Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

NAUJIENOS

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

R. Dačkaus nuotr.
Vaikų taryba: nei vienas vaikas mokykloje neturi jaustis kitokiu

Į trečiąjį posėdį susirinkę Vaikų tarybos atstovai sako, kad nei vienas vaikas mokykloje nenori jaustis kitokiu, todėl jau šiandien turime ruoštis pokyčiams. Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose nuo 2024-ųjų rugsėjo turi būti sudarytos sąlygos mokytis ir gerai jaustis, ir specialiųjų poreikių bei neįgalią turintiems vaikams. Lietuvos vaikų balsą atstovaujantys Vaikų tarybos nariai įsitikinę, pokyčiams turi pasiruošti visa švietimo sistema ir mokyklų bendruomenės, kad mokytojos ir mokiniai naujų klasės draugų lauktų kupini tolerancijos, pasiruošę padėti ir suprasti. 

Vaikų taryba – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos patariamasis balsas – aptarė įtraukiojo švietimo problemas. Įtraukusis švietimas – tai ugdymas, kai kiekvienam vaikui suteikiama teisė gauti kokybišką ugdymą ir pagalbą. Tai specialiųjų poreikių vaikų ugdymas kartu su kitais vaikais, pritaikant aplinką ir individualizuojant ugdymo procesą.

Siekdama atkreipti dėmesį į būsimus pokyčius, Vaikų taryba diskutavo kokius namų darbus jau dabar turi atlikti mokyklų vadovai, pedagogai, mokiniai ir jų tėvai. Vaikai įsitikinę, kiekvienam mokiniui mokykloje turi būti saugu, patogu, kiekvienam turi būti sudarytos sąlygos semtis žinių ir gauti visapusišką pagalbą. Tai svarbu ne tik specialiųjų poreikių turintiems vaikams, bet ir jų bendramoksliams.

„Kol kas kyla labai daug klausimų – kaip vyks mokymosi procesas, kas padės vaikams, kuriems sunkiau seksis. Tai greičiausiai priklausys nuo paties vaiko bei klasės pasirengimo, nuo informacijos, kuri bus pateikta. Svarbu kalbėtis ir ruoštis 2024-ųjų rugsėjo 1-ajai“, – sako Vaikų tarybos narys Klaipėdos licėjaus penktokas Vytenis Jurgelionis.

Vaikų tarybos nariai siūlo daugiau kalbėti apie įtraukųjį ugdymą klasės valandėlių metu. Pasak jų, vaikams reikia ir teorinių žinių, ir gyvų susitikimų, bendravimo su šiandien dar specialiąsias mokyklas lankančiais vaikais. Vienas svarbiausių pasiūlymų – vienyti bendrojo ugdymo ir specialiųjų mokyklų, dienos centrų bendruomenes, organizuojant bendrus renginius, šventes, kitas veiklas.

Pasak Vaikų tarybos iniciatorės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, įtraukusis švietimas turi tapti prioritetu.

„Įtraukusis švietimas – tema nevaikiška, tačiau labai svarbi vaikams. Tam, kad nuo 2024 m. į visas bendrojo ugdymo įstaigas būtų integruoti specialiųjų poreikių turintys vaikai, turime pasiruošti visi. Suaugusieji gali pasirūpinti reikalingais įstatymais, tačiau tikrai niekas negali pakeisti vaikų noro draugauti ir padėti, kaip ir gebėjimo suprasti bei priimti kitą vaiką“, – sako I. Skuodienė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė įsitikinusi, jau dabar turi keistis ugdymo turinys, mokytojų rengimas, turi būti sukurta pagalbos mokiniui, mokytojui, mokyklos bendruomenei sistema, kad atėjus 2024-siems būtų pasiruošta užtikrinti švietimo pagalbą, lygias galimybes, ugdymosi prieinamumą ir toleranciją silpnesniam vaikui.

 „Jau dabar reikia ruoštis, kad specialiųjų poreikių ar negalią turinčių vaikų priėmimas bendruomenėje būtų kuo sklandesnis, o vaikai turėtų saugią ir įkvepiančią aplinką kurti, mokytis, bendrauti su bendraamžiais ir tobulėti“, – pridūrė Tarnybos vadovė.

Bendrojo ugdymo mokyklas šiuo metu lanko 2,5 tūkst. specialiuosius poreikius turinčių vaikų, tai sudaro 7 proc. visų mokyklas lankančių mokinių. 2024 m., kai specialiųjų poreikių vaikai galės laisvai rinktis mokyklą pagal savo gyvenamąją vietą ir norus, šis skaičius turėtų išaugti.

Į Vaikų tarybą išrinkta penkiolika narių iš visos Lietuvos. Moksleiviai posėdžiams, kurių kiekvienas yra susietas su aktualiomis temomis, ruošiasi bendraudami socialiniuose tinkluose, kur savo idėjomis dalijasi ir su kitais bendraamžiais.  Iš viso per metus yra numatyta ne mažiau keturi vaikų tarybos posėdžiai, kuriuose kviečiami dalyvauti ir skirtingų sričių specialistai, žinomi ir daug pasiekę tų sričių, kurios tampa Vaikų tarybos diskusijų objektu, atstovai.

Vaikų tarybos kvietimas ruoštis pokyčiams, kurie laukia 2024-ųjų rugsėjį (vaizdo medžiaga) – https://youtu.be/u3GQUJUmE5E


 

Multidimensinė šeimos terapija: sunkumų turinčiam jaunuoliui keistis padeda visa šeima

Lietuvoje startavo pagalbos programa vaikams ir jaunuoliams, kurių elgesys ryškiai skiriasi nuo įprastų amžiaus, kultūros ir etinių normų, yra socialiai nepriimtinas. Šiuo metu pagalba teikiama Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos regionų gyventojams. Pagalba teikiama terapijos forma ir yra orientuota į visą šeimą, kitus jaunam žmogui artimus žmones. 

„Mes augame bendraudami su savo vaiku. Kylantys sunkumai ­–  neišvengiama santykio su vaiku dalis. Todėl norime, kad tėveliai, susidūrę su vaiko ar paauglio maištavimu, smurtiniu elgesiu, priklausomybėmis, matydami, kad jis bėga iš pamokų ar pasiduoda neigiamai bendraamžių įtakai, neliktų vieni. Palaikome vaikus ir tėvus padėdami jiems patiems sutarti, kokių pokyčių šeimoje jie norėtų“, – apie Multidimensinės šeimos terapijos privalumus kalba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Išskirtinė pagalbos teikimo forma terapiniai pokalbiai

Tarnybos vykdomo projekto vadovė Monika Beniulytė pastebi, kad terapinė pagalba šeimai sulaukė susidomėjimo. Šiuo metu į pagalbą teikiantį  specialistą gali kreiptis šeimos, gyvenančios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir šimto kilometrų spinduliu aplink didžiuosius šalies miestus.

Nors įvairių paslaugų šeimai šiuo metu gausu, M. Beniulytė tvirtina, kad šios programos išskirtinumas yra forma – specialiai parengto darbuotojo terapiniai pokalbiai su šeima.

„Pagalba per terapinius pokalbius unikali tuo, kad jaunuolio nepriimtino elgesio priežasčių ieškome ir sprendimus kuriame kartu su visa šeima. Jaunuolio elgesys keičiamas keičiant jo paties ir tėvų bei artimųjų santykius tarpusavyje. Su šeima dirbantis vienas ir tas pats specialistas susitikimų metu padeda tėvams ir vaikams bendrauti kitaip, atidžiai vieniems kitus išklausant, atvirai kalbant, kartu apmąstant vaiko elgesio priežastis ir pasekmes“, – terapinės pagalbos privalumus vardija M. Beniulytė.

Svarbi motyvacija ir pasiryžimas keistis

Sėkmingam rezultatui svarbiausias yra paties jaunuolio noras keistis. O bendram darbui pradėti pakanka, kad bent vienas iš tėvų norėtų dalyvauti programoje ir padėti savo vaikui keistis į gerąją pusę bei suprastų, kad toks pokytis įmanomas tik keičiantis visai šeimai.

„Mes tvirtai tikime, kad pati šeima yra geriausias vaistas ir pagalbos sau šaltinis. Todėl geriausia, ką galime padaryti, tai palaikyti vaikus ir tėvus, skatinti abipusę pagarbą, ugdyti tarpusavio pasitikėjimą, padėti patiems sutarti dėl norimų pokyčių ir palydėti link jų“, – kalba pilotinės programos vadovė.

Susitikimai įprastai trunka nuo 4 iki 6 mėnesių. Vaikas ar paauglys ir jo tėvai, kiti artimieji, kiekvieną savaitę susitinka su specialistu vienos-dviejų valandų pokalbio.

Susitikimai su šeimą lydinčiu specialistu vyksta biure, namuose ar kitoje vietoje. Sutariama, kur bendrauti visiems bus patogiau. M. Beniulytė pastebi, kad prireikus palaikymo kitu metu ar tiesiog norint pasitarti – specialistas visada yra pasiekiamas.

Paslauga nemokama, reikia kreiptis tiesiai koordinatorių

Dėl susitikimo su specialistu galima kreiptis tiesiogiai į regiono koordinatorių. Plačiau aptarę jūsų šeimos situaciją telefonu, sutarsite dėl pirmojo susitikimo.

„Jums paskirtas Multidimensinės šeimos terapijos specialistas šio susitikimo metu smulkiau papasakos apie jūsų bendrą kelią, apie save ir, žinoma, norės geriau pažinti jūsų šeimą: sužinoti apie jūsų sunkumus bei išklausyti patį vaiką“, – paaiškina programos koordinatorius Kaune Justinas Didvalis.   

Koordinatorius atkreipia dėmesį į vieną svarbią detalę: „Viskas, apie ką kalbama susitikimų metu, yra konfidencialu ir lieka tarp mūsų. Abipuse pagarba ir pasitikėjimu grįstų terapinių pokalbių metu galėsite visiškai atvirai išreikšti savo rūpesčius bei kartu ieškoti bendro sutarimo, ką šeimoje reikėtų daryti, kad jūsų vaiko netinkamas elgesys pasikeistų.“

J. Didvalis sako, kad darbas tik prasideda, o sėkmės istorijų čia tikrai bus. Į pabaigą einantis pirmųjų susitikimų maratonas rodo kintantį jaunuolių elgesį, o anksčiau mažai vienas su kitu bendravę šeimos nariai, po kelių mėnesių nuoseklaus darbo, išmoksta atvirai kalbėtis ir vienas kitam išsakyti rūpimus dalykus, savo jausmus. Anot programos atstovų, tuomet jie tikrai dažniau pastebi teigiamas vienas kito savybes.

Multidimensinė šeimos terapija, kaip pagalba šeimai teikiama JAV ir keletoje kitų Europos valstybių.

Koordinatorių kontaktus ir daugiau informacijos rasite čia https://vaikoteises.lt/projektai/multidimensine-seimos-terapija/


 

Liūdintis vaikas
Ilma Skuodienė: „Nė vienas vaikas neturi patirti smurto“

Pastarųjų trejų metų statistika rodo, kad nors smurto atvejų prieš vaikus mažėja, tačiau Lietuvoje per metus smurtą patiria keli tūkstančiai vaikų – dažniausiai tai fizinis smurtas, kiek rečiau pasitaiko nepriežiūros atvejų. Lapkričio 19 d. minimai Pasaulinei smurto prieš vaikus prevencijos dienai, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba atkreipia visuomenės dėmesį, kad jokios smurto formos prieš vaikus negali būti toleruojamos.

Remiantis statistika, per praėjusius metus mažiau nepilnamečių patyrė įvairių formų smurtą nei 2019 m. 2020 m. nuo smurto nukentėjo 2476 vaikai (2019 m. – 3411). Iki šių metų lapkričio 15 d. 2222 vaikai patyrė smurtą. Net 45 proc. visų smurto atvejų fiksuojami artimoje aplinkoje, tai reiškia, kad prieš vaikus itin dažnai smurtauja patys artimiausi jiems žmonės – tėvai.

„Mes, suaugusieji, turime mokytis kalbėti su vaiku, jį išklausyti, suprasti, kartu ieškoti sprendimų. Nė vienas vaikas neturi patirti smurto, tad kviečiame žmones susitelkti ir įvertinti savo veiksmus, pergalvoti, kokią nepataisomą žalą smurtas daro kiekvienam besiformuojančiam vaikui. Rūpinkimės vaikų gerove, o pastebėjus smurtą – nelikime abejingi“, – sako Tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Daugiau nei pusė iš visų smurto atvejų nustatyta fizinio smurto – 52 proc., nepriežiūros – 35 proc.

Nors smurtą patiria visų amžiaus grupių vaikai, tačiau duomenys rodo, kad daugiausia smurtą kenčia vaikai nuo 10 metų. Pastebėta, kad dažniau smurtaujama prieš berniukus. Remiantis pastarųjų trejų metų duomenimis, vidutiniškai per metus apie 67 proc. smurto atvejų fiksuojama miestuose.

„Nors statistika rodo mažėjimo tendencijas, tikrasis smurto prieš vaikus mastas gali būti daug didesnis. Tikėtina, kad pernai ir dalinai šiemet, dėl karantino situacijos mažėjant gaunamų panešimų skaičiui iš ugdymo ar gydymo įstaigų, dienos centrų, vaiko teisių gynėjai ne visada turėjo galimybę sužinoti apie skriaudžiamus vaikus. Kaip rodo patirtis, neretai ir patys suaugusieji savo elgesyje neatpažįsta smurto“, – teigia I. Skuodienė.

Nors visuomenėje smurtu dažnai laikomas tik fizinio skausmo sukėlimas, užmirštama, kad smurtu prieš vaiką laikomas ir vaiko žeminimas bei nepagarba jam, nuolatinis rėkimas ant vaiko, , visa tai yra psichologinis smurtas.

Lietuvos įstatymais yra apibrėžtos 4 smurto prieš vaikus formos – fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas bei vaiko nepriežiūra. Lengviausiai iš visų formų atpažįstamas fizinis smurtas: pliaukštelėjimas, trenkimas, mušimas. Psichologinis smurtas – tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, vaiko normaliai raidai būtinos veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas. Seksualiniam smurtui priskiriami įvairūs prisilietimai prie intymių vaiko vietų, vertimas liesti kito žmogaus intymias vietas, sekso scenų rodymas ar jo seksualinis išnaudojimas. Smurtu įvardijama ir vaiko nepriežiūra, kuri reiškia nuolatinį vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimą ar aplaidų tenkinimą.

Vaiko teisių gynėjai kviečia žmones nelikti abejingais vaikų kenčiamai agresijai ir prievartai bei primena, kad bet kokį įtarimą dėl smurto prieš vaikus reikėtų vertinti rimtai ir atsakingai, nedelsiant informuojant apie konkrečius atvejus vaiko teisių apsaugos specialistus arba policijos pareigūnus.

Pastebėjus smurto prieš vaikus atvejį apie tai informuokite artimiausią Vaiko teisių apsaugos skyrių arba skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112. Vaiko teisių gynėjai reaguoja ir vertina kiekvieną pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, įskaitant ir bet kurios formos smurtą.


 

Enrika Diulaj su vėliava
Vaiko teisių gynėja: ir apsuptas prabangos vaikas gali būti nelaimingas

Žalingų priklausomybių kankinami, smurtaujantys suaugusieji. Besiskiriantys, vienas prieš kitą vaiką nuteikti bandantys tėvai. Beveik skurde gyvenantys ir prabangos apsupti, bet nelaimingi vaikai. Tai – atvejai, su kuriais dažnai susiduria Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Telšių apskrities budėtoja Enrika Diulaj. Tačiau ji pastebi ir šviesių dalykų – smurto prieš vaikus atvejų mažėja.

Gyvenimas ugnies fronte

Dar iki tampant vaiko teisių gynėja, Enriką sukrėsdavo vaikų nepriežiūros, smurto šeimoje atvejai. Kartą sau pasižadėjo: darys viską, kad to būtų išvengta, kad vaikams būtų saugu. ,,Noriu, kad būtų daugiau laimingų vaikų, noriu prisidėti prie to, kad Lietuvoje mūsų mažiesiems piliečiams taptų maloniau, geriau gyventi, kad sumažėtų smurto“, – pasak Enrikos, visos Tarnybos, jos skyrių, kiekvieno specialisto darbas kasdien atneša po kruopelę gėrio.

Optimistiškai ją nuteikia oficialioji statistika, kad smurto prieš vaikus Lietuvoje po truputį mažėja. Tačiau siekiamybė, primena vaiko teisių gynėja – kad tokio smurto visiškai neliktų.

„Jeigu tėvai girtauja ar turi kitų žalingų priklausomybių, stokoja socialinių įgūdžių, – tokioje aplinkoje vaikas gyvena lyg ugnies fronte, kur išgyvenimas tampa savotišku iššūkiu. Nepriežiūra – baisi smurto forma. Nesikalbėjimas su vaiku, jo jausmų ir norų menkinimas, emocinių poreikių ignoravimas vaiką luošina ne mažiau nei fizinis smurtas. Tokiai šeimai reikalinga didelė pagalba. Jei suaugusieji bandytų įsijausti į vaiko padėtį, į jo emocinę būseną, suprastų, kokį košmarą kartais kuria savo sūnui ar dukrai, kaip žaloja juos ir tuo pačiu save... Juk kaip atgal sugrįžta atiduota meilė, taip sugrįžta ir nemeilė“, – mintimis dalinasi padėti šeimoms vykstanti Enrika.

Karai, kur nėra laimėtojų

Enrikai tenka gelbėti ne tik fiziškai skriaudžiamus vaikus. „Kai matau, kad šeimoje, kur viskas švyti prabanga, vaikas jaučiasi nelaimingas, tarp tų prabangių blizgučių nebėra nei kruopelės meilės vaikui, kai jis pats kreipiasi į specialistus pagalbos ir prašo surasti jam globėjus, kyla daug klausimų. Tuomet klausiu savęs – kas nutiko šiems žmonėms ir kaip geriausiai padėti tokiai šeimai?“ – sako Enrika.

Vaiko teisių gynėja pabrėžia, kad dažna vaikų psichologinių kančių priežastis yra tėvų skyrybos: ,,Vaikas galvoja, kad jis tapo blogas abiem tėvams, kad ,,neišpildo“ jų norų, kai tėvai dalinasi turtą ir... vaikus. O kur dar visas tuntas giminių, kurie įsisuka į skyrybų verpetą ir vaiką tempia kiekvienas į savo pusę ar tampa ,,nepakeičiamais patarėjais“. Tokiuose karuose laimėtojų nėra, o labiausiai kenčia emociškai sužeistas tarp dviejų besiskiriančių suaugusiųjų ,,tampomas“ vaikas. Su tėvais kalbamės, kad toje sumaištyje jie būtinai pastebėtų vaiką ir atsižvelgtų į jo išgyvenimus. Jis gyvens su potyriais, kurie gali jį sužaloti ilgam. Skiriasi tik tėvai, bet vaikas nesiskiria nei su mama, nei su tėčiu. Jis turi teisę lygiavertiškai bendrauti su abiem“.

Kiekviena šeima – lyg žiburys

Dirbdama su šeimomis Enrika stengiasi suprasti jų individualų gebėjimą priimti pagalbą, suvokti problemos gylį ir padėti šeimai eiti požiūrio ar minčių keitimo link. ,,Vos pagavusi mažytę viltį, kad žmogus gali atsisakyti priklausomybės, ištariu: ,,Tu gali įsikibti į šį vilties blyksnį, į savo blaivias mintis, į kitokio, pilnavertiškesnio gyvenimo džiaugsmus, kur tu save atrasi talentingą, mylimą ir mylintį. Ir tai bus ne pasaka iš knygos, o tavo gyvenimas. Neapžįstu žmonių, kurie gyvenime neklydo, bet reikia remtis išmintimi ir nelikti klaidoje, kuri yra lyg juodas raištis ant akių. Geriau ją paversti gyvenimo pamoka, priežastimi keistis ir atsispyrus į dugną kilti“, – išgyvenimais dalinasi Enrika.

Enrika teigia, kad ne kartą į šeimą yra tekę vykti tamsiu metu, duobėtu keliu į kažkur  priešaky stūksantį namelį, kurį išduoda tolumoje namo lange spindinti šviesa. Kiekvienoje šeimoje yra šviesa, tik ją reikia uždegti ir neleisti užgesti. ,,Šviesiausias šeimos spindulys – vaikai. Ir jautriausias spindulys neglobojamas blėsta, o mes dirbame, kad juodų debesų šeimos padangėje būtų kuo mažiau. Ir mums sekasi. Matome, kad vis daugiau šeimų mus pasitinka ne kaip baudėjus ar priešus, o kaip pagalbininkus. Atvykstu kartu su kolega padėti šeimai pasveikti. Esu dirbusi medicinoje, slaugytoja. Teko gydyti fizines žaizdas. Žinojau, kad kiekviena žaizda gali atsinaujinti, jei tinkamai jos neprižiūrėsi, o ir skausmo priežastis dažniausiai ne tik tame taške, kurį nurodo žmogus. Dabar, kai esu vaiko teisių gynėja, matau, kad ir šeimų skausmuose – tas pats. Iš pirmo žvilgsnio, lyg problema mažytė, o kai giliniesi, pamatai, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Daug išmokau gyvenime įvairiose darbinėse veiklose, visos reikalingos patirtys dabar sugrįžta kitiems, jomis dalinuosi ir džiaugiuosi, kai matau, kad šeimai galėjau padėti, kad siūloma pagalba buvo išgirsta ir priimta, kad šeimos nariai tampa laimingesni, kad keičiasi tėvų ir vaikų santykis, sujaudina, kai  sulaukiu šeimų dėkingumo“, –  sako Tarnybos Telšių Vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoja Enrika.

Mintyse – apybraižų knyga

Enrika – tikra žemaitė: tvirto charakterio, nebijanti iššūkių, darbo, neslepianti savo talentų. O jų turi nemažai: rašo poeziją, prozą, kuria dainas ir dainuoja pati.

Dabar telšiškės mintyse bręsta sumanymas – sukurti apybraižų rinkinį, kaip ignoruojami vaikų poreikiai, jausmai šeimose, su kokiais išgyvenimais jie susiduria, kai suaugusieji pasineria tik į save.

Anksčiau dirbdama aplinkosaugos srityje Enrika rašė straipsnius apie gamtą, kuri ir dabar išlieka jos didžioji meilė ir išminties šaltinis.

Kelionės, knygos, tapyba, liaudies dainos, dainuojamoji poezija yra dar keletas Enrikos aistrų. Kažkada kelionėje į Prancūziją susipažinusi su savo vyru šios šalies piliečiu dabar į keliones ji leidžiasi su juo ir judviejų vaikais – studente dukra ir dvyliktoku sūnumi.

„Vaikai dabar daug ko semiasi iš manęs, o aš atiduodama vis turtėju“, – pastebi pašnekovė.

Enrika ne kartą yra dalyvavusi autorinės muzikos festivaliuose, kuriuose pritardama gitara atlieka savo kūrybos dainas. „Savo vaikus auginau su pasakomis ir lopšinėmis, dažnai dainuodavau ir tas, kurias man dainuodavo mama. Pamenu, mano mažyliai akeles užmerkdavo vos tik pradėjus dainuoti senovinę, mylimą lopšinę. Dalinuosi jausmais – vaikas saldžiai miega tik tada, kai jaučiasi mylimas, saugus. Mylėkim savo vaikus, sekim jiems pasakas, dainuokim lopšines, tiesiog būkim su jais, žaiskim ir juokimės kartu, pažiūrėdami į akis pritariamai linktelėkim, girdėkim ir išklausykim savo vaikus. Tai nieko nekainuoja, bet sukuria didelius artumo ir dvasios turtus“, –  šypsosi vaiko teisių gynėja ir uždainuoja liaudies dainą.

 

<p>Giedrės Starkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.</p>
Vaiko teisių gynėja: prie sklandytuvo vairo dar sėsiu, kol kas ir ant žemės labai daug darbų

„Augau Kaune, šalia S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo. Labiausiai mėgau stebėti į dangų kylančius lėktuvus. To stebuklo net vaikiškose svajonėse nedrįsau susieti su savimi, paniškai bijojau aukščio. Bet laikas parodė, kad viskas įmanoma, reikia tik noro ir daug kantrybės. Tą nuolat kartoju žmonėms, su kuriais dabar dirbu – palūžusiems, valdomiems priklausomybių. Juk visas ribas sau nustatome patys“, – įsitikinusi psichologė Giedrė Starkevičiūtė.

Giedrė išbandė įvairius sklandytuvus, teko sėsti į pokarį menantį, sportinį bei savo favoritą LAK-12 „Lietuva“, sukurtą pagal pirmojo plastikinio lietuviško sklandytuvo prototipą. Per vienuolika  sklandymo metų ji įveikė stiprią aukščio baimę. Šiandien ji save realizuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje ir padeda žmonėms kovoti su jų vidiniais sunkumais.

Suklupusius tėvus labiausiai veikia vaikų žodžiai

G. Starkevičiūtė dirba Kauno apskrities mobiliojoje komandoje. Kartu su priklausomybių ir socialinės srities specialistais vyksta į sudėtingą krizę išgyvenančios šeimos namus, bendrauja, stengiasi kuo tiksliau identifikuoti problemas, siūlo jų sprendimo kelius. Problemos gilios, o kartais ir iš kartos į kartą perduodamos.

Visada kalbasi ir su vaikais. Psichologė paaiškina, jog pasitikėjimu grįstas pokalbis svarbus tam, kad vaikų akimis galėtų pamatyti, su kuo šeima susiduria: „Jie atvirai pasakoja, kaip gyvena, kokius sunkumus patiria“.

Specialistėms vaikų žodžiai yra reikšmingas resursas, motyvuojant tėvus keisti elgesį, gydytis nuo alkoholizmo. Kiek gilios priklausomybės, kiek stipriai pažeisti žmonės, vis tiek savo vaiką nori matyti laimingu. Tad viena iš jų užduočių yra perteikti vaikų jausmus: ką išgyvena, kai suaugusieji namuose neblaivūs, kai trūksta dėmesio, maisto, o vaikiškus pečius užgula buities rūpesčiai. Dažnai tada ir įvyksta lūžis.

„Tikriausiai manome, kad nuo alkoholio priklausomoje šeimoje tėvų ir vaikų santykiai būtinai pažeisti, bet tai nėra taisyklė. Vaiko jausenos ir lūkesčių perteikimas tėvams vyksta labai jautriai, stengiantis esamo ryšio nepažeisti ir nepakenkti tarpusavio santykiams“, – tokias darbines situacijas Giedrė prilygina aukštajam pilotažui, psichologijos subtilybių specialistė mokosi ir nuolat save tobulina jau dešimt metų.

Mobiliosios komandos psichologė įgijo socialinės psichologijos ir medicinos psichologijos magistro laipsnį, baigė individualaus konsultavimo Geštalto terapijos kursą, mokėsi meno terapijos, nuolat gilina profesines žinias įvairiuose mokymuose ir seminaruose, parašiusi ne vieną mokslinę publikaciją.

Sudėtingo likimo žmones pasiekia per meną

Profesionali psichologė aktyviai šviečia visuomenę psichologijos tematika, o dailės ir kino terapiją dažnai pasitelkia bendrauti su ypatingomis auditorijomis: už sunkius nusikaltimus bausmę atliekančiais nepilnamečiais, sudėtingo elgesio jaunuoliais globos namuose.

G. Starkevičiūtė pasakoja, kad priskaičiuojama šimtai terapijos formų: nuo plačiai žinomų dailės, judesio iki netikėčiausių, tokių kaip ugnies, šalčio, net gyvačių prisilietimo. Su komandos kolegėmis, kaip vieną iš pagalbos būdų, ji išbandė kino terapiją. Pašnekovė nebejoja, kad bet kurį gyvenimo įvykį ar reiškinį galime tik matyti, o galime sąmoningai pažvelgti į jį giliau. Štai ir filmo peržiūra  atveria klodus patirčių, nes mūsų užslėptus jausmus pasiekia per vaizdą ir garsą, sukuria saugią aplinką save pažinti.

„Kino juosta, spektaklis, paveikslas ar bet kuris kitas meno kūrinys tarsi veidrodis atspindi mūsų vidų. O mūsų reakciją nulemia daugybė aplinkybių: emocinis intelektas, išsilavinimas, vertybės, gyvenimiška patirtis ar net tos dienos nuotaika.  Tinkamai parinkta terapijos forma gali padėti ten, kur kita pagalba mažai veiksminga“, – terapijos reikšmę įvardija specialistė.

Kaip vieną iš pavyzdžių, Giedrė pateikia vasaros susitikimą su kalinčiais nepilnamečiais. Pasitelkus tam tikras psichologijos technikas, specialistė tuokart nuteistuosius pakvietė suformuluoti sau gyvenimo kitapus grotų viziją ir atidžiai stabtelti ties tuo, kiek jų pačių pastangų ir valios reikia tam pasiekti. Akcentuoja, kad svarbiausias tikslas buvo padėti jaunuoliams suvokti, kad sprendimai yra jų pačių valioje ir tik maža dalimi priklauso nuo aplinkybių.

Norėjo išbandyti kuo daugiau skirtingų sklandytuvų

Sklandymo pamokas G. Starkevičiūtė pradėjo lankyti dar studentė. Skelbimą apie rengiamus kursus rado vakarodama prie psichologijos mokslų. Užsirašė. Kai savo planais pasidalijo su artimaisiais ir draugais, to rimtai niekas nepriėmė. Visi žinojo apie Giedrės panišką aukščio baimę, ji ir aukštis atrodė nesuderinami dalykai.

„Ryžausi atsikratyti baimių. Kiekvieną savaitgalį treniravausi, labai stengiausi. Skraidžiau ir pokariu konstruotu sklandytuvu, ir sportiniu, bet labiausiai norėjau pakilti lietuvišku vienviečiu sklandytuvu LAK-12 „Lietuva“. Sukurtas treniruotis patyrusiems sklandytojams, šis gražuolis turi vertę kaip rekordinis atviros klasės sklandytuvas. O aš dar ir gimusi tais pačiais metais, kai jis sukonstruotas“, – apie savo sklandymo kelią pasakoja profesionali psichologė.

Kad gautų teisę valdyti šį dvisparnį aparatą, sklandytojas turi atitikti labai aukštus meistriškumo standartus, Giedrei prireikė septynerių metų iki pirmojo skrydžio su LAK-12. Atkakli sklandytoja įveikė visus sudėtingus etapus: praėjo sveikatos patikrą, susidorojo su aukščio baime, išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo sklandytojo licenciją. Didžiausias iššūkis šiame kelyje buvo šuolis parašiutu. Aukščio bijančiam žmogui ši užduotis nuo pat pradžių atrodė neįmanoma. Bet noras  gauti licenciją, o kartu ir teisę sėsti prie „Lietuvos“ vairo, buvo stipresnis. Sklandytojos licenciją turi vos kelios moterys Lietuvoje. 

Vis dažniau žvilgsnis krypsta į debesis

Giedrė pasakoja, kad vienuolika metų nuo pavasario iki rudens, kai sklandymo sezonas baigiasi, visus savaitgalius leido Vilniaus Paluknio arba Pociūnų aerodromuose, vienu metu priklausė net dviem sklandytojų klubams. Sportinių rezultatų nesiekė, o asmeniais laimėjimais didžiuojasi: aukščio rekordas – 2 km ir du šimtai metrų, ore, nenutupiant praleisto laiko – keturios valandos. Kad geriau įsivaizduotume sklandytuve patiriamą jausmą, tereikia žinoti, kad debesys vasaros dieną dažniausiai formuojasi pusantro kilometro aukštyje, vadinasi, pilotas yra arti jų.

Sklandytojos meistriškumą rodo sėkmingi skrydžiai LAK-12 sklandytuvu. Aparatas yra dvidešimties metrų ilgio, žemais sparnais, net ir stipriam vyrui jį sunku suvaldyti. Ilgi sparnai liečia žemę kylant ir dėl aukštos aerodinaminės kokybės sklandytuvą sunku priversti nutūpti pasirinktoje vietoje.

„Prie sklandytuvo vairo dar sėsiu, kol kas ir ant žemės labai daug darbų“, – sako Giedrė, prieš tris metus, kai pradėjo dirbti Tarnyboje, atsitraukusi nuo šio hobio.

Ji neslepia: sudėtingi tūpimai ir pakilimai, akimirkos su bičiuliais sklandytojais nuolat iškyla atmintyje. Labiau pavojingų nei romantiškų akimirkų ilgisi, o save pagauna vis dažniau pastebint tinkamą orą skraidyti. Palankiausia skristi, kai susidaro kamuoliniai debesys ir pučia nestiprus vėjas. Laikas kilti?


 

<p>Elžbieta Važinskytė</p>
Savanorystė Afrikoje vaiko teisių gynėjai Elžbietai patvirtino paprastą tiesą: ne materialūs dalykai vaiką daro laimingu

„Lovytėse gulėjo daug kūdikėlių ir nė vienas neverkė. Jie jau buvo išmokę, kad niekas nereaguos, nepaims ant rankų ir nenuramins. Sakiau sau, kad esu stipri, neverkiu, aš ateinu padėti, pamaitinti vaikus, pabūti su jais, bet tuokart ašarų nesulaikiau ir sau pažadėjau, kad jeigu kada nors gyvenime turėsiu galimybę, priimsiu tokį vaikutį į savo šeimą“, – jautriu prisiminimu iš savanorystės kūdikių namuose dalijasi vaiko teisių gynėja 28-erių Elžbieta Važinskytė, šį pavasarį prisijungusi prie Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus komandos.  

Nuo penkiolikos metų Elžbietai tapo svarbu padėti vaikams, į bendras veiklas įtraukė mamą dainavimo mokytoją, dešimt metų jaunesnį brolį. Paauglės paskatinta šeima jungėsi prie iniciatyvos „Meilės lašelis“ ir ilgą laiką savanoriavo kūdikių namuose. Mergina jau nuėjo nemažą patirčių ir pažinimo kelią: dirbo Vilniaus SOS vaikų kaime, Pravieniškių pataisos namuose, studijų metais atliko praktiką Panemunės vaikų globos namuose, dalyvavo misijoje Afrikoje. Su Elžbieta kalbamės, kaip įvairiomis aplinkybėmis sutikti vaikai keitė jos pačios vertybes. 

Afrikos vaikai išmokė džiaugtis mažais dalykais 

Į Kenijos sostinę Nairobį mergina vyko su tikslu prisidėti prie kilnią misiją vykdančios Alice Muhonija. Ši moteris vadovauja Safisha Africa Welfare Foundation organizacijai, padedančiai spręsti mokyklos nelankančių vaikų problemas, mažinti jų atskirtį. Alice įkūrė mokyklą, o savo namuose glaudžia benamius vaikus. Savanorė iš Lietuvos gyveno kartu, padėjo rūpintis šiais vaikais ir dar turėjo pareigų mokykloje. 

Elžbieta pasakoja, kad vaikai ne tik sėmėsi žinių, mokykloje jie pavalgydavo, o kuklūs pietūs dažnai buvo vienintelis jų šiltas maistas tądien. Keturių kambarių butą primenančią mokyklą lankė per šimtas vaikų iš pačių skurdžiausių šeimų, neišgalinčių savo atžalos leisti į valstybines įstaigas, kur mokslas mokamas. Mokykla gyvuoja entuziazmo, labdaringų organizacijų ir savanorių dėka. Kartu dirbo dar viena lietuvaitė, iš Prancūzijos ir Ispanijos atvykusios merginos ir tik keli etatiniai pedagogai.  

Moksleiviai mokosi be aiškių programų, pagal tai, kokią knygą ar mokymo priemonę tuo metu pavyksta gauti. Nepaisant sunkumų, vaikai, anot pašnekovės, be galo žingeidūs, o draudimas vieną dieną neateiti į mokyklą, ten buvo taikomas kaip kraštutinė priemonė už itin didelį nusižengimą. 

Laikas Kenijoje, praėjus porai metų po grįžimo, Elžbietai tebėra labai realus, daug akimirkų, potyrių nepasimiršo: „Stebėdavau kasryt bekele ateinančius mokinukus, alkanus, dažnai nešvariais rūbeliais, o paskui per pertraukas mačiau džiaugsmingai šokančius kieme, dainuojančius. Jų akys švytėjo, jie džiaugėsi, – prisimena pašnekovė. – Tam negali likti abejingas, ši patirtis dar kartą įrodė, kad vaikui reikia labai nedaug, kad būtų laimingas: saugumo, dėmesio“. 

Kalintys vyrai – tie patys neišmylėti vaikai 

Darbą Afrikoje vaiko teisių gynėja vadina likimo dovana, apie galimybę išvykti sužinojo ir apsisprendė ekspromtu. Kaip likimo dovaną įvardija ir kitus savo pasirinkimus, jie turtino, keitė ir visi be išimties susiję su vaikais. Štai socialinės darbuotojos pareigas Pravieniškių pataisos namuose, kur dirbo su kalinčiais vyrais, ji irgi sieja su sau artima sritimi: „Juk nuteistieji – tai tie patys neišmylėti vaikai, ir visos jų bėdos atėjo iš vaikystės“. 

Pravieniškėse išmoko kitaip matyti šiandien už grotų esantį žmogų ir teigia, kad nuteistųjų gyvenimo istorijos dažno iš jų kelią į pataisos namus paaiškina. Ankstyvieji prisiminimai, kur apleistumas, alkis, smurtas, alkoholis ir kiti sunkiai suvokiami dalykai, jų priimami kaip norma. 

Neretai patekdavo į beviltišką padėtį, kai bausmę baigiantiems atlikti vyrams padėjo sutvarkyti dokumentus, gyvenamosios vietos deklaraciją: „Žmogus tuoj išeis į laisvę, klausi kur gyveno, sužinai, kad nieko neturi – vaikų namuose užaugo, tėvas pataisos namuose, motina įkalinimo įstaigoje ir pan. Ir tai ne vieno žmogaus istorija, jos kartojasi“, – dalijasi Elžbieta. 

Todėl dabar, vaiko teisių gynėjos darbe, kai bendrauja su priklausomybių varginamais tėvais, stengiasi iki jų atnešti ir paprastą žinią, kad suaugęs vaikas gali atkartoti jų gyvenimo būdą: „Ar šito norite? O gal vis tik galime drauge ką nors pakeisti? To klausiu tėvelių ir tikslo pasiekti pavyksta, nes juk nė vienas savo vaikui bloga nenori“. 

Specialistė atkreipia dėmesį į paslaugų šeimai gausą, džiaugiasi, kad jų nuolat daugėja, lengvai prieinamos, nemokamos, dirba profesionalai. Ji ragina tėvus pasitikėti pagalbos veiksmingumu ir nepasiduoti su sunkumais susidūrus ar bandant ilgalaikes problemas įveikti. 

Globos namuose suprato, kad vaikui šeimos nepakeis niekas 

Nuo mokinukės iki studijų Elžbieta dirbo aukle, iki šiol lengvai suskaičiuoja visus savo augintus vaikus – jų buvo 17. Nors paauglystėje būta visko, bet mokėsi gerai, lankė muzikos mokyklą ir tėvams, muzikos pedagogams, solinio dainavimo mokytojai bei chorvedžiui, leido puoselėti viltį, kad dukra pasuks jų pramintu keliu. Tačiau paauglė mieliau rinkosi laiką kūdikių namuose nei dainavimo ir fortepijono pamokas.   

„Kaip savanorė startavau kūdikių namuose Kaune. Nuėjau viena, netrukus prikalbinau mamą  ir brolį, kitus pažįstamus. Mama ilgiausiai priešinosi, vis sakė, kad nepajėgs tų mažylių matyti, apsiverks. Bet galiausiai ir ji pasidavė, ir ne vienerius metus savanoriavome drauge“, – didžiuojasi pašnekovė. 

Auklės darbas su rūpestingų šeimų mažyliais ir be tėvų globos augantys kūdikėliai – tarp jų neišmatuojama praraja. Jaunai merginai atsivėrė daugybė klausimų apie žalojančias vaikystės patirtis, prieraišumą, įvaikinimą, atsakymų ieškojo jau vėliau, studijuodama VDU Socialinių mokslų katedroje. 

Prisimena, kad prieš daugiau nei dešimtmetį kūdikių namuose gan liūdna buvo, nors darbuotojai mylintis, atjaučiantys, o tam tikras patirtis jai sunku net perteikti. Mergina rūpinosi trejų metų mažyliais, kai kurie po kelių mėnesių jau pavadindavo mama. Prisimena mergaitę, kuri jos dešimties metų brolį pamačiusi irgi šaukdavo „mama!” Nesuprato, kas ta „mama”, bet pats žodis tikriausiai asocijavosi su begaliniu troškimu.  

Tėvams primena dėl dėmesio savo vaikams  

Elžbietai sekasi bendrauti ne tik su mažyliais, ryšys sklandžiai mezgasi ir su paaugliais. Vilniaus SOS vaikų kaime nepasiduodavo iš anksto suformuotai neigiamai nuomonei apie paauglį, jos patirtis sakė, kad kai parodo dėmesį, investuoja į pagarbų santykį, iš po apsauginio kiauto pasirodo puikiausias jaunas žmogus. Specialistė stebisi, kodėl mūsų šalyje nepatraukli paauglių globa.  

Į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą Elžbieta dirbti ėjo be išankstinių nuostatų, bet su šiokiu tokiu nerimu: ar pakaks žinių, patirties jautriose situacijose. Pirmosiomis darbo dienomis pasitaikė įvykis, kai iš namų Kauno rajone pabėgo paauglė. Mergaitė greitai atsirado, o specialistės užduotis tuokart buvo įvertinti situaciją šeimoje, išklausyti vaikus, inicijuoti reikalingą pagalbą. 

Elžbieta pasakoja: „Skambinu su baime, atsiliepia tėtis ir jau pirma frazė nuramina: džiugu, kad reaguojate, pagalbos reikia, esame sutrikę. Atvykau, pabendravau su pačia bėgle, kitais šeimos vaikais ir šiokios tokios problemos atsivėrė: tėvai užimti, dirba itin daug, vaikai gauna mažai dėmesio, todėl bando iššaukiančiu elgesiu, per tokius smulkius nusižengimus apie save priminti. Šeima patarimus priėmė, suprato problemų kilmę: mama iš karto pasišovė imti atostogas ir pabūti tik su vaikais, abu sutarė skirti savo atžaloms individualaus dėmesio“. 

Nors ši istorija pozityvi, anot pašnekovės, ne visos jos su gražia pabaiga. Elžbieta kalba, kad pasitaiko dirbti su šeimomis, kur abu tėvai priklausomi nuo alkoholio, specialistų pagalbą atmeta, vaikai apleisti, o namuose jiems likti nesaugu. Sutinka savo amžiaus mamas, kurios neaugina vaikų, joms labiau rūpi kiti dalykai. „Tada man kyla toks retorinis klausimas: kaip nesuprantate, kokia daugybė žmonių svajoja susilaukti kūdikėlio ir jų svajonė niekada neišsipildys? Jūs esate palaiminti, ypatingą dovaną gavote, branginkite ją, su džiugesiu stebėkite mažus savo vaiko žingsnelius kasdien“. 


 

Aistė Stankevičienė skaito knygą
Vaiko teisių gynėja: Jaunoji karta, kuri šiandien auklėjama kitaip, nesmurtaus prieš savo vaikus

Apie vaiko teisių gynėjos darbą Aistė Stankevičienė, dirbanti vaiko teisių apsaugos skyriuje Plungės rajone, kalba su pasididžiavimu. Dideliu visų kolegų pasiekimu Aistė laiko tai, kad šeimose mažėja smurto atvejų, ypač smurto prieš vaikus atvejų.

,,Vaikai jau žino vieną pagrindinių savo teisių – gyventi be smurto. Vaikai pasako, kad jų negalima mušti, anūkai senelius auklėja, kad ,,beržinės košės“ laikai baigėsi. Tai nuteikia optimistiškai – jaunoji karta, auklėjama ne mušimu, o žodžiu spręsti problemas, manau, nesmurtaus prieš savo vaikus. Tokia ir mano, kaip vaiko teisių gynėjos, siekiamybė“, – sako Aistė.

Kitas tikslas – pasiekti, kad besiskiriantys ir išsiskyrę tėvai mokėtų gražiai auginti vaikus, nes su vaikais nesiskiriama. ,,Skyrybos yra skyrybos, o tėvystės ir motinystės planas trunka visą gyvenimą, santykis su buvusiu partneriu kinta, kaip kinta santykis su augančiais vaikais. Svarbu, kad tas santykis apskritai būtų, o tada jau ateis mintys ir apie jo raidą. Tą aš atradau labai geroje knygoje ,,Dveji namai – viena vaikystė“, – kviečia tėvus paskaityti knygą Aistė.

Vaiko teisių gynėja džiaugiasi, kad vis dažniau atranda ir tai, jog kinta ir suaugusiųjų mąstymas. Pasak pašnekovės, didelis pasiekimas yra tai, kad visuomenė suvokia, jog psichologinis teroras – irgi smurtas ir jam ne vieta šeimoje, juo labiau tai nėra vaikų auklėjimo priemonė.

,,Gerai, kad smurtu įvardijama ir nepriežiūra, nes apleistas vaikas – tai labai kenčiantis vaikas. Nepriežiūra – tai nebūtinai kažkas nenupirkta pagal vaiko užgaidas ar nepašildyti pietūs. Nepriežiūra turi daug veidų, kentėti nuo nepriežiūros gali ir labai pasiturinčių tėvų vaikai“, – atkreipia dėmesį Aistė.

Kiekvienas vaikas turi turėti savo širdies namus

,,Kelionė į vaiko teisių apsaugos sritį prasidėjo prieš 10 metų Rietavo savivaldybės administracijoje Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Patirtis šioje sistemoje leido man įgyti žinių, suvokimą apie šio darbo svarbą ir reikšmę mūsų visuomenėje. Nuo kelionės pradžios šioje sistemoje mane mokė, palaikė, skatino, perteikė įgūdžius kolegės iš Rietavo savivaldybės. Esu dėkinga už įgytą praktiką, draugiškumą, supratingumą bei palaikymą. Taip pat dėkoju naujoms kolegėms Plungėje už šiltą priėmimą į jų komandą, kurioje esu devynerius metus“, – sako Aistė.

Vaiko teisių gynėja sako mananti, kad būtent šeima, jos gerovė ir santarvė yra mūsų tobulėjančios visuomenės pagrindas. Pašnekovė ne šiaip pasakė šiuos žodžius, šias mintis ji atsinešė iš vaikystės, savo šeimos, kūdikystės išgyvenimų. 

,,Esu dėkinga savo tėveliams, kad įgijau išsilavinimą, kad jie suformavo vertybes, kad iš jų iki šių dienų gaunu besąlygišką meilę, nors pati esu jau dviejų sūnų mama. Ir žinau, kodėl labai traukia grįžti į gimtinę – Tverų miestelį prie Rietavo. Tai mano širdies namai, nes buvimas čia susijęs su saugumu, tiesiog gyvenimo jaukumu“, - pasakoja Aistė. 

Tik įvažiavus į miestelį jai atrodo ir oras lengvesnis, ir gyvenimo džiaugsmas stipresnis. Aistei patinka, kad gali gėlynus „pakedenti“, žolę „patrumpinti“, šiltu oru lauke su arbatos puodeliu knygą paskaityti (tokią lengvo turinio, kaip Osho „Gyvenimas, meilė, juokas“), o norėdama prasivaikščioti, nueiti iki garsiojo Lopaičių piliakalnio ir aplankyti žymias vietas: observatoriją (nedidelė dauba, , kuri turi šlaituose išlikusius įvairaus dydžio akmenis), galimai gydomųjų galių turintį šaltinį, norų ir vaisingumo akmenis. „Visa ši širdies namų puokštė mane atpalaiduoja, mamos gėlynai gydo sielą. Kartais reikia tiek nedaug, kad galėtum džiaugtis gyvenimu. Kiekvieno vaiko gyvenime turi būti širdies namai, o tai atsirasti gali tik tada, kai vaikystė buvo saugi, jauki. Nesvarbu, ar vaikas auga su tėvais, seneliais ar globėjais, svarbu, kad jis užaugtų širdies namuose, į kuriuos norisi grįžti, o tai įmanoma tik tada, kai vaiką supa meilė ir šeima“, – įsitikinusi vaiko teisių gynėja.

Atsakymų, kaip gyvenimo vingiuose nesužaloti vaikų, ieško knygose

,,Esu dviejų sūnų mama, taigi, tiek iš savo patirčių, tiek iš patirčių darbe atėjau iki minties ,,ką sėjame vaikuose“. Ši mintis vedė ieškojimų keliu, pasinėriau į skaitymą ir atradau tokius lobius, kad vis dar negaliu sustoti juos semti. Atsakiau sau į gausybę klausimų, o atsakymais dalinuosi su savo vaikais ir su šeimomis, su kuriomis dirbu. Kai šeima skiriasi, vaikui svarbu gauti tėvo leidimą mylėti mamą, o mamos leidimą mylėti tėtį. Tai nėra taip paprasta, kaip ištarti žodį ,,leidžiu“. Leidimas turi būti subrandintas vaiko tėvų protuose, meilėje savo vaikui. Nes dabar kur kas dažniau matome, kaip besiskiriantys tėvai iš vaikų daro ,,seklius“, ,,skundikus“, kaulytojus“, ,,šantažuotojus“. Tai yra neteisinga vaiko atžvilgiu, tokių tėvų skyrybų traumą jie jaus visą gyvenimą“, – sako Aistė.

Jos manymu, išsiskyrę tėvai visomis išgalėmis turi suvaldyti savo liguistą ego, nes jie nebėra kaip tie pasakos katinai, kur mėgsta gyventi, kaip jiems patinka – jie turi vaikų, ir tai tęsis visą gyvenimą, o vaikui su išgyventomis traumomis teks gyventi ir su savo šeima bei vaikais. Kaip gyvenimo vingiuose nesužaloti vaikų moteris ieško atsakymų knygose.

Aistės knygų lentynoje galima rasti ir grožinės literatūros. Kokios knygos mėgstamiausios? Aistė į šį klausimą atsako paprastai: ,,Viskas, kas savęs link“. Kiekviena knyga jai yra saviti vartai į pasaulį – kuria kryptimi išėjęs pasuksi, ten ir nueisi. Yra knygų, kaip Aistė vadina, ,,dar ne šiandien“. Tai knygos, kurioms reikia pribręsti, kad perkaitytum iki galo.

Prancūzų kultūra įtakoja šeimos ritualus

,,Klaipėdos universitete studijavau vaikystės pedagogiką su papildoma prancūzų kalba ir Mykolo Romerio universitete tęsiau šių žinių gilinimą, įgijau socialinio darbo magistro kvalifikacinį laipsnį. Prancūzų kalba daugiausia kalbėjau, kol studijavau. Studijų metu teko per vasarą padirbėti netoli Paryžiaus esančiame „Disneyland Paris“ parke, aplankyti Paryžių ir jo įžymybes. Man tuo metu patiko Honore de Balzac kūryba. Paryžius – skirtingų kultūrų miestas, kuris iš pradžių užburia, paskandina savyje ir tie kerai lieka visam gyvenimui, traukia atgal, na, jeigu ne fiziškai nuvykti, tai akimirkoms pasinerti į tai, kartas nuo karto pačiai sau ištarti kelias prancūziškas frazes ir nusišypsoti sau veidrodyje, virtinos atspindyje“, – mažomis savo gyvenimo paslaptimis dalijasi Aistė.

Moteris sau yra pasižadėjusi, kai tik galės nuveš ir savo sūnus į Paryžių. Ji taip pat labai džiaugiasi, kad gyvendama Prancūzijoje susirado draugę, su kuria bendravimas nenutrūksta iki šiol ir galima nepamiršti prancūzų kalbos.

,,Gražiausia, ko išmokau iš prancūzų, tai lėtai valgyti. Tai nereiškia, kad reikia lėtai kramtyti, tai reiškia, kad laikas prie bendro stalo yra skirtas bendravimui. Vadinama vakarienės terapija tai laikas, skirtas šeimai, kai visi neskubėdami ruošiasi vakarienei, jau vien pasiruošimas yra bendravimas. Kai visi susėda prie stalo, prasideda tikrasis draugų ar šeimos gyvenimas, visi kalbasi, ragauja patiekalus. O sekmadienis Prancūzijoje – tai tikrai pagal Dievo įsakymą ,,sekmadienį švęsk“. Sekmadienį čia niekas neskuba, net tame, kaip mes, o ir prancūzai vadina, pašėlusiame pasaulyje. Iš to kyla švara – ne tik fizinė, bet ir dvasinė. To reikia išmokti. Prancūzijoje net vaikai to išmokyti. Džiugu, kad ši kultūra ateina ir į Lietuvą – kavinėse jau yra žaidimų vietos vaikams, prie kavinių yra žaidimų aikštelės. Man labai smagu, kad ir Lietuvoje kavinės – tai ne tik maisto vartojimo vietos“, – meile prancūzų kultūrai pasidalijo Aistė.

Pildo dienoraštį su vaikų norais

Aistė atvirauja, kad jos gyvenimo varomoji jėga – vaikai. Darbe – vaikai, kuriais reikia pasirūpinti, namie – taip pat du sūnūs: „Man iš esmės rūpi visi vaikai, nes iš vaikų visko mokomės, o pirmiausia, vaikai mus išmoko dalintis norais. Kai šalia yra vaikų, kiekvienas suaugęs turi išmokti, kad vien savo norų pildymas – jau praeitis, kad dabar svarbiausia išmokti pildyti vaikų norus“.  Moteris pabrėžia, kad čia kalba eina ne apie begalinius pirkinius ir pramogas. Aistė sako, kad reikia išmokti kurti darną su vaikais, išpildyti jų norus ramiai gyventi, būti mylimais, saugiai jaustis gyvenime, o tai kur kas sunkesnė užduotis suaugusiems, nei nupirkti saldainį ar dviratį. Pašnekovės manymu, reikia labai nedaug, pavyzdžiui, pildyti norų dienoraštį.

,,Įsigijau Kristinos Busilaitės dienoraštį „Svajonių kūrėjas“, taip kasdien užrašydama norus su vaikais, galiu juos pažinti labiau, padeda atsiskleisti emocijoms, mokomės svajoti, išsakyti savo jausmus, nuotaikas. Kokie tie norai? Pasidalinsiu širdučių paslaptimis: ,,Kad mama leistų ilgiau žaisti kompiuteriu“, ,,Kad greičiau prasidėtų atostogos“, ,,Norėčiau labiau tave mylėti“. Matau, kad mano vyresnysis – tai jau protas, o jaunėlis – vis dar emocijos. Svajonių kūrimas mums leidžia išgirsti vienas kitą, atsipalaiduoti, dalintis mintimi“, – sako Aistė.

Aistės šeima turi tradiciją prieš miegą skaityti pasaką iš knygos „Senovinės pasakos ir šių dienų istorijos“: „Vieną vakarą pasaką renkasi vienas sūnus, kitą – antras, ir nesvarbu, jog pasakos kartojasi. Kai pavargstu, mane įkvepia viena frazė iš socialinių tinklų: „Prisimink, kai kam tu esi mažas žmogeliukas pasaulyje, o kai kam – esi visas pasaulis“.


 

Irena Atkočienė
Vaiko teisių gynėja: „Grįžusi namo po darbo verkdavau balsu“

„Darbas Tarnyboje nėra lengvas: ir kirviais apmėtyti buvome, ir vaikus kartu su gyvuliais gyvenančius matėme. Kasdien daug sudėtingų situacijų, nelaimingų vaikų ir įvairiausių emocijų, tačiau kai išgirsti nuoširdų vaiko „ačiū“, pamatai žibančias akis, kai pajunti, kaip prigludęs prie tavęs jis nurimsta, supranti – šis darbas ypatingai prasmingas“, – pasirinktu profesiniu keliu didžiuojasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos gynėja dirbanti uteniškė Irena Atkočienė. 

Irena vaiko teisių apsaugos srityje darbuojasi jau 15 metų. Lietuvių kalbos mokytojos išsilavinimą turinti moteris sako, kad jos akyse užaugo ne viena Utenos miesto ir rajono karta, o savo profesiją ir gyvenimo kelią pasirinkusi iš meilės vaikams. 

Iš lituanistės – į vaiko teisių gynėjas

„Baigusi studijas gavau paskyrimą dirbti Utenos rajone, Kuktiškių aštuonmetėje mokykloje. Buvau vaikų mylima mokytoja ir juos labai mylėjau. Tačiau gimus sūnui, kaimo mokyklą teko palikti ir atėjau dirbti į vieną Utenos gimnaziją. Po jos dirbau dar vienoje mokykloje, o tada pasukau į vaiko teisių apsaugos sritį“, –prisiminimais apie savo profesinį kelią dalinasi I. Atkočienė. Moteris pasakoja, mokyklas palikusi ne savo noru – mažėjantis vaikų skaičius ugdymo įstaigose lėmė pedagogų etatų mažinimą, o vėliausiai atėjusi dirbti Irena nenorėjo būti kliūtimi ilgiau dirbantiems kolegoms, todėl iš mokyklų išėjo savo noru.

Kaip tik tuo metu, kai Irena pasitraukė iš mokyklos, buvo paskelbtas konkursas ir darbuotojo ieškojo Utenos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius. 

„Man svarbiausia buvo dirbti su vaikais ir labai norėjau pastovumo, todėl pasukau į vaiko teisių apsaugą. Tuo metu viskas buvo kitaip: daug vaikų augo vaikų namuose, buvo rizikos šeimos ir jų sąrašai, o paslaugų, krizę išgyvenančios šeimos, sulaukdavo labai mažai“, – prisimena I. Atkočienė. 

Prisiminus vaikų istorijas, kaupiasi ašaros

Patirtį sukaupusi vaiko teisių gynėja žino, kaip su vaikais rasti bendrą kalbą, supranta, koks svarbus jiems ramus, paguodžiantis žodis, gebėjimas išgirsti, išklausyti ir įsiklausyti.

„Dabar žinau ir suprantu, kaip elgtis, valdyti emocijas, o darbo pradžia buvo labai sunki“, – pasakoja moteris. Grįžusi kone iš kiekvienos šeimos, ji sako, verkdavusi, gėdydavosi kolegų, bet su savimi nieko negalėjo padaryti. Ji gerai žinojo, kad negali vadovautis tik jausmais, turi gerai ir teisingai atlikti savo darbą. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė sako, kad yra istorijų, kurias prisiminus ir šiandien akyse kaupiasi ašaros.

„Buvo Kučių pavakarys, visi eglutes puošė ir gyveno prieššventine nuotaika. Mes su kolega turėjome pervežti vaiką iš laikinų namelių (Laikinųjų vaikų globos namų – aut. past.) į nuolatinius. Visų mūsų nuostabai, vaiko išlydėti atėjo ir biologinė jo motina. Vaikas pasimetęs, neturi kur dėtis ir su viltimi žiūri – gal mama persigalvos. O ji – atsinešė gitarą ir nusprendė išleistuves padaryti. To virpančio, prie manęs prigludusio vaiko negaliu pamiršti dar ir šiandien. Jam tuomet buvo 12 metų, jis puikiai suprato, kas vyksta“, – jautriai rinkdama žodžius, pasakoja Irena Atkočienė.  Moteris sako, tada supratusi, kiek nedaug reikia vaikui – apkabinimo ir šilumos. Dėkingas berniukas vaiko teisių gynėjos nenorėjo paleisti iš glėbio. 

„Kai grįžusi į namus pamačiau savo sūnų prie eglutės su dovanomis, apsuptą dėmesio – išbėgau iš kambario ir verkiau balsu – džiaugiausi už savo ir gailėjau ano vaiko. Jautrių istorijų šiame darbe labai daug“, – sako vaiko teisių gynėja.  

Dirbama su visa šeima

Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja įsitikinusi, kad nesvarbu, kokioje šeimoje vaikas auga – kiekvienas vaikas yra su savo jausmais, išgyvenimais, norais, todėl kiekvienas turi būti išklausytas ir išgirstas. 

„Kiek dirbu, neteko nė vieno karto priimti lengvų sprendimų. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų Tarnyboje dirbantiems žmonėms svarbiausia – vaikas. Net ir sunkiausiose situacijose viskas daroma dėl vaiko: kad jis būtų kuo arčiau šeimos, artimųjų, kad patirtų kuo mažiau išgyvenimų ir streso,“ – sako vaiko teisių gynėja.

Moteris atsimena ir tuos laikus, kai vaikai iš į krizę patekusių šeimų būdavo paimami gerokai dažniau.  „Būdavo, atskiri vaiką nuo šeimos, kai kurios mamos paverkia iš pradžių, o paskui jų žaizdos labai greitai užgyja ir vaikai nebebūna svarbiausi. O dabar dirbame su mamomis, tėvais – visa šeima. Ir vaikui lengviau, ir tėvai sulaukia pagalbos, turi dėti pastangas ir keistis. Dabar visai kita situacija ir su laiku ji bus tik geresnė, tikiu“, – neabejoja I. Atkočienė.  

Gynėja pasakoja, savo darbą kartais prilyginanti medikų darbui. „Jie kovoja už gyvybes, bet ir mes giname vaikus, o kartais tenka kovoti ir už jų gyvybes. Buvo toks atvejis – nuvažiuojame į šeimą, kur vežime guli naujagimis. Vežimas raudonas ir to vaikučio veidelis lygiai tokios pat spalvos. Kviečiame medikus, prašome, kad vežtų į ligoninę. Vėliau paaiškėjo, kad vaikutis buvo išsekęs ir netekęs skysčių. O kaip būtų buvę, jei nebūtumėme atvykę? – retoriškai klausia moteris, – Grįžti namo ir galvoji: gerai ar negerai padariau, reikėjo ar nereikėjo vaiką apgyvendinti pas artimuosius, gal tėvai išsiblaivys ir vaikui viskas bus gerai, gal trauma – kad atskyrėme – didesnė. Bet visada pirmiausia galvoji, kaip ir kur saugiau vaikui – su tokiomis mintimis gyveni“.

Dirbti įkvepia vaikų padėka

I. Atkočienė išbandė įvairiausias veiklas – dirbo specialiste dar tuomet, kai naktimis visiems specialistams tekdavo budėti ir vykti į šeimas, dirbo gynėja. Per tiek metų pašnekovė sako, išmokusi atrasti teigiamų dalykų net ir liūdnose istorijose.

„Atrodo, taip liūdna, vaikai liko be tėvų, bet matai, kad jie saugūs ir laimingi. Sunku, kai nuvažiuoji aplankyti vaikų, o jie sako, kad pas globėjus labai gera – yra televizorius, visada yra ką valgyti, jie nesimuša ir negeria, niekada nerėkauja. Tokie atvejai motyvuoja dirbti mus ir tampa pačiu rimčiausiu spyriu tėvams susiimti“, – sako vaikų gynėja ir dalinasi dar viena istorija. 

„Dvi mažos mergytės, o mama neblaivi – atsikelia ir griūna – visai ant kojų nepastovi. Tas margytes radau tvartelyje, girdančias arklį. Joms buvo kokie 4-5 metukai. Įsivaizduokite, tie vaikai vaikšto po arkliu, kibirą tampo. Sunku mums prie gyvulio prieiti, kad neišsigąstų, nei kaip vaikus iš ten išvesti. Tas arklys, matyt, protingesnis už kai kuriuos žmones, gal saugojo tuos vaikelius, kad taip atsargiai judėjo, – pasakoja vaiko teisių gynėja, – O kai nuėjome į namus paimti vaikų daiktų, prisiminiau, kad mašinoje likę bandelės, kurias turėjau nupirkusi sūnui. Atsinešiau tas bandeles, padėjau ant stalo, kad mergaitės bent kažką suvalgytų, nes sakė, kad nieko nevalgiusios. Prie bandelių ne tik mergaitės puolė, bet ir kačiukų pulkas, iš tų bandelių net trupinių neliko“, – liūdną istoriją pasakodama I. Atkočienė prisimena, kad sesutės sugrįžti į tėvų namus daugiau nebenorėjo. 

Visgi, per savo darbo metus I. Atkočienė sako pastebėjusi, kaip keičiasi vaikai: „Dabar mažieji žino savo teises ir kur kreiptis, jeigu prireiktų pagalbos, yra drąsesni ir už save labiau pastovintys.  Labai malonu, kai susitinki ir išgirsti „ačiū“ iš tų vaikų, su kuriais teko bendrauti. Pradžioje visko būna: ir keikia, ir pyksta. O po to: susiranda, rašo, dėkoja, tai labai miela ir įkvepia – supranti, kad ne veltui dirbame, o kai matai prasmę lengviau ir dirbti, ir priimti sprendimus“.


 

Edita Pleškaitė ir jos siuvinėtas paveikslas
Vaiko teisių gynėja: ,,Mačiau vaikus, kurie iš nevilties nebegalėjo net verkti“

Kelis dešimtmečius savo gyvenimo ir darbo atidavusi šeimų gerovei Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dabar Šiaulių rajono patarėja dirbanti Edita Pleškaitė sako, kad niekur kitur neįsivaizduoja savęs dirbančios, tik toje srityje, kur reikia, būtina ir galima padėti šeimoms.

Kelias į profesiją – tiesus ir be vingių

Socialinės darbuotojos kelią Edita pasirinko vos baigusi mokyklą – prieš kelis dešimtmečius. Mokytis patiko, o vėliau patiko padėti šeimoms. Pirmoji Editos pareigybė vadinosi globos ir rūpybos inspektorė, šį darbą Edita pradėjo Pakruojo rajone. Po metų jauna specialistė persikėlė arčiau didmiesčio – į Kuršėnus, kur seniūnijoje irgi įsidarbino inspektore – taip tuo metu vadinosi žmogaus, dirbančio su vaikais ir šeimomis pareigybė.

,,Ilgam atsimenu seniūno žodžius: ,,Na, dabar visi Kuršėnų vaikai ir jų tėvai yra tavo rūpestis“. Iš pradžių nelabai supratau, kaip tai. Bet greit išmokau visko: ir su policija į reidus važiuoti, ir perprasti nedarnių šeimų melą ir tiesą, ir maisto produktus į namus šeimoms atvežti ir tiesiog ant stalo padėti, ir šeimų poreikiais rūpintis, ir su girtais susišnekėti, ir už rankos vedžioti, kad dokumentus susitvarkytų, ir vaikus paguosti...“, – apie savo darbą kalba Edita Pleškaitė.

Nuo 2008-tųjų Edita pasirinko dirbti vaiko teisių gynėja. Šiuo metu Edita yra Šiaulių VTAS patarėja Šiaulių rajone.

,,Dabar išties daug geriau dirbama su šeimomis, nei anksčiau, kuomet vaiko teisių gynėjai priklausė savivaldybėms. Metams bėgant, tobulėjo įstatyminė bazė, daugėjo paslaugų šeimai, vaikams, atsirado mobiliosios komandos, atvejo vadyba, tai leidžia sutelkti dėmesį į kiekvienos konkrečios šeimos, kuriai reikalinga pagalba, poreikius, galimybes, atrasti kokia pagalba  efektyviausia. Džiugina tai, kad dirbama taip, kad vaikas išliktų savo šeimoje, jeigu tėvai suklupo, paslydo, kad vaikas neprarastų ryšio su jais“, – sako Edita.

Darbe su šeimomis matyti vaizdai išlieka ilgam

Vaiko teisių gynėja sako, kad kiekvienas atvejis, kai tenka ateiti šeimai į pagalbą, yra individualus, tam reikia daug empatijos, jėgų, susikaupimo. Kai į šeimą ateina krizė, ją kiekviena šeima išgyvena kitaip, kitaip kiekviena šeima ir ateina iki krizinės ribos.

,,Kiekvieną kartą, grįžusi iš šeimos, tvarkydama dokumentus, bendraudama su budėtojais, mobiliosios komandos specialistėmis išgyvenu dėl šeimų ir vaikų, kuriais tenka pasirūpinti. Mačiau vaikus, kurie taip ilgai gyveno neviltyje, kad iš to perdegusio dvasinio skausmo jau nebemokėjo verkti. Viską pasakydavo tik jų kūno kalba. Net kūdikių. Kartą vaiko teisių gynėjus iškvietė išgeriančios jaunos mamos kaimynai, kai pastebėjo, kad moters ir vaikelio jau kelias dienas nemato lauke, o iš buto girdėti tik kūdikio niurzgėjimas – ne verksmas, o niurzgėjimas. Atvykus ir pabeldus į duris, niekas neatidarė. Teko kviesti specialiąsias tarnybas ir laužtis į butą. Radome nepažadinamai girtą mamą, kuri miegojo užspaudusi  nė metukų neturintį savo vaikelį. Paėmiau jį ant rankų, jis nebeturėjo jėgų verkti, tik prisiglaudė visu kūneliu man prie peties ir burnyte ieškojo maisto. Prisilietęs lūpytėmis prie mano kuprinės dirželio ėmė jį čiaumoti taip, kaip čiulptuką – tikėdamasis, kad pavyks gauti nors lašelį maisto. Galima tik spėlioti, kiek laiko juo niekas visai nesirūpino“,  – su ašaromis įvykį prisimena vaiko teisių gynėja.

Kas vaiko teisių gynėją žeidžia labiausiai

Edita sako, kad kalbant apie pagalbą šeimoms, tenka ir darbo valandų neskaičiuoti, ir ilgai galvoti, kaip kiekvienai šeimai padėti, kaip rasti raktą į suaugusiųjų ir vaikų širdis. Pasak pašnekovės, žeidžia ne akmuo paleistas į mašinos langą, ne smūgis kumščiu į petį (Editai darbe buvo ir taip), o žodžiai, nepagrįsti kaltinimai, kad vaiko teisių gynėjai yra šeimų priešai.

,,Visgi, labiausiai žeidžia tėvų elgesys su savo vaikais: vos tik tėvai ima nesutarti, ruošiasi skyryboms, iš karto griebiasi vaikų, kaip ginklo, skydo, įrankio. Tai jau tapo tiesiog epidemija. Smurtas vaikų akivaizdoje, turto dalybos, vaiko ,,tampymas“ ir papirkinėjimas, bandymas padaryti ,,sekliu“, kad padėtų manipuliuoti buvusiu partneriu – visa tai baisu, nes vaikui buvusių partnerių nėra, o yra tėtis ir mama. Kodėl tėvai negalvoja apie žalą, daromą vaikui? Net kūdikis reaguoja išgąsčiu, kai tėvai ima vienas ant kito rėkti, kai puldinėja vienas kitą kumščiais, tai ką jau kalbėti apie vyresnius vaikus, kurie puikiai supranta, kad jie, vaikai, tapo įkaitais tėvų skyrybų dramoje. Bet gi skiriamasi ne su vaikais, – sako Edita, - Pamenu psichologės žodžius, pasakytus triukšmingai besiskiriančiai šeimai: ,,Jūs abu vaikui dovanojote gyvenimą, jūs abu esate jo dalelė, būtent JŪS parinkote šiam vaikui mamą ir tėtį, sukūrėte jį iš meilės, tai kodėl jį taip baisiai kankinate?“

Džiugina atsitiesusios šeimos

,,Pradžiugina, kai matai, kad šeimos, išgyvenusios krizę, atsitiesia. Ta visiškai girta mama, iki išsekimo apleidusi savo kūdikį, atsitiesė kiek galėjo. Tas vaikelis, kurį aš išsekusį ir alkaną vežiau į ligoninę, grįžo į šeimą, nes mama rado jėgų išgirsti mus, norinčius jai padėti, permąstyti savo gyvenimo būdą ir susigrąžinti vaiką. Mano išgelbėtas vaikiukas šiuo metu jau gražus paauglys ir gyvena savo šeimoje, mama priima siūlomą pagalbą. Tokios istorijos suteikia jėgų stengtis šeimas ištraukti iš krizės, padėti, sustiprinti“ – sako Edita.

Širdyje - svajotoja ir menininkė

Visą per dieną sukauptą susirūpinimą, nuoskaudas ir džiaugsmus Edita išsiuvinėja. Moters pomėgis ir poilsis – siuvinėti kryželiu. Daug siuvinėtų paveikslų Edita padovanojo, juos išsivežė draugai, giminės. Sau pasilieka tik tokius, kuriuose išsiuvinėtos svajonės arba ,,pagalbininkai“, o paveikslų išsiuvinėta dešimtys.

,,Štai pasaulio žemėlapį išsiuvinėjau, nes vis dar nerealizavau svajonės aplankyti visas pasaulio šalis ir patirti daugybę kelionių nuotykių. O virtuvėje kabo visa mano ,,padėjėjų“ komanda – linksmi virėjai. Labai mėgstu skaityti ir labai myliu kates, vieną auginu, tai dabar siuvinėju knygų lentyną su katėmis“, – pasakoja savo siuvinėtus paveikslus dėliodama Edita.

Pasak pašnekovės, siuvinėjimas nėra vien tai, kad sėdi, pasiimi adatą ir ,,kryžiuoji kryželius“. Siuvinėjimas kryželiu – tai visų pirma mąstymas, logika, akies pastabumas, kantrybė, išjautimas, tikslo siekimas.

,,O kaip gi kitaip atliksi darbą, kurį daryti reikia net metus ir daugiau? Siuvinėdama pati save mokau visų man kaip asmenybei ir kaip vaiko teisių gynėjai reikalingų savybių – meilės darbui, atidumo, susikaupimo, interneto platybių pažinimo, žinių kaupimo. Siuvinėti pradėjau mokykloje, tai reiškia, prieš kelis dešimtmečius, kuomet nei pavyzdžių galėjai gauti, nei metodikos, nei spalvų parinkimo. O dabar – tik mokėk ieškoti: galima ir savo schemas, paveikslus susikurti, spalvas pasirinkti. O be to – tai puiki terapija, ypač ilgais žiemos vakarais. Kartu tai ir psichologija – kai planuoju dovanai siuvinėti paveikslą, galvoju apie tą žmogų, kas jam patiktų, kaip jam įtikti“, – savo hobi džiaugiasi Edita.

 Edita pasakoja, kad mieliausi darbai – tai sugalvotos ir konkrečiam žmogui paskirtos dovanos. Ypač šiltos ir daug emocijų sugeriančios ir atiduodančios siuvinėtos dovanos vaikams.

,,Tėvai mėgsta matuoti vaikų ūgį. Brūkšneliai ant staktos jau seniai užmiršti, reikia, kad ūgio matavimas būtų linksmas ir gražus. Tai aš sugalvojau ir sukūriau tokią dovaną. Siuvinėdama ūgio matuoklę pusseserės mažosioms mergytėms vis įsivaizdavau, kaip auga tos mažosios padaužos, tai atrodo tie nykštukai patys savaime užaugo ant medžiagos. O metrikai – dar ypatingesnis kūrinys. Gimus vaikui, tai puikus atsiminimas ir tėveliams ir mergytėms kai jos užaugs, nes jame ne tik mielas paveikslėlis, bet ir vaiko gimimo duomenys, data, valanda, ūgis, svoris. Į jį sudedi visą meilę ir šilumą bei gražiausius palinkėjimus kūdikiui“, – meniškomis mintimis dalinasi Edita.

Siuvinėjimu Edita sudomino ir savo sesę. Buvo laikotarpis, kai siuvinėjimas stiprino šeimos ryšius. Sesė buvo išvykusi į kitą šalį, tai susijungus vaizdo skambučiu siuvinėjimas tapo seserų vakaro terapija. Editos ir jos sesės Jurgitos kryželiu siuvinėtų paveikslų kolekcija džiaugėsi ir bibliotekos lankytojai, paroda surengta Šilalės rajono viešojoje bibliotekoje.

Kaip išmokti santykių, bendruomeniškumo ir pagarbos žmogui

Edita sako, kad niekada nenorėtų dirbti kitokio darbo, tik tokį, kur reikia bendrauti, padėti, patarti, užjausti, suprasti. To ištakas vaiko teisių gynėja randa savo vaikystėje, šeimos pavyzdyje.

,,Gyvenom mažame miestelyje. Gerai pamenu, kaip tėveliai mane mokė, kad gatvėje sutikus kiekvieną žmogų reikia pasisveikinti. Aš, maža ,,pypliukė“, vos kalbėti pramokusi labindavau visus su šypsena, kartais jau ir pavargdavau rodyti dėmesį aplinkiniams, bet užaugusi supratau, kodėl tėveliai mane to mokė. Tai pagarba žmogui, o ją skiepyti reikia nuo vaikystės. Taip atsiranda bendruomeniškumo jausmas, pagaliau, vaikas, kai jam atgal sugrįžta šypsena ir ,,laba diena“ supranta, kad jis irgi yra visavertis bendruomenės narys, vertas pagarbos ir yra pastebėtas. O tai dideli dalykai gyvenime – juk iš vaikiško ,,laba diena“ išauga didelis ir mandagus, paslaugus, empatiškas žmogus, gerbiantis save ir aplinkinius“, – gyvenimo išmintimi dalijasi Edita.


 

Enrika Kalinkė
Vaiko teisių gynėja apie darbe sutiktus vaikus: „Kiekvienas vaikas paliko manyje dalelę savęs“

Vaiko teisių gynėja Enrika kasdien bendrauja su Vilniuje globos namuose augančiais vaikais – toks jos darbas. Ji žino ten gyvenančių vaikų rūpesčius, džiaugsmus, svajones. „Šie vaikai – tokie kaip visi, tačiau labai sužeisti, jų patirtys – nevaikiškos, žiaurios. Yra vaikų, kurių didžiausia gyvenimo svajonė – kad jų mama nebegertų, kad tėvai nesimuštų“, – pasakoja vaiko teisių gynėja. Didžiausia pačios Enrikos svajonė – kad tokių vaikų Lietuvoje nebebūtų, kad visi vaikai turėjų mylinčią šeimą, augtų saugūs ir laimingi. Realybė, deja, vis dar yra kitokia. Apie sudėtingą, atsakingą, pilną sunkių patirčių, tačiau labai prasmingą darbą kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyriausiaja specialiste Enrika Kalinke.

–Kokius mokslus esate baigusi?

–Baigiau socialinio mokslo magistro studijas, vaiko teisių apsaugos krypties. Iš tikrųjų, esu kelis kartus ragavusi aukštojo mokslo, turiu dar kelis diplomus, bet jie nesusiję su šiuo darbu. 

–Žinau, kad seniai dirbate su socialiai pažeidžiamais vaikais. Papasakokite kur ir ką teko dirbti?

–Pirmiausia noriu pasakyti, kad prieš pradėdama dirbti su socialiai pažeidžiamais vaikais, labai rimtai savęs paklausiau, ką aš noriu dirbti ir kuriame darbe aš matau prasmę. Prasmę aš pamačiau darbe, kuriame galiu gelbėti vaikus.

Su pažeidžiamais vaikais pradėjau dirbti nuo 2005 metų vienos viešosios įstaigos Trumpalaikės globos centre. Taip jis tada vadinosi. Jame pirmą kartą susidūriau su iš nesaugios aplinkos paimtais vaikais. Dažnu atveju jie buvo patyrę smurtą. Darbas buvo nepaprastas, susitikimai ir patyrimai nepaprasti. Kiekvienas vaikas, o jų buvo nevienas šimtas, atsinešė dalelę savo šeimos ir paliko manyje dalelę savęs. Kiekvieno jų klausydama, žvelgdama į akis, matydavau skaudžią patirtį, kartais žiaurius ir visai ne vaikiškus išgyvenimus.

–Trumpalaikės globos centre jūs dirbote socialinį darbą, prižiūrėjote laikinai iš nesaugios aplinkos paimtus vaikus? Kaip jums sekėsi tai daryti?

–Tai labai atsakingas ir nelengvas darbas. Vaikai būdavo skirtingo amžiaus, skirtingų poreikių. Prisimenu tada dirbdavau paromis. Dieną, naktį vaiko teisių gynėjai ir policija veždavo vaikus pas mus į centrą. 

Naktimis likdavau viena, dažniausiai su 20-čia skirtingo amžiaus vaikų. Kai vaikai užmigdavo, bandydavau ir aš šiek tiek pailsėti, tačiau tikru poilsiu to nepavadinsi. Viena ausimi vis klausydavau ar tylu, ar visi miega. Kelis kartus per nakį vis atsikeldavau, tyliai apvaikščiodavau kambarius ir vėl atsiguldavau.

Pamenu vieną mergytę, ir jos vardą iki šiol puikiai atsimenu. Jai tada buvo maždaug du mėnesiai.  Mergytė vis verkdavo ir verkdavo. Mes niekaip negalėjome suprasti kodėl. Patikrino gydytoja, sakė viskas gerai – valgyti duokite kas dvi valandas. Elgėmės pagal instrukciją. Centre tada turėjome vieną vaikišką vežimėlį, kurio vienas ratas vis krisdavo, reikėjo labai saugoti, kad nepamestume. Tą mergytę vis supdavom tame vežimėlį, o ji vis verkdavo. Vieną dieną neiškentusi aš tiesiog be grafiko tai mergytei papildomai mišinuką užviriau ir ji su mielu noru suvalgė. Ir ką jūs manote – užmigo ir taip ramiai miegojo kelias valandas. Tada metėm į šoną gydytojų (labai jų atsiprašau) instrukcijas ir padidinom maistelio kiekį. Mūsų visų džiaugsmui, mergaitė tapo daug ramesnė. 

Kol mergailė gyveno centre, miegoti eidavau kartu su ja. Nors miegojimu to nepavadinsi. Lyg ir  snaudžiu, bet viena koja supu vežimėlį, o ausimi klausau ar tikrai visi miega, apeinu kambarius, tyla. Tada šiek tiek pasnaudžiu... 

Žinote, beveik visus centre gyvenusius vaikus iki šiol atsimenu. Daugelis jų dabar jau pilnamečiai.

Vėliau trumpalaikės globos centrą perkėlė į kitas patalpas, pasikeitė ir įstaigos statusas. Tada mane pakvietė dirbti ten, tokio pat darbo. 

– Kaip atsitiko, kad pradėjote dirbti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje? Kodėl nusprendėte būti vaiko teisių gynėja?

–Dažnai tekdavo susitikti vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus, kurie atveždavo vaikus į centrą. Man šie darbuotojai atrodė kaip angelai. Kaip aš norėjau būti tuo angelu ir padėti taip, kaip jie padeda!  Vykti į karštas vietas, gelbėti vaikus! Po kurio laiko mane pakvietė dirbti į SOS vaikų kaimą. Buvo įdomu. Sutikau jau centre gyvenusius vaikus. Darbas atrodė kaip ir ankstesnis – labai prasmingas ir įdomus, tačiau manyje vis kirbėjo mintis, kad vaiko teisių gynėjų darbas dar prasmingesnis, kad tik Tarnyboje dirbdama galėsiu daugiau padėti vaikams. Pradėjau tikslingai eiti savo svajonės link.

Dirbdama SOS vaikų kaime, pradėjau studijuoti vaiko teisių apsaugą M. Romerio universitete. 2011 metais apsigyniau magistro diplomą. Netilpau savyje, kaip norėjosi dirbti Tarnyboje, bet jaučiau, kad dar turiu šį tą išmokti. 

Supratau, kad pažįstu pažeistą vaiką, žinau jo norus, viltis, svajones. O žinote kokios jos, labai paprastos: „kad mano mama negertų“, „galvoju, kad ji mes gerti, jeigu aš jos klausysiu ir nenervuosiu“, „svajoju su tėvais nuvažiuoti prie jūros ir kad jie ten negertų, kad mes visi kartu būtume, kad tėtis nesimuštų“.  Taigi, kai pakankamai pažinau sužeistus vaiką, tada aš supratau, kad man reikia suprasti šių nepaprastų vaikų tėvus. Galbūt aš galiu jiems padėti?

Apsisprendusi penkis metus dirbau su socialinės rizikos šeimomis. Buvo visko – ir padėjau, ir neišėjo, tačiau labai stengiausi. Supratau, kad ne viskas yra mano valioje. Tada pagalvojau, kad jau „pačupinėjau“ ir vaikus, ir jų tėvus, supratau jų pasaulį, atėjo laikas mano svajonei. 

Mano didžioji svajonė dirbti vaiko teisių gynėja visą laiką ėjo šalia su manimi mažais žingsniukais ir 2016 metų rugpjūtį pagaliau išsipldė! Įveikusi visas kliūtis, įsidarbinau Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje ir tapau vaiko teisių gynėja. Dirbu, labai stengiuosi ir džiaugiuosi, kad esu būtent čia. Čia mano vieta, jos siekiau nuosekliai ir atkakliai.

– Šiuo metu vaiko teisių apsaugos skyriuje koordinuojate institucinę globą. Ką tai reiškia? Ką konkrečiai jūs veikiate savo darbe?

–Dabar dirbu su vaikų globos namuose augančiais vaikais, kitaip tariant kuruoju institucinę globą. Mano darbas susijęs su globos priežiūra. Tai reiškia, kad lankau vaikus globos namuose, kalbuosi su jais, bendrauju su globos namų darbuotojais. Stebiu ar tinkamai vykdoma vaikų globa, ar nepažeidžiamos jų teisės, ar užtikrinami vaiko poreikiai ir t.t. Aš taip pat atstovauju vaikus, likusius be įstatyminio atstovo, įvairiose institucijose, pavyzdžiui poliklinikoje, ligoninėje. Bendradarbiaujame su Vilniaus miesto savivaldybės administracija nustatant vaikui globą, paskiriant globėją, svečiavimosi tvarką. Taip pat dalyvauju ir savivaldybės rengiamuose atvejo vadybos posėdžiuose, kuriuose sprendžiama dėl vaiko grąžinimo į šeimą ar globos pratęsimo, dėl pagalbos šeimai.

–Kiek globos namų ir kiek vaikų jūs prižiūrite?

–Prižiūriu trejus globos namus, kurie jau palaipsniui tampa bendruomeniniais vaikų globos namais, tokiais, kuriuose vaikai auga šeimos, bendruomenės apsuptyje. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai  nesijaučia gyvenantys „valdiškuose“ namuose. Mano prižiūrimuose globos namuose šiuo metu auga 97 vaikai. Skaičius nuolat nežymiai kinta – kažkas ateina, kažkas tampa pilnamečiais.

–Kokie yra vaikų globos namuose augantys vaikai? 

–Jie yra tokie patys, kokia aš buvau vaikystėje, kokie mes visi buvote vaikystėje. Tik šie vaikai gal labiau pažeisti, jautresni, nepasitikintys, labiau norintys stabilumo, labiau ieškantys savo kelio, dažniau pasiklystantys. Tačiau jie tokie pat smalsūs, įdomūs ir geri, kaip ir visi vaikai. Gali kalbėtis su jais apie viską ir jie gali tau papasakoti viską, jeigu pajaus (o tikrai pajaus ir labai greitai), kad tavimi galima pasitikėti, kad tu esi nuoširdus. Jeigu pažadėjai ir nepadarei, tavimi daugiau nepasikliaus. Todėl labai svarbu žadėti atsakingai, galvoti ką žadi. Jei pažadėjai – padaryk, arba nežadėk. 

–Ar lengva jums rasti bendrą kalbą su globos namuose augančiais vaikais?

–Būna visko, tačiau turiu prisipažinti, kad man dažniausiai pasiseka su jais rasti bendrą kalbą. Myliu juos labai. Nepaprastai gerai jaučiuosi bendraudama. Vaikai – tai tas tikrasis variklis, kuris veda mane pirmyn. Jeigu kartais būna sunku, važiuoju pas globojamus vaikus. Dažniausiai, jeigu galiu rinktis, važiuoju jų aplankyti penktadieniais, kad gera emocija apvainikuočiau darbo savaitę. (Šypsosi)

Žinoma, norisi su kiekvienu vaiku praleisti daugiau laiko, dažniau pasikalbėti, tiesiog paprastai, apie jų gyvenimus. Kai nuvykstu, paprastai ir pasikalbam apie viską ir apie nieką. (Šypsosi) Yra vaikų, su kuriais turiu artimesnį ryšį, kurie manimi pasitiki, rašo man žinutes. Noriu žinoti kaip jiems sekasi. Aš jų taip pat paklausiu: „o kaip tu gyveni, kaip tau sekasi?“. Nors kartais ir ne visai sklandžiai tas pokalbis praeina, kartais karti vaikų patirtis neleidžia atsiverti. Tai suprantama. Būna visko.

–Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją darbe?

–Taip, pamenu. Kartą mama atvedė paauglį savo vaiką į mūsų skyrių ir, jam nieko nepaaiškinus, tiesiog paliko. Mums paaiškino, kad jo elgesys netinkamas, reikia perauklėti. Negaliu ramiai galvoti apie tą atvejį. Galvoje nesutelpa, kokį košmarą reikėjo vaikui išgyventi. Prisimenu, kada jį vežėm į kitą miestą, kur jam buvo nustatyta globa, nemačiau jo veido, nes jis buvo jį užsidengęs visą kelionės laiką. O ir nuvykus į vietą jis nuo veido nenusiėmė šaliko. Per keturias valandas nepratarė nei vieno žodžio. Vaiko veidą pamačiau po kelių mėnesių, kai teko vėl nuvažiuoti į tuos bendruomeninius vaikų globos namus. 

– Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate?

–Mano darbas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Jame aš matau didžiulę prasmę. Šis darbas, kaip sakiau, buvo mano svajonė, kurią ilgai puoselėjau.

– Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

– Visų pirma empatijos, reikia tiesiog mylėti gyvenimą ir žmogų, mylėti visa, kas tave supa ir kas supa kitą, turėti savyje pozityvo, optimizmo.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

 –Žinoma keičia, aš tampu geresnė, pakantesnė, jautresnė. Visa tai – vaikų dėka. AČIŪ jiems.

–Ar turite svajonių?

–Taip, svajoju, kad tėvai neatsisakytų savo vaikų, svajoju, kad globojamų vaikų būtų kuo mažiau. Labai noriu palengvinti pažeidžiamų vaikų dalią.

–Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo? Gal turite hobių?

–Turiu ne vieną atsipalaidavimo būdą: važinėju dviračiu, užsiimu kalanetika, skaitau knygas. Vasarą turiu darbo kieme, darže, šiltnamyje. Dar turiu keturis priglaustus augintinius, kuriems taip pat skiriu labai daug meilės ir laiko.


 

Lina Augustinavičiūtė
Vaiko teisių gynėja: vis dar yra vaikų, kurie nenori sugrįžti į savo namus

„Skaudu matyti, kai tėvai atvyksta susigrąžinti savo vaikų būdami neblaivūs“, – tokiais žodžiais vis dar neretai pasitaikančią realybę apibūdina daugiau nei 20 metų vaiko teisių apsaugos srityje dirbanti Lina Augustinavičiūtė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Pagėgiuose. Vaiko teisių gynėja atvirai pasakoja apie savo pasirinkimą ir iššūkius, kurių šiame darbe netrūksta. 

- Vaiko teisių apsaugos srityje dirbate šitiek daug metų. Kas lėmė šios profesijos pasirinkimą?  

- Studijuodama universitete atlikau praktiką Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Praktikos metu sužavėjo ši profesija, prasmingas darbas – ginti, saugoti vaikus.

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 

- Suplanuota darbo diena dažnai pasikeičia kardinaliai, nes negali numatyti, kokie iškvietimai ir reagavimai į galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus laukia. Viena diena gali būti ramesnė, kita gi – kupina iššūkių. 

- Kokie didžiausi iššūkiai?  

- Jų mūsų darbe tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, nededa jokių pastangų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus.  

Turime ir kitokių pavyzdžių, kuomet vaikai nekantraudami klausia, ar negrąžinsime jų globėjams, nes nenori grįžti gyventi į savo biologinę šeimą.  

- Koks įvykis labiausiai sujaudino? 

- Istorijų įstrigusių atmintyje yra daug. Pamenu, kai darbo pradžioje, apie 2001 metus, teko iš vienos šeimos paimti keletą vaikų, kuriuos į vaikų globos namus vežėme du kartus, nes netilpo į automobilį. Pirmu ekipažu nuvežta 4-5 metų mergaitė laikė rankose bandelę ir pati nevalgė, o laukė, kol atvešim dar mažesnius brolius, kad galėtų su jais pasidalinti. Įstrigęs akyse vaizdas: „mergytės rankose suspausta bandelė broliams“... Prisimenu, vaikai buvo nevalgę apie dvi paras, jų namuose buvo tik druskos. 

Praėjusiais metais iš nesaugios aplinkos teko paimti keturis vaikus ir ypač nustebino tai, jog vaikai džiaugsmingai rinkosi daiktus, rūbus, prašė mūsų pagalbos surasti batus ir į tėvus net nepažiūrėję išvažiavo su mumis pas budinčią globėją. Žinoma, vaikai žinojo, kur važiuoja, nes tai buvo jų antras išvykimas iš namų. „Vadinasi, vaikams tikrai nebuvo gera namuose...“, – svarstėme su kolege. 

- Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos? 

- Pagrindinė vaikų paėmimo iš šeimos priežastis yra nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Dažniausiai tokios šeimos patiria nepriteklių, nedarbą, nepasitikėjimą, beviltiškumą. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, sekančią ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir mums kilus įtarimams bei išsikvietus policijos pareigūnus tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... 

Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai būna ir taip, kad vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, jog tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl ko vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, peržengdami visuomenėje egzistuojančias elgesio normas, taip pat vaikas gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

- Kokie specialistų veiksmai būna atvykus į šeimą?

- Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t. y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat kai gaunama anoniminė informacija. Nuo pranešimo turinio priklauso, ar specialistai apskritai vyks pas šeimą bei per kiek laiko tai padarys. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, tada į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas.   

Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą ir bendrauti tampa lengviau. Tada specialistai išsamiai išsiaiškina situaciją, įvertina aplinkybes, bendrauja su tėvais, vaiku. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, yra išklausoma jo nuomonė.

- Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

- Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems parodyti pagarbą, paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, sklandžiau išsiaiškinti situaciją, o kartu padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą.

Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimai ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

- Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

- Matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką yra sunku, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia, ką mes galime padaryti – jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad esant krizinei situacijai šeimoje su jais kažkas pakalbėtų ir kad jie nebijotų išsipasakoti. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio ir vaikai tampa vis atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nėra lengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau.

Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti.

Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalinti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos. Kartais tai gali tapti iššūkiu vaiko teisių specialistui, reikalaujančiu įdėti labai daug pastangų ir skatinančiu ieškoti netradicinių, modernių darbo metodų.

- Kaip Jūs pati susitvarkote su emocijomis, kas padeda sunkiais momentais?

- Dirbant šioje srityje svarbu išlaikyti gerą emocinę sveikatą, vidinę savijautą, nepalūžti nuo patiriamų profesinių išgyvenimų, nes esame ramstis vaikams ir šeimoms, kurioms reikia pagalbos. Vaiko teisių apsaugos specialisto darbas labai atsakingas, kuris neretai nulemia vaikų likimus. Atsakingai įvertinti situaciją, nukreipti, priimti sprendimus reikalauja aukštų kompetencijų, specifinių asmens būdo savybių. Kasdien darbe yra susiduriama su itin jautriais žmonių jausmais, asmeninėmis problemomis, tai atsiliepia emociniams darbuotojo išgyvenimams. Daug emocijų ir istorijų „parsinešu“ į namus. Jaučiamas didelis palaikymas iš šeimos narių mane ramina ir džiugina.

Tvarkytis su emocijomis labai padeda aktyvi veikla gryname ore. Šią žiemą savaitgalius leidome aktyviai: išmatavome sniego gylį su keturračiais motociklais, rogėmis ir kitomis žiemos pramogų priemonėmis. Mėgstu daug vaikščioti, t. y. praeiti tam tikrą skaičių žingsnių pagal telefono programėlę. Tai išvalo mintis. Laisvalaikiu taip pat mėgstu grybauti, keliauti. Geriausias poilsis – išvykti bent porai savaičių svetur, tuomet grįžtu tikrai pailsėjusi.

- Pasidalinkite šių metų gerąja patirtimi dirbant su šeimomis.

- Nors metai dar tik prasidėjo, gerųjų patirčių jau turime. Labai džiaugiamės, kad bendromis įvairių vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų ir šeimos pastangomis pavyko vienai krizės ištiktai šeimai susigrąžinti vaikus. Tėvai atrado savyje stiprybės ir motyvacijos susiimti, priimti siūlomą pagalbą, drąsiai imtis pokyčių, todėl teigiami rezultatai buvo pasiekti ir vaikai grįžo į šeimą anksčiau, nei tikėtasi.

Kitai besiskiriančiai šeimai mediacijos pagalba pavyko susitaikyti ir tėvai liko gyventi kartu, o vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje. Didžiuojamės ir tėvu, kuriam padedant profesionalams pavyko su vaiku atkurti ryšį, prarastą jam dirbant užsienyje.

Tokie atvejai yra puikus pavyzdys to, koks svarbus, net lemiamas, yra pačių tėvų vaidmuo pagalbos teikimo procese, o mes, specialistai, esame tik vedliai ir pagalbininkai.

- Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams tėvams bei vaikams? 

- Vaikams – laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko pokalbiams su vaiku ir bendrų veiklų kūrimui, jo nuomonės, dienos įvykių išklausymui. Nepamirškite apkabinti vaiką bei parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra „blogų“ vaikų, tik jų elgesys būna kartais netinkamas. Dažnai pagalvoju: „ką vaikui duosi, tą ir turėsi“.


 

Justina Tvarkūnaitė 
Vaiko teisių apsaugos Tarnybos administratorė: „Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi“

Justina – visada besišypsanti, veikli, organizuota. Kalbėdama apie save moteris prisipažįsta žadėjusi nebedirbti administracinio darbo, bet įsidarbinusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, iki šiol džiaugiasi šiuo savo sprendimu. Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratorė-referentė Justina Tvarkūnaitė pasakoja apie savo įdomų ir atsakingą darbą. Kartu ji dalinasi nepaprasta istorija, kai teko pasirūpinti svetimu vaiku.

- Justina, kodėl ir kaip pradėjote dirbti tarnyboje?

- 12 metų dirbau administracijoje universitete ir kolegijoje. Po tiek darbo metų, ieškodama pokyčių ir iššūkių, nusprendžiau palikti administraciją ir pakeičiau darbo sferą. Nors neketinau grįžti į administracinį darbą, bet labai to ilgėjausi. 

Vieną dieną visai netikėtai gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratore-referente. Tuo metu apskrities vedėja ieškojo, kas galėtų pakeisti iš šių pareigų išeinančią specialistę, o kažkas mane jai rekomendavo. Iš tikrųjų, mąsčiau, ar sutikti su pasiūlymu, nes tai buvo visai nežinoma sritis, su įstaigos darbuotojais niekada neteko susidurti, net nežinojau, kas yra vaiko teisių gynėjas. Iki šiol nesigailiu priimto sprendimo ir esu labai patenkinta. Dirbu šiek tiek daugiau nei metus laiko, bet atrodo, jog jau seniai.  Labai daug išmokau ir sužinojau.

- Kuo svarbus referento darbas? 

- Aš esu pirmasis žmogus, kurį pasiekia informacija apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Dažniausiai pranešimų sulaukiu iš policijos, koordinatoriaus, vaikų ligoninės, gimdymo namų ar tiesiog gyventojų. Tuos pranešimus turiu operatyviai užregistruoti ir perduoti informaciją specialistams, kad šie nedelsiant reaguotų. 

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

- Įprasta diena prasideda nuo elektroninio pašto patikrinimo, gautų dokumentų iš įvairių įstaigų registravimo,  elektroninių teismo bylų dokumentų skirstymo, taip pat gyventojų prašymų ar skundų registravimo bei jų paskirstymo pagal miestus ir rajonus.

Kadangi dirbu Klaipėdos apskrities skyriuje, sulaukiu skambučių iš visos apskrities ir suteikiu reikiamą informaciją, konsultuoju asmenis arba nukreipiu juos į kitus specialistus, kurie galėtų suteikti pagalbą. Būna, kai skambina anonimiškai ir praneša apie galimus vaiko teisių pažeidimus, kuriuos užregistruoju, o mūsų specialistai vyksta nurodytu adresu. 

- Minėjai, jog kreipiasi nemažai susirūpinusių žmonių. Apie ką dažniausiai jie praneša?

- Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi. Pastaruoju metu, ypač per karantiną, padaugėjo skambučių apie tai, kad namuose vaikai yra paliekami vieni, be suaugusiųjų. Skambina pranešti ir dėl didelio triukšmo namuose, kartais asmenys net prašo, jog mūsų specialistai atvyktų ir paaiškintų tėvams, kaip auklėti savo vaikus, jog jie netriukšmautų. Būna ir tokių, kurie praneša apie tikrai rimtas situacijas, pavyzdžiui, kai vaikai neprižiūrimi girtaujančių tėvų, kurie kelia prieš juos ne tik balsą, bet ir ranką.

Taip pat sulaukiu nemažai skambučių iš žmonių, kurie patys prašo pagalbos, nes nebepavyksta susitvarkyti su vaikais, dažniausiai su paaugliais.

- Vaiko teisių apsaugos gynėjai ne tik tiria galimus vaiko teisių pažeidimus, bet reaguoja ir į tokius atvejus, kai vaikai bėga iš namų ar būna pasiklydę gatvėje. Žinau, kad ir Jūs likote neabejinga vienam gatvėje besiblaškančiam mažamečiui. Papasakokite plačiau apie šią istoriją, kas ten įvyko? 

- Tai vyko praeitą rudenį. Diena nebuvo kažkuo išskirtinė Klaipėdoje – šaltas vėjas, dulksna. Grįžusi po darbo, vedžiojau šunį ir eidama prie savo namo pastebėjau maždaug 4-5 metų vaiką, kuris blaškėsi, lyg ketino eiti link gatvės, lyg norėjo lipti į autobusą, sustojusį stotelėje. Iškart atkreipiau dėmesį į tai, kad jis vilkėjo vien marškinėlius trumpomis rankovėmis, o striukę su megztiniu laikė rankoje. Pagalvojau: „taip šalta, peršals“, ir dar, kaip tyčia, pradėjo smarkiai lyti. 

Ėjau link berniuko bandydama paklausti, kur jo tėveliai, bet, matyt, buvo gerai pamokytas su svetimais nebendrauti. Vaikas pradėjo eiti į kitą pusę nuo manęs, apsidairiau, suaugusiųjų aplink nebuvo matyti, todėl nedvejodama nusprendžiau nepalikti jo vieno gatvėje. 

Berniukas nebuvo patenkintas, kad aš seku paskui jį. Galiausiai priėjome prie vieno namo laiptinės durų, kaip vėliau paaiškėjo – jo namų. Vaikas vis skambino telefonspyne, bet taip niekas ir neatsakė. 

Aš po truputį jį kalbinau, mėginau daugiau sužinoti apie jį ar jo tėvus, kad būtų galima kuo greičiau juos surasti. Tuo metu iš gretimos laiptinės išėjo moteris, paklausiau jos, ar pažįsta šį berniuką. Ji patvirtino, kad vaikas čia gyvena, tačiau nei tėvų vardų, nei kontaktų nežinanti.

- Kaip tada elgėtės?

- Nieko kito neliko kaip skambinti skyriaus vedėjai. Skyriuje budėjo specialistai, dirbantys nakties metu, kurie ir atvyko nurodytu adresu.

Džiugu buvo tai, kad laukiant budėtojų, pavyko įkalbėti berniuką apsivilkti bent striukę, o po kokių dešimties minučių į kiemą įbėgo ir jo tėtis. Kaip sužinojome, vaikui tądien buvo pirmoji karatė treniruotė, kurioje dalyvavo ir jo vyresnioji sesuo. Anot tėčio, berniukas labai mėgsta būti pirmas ir viską greičiau padaryti, nei sesė. Taigi, tik pasibaigus treniruotei, jis griebė už daiktų ir išlėkė pro duris nepastebėtas.

Mano artimieji, išgirdę apie šį įvykį, sakė, kad aš pasielgiau labai kilniai, bet pati to nesureikšminu, nes, manau, kad kiekvienas taip turėtume pasielgti gatvėje pamatę besiblaškantį mažą vaiką.

- Ar po šio įvykio sulaukėte vaiko tėvų reakcijos? 

- Kitą dieną į skyrių su gėlėmis rankose ir pilni dėkingumo atėjo berniuko tėvai, kurie mane labai nustebino, nes tikrai nesijaučiau padariusi kažką labai ypatingo. Ilgai kalbėjome apie šį įvykį. Tėtis su ašaromis akyse vis kartojo: „Kas būtų, jei sūnus būtų išbėgęs į gatvę ar nutikę kažkas kitas... Baisu net pagalvoti“.

- Kaip manote, ar visi mūsų visuomenės nariai yra tokie pilietiški, sąmoningi? Ar esant panašiai situacijai, pasielgtumėte taip pat?

- Bendraudama su vaiko tėvais supratau, kad mūsų visuomenė vis dar dažnai abejinga tokioms situacijoms, aplinkinių problemoms. Gatvėje pastebėję smurtaujančius vaikus, ne visi atkreipia dėmesį, neprieina prie vaikų, nepraneša tokių atvejų tarnyboms. Kaip ir minėjau, kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, turėtų sureaguoti, įsiterpti ar bent informuoti reikiamus asmenis, nuo to priklauso vaikų gerovė. Taigi, panašioje situacijoje elgčiausi lygiai taip pat.


 
Rūta Ambražūnė
Vaiko teisių gynėją dirbti įkvepia padėkos žodžiai: ,,Jūs išgelbėjote mano gyvenimą“

Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje jau 17 metų dirbanti Rūta Ambražūnė šį darbą vadina įkvėpimu, gyvenimo prasme ir pašaukimu. Ji sako nė minutės nesigailėjo savo profesinio pasirinkimo. „Jūs išgelbėjote mano gyvenimą“, – šie jaunos merginos pasakyti padėkos žodžiai Rūtai ilgam išliko širdyje. Jie moteriai neleidžia abejoti jos darbo reikalingumu ir prasmingumu. 

 „Į skyrių atėjo jauna, graži moteris, susirado mane ir padėkojo. Atmintyje iškilo apsiverkusios paauglės portretas, kai prieš kelis metus atvykau į šeimą ir radau akivaizdžiai ilgą laiką girtaujančią mamą bei nelaimingą paauglę, kuri, žinojau, bėga iš namų, nesimoko. Mergaitę teko paimti iš nesaugios aplinkos. Tuomet buvo daug ašarų ir pykčio. Ir štai metai ėjo, mergaitė, padedama gerų ir rūpestingų žmonių, atsitiesė, patyrė mokymosi džiaugsmą, atrado save – gražų ir protingą žmogų“, – pasakoja šiuo metu Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Akmenės rajone patarėja dirbanti R. Ambražūnė.

Paaiškėjo, kad vaiko teisių gynėjai padėkoti atėjusi mergina, paskyrė save tokiems pat gyvenimo nuskriaustiems vaikams, kokiu kažkada buvo pati – mergina dirba socialinį darbą.

„Mane ši ir daug kitų sėkmingų gyvenimo istorijų įkvepia, skatina, moko ir motyvuoja atlikti savo darbą dar geriau. Esu laiminga, kad pasirinkau dirbti vaiko teisių apsaugos sistemoje“, – sako Rūta.

Iš pradžių moteris dirbo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių skyriuje, buvo gynėja. Laikui bėgant įgavo vis daugiau patirties ir šiandien ji – Akmenės rajono skyriaus patarėja. „Sekasi gerai, komanda puiki, visi myli savo darbą, jį išmano. Ką planuoju? Planuoju toliau ginti vaikus, padėti šeimoms, siekti, kad žmonės gyventų laimingi, nes tai, ką darau, yra mano pašaukimas“,  – įsitikinusi R. Ambražūnė.

Gerumą savyje atrado dar būdama vaikas

Kiek Rūta save atsimena, vis norėjo padėti silpnesniems, nuskriaustiems.

,,Kol buvau maža, tai vis gelbėdavau gyvūnėlius. Visus laukinius kačiukus pašerdavau, silpnesnį nešdavausi namo ir slaugydavau. Tėvai, žinoma, nebuvo sužavėti mano gailestingumu, bet nedraudė. Mokykloje vis stodavau ginti silpnesnio, patiriančio skriaudą mokinio. Buvau kovotoja už gėrį ir tiesą. Kai įstojau į universitetą, vaikų dienos centre tapau savanore. Man vis atrodė, kad per mažai atiduodu savęs, žinojau, jog galiu daugiau. Aukojau  laiką ir pajamas“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Tokios investicijos, esą, grįžta su kaupu – pasėtas gerumo grūdas auga vaikų širdelėse: „Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti“.

Pagalbos būdų yra, tik reikia juos parodyti šeimoms

Rūta džiaugiasi ne tik laimingais užaugusiais vaikais, kuriems kažkada reikėjo pagalbos, bet ir jų šeimomis. Vaiko teisių gynėjams labai dažnai tenka padėti ne tik į bėdą patekusiam vaikui, bet ir jo šeimai.

,,Atsimenu vieną jauną moterį, kuri augino vaikus toli gražu ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Moteris ir vaikai kentėjo nuo smurtautojo vyro, tačiau išeiti neturėjo kur – vyras uždirbo, išlaikė šeimą, namai taip pat buvo jo,  moteris neturėjo darbo, jokio užnugario ir atramos, todėl kentė smurtą. Tokio gyvenimo kaina buvo baisi. Šeimai patekus į Vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį, daug galvojau, kaip jai padėti. Kartu su kolegomis ir kitomis institucijomis ieškojome įvairių pagalbos būdų“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Pasak jos, neretai smurtą patiriančios moterys bijo, nesiryžta palikti smurtautojo, imtis iniciatyvos ir atsakomybės už geresnį savo ir vaikų gyvenimą. Taip įvyko ir šį kartą. Vaiko teisių gynėjams teko įdėti daug pastangų, kad įkalbėtų ir padrąsintų moterį keisti gyvenimą.

„Daug įdėjome pastangų, daug kalbėjome su šia moterimi ir ji, mūsų dideliam džiaugsmui, neatsisakė pagalbos, kibosi į ištiestą ranką. Aš, kaip vaiko teisių specialistė, dariau viską, kad moteris su vaikais pamatytų šviesesnį gyvenimą. Mums pavyko – ji rado drąsos pasitraukti iš aplinkos, kur smurtaujama, mokėsi, padėjome jai rasti pastogę, darbą. O su šita sėkme atėjo ir pasitikėjimas savimi. Moteris suprato, kad ji viską gali pati ir svarbiausią – gali auginti vaikus ramioje aplinkoje, kurioje nėra smurto“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Vaiko teisių specialistė sako kiekvieną kartą pradėdama dirbti su šeima, kurią ištiko krizė, tikinti, jog pavyks padėti:,,Toks darbas – mano pašaukimas, kaip aš galiu netikėti. O kai tiki, gi negali nepasisekti“.

Gerumo išmoko iš savo šeimos

Rūta sako, kad darbe ją įkvepia teigiama gyvenimo patirtis – ypač pačios laiminga vaikystė.

,,Visi vaikai turi teisę augti laimingi – šį žinojimą aš gavau, ko gero, nuo gimimo. Gimiau gerokai per anksti, mažutė ir silpna. Gydytojai mamai suteikė nedaug vilties, kad gyvensiu. Mano mama ir tėtis įdėjo labai daug pastangų ir meilės, kad aš augčiau sveika ir laiminga“, – pasakoja Rūta.

Moteris džiaugiasi, kad turėjo nepaprastai laimingą vaikystę. Nors augo mieste, tačiau turėjo ir kaimą: „Nuvažiuodavom ir visos vaikystės vasaros kvepėjo pievomis, sugrėbtu šienu, žydėjo ramunėmis, turėjo vyšnių ir žemuogių skonį. Mano vaikystė buvo žavi ir spalvota.

Tačiau visų svarbiausia, pasak moters, kad ji turėjo puikius, mylinčius tėvus.

 „Tėvų visada buvau suprasta ir palaikoma. Apie jokias ,,beržines košes“ mes su sese nė nebuvome girdėjusios. Neatsimenu, kad tėvai su mumis būtų kalbėję pakeltu balsu ar grubiai, visas problemas išspręsdavome ramiai. Mano tėveliai turi Dievo dovaną – išmintingai mylėti vaikus. Ir aš to mokausi, nešu šias pamokas ir patirtis į šeimas, kurios patiria sunkumų“, – sako vaiko teisių gynėja R. Ambražūnė.


 

Rima Butkienė
23 metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė: viską atperka laimė vaikų akyse

Ilgus metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė per savo darbo praktiką matė visko – vaikų ašarų ir juoko, tėvų paklydimų ir šeimų džiaugsmo, pradėjus kitokį gyvenimą. Visam gyvenimui moters atmintyje įsirėžė kraupūs vaizdai – visiškai girti kūdikiai, alkani, skriaudžiami, utėlėti vaikai, gyvenantys išmatose ir sveiku protu nesuvokiamame skurde. Iš liūno ji traukė nusikalstančius nepilnamečius, vežė labdarą skurstančioms šeimoms. Moteris atvira – už savo darbą sulaukė ne tik meilės ir pagarbos, bet ir grąsinimų susidoroti. Tačiau visas neigiamas patirtis jai atperka viena – laimė išgelbėtų vaikų akyse. Džiugina širdį ir tėvų padėka.

Pristatome pokalbį su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja,  atsakingą už reagavimą į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, Rima Butkiene. 

–Dirbate tarnyboje, kuri gina vaiko teises. Kodėl pasirinkote būtent tokį darbą?

–Aš visada norėjau dirbti su vaikais. Esu baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą chemijos-biologijos mokytojo specialybę. Mano pirmoji darbovietė buvo giliame kaime, mokykloje, kur vienoje klasėje mokėsi pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai ir aš, tuomet 18- metė, buvau visų tų klasių vienintelė mokytoja. Bestudijuodama atlikau daug pedagoginių praktikų mokyklose, vėliau dirbau mokytoja. Įgytos žinios ir įgūdžiai man visą laiką labai padeda bendraujant su vaikais, jų tėvais ir institucijomis.

O vaiko teisių gynėja, tiesą sakant, aš tapau atsitiktinai. 1997 metais po vaikų auginimo pertraukos vietoje mokytojos darbo tiesiog nusprendžiau pamėginti save kitur, bet vistiek ten, kur būtų darbas su vaikais. Sužinojau, kad savivaldybėje yra laisvų vietų Vaiko teisių apsaugos skyriuje.  Kai pirmą dieną atėjau į darbą, man  padavė Vaiko teisių pagrindų įstatymą, liepė perskaityti ir ateiti rytoj. Kai kitą dieną atėjau, paklausė: „Ar dirbsi?‘‘. Nors buvo baisoka, ar sugebėsiu, pasakiau, kad dirbsiu. Ir, matote, užsibuvau 23 metus. Dėkoju likimui, kad pasirinkau šitą darbą.

–Ką jums reiškia dirbti tarnyboje?

–Vaiko teisių gynėjas – ne profesija. Tai gyvenimo būdas. Dirbti šį darbą man yra garbė, nes matau jame didelę prasmę ir didžiuojuosi.  Visuomet sakau žmonėms, koks mūsų darbas yra svarbus ir atsakingas, kad mes visada siekiame tik geriausio sprendimo, giname šeimą. Džiugu, kad mūsų darbas yra apčiuopiamas, matai jo rezultatą – laimingas vaiko akis, šypseną, girdi juoką. Nors būna ir nesėkmingų atvejų. Myliu savo darbą ir kasdien į jį einu tikrai noriai. 

–Vaikų gynėja dirbate 23 metus. Papasakokite apie tai plačiau? Kokį darbą dirbote, kokių patirčių įgijote?

–Darbą pradėjau nuo paparastos inspektorės. Tada taip vadinosi vaiko  teisių specialisto pareigos. Gavau Vilniaus mieste Antakalnio teritoriją, kuriai priklausė 24 gyvenvietės. Dirbau visus darbus. Pėsčia ar nuosavu automobiliu lankydavau socialinės rizikos šeimas, organizuodavau joms labdarą, kalėdinius renginius. Mokyklose lankydavau nusikalsti linkusius vaikus, dalyvaudavau reiduose, apklausose ir teismuose civilinėse ir baudžiamosiose bylose, gelbėdavau vaikus iš pavojingų sveikatai ir gyvybei sąlygų. Taip pat konsultuodavau Antakalnio gyventojus vaiko teisių klausimais. Žodžiu, savo darbo valandų neskaičiuodavau ir darbo neskirstydavau – kur čia socialinės paslaugos, o kur čia teisinės paslaugos. Į savo darbą net buvau įtraukusi šeimos narius. Vyras mane automobiliu veždavo į atokias vietas ir laukdavo, kol ateisiu. Tikslas buvo vienas – padėti vaikui čia ir dabar.

Pirmą kartą nusvilau, kai grąžinau vaikus motinai, nusprendusi dar kartą jai duoti šansą pasitaisyti ir pačiai auginti vaikus, o po kelių valandų paskambino policijos pareigūnė rėkdama: ,,Važiuok,  susirink vaikus plikus nuo skruzdėlyno!‘‘.

Ne paslaptis, toks darbas yra sudėtingas. Buvau ne tik gerbiama ir mylima, bet ir nekenčiama. Ne kartą sulaukiau gąsdinimų, kad nepasirodyčiau Antakalnio gatvėse, nes susidoros. Grasindavo rašydami, skambindami ne tik į darbą, bet ir į namus. Kartą net buvo atvykę į namus grasinti. Pažinojo mane visas rajonas.  Pro Antakalnio turgelį einant man nuolat socialinės rizikos mamos siūlydavo mėlynių, žemuogių, šermukšnių, maloniai atsisakydavau. Į autobusą įlipus, per visą autobusą iš galo šaukdavo ,,Ateikit inspektore, yra laisvų vietų!‘‘.

–Kas jus labiausiai džiugina darbe?

–Galimybė padėti vaikui ir šeimai bėdoje. Kaip minėjau, susiduriame su įvairiais žmonėmis, sulaukiame įvarių reakcijų. Būna, kad tranko durimis ir grasina skundais ar net susidorojimu, tačiau kartais ateina padėkoti. Tai viską atperka.

–Minėjote, kad be džiugių akimirkų turite ir sunkios bei skaudžios darbo patirties. Gal galite pasidalinti? Kas jus pribloškė, sukrėtė labiausiai?

–Ir anksčiau, ir šiandien labiausiai sukrečia ir pribloškia atvejai, kai matai žiauriai apleistus vaikus. Atsimenu atvejį, kai apsilankius šeimoje, 7 metų vaikas paprašė darbuotojų būti paimamas iš šeimos, o 5 metų sesei liepė neverkti ir eiti rengtis. Tie vaikai maišė vandenį su miltais ir ruošėsi keptis blynus, o namuose buvo šalta, nekūrenama, sienos ir langai apledėję.

Buvo visokių atvejų. Apgriuvusiame name tarp narkomanų ir valkatų landynėje vienas 10 mėnesių vaikas šliaužiojo tamsoje apšašęs, utėlėtas, su mėlynėmis. Buvo atvejis, kai aptikome mėnesio kūdikį, prigirdytą motinos pienu su alkoholiu. Nuo jo iš tolo smirdėjo degtine. Jį reikėjo staigiai susivynioti  į paklodę ir bėgti iš tų namų, kol motina už spintos smaginosi.

Sukrečia, kai randi be tėvų paliktus visiškai mažiukus vaikus nežinia kada valgiusius. Tuomet bėgi į parduotuvę nupirkti jiems ką nors valgyti.

Žudo žmonių abejingumas. Šiais laikais dar būna atvejų (ne vienkiemiuose, bet mieste, daugiabučiuose, kur gyvena daug žmonių), kad vaikai gyvena namuose, kurie apšnerkšti gyvūnų ir pačių tėvų išmatomis. Tie vaikai būna alkani, iš tolo smirdintys, jie net nežino kas yra švari patalynė. Jie bijo atsigulti ant tokios paklodės, kai švarią lovą jiems pasiūlai. Baisu pagalvoti ką jie mato, ką jie patiria. Kodėl to nepastebi kaimynai, kiti aplinkiniai žmonės?

–Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti vaiko teisių gynėjui?

–Būti emociškai stipriam ir empatiškam. Taip pat svarbu neteisti žmonių, nežiūrėti į juos iš aukšto. Niekada nėjau į šeimas ,,užsidėjusi skrybėlės‘‘, neturėjau išankstinės nuostatos, visada stengiausi prisitaikyti prie situacijos, išgirsti žmogų  ir kalbėtis su žmogum paprastai. Vaiko teisių gynėjui reikia būti žmogiškam, kantriam, drąsiam, ryžtingam priimant sprendimus, nebijančiam iššūkių.

–Dirbdama savo darbą tikriausiai turite siekių ir troškimų, kokie jie?

–Didžiausias troškimas, kad  vaikai turėtų mylinčius tėvus ir jaustųsi šeimoje mylimi. Tai yra pradžių pradžia.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

–Keičia. Visi pokyčiai sustiprina mane kaip asmenybę. Turiu nuolat augti, tobulėti, prisitaikyti prie pokyčių, įgyti daug žinių ir jas taikyti darbe.

–Kartais vis dar pasigirsta, kad Tarnybos darbuotojai yra vaikų atiminėtojai. Ar susidūrėte su tokiu požiūriu?

–Girdžiu tą nuomonę dėl tų vadinamų grobikų, bet manau žmonės kalba ir komentuoja iki tol, kol patys nesusiduria su mūsų darbu. Visada sakiau ir sakysiu – reikia  kalbėtis, aiškinti žmonėms. Vaiko teisių gynėjo tikslas yra padėti, o ne bausti ar kaip nors pakenkti šeimai.

Neseniai paskambino moteris, norėdama pranešti, kad bijo savo pirmokę dukrą leisti į mokyklą, nes ją užpuolė tos pačios mokyklos trečiokai. Pasakodama ji labai jaudinosi, prisipažino, kad jai taip rankos dreba, kad net telefono negali nulaikyti. Ji jaudinosi ne tik dėl įvykio su vaiku, bet ir dėl to, kad teko paskambinti į tarnybą. Išklausiau ją, paaiškinau, ką ji turi padaryti, ką mes darysime ir atsisveikinant nusiraminusi moteris padėkojo.

Būna atvejų, kai tėvai pasako: „Gaila, kad tik dabar ,,pakliuvome‘‘, o galėjome anksčiau pradėti gyventi kitokį gyvenimą ir tinkamai rūpintis vaikais“.


 

Eglė Sinkevičienė
Buvusi Lietuvos kariuomenės karininkė šiandien gina vaiko teises

Drąsi, guvi, ištverminga Eglė Sinkevičienė nuo mokyklos suolo svajojo apie policininkės uniformą, tačiau gyvenimas parodė, kad vaikystės svajonės ilgainiui keičiasi, o ateitis atveria naujas galimybes. Šiandien keturiasdešimt dvejų moteris – ne tik Alytaus apskrities vaiko teisių gynėja. Kartu ji – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkė ir trijų sūnų mama.

Uniformą pakeitė civiliai drabužiai, o karo prievolininkus - vaikai

– Egle, vos tik pabaigusi mokyklą, apsirengėte uniformą. Kelis metus teko pabūti policijos kursante, vėliau tapote Lietuvos kariuomenės karininke, dabar ginate vaikus. Kas darė įtaką tokiems jūsų pasirinkimams?

– Dar būdama moksleive tiksliai žinojau, kur stosiu pabaigusi mokyklą. Norėjau tapti policijos pareigūne. Visuomet svajojau apie darbą, kurį dirbdama jausčiausi naudinga, padėčiau kitiems. Įstojau į Lietuvos teisės akademiją. Studijos sekėsi gerai, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau abejoti savo pasirinkimu. Ilgainiui supratau, kad nenoriu tapti policijos pareigūne, kad tai – ne mano pašaukimas, todėl pabaigusi studijas pasukau į kariuomenę.  Atradau savo kelią, tapau karo prievolės vyriausiąja specialiste, man buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.  Tarnavau Tėvynės labui netausodama savęs, tikėdama tuo, ką darau. Niekada nemąsčiau apie tai, ką veiksiu ar kuo užsiimsiu, kai ištarnausiu atitinkamą laiką kariuomenėje ir teks išeiti į atsargą. Laikas ėjo, netruko ateiti ir ta diena, kai teko atsisakyti uniformos ir sugrįžti į civilį gyvenimą. Būdama vos 33 metų, išėjau į atsargą, nežinojau, ką noriu veikti toliau, tačiau suvokiau, kad man būtina bendrauti ir padėti žmonėms. Atsitiktinai atradusi darbo skelbimą, kviečiantį prisijungti prie vaiko teisių gynėjų komandos Alytuje.  Ilgai negalvodama išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Laimėjusi atranką, tapau Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoja.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai ?

Naujas darbas, nauji iššūkiai tarnyboje vertė kaip reikiant pasistengti, išmokti perprasti kitokius nei iki šiol buvau sutikusi žmones, gebėti paguosti nuskriaustus vaikus.  Tačiau svarbiausia tai, kad tikėjau ir žinojau, jog šis darbas prasmingas. Buvau ir esu įsitikinusi, jog didžiausias apdovanojimas už darbą man būtų atsistojusios ant kojų ir tinkamai užauginusios vaikus šeimos, su kuriomis dirbu.

Eglės energijos šaltinis – trys sūnūs

– Kas yra jūsų gyvenimo variklis, kas įkvepia stengtis, dirbti, siekti tikslų?

– Mano energijos šaltinis yra trys sūnūs, sutuoktinis Dalius ir jaukūs mūsų namai. Šeimoje turime tradicijas, kurių stengiamės laikytis. Kas vakarą visi susėdame prie bendro vakarienės stalo, pasišnekučiuojame, pasidalijame dienos įspūdžiais. Suvokiu, kad ne visuomet taip bus – sūnūs auga, pradės savo gyvenimą, tačiau mane džiugina akimirka, kurią išgyvenu dabar.

– Ar susiduriant kiekvieną dieną su neigiamomis patirtimis nesusvyruoja jūsų pasiryžimai, vertybės, neapima neviltis?

– Ne. Sakyčiau, atvirkščiai. Dar labiau tikiu savo pamatinėmis vertybėmis ir kaskart įsitikinu, kokios jos svarbios. Mano didžiausia vertybė yra šeima. Neįsivaizduoju gyvenimo be teisingumo, atjautos, o šeimos – be atvirumo. Dirbdama su sunkumus patiriančiomis šeimomis įsitikinau, kaip svarbu pasitikėjimas ir tikėjimas vieni kitais. Svarbu, kad vaikai atvirai bendrautų su tėvais ir būtų išgirsti, kad žinotų, jog visada sulauks pagalbos iš šeimos, nesvarbu ar jie tariamai blogi ar geri. Blogų vaikų nėra. Yra tik etiketės, kurias mes, suaugusieji, užklijuojame vaikams bei vieni kitiems.

Viena labai svarbi vertybė, kurios seniau nepastebėjau, išryškėjo būtent pradėjus dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje, tai yra tolerancija. Aš niekada nesmerkiu žmonių, su kuriais dirbu. Žinau, kad viskam yra priežastys, kad sunkus gyvenimas ir nesėkmės nėra pagrindas smerkti žmogų.

Per gyvenimą drauge su vyru: ir kariuomenėje, ir ginant vaikus

– Ar pavyksta, išėjus iš darbo, uždaryti duris ir negalvoti apie sunkias šeimų istorijas? Ar neparsinešate namo svetimų išgyvenimų ir nesėkmių? Kokiu būdu nuo to pavyksta atsiriboti?

– Negaliu uždaryti darbo durų ir užmiršti tai, su kuo praleidžiu visą dieną, nes man rūpi žmonių likimai. Tačiau, kiek sugebu, stengiuosi atsiriboti, juk turiu ir savo gyvenimą. Dėmesio laukia sūnūs, vyras. Labai džiaugiuosi, kad mane supranta vaikai, o sutuoktinis – juk mano kolega. Mes beveik visą gyvenimą kolegos. Kariuomenėje tarnavome kartu, ten ir susipažinome, susituokėme, išėjome į atsargą, dabar ir vėl dirbame vienoje tarnyboje. Todėl visada jaučiuosi suprasta ir palaikoma. Atsipalaiduoju ir pailsiu skaitydama. Labai mėgstu skaityti - jaukiai susirangau ant sofos ir skaitau, galėčiau taip leisti visą savo laisvalaikį. Tokiu būdu ir pailsiu, ir atsijungiu nuo rūpesčių, ir pasisemiu jėgų darbui.


 

Indrė Jurjonienė
Vaiko teises ginanti Indrė kolegoms dovanoja dainas ir vaišina drauge su vaikais virta uogiene

Indrę Jurjonienę galima matyti rimtą ir susikaupusią, kai ji susitelkusi į pagalbą vaikui. Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė kolegų vertinama už profesionalumą ir atsakingumą. Tačiau ta pati Indrė yra meniškos sielos asmenybė, kuri Kalėdų, gimtadienio ar kitų švenčių proga kolegoms gyvai dainuoja ir vaišina savo šeimos sodo derliaus uogienėmis ir cukatomis.

Indrė vaiko teisių srityje dirba aštunti metai, jai patinka teisinis darbas, nes vaiko interesų atstovavimą moteris laiko prasmingu. „Kaip vaiką ginančios tarnybos atstovė ir kaip dviejų vaikų mama noriu, kad vaikai nepažintų smurto, jaustųsi saugūs ir mylimi, galėtų atskleisti savo talentus ir pildytųsi jų svajonės. Stengiuosi prie to prisidėti kiek galėdama“, – sako Indrė.

Dainomis užkrečia kolegas

Prieš daugiau nei dešimt metų, minėdama savo jaunatvišką jubiliejų, Indrė artimiesiems ir draugams įrašė kompaktinę plokštelę, kurioje tilpo pačios ir bendraminčių kūryba bei perdainuotos populiarių dainų versijos. Plokštelę pavadino „Negaliu tylėt“. Pati Indrė sako, kad šis pavadinimas atspindi jos nuolatinę vidinę jauseną dainos dažnai skamba galvoje ir vis ieško progų suskambėti garsiai. Jeigu kam gali atrodyti, kad darbas Vaiko teisių apsaugos skyriuje mažai siejasi su pomėgiu dainuoti, specialistė atremia: „Visas pareigas galima atlikti kūrybingai, net ir teisininkės, juk kiekviena situacija turi daugybę pasirinkimo galimybių“.

Pašnekovė neslepia, kad atstovaujant vaiko interesams tenka susidurti  su įvairiausiais iššūkiais ir su itin sunkiomis emociškai situacijomis. Užuojauta ir gailestis yra neatsiejama Indrės darbo dalis. „Man tiesiog lengviau susikaupti, išlikti tvirta niūniuojant mielą širdžiai melodiją, o tuo pačiu atrasti tinkamiausią sprendimą“, – šypsosi Indrė.

Dainuoja nuo vaikystės, nepraleidžia progos pasirodyti viešai

Indrė visada noriai dalyvauja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos rengiamuose susitikimuose su vaikais. Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Dovilė Burbaitė sako, kad kolegė yra tas žmogus, kuriuo gali pasikliauti nestandartinėse situacijose ir būti tikra, kad ji jas įveiks jautriai ir empatiškai, tuo pačiu atsakingai bei dalykiškai.   

Vadovė Indrę apibūdina kaip labai optimistišką, entuziastingą, kūrybingą žmogų ir itin vertina jos gebėjimą telkti kolegas. „Indrė suburia mus net ir laisvu po darbo laiku, –  kolegei gerų žodžių negaili D. Burbaitė. – Indrės iniciatyva kartą metuose rengiama „Žąsiukų šventė“. Ji buvo sumanyta žaismingai į kolektyvą priimti naujokus. Šventėje „žąsiukai“ atlieka įvairias užduotis, jos iš visų pareikalauja išmonės ir fantazijos“.  

Pasak vedėjos, jeigu švenčiamas kolegos jubiliejus, visi jau žino, kad scenarijus ir šventės vedimas yra Indrės rankose ir viskas bus organizuota puikiai, o gera nuotaika užtikrinta.  

Pati Indrė neslepia, kad pirmaisiais pasirodymais ir švenčių scenarijais kolegas nemenkai nustebino, dabar jau niekam nebe naujiena jos gyvai atliekama populiari daina arba išradingai organizuotas vakarėlis. „Kiti jubiliatus džiugina gėlėmis ar saldumynais, o aš dainuoju. Man pačiai labai svarbūs dainos žodžiai, stengiuosi, kad jie būtų artimi žmogui, kuriam juos skiriu. Muzikinių dovanų artimieji ir kolegos iš manęs sulaukia dažniausiai. Na ir šeimos ar kolektyvo šventėse sudainuoti progos nepraleidžiu“,  – atvirauja vaiko teisių gynėja.

Šimtai stiklainių rūsyje nesensta, jų laukia ir draugai

Dar vienas Indrės hobis – sodo gėrybių konservavimas. Moteris dideliais kiekiais verda uogienes, gamina cukatas. Ir šie metai vaiko teisių specialistės šeimos nenuvylė, sode užderėjo gėrybių, iš kurių rūsio lentynose atsidurė gausybė kompotų ir uogienių. Gardėsiai skirti ne tik šeimai, bet ir draugams, kolegoms, todėl pavasariop lentynos jau būna tuščios.

Prie derliaus apdorojimo dirba visa šeima: vyrui tenka stiklainius užsukti, vaikai kuria spalvingas etiketes. Jomis puošia aviečių, braškių, slyvų su šokoladu, vyšnių stiklainius.

Ant šeimos stalo visada yra cukatų. Jos, moters įsitikinimu, puiki alternatyva tradiciniams saldumynams. „Obuolių, svarainių, moliūgų cukatos – spalvinga, sveika ir skanu“,  – sako Indrė.

Vaiko teisių gynėja stengiasi į visus darbus pasižiūrėti kiek kitaip – kūrybiškai. Anot jos, tiek su kolegomis, tiek su tarnybos socialiniais partneriais ar bet kuo kitu šiltas neformalus santykis turi daug privalumų. Štai ir rudens gėrybių apdorojimo rutina šeimoje pavirsta mažyte švente. „Dirbam ir dainuojam kartu, vaikai ir pagelbėti ir pašokti aplink stalą ratu spėja“,  – džiaugiasi moteris.

 Kūrybingai ieško naujų spalvų sode ir darbe

Indrė su vyru Gražvydu augina du vaikus: septynerių Kristupą ir trimetį Adomą. Atvira draugiška šeima kartu praleidžia visą laisvalaikį. Pašnekovė laiminga, kad šeima labai artima, kartu būti jiems gera. Visgi, moteris geba rasti laiko ir profesiniam tobulėjimui.

„Domiuosi mediacija. Žinios apie ginčų sprendimo procedūrą, skirtą padėti konfliktuojantiems asmenims įveikti nesutarimus taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams, pasitarnauja dirbant vaiko teisių apsaugos srityje, praverčia ir asmeniniame gyvenime“, – dalijasi vaiko teisių specialistė, jau tapusi ir Lietuvos mediatorių rūmų nare.

Anot pašnekovės, taikant mediacijos procedūrą, kai šeima nesutaria (vaiko gyvenamosios  vietos nustatymo atveju, dėl bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiais tėvais ir  kt.), konfliktuojantys tėvai turi galimybę išsikalbėti, įsiklausyti vienas į kitą ir tokiu būdu priimti tinkamą sprendimą, kuris užtikrintų geriausius vaiko interesus. 

Indrė pripažįsta, kad dirbant vaiko teisių apsaugos specialiste tikrai ne viską pavyksta įveikti vien šypsena. Savo darbe moteris dažnai susiduria su situacijomis, kuomet  besiskyriantys arba kitas tarpusavio problemas spręsdami tėvai, užmiršta apie vaiko psichologinę savijautą.  Saugusieji nesugeba savo kivirčų paslėpti nuo vaikų, o kartais net panaudoja juos kaip šantažo priemonę vienas prieš kitą, tuomet vaikas auga nuolatiniame nerime, liūdesyje.

Su skaudžiomis vaikų patirtimis susidurianti Indrė ragina suaugusiuosius pirmiausia pagalvoti apie vaikus, apie jų interesus.


 

Rytis Raukštas
Skubią pagalbą vaikams koordinuojantis Rytis Raukštas: darbo labai padaugėja pašalpų mokėjimo dienomis ir savaitgaliais

Ryčio Raukšto darbe netrūksta streso ir įtampos. Kasdien jis gauna pranešimų, kad vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje į pavojų pateko vaikai. Vyras dirba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje koordinatoriumi. Nuo jo ir jo kolegų priklauso, kaip greitai į įvykio vietą atvyks vaiko teisių gynėjai ir suteiks pagalbą.

Iš Utenos kilęs vaikinas yra diplomuotas inžinierius – elektros energetikos specialistas. Šiuo metu jis dar studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete magistrantūroje. Darbą ir studijas, sako, suderinti nėra sudėtinga, kai veikla, kuria užsiimi, yra  prasminga. Tarnyboje jis dirba slenkančiu grafiku pamainomis.

–Kodėl pasirinkote dirbti tarnyboje

–Neslėpsiu, man labai patinka bendrauti su vaikais, žaisti, rūpintis,globoti juos. Pats savo vaikų dar neturiu, turiu tris krikšto vaikus. Man labai svarbu padėti vaikams, žinau, kaip svarbu juos ginti nuo pavojų. Mėgstu operatyvinį darbą. Mano pasirinkta profesija – elektros energetika yra susijusi su operatyviniu darbu. Kai sužinojau, kad yra vieta, kur galima suderinti ir darbą dėl vaikų, ir operatyvinę veiklą, siekiau įsidarbinti ten koordinatoriumi.

–Galbūt pats turėjote kokį nors sąlytį su vaiko teisių pažeidimais?

–Mano tėvai užaugino mano pusbrolį, mamos brolio sūnų. Kai mano dėdė, pusbrolio tėtis mirė, jo mama pradėjo girtauti, neprižiūrėjo, neaugino, tada mano mama prisiėmė pusbrolio globą. Mes kartu su pusbroliu užaugome. Iš arti mačiau, ką reiškia vaikui netekti tėvų. Supratau kaip yra svarbu, kad atsirastų žmonės, kurie atvertų tokiam vaikui savo namų duris, suteiktų šilumą, meilę.

–Ką veikia Tarnybos koordinatorius?

–Kaip jau užsiminiau, tai yra operatyvinė veikla. Mes dirbame pamainomis po 12 valandų, Nevažiuoju tiesiogiai padėti vaikams į vietą,  budžiu, laukiu pranešimų ir koordinuoju pagalbos teikimą. Kai tik Lietuvoje kur nors įvyksta galimas vaiko teisių pažeidimas, policijos pareigūnai skambina mums, koordinatoriams, ir apie tai praneša.

–Apie kokius galimus vaiko teisių pažeidimus  policija jums praneša dažniausiai?

–Dažniausiai mums praneša, kad šeimoje girtaujama, kad įvyko konfliktas ir toje aplinkoje yra vaikai. Taip pat pranešama, kad vaikai yra neprižiūrėti, aplinka jiems akivaizdžiai yra nesaugi. Vaiko teisių specialistai į tokius pranešimus sureaguoja per valandą, nuvyksta į įvykio vietą ir skubiai teikia vaikams pagalbą.

–Apie kokius dar galimus vaiko teisių pažeidimus esate gavęs pranešimų?

–Būna pranešimų, kad rasti iš namų pabėgę vaikai, tačiau nenorintys grįžti į namus. Būna pranešimų apie rastus  girtus nepilnamečius.. Sulaukiame pranešimų ir apie nelaimes, kad vaikai susižalojo ar net žuvo,, iškritę pro langą ar balkoną, buvo neprižiūrimi. Tai labai skaudžios  patirtys.

–Ką konkrečiai koordinatoriai daro,  kai iš policijos sužinoma apie įvykį?

–Nors fiziškai dirbu Vilniuje,  pagalbą vaikams koordinuoju visoje Lietuvoje. Mano darbo įrankiai yra telefonas ir kompiuteris. Naudoju interaktyvų Lietuvos žemėlapį ir specialią programėlę telefone. Kai policija paskambina ir praneša apie galimą vaiko teisių pažeidimą, pagal numatytą šabloną susirašau reikalingą informaciją: vaikų, tėvų, kitų įvykio vietoje esančių asmenų vardus bei pavardes, (ne)blaivumo lygį, įvykio vietos adresą, durų kodą, vietoje esančių policijos pareigūnų kontaktus. Jei įvykio vietoje yra  blaivių bei atsakingų, emociniais ryšiais su vaiku susijusių asmenų, kurie galėtų prižiūrėti vaikus, užsirašau jų vardą, pavardę, kontaktus. Visa tai darau tam, kad budėtojui būtų kuo mažiau darbo, kad nuvykęs į vietą iš karto galėtų teikti vaikams reikalingą pagalbą.

Tarnybos skyriuose apskrityse naktimis dirba budėtojai, o dienomis gynėjai. Šitiems specialistams nukreipiu užduotis. Su budėtojais specialios programėlės pagalba mes, koordinatoriai, turime tiesioginį ryšį. Matom,  kokioje konkrečiai Lietuvos vietoje šiuo momentu yra kiekvienas budėtojas. Kai gauname pranešimą apie įvykį, žiūrime žemėlapyje kuris budėtojas yra arčiausiai tos įvykio vietos ir jį ten siunčiame.

Jei, pavyzdžiui, toje pačioje apskrityje įvyko vienas po kito keli įvykiai ir budėtojai jau yra užimti, kviečiame į pagalbą darbuotoją iš gretimos apskrities. Mums svarbiausia, kad vaiko teisių specialistai kuo greičiau nuvyktų ten, kur iškilo pavojus vaikui.

–Koordinatoriai Ttarnyboje dirba nuo praeito pavasario. Kas pasikeitė jiems pradėjus dirbti?

–Anksčiau apskričių budėtojai tarpusavyje mažiau bendradarbiavo. Tai buvo kliūtis, siekiant kuo skubiau suteikti pagalbą į bėdą patekusiam vaikui. Kai atsirado koordinatoriai, situacija pasikeitė. Dabar kartais net pagalbą tam pačiam vaikui teikia skirtingų apskričių budėtojai. Pavyzdžiui, reikia vaiką iš Klaipėdos, kur įvyko įvykis, nuvežti į Vilnių, nes Vilniuje jo namai. Tada budėtojai susitinka pusiaukelėje ir vienas kitam perduoda vaiką. 

– Jaudinatės, kai gaunate pranešimą apie įvykį?

–Taip, išties.  Galvoju apie tuos vaikus, kurie tuo metu yra nesaugioje aplinkoje. Stengiuosi kuo greičiau priimti sprendimą, nusiųsti į įvykį vaiko teisių specialistus. budėtojus. Būna, kad siunčiu į tą pačią vietą, pas tą pačią šeimą ir ne pirmą kartą.

–Kiek vidutiniškai per parą gaunate pranešimų apie galimą vaiko teisių pažeidimą?

– Vidutiniškai gauname nuo 10 iki 15 pranešimų per parą. Labai priklauso nuo to, koks yra paros laikas, kuri savaitės diena. Savaitgaliais ir naktimis pranešimų padaugėja. Per vienos nakties budėjimą savaitgalį kartais gauname apie 20 pranešimų.

Pranešimų padaugėja ir po 10-osios kiekvieno mėnesio dienos, kai mokamos socialinės išmokos (pašalpos). Deja, bet yra tėvų, kurie už vaikus gautus pinigus panaudoja ne pagal paskirtį, t.y. perka alkoholį, girtauja, tuomet smurtauja prieš vaikus. Tomis dienoms žinome, kad įvykių bus daugiau ir kad reikės  skubiai gelbėti jų vaikus.

Valstybinės šventės taip pat turi įtakos. Per Jonines, Žolines, kai yra daugiau laisvų dienų,  mums, koordinatoriams, būna pats darbymetis.

–Kokių savybių, žinių ir kompetencijų reikia turėti koordinatoriui?

–Greitos orientacijos, bendravimo su žmonėmis įgūdžių. Žinoma, reikia mokėti dirbti kompiuteriu, naudotis visomis reikalingomis programomis. Reikia gerai gaudytis Lietuvos žemėlapyje. Ypač sudėtinga su kaimiškomis vietovėmis jeigu, pavyzdžiui, tokiu pat pavadinimu yra keli kaimai šalyje, kartais ir kaimo pavadinimas ir net gatvės pavadinimas sutampa.  Galima budėtojus ne į tą apskritį nusiųsti. Yra buvę tokių atvejų, greitai supratus klaidą, pagalba visada laiku pasiekė vaikus, kuriems jos tuo metu reikėjo. .

–Kiek jums pačiam svarbu dirbti prasmingą darbą?

–Labai svarbu. Nuo mūsų priklauso, kaip greitai bus sureaguota, kaip greitai vaiko teisių gynėjai nuvyks į įvykio vietą ir suteiks vaikui būtiną pagalbą. Tai realūs žmonės ir jų gyvenimo situacijos. Esu laimingas, kad galiu padėti vaikams, kuriems jos reikia. 


 

Laura Šarkė
Vaiko teisių gynėja, jojikė Laura darbe saugo ir gina vaikus, o laisvalaikiu treniruoja ristūną Pilotą

Apie ištvermės jojimą ir trylikametį amerikiečių ristūną Pilotą Ollo Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus teisininkė Laura Šarkė kalba nesustodama, veide nedingsta šypsena ir tuo nuoširdžiu užsidegimu negali nesižavėti. Varžybos, pasirengimas joms ir rūpestis sportiniu žirgu užima didžiąją dalį vaiko teisių specialistės laisvalaikio. Pirmą kartą balne ji sėdėjo vos šešių mėnesių, paauglė pasikinkiusi arklį apardavo kaimynių sklypus, o be žirgo šalia šiandien savęs jau net neįsivaizduoja.

Teisininkės darbas kita ypatingai svarbi Lauros gyvenimo dalis. „Ši profesija įdomi tuo, kad turi daugybę pasirinkimo galimybių. Beveik penkerius metus dirbau Aplinkos ministerijos padalinyje ir saugojau mus supančią gamtą, tačiau norėjau pokyčių ir tobulėti, tad itin jautri sritis – mažiausiųjų mūsų visuomenės narių teisių gynimas pasirodė neįkainojama galimybė išbandyti save ir dirbti prasmingą darbą. Todėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą pasirinkau tikslingai“, – pabrėžia Laura.

Be ilgo pasirengimo nelaimėsi, atkaklumas praverčia ir darbe

„Mano kasdienis darbas yra padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms ir vaikams. Situacijos sudėtingos, o pokyčiai čia ir dabar neįvyksta: link jų einama kryptingai, mažais žingsneliais, iš kurių kiekvienas yra begalinės reikšmės. Todėl dirbti šioje srityje gali tik abejonėms nepasiduodantis, savo darbo prasme tikinti žmogus“,­ – kalba specialistė.

Šiandien, praėjus metams naujose pareigose, teisininkė tikra, kad darbas pateisino visus jos lūkesčius, o įdomiausia jai tai, kad dirbant Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje nėra standartinių situacijų, kiekvienas sprendimas, tarsi naujas iššūkis, kurį reikia priimti atsakingai, nes jis paliečia ne vieno žmogaus gyvenimą.

Natūralios žirgininkystės propaguotoja atvira: darbe jai labai padeda ir sportuojant išugdyta valia bei atkaklumas. Ištvermės varžybose, kuriose dalyvauja Laura, draudžiamos bet kokios žirgo raginimo priemonės: lazdelės, batų pentinai ir kt. Žirgas turi bėgti savo noru ir laisva valia. Ar žirgas neraginamas, stebima visą varžybų laiką.

„Savo žirgą gali paraginti balsu ar švelniais judesiais. Kad į šeimininko balsą žirgas reaguotų, turi būti labai gerai treniruotas. Išmokti tokiu būdu valdyti žirgą, reikia begalinės kantrybės, – kalba sportininkė. – Nors varžybos per metus Lietuvoje vyksta tik 6-8 kartus, joms rengiuosi visus metus, joju žiemą, intensyviai ruošiuosi pavasarį – pirmos varžybos balandžio mėnesį.“

Sporto šakos pasirinkimą lėmė charakteris

Laura nedvejodama argumentuoja, kodėl pasirinko būtent ištvermės jojimą: „Šioje disciplinoje skatinamas itin atsakingas elgesys su žirgu. Apie tai, kad žirgynuose neretai prioritetas teikiamas kliento norams, o ne žirgo poreikiams, susimąsčiau dirbdama Norvegijoje. Mačiau, kad neatsakingai rūpinamasi žirgų sveikata, jiems nepritaikomas inventorius, pataikaujama tik klientui. Man toks požiūris nepriimtinas, jis neteisingas žirgo atžvilgiu“.

Žirginio sporto entuziastė akcentuoja, kad ištvermės jojimas yra pati jauniausia jojimo sporto šaka. Ji iš kitų išsiskiria tuo, kad joje itin atsakingai vertinama žirgo savijauta ir esant net menkiausiam įtarimui, kad gyvūnas patiria diskomfortą arba skausmą, startuoti varžybose neleidžiama.

„Laimi ne greičiausiai nustatytą distanciją įveikęs žirgas, bet tas, kurio pulsas greičiausiai atsistato į įprastą. Tai rodo, kiek gyvūnas sveikas ir prižiūrėtas. Atvykus į ištvermės varžybas, atliekama veterinarinė patikra: pagal 36 parametrus įvertinami atsivežti kraujo tyrimai, skiepų dokumentai, veterinarai apžiūri žirgą čiuopimo būdu, matuoja spaudimą. Jeigu žirgo nugara apžiūros metu sutrūkčioja, tai rodo jo patiriamą skausmą, gali būti nepatogus balnas. Tokiu atveju startuoti nebus leista“, – pasakoja jojikė.

Ūkio darbai merginai buvo galimybė valdyti arklį

Nuo vaikystės Lauros gyvenime vien dėsningi, savaime aiškūs pasirinkimai – tiek teisininkės karjeroje, tiek sporte ar bet kur kitur.

„Su šeima gyvenome dideliame ūkyje, tad gyvūnų kvapas, jų artumas man buvo pažįstamas ir niekada nekėlė streso. Arkliai, karviukai, avytės, visokie paukščiai visi jie mano vaikystėje buvo šalia“, – prisiminimais dalijasi Laura.

Mergina atsimena ir giminaičių kalbas, kad visiems susirinkus, jos senelis Kazimieras didžiuodamasis pasakodavo, kaip atvažiavęs paviešėti pas dukrą į kaimą, pamatė vos savarankiškai sėdėti pradėjusią anūkę žirgo balne. Arklių mylėtoja teta Rima savo krikšto dukrą tuokart tik prilaikė. Teta ir buvo tas žmogus, kuris perdavė Laurai meilę žirgams. Jojimas – tetos viso gyvenimo aistra. Ji nusivedė krikšto dukrą į žirgyną, veikusį netoli namų, Garliavos apylinkėse. Pirmasis Lauros treneris ir mokytojas buvo Rimas Karmazinas, tebesidarbuojantis ir šiandien.

Paauglei nepakako treniruočių, ji ieškojo progų, kad galėtų ilgiau pabūti su ją dominusiais galingais ir protingais gyvūnais. Todėl ji ėmėsi visų ūkio darbų, kuriems reikalingas arklys: „Nuo keturiolikos metų dirvą akėjau, ankstyvoms bulvėms vagas dariau, net padėdavau kaimynėms pavasariui pasiruošti kolektyvinių sodų sklypelius“.

Būdama moksleivė, Laura apvažiavo daugumą Lietuvos žirgynų. Studijų metais jai pavyko padirbėti keliuose jojimo mokyklose Norvegijoje. O baigusi studijas, įsigijo du pirmuosius savo žirgus ir ištvermės jojime startavo profesionaliai.

Neabejodama pasitiki Pilotu

Lauros žirgui Pilotui Ollo dabar trylika metų. Labiausiai ji džiaugiasi nuostabiu jųdviejų ryšiu ir žirgo gebėjimais.

„Per varžybas žirgas bėga nuo 20 iki 80 kilometrų. O aš visiškai neturiu navigacinių gebėjimų. Kai mama sužinojo, kad dalyvausiu varžybose, juokėsi, kad išvažiavusi grybauti pasiklystu vos per žingsnį nuo automobilio. Tačiau man ramu, mano Pilotas, nesvarbu kur bejotų, jei tik pasiklysiu, visada mane parneš atgal“, - sako jojikė.

Laura pasakoja, kad draugystė su žirgu jai teikia ne tik džiaugsmą, bet ir grąžina ramybę. Dirbant vaiko teisių gynėja, dažnai pasitaiko įtampos kupinos situacijos, kuomet reikia ne tik teisiškai įvertinti esamas situacijų šeimose aplinkybes, bet ir stengtis atliepti kiekvieno vaiko geriausius interesus. Tai – daug atsakomybės reikalaujantis darbas, todėl prasiblaškyti arba kaip tik sukoncentruoti mintis jai geriausiai pavyksta išjojus su Pilotu.

„Penkta ryto, miškas, dar tik brėkšta. Išjoju į tą mišką ir užtenka tik pasvirti, vos tik priglausti koją ir mano žirgas jau žino, į kairę ar dešinę jam bėgti. Kaip niekas kitas, žirgas pažįsta žmogų iš kvapo ir balso, reaguoja į balso toną. Nors Pilotas charakteringas, gal kiek įnoringas, bet šeimininkei atsidavęs be galo“, – pagyrų savo žirgui negaili Laura.

Praėjusiais metais ištvermės varžybose jojikė startuoti negalėjo. Tačiau prieš dvejus ir trejus metus Lietuvos žirginio sporto federacijos ištvermės raitelių reitinguose Lauros Šarkės pavardė puikavosi pirmajame dešimtuke. Visgi, pašnekovė pabrėžia, kad nors startuoja su profesionaliais raiteliais, jojimas tėra jos hobis: prioritetas yra vaiko teisių gynėjos darbas ir pasiekimai šioje srityje. 


 

AKTUALU
Aktualu globojantiems vaikus ir norintiems globoti

Projektų, skirtų NVO paslaugoms globėjams, įtėviams, budintiems globotojams, šeimynų dalyviams, VVTAĮT atestuotiems asmenims, globos centrų darbuotojams, BVGN darbuotojams teikti, vaiko globai šeimoje ir įvaikinimui viešinti, atrankos konkursas 2022metais

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įgyvendindama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022–2023 m. vykdomų projektų atrankos konkursų finansavimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. A1-684 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022–2023 m. vykdomų projektų atrankos konkursų finansavimo plano patvirtinimo“, 4 punktą, skelbia Projektų, skirtų nevyriausybinių organizacijų paslaugoms globėjams (rūpintojams), įtėviams, budintiems globotojams, šeimynų dalyviams, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnybos) atestuotiems asmenims, globos centrų darbuotojams, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojams teikti, vaiko globai (rūpybai) šeimoje ir įvaikinimui viešinti, atrankos 2022 metais konkursą.

INFORMACIJA PAREIŠKĖJAMS

Konkurso tikslas – atrinkti ir finansuoti projektus, kuriuos įgyvendinant bus teikiamos šios paslaugos: organizuojami renginiai ir seminarai, skirti globėjams (rūpintojams), įtėviams, budintiems globotojams, šeimynų dalyviams, Tarnybos atestuotiems asmenims, globos centrų darbuotojams, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojams, siekiant stiprinti arba skatinti vaiko globą (rūpybą) šeimoje ir įvaikinimą Lietuvoje; vaiko globos (rūpybos) šeimoje ir įvaikinimo viešinimas, pasitelkiant tvarias priemones; teikiama metodinė pagalba, konsultacijos, organizuojamos savitarpio pagalbos grupės ir vykdomos supervizijos Tarnybos atestuotiems asmenims, globos centrų darbuotojams, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojams; stiprinama organizuojant vaiko globą (rūpybą) dalyvaujančių institucijų specialistų kompetencija.

Konkursui numatyta skirti – 75 000 Eur (septyniasdešimt penki tūkstančiai) eurų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų suma.

Mažiausia vienam projektui galima skirti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų suma –       5 000 (penki tūkstančiai) eurų.

Didžiausia vienam projektui galima skirti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų suma –      8 000 (aštuoni tūkstančiai) eurų.

KONKURSO BŪDU FINANSUOTINOS PROJEKTŲ VEIKLOS

1. mokymai Tarnybos atestuotiems asmenims, bendruomeninių vaikų globos namų ir globos centrų darbuotojams;

2. individualios konsultacijos, supervizijos Tarnybos atestuotiems asmenims, bendruomeninių vaikų globos namų ir globos centrų darbuotojams;

3. mokymai įtėviams, globėjams (rūpintojams), budintiems globotojams ir šeimynų dalyviams;

4. individualios konsultacijos, supervizijos įtėviams, globėjams (rūpintojams), budintiems globotojams ir šeimynų dalyviams;

5. renginiai (seminarai, konferencijos, apskritojo stalo diskusijos, sociokultūriniai renginiai) įtėviams, globėjams (rūpintojams), budintiems globotojams ir šeimynų dalyviams, Tarnybos atestuotiems asmenims, bendruomeninių vaikų globos namų, globos centrų darbuotojams;

6. vykdomų veiklų viešinimas (privaloma veikla).

PARAIŠKŲ TEIKIMAS

Paraiškos teikiamos nuo 2021 m. spalio 13 d. iki 2021 m. lapkričio 12 d. (imtinai).24.00  val.

Paraiška turi būti užpildyta kompiuteriu Microsoft Word formatu ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikta .pdf formatu. Paraiška ir Nuostatų 21 punkte nurodyti dokumentai privalo būti pateikti vienu .pdf formato dokumentu. Paraiška su dokumentais gali būti pateikiama naudojant specialias didelės apimties byloms siųsti pritaikytas programas ir (ar) mainavietes internete, kur paraiška ir kiti dokumentai būtų prieinami iki konkurso pabaigos.

Paraiškos turi būti siunčiamos vienu elektroniniu laišku kartu su Nuostatų 21 punkte nurodytais dokumentais, adresu gimk_konkursui@socmin.lt

Konsultacijas pareiškėjams su konkursu susijusiais klausimais teikiamos telefonais: +370 652 172 86, +370 620 146 36, taip pat el. paštu gimk_konkursui@socmin.lt  

Konsultacijos teikiamos darbo dienomis nuo 8.00 iki 17.00 val., penktadieniais nuo 8.00 iki 15.45 val., paskutinę paraiškų teikimo dieną iki 14.00 val.

Informacija apie viešąją konsultaciją bus paskelbta pagal poreikį.

KONKURSO DOKUMENTAI:

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/040b89302a8311ecad73e69048767e8c

 

Kviečiame įmones dalyvauti Nacionalinių atsakingo verslo apdovanojimų 2021 konkurse

Kasdienėje savo veikloje socialinės atsakomybės principus taikančios įmonės kviečiamos dalyvauti Nacionalinių atsakingo verslo apdovanojimų konkurse ir iki spalio 11 d. teikti paraiškas.

Šių metų konkurse varžomasi dėl penkių nominacijų: „Metų darbovietė“, „Metų bendruomeniškiausia įmonė“, „Aplinkai draugiškiausia įmonė“, „Palankiausią emocinę aplinką kurianti įmonė“ ir „Šeimai palankiausia darbovietė“.

Išskirtinį dėmesį visuomenei, darbuotojams ir aplinkai pademonstravusi įmonė, 2021 m. prisidėjusi prie socialinės atsakomybės principų taikymo savo veikloje, bus pagerbta prestižine nominacija „Metų socialiai atsakinga įmonė“. Šis apdovanojimas skiriamas verslo subjektui, pateikusiam paraiškas į kelias ar visas nominacijas ir pasiekusiam didelę pažangą visose socialinės atsakomybės srityse.

Konkurso dalyviai kviečiami teikti paraiškas ir laimėti vieną ar kelias nominacijas. Kiekviena iš šių nominacijų skirstoma į tris kategorijas, atskirai apdovanojant: labai mažas ir mažas įmones (iki 49 darbuotojų), taip pat vidutines (50–249 darbuotojų) bei dideles įmones (nuo 250 darbuotojų).

Įmonės kviečiamos teikti paraiškas iki 2021 m. spalio 11 d. imtinai elektroniniu paštu post@socmin.lt.

Paraiškų formos:

Metų darbovietė

Metų bendruomeniškiausia įmonė

Aplinkai draugiškiausia įmonė

Palankiausią emocinę aplinką kurianti įmonė

Šeimai palankiausia darbovietė

Daugiau informacijos apie apdovanojimus teikia Socialinio dialogo skyrius (Liudvika Gražulienė, tel. +370 6 87 29 395, el. p. liudvika.grazuliene@socmin.lt).

Apie Nacionalinius atsakingo verslo apdovanojimus

Nacionalinis atsakingo verslo apdovanojimas (NAVA) – tai nuo 2008 m. vykdoma valstybės institucijų iniciatyva Lietuvoje, kuria siekiama didinti žinomumą apie įmonių socialinės atsakomybės naudą verslui, valstybei ir kiekvienam žmogui bei skatinti šalies įmones diegti socialinės atsakomybės principus savo veikloje.

Šis konkursas skatina gerąją įmonių konkurenciją ne siekiant pelno, o didinant savo socialinę atsakomybę. Nuo 2013 m. šiuos apdovanojimus organizuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ekonomikos ir inovacijų ministerija bei Aplinkos ministerija kartu su socialiniais partneriais.

Nacionalinio atsakingo verslo apdovanojimo nominacijos ir kategorijos, konkurso organizavimo, paraiškų vertinimo ir atrankos, vertinimo komisijos darbo organizavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. birželio 3 d. įsakymu patvirtintuose Nacionalinio atsakingo verslo apdovanojimo nuostatuose.


 

Vaiko globa
Keturi žingsniai link vaiko globos

Kasmet vis daugiau ir daugiau asmenų bei šeimų nusprendžia tapti globėjais ar įtėviais. Nepaisant to, iki šiol jų labai trūksta – apie 1,5 tūkst. įvairaus amžiaus šalies vaikų kasmet lieka globos institucijų priežiūroje. Kokių žingsnių imtis norint pradėti globoti vaiką?


 

Vaiko teisių apsauga

Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, jog vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina valstybė ir jos institucijos, vietos savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

Antrinės teisinės pagalbos teikimas šeimoms 

Vaikus priimantys asmenys

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

 

X