Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

NAUJIENOS

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

Psichologė skyrybų audras išgyvenančius tėvus kviečia visų pirma pagalvoti apie savo vaikus

,,Kad ir kaip skaudžiai gali atrodyti tėvų skyrybų faktas, kartais vaikams tai atrodo kaip išsigelbėjimas. Pastebėjau, kad vaikams matyti ir patirti smurtą bei priklausomybes ilgainiui darosi nepakeliama. Jie bijo dėl savo ateities, jaučiasi tarsi įkalinti savo pačių namuose“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė. Pasak jos, vaikų reakcijų į skyrybas gali būti įvairių, dažnu atveju tam įtakos turi tėvų santykiai su vaiku, kaip jie geba pateikti skyrybų faktą, kur ir su kuo vaikas gyvens po skyrybų, kokia bus (ar nebus) pasimatymų su kitu iš tėvų tvarka, kas keisis vaiko gyvenime.

Vaiko teisių gynėjai kasdien išklauso išsiskyrusių tėvų vaikų nuoskaudas

,,Aš nenoriu padėti mamai tvarkyti kambario, nes ji išvarė tėtį iš namų ir man liūdna. Aš nesitvarkau, mama barasi, o aš verkiu. Mama sako, kad aš tinginė, tėtis taip nesakydavo, kartu mes valydavom dulkes, bet jis neateina, nes mama nenori. Kai jie kalba telefonu, vadina vienas kitą negražiais žodžiais, man baisu ir aš nenoriu valgyti, man viskas neskanu. Gydytoja sakė, kad man skauda pilvuką, nes nerandu ramybės“, – kalba pradinukė.

,,Kai mes su mama pabėgome (taip sako mama) iš močiutės namų, kur gyvenome ir su tėčiu, tapo ramiau, nes nebėra išgertuvių ir muštynių. Bet reikia dar labiau taupyti – dabar su mama nuomojamės butą. Aš niekur neišeinu, nes nėra pinigų. Aš suprantu mamą, pykstu ant tėčio, kuris parsivedė kitą moterį, pykstu, nes močiutė užstoja tėtį. Kodėl aš gimiau tokioje šeimoje, kur visą laiką močiutė ir tėtis su savo broliais gėrė ir mušėsi, o mums nuolat trūksta pinigų?“, – atvirauja septintokė.

,,Kai tėvai išsiskyrė, namie ramiau, nes nebėra barnių, bet aš esu pasimetęs – mama visą laiką prikiša, kad aš panašus į tėvą – toks pat melagis. Mama pyksta, kai aš savaitgaliais einu pas tėtį, sako, kad jo nauja draugė manęs nieko gero neišmokys. Žinoma, gerai, kad tėtis man duoda daugiau pinigų, tačiau sunku, kai mama visą laiką pikta, aš bijau jai parodyti naujus pirkinius, nes žinau, kad ji rėks ant manęs, o po to nesikalbės, tai stengiuosi nebūti namie ir nepakliūti jai į akis, dėl to dar dažniau ji mane aprėkia. Nežinau, ar gerai, kad tėvai išsiskyrė, jaučiuosi, lyg nebeturintis namų ir nebežinau, kurio iš tėvų klausyti. Tėvai išsiskyrė, o kaip gyvensiu aš?“, – klausia paauglys.

Tai tik kelių vaikų mintys, kurias jie jaučia ir išsako vaiko teisių gynėjams po tėvų skyrybų. Išsiskyrusių tėvų vaikų šiandien yra šimtai tūkstančių. Vaiko teisių gynėjai, psichologai ne tik girdi vaikų nuoskaudas, bet ir stengiasi jiems padėti išgyventi, suprasti, kas vyksta, kaip reaguoti, kaip išgyventi. Specialistai visuomet stengiasi įtraukti ir tėvus, paaiškina jiems, kokios galimos pasekmės vaikui ir jo raidai, jei vaikas matys barnius, rietenas, melą, manipuliacijas.

Apie skyrybas ir tai, kas laukia, būtina kalbėtis su vaiku

Tarnybos psichologė pastebi, kad vyrauja nuomonė, jog skyrybos yra tik tėvų reikalas, bet tai neteisinga. Sprendimą skirtis priima tėvai, bet pasekmes jaučia ir keičiasi visa šeima.

,,Apie skyrybas vaikui turi pasakyti tėvai, o ne giminaičiai, ar pašaliniai. Vaikui svarbu žinoti su kuo, kur jis gyvens, kur bus jo žaislai, kur jis grįš iš būrelio, kada jį pasiims kitas iš tėvų. Skyrybų procese nežinioje su savo mintimis paliktas vaikas susitvarkyti vienas negali. Blogiausia, ką gali padaryti tėvai, tai nutarti, kad skyrybos vaikų neliečia, nes jiems neva nieko neatsitiko, gi skiriamasi ne su jais“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė.

Kaip teigia psichologė, su vaiku būtina apie visa tai kalbėtis: pagal jo amžių išklausyti, sužinoti jo baimes ir jas išsklaidyti. Mažesni vaikai gali turėti iliuzijų, kad sutaikys tėvus, vyresnieji suvokia, kas vyksta, tačiau suvokia ir tai, kiek jie yra palikti su savo išgyvenimais. „Pagrindinė tėvų pareiga šiuo atveju – tarpusavyje susitarti dėl palankiausio vaikui varianto. Vaikai tų tėvų, kurie sprendimus dėl vaiko priima vadovaudamiesi ne savo, bet vaiko interesais ir po tėvų skyrybų palaiko gerus santykius su abiem tėvais, jaučiasi  mylimi ir  reikalingi“, – konstatuoja vaiko teisių gynėja. 

Psichologė sako, kad skyrybos yra vienas iš praradimų, todėl kaip ir gedului (o skyrybos ir yra savotiškas gedulas) būdingi etapai ir tam tikri elgesio modeliai: „Neigimo etape vaikas gali  ignoruoti tėvų skyrybas – reikalauti, kad abu ateitų į darželį, išėjusio tėvo prašyti sugrįžti.  Pykčio etape vaiką užvaldo kaltinimai – jis gali darytis irzlus, patirti depresiją, vaiką apima neviltis. Perėjus į derėjimosi etapą, vaikas gali bandyti sutaikyti tėvus, manipuliuoti jais, skausmingai išgyventi tų derybų pasekmes.  Paskutinis gedėjimo įveikimo etapas – susitaikymas su faktu. Tik lieka klausimas, kiek ilgai ir skausmingai besiskiriančių tėvų vaikas iki šio etapo eis. Gal tai jam kainuos dešimtmečius? Šį skausmą gali sumažinti tėvai, o esant reikalui ir kvalifikuoti specialistai“.

Vaikai turi jausmus, kuriuos būtina atliepti

Vaikai skyrybų procese negaudami aiškių atsakymų, išgyvena daug neigiamų jausmų. Vaikai yra pažeidžiami, nes kai suaugę priiminėja sprendimus, vaikai įtakos beveik neturi. ,,Bet vaikai turi jausmus. Būna atvejų, kuomet vaiko emocijos pasireiškia netinkamu elgesiu, būna, kuomet vaikai patiria psichosomatinių reakcijų (pykinimas, vėmimas, panikos atakos, įvairūs skausmai, galvos svaigimas, ir pan.). Tokio pobūdžio reakcijos yra didelio emocinio krūvio pasekmė. Tėvai žino, kad vaikas į tėvų skyrybas gali sureaguoti, greičiau pastebi pasikeitusį vaiko elgesį. Psichosomatiniai simptomai gali pasireikšti ir greit, ir po ilgesnio laiko, tuomet vaikas vedamas pas gydytojus, atliekami tyrimai. Neradus fiziologinio pagrindo, pagalbos būtina kreiptis pas psichologą ar psichoterapeutą“, – sako su vaikais dirbanti Tarnybos psichologė. Pasak vaiko teisių gynėjų, tėvai nusprendę skirtis, turi pagalvoti, kaip tai paveiks vaiką, ką aš, kaip tėtis ar mama, darau, kad mano vaikas patirtų kuo mažiau žalos: ne ko aš noriu, kaip tėtis ar mama, bet tai, kaip toje situacijoje geriausia vaikui. Abu tėvai turi paaiškinti vaikui, kad jie ir toliau išliks vaikui tėvais, kuriuos jis galės vienodai mylėti ir bus jų mylimas. Svarbu išklausyti vaiko nuomonę. Tai nereiškia, kad tėvai privalo paklusti vaiko norams, bet turi jų paisyti, kiek tai neprieštarauja geriausiems vaiko interesams.

Lietuvos įstatymai numato, kad tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nepriklausomai, ar vaiko tėvai gyvena kartu, ar skyrium.

Skyrybų metu vaikai išmoksta manipuliuoti

Vaiko teisių gynėjai dažniausiai susiduria su vaikais ir jų tėvais, kuriems nepavyko sklandžiai išsiskirti. Neretai tenka kalbėtis su vaikais, kurie tėvų yra verčiami rinktis mylėti kažkurį vieną iš jų. Toks tėvų elgesys, kuomet vaikas myli abu tėvus, labai skaudina vaiką, jis tampa tėvų įrankiu skyrybų procese. Pasak su vaikais dirbančių specialistų, ne pačios skyrybos vaikams daro žalą, o tai, kaip jos vyksta. Vienas žalingiausių veiksmų, kuriuos daro išsiskyrę tėvai, tai vaikų panaudojimas aiškinantis santykius, kovojant dėl turto ir gydant savo, t.y. tėvų psichologines žaizdas.

,,Vaikai jau savaime manipuliuoti ima labai anksti, o su amžiumi jų manipuliacijos tampa vis sudėtingesnės. Vaikai manipuliacijų ,,tobulinimo“ išmoksta iš tėvų. Tenka girdėti, kad vienas iš tėvų vaiką paklaidina jausmuose: „Jei pasakysi, ką mama veikia vakarais, galėsime nusipirkti picos/nupirksiu norimą žaidimą ar pan.“. Ilgainiui šią bendravimo formą perima ir vaikai. Jie tikisi atlygio už savo elgesį, o tokią elgesio formą vaikas gali pradėti naudoti bendraudamas su kitu tėvu, su draugais ir ateityje, sukūręs savo šeimą ir pan. Santykiai, paremti vien tik manipuliacijomis, nėra nuoširdūs, jie žalingi“, – problemą įvardija psichologė.

Tėvų vienas kito žeminimas padaro didelę žalą vaiko ateities pasirinkimams

Sunkiausia, kai vaikai ir toliau gyvena savo tėvų santykių košmare – nuolatiniuose ginčuose,  barniuose. Vaiko teisių gynėja sako, kad vaikai būna žalojami ir buvusio partnerio persekiojimu, kenkimu (sutartu laiku nepasiimtas vaikas iš būrelio, o buvusiam partneriui pavėlavus paskambinama, kad pats pasiimtų vaiką žinant, kad šis tikrai nespės). Taip vaikai gauna žinutę, kad jie tėvams nereikalingi ir kelia problemų. Galima tik įsivaizduoti, kiek pagalbos reikės tokiam vaikui, kad jis grįžtų į normalią emocinę būseną.

Jeigu buvę sutuoktiniai vaikui teigia, kad mama ar tėtis yra blogi, ateityje jaunuolis ar mergina gali turėti didelių sunkumų užmezgant romantinius santykius ir kuriant šeimą. Nes pasąmonė ir tėvų ,,pamokos“ signalizuoja, kad iš šeimos partnerio nieko gero nesitikėk, keršyk, apgauk.

Psichologė pastebi ir tai, kad triukšmingai besiskiriančių tėvų vaikai gali jausti gėdą. Vaikai gali šalintis draugų, būrelių, kad nereikėtų teisintis ar meluoti dėl tėvų santykių. Neįvardinti jausmai vaiką uždaro ,,į jausmų kalėjimą“. Besiskiriančiai porai sunku priimti bendrą gerą sprendimą dėl vaikų, kai dar atviros santykių ,,žaizdos“.  Bet tai yra jų, kaip atsakingų ir mylinčių tėvų, pareiga.

Jei nepavyksta to padaryti savarankiškai, tėvams reikia kreiptis pagalbos ir jos turi norėti abu tėvai. ,,Kiekvienas vaikas, kurio tėvai išsiskyrė ar skiriasi, patiria daug skaudžių išgyvenimų, tačiau dedant nuoseklias pastangas kiekviena situacija yra įveikiama“, – įsitikinusi psichologė.

 

Psichologė pataria, kaip užauginti atsakingą vaiką skirtingais jo raidos etapais

„Leisdami vaikui daryti užduotis pagal gebėjimus, jo asmeninį tempą, skatinsime jį didžiuotis savo pasiekimais, stiprės jo atsakomybės jausmas“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė. Psichologė atkreipia tėvų dėmesį, kad lavinant vaiko atsakomybės jausmą, ne pro šalį įsivertinti ir save pačius: kaip mes elgiamės, ir ar visada savo atžalai esame gerasis pavyzdys. Su Tarnybos psichologe kalbamės apie tai, kokie yra vaiko atsakomybės ugdymo principai bei kaip atsakingą atžalą norintiems užauginti tėvams elgtis skirtingais vaiko raidos etapais.

- Žodis „atsakomybė“ apibrėžiamas kaip reikalingumas, būtinumas atsakyti, atsiskaityti. Mokslininkai gi sako, kad atsakingumas yra sudedamoji žmogaus sąmoningumo matavimo dalis. Kaip atsakingumą apibūdina psichologai, ir kodėl šią savybę taip svarbu ugdyti vaikuose?

- Sakyčiau, kad šis terminas pakankamai platus. Jis apima gebėjimą laikytis žodžio bei susitarimų, vykdyti savo įsipareigojimus, būti patikimu, būti prisidedančiu šeimos, bendruomenės ir visuomenės nariu. Trumpiau tariant, atsakingas žmogus geba priimti sprendimus, suvokia jų pasekmes ir supranta, kad yra atsakingas už savo elgesį.

Akcentuočiau, kad atsakomybė yra viena iš žmogaus vidinių stiprybių. Todėl vaikui atsakomybės suvokimas itin svarbus tam, kad susigaudytų savo jausmuose. Gebėjimas prisiimti atsakomybę suteikia jam drąsos bei pasitikėjimo savimi. 

Tenka patirti, kad tėvai tikisi, jog vaiko atsakingumas nuo mažens formuosis savaime, o užaugęs jis taps atsakingu žmogumi. Bet norint pasiekti šio tikslo, būtinas suaugusiųjų įsitraukimas, ugdanti ir tobulėti skatinanti aplinka, o sektinas pavyzdys – viena svarbiausių sąlygų.

- Išvardijote universalius atsakingo žmogaus elgesio bruožus, bet atsakingumas yra ganėtinai individualus bruožas. Pakomentuokite plačiau, kas jį formuoja ir kas keičia?

- Labiausiai vaiko elgesiui paveiki yra socialinė aplinka, o pokyčiai vyksta palaipsniui, per vaiko įgyjamas žinias, per patirtį. 

Visada sakau, kad vaikai geriausiai mokosi ne ausimis, bet akimis. Todėl siekdami vaiką išmokyti tam tikrų dalykų, pirmiausia turime rodyti asmeninį pavyzdį. Vaikas mokosi iš savo tėvų, stebi juos ir jų elgesį atspindi. Ne pro šalį įsivertinti save pačius: kaip mes elgiamės, ar visada savo atžalai esame gerasis pavyzdys? Pagalvokime, ar tikrai visada vykdome savo įsipareigojimus, neatidėliojame pažadų, darbą pabaigiame iki galo, nevėluojame ir pan.

Aktualus klausimas, ar laikomės paprasčiausių susitarimų su savo vaiku, ar, kartais, stokodami kantrybės, neatliekame darbų už jį? Leisdami vaikui daryti užduotis pagal gebėjimus, jo asmeninį tempą, skatinsime jį didžiuotis savo pasiekimais, stiprės jo atsakomybės jausmas.

Taip pat būtina vaikui akcentuoti jo pastangas bei pažangą: šiandien susitvarkei savo kambarį be atskiro paraginimo, puikiai padirbėjai, didžiuojuosi tavimi. Vaiko atliktų darbų pastebėjimas ir pastangų įvertinimas didina jo motyvaciją.

Be kita ko, neužmirškime, kad mokomasi ne tik iš teigiamų, bet ir neigiamų patirčių.  

- Užsiminėte, kad praktikoje tenka susidurti su klaidinga nuostata, kai tėvai savo veiksmus supranta kaip atsakingumo ugdymą. O gal tai tėra paklusnumo iš atžalos siekimas?

- Paprastas pavyzdys: mama prašo sūnų ar dukrą ką nors padaryti čia ir dabar. Vaikas nenori, turi tam priežasčių: gal ne iš karto užduotį atliks, gal dėl tam tikrų aplinkybių nenorės ar negalės ir pan. Tai tada mūsų reakcija gali būti dvejopa: eisime į konfliktą ir reikalausime paklusti, o gal bandysime išklausyti vaiką ir suprasti jo pasirinkimą.

Pirmuoju atveju, savo elgesiu siektume tik paklusnumo. Bet pagrindinis tikslas turi būti ne aklą paklusnumą laimėti, o išgirsti vaiką, jo argumentus, kalbėtis, kurti, puoselėtį ryšį ir taip ugdyti atsakomybę už savo elgesį. Noras, kad vaikas reaguotų į mūsų prašymus, pastabas ar užduotis ir neabejotų mūsų autoritetu – tai labai suprantami ir svarbūs tikslai, jų pasiekiama palaipsniui.

Jei būsime nuoseklūs ir linkę pažangą patebėti, laikysimės susitarimų, laikui bėgant vaikas atliks užduotį savo iniciatyva, o ne todėl, kad paprašėte – išsigdys atsakingas požiūris.

Ką turėtų žinoti tėvai apie atsakomybės ugdymą skirtingais raidos etapais? Kaip taisyklės turi kisti vaikui augant, įžengus į paauglystę?

- Vaiko atsakomybė formuojama jau nuo mažens, leidžiant save suvokti per patyrimus. Niekada nėra per anksti.

Nuo mažens vaikas turi būti pratinamas pats atlikti tam tikras užduotis: pavalgyti, apsirengti, pasidėti savo daiktus į vietą ir t.t. Tačiau skatinčiau tėvelius įvertinti individualius vaiko pajėgumus. Blogiausia, ką galime padaryti, tai atlikti užduotis už savo vaiką, nors ir pačių geriausių ketinimų vedini. Juk pasitaiko, kad tėvai ruošia už vaiką namų darbus tam, kad šis gautų geresnį pažymį. Tokia „pagalba“ žalinga. 

Vaikui augant, natūralu, atsakomybės kinta, jų daugėja. Paaugliai geba daugiau prisidėti prie namų  ruošos, gaminti maistą, nupirkti reikalingus produktus ir pan. Taip pat verta apsvarstyti jaunuolio galimybes įsitraukti į visuomeninę veiklą. Būdamas tam tikros bendruomenės dalimi, jaunuolis geriau suvokia savo įsipareigojimų vertę, atsakomybę prieš kitus. Jei pamirš atlikti jam paskirtas užduotis, greičiausiai jausis nejaukiai, nuvils bičiulius, tokios natūralios elgesio pasekmės ugdo.

- Kokie būtų pagrindiniai patarimai tėvams, norintiems užauginti atsakingą žmogų?

- Būkite pavyzdžiu savo vaikams, atsakingumo mokykite patys elgdamiesi atsakingai. Išlikite pozityvūs – pagyrimai bei padrąsinimai skatina darnius tarpusavio santykius, kelia vaiko savivertę. Didesnes užduotis suskaidykite į mažesnes, vaikui paskirta didelė užduotis gali pasirodyti per sudėtinga. Labai svarbu tikėti savo vaikais – jūsų pasitikėjimas juos paskatins labiau tikėti savo jėgomis. Nustatykite ribas ir taisykles, šeimos taisyklės turi būti aiškios ir visiems suprantamos. Kalbėkite su vaikais apie galimas elgesio pasekmes. O taip pat leiskite patirti elgesio pasekmes, nes mokomasi ne tik iš teigiamų, bet ir neigiamų patirčių. 

Atsakingas žmogus yra elgesio siekiamybė, įtvirtinta tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija nurodo pagrindines vaiko teises, kurių privaloma laikytis. Atsakingo elgesio ugdymas tampa pareiga suaugusiems bei teisė vaikams būti ugdomiems atsakingo elgesio link.

<p>Tėtis su sūnumi</p>
Svarbu tėvams: kaip kasdieniai tarpusavio pykčiai daro įtaką vaikų elgsenai

Nedaug tėvų, kilus tarpusavio barniui prie vaiko, geba susivaldyti. Vaikas, gyvendamas su besipykstančiais tėvais, patiria daug emocijų, neretai tampa įkaitu tėvų konfliktuose. Mylėdamas abu tėvus, bijodamas būti atstumtas, vaikas išgyvena didelį stresą, nerimą, kaltės jausmą, ypač tuomet, kai konflikto metu yra verčiamas palaikyti vieną iš tėvų. „Ant vaiko pečių užkraunama didelė atsakomybė, kuriai jis dar nėra pasirengęs“, – atkreipia tėvų dėmesį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė, su kuria kalbamės apie tai, kokią įtaką vaikui daro kasdieniai tėvų nesutarimai, kaip manipuliuojama vaiku, kokias didžiausias klaidas tėvai daro pykdamiesi ir kokių imtis veiksmų, norint apsaugoti vaikus.

Dėl kokių priežasčių dažniausiai pykstasi tėvai?

Dirbant Tarnyboje dažniausiai susiduriame su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą. Tėvai į procesus įtraukia vaikus, kad šie palaikytų ar pasirinktų vieno iš tėvų pusę. Vaiko neretai klausia, kuris iš tėvų geresnis, kurį labiau myli. Prie to paties būna išsakoma nuomonė, koks blogas tėtis ar kokia bloga mama, prie vaikų aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos tam tikros sąlygos. Vaikais manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko neteks vaikas, gyvendamas su vienu iš tėvų. Būna ir grasinimų.

Tėvai pykstasi, nuolat vienas kitą kaltina ir dėl savo vaikų auklėjimo stiliaus, kuomet vienas draudžia, kelia labai griežtus ir aukštus reikalavimus vaikui, o kitas atvirkščiai – viską leidžia, norėdamas būti ,,geras“. Tokie tėvai nėra autoritetai savo vaikams ir jie visiškai jų neklauso: neina į mokyklą, arba būdami pamokose tyčia trukdo mokytojams savo replikomis ar veiksmais, neruošia namų darbų, išeina ir grįžta į namus kada nori. Dėl probleminio, nevaldomo vaiko elgesio tėvai sulaukia skambučių iš ugdymo įstaigų, namuose lankosi policijos pareigūnai, vaiko teisių specialistai.

Taip pat kyla konfliktai dėl nuolatinių priekaištų, įžeidinėjimų dėl sutuoktinio ar sugyventinio elgesio, patirtų nuoskaudų, neįgyvendintų svajonių, alkoholio vartojimo ir pan.

Kiek alkoholis daro įtaką barnių pasekmėms?

Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Jie konfliktuoja tarpusavyje būdami neblaivūs. Šie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus. Arba kokių 4 metų vaikas aiškina vaiko gynėjai, kad jis bus banditas ir visus sumuš. Tenka girdėti, kaip paauglys keiksmažodžiais apibūdina savo mamą, nes kitų žodžių paprasčiausiai nemoka.

Kaip konflikto metu manipuliuojama vaikais?

Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį. Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertina, gyvena su vyru alkoholiku. Arba vienas iš tėvų per mažai uždirba, kad patenkintų šeimos poreikius. Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu. Pasekmės tokio tėvų elgesio vaikui yra skaudžios, tai – menka savivertė, nepasitikėjimas savimi ir kitais, kaltės jausmas ir negebėjimas užmegzti artimų ir šiltų santykių su kitais žmonėmis, manipuliacijos kitais asmenimis.

Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai (paaugliai) manipuliuoja savo tėvais: jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, užsiprašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu: ,,jei nenupirksi planšetės – pasakysiu tą ir tą, neisiu į mokyklą, negrįšiu į namus“. Vaikai būna grasina, kad kreipsis į vaiko teises. 

Kaip vaikai reaguoja į tėvų barnius dėl jų pačių elgesio?

Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta daug negatyvo savo atžvilgiu, žeminimo, jis pasijunta nevykėlis, įskaudintas, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Pyktis ir toks elgesys tikrai nesikeis, tik dar blogės. Nuolatinė neigiama nuostata ir konfliktai daugiausiai prisideda prie neigiamo savęs vertinimo „aš esu blogas“, tokiu elgesiu vaikas galimai siekia dėmesio ir jį gauna, kad ir negatyviu būdu.

Šeimoje nereikia bijoti rodyti savo jausmų, pykčio, nusivylimo, liūdesio, baimės, nes svarbiausia kalbėtis su vaiku ir jam aiškinti, koks būtent ir kodėl toks vaiko elgesys sukėlė tėvams tokius jausmus. Tokiu atveju, kai yra kalbamasi, vaikas nesijaus puolamas. Kitu atveju atsiranda didelis gynybiškumas, o situacija taip ir lieka nepasikeitusi. Santykiai su tėvais lieka dar labiau įtemti, konfliktiški, atitolę. Vaikui susiformuoja nuomonė apie tai, kad tėvai jo nesupranta, negirdi ir neišklauso. Ateityje iškilus sunkumas, jis niekada nesikreips pagalbos į tėvus.

Kas vyksta su vaiku, kurio šeimoje nuolat konfliktuojama?

Pats konfliktas nėra problema – problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti. Manipuliavimas vaiku,  jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu – stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Vaikai būdami šalia ar net dalyvaudami konfliktuose „mokosi“, kaip reikia pykti: kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti ar tiesiog atkartodami tėvų kūno kalbą, mimikas. Tą patį elgesį kartoja su broliais ar seserimis, klasiokais, draugais, o vėliau išmoktą elgesį naudoja konfliktuodami su suaugusiais: tėvais, mokytojais.

Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti. Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos. Mergaitės labiau linkusios tėvus guosti, o berniukai pykti. 

Būna taip, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai. Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamą konflikto sprendimo strategijos pavyzdį. Kaip tokiu atveju jaučiasi vaikas? Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama,  slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti, prisifantazuoti baisiausių dalykų, dėl ko tėvai nebendrauja vienas su kitu. Niekas kitas, net ir suaugusio žmogaus, taip neslegia, kaip nežinomybė

Tokia toksiška šeimos aplinka neigiamai veikia vaiko psichinę sveikatą, įtakoja vaiko elgesio problemas, savivertę, atsiranda socialinis nerimas, vienatvė bei adaptacijos sunkumai, nepasitikėjimas tėvais ir kitais suaugusiais.

Kaip atpažinti konfliktiškoje aplinkoje augantį vaiką?

Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi,  emociškai nestabilūs, pasižymėti liūdna nuotaika, būna linkę kaltinti save dėl tėvų pykčių. Vaikas išsiugdo didelį galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Vaikas puikiai geba atskirti pykčio išraiškas tėvų veiduose, kūno kalboje. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje toks vaikas gali reaguoti pykčio protrūkiais. Jis gali pratrūkti (rėkti, žeminti, keiktis) pamokoje, žaisdamas. Nors tokiai vaiko reakcijai kilti kaip ir nebuvo priežasties, dažnai apie tokį elgesį ar emocijas sakoma „supyko iš oro“. Pats vaikas irgi negali paaiškinti savo elgesio. Dažnas vaiko atsakymas, dėl ko jis pratrūko yra „nežinau“.

Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę sau, kad galbūt jis kaltas dėl tėvų pykčių. Taip vaikas užsidaro savyje, regresuoja, pradeda čiulpti pirštus, kaip kūdikis,  atsinaujina arba atsiranda naktinis šlapinimasis į lovą (enurezė), atsiranda tikai, nerimas, vangumas, somatinės ligos.

Ar vaikai yra linkę atleisti tėvams? 

Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje. Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta. Vienas iš pavyzdžių: berniukas (pradinukas) patyrė smurtą šeimoje, ant kūnelio liko mėlynės. Tačiau po mėnesio jis buvo labai pasiilgęs artimųjų, nesuprato, kodėl negali pas juos grįžti, ,,nes mėlynių beveik nebesimato ir jam nebeskauda“.

Ką patartumėte tėvams, norintiems apsaugoti vaiką konflikto metu?

Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui, svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai,  kaip jis jaučiasi, kaip atrodo, ką sako jo kūno kalba. Galbūt tai bus stabdis tėvams baigti konfliktą, kuomet kažkuris iš tėvų ,,pirmas išeis iš mūšio lauko“. Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku, paaiškinant, kad ne dėl jo kilo konfliktas, kad kartais tėveliai pykstasi, tačiau tai nedaro įtakos meilės jam, kad vaikas yra mylimas toks, koks yra. Labai svarbu atsiprašyti, kad nesusivaldė, kad vaikas tapo konflikto dalyviu ar stebėtoju, pasikalbėti apie tai, kaip jis jautėsi, kokius jausmus patyrė.

Rekomenduočiau šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą ,,Toksiški tėvai‘‘. Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui: jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Aišku, tam yra sąlyga – suaugusiems reikia išmokti valdyti situacijas.


 

Irena Atkočienė
Vaiko teisių gynėja: „Grįžusi namo po darbo verkdavau balsu“

„Darbas Tarnyboje nėra lengvas: ir kirviais apmėtyti buvome, ir vaikus kartu su gyvuliais gyvenančius matėme. Kasdien daug sudėtingų situacijų, nelaimingų vaikų ir įvairiausių emocijų, tačiau kai išgirsti nuoširdų vaiko „ačiū“, pamatai žibančias akis, kai pajunti, kaip prigludęs prie tavęs jis nurimsta, supranti – šis darbas ypatingai prasmingas“, – pasirinktu profesiniu keliu didžiuojasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos gynėja dirbanti uteniškė Irena Atkočienė. 

Irena vaiko teisių apsaugos srityje darbuojasi jau 15 metų. Lietuvių kalbos mokytojos išsilavinimą turinti moteris sako, kad jos akyse užaugo ne viena Utenos miesto ir rajono karta, o savo profesiją ir gyvenimo kelią pasirinkusi iš meilės vaikams. 

Iš lituanistės – į vaiko teisių gynėjas

„Baigusi studijas gavau paskyrimą dirbti Utenos rajone, Kuktiškių aštuonmetėje mokykloje. Buvau vaikų mylima mokytoja ir juos labai mylėjau. Tačiau gimus sūnui, kaimo mokyklą teko palikti ir atėjau dirbti į vieną Utenos gimnaziją. Po jos dirbau dar vienoje mokykloje, o tada pasukau į vaiko teisių apsaugos sritį“, –prisiminimais apie savo profesinį kelią dalinasi I. Atkočienė. Moteris pasakoja, mokyklas palikusi ne savo noru – mažėjantis vaikų skaičius ugdymo įstaigose lėmė pedagogų etatų mažinimą, o vėliausiai atėjusi dirbti Irena nenorėjo būti kliūtimi ilgiau dirbantiems kolegoms, todėl iš mokyklų išėjo savo noru.

Kaip tik tuo metu, kai Irena pasitraukė iš mokyklos, buvo paskelbtas konkursas ir darbuotojo ieškojo Utenos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius. 

„Man svarbiausia buvo dirbti su vaikais ir labai norėjau pastovumo, todėl pasukau į vaiko teisių apsaugą. Tuo metu viskas buvo kitaip: daug vaikų augo vaikų namuose, buvo rizikos šeimos ir jų sąrašai, o paslaugų, krizę išgyvenančios šeimos, sulaukdavo labai mažai“, – prisimena I. Atkočienė. 

Prisiminus vaikų istorijas, kaupiasi ašaros

Patirtį sukaupusi vaiko teisių gynėja žino, kaip su vaikais rasti bendrą kalbą, supranta, koks svarbus jiems ramus, paguodžiantis žodis, gebėjimas išgirsti, išklausyti ir įsiklausyti.

„Dabar žinau ir suprantu, kaip elgtis, valdyti emocijas, o darbo pradžia buvo labai sunki“, – pasakoja moteris. Grįžusi kone iš kiekvienos šeimos, ji sako, verkdavusi, gėdydavosi kolegų, bet su savimi nieko negalėjo padaryti. Ji gerai žinojo, kad negali vadovautis tik jausmais, turi gerai ir teisingai atlikti savo darbą. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė sako, kad yra istorijų, kurias prisiminus ir šiandien akyse kaupiasi ašaros.

„Buvo Kučių pavakarys, visi eglutes puošė ir gyveno prieššventine nuotaika. Mes su kolega turėjome pervežti vaiką iš laikinų namelių (Laikinųjų vaikų globos namų – aut. past.) į nuolatinius. Visų mūsų nuostabai, vaiko išlydėti atėjo ir biologinė jo motina. Vaikas pasimetęs, neturi kur dėtis ir su viltimi žiūri – gal mama persigalvos. O ji – atsinešė gitarą ir nusprendė išleistuves padaryti. To virpančio, prie manęs prigludusio vaiko negaliu pamiršti dar ir šiandien. Jam tuomet buvo 12 metų, jis puikiai suprato, kas vyksta“, – jautriai rinkdama žodžius, pasakoja Irena Atkočienė.  Moteris sako, tada supratusi, kiek nedaug reikia vaikui – apkabinimo ir šilumos. Dėkingas berniukas vaiko teisių gynėjos nenorėjo paleisti iš glėbio. 

„Kai grįžusi į namus pamačiau savo sūnų prie eglutės su dovanomis, apsuptą dėmesio – išbėgau iš kambario ir verkiau balsu – džiaugiausi už savo ir gailėjau ano vaiko. Jautrių istorijų šiame darbe labai daug“, – sako vaiko teisių gynėja.  

Dirbama su visa šeima

Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja įsitikinusi, kad nesvarbu, kokioje šeimoje vaikas auga – kiekvienas vaikas yra su savo jausmais, išgyvenimais, norais, todėl kiekvienas turi būti išklausytas ir išgirstas. 

„Kiek dirbu, neteko nė vieno karto priimti lengvų sprendimų. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų Tarnyboje dirbantiems žmonėms svarbiausia – vaikas. Net ir sunkiausiose situacijose viskas daroma dėl vaiko: kad jis būtų kuo arčiau šeimos, artimųjų, kad patirtų kuo mažiau išgyvenimų ir streso,“ – sako vaiko teisių gynėja.

Moteris atsimena ir tuos laikus, kai vaikai iš į krizę patekusių šeimų būdavo paimami gerokai dažniau.  „Būdavo, atskiri vaiką nuo šeimos, kai kurios mamos paverkia iš pradžių, o paskui jų žaizdos labai greitai užgyja ir vaikai nebebūna svarbiausi. O dabar dirbame su mamomis, tėvais – visa šeima. Ir vaikui lengviau, ir tėvai sulaukia pagalbos, turi dėti pastangas ir keistis. Dabar visai kita situacija ir su laiku ji bus tik geresnė, tikiu“, – neabejoja I. Atkočienė.  

Gynėja pasakoja, savo darbą kartais prilyginanti medikų darbui. „Jie kovoja už gyvybes, bet ir mes giname vaikus, o kartais tenka kovoti ir už jų gyvybes. Buvo toks atvejis – nuvažiuojame į šeimą, kur vežime guli naujagimis. Vežimas raudonas ir to vaikučio veidelis lygiai tokios pat spalvos. Kviečiame medikus, prašome, kad vežtų į ligoninę. Vėliau paaiškėjo, kad vaikutis buvo išsekęs ir netekęs skysčių. O kaip būtų buvę, jei nebūtumėme atvykę? – retoriškai klausia moteris, – Grįžti namo ir galvoji: gerai ar negerai padariau, reikėjo ar nereikėjo vaiką apgyvendinti pas artimuosius, gal tėvai išsiblaivys ir vaikui viskas bus gerai, gal trauma – kad atskyrėme – didesnė. Bet visada pirmiausia galvoji, kaip ir kur saugiau vaikui – su tokiomis mintimis gyveni“.

Dirbti įkvepia vaikų padėka

I. Atkočienė išbandė įvairiausias veiklas – dirbo specialiste dar tuomet, kai naktimis visiems specialistams tekdavo budėti ir vykti į šeimas, dirbo gynėja. Per tiek metų pašnekovė sako, išmokusi atrasti teigiamų dalykų net ir liūdnose istorijose.

„Atrodo, taip liūdna, vaikai liko be tėvų, bet matai, kad jie saugūs ir laimingi. Sunku, kai nuvažiuoji aplankyti vaikų, o jie sako, kad pas globėjus labai gera – yra televizorius, visada yra ką valgyti, jie nesimuša ir negeria, niekada nerėkauja. Tokie atvejai motyvuoja dirbti mus ir tampa pačiu rimčiausiu spyriu tėvams susiimti“, – sako vaikų gynėja ir dalinasi dar viena istorija. 

„Dvi mažos mergytės, o mama neblaivi – atsikelia ir griūna – visai ant kojų nepastovi. Tas margytes radau tvartelyje, girdančias arklį. Joms buvo kokie 4-5 metukai. Įsivaizduokite, tie vaikai vaikšto po arkliu, kibirą tampo. Sunku mums prie gyvulio prieiti, kad neišsigąstų, nei kaip vaikus iš ten išvesti. Tas arklys, matyt, protingesnis už kai kuriuos žmones, gal saugojo tuos vaikelius, kad taip atsargiai judėjo, – pasakoja vaiko teisių gynėja, – O kai nuėjome į namus paimti vaikų daiktų, prisiminiau, kad mašinoje likę bandelės, kurias turėjau nupirkusi sūnui. Atsinešiau tas bandeles, padėjau ant stalo, kad mergaitės bent kažką suvalgytų, nes sakė, kad nieko nevalgiusios. Prie bandelių ne tik mergaitės puolė, bet ir kačiukų pulkas, iš tų bandelių net trupinių neliko“, – liūdną istoriją pasakodama I. Atkočienė prisimena, kad sesutės sugrįžti į tėvų namus daugiau nebenorėjo. 

Visgi, per savo darbo metus I. Atkočienė sako pastebėjusi, kaip keičiasi vaikai: „Dabar mažieji žino savo teises ir kur kreiptis, jeigu prireiktų pagalbos, yra drąsesni ir už save labiau pastovintys.  Labai malonu, kai susitinki ir išgirsti „ačiū“ iš tų vaikų, su kuriais teko bendrauti. Pradžioje visko būna: ir keikia, ir pyksta. O po to: susiranda, rašo, dėkoja, tai labai miela ir įkvepia – supranti, kad ne veltui dirbame, o kai matai prasmę lengviau ir dirbti, ir priimti sprendimus“.


 

Edita Pleškaitė ir jos siuvinėtas paveikslas
Vaiko teisių gynėja: ,,Mačiau vaikus, kurie iš nevilties nebegalėjo net verkti“

Kelis dešimtmečius savo gyvenimo ir darbo atidavusi šeimų gerovei Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dabar Šiaulių rajono patarėja dirbanti Edita Pleškaitė sako, kad niekur kitur neįsivaizduoja savęs dirbančios, tik toje srityje, kur reikia, būtina ir galima padėti šeimoms.

Kelias į profesiją – tiesus ir be vingių

Socialinės darbuotojos kelią Edita pasirinko vos baigusi mokyklą – prieš kelis dešimtmečius. Mokytis patiko, o vėliau patiko padėti šeimoms. Pirmoji Editos pareigybė vadinosi globos ir rūpybos inspektorė, šį darbą Edita pradėjo Pakruojo rajone. Po metų jauna specialistė persikėlė arčiau didmiesčio – į Kuršėnus, kur seniūnijoje irgi įsidarbino inspektore – taip tuo metu vadinosi žmogaus, dirbančio su vaikais ir šeimomis pareigybė.

,,Ilgam atsimenu seniūno žodžius: ,,Na, dabar visi Kuršėnų vaikai ir jų tėvai yra tavo rūpestis“. Iš pradžių nelabai supratau, kaip tai. Bet greit išmokau visko: ir su policija į reidus važiuoti, ir perprasti nedarnių šeimų melą ir tiesą, ir maisto produktus į namus šeimoms atvežti ir tiesiog ant stalo padėti, ir šeimų poreikiais rūpintis, ir su girtais susišnekėti, ir už rankos vedžioti, kad dokumentus susitvarkytų, ir vaikus paguosti...“, – apie savo darbą kalba Edita Pleškaitė.

Nuo 2008-tųjų Edita pasirinko dirbti vaiko teisių gynėja. Šiuo metu Edita yra Šiaulių VTAS patarėja Šiaulių rajone.

,,Dabar išties daug geriau dirbama su šeimomis, nei anksčiau, kuomet vaiko teisių gynėjai priklausė savivaldybėms. Metams bėgant, tobulėjo įstatyminė bazė, daugėjo paslaugų šeimai, vaikams, atsirado mobiliosios komandos, atvejo vadyba, tai leidžia sutelkti dėmesį į kiekvienos konkrečios šeimos, kuriai reikalinga pagalba, poreikius, galimybes, atrasti kokia pagalba  efektyviausia. Džiugina tai, kad dirbama taip, kad vaikas išliktų savo šeimoje, jeigu tėvai suklupo, paslydo, kad vaikas neprarastų ryšio su jais“, – sako Edita.

Darbe su šeimomis matyti vaizdai išlieka ilgam

Vaiko teisių gynėja sako, kad kiekvienas atvejis, kai tenka ateiti šeimai į pagalbą, yra individualus, tam reikia daug empatijos, jėgų, susikaupimo. Kai į šeimą ateina krizė, ją kiekviena šeima išgyvena kitaip, kitaip kiekviena šeima ir ateina iki krizinės ribos.

,,Kiekvieną kartą, grįžusi iš šeimos, tvarkydama dokumentus, bendraudama su budėtojais, mobiliosios komandos specialistėmis išgyvenu dėl šeimų ir vaikų, kuriais tenka pasirūpinti. Mačiau vaikus, kurie taip ilgai gyveno neviltyje, kad iš to perdegusio dvasinio skausmo jau nebemokėjo verkti. Viską pasakydavo tik jų kūno kalba. Net kūdikių. Kartą vaiko teisių gynėjus iškvietė išgeriančios jaunos mamos kaimynai, kai pastebėjo, kad moters ir vaikelio jau kelias dienas nemato lauke, o iš buto girdėti tik kūdikio niurzgėjimas – ne verksmas, o niurzgėjimas. Atvykus ir pabeldus į duris, niekas neatidarė. Teko kviesti specialiąsias tarnybas ir laužtis į butą. Radome nepažadinamai girtą mamą, kuri miegojo užspaudusi  nė metukų neturintį savo vaikelį. Paėmiau jį ant rankų, jis nebeturėjo jėgų verkti, tik prisiglaudė visu kūneliu man prie peties ir burnyte ieškojo maisto. Prisilietęs lūpytėmis prie mano kuprinės dirželio ėmė jį čiaumoti taip, kaip čiulptuką – tikėdamasis, kad pavyks gauti nors lašelį maisto. Galima tik spėlioti, kiek laiko juo niekas visai nesirūpino“,  – su ašaromis įvykį prisimena vaiko teisių gynėja.

Kas vaiko teisių gynėją žeidžia labiausiai

Edita sako, kad kalbant apie pagalbą šeimoms, tenka ir darbo valandų neskaičiuoti, ir ilgai galvoti, kaip kiekvienai šeimai padėti, kaip rasti raktą į suaugusiųjų ir vaikų širdis. Pasak pašnekovės, žeidžia ne akmuo paleistas į mašinos langą, ne smūgis kumščiu į petį (Editai darbe buvo ir taip), o žodžiai, nepagrįsti kaltinimai, kad vaiko teisių gynėjai yra šeimų priešai.

,,Visgi, labiausiai žeidžia tėvų elgesys su savo vaikais: vos tik tėvai ima nesutarti, ruošiasi skyryboms, iš karto griebiasi vaikų, kaip ginklo, skydo, įrankio. Tai jau tapo tiesiog epidemija. Smurtas vaikų akivaizdoje, turto dalybos, vaiko ,,tampymas“ ir papirkinėjimas, bandymas padaryti ,,sekliu“, kad padėtų manipuliuoti buvusiu partneriu – visa tai baisu, nes vaikui buvusių partnerių nėra, o yra tėtis ir mama. Kodėl tėvai negalvoja apie žalą, daromą vaikui? Net kūdikis reaguoja išgąsčiu, kai tėvai ima vienas ant kito rėkti, kai puldinėja vienas kitą kumščiais, tai ką jau kalbėti apie vyresnius vaikus, kurie puikiai supranta, kad jie, vaikai, tapo įkaitais tėvų skyrybų dramoje. Bet gi skiriamasi ne su vaikais, – sako Edita, - Pamenu psichologės žodžius, pasakytus triukšmingai besiskiriančiai šeimai: ,,Jūs abu vaikui dovanojote gyvenimą, jūs abu esate jo dalelė, būtent JŪS parinkote šiam vaikui mamą ir tėtį, sukūrėte jį iš meilės, tai kodėl jį taip baisiai kankinate?“

Džiugina atsitiesusios šeimos

,,Pradžiugina, kai matai, kad šeimos, išgyvenusios krizę, atsitiesia. Ta visiškai girta mama, iki išsekimo apleidusi savo kūdikį, atsitiesė kiek galėjo. Tas vaikelis, kurį aš išsekusį ir alkaną vežiau į ligoninę, grįžo į šeimą, nes mama rado jėgų išgirsti mus, norinčius jai padėti, permąstyti savo gyvenimo būdą ir susigrąžinti vaiką. Mano išgelbėtas vaikiukas šiuo metu jau gražus paauglys ir gyvena savo šeimoje, mama priima siūlomą pagalbą. Tokios istorijos suteikia jėgų stengtis šeimas ištraukti iš krizės, padėti, sustiprinti“ – sako Edita.

Širdyje - svajotoja ir menininkė

Visą per dieną sukauptą susirūpinimą, nuoskaudas ir džiaugsmus Edita išsiuvinėja. Moters pomėgis ir poilsis – siuvinėti kryželiu. Daug siuvinėtų paveikslų Edita padovanojo, juos išsivežė draugai, giminės. Sau pasilieka tik tokius, kuriuose išsiuvinėtos svajonės arba ,,pagalbininkai“, o paveikslų išsiuvinėta dešimtys.

,,Štai pasaulio žemėlapį išsiuvinėjau, nes vis dar nerealizavau svajonės aplankyti visas pasaulio šalis ir patirti daugybę kelionių nuotykių. O virtuvėje kabo visa mano ,,padėjėjų“ komanda – linksmi virėjai. Labai mėgstu skaityti ir labai myliu kates, vieną auginu, tai dabar siuvinėju knygų lentyną su katėmis“, – pasakoja savo siuvinėtus paveikslus dėliodama Edita.

Pasak pašnekovės, siuvinėjimas nėra vien tai, kad sėdi, pasiimi adatą ir ,,kryžiuoji kryželius“. Siuvinėjimas kryželiu – tai visų pirma mąstymas, logika, akies pastabumas, kantrybė, išjautimas, tikslo siekimas.

,,O kaip gi kitaip atliksi darbą, kurį daryti reikia net metus ir daugiau? Siuvinėdama pati save mokau visų man kaip asmenybei ir kaip vaiko teisių gynėjai reikalingų savybių – meilės darbui, atidumo, susikaupimo, interneto platybių pažinimo, žinių kaupimo. Siuvinėti pradėjau mokykloje, tai reiškia, prieš kelis dešimtmečius, kuomet nei pavyzdžių galėjai gauti, nei metodikos, nei spalvų parinkimo. O dabar – tik mokėk ieškoti: galima ir savo schemas, paveikslus susikurti, spalvas pasirinkti. O be to – tai puiki terapija, ypač ilgais žiemos vakarais. Kartu tai ir psichologija – kai planuoju dovanai siuvinėti paveikslą, galvoju apie tą žmogų, kas jam patiktų, kaip jam įtikti“, – savo hobi džiaugiasi Edita.

 Edita pasakoja, kad mieliausi darbai – tai sugalvotos ir konkrečiam žmogui paskirtos dovanos. Ypač šiltos ir daug emocijų sugeriančios ir atiduodančios siuvinėtos dovanos vaikams.

,,Tėvai mėgsta matuoti vaikų ūgį. Brūkšneliai ant staktos jau seniai užmiršti, reikia, kad ūgio matavimas būtų linksmas ir gražus. Tai aš sugalvojau ir sukūriau tokią dovaną. Siuvinėdama ūgio matuoklę pusseserės mažosioms mergytėms vis įsivaizdavau, kaip auga tos mažosios padaužos, tai atrodo tie nykštukai patys savaime užaugo ant medžiagos. O metrikai – dar ypatingesnis kūrinys. Gimus vaikui, tai puikus atsiminimas ir tėveliams ir mergytėms kai jos užaugs, nes jame ne tik mielas paveikslėlis, bet ir vaiko gimimo duomenys, data, valanda, ūgis, svoris. Į jį sudedi visą meilę ir šilumą bei gražiausius palinkėjimus kūdikiui“, – meniškomis mintimis dalinasi Edita.

Siuvinėjimu Edita sudomino ir savo sesę. Buvo laikotarpis, kai siuvinėjimas stiprino šeimos ryšius. Sesė buvo išvykusi į kitą šalį, tai susijungus vaizdo skambučiu siuvinėjimas tapo seserų vakaro terapija. Editos ir jos sesės Jurgitos kryželiu siuvinėtų paveikslų kolekcija džiaugėsi ir bibliotekos lankytojai, paroda surengta Šilalės rajono viešojoje bibliotekoje.

Kaip išmokti santykių, bendruomeniškumo ir pagarbos žmogui

Edita sako, kad niekada nenorėtų dirbti kitokio darbo, tik tokį, kur reikia bendrauti, padėti, patarti, užjausti, suprasti. To ištakas vaiko teisių gynėja randa savo vaikystėje, šeimos pavyzdyje.

,,Gyvenom mažame miestelyje. Gerai pamenu, kaip tėveliai mane mokė, kad gatvėje sutikus kiekvieną žmogų reikia pasisveikinti. Aš, maža ,,pypliukė“, vos kalbėti pramokusi labindavau visus su šypsena, kartais jau ir pavargdavau rodyti dėmesį aplinkiniams, bet užaugusi supratau, kodėl tėveliai mane to mokė. Tai pagarba žmogui, o ją skiepyti reikia nuo vaikystės. Taip atsiranda bendruomeniškumo jausmas, pagaliau, vaikas, kai jam atgal sugrįžta šypsena ir ,,laba diena“ supranta, kad jis irgi yra visavertis bendruomenės narys, vertas pagarbos ir yra pastebėtas. O tai dideli dalykai gyvenime – juk iš vaikiško ,,laba diena“ išauga didelis ir mandagus, paslaugus, empatiškas žmogus, gerbiantis save ir aplinkinius“, – gyvenimo išmintimi dalijasi Edita.

Enrika Kalinkė
Vaiko teisių gynėja apie darbe sutiktus vaikus: „Kiekvienas vaikas paliko manyje dalelę savęs“

Vaiko teisių gynėja Enrika kasdien bendrauja su Vilniuje globos namuose augančiais vaikais – toks jos darbas. Ji žino ten gyvenančių vaikų rūpesčius, džiaugsmus, svajones. „Šie vaikai – tokie kaip visi, tačiau labai sužeisti, jų patirtys – nevaikiškos, žiaurios. Yra vaikų, kurių didžiausia gyvenimo svajonė – kad jų mama nebegertų, kad tėvai nesimuštų“, – pasakoja vaiko teisių gynėja. Didžiausia pačios Enrikos svajonė – kad tokių vaikų Lietuvoje nebebūtų, kad visi vaikai turėjų mylinčią šeimą, augtų saugūs ir laimingi. Realybė, deja, vis dar yra kitokia. Apie sudėtingą, atsakingą, pilną sunkių patirčių, tačiau labai prasmingą darbą kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyriausiaja specialiste Enrika Kalinke.

–Kokius mokslus esate baigusi?

–Baigiau socialinio mokslo magistro studijas, vaiko teisių apsaugos krypties. Iš tikrųjų, esu kelis kartus ragavusi aukštojo mokslo, turiu dar kelis diplomus, bet jie nesusiję su šiuo darbu. 

–Žinau, kad seniai dirbate su socialiai pažeidžiamais vaikais. Papasakokite kur ir ką teko dirbti?

–Pirmiausia noriu pasakyti, kad prieš pradėdama dirbti su socialiai pažeidžiamais vaikais, labai rimtai savęs paklausiau, ką aš noriu dirbti ir kuriame darbe aš matau prasmę. Prasmę aš pamačiau darbe, kuriame galiu gelbėti vaikus.

Su pažeidžiamais vaikais pradėjau dirbti nuo 2005 metų vienos viešosios įstaigos Trumpalaikės globos centre. Taip jis tada vadinosi. Jame pirmą kartą susidūriau su iš nesaugios aplinkos paimtais vaikais. Dažnu atveju jie buvo patyrę smurtą. Darbas buvo nepaprastas, susitikimai ir patyrimai nepaprasti. Kiekvienas vaikas, o jų buvo nevienas šimtas, atsinešė dalelę savo šeimos ir paliko manyje dalelę savęs. Kiekvieno jų klausydama, žvelgdama į akis, matydavau skaudžią patirtį, kartais žiaurius ir visai ne vaikiškus išgyvenimus.

–Trumpalaikės globos centre jūs dirbote socialinį darbą, prižiūrėjote laikinai iš nesaugios aplinkos paimtus vaikus? Kaip jums sekėsi tai daryti?

–Tai labai atsakingas ir nelengvas darbas. Vaikai būdavo skirtingo amžiaus, skirtingų poreikių. Prisimenu tada dirbdavau paromis. Dieną, naktį vaiko teisių gynėjai ir policija veždavo vaikus pas mus į centrą. 

Naktimis likdavau viena, dažniausiai su 20-čia skirtingo amžiaus vaikų. Kai vaikai užmigdavo, bandydavau ir aš šiek tiek pailsėti, tačiau tikru poilsiu to nepavadinsi. Viena ausimi vis klausydavau ar tylu, ar visi miega. Kelis kartus per nakį vis atsikeldavau, tyliai apvaikščiodavau kambarius ir vėl atsiguldavau.

Pamenu vieną mergytę, ir jos vardą iki šiol puikiai atsimenu. Jai tada buvo maždaug du mėnesiai.  Mergytė vis verkdavo ir verkdavo. Mes niekaip negalėjome suprasti kodėl. Patikrino gydytoja, sakė viskas gerai – valgyti duokite kas dvi valandas. Elgėmės pagal instrukciją. Centre tada turėjome vieną vaikišką vežimėlį, kurio vienas ratas vis krisdavo, reikėjo labai saugoti, kad nepamestume. Tą mergytę vis supdavom tame vežimėlį, o ji vis verkdavo. Vieną dieną neiškentusi aš tiesiog be grafiko tai mergytei papildomai mišinuką užviriau ir ji su mielu noru suvalgė. Ir ką jūs manote – užmigo ir taip ramiai miegojo kelias valandas. Tada metėm į šoną gydytojų (labai jų atsiprašau) instrukcijas ir padidinom maistelio kiekį. Mūsų visų džiaugsmui, mergaitė tapo daug ramesnė. 

Kol mergailė gyveno centre, miegoti eidavau kartu su ja. Nors miegojimu to nepavadinsi. Lyg ir  snaudžiu, bet viena koja supu vežimėlį, o ausimi klausau ar tikrai visi miega, apeinu kambarius, tyla. Tada šiek tiek pasnaudžiu... 

Žinote, beveik visus centre gyvenusius vaikus iki šiol atsimenu. Daugelis jų dabar jau pilnamečiai.

Vėliau trumpalaikės globos centrą perkėlė į kitas patalpas, pasikeitė ir įstaigos statusas. Tada mane pakvietė dirbti ten, tokio pat darbo. 

– Kaip atsitiko, kad pradėjote dirbti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje? Kodėl nusprendėte būti vaiko teisių gynėja?

–Dažnai tekdavo susitikti vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus, kurie atveždavo vaikus į centrą. Man šie darbuotojai atrodė kaip angelai. Kaip aš norėjau būti tuo angelu ir padėti taip, kaip jie padeda!  Vykti į karštas vietas, gelbėti vaikus! Po kurio laiko mane pakvietė dirbti į SOS vaikų kaimą. Buvo įdomu. Sutikau jau centre gyvenusius vaikus. Darbas atrodė kaip ir ankstesnis – labai prasmingas ir įdomus, tačiau manyje vis kirbėjo mintis, kad vaiko teisių gynėjų darbas dar prasmingesnis, kad tik Tarnyboje dirbdama galėsiu daugiau padėti vaikams. Pradėjau tikslingai eiti savo svajonės link.

Dirbdama SOS vaikų kaime, pradėjau studijuoti vaiko teisių apsaugą M. Romerio universitete. 2011 metais apsigyniau magistro diplomą. Netilpau savyje, kaip norėjosi dirbti Tarnyboje, bet jaučiau, kad dar turiu šį tą išmokti. 

Supratau, kad pažįstu pažeistą vaiką, žinau jo norus, viltis, svajones. O žinote kokios jos, labai paprastos: „kad mano mama negertų“, „galvoju, kad ji mes gerti, jeigu aš jos klausysiu ir nenervuosiu“, „svajoju su tėvais nuvažiuoti prie jūros ir kad jie ten negertų, kad mes visi kartu būtume, kad tėtis nesimuštų“.  Taigi, kai pakankamai pažinau sužeistus vaiką, tada aš supratau, kad man reikia suprasti šių nepaprastų vaikų tėvus. Galbūt aš galiu jiems padėti?

Apsisprendusi penkis metus dirbau su socialinės rizikos šeimomis. Buvo visko – ir padėjau, ir neišėjo, tačiau labai stengiausi. Supratau, kad ne viskas yra mano valioje. Tada pagalvojau, kad jau „pačupinėjau“ ir vaikus, ir jų tėvus, supratau jų pasaulį, atėjo laikas mano svajonei. 

Mano didžioji svajonė dirbti vaiko teisių gynėja visą laiką ėjo šalia su manimi mažais žingsniukais ir 2016 metų rugpjūtį pagaliau išsipldė! Įveikusi visas kliūtis, įsidarbinau Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje ir tapau vaiko teisių gynėja. Dirbu, labai stengiuosi ir džiaugiuosi, kad esu būtent čia. Čia mano vieta, jos siekiau nuosekliai ir atkakliai.

– Šiuo metu vaiko teisių apsaugos skyriuje koordinuojate institucinę globą. Ką tai reiškia? Ką konkrečiai jūs veikiate savo darbe?

–Dabar dirbu su vaikų globos namuose augančiais vaikais, kitaip tariant kuruoju institucinę globą. Mano darbas susijęs su globos priežiūra. Tai reiškia, kad lankau vaikus globos namuose, kalbuosi su jais, bendrauju su globos namų darbuotojais. Stebiu ar tinkamai vykdoma vaikų globa, ar nepažeidžiamos jų teisės, ar užtikrinami vaiko poreikiai ir t.t. Aš taip pat atstovauju vaikus, likusius be įstatyminio atstovo, įvairiose institucijose, pavyzdžiui poliklinikoje, ligoninėje. Bendradarbiaujame su Vilniaus miesto savivaldybės administracija nustatant vaikui globą, paskiriant globėją, svečiavimosi tvarką. Taip pat dalyvauju ir savivaldybės rengiamuose atvejo vadybos posėdžiuose, kuriuose sprendžiama dėl vaiko grąžinimo į šeimą ar globos pratęsimo, dėl pagalbos šeimai.

–Kiek globos namų ir kiek vaikų jūs prižiūrite?

–Prižiūriu trejus globos namus, kurie jau palaipsniui tampa bendruomeniniais vaikų globos namais, tokiais, kuriuose vaikai auga šeimos, bendruomenės apsuptyje. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai  nesijaučia gyvenantys „valdiškuose“ namuose. Mano prižiūrimuose globos namuose šiuo metu auga 97 vaikai. Skaičius nuolat nežymiai kinta – kažkas ateina, kažkas tampa pilnamečiais.

–Kokie yra vaikų globos namuose augantys vaikai? 

–Jie yra tokie patys, kokia aš buvau vaikystėje, kokie mes visi buvote vaikystėje. Tik šie vaikai gal labiau pažeisti, jautresni, nepasitikintys, labiau norintys stabilumo, labiau ieškantys savo kelio, dažniau pasiklystantys. Tačiau jie tokie pat smalsūs, įdomūs ir geri, kaip ir visi vaikai. Gali kalbėtis su jais apie viską ir jie gali tau papasakoti viską, jeigu pajaus (o tikrai pajaus ir labai greitai), kad tavimi galima pasitikėti, kad tu esi nuoširdus. Jeigu pažadėjai ir nepadarei, tavimi daugiau nepasikliaus. Todėl labai svarbu žadėti atsakingai, galvoti ką žadi. Jei pažadėjai – padaryk, arba nežadėk. 

–Ar lengva jums rasti bendrą kalbą su globos namuose augančiais vaikais?

–Būna visko, tačiau turiu prisipažinti, kad man dažniausiai pasiseka su jais rasti bendrą kalbą. Myliu juos labai. Nepaprastai gerai jaučiuosi bendraudama. Vaikai – tai tas tikrasis variklis, kuris veda mane pirmyn. Jeigu kartais būna sunku, važiuoju pas globojamus vaikus. Dažniausiai, jeigu galiu rinktis, važiuoju jų aplankyti penktadieniais, kad gera emocija apvainikuočiau darbo savaitę. (Šypsosi)

Žinoma, norisi su kiekvienu vaiku praleisti daugiau laiko, dažniau pasikalbėti, tiesiog paprastai, apie jų gyvenimus. Kai nuvykstu, paprastai ir pasikalbam apie viską ir apie nieką. (Šypsosi) Yra vaikų, su kuriais turiu artimesnį ryšį, kurie manimi pasitiki, rašo man žinutes. Noriu žinoti kaip jiems sekasi. Aš jų taip pat paklausiu: „o kaip tu gyveni, kaip tau sekasi?“. Nors kartais ir ne visai sklandžiai tas pokalbis praeina, kartais karti vaikų patirtis neleidžia atsiverti. Tai suprantama. Būna visko.

–Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją darbe?

–Taip, pamenu. Kartą mama atvedė paauglį savo vaiką į mūsų skyrių ir, jam nieko nepaaiškinus, tiesiog paliko. Mums paaiškino, kad jo elgesys netinkamas, reikia perauklėti. Negaliu ramiai galvoti apie tą atvejį. Galvoje nesutelpa, kokį košmarą reikėjo vaikui išgyventi. Prisimenu, kada jį vežėm į kitą miestą, kur jam buvo nustatyta globa, nemačiau jo veido, nes jis buvo jį užsidengęs visą kelionės laiką. O ir nuvykus į vietą jis nuo veido nenusiėmė šaliko. Per keturias valandas nepratarė nei vieno žodžio. Vaiko veidą pamačiau po kelių mėnesių, kai teko vėl nuvažiuoti į tuos bendruomeninius vaikų globos namus. 

– Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate?

–Mano darbas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Jame aš matau didžiulę prasmę. Šis darbas, kaip sakiau, buvo mano svajonė, kurią ilgai puoselėjau.

– Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

– Visų pirma empatijos, reikia tiesiog mylėti gyvenimą ir žmogų, mylėti visa, kas tave supa ir kas supa kitą, turėti savyje pozityvo, optimizmo.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

 –Žinoma keičia, aš tampu geresnė, pakantesnė, jautresnė. Visa tai – vaikų dėka. AČIŪ jiems.

–Ar turite svajonių?

–Taip, svajoju, kad tėvai neatsisakytų savo vaikų, svajoju, kad globojamų vaikų būtų kuo mažiau. Labai noriu palengvinti pažeidžiamų vaikų dalią.

–Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo? Gal turite hobių?

–Turiu ne vieną atsipalaidavimo būdą: važinėju dviračiu, užsiimu kalanetika, skaitau knygas. Vasarą turiu darbo kieme, darže, šiltnamyje. Dar turiu keturis priglaustus augintinius, kuriems taip pat skiriu labai daug meilės ir laiko.


 

Lina Augustinavičiūtė
Vaiko teisių gynėja: vis dar yra vaikų, kurie nenori sugrįžti į savo namus

„Skaudu matyti, kai tėvai atvyksta susigrąžinti savo vaikų būdami neblaivūs“, – tokiais žodžiais vis dar neretai pasitaikančią realybę apibūdina daugiau nei 20 metų vaiko teisių apsaugos srityje dirbanti Lina Augustinavičiūtė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Pagėgiuose. Vaiko teisių gynėja atvirai pasakoja apie savo pasirinkimą ir iššūkius, kurių šiame darbe netrūksta. 

- Vaiko teisių apsaugos srityje dirbate šitiek daug metų. Kas lėmė šios profesijos pasirinkimą?  

- Studijuodama universitete atlikau praktiką Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Praktikos metu sužavėjo ši profesija, prasmingas darbas – ginti, saugoti vaikus.

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 

- Suplanuota darbo diena dažnai pasikeičia kardinaliai, nes negali numatyti, kokie iškvietimai ir reagavimai į galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus laukia. Viena diena gali būti ramesnė, kita gi – kupina iššūkių. 

- Kokie didžiausi iššūkiai?  

- Jų mūsų darbe tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, nededa jokių pastangų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus.  

Turime ir kitokių pavyzdžių, kuomet vaikai nekantraudami klausia, ar negrąžinsime jų globėjams, nes nenori grįžti gyventi į savo biologinę šeimą.  

- Koks įvykis labiausiai sujaudino? 

- Istorijų įstrigusių atmintyje yra daug. Pamenu, kai darbo pradžioje, apie 2001 metus, teko iš vienos šeimos paimti keletą vaikų, kuriuos į vaikų globos namus vežėme du kartus, nes netilpo į automobilį. Pirmu ekipažu nuvežta 4-5 metų mergaitė laikė rankose bandelę ir pati nevalgė, o laukė, kol atvešim dar mažesnius brolius, kad galėtų su jais pasidalinti. Įstrigęs akyse vaizdas: „mergytės rankose suspausta bandelė broliams“... Prisimenu, vaikai buvo nevalgę apie dvi paras, jų namuose buvo tik druskos. 

Praėjusiais metais iš nesaugios aplinkos teko paimti keturis vaikus ir ypač nustebino tai, jog vaikai džiaugsmingai rinkosi daiktus, rūbus, prašė mūsų pagalbos surasti batus ir į tėvus net nepažiūrėję išvažiavo su mumis pas budinčią globėją. Žinoma, vaikai žinojo, kur važiuoja, nes tai buvo jų antras išvykimas iš namų. „Vadinasi, vaikams tikrai nebuvo gera namuose...“, – svarstėme su kolege. 

- Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos? 

- Pagrindinė vaikų paėmimo iš šeimos priežastis yra nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Dažniausiai tokios šeimos patiria nepriteklių, nedarbą, nepasitikėjimą, beviltiškumą. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, sekančią ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir mums kilus įtarimams bei išsikvietus policijos pareigūnus tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... 

Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai būna ir taip, kad vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, jog tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl ko vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, peržengdami visuomenėje egzistuojančias elgesio normas, taip pat vaikas gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

- Kokie specialistų veiksmai būna atvykus į šeimą?

- Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t. y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat kai gaunama anoniminė informacija. Nuo pranešimo turinio priklauso, ar specialistai apskritai vyks pas šeimą bei per kiek laiko tai padarys. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, tada į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas.   

Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą ir bendrauti tampa lengviau. Tada specialistai išsamiai išsiaiškina situaciją, įvertina aplinkybes, bendrauja su tėvais, vaiku. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, yra išklausoma jo nuomonė.

- Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

- Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems parodyti pagarbą, paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, sklandžiau išsiaiškinti situaciją, o kartu padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą.

Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimai ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

- Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

- Matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką yra sunku, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia, ką mes galime padaryti – jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad esant krizinei situacijai šeimoje su jais kažkas pakalbėtų ir kad jie nebijotų išsipasakoti. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio ir vaikai tampa vis atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nėra lengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau.

Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti.

Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalinti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos. Kartais tai gali tapti iššūkiu vaiko teisių specialistui, reikalaujančiu įdėti labai daug pastangų ir skatinančiu ieškoti netradicinių, modernių darbo metodų.

- Kaip Jūs pati susitvarkote su emocijomis, kas padeda sunkiais momentais?

- Dirbant šioje srityje svarbu išlaikyti gerą emocinę sveikatą, vidinę savijautą, nepalūžti nuo patiriamų profesinių išgyvenimų, nes esame ramstis vaikams ir šeimoms, kurioms reikia pagalbos. Vaiko teisių apsaugos specialisto darbas labai atsakingas, kuris neretai nulemia vaikų likimus. Atsakingai įvertinti situaciją, nukreipti, priimti sprendimus reikalauja aukštų kompetencijų, specifinių asmens būdo savybių. Kasdien darbe yra susiduriama su itin jautriais žmonių jausmais, asmeninėmis problemomis, tai atsiliepia emociniams darbuotojo išgyvenimams. Daug emocijų ir istorijų „parsinešu“ į namus. Jaučiamas didelis palaikymas iš šeimos narių mane ramina ir džiugina.

Tvarkytis su emocijomis labai padeda aktyvi veikla gryname ore. Šią žiemą savaitgalius leidome aktyviai: išmatavome sniego gylį su keturračiais motociklais, rogėmis ir kitomis žiemos pramogų priemonėmis. Mėgstu daug vaikščioti, t. y. praeiti tam tikrą skaičių žingsnių pagal telefono programėlę. Tai išvalo mintis. Laisvalaikiu taip pat mėgstu grybauti, keliauti. Geriausias poilsis – išvykti bent porai savaičių svetur, tuomet grįžtu tikrai pailsėjusi.

- Pasidalinkite šių metų gerąja patirtimi dirbant su šeimomis.

- Nors metai dar tik prasidėjo, gerųjų patirčių jau turime. Labai džiaugiamės, kad bendromis įvairių vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų ir šeimos pastangomis pavyko vienai krizės ištiktai šeimai susigrąžinti vaikus. Tėvai atrado savyje stiprybės ir motyvacijos susiimti, priimti siūlomą pagalbą, drąsiai imtis pokyčių, todėl teigiami rezultatai buvo pasiekti ir vaikai grįžo į šeimą anksčiau, nei tikėtasi.

Kitai besiskiriančiai šeimai mediacijos pagalba pavyko susitaikyti ir tėvai liko gyventi kartu, o vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje. Didžiuojamės ir tėvu, kuriam padedant profesionalams pavyko su vaiku atkurti ryšį, prarastą jam dirbant užsienyje.

Tokie atvejai yra puikus pavyzdys to, koks svarbus, net lemiamas, yra pačių tėvų vaidmuo pagalbos teikimo procese, o mes, specialistai, esame tik vedliai ir pagalbininkai.

- Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams tėvams bei vaikams? 

- Vaikams – laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko pokalbiams su vaiku ir bendrų veiklų kūrimui, jo nuomonės, dienos įvykių išklausymui. Nepamirškite apkabinti vaiką bei parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra „blogų“ vaikų, tik jų elgesys būna kartais netinkamas. Dažnai pagalvoju: „ką vaikui duosi, tą ir turėsi“.


 

Justina Tvarkūnaitė 
Vaiko teisių apsaugos Tarnybos administratorė: „Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi“

Justina – visada besišypsanti, veikli, organizuota. Kalbėdama apie save moteris prisipažįsta žadėjusi nebedirbti administracinio darbo, bet įsidarbinusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, iki šiol džiaugiasi šiuo savo sprendimu. Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratorė-referentė Justina Tvarkūnaitė pasakoja apie savo įdomų ir atsakingą darbą. Kartu ji dalinasi nepaprasta istorija, kai teko pasirūpinti svetimu vaiku.

- Justina, kodėl ir kaip pradėjote dirbti tarnyboje?

- 12 metų dirbau administracijoje universitete ir kolegijoje. Po tiek darbo metų, ieškodama pokyčių ir iššūkių, nusprendžiau palikti administraciją ir pakeičiau darbo sferą. Nors neketinau grįžti į administracinį darbą, bet labai to ilgėjausi. 

Vieną dieną visai netikėtai gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratore-referente. Tuo metu apskrities vedėja ieškojo, kas galėtų pakeisti iš šių pareigų išeinančią specialistę, o kažkas mane jai rekomendavo. Iš tikrųjų, mąsčiau, ar sutikti su pasiūlymu, nes tai buvo visai nežinoma sritis, su įstaigos darbuotojais niekada neteko susidurti, net nežinojau, kas yra vaiko teisių gynėjas. Iki šiol nesigailiu priimto sprendimo ir esu labai patenkinta. Dirbu šiek tiek daugiau nei metus laiko, bet atrodo, jog jau seniai.  Labai daug išmokau ir sužinojau.

- Kuo svarbus referento darbas? 

- Aš esu pirmasis žmogus, kurį pasiekia informacija apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Dažniausiai pranešimų sulaukiu iš policijos, koordinatoriaus, vaikų ligoninės, gimdymo namų ar tiesiog gyventojų. Tuos pranešimus turiu operatyviai užregistruoti ir perduoti informaciją specialistams, kad šie nedelsiant reaguotų. 

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

- Įprasta diena prasideda nuo elektroninio pašto patikrinimo, gautų dokumentų iš įvairių įstaigų registravimo,  elektroninių teismo bylų dokumentų skirstymo, taip pat gyventojų prašymų ar skundų registravimo bei jų paskirstymo pagal miestus ir rajonus.

Kadangi dirbu Klaipėdos apskrities skyriuje, sulaukiu skambučių iš visos apskrities ir suteikiu reikiamą informaciją, konsultuoju asmenis arba nukreipiu juos į kitus specialistus, kurie galėtų suteikti pagalbą. Būna, kai skambina anonimiškai ir praneša apie galimus vaiko teisių pažeidimus, kuriuos užregistruoju, o mūsų specialistai vyksta nurodytu adresu. 

- Minėjai, jog kreipiasi nemažai susirūpinusių žmonių. Apie ką dažniausiai jie praneša?

- Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi. Pastaruoju metu, ypač per karantiną, padaugėjo skambučių apie tai, kad namuose vaikai yra paliekami vieni, be suaugusiųjų. Skambina pranešti ir dėl didelio triukšmo namuose, kartais asmenys net prašo, jog mūsų specialistai atvyktų ir paaiškintų tėvams, kaip auklėti savo vaikus, jog jie netriukšmautų. Būna ir tokių, kurie praneša apie tikrai rimtas situacijas, pavyzdžiui, kai vaikai neprižiūrimi girtaujančių tėvų, kurie kelia prieš juos ne tik balsą, bet ir ranką.

Taip pat sulaukiu nemažai skambučių iš žmonių, kurie patys prašo pagalbos, nes nebepavyksta susitvarkyti su vaikais, dažniausiai su paaugliais.

- Vaiko teisių apsaugos gynėjai ne tik tiria galimus vaiko teisių pažeidimus, bet reaguoja ir į tokius atvejus, kai vaikai bėga iš namų ar būna pasiklydę gatvėje. Žinau, kad ir Jūs likote neabejinga vienam gatvėje besiblaškančiam mažamečiui. Papasakokite plačiau apie šią istoriją, kas ten įvyko? 

- Tai vyko praeitą rudenį. Diena nebuvo kažkuo išskirtinė Klaipėdoje – šaltas vėjas, dulksna. Grįžusi po darbo, vedžiojau šunį ir eidama prie savo namo pastebėjau maždaug 4-5 metų vaiką, kuris blaškėsi, lyg ketino eiti link gatvės, lyg norėjo lipti į autobusą, sustojusį stotelėje. Iškart atkreipiau dėmesį į tai, kad jis vilkėjo vien marškinėlius trumpomis rankovėmis, o striukę su megztiniu laikė rankoje. Pagalvojau: „taip šalta, peršals“, ir dar, kaip tyčia, pradėjo smarkiai lyti. 

Ėjau link berniuko bandydama paklausti, kur jo tėveliai, bet, matyt, buvo gerai pamokytas su svetimais nebendrauti. Vaikas pradėjo eiti į kitą pusę nuo manęs, apsidairiau, suaugusiųjų aplink nebuvo matyti, todėl nedvejodama nusprendžiau nepalikti jo vieno gatvėje. 

Berniukas nebuvo patenkintas, kad aš seku paskui jį. Galiausiai priėjome prie vieno namo laiptinės durų, kaip vėliau paaiškėjo – jo namų. Vaikas vis skambino telefonspyne, bet taip niekas ir neatsakė. 

Aš po truputį jį kalbinau, mėginau daugiau sužinoti apie jį ar jo tėvus, kad būtų galima kuo greičiau juos surasti. Tuo metu iš gretimos laiptinės išėjo moteris, paklausiau jos, ar pažįsta šį berniuką. Ji patvirtino, kad vaikas čia gyvena, tačiau nei tėvų vardų, nei kontaktų nežinanti.

- Kaip tada elgėtės?

- Nieko kito neliko kaip skambinti skyriaus vedėjai. Skyriuje budėjo specialistai, dirbantys nakties metu, kurie ir atvyko nurodytu adresu.

Džiugu buvo tai, kad laukiant budėtojų, pavyko įkalbėti berniuką apsivilkti bent striukę, o po kokių dešimties minučių į kiemą įbėgo ir jo tėtis. Kaip sužinojome, vaikui tądien buvo pirmoji karatė treniruotė, kurioje dalyvavo ir jo vyresnioji sesuo. Anot tėčio, berniukas labai mėgsta būti pirmas ir viską greičiau padaryti, nei sesė. Taigi, tik pasibaigus treniruotei, jis griebė už daiktų ir išlėkė pro duris nepastebėtas.

Mano artimieji, išgirdę apie šį įvykį, sakė, kad aš pasielgiau labai kilniai, bet pati to nesureikšminu, nes, manau, kad kiekvienas taip turėtume pasielgti gatvėje pamatę besiblaškantį mažą vaiką.

- Ar po šio įvykio sulaukėte vaiko tėvų reakcijos? 

- Kitą dieną į skyrių su gėlėmis rankose ir pilni dėkingumo atėjo berniuko tėvai, kurie mane labai nustebino, nes tikrai nesijaučiau padariusi kažką labai ypatingo. Ilgai kalbėjome apie šį įvykį. Tėtis su ašaromis akyse vis kartojo: „Kas būtų, jei sūnus būtų išbėgęs į gatvę ar nutikę kažkas kitas... Baisu net pagalvoti“.

- Kaip manote, ar visi mūsų visuomenės nariai yra tokie pilietiški, sąmoningi? Ar esant panašiai situacijai, pasielgtumėte taip pat?

- Bendraudama su vaiko tėvais supratau, kad mūsų visuomenė vis dar dažnai abejinga tokioms situacijoms, aplinkinių problemoms. Gatvėje pastebėję smurtaujančius vaikus, ne visi atkreipia dėmesį, neprieina prie vaikų, nepraneša tokių atvejų tarnyboms. Kaip ir minėjau, kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, turėtų sureaguoti, įsiterpti ar bent informuoti reikiamus asmenis, nuo to priklauso vaikų gerovė. Taigi, panašioje situacijoje elgčiausi lygiai taip pat.


 
Rūta Ambražūnė
Vaiko teisių gynėją dirbti įkvepia padėkos žodžiai: ,,Jūs išgelbėjote mano gyvenimą“

Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje jau 17 metų dirbanti Rūta Ambražūnė šį darbą vadina įkvėpimu, gyvenimo prasme ir pašaukimu. Ji sako nė minutės nesigailėjo savo profesinio pasirinkimo. „Jūs išgelbėjote mano gyvenimą“, – šie jaunos merginos pasakyti padėkos žodžiai Rūtai ilgam išliko širdyje. Jie moteriai neleidžia abejoti jos darbo reikalingumu ir prasmingumu. 

 „Į skyrių atėjo jauna, graži moteris, susirado mane ir padėkojo. Atmintyje iškilo apsiverkusios paauglės portretas, kai prieš kelis metus atvykau į šeimą ir radau akivaizdžiai ilgą laiką girtaujančią mamą bei nelaimingą paauglę, kuri, žinojau, bėga iš namų, nesimoko. Mergaitę teko paimti iš nesaugios aplinkos. Tuomet buvo daug ašarų ir pykčio. Ir štai metai ėjo, mergaitė, padedama gerų ir rūpestingų žmonių, atsitiesė, patyrė mokymosi džiaugsmą, atrado save – gražų ir protingą žmogų“, – pasakoja šiuo metu Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Akmenės rajone patarėja dirbanti R. Ambražūnė.

Paaiškėjo, kad vaiko teisių gynėjai padėkoti atėjusi mergina, paskyrė save tokiems pat gyvenimo nuskriaustiems vaikams, kokiu kažkada buvo pati – mergina dirba socialinį darbą.

„Mane ši ir daug kitų sėkmingų gyvenimo istorijų įkvepia, skatina, moko ir motyvuoja atlikti savo darbą dar geriau. Esu laiminga, kad pasirinkau dirbti vaiko teisių apsaugos sistemoje“, – sako Rūta.

Iš pradžių moteris dirbo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių skyriuje, buvo gynėja. Laikui bėgant įgavo vis daugiau patirties ir šiandien ji – Akmenės rajono skyriaus patarėja. „Sekasi gerai, komanda puiki, visi myli savo darbą, jį išmano. Ką planuoju? Planuoju toliau ginti vaikus, padėti šeimoms, siekti, kad žmonės gyventų laimingi, nes tai, ką darau, yra mano pašaukimas“,  – įsitikinusi R. Ambražūnė.

Gerumą savyje atrado dar būdama vaikas

Kiek Rūta save atsimena, vis norėjo padėti silpnesniems, nuskriaustiems.

,,Kol buvau maža, tai vis gelbėdavau gyvūnėlius. Visus laukinius kačiukus pašerdavau, silpnesnį nešdavausi namo ir slaugydavau. Tėvai, žinoma, nebuvo sužavėti mano gailestingumu, bet nedraudė. Mokykloje vis stodavau ginti silpnesnio, patiriančio skriaudą mokinio. Buvau kovotoja už gėrį ir tiesą. Kai įstojau į universitetą, vaikų dienos centre tapau savanore. Man vis atrodė, kad per mažai atiduodu savęs, žinojau, jog galiu daugiau. Aukojau  laiką ir pajamas“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Tokios investicijos, esą, grįžta su kaupu – pasėtas gerumo grūdas auga vaikų širdelėse: „Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti“.

Pagalbos būdų yra, tik reikia juos parodyti šeimoms

Rūta džiaugiasi ne tik laimingais užaugusiais vaikais, kuriems kažkada reikėjo pagalbos, bet ir jų šeimomis. Vaiko teisių gynėjams labai dažnai tenka padėti ne tik į bėdą patekusiam vaikui, bet ir jo šeimai.

,,Atsimenu vieną jauną moterį, kuri augino vaikus toli gražu ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Moteris ir vaikai kentėjo nuo smurtautojo vyro, tačiau išeiti neturėjo kur – vyras uždirbo, išlaikė šeimą, namai taip pat buvo jo,  moteris neturėjo darbo, jokio užnugario ir atramos, todėl kentė smurtą. Tokio gyvenimo kaina buvo baisi. Šeimai patekus į Vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį, daug galvojau, kaip jai padėti. Kartu su kolegomis ir kitomis institucijomis ieškojome įvairių pagalbos būdų“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Pasak jos, neretai smurtą patiriančios moterys bijo, nesiryžta palikti smurtautojo, imtis iniciatyvos ir atsakomybės už geresnį savo ir vaikų gyvenimą. Taip įvyko ir šį kartą. Vaiko teisių gynėjams teko įdėti daug pastangų, kad įkalbėtų ir padrąsintų moterį keisti gyvenimą.

„Daug įdėjome pastangų, daug kalbėjome su šia moterimi ir ji, mūsų dideliam džiaugsmui, neatsisakė pagalbos, kibosi į ištiestą ranką. Aš, kaip vaiko teisių specialistė, dariau viską, kad moteris su vaikais pamatytų šviesesnį gyvenimą. Mums pavyko – ji rado drąsos pasitraukti iš aplinkos, kur smurtaujama, mokėsi, padėjome jai rasti pastogę, darbą. O su šita sėkme atėjo ir pasitikėjimas savimi. Moteris suprato, kad ji viską gali pati ir svarbiausią – gali auginti vaikus ramioje aplinkoje, kurioje nėra smurto“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Vaiko teisių specialistė sako kiekvieną kartą pradėdama dirbti su šeima, kurią ištiko krizė, tikinti, jog pavyks padėti:,,Toks darbas – mano pašaukimas, kaip aš galiu netikėti. O kai tiki, gi negali nepasisekti“.

Gerumo išmoko iš savo šeimos

Rūta sako, kad darbe ją įkvepia teigiama gyvenimo patirtis – ypač pačios laiminga vaikystė.

,,Visi vaikai turi teisę augti laimingi – šį žinojimą aš gavau, ko gero, nuo gimimo. Gimiau gerokai per anksti, mažutė ir silpna. Gydytojai mamai suteikė nedaug vilties, kad gyvensiu. Mano mama ir tėtis įdėjo labai daug pastangų ir meilės, kad aš augčiau sveika ir laiminga“, – pasakoja Rūta.

Moteris džiaugiasi, kad turėjo nepaprastai laimingą vaikystę. Nors augo mieste, tačiau turėjo ir kaimą: „Nuvažiuodavom ir visos vaikystės vasaros kvepėjo pievomis, sugrėbtu šienu, žydėjo ramunėmis, turėjo vyšnių ir žemuogių skonį. Mano vaikystė buvo žavi ir spalvota.

Tačiau visų svarbiausia, pasak moters, kad ji turėjo puikius, mylinčius tėvus.

 „Tėvų visada buvau suprasta ir palaikoma. Apie jokias ,,beržines košes“ mes su sese nė nebuvome girdėjusios. Neatsimenu, kad tėvai su mumis būtų kalbėję pakeltu balsu ar grubiai, visas problemas išspręsdavome ramiai. Mano tėveliai turi Dievo dovaną – išmintingai mylėti vaikus. Ir aš to mokausi, nešu šias pamokas ir patirtis į šeimas, kurios patiria sunkumų“, – sako vaiko teisių gynėja R. Ambražūnė.


 

Rima Butkienė
23 metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė: viską atperka laimė vaikų akyse

Ilgus metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė per savo darbo praktiką matė visko – vaikų ašarų ir juoko, tėvų paklydimų ir šeimų džiaugsmo, pradėjus kitokį gyvenimą. Visam gyvenimui moters atmintyje įsirėžė kraupūs vaizdai – visiškai girti kūdikiai, alkani, skriaudžiami, utėlėti vaikai, gyvenantys išmatose ir sveiku protu nesuvokiamame skurde. Iš liūno ji traukė nusikalstančius nepilnamečius, vežė labdarą skurstančioms šeimoms. Moteris atvira – už savo darbą sulaukė ne tik meilės ir pagarbos, bet ir grąsinimų susidoroti. Tačiau visas neigiamas patirtis jai atperka viena – laimė išgelbėtų vaikų akyse. Džiugina širdį ir tėvų padėka.

Pristatome pokalbį su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja,  atsakingą už reagavimą į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, Rima Butkiene. 

–Dirbate tarnyboje, kuri gina vaiko teises. Kodėl pasirinkote būtent tokį darbą?

–Aš visada norėjau dirbti su vaikais. Esu baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą chemijos-biologijos mokytojo specialybę. Mano pirmoji darbovietė buvo giliame kaime, mokykloje, kur vienoje klasėje mokėsi pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai ir aš, tuomet 18- metė, buvau visų tų klasių vienintelė mokytoja. Bestudijuodama atlikau daug pedagoginių praktikų mokyklose, vėliau dirbau mokytoja. Įgytos žinios ir įgūdžiai man visą laiką labai padeda bendraujant su vaikais, jų tėvais ir institucijomis.

O vaiko teisių gynėja, tiesą sakant, aš tapau atsitiktinai. 1997 metais po vaikų auginimo pertraukos vietoje mokytojos darbo tiesiog nusprendžiau pamėginti save kitur, bet vistiek ten, kur būtų darbas su vaikais. Sužinojau, kad savivaldybėje yra laisvų vietų Vaiko teisių apsaugos skyriuje.  Kai pirmą dieną atėjau į darbą, man  padavė Vaiko teisių pagrindų įstatymą, liepė perskaityti ir ateiti rytoj. Kai kitą dieną atėjau, paklausė: „Ar dirbsi?‘‘. Nors buvo baisoka, ar sugebėsiu, pasakiau, kad dirbsiu. Ir, matote, užsibuvau 23 metus. Dėkoju likimui, kad pasirinkau šitą darbą.

–Ką jums reiškia dirbti tarnyboje?

–Vaiko teisių gynėjas – ne profesija. Tai gyvenimo būdas. Dirbti šį darbą man yra garbė, nes matau jame didelę prasmę ir didžiuojuosi.  Visuomet sakau žmonėms, koks mūsų darbas yra svarbus ir atsakingas, kad mes visada siekiame tik geriausio sprendimo, giname šeimą. Džiugu, kad mūsų darbas yra apčiuopiamas, matai jo rezultatą – laimingas vaiko akis, šypseną, girdi juoką. Nors būna ir nesėkmingų atvejų. Myliu savo darbą ir kasdien į jį einu tikrai noriai. 

–Vaikų gynėja dirbate 23 metus. Papasakokite apie tai plačiau? Kokį darbą dirbote, kokių patirčių įgijote?

–Darbą pradėjau nuo paparastos inspektorės. Tada taip vadinosi vaiko  teisių specialisto pareigos. Gavau Vilniaus mieste Antakalnio teritoriją, kuriai priklausė 24 gyvenvietės. Dirbau visus darbus. Pėsčia ar nuosavu automobiliu lankydavau socialinės rizikos šeimas, organizuodavau joms labdarą, kalėdinius renginius. Mokyklose lankydavau nusikalsti linkusius vaikus, dalyvaudavau reiduose, apklausose ir teismuose civilinėse ir baudžiamosiose bylose, gelbėdavau vaikus iš pavojingų sveikatai ir gyvybei sąlygų. Taip pat konsultuodavau Antakalnio gyventojus vaiko teisių klausimais. Žodžiu, savo darbo valandų neskaičiuodavau ir darbo neskirstydavau – kur čia socialinės paslaugos, o kur čia teisinės paslaugos. Į savo darbą net buvau įtraukusi šeimos narius. Vyras mane automobiliu veždavo į atokias vietas ir laukdavo, kol ateisiu. Tikslas buvo vienas – padėti vaikui čia ir dabar.

Pirmą kartą nusvilau, kai grąžinau vaikus motinai, nusprendusi dar kartą jai duoti šansą pasitaisyti ir pačiai auginti vaikus, o po kelių valandų paskambino policijos pareigūnė rėkdama: ,,Važiuok,  susirink vaikus plikus nuo skruzdėlyno!‘‘.

Ne paslaptis, toks darbas yra sudėtingas. Buvau ne tik gerbiama ir mylima, bet ir nekenčiama. Ne kartą sulaukiau gąsdinimų, kad nepasirodyčiau Antakalnio gatvėse, nes susidoros. Grasindavo rašydami, skambindami ne tik į darbą, bet ir į namus. Kartą net buvo atvykę į namus grasinti. Pažinojo mane visas rajonas.  Pro Antakalnio turgelį einant man nuolat socialinės rizikos mamos siūlydavo mėlynių, žemuogių, šermukšnių, maloniai atsisakydavau. Į autobusą įlipus, per visą autobusą iš galo šaukdavo ,,Ateikit inspektore, yra laisvų vietų!‘‘.

–Kas jus labiausiai džiugina darbe?

–Galimybė padėti vaikui ir šeimai bėdoje. Kaip minėjau, susiduriame su įvairiais žmonėmis, sulaukiame įvarių reakcijų. Būna, kad tranko durimis ir grasina skundais ar net susidorojimu, tačiau kartais ateina padėkoti. Tai viską atperka.

–Minėjote, kad be džiugių akimirkų turite ir sunkios bei skaudžios darbo patirties. Gal galite pasidalinti? Kas jus pribloškė, sukrėtė labiausiai?

–Ir anksčiau, ir šiandien labiausiai sukrečia ir pribloškia atvejai, kai matai žiauriai apleistus vaikus. Atsimenu atvejį, kai apsilankius šeimoje, 7 metų vaikas paprašė darbuotojų būti paimamas iš šeimos, o 5 metų sesei liepė neverkti ir eiti rengtis. Tie vaikai maišė vandenį su miltais ir ruošėsi keptis blynus, o namuose buvo šalta, nekūrenama, sienos ir langai apledėję.

Buvo visokių atvejų. Apgriuvusiame name tarp narkomanų ir valkatų landynėje vienas 10 mėnesių vaikas šliaužiojo tamsoje apšašęs, utėlėtas, su mėlynėmis. Buvo atvejis, kai aptikome mėnesio kūdikį, prigirdytą motinos pienu su alkoholiu. Nuo jo iš tolo smirdėjo degtine. Jį reikėjo staigiai susivynioti  į paklodę ir bėgti iš tų namų, kol motina už spintos smaginosi.

Sukrečia, kai randi be tėvų paliktus visiškai mažiukus vaikus nežinia kada valgiusius. Tuomet bėgi į parduotuvę nupirkti jiems ką nors valgyti.

Žudo žmonių abejingumas. Šiais laikais dar būna atvejų (ne vienkiemiuose, bet mieste, daugiabučiuose, kur gyvena daug žmonių), kad vaikai gyvena namuose, kurie apšnerkšti gyvūnų ir pačių tėvų išmatomis. Tie vaikai būna alkani, iš tolo smirdintys, jie net nežino kas yra švari patalynė. Jie bijo atsigulti ant tokios paklodės, kai švarią lovą jiems pasiūlai. Baisu pagalvoti ką jie mato, ką jie patiria. Kodėl to nepastebi kaimynai, kiti aplinkiniai žmonės?

–Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti vaiko teisių gynėjui?

–Būti emociškai stipriam ir empatiškam. Taip pat svarbu neteisti žmonių, nežiūrėti į juos iš aukšto. Niekada nėjau į šeimas ,,užsidėjusi skrybėlės‘‘, neturėjau išankstinės nuostatos, visada stengiausi prisitaikyti prie situacijos, išgirsti žmogų  ir kalbėtis su žmogum paprastai. Vaiko teisių gynėjui reikia būti žmogiškam, kantriam, drąsiam, ryžtingam priimant sprendimus, nebijančiam iššūkių.

–Dirbdama savo darbą tikriausiai turite siekių ir troškimų, kokie jie?

–Didžiausias troškimas, kad  vaikai turėtų mylinčius tėvus ir jaustųsi šeimoje mylimi. Tai yra pradžių pradžia.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

–Keičia. Visi pokyčiai sustiprina mane kaip asmenybę. Turiu nuolat augti, tobulėti, prisitaikyti prie pokyčių, įgyti daug žinių ir jas taikyti darbe.

–Kartais vis dar pasigirsta, kad Tarnybos darbuotojai yra vaikų atiminėtojai. Ar susidūrėte su tokiu požiūriu?

–Girdžiu tą nuomonę dėl tų vadinamų grobikų, bet manau žmonės kalba ir komentuoja iki tol, kol patys nesusiduria su mūsų darbu. Visada sakiau ir sakysiu – reikia  kalbėtis, aiškinti žmonėms. Vaiko teisių gynėjo tikslas yra padėti, o ne bausti ar kaip nors pakenkti šeimai.

Neseniai paskambino moteris, norėdama pranešti, kad bijo savo pirmokę dukrą leisti į mokyklą, nes ją užpuolė tos pačios mokyklos trečiokai. Pasakodama ji labai jaudinosi, prisipažino, kad jai taip rankos dreba, kad net telefono negali nulaikyti. Ji jaudinosi ne tik dėl įvykio su vaiku, bet ir dėl to, kad teko paskambinti į tarnybą. Išklausiau ją, paaiškinau, ką ji turi padaryti, ką mes darysime ir atsisveikinant nusiraminusi moteris padėkojo.

Būna atvejų, kai tėvai pasako: „Gaila, kad tik dabar ,,pakliuvome‘‘, o galėjome anksčiau pradėti gyventi kitokį gyvenimą ir tinkamai rūpintis vaikais“.


 

Eglė Sinkevičienė
Buvusi Lietuvos kariuomenės karininkė šiandien gina vaiko teises

Drąsi, guvi, ištverminga Eglė Sinkevičienė nuo mokyklos suolo svajojo apie policininkės uniformą, tačiau gyvenimas parodė, kad vaikystės svajonės ilgainiui keičiasi, o ateitis atveria naujas galimybes. Šiandien keturiasdešimt dvejų moteris – ne tik Alytaus apskrities vaiko teisių gynėja. Kartu ji – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkė ir trijų sūnų mama.

Uniformą pakeitė civiliai drabužiai, o karo prievolininkus - vaikai

– Egle, vos tik pabaigusi mokyklą, apsirengėte uniformą. Kelis metus teko pabūti policijos kursante, vėliau tapote Lietuvos kariuomenės karininke, dabar ginate vaikus. Kas darė įtaką tokiems jūsų pasirinkimams?

– Dar būdama moksleive tiksliai žinojau, kur stosiu pabaigusi mokyklą. Norėjau tapti policijos pareigūne. Visuomet svajojau apie darbą, kurį dirbdama jausčiausi naudinga, padėčiau kitiems. Įstojau į Lietuvos teisės akademiją. Studijos sekėsi gerai, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau abejoti savo pasirinkimu. Ilgainiui supratau, kad nenoriu tapti policijos pareigūne, kad tai – ne mano pašaukimas, todėl pabaigusi studijas pasukau į kariuomenę.  Atradau savo kelią, tapau karo prievolės vyriausiąja specialiste, man buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.  Tarnavau Tėvynės labui netausodama savęs, tikėdama tuo, ką darau. Niekada nemąsčiau apie tai, ką veiksiu ar kuo užsiimsiu, kai ištarnausiu atitinkamą laiką kariuomenėje ir teks išeiti į atsargą. Laikas ėjo, netruko ateiti ir ta diena, kai teko atsisakyti uniformos ir sugrįžti į civilį gyvenimą. Būdama vos 33 metų, išėjau į atsargą, nežinojau, ką noriu veikti toliau, tačiau suvokiau, kad man būtina bendrauti ir padėti žmonėms. Atsitiktinai atradusi darbo skelbimą, kviečiantį prisijungti prie vaiko teisių gynėjų komandos Alytuje.  Ilgai negalvodama išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Laimėjusi atranką, tapau Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoja.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai ?

Naujas darbas, nauji iššūkiai tarnyboje vertė kaip reikiant pasistengti, išmokti perprasti kitokius nei iki šiol buvau sutikusi žmones, gebėti paguosti nuskriaustus vaikus.  Tačiau svarbiausia tai, kad tikėjau ir žinojau, jog šis darbas prasmingas. Buvau ir esu įsitikinusi, jog didžiausias apdovanojimas už darbą man būtų atsistojusios ant kojų ir tinkamai užauginusios vaikus šeimos, su kuriomis dirbu.

Eglės energijos šaltinis – trys sūnūs

– Kas yra jūsų gyvenimo variklis, kas įkvepia stengtis, dirbti, siekti tikslų?

– Mano energijos šaltinis yra trys sūnūs, sutuoktinis Dalius ir jaukūs mūsų namai. Šeimoje turime tradicijas, kurių stengiamės laikytis. Kas vakarą visi susėdame prie bendro vakarienės stalo, pasišnekučiuojame, pasidalijame dienos įspūdžiais. Suvokiu, kad ne visuomet taip bus – sūnūs auga, pradės savo gyvenimą, tačiau mane džiugina akimirka, kurią išgyvenu dabar.

– Ar susiduriant kiekvieną dieną su neigiamomis patirtimis nesusvyruoja jūsų pasiryžimai, vertybės, neapima neviltis?

– Ne. Sakyčiau, atvirkščiai. Dar labiau tikiu savo pamatinėmis vertybėmis ir kaskart įsitikinu, kokios jos svarbios. Mano didžiausia vertybė yra šeima. Neįsivaizduoju gyvenimo be teisingumo, atjautos, o šeimos – be atvirumo. Dirbdama su sunkumus patiriančiomis šeimomis įsitikinau, kaip svarbu pasitikėjimas ir tikėjimas vieni kitais. Svarbu, kad vaikai atvirai bendrautų su tėvais ir būtų išgirsti, kad žinotų, jog visada sulauks pagalbos iš šeimos, nesvarbu ar jie tariamai blogi ar geri. Blogų vaikų nėra. Yra tik etiketės, kurias mes, suaugusieji, užklijuojame vaikams bei vieni kitiems.

Viena labai svarbi vertybė, kurios seniau nepastebėjau, išryškėjo būtent pradėjus dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje, tai yra tolerancija. Aš niekada nesmerkiu žmonių, su kuriais dirbu. Žinau, kad viskam yra priežastys, kad sunkus gyvenimas ir nesėkmės nėra pagrindas smerkti žmogų.

Per gyvenimą drauge su vyru: ir kariuomenėje, ir ginant vaikus

– Ar pavyksta, išėjus iš darbo, uždaryti duris ir negalvoti apie sunkias šeimų istorijas? Ar neparsinešate namo svetimų išgyvenimų ir nesėkmių? Kokiu būdu nuo to pavyksta atsiriboti?

– Negaliu uždaryti darbo durų ir užmiršti tai, su kuo praleidžiu visą dieną, nes man rūpi žmonių likimai. Tačiau, kiek sugebu, stengiuosi atsiriboti, juk turiu ir savo gyvenimą. Dėmesio laukia sūnūs, vyras. Labai džiaugiuosi, kad mane supranta vaikai, o sutuoktinis – juk mano kolega. Mes beveik visą gyvenimą kolegos. Kariuomenėje tarnavome kartu, ten ir susipažinome, susituokėme, išėjome į atsargą, dabar ir vėl dirbame vienoje tarnyboje. Todėl visada jaučiuosi suprasta ir palaikoma. Atsipalaiduoju ir pailsiu skaitydama. Labai mėgstu skaityti - jaukiai susirangau ant sofos ir skaitau, galėčiau taip leisti visą savo laisvalaikį. Tokiu būdu ir pailsiu, ir atsijungiu nuo rūpesčių, ir pasisemiu jėgų darbui.


 

Indrė Jurjonienė
Vaiko teises ginanti Indrė kolegoms dovanoja dainas ir vaišina drauge su vaikais virta uogiene

Indrę Jurjonienę galima matyti rimtą ir susikaupusią, kai ji susitelkusi į pagalbą vaikui. Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė kolegų vertinama už profesionalumą ir atsakingumą. Tačiau ta pati Indrė yra meniškos sielos asmenybė, kuri Kalėdų, gimtadienio ar kitų švenčių proga kolegoms gyvai dainuoja ir vaišina savo šeimos sodo derliaus uogienėmis ir cukatomis.

Indrė vaiko teisių srityje dirba aštunti metai, jai patinka teisinis darbas, nes vaiko interesų atstovavimą moteris laiko prasmingu. „Kaip vaiką ginančios tarnybos atstovė ir kaip dviejų vaikų mama noriu, kad vaikai nepažintų smurto, jaustųsi saugūs ir mylimi, galėtų atskleisti savo talentus ir pildytųsi jų svajonės. Stengiuosi prie to prisidėti kiek galėdama“, – sako Indrė.

Dainomis užkrečia kolegas

Prieš daugiau nei dešimt metų, minėdama savo jaunatvišką jubiliejų, Indrė artimiesiems ir draugams įrašė kompaktinę plokštelę, kurioje tilpo pačios ir bendraminčių kūryba bei perdainuotos populiarių dainų versijos. Plokštelę pavadino „Negaliu tylėt“. Pati Indrė sako, kad šis pavadinimas atspindi jos nuolatinę vidinę jauseną dainos dažnai skamba galvoje ir vis ieško progų suskambėti garsiai. Jeigu kam gali atrodyti, kad darbas Vaiko teisių apsaugos skyriuje mažai siejasi su pomėgiu dainuoti, specialistė atremia: „Visas pareigas galima atlikti kūrybingai, net ir teisininkės, juk kiekviena situacija turi daugybę pasirinkimo galimybių“.

Pašnekovė neslepia, kad atstovaujant vaiko interesams tenka susidurti  su įvairiausiais iššūkiais ir su itin sunkiomis emociškai situacijomis. Užuojauta ir gailestis yra neatsiejama Indrės darbo dalis. „Man tiesiog lengviau susikaupti, išlikti tvirta niūniuojant mielą širdžiai melodiją, o tuo pačiu atrasti tinkamiausią sprendimą“, – šypsosi Indrė.

Dainuoja nuo vaikystės, nepraleidžia progos pasirodyti viešai

Indrė visada noriai dalyvauja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos rengiamuose susitikimuose su vaikais. Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Dovilė Burbaitė sako, kad kolegė yra tas žmogus, kuriuo gali pasikliauti nestandartinėse situacijose ir būti tikra, kad ji jas įveiks jautriai ir empatiškai, tuo pačiu atsakingai bei dalykiškai.   

Vadovė Indrę apibūdina kaip labai optimistišką, entuziastingą, kūrybingą žmogų ir itin vertina jos gebėjimą telkti kolegas. „Indrė suburia mus net ir laisvu po darbo laiku, –  kolegei gerų žodžių negaili D. Burbaitė. – Indrės iniciatyva kartą metuose rengiama „Žąsiukų šventė“. Ji buvo sumanyta žaismingai į kolektyvą priimti naujokus. Šventėje „žąsiukai“ atlieka įvairias užduotis, jos iš visų pareikalauja išmonės ir fantazijos“.  

Pasak vedėjos, jeigu švenčiamas kolegos jubiliejus, visi jau žino, kad scenarijus ir šventės vedimas yra Indrės rankose ir viskas bus organizuota puikiai, o gera nuotaika užtikrinta.  

Pati Indrė neslepia, kad pirmaisiais pasirodymais ir švenčių scenarijais kolegas nemenkai nustebino, dabar jau niekam nebe naujiena jos gyvai atliekama populiari daina arba išradingai organizuotas vakarėlis. „Kiti jubiliatus džiugina gėlėmis ar saldumynais, o aš dainuoju. Man pačiai labai svarbūs dainos žodžiai, stengiuosi, kad jie būtų artimi žmogui, kuriam juos skiriu. Muzikinių dovanų artimieji ir kolegos iš manęs sulaukia dažniausiai. Na ir šeimos ar kolektyvo šventėse sudainuoti progos nepraleidžiu“,  – atvirauja vaiko teisių gynėja.

Šimtai stiklainių rūsyje nesensta, jų laukia ir draugai

Dar vienas Indrės hobis – sodo gėrybių konservavimas. Moteris dideliais kiekiais verda uogienes, gamina cukatas. Ir šie metai vaiko teisių specialistės šeimos nenuvylė, sode užderėjo gėrybių, iš kurių rūsio lentynose atsidurė gausybė kompotų ir uogienių. Gardėsiai skirti ne tik šeimai, bet ir draugams, kolegoms, todėl pavasariop lentynos jau būna tuščios.

Prie derliaus apdorojimo dirba visa šeima: vyrui tenka stiklainius užsukti, vaikai kuria spalvingas etiketes. Jomis puošia aviečių, braškių, slyvų su šokoladu, vyšnių stiklainius.

Ant šeimos stalo visada yra cukatų. Jos, moters įsitikinimu, puiki alternatyva tradiciniams saldumynams. „Obuolių, svarainių, moliūgų cukatos – spalvinga, sveika ir skanu“,  – sako Indrė.

Vaiko teisių gynėja stengiasi į visus darbus pasižiūrėti kiek kitaip – kūrybiškai. Anot jos, tiek su kolegomis, tiek su tarnybos socialiniais partneriais ar bet kuo kitu šiltas neformalus santykis turi daug privalumų. Štai ir rudens gėrybių apdorojimo rutina šeimoje pavirsta mažyte švente. „Dirbam ir dainuojam kartu, vaikai ir pagelbėti ir pašokti aplink stalą ratu spėja“,  – džiaugiasi moteris.

 Kūrybingai ieško naujų spalvų sode ir darbe

Indrė su vyru Gražvydu augina du vaikus: septynerių Kristupą ir trimetį Adomą. Atvira draugiška šeima kartu praleidžia visą laisvalaikį. Pašnekovė laiminga, kad šeima labai artima, kartu būti jiems gera. Visgi, moteris geba rasti laiko ir profesiniam tobulėjimui.

„Domiuosi mediacija. Žinios apie ginčų sprendimo procedūrą, skirtą padėti konfliktuojantiems asmenims įveikti nesutarimus taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams, pasitarnauja dirbant vaiko teisių apsaugos srityje, praverčia ir asmeniniame gyvenime“, – dalijasi vaiko teisių specialistė, jau tapusi ir Lietuvos mediatorių rūmų nare.

Anot pašnekovės, taikant mediacijos procedūrą, kai šeima nesutaria (vaiko gyvenamosios  vietos nustatymo atveju, dėl bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiais tėvais ir  kt.), konfliktuojantys tėvai turi galimybę išsikalbėti, įsiklausyti vienas į kitą ir tokiu būdu priimti tinkamą sprendimą, kuris užtikrintų geriausius vaiko interesus. 

Indrė pripažįsta, kad dirbant vaiko teisių apsaugos specialiste tikrai ne viską pavyksta įveikti vien šypsena. Savo darbe moteris dažnai susiduria su situacijomis, kuomet  besiskyriantys arba kitas tarpusavio problemas spręsdami tėvai, užmiršta apie vaiko psichologinę savijautą.  Saugusieji nesugeba savo kivirčų paslėpti nuo vaikų, o kartais net panaudoja juos kaip šantažo priemonę vienas prieš kitą, tuomet vaikas auga nuolatiniame nerime, liūdesyje.

Su skaudžiomis vaikų patirtimis susidurianti Indrė ragina suaugusiuosius pirmiausia pagalvoti apie vaikus, apie jų interesus.


 

Rytis Raukštas
Skubią pagalbą vaikams koordinuojantis Rytis Raukštas: darbo labai padaugėja pašalpų mokėjimo dienomis ir savaitgaliais

Ryčio Raukšto darbe netrūksta streso ir įtampos. Kasdien jis gauna pranešimų, kad vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje į pavojų pateko vaikai. Vyras dirba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje koordinatoriumi. Nuo jo ir jo kolegų priklauso, kaip greitai į įvykio vietą atvyks vaiko teisių gynėjai ir suteiks pagalbą.

Iš Utenos kilęs vaikinas yra diplomuotas inžinierius – elektros energetikos specialistas. Šiuo metu jis dar studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete magistrantūroje. Darbą ir studijas, sako, suderinti nėra sudėtinga, kai veikla, kuria užsiimi, yra  prasminga. Tarnyboje jis dirba slenkančiu grafiku pamainomis.

–Kodėl pasirinkote dirbti tarnyboje

–Neslėpsiu, man labai patinka bendrauti su vaikais, žaisti, rūpintis,globoti juos. Pats savo vaikų dar neturiu, turiu tris krikšto vaikus. Man labai svarbu padėti vaikams, žinau, kaip svarbu juos ginti nuo pavojų. Mėgstu operatyvinį darbą. Mano pasirinkta profesija – elektros energetika yra susijusi su operatyviniu darbu. Kai sužinojau, kad yra vieta, kur galima suderinti ir darbą dėl vaikų, ir operatyvinę veiklą, siekiau įsidarbinti ten koordinatoriumi.

–Galbūt pats turėjote kokį nors sąlytį su vaiko teisių pažeidimais?

–Mano tėvai užaugino mano pusbrolį, mamos brolio sūnų. Kai mano dėdė, pusbrolio tėtis mirė, jo mama pradėjo girtauti, neprižiūrėjo, neaugino, tada mano mama prisiėmė pusbrolio globą. Mes kartu su pusbroliu užaugome. Iš arti mačiau, ką reiškia vaikui netekti tėvų. Supratau kaip yra svarbu, kad atsirastų žmonės, kurie atvertų tokiam vaikui savo namų duris, suteiktų šilumą, meilę.

–Ką veikia Tarnybos koordinatorius?

–Kaip jau užsiminiau, tai yra operatyvinė veikla. Mes dirbame pamainomis po 12 valandų, Nevažiuoju tiesiogiai padėti vaikams į vietą,  budžiu, laukiu pranešimų ir koordinuoju pagalbos teikimą. Kai tik Lietuvoje kur nors įvyksta galimas vaiko teisių pažeidimas, policijos pareigūnai skambina mums, koordinatoriams, ir apie tai praneša.

–Apie kokius galimus vaiko teisių pažeidimus  policija jums praneša dažniausiai?

–Dažniausiai mums praneša, kad šeimoje girtaujama, kad įvyko konfliktas ir toje aplinkoje yra vaikai. Taip pat pranešama, kad vaikai yra neprižiūrėti, aplinka jiems akivaizdžiai yra nesaugi. Vaiko teisių specialistai į tokius pranešimus sureaguoja per valandą, nuvyksta į įvykio vietą ir skubiai teikia vaikams pagalbą.

–Apie kokius dar galimus vaiko teisių pažeidimus esate gavęs pranešimų?

–Būna pranešimų, kad rasti iš namų pabėgę vaikai, tačiau nenorintys grįžti į namus. Būna pranešimų apie rastus  girtus nepilnamečius.. Sulaukiame pranešimų ir apie nelaimes, kad vaikai susižalojo ar net žuvo,, iškritę pro langą ar balkoną, buvo neprižiūrimi. Tai labai skaudžios  patirtys.

–Ką konkrečiai koordinatoriai daro,  kai iš policijos sužinoma apie įvykį?

–Nors fiziškai dirbu Vilniuje,  pagalbą vaikams koordinuoju visoje Lietuvoje. Mano darbo įrankiai yra telefonas ir kompiuteris. Naudoju interaktyvų Lietuvos žemėlapį ir specialią programėlę telefone. Kai policija paskambina ir praneša apie galimą vaiko teisių pažeidimą, pagal numatytą šabloną susirašau reikalingą informaciją: vaikų, tėvų, kitų įvykio vietoje esančių asmenų vardus bei pavardes, (ne)blaivumo lygį, įvykio vietos adresą, durų kodą, vietoje esančių policijos pareigūnų kontaktus. Jei įvykio vietoje yra  blaivių bei atsakingų, emociniais ryšiais su vaiku susijusių asmenų, kurie galėtų prižiūrėti vaikus, užsirašau jų vardą, pavardę, kontaktus. Visa tai darau tam, kad budėtojui būtų kuo mažiau darbo, kad nuvykęs į vietą iš karto galėtų teikti vaikams reikalingą pagalbą.

Tarnybos skyriuose apskrityse naktimis dirba budėtojai, o dienomis gynėjai. Šitiems specialistams nukreipiu užduotis. Su budėtojais specialios programėlės pagalba mes, koordinatoriai, turime tiesioginį ryšį. Matom,  kokioje konkrečiai Lietuvos vietoje šiuo momentu yra kiekvienas budėtojas. Kai gauname pranešimą apie įvykį, žiūrime žemėlapyje kuris budėtojas yra arčiausiai tos įvykio vietos ir jį ten siunčiame.

Jei, pavyzdžiui, toje pačioje apskrityje įvyko vienas po kito keli įvykiai ir budėtojai jau yra užimti, kviečiame į pagalbą darbuotoją iš gretimos apskrities. Mums svarbiausia, kad vaiko teisių specialistai kuo greičiau nuvyktų ten, kur iškilo pavojus vaikui.

–Koordinatoriai Ttarnyboje dirba nuo praeito pavasario. Kas pasikeitė jiems pradėjus dirbti?

–Anksčiau apskričių budėtojai tarpusavyje mažiau bendradarbiavo. Tai buvo kliūtis, siekiant kuo skubiau suteikti pagalbą į bėdą patekusiam vaikui. Kai atsirado koordinatoriai, situacija pasikeitė. Dabar kartais net pagalbą tam pačiam vaikui teikia skirtingų apskričių budėtojai. Pavyzdžiui, reikia vaiką iš Klaipėdos, kur įvyko įvykis, nuvežti į Vilnių, nes Vilniuje jo namai. Tada budėtojai susitinka pusiaukelėje ir vienas kitam perduoda vaiką. 

– Jaudinatės, kai gaunate pranešimą apie įvykį?

–Taip, išties.  Galvoju apie tuos vaikus, kurie tuo metu yra nesaugioje aplinkoje. Stengiuosi kuo greičiau priimti sprendimą, nusiųsti į įvykį vaiko teisių specialistus. budėtojus. Būna, kad siunčiu į tą pačią vietą, pas tą pačią šeimą ir ne pirmą kartą.

–Kiek vidutiniškai per parą gaunate pranešimų apie galimą vaiko teisių pažeidimą?

– Vidutiniškai gauname nuo 10 iki 15 pranešimų per parą. Labai priklauso nuo to, koks yra paros laikas, kuri savaitės diena. Savaitgaliais ir naktimis pranešimų padaugėja. Per vienos nakties budėjimą savaitgalį kartais gauname apie 20 pranešimų.

Pranešimų padaugėja ir po 10-osios kiekvieno mėnesio dienos, kai mokamos socialinės išmokos (pašalpos). Deja, bet yra tėvų, kurie už vaikus gautus pinigus panaudoja ne pagal paskirtį, t.y. perka alkoholį, girtauja, tuomet smurtauja prieš vaikus. Tomis dienoms žinome, kad įvykių bus daugiau ir kad reikės  skubiai gelbėti jų vaikus.

Valstybinės šventės taip pat turi įtakos. Per Jonines, Žolines, kai yra daugiau laisvų dienų,  mums, koordinatoriams, būna pats darbymetis.

–Kokių savybių, žinių ir kompetencijų reikia turėti koordinatoriui?

–Greitos orientacijos, bendravimo su žmonėmis įgūdžių. Žinoma, reikia mokėti dirbti kompiuteriu, naudotis visomis reikalingomis programomis. Reikia gerai gaudytis Lietuvos žemėlapyje. Ypač sudėtinga su kaimiškomis vietovėmis jeigu, pavyzdžiui, tokiu pat pavadinimu yra keli kaimai šalyje, kartais ir kaimo pavadinimas ir net gatvės pavadinimas sutampa.  Galima budėtojus ne į tą apskritį nusiųsti. Yra buvę tokių atvejų, greitai supratus klaidą, pagalba visada laiku pasiekė vaikus, kuriems jos tuo metu reikėjo. .

–Kiek jums pačiam svarbu dirbti prasmingą darbą?

–Labai svarbu. Nuo mūsų priklauso, kaip greitai bus sureaguota, kaip greitai vaiko teisių gynėjai nuvyks į įvykio vietą ir suteiks vaikui būtiną pagalbą. Tai realūs žmonės ir jų gyvenimo situacijos. Esu laimingas, kad galiu padėti vaikams, kuriems jos reikia. 


 

Laura Šarkė
Vaiko teisių gynėja, jojikė Laura darbe saugo ir gina vaikus, o laisvalaikiu treniruoja ristūną Pilotą

Apie ištvermės jojimą ir trylikametį amerikiečių ristūną Pilotą Ollo Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus teisininkė Laura Šarkė kalba nesustodama, veide nedingsta šypsena ir tuo nuoširdžiu užsidegimu negali nesižavėti. Varžybos, pasirengimas joms ir rūpestis sportiniu žirgu užima didžiąją dalį vaiko teisių specialistės laisvalaikio. Pirmą kartą balne ji sėdėjo vos šešių mėnesių, paauglė pasikinkiusi arklį apardavo kaimynių sklypus, o be žirgo šalia šiandien savęs jau net neįsivaizduoja.

Teisininkės darbas kita ypatingai svarbi Lauros gyvenimo dalis. „Ši profesija įdomi tuo, kad turi daugybę pasirinkimo galimybių. Beveik penkerius metus dirbau Aplinkos ministerijos padalinyje ir saugojau mus supančią gamtą, tačiau norėjau pokyčių ir tobulėti, tad itin jautri sritis – mažiausiųjų mūsų visuomenės narių teisių gynimas pasirodė neįkainojama galimybė išbandyti save ir dirbti prasmingą darbą. Todėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą pasirinkau tikslingai“, – pabrėžia Laura.

Be ilgo pasirengimo nelaimėsi, atkaklumas praverčia ir darbe

„Mano kasdienis darbas yra padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms ir vaikams. Situacijos sudėtingos, o pokyčiai čia ir dabar neįvyksta: link jų einama kryptingai, mažais žingsneliais, iš kurių kiekvienas yra begalinės reikšmės. Todėl dirbti šioje srityje gali tik abejonėms nepasiduodantis, savo darbo prasme tikinti žmogus“,­ – kalba specialistė.

Šiandien, praėjus metams naujose pareigose, teisininkė tikra, kad darbas pateisino visus jos lūkesčius, o įdomiausia jai tai, kad dirbant Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje nėra standartinių situacijų, kiekvienas sprendimas, tarsi naujas iššūkis, kurį reikia priimti atsakingai, nes jis paliečia ne vieno žmogaus gyvenimą.

Natūralios žirgininkystės propaguotoja atvira: darbe jai labai padeda ir sportuojant išugdyta valia bei atkaklumas. Ištvermės varžybose, kuriose dalyvauja Laura, draudžiamos bet kokios žirgo raginimo priemonės: lazdelės, batų pentinai ir kt. Žirgas turi bėgti savo noru ir laisva valia. Ar žirgas neraginamas, stebima visą varžybų laiką.

„Savo žirgą gali paraginti balsu ar švelniais judesiais. Kad į šeimininko balsą žirgas reaguotų, turi būti labai gerai treniruotas. Išmokti tokiu būdu valdyti žirgą, reikia begalinės kantrybės, – kalba sportininkė. – Nors varžybos per metus Lietuvoje vyksta tik 6-8 kartus, joms rengiuosi visus metus, joju žiemą, intensyviai ruošiuosi pavasarį – pirmos varžybos balandžio mėnesį.“

Sporto šakos pasirinkimą lėmė charakteris

Laura nedvejodama argumentuoja, kodėl pasirinko būtent ištvermės jojimą: „Šioje disciplinoje skatinamas itin atsakingas elgesys su žirgu. Apie tai, kad žirgynuose neretai prioritetas teikiamas kliento norams, o ne žirgo poreikiams, susimąsčiau dirbdama Norvegijoje. Mačiau, kad neatsakingai rūpinamasi žirgų sveikata, jiems nepritaikomas inventorius, pataikaujama tik klientui. Man toks požiūris nepriimtinas, jis neteisingas žirgo atžvilgiu“.

Žirginio sporto entuziastė akcentuoja, kad ištvermės jojimas yra pati jauniausia jojimo sporto šaka. Ji iš kitų išsiskiria tuo, kad joje itin atsakingai vertinama žirgo savijauta ir esant net menkiausiam įtarimui, kad gyvūnas patiria diskomfortą arba skausmą, startuoti varžybose neleidžiama.

„Laimi ne greičiausiai nustatytą distanciją įveikęs žirgas, bet tas, kurio pulsas greičiausiai atsistato į įprastą. Tai rodo, kiek gyvūnas sveikas ir prižiūrėtas. Atvykus į ištvermės varžybas, atliekama veterinarinė patikra: pagal 36 parametrus įvertinami atsivežti kraujo tyrimai, skiepų dokumentai, veterinarai apžiūri žirgą čiuopimo būdu, matuoja spaudimą. Jeigu žirgo nugara apžiūros metu sutrūkčioja, tai rodo jo patiriamą skausmą, gali būti nepatogus balnas. Tokiu atveju startuoti nebus leista“, – pasakoja jojikė.

Ūkio darbai merginai buvo galimybė valdyti arklį

Nuo vaikystės Lauros gyvenime vien dėsningi, savaime aiškūs pasirinkimai – tiek teisininkės karjeroje, tiek sporte ar bet kur kitur.

„Su šeima gyvenome dideliame ūkyje, tad gyvūnų kvapas, jų artumas man buvo pažįstamas ir niekada nekėlė streso. Arkliai, karviukai, avytės, visokie paukščiai visi jie mano vaikystėje buvo šalia“, – prisiminimais dalijasi Laura.

Mergina atsimena ir giminaičių kalbas, kad visiems susirinkus, jos senelis Kazimieras didžiuodamasis pasakodavo, kaip atvažiavęs paviešėti pas dukrą į kaimą, pamatė vos savarankiškai sėdėti pradėjusią anūkę žirgo balne. Arklių mylėtoja teta Rima savo krikšto dukrą tuokart tik prilaikė. Teta ir buvo tas žmogus, kuris perdavė Laurai meilę žirgams. Jojimas – tetos viso gyvenimo aistra. Ji nusivedė krikšto dukrą į žirgyną, veikusį netoli namų, Garliavos apylinkėse. Pirmasis Lauros treneris ir mokytojas buvo Rimas Karmazinas, tebesidarbuojantis ir šiandien.

Paauglei nepakako treniruočių, ji ieškojo progų, kad galėtų ilgiau pabūti su ją dominusiais galingais ir protingais gyvūnais. Todėl ji ėmėsi visų ūkio darbų, kuriems reikalingas arklys: „Nuo keturiolikos metų dirvą akėjau, ankstyvoms bulvėms vagas dariau, net padėdavau kaimynėms pavasariui pasiruošti kolektyvinių sodų sklypelius“.

Būdama moksleivė, Laura apvažiavo daugumą Lietuvos žirgynų. Studijų metais jai pavyko padirbėti keliuose jojimo mokyklose Norvegijoje. O baigusi studijas, įsigijo du pirmuosius savo žirgus ir ištvermės jojime startavo profesionaliai.

Neabejodama pasitiki Pilotu

Lauros žirgui Pilotui Ollo dabar trylika metų. Labiausiai ji džiaugiasi nuostabiu jųdviejų ryšiu ir žirgo gebėjimais.

„Per varžybas žirgas bėga nuo 20 iki 80 kilometrų. O aš visiškai neturiu navigacinių gebėjimų. Kai mama sužinojo, kad dalyvausiu varžybose, juokėsi, kad išvažiavusi grybauti pasiklystu vos per žingsnį nuo automobilio. Tačiau man ramu, mano Pilotas, nesvarbu kur bejotų, jei tik pasiklysiu, visada mane parneš atgal“, - sako jojikė.

Laura pasakoja, kad draugystė su žirgu jai teikia ne tik džiaugsmą, bet ir grąžina ramybę. Dirbant vaiko teisių gynėja, dažnai pasitaiko įtampos kupinos situacijos, kuomet reikia ne tik teisiškai įvertinti esamas situacijų šeimose aplinkybes, bet ir stengtis atliepti kiekvieno vaiko geriausius interesus. Tai – daug atsakomybės reikalaujantis darbas, todėl prasiblaškyti arba kaip tik sukoncentruoti mintis jai geriausiai pavyksta išjojus su Pilotu.

„Penkta ryto, miškas, dar tik brėkšta. Išjoju į tą mišką ir užtenka tik pasvirti, vos tik priglausti koją ir mano žirgas jau žino, į kairę ar dešinę jam bėgti. Kaip niekas kitas, žirgas pažįsta žmogų iš kvapo ir balso, reaguoja į balso toną. Nors Pilotas charakteringas, gal kiek įnoringas, bet šeimininkei atsidavęs be galo“, – pagyrų savo žirgui negaili Laura.

Praėjusiais metais ištvermės varžybose jojikė startuoti negalėjo. Tačiau prieš dvejus ir trejus metus Lietuvos žirginio sporto federacijos ištvermės raitelių reitinguose Lauros Šarkės pavardė puikavosi pirmajame dešimtuke. Visgi, pašnekovė pabrėžia, kad nors startuoja su profesionaliais raiteliais, jojimas tėra jos hobis: prioritetas yra vaiko teisių gynėjos darbas ir pasiekimai šioje srityje. 


 

Vilmantas Jasiukonis
Aikido centrą įkūręs vaiko teisių gynėjas Vilmantas: „Suaugusius mokau neutralizuoti agresiją, o vaikus – pasitikėti savimi“

„Nesuprantu, kaip galima mirkti alkoholyje, pakelti ranką prieš vaikų motiną, ignoruoti vaiką ir paprastus, vaikiškus jo norus. Daugeliu atveju, tėvų poelgius ir gyvenimo būdą vertinu vaikų akimis“, - sako Vilmantas Jasiukonis, kurio gyvenime vaikai užima ypatingą vietą. Darbe jis – vaiko teisių gynėjas, laisvalaikiu – kovos menų mokytojas, o namuose – atsidavęs tėtis. Būtent taip jį vadina jau penkerius metus jo globojamas Kasparas. Visai neseniai Anykščiuose duris atvėrė Vilmanto kovos menų klubas. Vaiko teisių specialistas įsitikinęs, kad aikido, yra ta sporto šaka, kuri ugdo charakterį ir moko savitvardos, todėl jo planuose – kuo daugiau vaikų išmokyti aikido subtilybių.

Gynėjas iš pašaukimo

Vilmantas Vaiko teisių apsaugos sistemoje skaičiuoja jau aštuntus darbo metus. Vaiko teisių apsaugos skyriuje Anykščių rajone jis dirba vyriausiuoju specialistu – gynėju. Vilniaus Pedagoginiame universitete fizikos mokytojo specialybę įgijęs vyras mokykloje ilgai nedirbo. Pasisėmęs teisinių žinių, save realizavo gindamas pamatines mažiausio visuomenės nario – vaiko teises.

Gynėjas pasakoja, kad visuomet skirtingų šeimų istorijose stengiasi suprasti visus: vaikus, tėvus ir jų nusivylimą, tačiau vertybių skalės tokios skirtingos, kad kai kuriuos poelgius suprasti būna sunku.

„Kiekvieną situaciją žmogus priima individualiai, priklausomai nuo jo vertybių, požiūrio, nuo to, kaip jis užsigrūdinęs, kokioje šeimoje augęs ir kaip supranta išorinį pasaulį. Daugeliu atveju, tėvų poelgius ir gyvenimo būdą vertinu vaikų akimis. Nesuprantama, kaip galima mirkti alkoholyje, pakelti ranką prieš vaikų motiną, kaip galima ignoruoti vaiką ir paprastus, vaikiškus jo norus“, – sako Vilmantas.

Neutralizuoti emocijas – ant tatamio

Vyras neslepia, kad išsikrauti ir paleisti, tai kas slegia, dirbant įtampos ir išgyvenimų kupiną darbą – būtina, todėl jis atradęs savo metodų, kaip tai padaryti. 

„Turiu savo sistemą, kaip psichologinį diskomfortą, įtampas ir emocijas nuraminti. Nemažai dirbu su savimi – užsiimu meditacija, joga“, – pasakoja daug sportuojantis ir net kitus treniruojantis Vilmantas.

Šiais metais vaiko teisių gynėjas, kartu su žentu Anykščiuose įkūrė aikido kovos meno centrą. Į užsiėmimus jis kviečia tiek, suaugusiuosius, tiek vaikus.

Vilmantas sako, kad vaiko teisių gynėjo darbas ir kovos menai vienas kitą puikiai papildo.

„Aikido – vienintelė kovos menų rūšis, kuri moko neutralizuoti agresiją. Tai net ne sportas, tai kovos menas. Čia varžybų nebūna, o jeigu nėra varžybų, vadinasi, mano partneris, mano draugas negali tapti mano priešininku ir konkurentu. Tai absoliuti pagarba treniruočių partneriui ir agresijos bei konkurencijos neutralizavimas kovojant“, – aikido subtilybes atskleidžia vyras.

Nors klubo veikla tik įgauna pagreitį, jo įkūrėjai jau pasidalino veiklos sritis ir kuria ateities planus.

„Su partneriu pasidalinome grupes: jis dirba su vaikais ir jaunimu, aš kol kas treniruoju suaugusius. Turime minčių į treniruotes pakviesti ir tuos vaikus, kuriems trūksta laisvalaikio užimtumo, motyvacijos, reikėtų išmokti valdyti emocijas – visa tai planuose, bet mintys jau gimę“, – netolimos ateities vizijomis dalinasi Vilmantas.

Pabandė šokti – pasiliko ilgam

Nors darbą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje Vilmantas derina su treniruotėmis Anykščių aikido centre, jau trejus metus kartu su žmona vyras šoka ir tautinius bei istorinius šokius.

„Tada prieš trejus metus man pasakė: „tu šoksi Dainų šventėje“, taip ir nutiko. Nuėjau į vieną, vėliau – antrą repeticiją, paskui pasakiau, kad man šokių užtenka, tačiau trauktis nebuvo kur ir kodėl. Vis dar šoku“, – su šypsena pasakoja vyras.

Anykščių kultūros centro tautinių šokių kolektyvo „Gojus“ ir istorinių šokių kolektyvo „Baltoji pavana“ šokėjas į repeticijas skuba du kartus per savaitę.

„Jeigu nebūna koncertų – savaitgaliai lieka laisvi. Tada su Kasparu prisigalvojame įvairių pramogų“, – apie auginamą berniuką užsimena Vilmantas. 

Nepaprastas ryšys su globojamu vaiku

Vienuolikmetis Kasparas – Vilmanto ir jo žmonos Daivos globotinis. Berniukas Jasiukonių šeimoje gyvena jau penkerius metus.

„Apsispręsti priimti į šeimą vaiką nebuvo lengva. Aš jau iš darbo praktikos žinojau kokie būna sudėtingi vaikų likimai, matyt, todėl delsiau ir priimdamas sprendimą norėjau būti užtikrintas. Kad mane įtikintų, žmonai prireikė aštuonerių metų. Tačiau užteko vieno susitikimo su Kasparu Aulelių vaikų globos namuose. Iš karto supratau, jog šitas vaikas augs su mumis“, – prisimena Vilmantas.

Vyras pasakoja, kad po pirmojo susitikimo su berniuku, grįžę namo negalėjo užmigti. Jau kitą dieną berniuką parsivežė į namus.

„Nebuvo jokio adaptacinio periodo. Juk būna, kai sutinki žmogų, vertini, žiūri kaip elgiasi, svarstai ar sugebėsi prie jo prisitaikyti, ar galėsi jam padėti ir dar daugybė klausimų kirba galvoje. O mūsų atveju šito nebuvo. Atvažiavom, susitikom ir jis visokias mūsų dvejones tiesiog pradangino. Tuo metu berniukui buvo šešeri“, – atsimena Kasparo globėjas.

Savo istoriją Kasparas žino, tačiau, kaip sako Vilmantas, į ją nesigilina. Berniukas buvo susitikęs ir su biologine mama, pokalbis truko trumpai ir daugiau matytis su tėvais jis nepanoro. O štai su vyresniais biologiniais broliais berniukas bendrauja ir palaiko labai artimus ryšius. Karolis ir Kęstutis dažni svečiai ir Jasiukonių namuose.

Būti globėju – iššūkis, kuriam verta ryžtis

Vyras sako, kad abu su žmona nori būti pavyzdžiu dvejojantiems ar priimti vaiką į savo šeimą, tapti globėjais.

„Sprendimą reikia priimti labai apgalvotai ir atsakingai. Mes stengėmės, kad kaip įmanoma greičiau Kasparas pajaustų gyvenantis šeimoje ir jaustųsi tikrai visiškai saugus. Deja, turėjo praeiti laiko, kad vaikas tuo įsitikintų. Tik po poros metų jis nustotojo naktimis šokinėti iš lovos, o supykęs nebekartojo: „ir gerai, išvežkite mane atgal į Aulelius“. Net ir apsuptas meile bei rūpesčiu, jis nesijautė užtikrintas, kad šeima jo neišsižadės“, – patirtimi dalijasi Vilmantas.

Vyras sako sunkiai galėjęs įsivaizduoti, kad tokie tvirti emociniai ryšiai gali užsimegzti su kažkada buvusiu svetimu žmogumi.

„Mes visur kartu: kartu į kaimą, kartu mašiną remontuojam, į treniruotes Kasparas ateina. Jis mūsų vaikas. Pas mus auga, mokosi, medalius neša – lanko sportinį plaukimą, yra normaliai išdykęs – viskas su juo gerai“, – nusijuokia Kasparo globėjas. 

Reikia išmokyti vaikus ir pralaimėti

Vilmantas su vaikų bei šeimų problemomis ir likimais susiduria dirbdamas gynėju, mokydamas kovos meno, nemažiau vertinga ir asmeninė patirtis. Pasak jo, šiandieniame pasaulyje stinga vieno dalyko – mokėjimo pralaimėti.

„Ir suaugusiems, ir vaikams patyrus nesėkmes, reikia mokėti pralaimėti. Taip stiprėjama, atpažįstami gyvenimo skoniai ir pasiruošiama savarankiškam gyvenimui. Vaikai negali būti vien nugalėtojai, geriausi mokiniai, puikiausi aktoriai, šokėjai ar sportininkai – gyvenime jau po pirmo pralaimėjimo bus labai sunku. Auklėti reikia visais aspektais, o svarbiausia, išmokyti vaiką išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, vidinę ramybę. Būtent tokios pastovumo ašies, mano manymu, dabar labai trūksta“, – kalbėdamas apie gyvenime ir darbe sutinkamus vaikus pastebi Vilmantas.

Vyras turi ir patarimą visiems, kurie augina vaikus: „Prisiminkite, kad būtina atliepti visas jų emocijas, tada santykiuose tobulėsime visi. Nereikia baigti mokslų ar išmanyti psichologiją, kad suprastum ko reikia vaikui. Vaiką reikia mylėti ir viskas, daugiau nieko. Visa kita yra išsprendžiama ir išmokstama“.


 

Indra Pranaitienė
Indra Pranaitienė: „Visus iš tėvų paimtus vaikus norėjau parsivežti namo ir auginti“

Jau dvidešimt penkerius metus Indra Pranaitienė padeda nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiantiems vaikams. Viena skaudžiausių akimirkų – kai reikėjo gelbėti prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Veikli, energinga, empatiška Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities skyriaus patarėja Šilutėje dalijasi savo jautria darbo patirtimi.

- Kodėl dirbate vaiko teisių apsaugos specialiste?

Pasiūlymą dirbti šioje srityje gavau visiškai atsitiktinai. Tuo metu, o tai buvo prieš 25 metus, auginau sūnų ir dar negalvojau grįžti į darbo rinką. Kvietimas suintrigavo. Tuomet neįsivaizdavau, kokias funkcijas atlieka Vaiko teisių apsaugos skyrius, tik supratau, kad kažkas apie vaikus. Kadangi auginau vos dvejų metų sūnelį, pamaniau – įgysiu naudingos patirties, sužinosiu, kaip jį auklėti, prižiūrėti. Štai praėjus tiek daug metų – kasdien vis dar įgyju tos patirties.

Skyriuje spėjau padirbėti keliose pozicijose, buvau vyriausioji specialistė, vedėja, šiuo metu esu patarėja. Išgyvenau savivaldos valdžių kaitas, sistemos pertvarką. Nesakau, kad visa tai, kas patirta, yra lengva, bet man tai – prasmingas darbas.

- Ar vaikai prieš dvidešimt, dešimt metų ir dabar labai skiriasi?

Prieš tuos dvidešimt penkerius metus, man pradėjus dirbti, vaikų tiesiog nebuvo girdėti. Jie egzistavo dokumentuose. Visus sprendimus už vaikus priimdavo tėvai, globėjai, pedagogai, valstybės tarnautojai. Tuo metu galiojo suaugusiųjų viršenybės principas sprendimų dėl vaiko priėmime. Vaikai bijojo kalbėti, netikėjo, kad dėl jų išsakytos pozicijos kažkas gali pasikeisti, nežinojo, kur gali kreiptis, jei yra pažeidžiamos jų teisės.

Vaikas, kuris išdrįsdavo pareikšti savo nuomonę, nesutikti su suaugusiųjų sprendimais, buvo laikomas išsišokėliu, negerbiančiu suaugusiųjų. Jeigu paauglys – buvo nusidažęs plaukus ryškiai raudonai ar mėlynai -, įsivėręs auskarą į nosį, tai jis iš karto buvo tituluojamas linkusiu nusikalsti.

Labai džiaugiuosi, kad dabar mus supa motyvuoti, mokantys reikšti ir apginti savo nuomonę vaikai, aktyviai dalyvaujantys ugdymo įstaigų, savivaldos gyvenime, išreiškiantys save neformaliose jaunimo grupėse. Po truputėlį jie tapo laisvi ir pilnaverčiai mūsų valstybės gyventojai.

- Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją?

Mūsų darbo specifika yra tokia, kad gali būti nustebintas ir sukrėstas kiekvieną minutę, tačiau mano atmintyje vis dar yra likę keli atvejai, kurių negaliu pamiršti. Karjeros pradžioje, apie 1995-1996 metus, dar gyvavo vadinamosios internatinės mokyklos. Vykome į tokią mokyklą dėl galimo pedagogų smurto prieš vaikus. Mus pasitiko visi vienodai aprengti ir vienodai, labai trumpai apkirpti vaikai. Jei mergaitės nebūtų segėjusios sijonukų, nebūtume atskyrę, kur yra berniukai, o kur – mergaitės. Negana to, tuometinis mokyklos direktorius su pasididžiavimu pasakojo apie taikomą prevencinę priemonę vaikams, kurie nesilaiko mokinių vidaus tvarkos taisyklių. Ten buvo įprasta, kad vienas iš vaikų kitą – „nusikaltėlį“ auklėja diržu, o visi likę stovi aplinkui ir skaičiuoja kirčius. Negalėjau suvokti, kad taip gali vykti mūsų šalyje.

Taip pat nuolat atsimenu tvarte rastą prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Ji žiemą buvo palikta be suaugusiųjų priežiūros, nešildomoje patalpoje, o jos drėgni nuo šlapimo rūbeliai prišalo prie betoninių grindų. Tai buvo išties baisus įvykis. Ramino tik tai, kad mergytė išgyveno. Spėjome apsilankyti ir išgelbėti.

Nepamiršiu ir 1998 metais pradėtos vykdyti vaiko globos reformos, kai vaiko globos išmoka siekė 500 litų. Tais laikais tai buvo itin didelė pinigų suma. Prie Skyriaus rikiavosi milžiniškos eilės tėvų su vaikais, kurie norėjo juos „perrašyti“ seneliams, kitiems giminaičiams. Kitaip tariant, norėjo savo noru atsisakyti vaikų, kad išmoką gautų giminaičiai, kurie, ko gero, po to būtų pasidalinę ja su tėvais.

Vos prieš keletą metų, su kolegomis sprendžiant, kokią pagalbą galėtume suteikti vienišai mamai su trimis vaikais, staiga tapome visų jos trijų vaikų „mamomis“. Posėdžio metu mama nuėjo į tualetą ir tiesiog iš jo negrįžo, o vaikai taip ir liko sėdėti mano kabinete. Pradėjus mamos ieškoti, ji telefonu mus informavo, kad nori pradėti naują gyvenimą su draugu, vaikai jai trukdo ir ji jau yra pakeliui į užsienio valstybę. Visada atsimenu vaikų akis, kai teko jiems paaiškinti, kur jie ir su kuo gyvens toliau. Jose nebuvo ašarų, tik tolimas, tuščias, rodos, tave kiaurai perveriantis žvilgsnis. Ašaros buvo mūsų darbuotojų akyse...

- O ar skausmo ašaras šiame darbe dažnai keičia džiugesys?

Tikrai yra ir ne vienas gražus atsiminimas. Tačiau dirbant šį darbą kiekvieną dieną dalyvauji tarsi loterijoje. Nežinai, išloši lengvesnę, sunkesnę ar protu nesuvokiamą darbo dieną.

- Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo su vaikais?

Darbo pradžioje galvojau, kad visus vaikus, kuriuos tekdavo paimti iš tėvų, parsivešiu į savo namus, pamaitinsiu, auginsiu. Mane valdė emocijos, asmeniškai grauždavausi – dėl ko vaikams taip atsitiko, net prisiimdavau kaltę už jų tėvus. Neilgai trukus supratau, kad daugiau negalėsiu dirbti šio darbo, jei nesugebėsiu susitvarkyti su savimi, jei sprendimų priėmimuose vadovausiuosi vien tik emocijomis.

Po truputį išmokau atsiriboti nuo jausmų, patiriamų darbe. Padėjo mano šeima, kurioje įsivedėme taisyklę – apie darbą kalbėti tik išskirtiniais atvejais. Dar po ranka papuolė J. Petterson knyga „Siuzanos dienoraštis Nikolui“, kurioje radau puikią mintį, jog žmogus gyvenime nuolat žongliruoja 5 kamuoliukais, tai yra – darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Pasirodo, visi kamuoliukai yra stikliniai, tik darbo kamuoliukas guminis. Nukritus stikliniams kamuoliukams jie gali sudužti ar įskilti, o guminiam nieko neatsitiks. Taigi, darbas yra lyg guminis kamuoliukas, kuris niekada nesudūžta ir vis šokinėja. Nesakau, kad jis nėra svarbus, priešingai. Tačiau kitų vertybių negalima pamiršti dėl darbo.

Geriausia atsipalaidavimo priemonė man – buvimas su šeima. Mes labai aktyvūs, kartu daug keliaujame, plaukiojame, važinėjame dviračiais, žaidžiame lauko tenisą, lankome sporto renginius, mėgstame teatrą. Po darbo dienos, noriu nors trumpai pabūti viena, susidėlioti į stalčiukus dienos išgyvenimus ir patirtis. Kai tik turiu galimybę – skaitau.

Visada smagu atsipalaiduoti su savo kolektyvu ne darbinėje aplinkoje. Kartu minime progas, kai prisijungia naujas darbuotojas, ar kuriam nors atsisveikinant su mumis, minime tradicines metų šventes, gimtadienius, vestuves, vaikų gimimus.

Aplinkiniai sako, kad turiu gerą humoro jausmą, kuris taip pat labai padeda atsipalaiduoti ir man, ir mane supantiems žmonėms.

- Ką norėtumėte pasakyti, jei žinotumėte, kad Jus išgirs kiekvienas vaikų turintis žmogus?

Vaikai gimsta iš meilės, tad nereikėtų to pamiršti ir juos auginant. Vaikus reikia mylėti visa apimtimi: ir tuomet, kai gauna padėką už labai gerą mokymąsi, ir tuomet, kai vaikui nepavyksta išlaikyti egzamino, tuomet, kai tavo draugai džiaugiasi nepriekaištingu ir ramiu savo vaiko paauglystės periodu, o tu sėdi policijoje dėl vaiko padarytų nusižengimų. Sakykite vaikams kuo daugiau gerų žodžių apie juos, apkabinkite, paklauskite, kaip jaučiasi po sunkios dienos, ir tik po to paklauskite, kokį pažymį šiandien gavo.

Vaikams linkiu tikėti ir pasitikėti suaugusiais, kurie nori jiems padėti. Nebijoti ieškoti savęs, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, drąsiai reikšti nuomonę, tikėti, kad jie bus išgirsti, ir tai gali pakeisti jų gyvenimus. Linkėčiau nepamiršti pagarbos vienas kitam ir juos supantiems žmonėms. Tiesiog linkiu būti laisviems, pastebimiems, išgirstiems ir laimingiems.


 

Jonas Barauskis
Vaiko teisių gynėjas: „Darbo mokykloje nepakako, kad iš tiesų padėčiau vaikams“

Buvęs mokyklos direktorius, paskutinius 12 metų Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbantis gynėjas Jonas Barauskis visą savo gyvenimą skyrė vaikų gerovei ir šeimų švietimui. Nuo pirmosios savo darbo dienos jau kelis dešimtmečius šis pedagogas ir vaiko teisių specialistas turi vieną tikslą – kad šeimose vyrautų santarvė, vaikai augtų laimingi ir gautų viską, ką tik geriausio įmanoma duoti – meilę, atjautą, supratimą, mokslą ir gyvenimo pilnatvę.

,,Man svarbiausia, kad vaikai nekentėtų, kad jaustųsi saugūs, mylimi savo šeimose, kad šeimų  nekamuotų priklausomybės ir nebūtų smurto“, apie savo darbą gražia žemaitiška tarme pasakoja J. Barauskis.

Gyvenimą paskyrė vaikams

Į Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos Telšių apskrities skyrių J. Barauskis atėjo iš mokyklos vadovo pareigų. Pedagogines studijas 1983 metais baigęs jaunas rusų kalbos ir literatūros mokytojas buvo paskirtas vadovauti Telšių rajono Nerimdaičių pagrindinei  mokyklai.

,,Man visada patiko literatūra, ypač domino gyvenimiškos istorijos, kaip žmonės gyvena. Patiko pamokantys įvairių tautų literatūros kūriniai, visad mėgau ir bendrauti su žmonėmis. Dirbdamas mokykloje, stengiausi, kad visiems vaikams būtų jauku, kad aplinka įkvėptų mokytis ir džiaugtis gyvenimu. Deja, ne kartą esu matęs liūdnas vaikų akis, mačiau, kaip juos veikia aplinka, kurioje geriama, mušamasi, kai tėvai vienas kitą užgaulioja bjauriausiais žodžiais“, pasakoja J. Barauskis.

Pasak pašnekovo, anuomet tokios vaiko teisių apsaugos sistemos kaip dabar nebuvo. Savivaldybės neturėjo vaiko teisių gynėjų, o kaimo mokyklos net nesvajojo apie psichologo ar socialinio pedagogo etatą, nes tada to nebuvo net miestuose.

,,Mokytojai, ir aš, mokyklos direktorius, nedarnių šeimų vaikams buvome ir psichologai, ir guodėjai, ir pagalbininkai. Dirbome su meile, su atjauta, kaip sąžinė liepė. Ėjome į šeimas, kalbėjomės, stebėjome, ar mums pavyksta į nedarnias šeimas įnešti santarvės. Kaime visi vieni kitus pažįsta, buvo baisi gėda, jeigu į šeimą ateina mokytojas ir stengiasi paauklėti vaikų neprižiūrinčius tėvus. Pamokydavome, kaip laikytis švaros, kaip nesibarti ir nesmurtauti, kaip tinkamai duoti pastabas, jei vaikas neruošia namų darbų. Į tuos pokalbius įdėdavome visą širdį ir stengėmės auklėti bendruomenę savo pavyzdžiu – patys atsakingai auginome savo vaikus “,  prisimena J. Barauskis.

Sužinojęs, kad Šiaulių universitete galima įgyti ir socialinio pedagogo specialybę, Jonas vėl sėdo į studento suolą.

,,Labai norėjau turėti daugiau žinių, kaip padėti vaikams. Tada įvyko karjeros posūkis. 2008 metais pradėjau dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir šis darbas man labai patinka – galiu pasitelkti visas savo pedagogo karjeros žinias ir patirtis“, - darbu didžiuojasi vyras.

Bando išmokyti, kad ,,vaikus mylėti nieko nekainuoja“

Kasdien su įvairiomis šeimomis susiduriantis vaiko teisių gynėjas sako, kad visoms joms stengiasi priminti vieną pagrindinę taisyklę – bet kuriam vaikui reikia tėvų meilės ir jų buvimo kartu.  „Svarbu ne šiaip būti, bet skirti laiko pokalbiams su vaiku, leisti vaikui suprasti, kad šeima yra atrama ir atjauta įvairiose gyvenimo situacijose. Dešimtmečiai bėga, bet vaikams visada reikia to paties – kad kas nors juos glaustų nuo pirmos gyvenimo minutės, kad panešiotų ant rankų, paklaustų, kaip sekasi, kad išmokytų obuolius nuo medžio nukrėsti, žemuoges ant smilgos suverti, o gal šuniukui būdą sukalti. Vaikams dalinti meilę nieko nekainuoja, bet tai neįkainojami turtai“,  apie laimės šeimoje suvokimą kalba J. Barauskis.

Nors specialistas pripažįsta, kad problemų turinčių šeimų dar daug ir vaiko teisių gynėjai beveik kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą šeimose, girtavimą, vilties jis nepraranda: ,,Kas kartą, kai aplankome šeimą, kurią ištiko krizė, tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Turime ir Šeimų krizių centrą, kur gali glaustis moterys su vaikais, turime gerus priklausomybių gydymo specialistus, taip pat – mobilias komandas, dirba daugybė savo darbą išmanančių vaiko teisių apsaugos specialistų. Tikėjimas nedingsta, nes matau, kad ir problematiškiausios šeimos visgi geba atsitiesti, išbristi iš alkoholio liūno, susirasti darbus ir gražiai auginti savo vaikus“.

Į savo namus priėmė vaikų namų auklėtinę

Su savo žmona, taip pat pedagoge, J. Barauskis užaugino du sūnus ir dukrą. Vienas sūnus – fotografas, kitas – policijos pareigūnas, o dukra – turizmo specialistė, jau ne vienerius metus šeimos svečiuose laukianti Graikijos saloje Kretoje. Savo meile apipilti vaiko teisių gynėjas jau gali ir trejų metukų anūkę.

,,Į savo vaikus taip pat sudėjau visą meilę ir žinias, mokiau mylėti žmones ir gamtą, gerbti tėvus ir mokytojus, siekti mokslo. Visa tai man grįžo gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės jausmo pavidalu“,- dalijasi J. Barauskis.

Ši šeima meile pasidalinti moka ir su kitais. Kartu praleisti visas vaikystės atostogas pakvietė vaikų globos namų auklėtinę.

,,Auginome savo pirmagimę, atėjo graži vasara ir abu su žmona pagalvojome, kad tikrai yra kažkas, kas vaikų globos namuose įsimintinomis atostogomis pasidžiaugti negali. Nuojauta neapgavo – nuvažiavome į artimiausius tuometinius vaikų globos namus ir pamatėme tuščiuose koridoriuose vaikštinėjančią paauglę. Jos vasaroti niekas nepakvietė. Mūsų šeima nusprendė mergaitei padovanoti vaikišką vasarą – pasiūlėme jai svečiuotis. Vaikas sužydo, atsigavo, ėmė šypsotis, iš karto pritapo mūsų šeimoje. Pasibaigus vasarai sutarėme, kad per kiekvienas mokinių atostogas – ir vasarą, ir rudenį, pavasarį bei žiemą, ši paauglė svečiuosis pas mus. Visiems buvo gera“, - šeimos poelgiu pasidalija J. Barauskis. 

Džiaugiasi sutikęs tuos, kuriems padėjo

Vaiko teisių specialistas sako, kad kitų padėka ir geras žodis yra svarbiausias atlygis už bet kokią pagalbą.

,,Kai einu gatve, prie manęs kartais prieina žmonės. Tai mano buvę mokiniai ir jų tėvai, kartais tie,  kurių šeimomis pasirūpinti man teko dabartiniame darbe. Jie tiesia ranką, norėdami pasisveikinti, kartais pasidalija džiaugsmais ir rūpesčiais, paklausia, kaip aš gyvenu ir padėkoja. Tai – man įrodymas, kad gyvenu ir dirbu teisingai, gi kitaip, manau, neprieitų, nepasisveikintų, rankos nespaustų. Jeigu tektų gyventi dar kartą, vėl rinkčiausi profesiją, kuri man leistų padėti vaikams“, - sako prasmę savo veikloje matantis, Telšių rajone dirbantis, vaiko teisių gynėjas J. Barauskis.

Birutė Jogaitė
Vaiko teisių gynėjai kvapą gniaužia priklausomybių atsisakiusių šeimų sėkmės istorijos

Priklausomybės ligų specialistė Birutė Jogaitė kasdien savo darbe susiduria su žmonėmis, kurie dėl netinkamo gyvenimo būdo sukelia grėsmę savo vaikams. Kai kurie iš jų giliai įklimpę į priklausomybių liūną ir negeba patys iš jo išbristi. Neretas savo problemą neigia. Birutė yra Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos darbuotoja. Jos darbo tikslas – padėti priklausomybių turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, kad jų vaikai galėtų sugrįžti į saugią šeimą.

Specialistė neslepia – žmonių situacijos, su kuriomis ji susiduria, yra labai sudėtingos. Dažniausiai šie žmonės priklausomi nuo alkoholio. Tačiau didelį nerimą specialistei kelia nauja tendencija – alkoholis neretai vartojamas kartu su raminamaisiais vaistais. Vaiko teisių gynėja laužo mitą, kad su priklausomybėmis susiduria tik asocialios šeimos, „normaliomis“ vadinamose šeimose ši problema ypač kruopščiai slepiama.

Pasak Birutės, sėkmės istorijos jos darbe nėra labai dažnos, tačiau jos itin džiugina, kartais ir užgniauždamos kvapą, nes tų istorijų – laimingi vaikai, pagaliau galintys gyventi ramioje, saugioje šeimoje.

- Kaip atsitiko, kad tapote būtent priklausomybės ligų specialiste?

- Niekada neplanavau ir vaikystėje tikrai nesvajojau dirbti priklausomybės ligų specialiste. Tai tikriausiai likimas. Kai studijavau socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete, mums vieną kursą dėstė apie priklausomybės ligas, kaip dirbti su priklausomais žmonėmis. Man šios paskaitos buvo labai įdomios ir tada pasvarsčiau, kad gal būtų neblogai labiau gilintis į šią sritį. Atsitiko taip, kad bestudijuojant trečiame ar ketvirtame kurse, man pasiūlė ateiti dirbti priklausomybės ligų specialiste Respublikiniame priklausomybės ligų centre Kaune. Ilgai nedvejojau ir nuėjau ten. Man iš karto patiko darbo specifika, matymas, kad žmonės, dėl savo vartojimo praradę viską, sėkmingai gali susikurti naują, daug sąmoningesnį gyvenimą ir jaustis laimingais. Tai tikrai įkvėpė stengtis prisidėti prie šio stebuklo kūrimo.

- Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate – būtent Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje priklausomybės ligų specialiste? Kodėl pasirinkote tokį darbą?

- Vaikus aš visada suvokiau kaip labai pažeidžiamą socialinę grupę. Mes gyvename suaugusiųjų pasaulyje, kuriame visos taisyklės yra sugalvotos suaugusiųjų. Todėl vaikai turi turėti žmones, kurie jiems atstovautų, gintų jų teises. Kitu atveju išlieka didelė rizika, kad vaikai taip ir liks neišgirsti. Jau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre mačiau daug pažeistų šeimų, kuriose auga vaikai. Mačiau kaip dėl tėvų paklydimų kenčia vaikai, kokią didžiulę žalą priklausomybės daro visai šeimai, vaikų raidai, jų emocijoms ir suvokimui apie pasaulį – saugus jis ar grėsmingas. 
Mano, kaip priklausomybės ligų specialistės, darbo tikslas ir prasmė yra atkurti šeimas, bandyti jas stiprinti, suteikti viltį ir tėvams, ir vaikams. Man tai labai svarbu, nes priklausomybės nuo alkoholio ir kitų priklausomybių problema Lietuvoje yra labai opi. Su ja susiduria ne tik socialinę riziką patiriančios šeimos, bet ir nemažai vadinamųjų „normalių“ šeimų. Tik tokiose šeimose daug stipresnis priklausomybės, kaip šeimos paslapties, motyvas.

- Kaip tampama priklausomybės ligų specialistais, kur jie ruošiami? Ar yra galimybė gilinti žinias?

- Lietuvoje ši sritis gana apleista. Jokiame universitete ar kolegijoje nėra ruošiami priklausomybės ligų specialistai. Tai yra didelis trukdis vystyti šią sritį. Prieš kelis metus Priklausomybės ligų asociacija pradėjo vesti mokymus priklausomybės ligų konsultantams.
Prieš penkerius metus, kai aš pradėjau dirbti, dėstė tik tą vienintelį kursą Vyrauto Didžiojo universitete, kurį minėjau. Daugiau žinių ir praktikos aš įgijau dirbdama Respublikiniame Priklausomybės ligų centre. Ten aš turėjau galimybę sudalyvauti kai kuriuose Minesotos programos užsiėmimuose. Tai yra vienas iš priklausomų asmenų gydymo metodų. Iš arti mačiau tuos žmones, stebėjau jų psichologinio sveikimo  procesą. Savo žinias dar gilinau lankydamasi anoniminių alkoholikų (AA) atviruose susirinkimuose. Taip pat lankiau šeimų programos paskaitas Priklausomybės ligų centre. Mačiau tuos žmones, susipažinau su jų gyvenimo istorijomis, jų problemomis ir priklausomybėmis. Žinias apie priklausomybės ligas plėčiau ir skaitydama AA parengtą bei kitą literatūrą.
Esu pastebėjusi, kad Lietuvoje į priklausomybės ligų specialistus žiūrima nelabai palankiai. Kai su žmonėmis pradedi kalbėti apie priklausomybes, apie alkoholio vartojimą, būna net susierzinimo. Tačiau priklausomybės ligų specialistai yra labai reikalingi. Lietuvoje labai daug žmonių, kurie, nors dar neturi priklausomybės, neturi ligos, tačiau nuolat piktnaudžiauja alkoholiu. Jie vaikšto peilio ašmenimis ir yra tik laiko klausimas, kada jie prieis kritinę ribą, nueis į priklausomybę, o jų šeimoms ir jiems patiems prireiks specialistų pagalbos.

- Ką konkrečiai daro Tarnybos priklausomybės ligų specialistas? Kokią pagalbą jūs teikiate?

- Mūsų darbas daugiausia yra konsultacinis. Mes siekiame paskatinti, sumotyvuoti gydytis žmogų, kuris piktnaudžiauja kažkokiomis medžiagomis. Taip pat siekiame paskatinti keisti gyvenimo būdą, nes neužtenka tik praeiti gydymą pagal kažkurį metodą ir jau bus žmogus įveikęs ligą. Ne, taip nebus. Dažniausiai būtina keisti ir netinkamus draugus, laisvalaikio praleidimo būdą, išmokti kaip be cheminės medžiagos susitvarkyti su stresu, atsipalaiduoti ir panašiai.
Atvykę į šeimą, mes siekiame įvertinti esamą situaciją. Aš, kaip priklausomybės ligų specialistė, įvertinu ar šeimoje yra žalingas vartojimas, ar jau galimai priklausomybė. Jei tai yra galimai priklausomybė, tai vertinu kokia yra ligos fazė. Priklausomybė – kaip vėžys, ji turi savo vystymosi stadijas. Nuo jos iš dalies priklauso ir tolimesnės pagalbos priemonės. Esant poreikiui, bendradarbiaujame su priklausomybės ligų centrais, reabilitacijos centrais, anoniminių alkoholikų bendruomenėmis, tarpininkaujame dėl gydymo.

- O kuo skiriasi priklausomybė nuo šiaip išgėrinėjimo, nuo piktnaudžiavimo?

- Norint įvertinti ar tai yra priklausomybė, ar piktnaudžiavimas, reikia žinoti kaip dažnai žmogus vartoja, kokiais kiekiais. Riba tarp piktnaudžiavimo ir priklausomybės yra labai slidi. Jei, pavyzdžiui, žmogus kurį laiką sistemingai, reguliariai vartoja alkoholį, tarkime kiekvieną savaitgalį ir ne po vieną, bet abi dienas – tai jau verta susimąstyti.  Toks elgesys – labai ryškus simptomas, kad ilgainiui išsivystys priklausomybė (jei dar jos nėra). Jei, pavyzdžiui, kiekvieną dieną po darbo vyras išgeria litrą alaus, (nors pagal Pasaulio sveikatos organizaciją vyrui litras alaus kiekvieną dieną dar nesukelia didelės žalos organams, tai yra laikoma tarsi saugia norma), bet aš, kaip priklausomybės ligų specialistė, galiu pasakyti, kad kai žmogus įeina į ritmą, kai alkoholis pakeičia kitus atsipalaidavimo būdus, labai dažnai tampa problema.  Žmogus taip malšina stresą, taip atsipalaiduoja, taip komunikuoja su draugais ir po to jau nebemoka gyventi kitaip.

- Kokių konkrečiai priklausomybių dažniausiai turi žmonės, su kuriais jūs dirbate?

- Vyraujanti priklausomybė yra nuo alkoholio. Tačiau nereikia nuneigti, kad egzistuoja ir priklausomybė nuo narkotikų, nuo vaistų, nuo lošimų – su tuo aš dažnai susidurdavau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre. Dabar, dirbdama Vaiko teisių apsaugos skyriuje, dažniausiai susiduriu su priklausomybe nuo alkoholio ir nuo raminamųjų vaistų. Nedažnai, bet pasitaiko ir priklausomybė nuo narkotikų.
Dar norėčiau pasakyti štai ką: labai neretai iš pradžių identifikuojame, kad šeimoje yra priklausomybė nuo alkoholio, tačiau, pradėjus dirbti su šeima toliau, vėliau išaiškėja, kad greta alkoholio yra ir raminamieji vaistai. Įvertinusi vaistų vartojimo laikotarpį ir eigą, aš įtariu priklausomybę ir tada kreipiu žmogų pas psichiatrą, kad jis įvertintų. Taigi, mes, mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistai, būname tarpine stotele.
Su galima priklausomybe nuo vaistų susiduriu labai dažnai. Tai neramina, nes vaistai labai paveikia žmogaus psichiką, degraduoja žmogaus asmenybė. Pasveikti nuo šios priklausomybės yra labai sudėtinga. Dažnai žmonės vartoja ir alkoholį, ir raminamuosius vaistus lygiagrečiai. Nuo alkoholio apsvaigęs žmogus vaistus vartoja chaotiškai.

- Raminamuosius vaistus žmonės paprastai vartoja siekdami nusiraminti. Alkoholį kartu su vaistais – tikriausiai taip pat. Jūsų manymu, kodėl žmonėms taip dažnai reikia nusiraminimo priemonių?

- Dabar yra labai didelis gyvenimo tempas. Informacinės technologijos įsuka žmogų į užburtą ratą. Jis atsitraukia nuo socialumo, nuo gyvo bendravimo. Žmogui būtina gyvai bendrauti su kitu žmogumi, būtina pabūti gamtoje, nes kitaip jis griebsis greitų atsipalaidavimo metodų – alkoholio, vaistų ar kitų medžiagų. 

- Kaip į jus reaguoja tie žmonės, kuriems jūs teikiate pagalbą? Ar jie noriai priima jūsų pagalbą?

- Daugeliu atvejų tėvai draugiškai bendrauja su visais mobiliosios komandos specialistais, ne tik su manimi, kaip su priklausomybės ligų specialiste, bet ir su mano kolegėmis. Tačiau problemų atsiranda tada, kai nuo žodžių pereiname prie veiksmų etapo, kai žmogus jau turi daryti kažkokius žingsnius, pavyzdžiui: nuvykti į priklausomybės ligų centrą pas psichiatrą, nueiti į anoniminių alkoholikų grupę ar kur kitur. Tada didėja gynybiškumas, atsiranda manipuliacijos. Tai ypač jaučiama kai žmogus dar nėra pripažinęs savo ligos, kai jis yra neigime. Jis su mumis bendrauja gražiai, tačiau ima išsisukinėti, tai esą nueis vėliau, tai atsirado kitokių reikalų, tai nepavyko užsiregistruoti, tai dar kas nors.
Kaip mes sprendžiame šią problemą? Labai svarbu, kad visi specialistai, kurie dirba su tuo žmogumi, kalbėtų jam tą patį, kad laikytųsi tos pačios darbo krypties. Tarkime, jei mes apsisprendžiame motyvuoti žmogų dalyvauti Minesotos programoje ar siųsti gydytis į detoksikacijos skyrių, labai svarbu, kad ir socialinis darbuotojas, ir atvejo vadybininkas bei kiti specialistai, dirbantys su ta šeima, kartotų tą patį. Nes taip didėja tikimybė, kad žmogus pasirinks tinkamai.

- Ar daug savo darbe matėte tikrų sėkmės istorijų, kai priklausomybių turėję tėvai pasikeičia, pagyja ir toliau patys sėkmingai augina savo vaikus, neatkrenta?

- Tikrai būna sėkmės istorijų. Būna ir tokių, kurios užgniaužia kvapą. Pavyzdžiui turėjome vieną kaime gyvenančią šeimą. Visi ją žinojo kaip stipriai girtaujančią šeimą. Abu, ir vyras, ir žmona turėjo gilią, įsisenėjusią priklausomybę. Jie išvyko gydytis į ilgalaikės reabilitacijos bendruomenes. Niekas netikėjo, kad jie tai padarys. Vienas išvažiavo į vieną bendruomenę, kitas į kitą, kadangi šeimos nariai negali gydytis kartu. Mes vėliau iš bendruomenių gavome nuotraukų, kaip tie žmonės atrodo, pasakojimų kaip jie jaučiasi po gydymo. Aš jų negalėjau atpažinti – net išvaizda jų tapo kitokia, atjaunėjo, pagražėjo. Tapo visai kitais žmonėmis, susigrąžino vaikus.
Aišku, tokios istorijos nėra dažnos. Tačiau, dirbant su sudėtingais atvejais, kai priklausomybę žmonės turi po 10 – 15 metų, tai ir vienas – du sėkmės atvejai yra labai reikšmingas pasiekimas. Juk kalbame apie vaikus, apie jų laimę ir galimybę augti saugioje šeimoje.

- Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

- Šiame darbe reikia labai daug kantrybės, nes dažnu atveju teigiami pokyčiai šeimose vyksta labai lėtai. Negalima skubinti. Jei, kaip specialistė, skubinsi pokyčius, vis tiek naudos nebus, nes žmogus dar nebus pasirengęs tiems pokyčiams. Reikia išlaukti. Ypač reikia kantrybės, kai priklausomybė akivaizdi, o žmogus ją neigia. Tada reikia žmogui aiškinti, su juo kartu analizuoti vartojimą, praradimus, situacijas, kai vartojime buvo prarasta kontrolė. To reikia, kad žmogus galėtų iš šono pažvelgti į savo vartojimą ir padidintų kritiškumą. Labai svarbu, kad pats žmogus patikėtų, jog turi priklausomybę. Tam kartais reikia labai daug laiko, pastangų ir sistemingo darbo.
Be kantrybės mano darbe reikia empatijos, atjautos žmogui. Mes susiduriame su situacijomis, kai tėčiai ar mamos labai netinkamai elgiasi su savo vaikais: smurtauja, neprižiūri. Kai bendrauji su tais žmonėmis, pamatai, kad jų pačių gyvenimo istorijos skaudžios, jie kažkada buvo patys labai stipriai sužeisti, traumuoti, apleisti biologinių tėvų. Iš esmės, jie neišmoko gyventi kitaip. Labai svarbu neteisti tų žmonių, o bandyti suvokti kas jų gyvenime atsitiko, kad jie tokiais tapo.
Mano darbe taip pat labai reikalingas asmenybės tvirtumas, stiprios psichologinės žinios, nes priklausomybe sergantys žmonės yra labai linkę manipuliuoti.

- Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

- Manau, kad tikrai keičia. Jis stiprina mane kaip asmenybę, augina. Aš jaučiu, kad dirbu prasmingą darbą. Tai yra labai svarbu žmogaus gyvenime. Į darbą aš einu su džiaugsmu ir užsidegimu.

 

AKTUALU
Vaiko globa
Keturi žingsniai link vaiko globos

Kasmet vis daugiau ir daugiau asmenų bei šeimų nusprendžia tapti globėjais ar įtėviais. Nepaisant to, iki šiol jų labai trūksta – apie 1,5 tūkst. įvairaus amžiaus šalies vaikų kasmet lieka globos institucijų priežiūroje. Kokių žingsnių imtis norint pradėti globoti vaiką?


 

Transporto priemonių aukcionas
Transporto priemonių aukcionas

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbia nusidėvėjusio, nereikalingo arba netinkamo (negalimo) naudoti materialinio turto viešą pardavimo aukcioną

Aukcione bus parduodamos nebetinkamos eksploatacijai transporto priemonės – lengvieji automobiliai (jų aprašą galite rasti ČIA). Visi automobiliai (14 vnt.) bus parduodami sujungus juos į vieną parduodamą turtinį kompleksą už 3500 Eurų. Minimalus kainos didinimo intervalas – 50 Eur.

Parduodami automobiliai yra skirtingose Lietuvos vietose ir nebus suvežti į vieną vietą. Turto buvimo vietos nurodytos sąraše. Parduodamą turtą galima apžiūrėti nurodytose turto buvimo vietose iki 2021 m. gegužės  25 d., darbo  dienomis nuo 8.00 iki 17.00 val. Būtinas išankstinis susitarimas su Sąraše  nurodytu kontaktiniu asmeniu.

Aukcionas įvyks 2021 m. gegužės 27 d. (ketvirtadienį) 10.00 val. per MS „Teams“ platformą ir bus įrašomas. Atsižvelgiant į tai, rekomenduojame prieš renginį pasitikrinti interneto ryšį, mikrofono bei vaizdo kameros veikimą. Taip pat, siekdami užtikrinti sklandžią renginio eigą, prašome gerbti kitus dalyvius bei, jų pranešimų/pasisakymų metu, savo mikrofoną laikyti išjungtą. Galiausiai, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad aukciono dalyviai MS „Teams“ priemonėmis galės matyti kitų šiame renginyje dalyvaujančių dalyvių vardus bei pavardes, taip pat vaizdo/garso duomenis, jei atitinkamas dalyvis pasirinks kompiuterinėje programoje šiuos duomenis skelbti. Todėl dalyviai, prisijungdami prie šio posėdžio per MS „Teams“ programą, kartu patvirtina, kad sutinka su aukščiau nurodytomis renginio vykdymo ir dalyvavimo jame sąlygomis, taip pat su posėdžio vaizdo ir garso įrašo (ar tik garso) darymu. Pranešame, kad įrašas bus saugomas 10 dienų ir vėliau bus ištrintas. Plačiau apie asmens duomenų tvarkymą galite sužinoti kreipdamiesi į atsakingą asmenį.

Pirmajam aukcionui neįvykus, neparduotas turtas bus parduodamas kitame aukcione tokia pat tvarka 2021-06-03, 10.00 val.

Atsakingas asmuo – Raimundas Idas, Mob. tel. 8 618 16887, El. p. raimundas.idas@vaikoteises.lt

Visi norintys dalyvauti aukcione iki 2021-05-25 atsakingam asmeniui nurodytu elektroniniu pašto adresu  turi pateikti:

  1.  Prašymą dalyvauti aukcione (laisva forma, toje pačioje  el. žinutėje);
  2. Tapatybę įrodančio dokumento, o juridiniai asmenys įmonės registravimo ar jį atitinkančio dokumento kopijas.
  3. Įgaliojimo kopiją, jei pirkėjas atstovaujamas.

 

Registruojant tiesioginio aukciono dalyvį, jam suteikiamas tiesioginio aukciono dalyvio numeris.

Nuoroda prisijungimui prie aukciono per MS „Teams“ platformą bus išsiųstos el. paštu tik pateikusiems visus reikiamus dokumentus, atsakant jiems į  laiškus su prašymais dalyvauti aukcione. Pateikusiems ne visus dokumentus prisijungimo nuorodos nesiųsime.   

Už aukcione nupirktą turtą atsiskaitoma per 3 (tris) darbo dienas pavedimu į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos a.s. LT907300010158839719, AB Swedbank,  įmonės kodas – 188752021.

Aukciono laimėtojui visi dokumentai įrodantys jo teisę į įsigytą turtą bus perduoti ne vėliau kaip per tris darbo dienas ir tik pilnai sumokėjus už įsigytą turtą.

Nupirktą turtą, iš jo buvimo vietų, laimėtojai išsigabena patys per 10 kalendorinių dienų. Aukciono rengėjas už parduoto turto kokybę neatsako ir jokių pretenzijų nepriima.


 

Tapk Vaikų tarybos nariu
Tapk VAIKŲ TARYBOS nariu!

Tapk Vaikų tarybos nariu!

 

Kelk klausimus ir vaiko teisių apsaugos temomis diskutuok su politikos, kultūros, švietimo, sveikatos bei kitais visuomenės atstovais. Tapęs Vaikų tarybos nariu, teik Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai siūlymus, rekomendacijas, būk šios Tarnybos patarėju, o svarbiausia –

atstovauk visų Lietuvos vaikų balsui!

 

Kviečiame 7-16 metų vaikus kandidatuoti į Vaikų tarybą.

 

Net 15 labiausiai motyvuotų kandidatų turės unikalią progą dirbti Tarnybai patariančioje komandoje, galės tiesiai vaikų gerovės specialistams išsakyti tikruosius vaikų rūpesčius ir problemas.

 

Šios išskirtinės patirties metu kiekvienas Vaikų tarybos narys prisidės prie visų Lietuvos vaikų gerovės.

 

Jeigu gali ir nori, mes laukiame Tavęs: būkime partneriai, būkime draugai, dirbkime kartu!

 

 

Svarbu žinoti

 

+ Vaikų taryba renkama 2 metų kadencijai. Planuojami mažiausiai 8 tarybos posėdžiai, kuriuose dalyvausi.

 

+ Posėdžiai bus produktyvūs, įdomūs ir naudingi, nes juose dalyvaus įvairių sričių specialistai, žinomi ir daug pasiekę ekspertai, kuriems galėsi išsakyti savo lūkesčius ar nuogąstavimus.

 

Diskusijoms ir problemų aptarimui posėdžių moderatoriai pasitelks interaktyvias, žaismingas, dar nebandytas priemones ir formas, kurios Tau tikrai patiks!

 

Dalis posėdžių bus organizuojami nuotoliniu būdu, o jei vyks gyvai, Tau nereikės rūpintis kaip pas mus atvyksi: Tavo kelione į posėdžius ir visa dienos programa pasirūpinsime mes!

 

Nesvarbu, tau 8 ar 16 metų. Svarbu, kad turi noro ir motyvacijos išsakyti, kas Tau ir Tavo bendraamžiams kelia nerimą, kokias problemas matai, ko trūksta, ar yra per daug, gal ką nors keistum arba imtumeisi naujų sprendimų vaiko teisių užtikrinimo temoje.

 

 

Ką reikia padaryti?

 

+ Sukurti prisistatymo filmuką ir siųsti jį mums, UŽPILDŽIUS ŠIĄ ANKETĄ.

 

+ Anketą atsiųsti iki 2021 m. birželio 1 dienos.

 

Vaikai į tarybą kviečiami kandidatuoti savanoriškais tikslais ir turi turėti savo tėvų ar globėjų (atstovų pagal įstatymą) sutikimą. Sutikimo forma

 

 

Jei Tau rūpi, nedelsk – gal TU esi tas, kurio balsas jau netrukus atstovaus visiems Lietuvos vaikams!

 

 

Vaikų tarybos veiklos nuostatai.

 

Tapk Vaikų tarybos nariu


 

Vaiko teisių apsauga

Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, jog vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina valstybė ir jos institucijos, vietos savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

Antrinės teisinės pagalbos teikimas šeimoms 

Vaikus priimantys asmenys

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

 

X