kurie neturi gebėjimų mokslams: „jeigu galėjo Žiogas, gali ir tu“.

Tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė dalijasi mintimis apie tai, kokiais būdais galima paskatinti vaiką ar paauglį įsitraukti į naudingas popamokines veiklas:

  • Norint, kad vaikas įsitrauktų į popamokines veiklas, būtų žingeidus, turėtų gyvenime siekių, svarbus uždavinys tenka, visų pirma, tėvams.
  • Tėvai ankstyvoje vaikystėje savo vaikams yra autoritetingos figūros, kurios turi įtakos vaikų pasirinkimams. Jeigu tėvai yra aktyvūs, domisi įvairiomis veiklomis, tai ir vaikas ims būtent tokį pavyzdį.
  • Visais atvejais vaiko santykis su autoritetu daro didelę įtaką jo kasdieniam funkcionavimui, tarpasmeniniams santykiams ir gebėjimui prisitaikyti prie supančios aplinkos. Vaikai mokosi iš tėvų, bando įsivaizduoti, koks turi būti idealus gyvenimas.
  • Norint vaiką nukreipti į užklasinę veiklą – svarbu leisti ankstyvoje vaikystėje patyrinėti savo galimybes įvairiose veiklose ir paskui aptarti, kurioje veikloje vaikas maloniausiai jautėsi.
  • Dažnai paauglystė – metas, kai pasireiškia įvairūs jaunuolių saviraiškos būdai, jie mėgina išsiskirti iš kitų, bando atrasti savo unikalumą ir taip suformuoti savo tapatybės pagrindą.
  • Paauglystėje tėvų autoritetas kartais susilpnėja, pradeda žvalgytis, kuo gyvena jų bendraamžiai. Taip jaunuoliai formuoja savo pasaulėžiūrą.
  • Tėvai pajutę savo susilpnėjusį autoritetą pradeda iš vaiko dažnai reikalauti arba perleidžia visą atsakomybę paaugliui, tačiau svarbu tuo metu megzti naują emocinį ryšį domintis ne tik vaiko mokykliniais pasiekimais, bet ir jo savijauta, santykiais su draugais, laisvalaikio praleidimo būdais.
  • Kuriant emocinį ryšį paaugliui yra svarbu pajausti, kad santykyje su suaugusiuoju jis yra priimamas su visomis savo vertybėmis, nuostatomis, pomėgiais.
  • Priimdamas, pažindamas jį, bendraudamas suaugęs žmogus su paaugliu, įgavęs jo pasitikėjimą, vėliau gali patarti, išsakyti pastebėtas jo stipriąsias puses ir nukreipti į veiklas, kuriose paauglys galėtų jas atskleisti.

 

Psichologė pataria, kaip kalbėtis su vaiku apie jam artimo žmogaus savižudybę

Nors Lietuvoje savižudybių skaičius kasmet po truputį mažėja, palyginti su kitomis Europos šalimis, mūsų šalyje jis išlieka didžiausias. Netikėtai netekus artimojo, kitiems šeimos nariams kyla begalė klausimų, iš kurių vienas – kaip apie tai pasakyti vaikui. Kokie jausmai užplūsta vaiką, išgirdus apie artimojo savižudybę? Kaip jam apie tai pranešti? Kaip elgtis, kaip paguosti? Kodėl svarbu to neslėpti? Apie tai kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologe Kristina Lekavičiūte.

„Staigus šeimos nario pasitraukimas iš gyvenimo neabejotinai sukrečia visą šeimą. Likę šeimos nariai patiria skausmą, stresą, neviltį, nežinomybę. Labai svarbu paties fakto neslėpti ir nuo mažiausių šeimos narių, nes negavęs konkrečios informacijos, vaikas gali imti fantazuoti, susigalvoti sau įvairių paaiškinamų ar net prisiimti sau kaltę, jausti pyktį. Svarbu atsakyti vaikui į tuos klausimus, susijusius su netektimi, kurie jam kyla“, – pataria K. Lekavičiūtė.

Trumpai, konkrečiai nupasakokite situaciją

Pasak psichologės, pranešti apie tai, kad asmuo mirė, reikėtų paprastais, vaikui suprantamais žodžiais, pavyzdžiui: „šiandien įvyko kai kas liūdno. Mirė tavo tėtis“. Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir brandos, vaikai skirtingai suvokia mirtį. Mažesnieji dar nesupranta mirties kaip baigtinio proceso ir tuo labiau nesieja jos su asmeniu, o vyresni jau suvokia, kad mirtis tai, kas negrįžtama, todėl su šeimos nariu jis daugiau nebepasimatys.

„Vaikui nebūtina iškart sakyti visų faktų, kaip buvo, bet jokiu būdu negalima ir meluoti. Vaikai paprastai jaučia melą, todėl tai gali tik sustiprinti jo nerimą bei nepasitikėjimą suaugusiaisiais. Svarbu sakyti atvirai tiek, kiek vaikas klausia, būti pasirengus atsakyti į klausimus. Po kiekvieno atsakymo, stebėti vaiko reakciją. Jeigu vaikas domisi įvykio detalėmis, galima jam trumpai nupasakoti tai, kas įvyko. Jei mirties priežastimi įvardijama savižudybė, o vaikui tai nėra aišku, galima paaiškinti, ką šis žodis reiškia. Būtina vaikui pabrėžti, kad kiekvienas žmogus pats yra atsakingas už savo gyvybę, o kartais kai kurie žmonės apsisprendžia, jog nebenori gyventi“, – sako pašnekovė.

Vaiko nereikia versti klausti, geriau stengtis sudaryti palankias sąlygas, kad jis pats norėtų atsiverti, pasidalinti išgyvenimais. Galima paraginti vaiką prieiti ir pasikalbėti tada, kai jis to norės. Tačiau svarbu ir suaugusiems nevengti mirties tema kalbėti tarpusavyje. Jeigu suaugusieji išreikš savo jausmus, emocijas, o ne užsisklęs savyje, tai bus pavyzdys vaikui, kad ta tema nėra vengtina ir paskatins jį inicijuoti kalbą. Nereikia bijoti parodyti natūralių reakcijų į netektį, paaiškinti jas vaikui ir pakalbėti su juo.

Vaikui pageidaujant, suteikite išsamesnę informaciją

Kaip teigia K. Lekavičiūtė, jeigu vaikas smalsus, galima jam išsamiau papasakoti, kodėl žmonės kartais pakelia prieš save ranką. Galima naudoti tokius žodžius: „kartais žmonės būna liūdni ir nelaimingi. Kai tas liūdesys užsitęsia ilgą laiką, jiems ima atrodyti, kad gyventi nebėra prasmės. Jie mano, kad sužalodami save, išspręs visas problemas ir taip bus geriau. Sprendimas pakelti prieš save ranką vadinamas savižudybe arba gyvenimo nutraukimu.“

Vaikui pageidaujant išgirsti, kokiu būdu artimasis nusižudė, jį reikėtų įvardinti be detalių, tik paprastu, faktiniu pasakojimu, pavyzdžiui, „mama krito iš taip aukštai, kad mirė“, „dėdė taip smarkiai susižeidė, kad mirė“ ir pan. Kalbant su vaiku apie priežastis, kodėl asmuo pasirinko savižudybės kelią, būtina paminėti, kad dažniausiai tam būna ne viena priežastis, tai susikaupusių priežasčių pasekmė. Nors priežastis ir galima numanyti, dažnu atveju tikroji priežastis nebūna išaiškinta, todėl vaikui galima pasakyti: „spėju, dėl ko tėtis buvo liūdnas. Jis tikriausiai galvojo, kad daugiau nėra jokių išeičių. Tėtis nežinojo, kur kreiptis pagalbos, nors padėti jam buvo galima“.

Padėkite vaikui priimti netektį

Anot psichologės, visais atvejais vaikui svarbu pabrėžti, kad jo pasakyti žodžiai ir poelgiai nepaskatino artimojo nusižudyti. Sunkiu laikotarpiu taip pat reikėtų padrąsinti vaiką išreikšti visus jausmus, kurie jam kyla, o ne užgniaužti savyje. Dėl to tėvams būtina būti atviriems ir kuo daugiau bendrauti su vaiku.

„Šiuo momentu svarbiau vaiką ne paguosti, o padėti jam priimti netektį ir ją išgyventi. Raminant vaiką, jis gali likti neišreiškęs savo jausmų ir neuždavęs rūpimų klausimų, o tai gali padaryti vaikui žalos. Kadangi kiekvienas netektį išgyvena skirtingai, tai ir išraiškos gali būti individualios. Vaikas gali išgyventi platų jausmų spektrą ir tai yra visiškai normalu. Svarbu vaikui pasakyti, kad jis gali jausti pyktį, kaltę, liūdesį, neigimą, baimę, gėdą, o gali ir nieko nejausti. Visa tai yra natūralios gedulo išraiškos. Vaikas neturėtų baimintis, kad kažkam jo emocijos bus nepriimtinos ar jis liks nesuprastas“, – akcentuoja psichologė.

Emocinė parama telefonu teikiama šiais kontaktais:

  • Jaunimo linija (budi savanoriai konsultantai) 8 800 28888, darbo laikas I-VII visą parą;
  • Vaikų linija (budi savanoriai konsultantai, profesionalai) 116 111, darbo laikas I-VII 11:00-23:00;
  • Linija Doverija (budi savanoriai konsultantai; pagalba skirta paaugliams ir jaunimui; parama teikiama rusų kalba) 8 800 77277, darbo laikas I-VII 16:00-19:00;
  • Pagalbos moterims linija (budi profesionalai, savanoriai konsultantai) 8 800 66366, darbo laikas I-VII visą parą;
  • Vilties linija (budi profesionalai, savanoriai konsultantai) 116 123, darbo laikas I-VII visą parą.

 

Vaiko teisių gynėja apie darbe sutiktus vaikus: „Kiekvienas vaikas paliko manyje dalelę savęs“

Vaiko teisių gynėja Enrika kasdien bendrauja su Vilniuje globos namuose augančiais vaikais – toks jos darbas. Ji žino ten gyvenančių vaikų rūpesčius, džiaugsmus, svajones. „Šie vaikai – tokie kaip visi, tačiau labai sužeisti, jų patirtys – nevaikiškos, žiaurios. Yra vaikų, kurių didžiausia gyvenimo svajonė – kad jų mama nebegertų, kad tėvai nesimuštų“, – pasakoja vaiko teisių gynėja. Didžiausia pačios Enrikos svajonė – kad tokių vaikų Lietuvoje nebebūtų, kad visi vaikai turėjų mylinčią šeimą, augtų saugūs ir laimingi. Realybė, deja, vis dar yra kitokia. Apie sudėtingą, atsakingą, pilną sunkių patirčių, tačiau labai prasmingą darbą kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyriausiaja specialiste Enrika Kalinke.

–Kokius mokslus esate baigusi?

–Baigiau socialinio mokslo magistro studijas, vaiko teisių apsaugos krypties. Iš tikrųjų, esu kelis kartus ragavusi aukštojo mokslo, turiu dar kelis diplomus, bet jie nesusiję su šiuo darbu. 

–Žinau, kad seniai dirbate su socialiai pažeidžiamais vaikais. Papasakokite kur ir ką teko dirbti?

–Pirmiausia noriu pasakyti, kad prieš pradėdama dirbti su socialiai pažeidžiamais vaikais, labai rimtai savęs paklausiau, ką aš noriu dirbti ir kuriame darbe aš matau prasmę. Prasmę aš pamačiau darbe, kuriame galiu gelbėti vaikus.

Su pažeidžiamais vaikais pradėjau dirbti nuo 2005 metų vienos viešosios įstaigos Trumpalaikės globos centre. Taip jis tada vadinosi. Jame pirmą kartą susidūriau su iš nesaugios aplinkos paimtais vaikais. Dažnu atveju jie buvo patyrę smurtą. Darbas buvo nepaprastas, susitikimai ir patyrimai nepaprasti. Kiekvienas vaikas, o jų buvo nevienas šimtas, atsinešė dalelę savo šeimos ir paliko manyje dalelę savęs. Kiekvieno jų klausydama, žvelgdama į akis, matydavau skaudžią patirtį, kartais žiaurius ir visai ne vaikiškus išgyvenimus.

–Trumpalaikės globos centre jūs dirbote socialinį darbą, prižiūrėjote laikinai iš nesaugios aplinkos paimtus vaikus? Kaip jums sekėsi tai daryti?

–Tai labai atsakingas ir nelengvas darbas. Vaikai būdavo skirtingo amžiaus, skirtingų poreikių. Prisimenu tada dirbdavau paromis. Dieną, naktį vaiko teisių gynėjai ir policija veždavo vaikus pas mus į centrą. 

Naktimis likdavau viena, dažniausiai su 20-čia skirtingo amžiaus vaikų. Kai vaikai užmigdavo, bandydavau ir aš šiek tiek pailsėti, tačiau tikru poilsiu to nepavadinsi. Viena ausimi vis klausydavau ar tylu, ar visi miega. Kelis kartus per nakį vis atsikeldavau, tyliai apvaikščiodavau kambarius ir vėl atsiguldavau.

Pamenu vieną mergytę, ir jos vardą iki šiol puikiai atsimenu. Jai tada buvo maždaug du mėnesiai.  Mergytė vis verkdavo ir verkdavo. Mes niekaip negalėjome suprasti kodėl. Patikrino gydytoja, sakė viskas gerai – valgyti duokite kas dvi valandas. Elgėmės pagal instrukciją. Centre tada turėjome vieną vaikišką vežimėlį, kurio vienas ratas vis krisdavo, reikėjo labai saugoti, kad nepamestume. Tą mergytę vis supdavom tame vežimėlį, o ji vis verkdavo. Vieną dieną neiškentusi aš tiesiog be grafiko tai mergytei papildomai mišinuką užviriau ir ji su mielu noru suvalgė. Ir ką jūs manote – užmigo ir taip ramiai miegojo kelias valandas. Tada metėm į šoną gydytojų (labai jų atsiprašau) instrukcijas ir padidinom maistelio kiekį. Mūsų visų džiaugsmui, mergaitė tapo daug ramesnė. 

Kol mergailė gyveno centre, miegoti eidavau kartu su ja. Nors miegojimu to nepavadinsi. Lyg ir  snaudžiu, bet viena koja supu vežimėlį, o ausimi klausau ar tikrai visi miega, apeinu kambarius, tyla. Tada šiek tiek pasnaudžiu... 

Žinote, beveik visus centre gyvenusius vaikus iki šiol atsimenu. Daugelis jų dabar jau pilnamečiai.

Vėliau trumpalaikės globos centrą perkėlė į kitas patalpas, pasikeitė ir įstaigos statusas. Tada mane pakvietė dirbti ten, tokio pat darbo. 

– Kaip atsitiko, kad pradėjote dirbti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje? Kodėl nusprendėte būti vaiko teisių gynėja?

–Dažnai tekdavo susitikti vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus, kurie atveždavo vaikus į centrą. Man šie darbuotojai atrodė kaip angelai. Kaip aš norėjau būti tuo angelu ir padėti taip, kaip jie padeda!  Vykti į karštas vietas, gelbėti vaikus! Po kurio laiko mane pakvietė dirbti į SOS vaikų kaimą. Buvo įdomu. Sutikau jau centre gyvenusius vaikus. Darbas atrodė kaip ir ankstesnis – labai prasmingas ir įdomus, tačiau manyje vis kirbėjo mintis, kad vaiko teisių gynėjų darbas dar prasmingesnis, kad tik Tarnyboje dirbdama galėsiu daugiau padėti vaikams. Pradėjau tikslingai eiti savo svajonės link.

Dirbdama SOS vaikų kaime, pradėjau studijuoti vaiko teisių apsaugą M. Romerio universitete. 2011 metais apsigyniau magistro diplomą. Netilpau savyje, kaip norėjosi dirbti Tarnyboje, bet jaučiau, kad dar turiu šį tą išmokti. 

Supratau, kad pažįstu pažeistą vaiką, žinau jo norus, viltis, svajones. O žinote kokios jos, labai paprastos: „kad mano mama negertų“, „galvoju, kad ji mes gerti, jeigu aš jos klausysiu ir nenervuosiu“, „svajoju su tėvais nuvažiuoti prie jūros ir kad jie ten negertų, kad mes visi kartu būtume, kad tėtis nesimuštų“.  Taigi, kai pakankamai pažinau sužeistus vaiką, tada aš supratau, kad man reikia suprasti šių nepaprastų vaikų tėvus. Galbūt aš galiu jiems padėti?

Apsisprendusi penkis metus dirbau su socialinės rizikos šeimomis. Buvo visko – ir padėjau, ir neišėjo, tačiau labai stengiausi. Supratau, kad ne viskas yra mano valioje. Tada pagalvojau, kad jau „pačupinėjau“ ir vaikus, ir jų tėvus, supratau jų pasaulį, atėjo laikas mano svajonei. 

Mano didžioji svajonė dirbti vaiko teisių gynėja visą laiką ėjo šalia su manimi mažais žingsniukais ir 2016 metų rugpjūtį pagaliau išsipldė! Įveikusi visas kliūtis, įsidarbinau Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje ir tapau vaiko teisių gynėja. Dirbu, labai stengiuosi ir džiaugiuosi, kad esu būtent čia. Čia mano vieta, jos siekiau nuosekliai ir atkakliai.

– Šiuo metu vaiko teisių apsaugos skyriuje koordinuojate institucinę globą. Ką tai reiškia? Ką konkrečiai jūs veikiate savo darbe?

–Dabar dirbu su vaikų globos namuose augančiais vaikais, kitaip tariant kuruoju institucinę globą. Mano darbas susijęs su globos priežiūra. Tai reiškia, kad lankau vaikus globos namuose, kalbuosi su jais, bendrauju su globos namų darbuotojais. Stebiu ar tinkamai vykdoma vaikų globa, ar nepažeidžiamos jų teisės, ar užtikrinami vaiko poreikiai ir t.t. Aš taip pat atstovauju vaikus, likusius be įstatyminio atstovo, įvairiose institucijose, pavyzdžiui poliklinikoje, ligoninėje. Bendradarbiaujame su Vilniaus miesto savivaldybės administracija nustatant vaikui globą, paskiriant globėją, svečiavimosi tvarką. Taip pat dalyvauju ir savivaldybės rengiamuose atvejo vadybos posėdžiuose, kuriuose sprendžiama dėl vaiko grąžinimo į šeimą ar globos pratęsimo, dėl pagalbos šeimai.

–Kiek globos namų ir kiek vaikų jūs prižiūrite?

–Prižiūriu trejus globos namus, kurie jau palaipsniui tampa bendruomeniniais vaikų globos namais, tokiais, kuriuose vaikai auga šeimos, bendruomenės apsuptyje. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai  nesijaučia gyvenantys „valdiškuose“ namuose. Mano prižiūrimuose globos namuose šiuo metu auga 97 vaikai. Skaičius nuolat nežymiai kinta – kažkas ateina, kažkas tampa pilnamečiais.

–Kokie yra vaikų globos namuose augantys vaikai? 

–Jie yra tokie patys, kokia aš buvau vaikystėje, kokie mes visi buvote vaikystėje. Tik šie vaikai gal labiau pažeisti, jautresni, nepasitikintys, labiau norintys stabilumo, labiau ieškantys savo kelio, dažniau pasiklystantys. Tačiau jie tokie pat smalsūs, įdomūs ir geri, kaip ir visi vaikai. Gali kalbėtis su jais apie viską ir jie gali tau papasakoti viską, jeigu pajaus (o tikrai pajaus ir labai greitai), kad tavimi galima pasitikėti, kad tu esi nuoširdus. Jeigu pažadėjai ir nepadarei, tavimi daugiau nepasikliaus. Todėl labai svarbu žadėti atsakingai, galvoti ką žadi. Jei pažadėjai – padaryk, arba nežadėk. 

–Ar lengva jums rasti bendrą kalbą su globos namuose augančiais vaikais?

–Būna visko, tačiau turiu prisipažinti, kad man dažniausiai pasiseka su jais rasti bendrą kalbą. Myliu juos labai. Nepaprastai gerai jaučiuosi bendraudama. Vaikai – tai tas tikrasis variklis, kuris veda mane pirmyn. Jeigu kartais būna sunku, važiuoju pas globojamus vaikus. Dažniausiai, jeigu galiu rinktis, važiuoju jų aplankyti penktadieniais, kad gera emocija apvainikuočiau darbo savaitę. (Šypsosi)

Žinoma, norisi su kiekvienu vaiku praleisti daugiau laiko, dažniau pasikalbėti, tiesiog paprastai, apie jų gyvenimus. Kai nuvykstu, paprastai ir pasikalbam apie viską ir apie nieką. (Šypsosi) Yra vaikų, su kuriais turiu artimesnį ryšį, kurie manimi pasitiki, rašo man žinutes. Noriu žinoti kaip jiems sekasi. Aš jų taip pat paklausiu: „o kaip tu gyveni, kaip tau sekasi?“. Nors kartais ir ne visai sklandžiai tas pokalbis praeina, kartais karti vaikų patirtis neleidžia atsiverti. Tai suprantama. Būna visko.

–Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją darbe?

–Taip, pamenu. Kartą mama atvedė paauglį savo vaiką į mūsų skyrių ir, jam nieko nepaaiškinus, tiesiog paliko. Mums paaiškino, kad jo elgesys netinkamas, reikia perauklėti. Negaliu ramiai galvoti apie tą atvejį. Galvoje nesutelpa, kokį košmarą reikėjo vaikui išgyventi. Prisimenu, kada jį vežėm į kitą miestą, kur jam buvo nustatyta globa, nemačiau jo veido, nes jis buvo jį užsidengęs visą kelionės laiką. O ir nuvykus į vietą jis nuo veido nenusiėmė šaliko. Per keturias valandas nepratarė nei vieno žodžio. Vaiko veidą pamačiau po kelių mėnesių, kai teko vėl nuvažiuoti į tuos bendruomeninius vaikų globos namus. 

– Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate?

–Mano darbas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Jame aš matau didžiulę prasmę. Šis darbas, kaip sakiau, buvo mano svajonė, kurią ilgai puoselėjau.

– Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

– Visų pirma empatijos, reikia tiesiog mylėti gyvenimą ir žmogų, mylėti visa, kas tave supa ir kas supa kitą, turėti savyje pozityvo, optimizmo.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

 –Žinoma keičia, aš tampu geresnė, pakantesnė, jautresnė. Visa tai – vaikų dėka. AČIŪ jiems.

–Ar turite svajonių?

–Taip, svajoju, kad tėvai neatsisakytų savo vaikų, svajoju, kad globojamų vaikų būtų kuo mažiau. Labai noriu palengvinti pažeidžiamų vaikų dalią.

–Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo? Gal turite hobių?

–Turiu ne vieną atsipalaidavimo būdą: važinėju dviračiu, užsiimu kalanetika, skaitau knygas. Vasarą turiu darbo kieme, darže, šiltnamyje. Dar turiu keturis priglaustus augintinius, kuriems taip pat skiriu labai daug meilės ir laiko.


 

Vaiko teisių gynėja: vis dar yra vaikų, kurie nenori sugrįžti į savo namus

„Skaudu matyti, kai tėvai atvyksta susigrąžinti savo vaikų būdami neblaivūs“, – tokiais žodžiais vis dar neretai pasitaikančią realybę apibūdina daugiau nei 20 metų vaiko teisių apsaugos srityje dirbanti Lina Augustinavičiūtė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Pagėgiuose. Vaiko teisių gynėja atvirai pasakoja apie savo pasirinkimą ir iššūkius, kurių šiame darbe netrūksta. 

- Vaiko teisių apsaugos srityje dirbate šitiek daug metų. Kas lėmė šios profesijos pasirinkimą?  

- Studijuodama universitete atlikau praktiką Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Praktikos metu sužavėjo ši profesija, prasmingas darbas – ginti, saugoti vaikus.

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 

- Suplanuota darbo diena dažnai pasikeičia kardinaliai, nes negali numatyti, kokie iškvietimai ir reagavimai į galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus laukia. Viena diena gali būti ramesnė, kita gi – kupina iššūkių. 

- Kokie didžiausi iššūkiai?  

- Jų mūsų darbe tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, nededa jokių pastangų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus.  

Turime ir kitokių pavyzdžių, kuomet vaikai nekantraudami klausia, ar negrąžinsime jų globėjams, nes nenori grįžti gyventi į savo biologinę šeimą.  

- Koks įvykis labiausiai sujaudino? 

- Istorijų įstrigusių atmintyje yra daug. Pamenu, kai darbo pradžioje, apie 2001 metus, teko iš vienos šeimos paimti keletą vaikų, kuriuos į vaikų globos namus vežėme du kartus, nes netilpo į automobilį. Pirmu ekipažu nuvežta 4-5 metų mergaitė laikė rankose bandelę ir pati nevalgė, o laukė, kol atvešim dar mažesnius brolius, kad galėtų su jais pasidalinti. Įstrigęs akyse vaizdas: „mergytės rankose suspausta bandelė broliams“... Prisimenu, vaikai buvo nevalgę apie dvi paras, jų namuose buvo tik druskos. 

Praėjusiais metais iš nesaugios aplinkos teko paimti keturis vaikus ir ypač nustebino tai, jog vaikai džiaugsmingai rinkosi daiktus, rūbus, prašė mūsų pagalbos surasti batus ir į tėvus net nepažiūrėję išvažiavo su mumis pas budinčią globėją. Žinoma, vaikai žinojo, kur važiuoja, nes tai buvo jų antras išvykimas iš namų. „Vadinasi, vaikams tikrai nebuvo gera namuose...“, – svarstėme su kolege. 

- Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos? 

- Pagrindinė vaikų paėmimo iš šeimos priežastis yra nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Dažniausiai tokios šeimos patiria nepriteklių, nedarbą, nepasitikėjimą, beviltiškumą. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, sekančią ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir mums kilus įtarimams bei išsikvietus policijos pareigūnus tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... 

Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai būna ir taip, kad vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, jog tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl ko vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, peržengdami visuomenėje egzistuojančias elgesio normas, taip pat vaikas gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

- Kokie specialistų veiksmai būna atvykus į šeimą?

- Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t. y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat kai gaunama anoniminė informacija. Nuo pranešimo turinio priklauso, ar specialistai apskritai vyks pas šeimą bei per kiek laiko tai padarys. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, tada į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas.   

Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą ir bendrauti tampa lengviau. Tada specialistai išsamiai išsiaiškina situaciją, įvertina aplinkybes, bendrauja su tėvais, vaiku. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, yra išklausoma jo nuomonė.

- Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

- Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems parodyti pagarbą, paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, sklandžiau išsiaiškinti situaciją, o kartu padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą.

Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimai ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

- Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

- Matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką yra sunku, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia, ką mes galime padaryti – jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad esant krizinei situacijai šeimoje su jais kažkas pakalbėtų ir kad jie nebijotų išsipasakoti. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio ir vaikai tampa vis atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nėra lengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau.

Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti.

Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalinti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos. Kartais tai gali tapti iššūkiu vaiko teisių specialistui, reikalaujančiu įdėti labai daug pastangų ir skatinančiu ieškoti netradicinių, modernių darbo metodų.

- Kaip Jūs pati susitvarkote su emocijomis, kas padeda sunkiais momentais?

- Dirbant šioje srityje svarbu išlaikyti gerą emocinę sveikatą, vidinę savijautą, nepalūžti nuo patiriamų profesinių išgyvenimų, nes esame ramstis vaikams ir šeimoms, kurioms reikia pagalbos. Vaiko teisių apsaugos specialisto darbas labai atsakingas, kuris neretai nulemia vaikų likimus. Atsakingai įvertinti situaciją, nukreipti, priimti sprendimus reikalauja aukštų kompetencijų, specifinių asmens būdo savybių. Kasdien darbe yra susiduriama su itin jautriais žmonių jausmais, asmeninėmis problemomis, tai atsiliepia emociniams darbuotojo išgyvenimams. Daug emocijų ir istorijų „parsinešu“ į namus. Jaučiamas didelis palaikymas iš šeimos narių mane ramina ir džiugina.

Tvarkytis su emocijomis labai padeda aktyvi veikla gryname ore. Šią žiemą savaitgalius leidome aktyviai: išmatavome sniego gylį su keturračiais motociklais, rogėmis ir kitomis žiemos pramogų priemonėmis. Mėgstu daug vaikščioti, t. y. praeiti tam tikrą skaičių žingsnių pagal telefono programėlę. Tai išvalo mintis. Laisvalaikiu taip pat mėgstu grybauti, keliauti. Geriausias poilsis – išvykti bent porai savaičių svetur, tuomet grįžtu tikrai pailsėjusi.

- Pasidalinkite šių metų gerąja patirtimi dirbant su šeimomis.

- Nors metai dar tik prasidėjo, gerųjų patirčių jau turime. Labai džiaugiamės, kad bendromis įvairių vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų ir šeimos pastangomis pavyko vienai krizės ištiktai šeimai susigrąžinti vaikus. Tėvai atrado savyje stiprybės ir motyvacijos susiimti, priimti siūlomą pagalbą, drąsiai imtis pokyčių, todėl teigiami rezultatai buvo pasiekti ir vaikai grįžo į šeimą anksčiau, nei tikėtasi.

Kitai besiskiriančiai šeimai mediacijos pagalba pavyko susitaikyti ir tėvai liko gyventi kartu, o vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje. Didžiuojamės ir tėvu, kuriam padedant profesionalams pavyko su vaiku atkurti ryšį, prarastą jam dirbant užsienyje.

Tokie atvejai yra puikus pavyzdys to, koks svarbus, net lemiamas, yra pačių tėvų vaidmuo pagalbos teikimo procese, o mes, specialistai, esame tik vedliai ir pagalbininkai.

- Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams tėvams bei vaikams? 

- Vaikams – laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko pokalbiams su vaiku ir bendrų veiklų kūrimui, jo nuomonės, dienos įvykių išklausymui. Nepamirškite apkabinti vaiką bei parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra „blogų“ vaikų, tik jų elgesys būna kartais netinkamas. Dažnai pagalvoju: „ką vaikui duosi, tą ir turėsi“.


 

Vaiko teisių apsaugos Tarnybos administratorė: „Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi“

Justina – visada besišypsanti, veikli, organizuota. Kalbėdama apie save moteris prisipažįsta žadėjusi nebedirbti administracinio darbo, bet įsidarbinusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, iki šiol džiaugiasi šiuo savo sprendimu. Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratorė-referentė Justina Tvarkūnaitė pasakoja apie savo įdomų ir atsakingą darbą. Kartu ji dalinasi nepaprasta istorija, kai teko pasirūpinti svetimu vaiku.

- Justina, kodėl ir kaip pradėjote dirbti tarnyboje?

- 12 metų dirbau administracijoje universitete ir kolegijoje. Po tiek darbo metų, ieškodama pokyčių ir iššūkių, nusprendžiau palikti administraciją ir pakeičiau darbo sferą. Nors neketinau grįžti į administracinį darbą, bet labai to ilgėjausi. 

Vieną dieną visai netikėtai gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratore-referente. Tuo metu apskrities vedėja ieškojo, kas galėtų pakeisti iš šių pareigų išeinančią specialistę, o kažkas mane jai rekomendavo. Iš tikrųjų, mąsčiau, ar sutikti su pasiūlymu, nes tai buvo visai nežinoma sritis, su įstaigos darbuotojais niekada neteko susidurti, net nežinojau, kas yra vaiko teisių gynėjas. Iki šiol nesigailiu priimto sprendimo ir esu labai patenkinta. Dirbu šiek tiek daugiau nei metus laiko, bet atrodo, jog jau seniai.  Labai daug išmokau ir sužinojau.

- Kuo svarbus referento darbas? 

- Aš esu pirmasis žmogus, kurį pasiekia informacija apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Dažniausiai pranešimų sulaukiu iš policijos, koordinatoriaus, vaikų ligoninės, gimdymo namų ar tiesiog gyventojų. Tuos pranešimus turiu operatyviai užregistruoti ir perduoti informaciją specialistams, kad šie nedelsiant reaguotų. 

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

- Įprasta diena prasideda nuo elektroninio pašto patikrinimo, gautų dokumentų iš įvairių įstaigų registravimo,  elektroninių teismo bylų dokumentų skirstymo, taip pat gyventojų prašymų ar skundų registravimo bei jų paskirstymo pagal miestus ir rajonus.

Kadangi dirbu Klaipėdos apskrities skyriuje, sulaukiu skambučių iš visos apskrities ir suteikiu reikiamą informaciją, konsultuoju asmenis arba nukreipiu juos į kitus specialistus, kurie galėtų suteikti pagalbą. Būna, kai skambina anonimiškai ir praneša apie galimus vaiko teisių pažeidimus, kuriuos užregistruoju, o mūsų specialistai vyksta nurodytu adresu. 

- Minėjai, jog kreipiasi nemažai susirūpinusių žmonių. Apie ką dažniausiai jie praneša?

- Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi. Pastaruoju metu, ypač per karantiną, padaugėjo skambučių apie tai, kad namuose vaikai yra paliekami vieni, be suaugusiųjų. Skambina pranešti ir dėl didelio triukšmo namuose, kartais asmenys net prašo, jog mūsų specialistai atvyktų ir paaiškintų tėvams, kaip auklėti savo vaikus, jog jie netriukšmautų. Būna ir tokių, kurie praneša apie tikrai rimtas situacijas, pavyzdžiui, kai vaikai neprižiūrimi girtaujančių tėvų, kurie kelia prieš juos ne tik balsą, bet ir ranką.

Taip pat sulaukiu nemažai skambučių iš žmonių, kurie patys prašo pagalbos, nes nebepavyksta susitvarkyti su vaikais, dažniausiai su paaugliais.

- Vaiko teisių apsaugos gynėjai ne tik tiria galimus vaiko teisių pažeidimus, bet reaguoja ir į tokius atvejus, kai vaikai bėga iš namų ar būna pasiklydę gatvėje. Žinau, kad ir Jūs likote neabejinga vienam gatvėje besiblaškančiam mažamečiui. Papasakokite plačiau apie šią istoriją, kas ten įvyko? 

- Tai vyko praeitą rudenį. Diena nebuvo kažkuo išskirtinė Klaipėdoje – šaltas vėjas, dulksna. Grįžusi po darbo, vedžiojau šunį ir eidama prie savo namo pastebėjau maždaug 4-5 metų vaiką, kuris blaškėsi, lyg ketino eiti link gatvės, lyg norėjo lipti į autobusą, sustojusį stotelėje. Iškart atkreipiau dėmesį į tai, kad jis vilkėjo vien marškinėlius trumpomis rankovėmis, o striukę su megztiniu laikė rankoje. Pagalvojau: „taip šalta, peršals“, ir dar, kaip tyčia, pradėjo smarkiai lyti. 

Ėjau link berniuko bandydama paklausti, kur jo tėveliai, bet, matyt, buvo gerai pamokytas su svetimais nebendrauti. Vaikas pradėjo eiti į kitą pusę nuo manęs, apsidairiau, suaugusiųjų aplink nebuvo matyti, todėl nedvejodama nusprendžiau nepalikti jo vieno gatvėje. 

Berniukas nebuvo patenkintas, kad aš seku paskui jį. Galiausiai priėjome prie vieno namo laiptinės durų, kaip vėliau paaiškėjo – jo namų. Vaikas vis skambino telefonspyne, bet taip niekas ir neatsakė. 

Aš po truputį jį kalbinau, mėginau daugiau sužinoti apie jį ar jo tėvus, kad būtų galima kuo greičiau juos surasti. Tuo metu iš gretimos laiptinės išėjo moteris, paklausiau jos, ar pažįsta šį berniuką. Ji patvirtino, kad vaikas čia gyvena, tačiau nei tėvų vardų, nei kontaktų nežinanti.

- Kaip tada elgėtės?

- Nieko kito neliko kaip skambinti skyriaus vedėjai. Skyriuje budėjo specialistai, dirbantys nakties metu, kurie ir atvyko nurodytu adresu.

Džiugu buvo tai, kad laukiant budėtojų, pavyko įkalbėti berniuką apsivilkti bent striukę, o po kokių dešimties minučių į kiemą įbėgo ir jo tėtis. Kaip sužinojome, vaikui tądien buvo pirmoji karatė treniruotė, kurioje dalyvavo ir jo vyresnioji sesuo. Anot tėčio, berniukas labai mėgsta būti pirmas ir viską greičiau padaryti, nei sesė. Taigi, tik pasibaigus treniruotei, jis griebė už daiktų ir išlėkė pro duris nepastebėtas.

Mano artimieji, išgirdę apie šį įvykį, sakė, kad aš pasielgiau labai kilniai, bet pati to nesureikšminu, nes, manau, kad kiekvienas taip turėtume pasielgti gatvėje pamatę besiblaškantį mažą vaiką.

- Ar po šio įvykio sulaukėte vaiko tėvų reakcijos? 

- Kitą dieną į skyrių su gėlėmis rankose ir pilni dėkingumo atėjo berniuko tėvai, kurie mane labai nustebino, nes tikrai nesijaučiau padariusi kažką labai ypatingo. Ilgai kalbėjome apie šį įvykį. Tėtis su ašaromis akyse vis kartojo: „Kas būtų, jei sūnus būtų išbėgęs į gatvę ar nutikę kažkas kitas... Baisu net pagalvoti“.

- Kaip manote, ar visi mūsų visuomenės nariai yra tokie pilietiški, sąmoningi? Ar esant panašiai situacijai, pasielgtumėte taip pat?

- Bendraudama su vaiko tėvais supratau, kad mūsų visuomenė vis dar dažnai abejinga tokioms situacijoms, aplinkinių problemoms. Gatvėje pastebėję smurtaujančius vaikus, ne visi atkreipia dėmesį, neprieina prie vaikų, nepraneša tokių atvejų tarnyboms. Kaip ir minėjau, kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, turėtų sureaguoti, įsiterpti ar bent informuoti reikiamus asmenis, nuo to priklauso vaikų gerovė. Taigi, panašioje situacijoje elgčiausi lygiai taip pat.


 
AKTUALU
Tapk Vaikų tarybos nariu
Tapk VAIKŲ TARYBOS nariu!

Tapk Vaikų tarybos nariu!

 

Kelk klausimus ir vaiko teisių apsaugos temomis diskutuok su politikos, kultūros, švietimo, sveikatos bei kitais visuomenės atstovais. Tapęs Vaikų tarybos nariu, teik Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai siūlymus, rekomendacijas, būk šios Tarnybos patarėju, o svarbiausia –

atstovauk visų Lietuvos vaikų balsui!

 

Kviečiame 7-16 metų vaikus kandidatuoti į Vaikų tarybą.

 

Net 15 labiausiai motyvuotų kandidatų turės unikalią progą dirbti Tarnybai patariančioje komandoje, galės tiesiai vaikų gerovės specialistams išsakyti tikruosius vaikų rūpesčius ir problemas.

 

Šios išskirtinės patirties metu kiekvienas Vaikų tarybos narys prisidės prie visų Lietuvos vaikų gerovės.

 

Jeigu gali ir nori, mes laukiame Tavęs: būkime partneriai, būkime draugai, dirbkime kartu!

 

 

Svarbu žinoti

 

+ Vaikų taryba renkama 2 metų kadencijai. Planuojami mažiausiai 8 tarybos posėdžiai, kuriuose dalyvausi.

 

+ Posėdžiai bus produktyvūs, įdomūs ir naudingi, nes juose dalyvaus įvairių sričių specialistai, žinomi ir daug pasiekę ekspertai, kuriems galėsi išsakyti savo lūkesčius ar nuogąstavimus.

 

Diskusijoms ir problemų aptarimui posėdžių moderatoriai pasitelks interaktyvias, žaismingas, dar nebandytas priemones ir formas, kurios Tau tikrai patiks!

 

Dalis posėdžių bus organizuojami nuotoliniu būdu, o jei vyks gyvai, Tau nereikės rūpintis kaip pas mus atvyksi: Tavo kelione į posėdžius ir visa dienos programa pasirūpinsime mes!

 

Nesvarbu, tau 8 ar 16 metų. Svarbu, kad turi noro ir motyvacijos išsakyti, kas Tau ir Tavo bendraamžiams kelia nerimą, kokias problemas matai, ko trūksta, ar yra per daug, gal ką nors keistum arba imtumeisi naujų sprendimų vaiko teisių užtikrinimo temoje.

 

 

Ką reikia padaryti?

 

+ Sukurti prisistatymo filmuką ir siųsti jį mums, UŽPILDŽIUS ŠIĄ ANKETĄ.

 

+ Anketą atsiųsti iki 2021 m. gegužės 10 dienos.

 

Vaikai į tarybą kviečiami kandidatuoti savanoriškais tikslais ir turi turėti savo tėvų ar globėjų (atstovų pagal įstatymą) sutikimą. Sutikimo forma

 

 

Jei Tau rūpi, nedelsk – gal TU esi tas, kurio balsas jau netrukus atstovaus visiems Lietuvos vaikams!

 

 

Vaikų tarybos veiklos nuostatai.

 

Tapk Vaikų tarybos nariu


 

Ligos išmokos nesergančio vaiko priežiūrai pasibaigus mokinių atostogoms: ką svarbu žinoti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena, kokiais atvejais tėvai gali gauti ligos išmokas už nesergančio vaiko priežiūrą ir ką reikia padaryti, kad ši išmoka po mokinių atostogų būtų mokama ir toliau.

Kitą savaitę šalies mokyklose bus mokinių atostogos. Atostogų metu, kaip įprasta, ugdymas vykdomas nebus, todėl pradinių klasių mokinių tėvams nereikės padėti savo atžaloms mokytis nuotoliniu būdu. Kaip ir iki šiol per mokinių atostogas ligos išmokos už nesergančio vaiko priežiūrą mokamos nebus, tačiau nedarbingumo pažymėjimai galios.

Jeigu vienam iš tėvų nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai buvo išduotas ilgesniam laikotarpiui, pavyzdžiui, 60 dienų, pasibaigus atostogoms jis tęsis iki numatyto nedarbingumo pažymėjimo termino pabaigos, o ligos išmoka bus ir toliau mokama. 

Jeigu nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai buvo išduotas trumpesniam laikotarpiui ir galiojimas baigsis per mokinių atostogas, o po jų vėl iškyla poreikis prižiūrėti nesergantį vaiką,  dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo pakartotinai reiktų kreiptis į šeimos gydytoją.

Nemažai daliai tėvų nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai išduotas 60 dienų laikotarpiui. Jeigu suėjus šiam terminui vaikai mokytis į mokyklos suolus nesugrįš, o ugdymas bus tęsiamas nuotoliniu būdu, tėvai dėl nedarbingumo pažymėjimo pratęsimo turės pakartotinai kreiptis į šeimos gydytoją. Nedarbingumo pažymėjimai gali būti išduodami ir atgaline tvarka, bet ne daugiau nei už 5 darbo dienas.

Kai karantino metu atsiranda būtinybė prižiūrėti darželinuką, priešmokyklinuką, pradinuką ar pagal bendrojo arba specialiojo ugdymo programą besimokantį vaiką su negalia dirbantiems tėvams, globėjams, seneliams gali būti mokamos ligos išmokos. Ligos išmoka už nesergančio vaiko priežiūrą siekia 65,94 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“.

Šiuo metu galiojantį nedarbingumo pažymėjimą šeimos nario priežiūrai turi apie 20 tūkst. asmenų, kai per pirmąjį karantiną tokių būdavo 50–60 tūkst. Nemaža dalis tėvų prisitaikė prie karantino sąlygų, derina darbą nuotoliniu būdu ir atžalų priežiūrą, dalis jų – naudojasi galimybe vaikus leisti darželius.


 

NVSC atsako į dažniausius klausimus dėl vaikų izoliacijos

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) atsako į dažniausiai epidemiologinę diagnostiką atliekantiems specialistams dėl vaikų izoliacijos užduodamus klausimus. 

Vaikas dėl turėto rizikingo kontakto buvo izoliuotas nuo gruodžio 18 d. Gruodžio 23 d. vaikui patvirtinta COVID-19. Kada vaikas bus laikomas pasveikusiu?

Dėl to, kiek užsikrėtęs vaikas turi būti izoliuotas, taip pat, kada bus laikomas pasveikusiu, sprendžia gydantis gydytojas, o ne NVSC specialistai. Įprastai, jei žmogus serga lengva arbe besimptome forma, jis pasveikusiu bus laikomas po 10 dienų nuo simptomų atsiradimo pradžios arba, jei atvejis besimptomis – po 10 nuo nosiaryklės ir ryklės tepinėlio, kurį ištyrus PGR metodu buvo aptiktas koronavirusas, paėmimo dienos. 

Tačiau kiekvienas atvejis individualus, dėl kurio ir sprendžia gydantis gydytojas, o ne NVSC specialistai.  

Tai kada dėl izoliacijos sprendžia NVSC?

NVSC specialistai dėl izoliacijos sprendžia tais atvejais, kai reikia izoliuoti ne užsikrėtusius, bet sąlytį turėjusius asmenis. Pavyzdžiui, užsikrėtusio vaiko šeimos narius, bendraklasius, kurie turėjo rizikingą kontaktą. 

Dėl rizikingą sąlytį turėjusių izoliacijos šeimos gydytojai nesprendžia. 

Kas turi izoliuotis tokiu atveju, jei vaikui gruodžio 23 d. patvirtinta COVID-19 liga? 

Izoliuotis 14-lika dienų privalo visi, kurie turėjo didelės rizikos sąlytį, t. y. bendravote ilgiau kaip 15 min. mažesniu nei 2 m atstumu, turėjote tiesioginį sąlytį su jo kūno skysčiais, turėjote tiesioginį fizinį sąlytį (pvz., rankos spaudimą). Dienos, kada asmuo yra pavojingas (t. y. platiną virusą) ir kuriomis sąlytis gali būti laikomas didelės rizikos, skaičiuojamos taip:

·    Jeigu asmuo turi simptomus – 72 val. iki simptomų atsiradimo pradžios ir 10 dienų po simptomų atsiradimo pradžios.
·    Jeigu neturi simptomų – 72 val. iki tepinėlio, kuris buvo teigiamas, paėmimo ir 10 dienų po tepinėlio paėmimo.

Tai, jeigu vaikui simptomai pasireiškė gruodžio 21 d., nuo kada turiu izoliuotis?

Izoliacija bus skaičiuojama nuo gruodžio 21 d. iki sausio 3 d. imtinai. 

O kaip tokiu atveju, jei vaikui simptomai pasireiškė gruodžio 21 d., tačiau vaikas yra 6-erių metų ir negali pats savimi pasirūpinti?

Tokiu atveju vienas iš tėvų turi prižiūrėti užsikrėtusį vaiką. Tai reiškia, kad vienas iš tėvų gyvena kartu vienoje patalpoje su užsikrėtusiuoju, tad tėtis, mama arba globėjas visą laiką turi sąlytį su užsikrėtusiu vaiku.  

Dėl šios priežasties 14-likos dienų izoliacija vienam iš tėvų, kuris nuolat būna su vaiku, pradedama skaičiuoti nuo dienos, kai vertinama, jog baigiasi užkrečiamasis vaiko periodas. Paskutiniu kontaktu laikoma 10-ta ligos diena, kuri, vertinama, teoriškai yra paskutinė užkrečiamojo periodo diena.

Dėl to tokiu atveju vienam iš tėvų izoliacija bus skaičiuojama pagal formulę 10+13, t. y. nuo gruodžio 21 d. iki sausio 11 d. imtinai. 

Tai reiškia, kad skirtingi izoliacijos terminai taikomi vienam iš tėvų, kuris prižiūrės savimi negalintį pasirūpinti vaiką, o kitam – kitoks izoliacijos terminas?

Taip. Kadangi vienas iš tėvų bus nuolatiniame kontakte su užsikrėtusiu vaiku jam galios sąlyga, kad jis izoliuojasi su vaiku iki 10 jo ligos dienos ir dar 13 dienų po to. 

Kitas tėvas turi izoliuotis atskirai, tad jam izoliacija bus skaičiuojama nuo paskutinės sąlyčio dienos, t. y. dažniausiai dienos, kada sužinomas testo rezultatas. 

Tai reiškia, kad tik vienam iš tėvų turėtų būti taikomas ilgesnis izoliacijos terminas, ne abiem?

Taip, vienas iš tėvų turi prižiūrėti užsikrėtusį vaiką, kitas – privalo izoliuotis atskirai ir jam taikomas 14-likos dienų nuo paskutinio kontakto izoliacijos terminas.  

Kaip izoliuojama tokiu atveju, jei vienišas užsikrėtęs tėvas, mama ar globėjas turi prižiūrėti nesergantį vaiką, o kitų asmenų, galinčių pasirūpinti vaiku, nėra?

Tokiu atveju vaikui, kuris gyvena su užsikrėtusiu asmeniu, izoliacija bus skaičiuojama pagal formulę 10+13, t. y. vaikas izoliuojasi iki 10 sergančio tėvo, mamos ar globėjo ligos dienos ir dar 13 dienų po to.

Ar izoliacijos forma 10+13 gali būti taikoma tuo atveju, jei serga vienas iš tėvų, o kitas yra sveikas ir gali pasirūpinti vaikais?

Negali. Tokiu atveju, jei yra sveikų asmenų, kurie gali prižiūrėti vaikus, taip ir turėtų būti daroma. 

O kaip tokiu atveju, jei namuose vienas vaikas susirgo gruodžio 18 d., jam infekcija patvirtinta gruodžio 21 d., visi kiti šeimos nariai buvo izoliacijoje, tačiau gruodžio 23 d. susirgo ir antrasis vaikas?

Žmogus turi izoliuotis po kiekvieno rizikingo kontakto su užsikrėtusiuoju koronavirusine infekcija. Tad tokiu atveju, šeimos nariams, kurie turėjo rizikingą kontaktą su antruoju užsikrėtusiu vaiku, bus perskaičiuojamas izoliacijos laikas, t. y. bus vertinama, kada buvo paskutinė sąlyčio diena ir įskaitant ją bus perskaičiuojamas 14-likos dienų laikotarpis.

Tai reiškia, kad, jei tėvai bus turėję kontaktą su vaiku gruodžio 23 d., kuomet pasireiškė simptomai, jiems izoliacija bus perskaičiuota iki sausio 5 d. imtinai, nepaisant, kad dėl sąlyčio su pirmuoju vaiku izoliacija turėjo baigtis anksčiau.  

Išimtis numatyta tik tiems, kurie patys yra persirgę COVID-19 – tris mėnesius nuo susirgimo jiems izoliuotis nereikia, net ir turėjus didelės rizikos sąlytį.

Ar gali didelės rizikos sąlytį turėjusieji susitrumpinti izoliaciją?

Galimybė sutrumpinti izoliacijos laiką numatyta tik tam tikroms asmenų grupėms, t. y. medikai, pareigūnai, aukščiausi valstybės pareigūnai (https://nvsc.lrv.lt/lt/visuomenei/nvsc.lrv.lt/sutrumpinti). Visiems kitiems galioja 14 d. izoliacijos laikotarpis, tad susitrumpinti izoliacijos laiko galimybės nėra.

Ar galima keisti izoliacijos vietą?

Taip, galima. Izoliuotas asmuo turi kreiptis į NVSC ir gauti leidimą nuvykti į kitą izoliavimo vietą, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių ją turi pakeisti (leidimas išduodamas tik nuvykimui į izoliacijos vietą). Tą būtina padaryti NVSC interneto svetainėje.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro informacija


 

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia 

Tarnybos veiklos statistiniai duomenys 

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

 

X