Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

NAUJIENOS

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

Vaikų namuose ir internatuose augęs triatlonininkas Vidmantas Urbonas: „Nenuėjau klystkeliais tik todėl, kad per daug norėjau gyventi kitaip“

„Kai aš mažas buvau, lakstydavau basas, alkanas po Panevėžio miesto gatves, nardydavau po šiukšliadėžes ir buvau laimingas. Tuo metu tai buvo linksma ir normalu. “, – tokiais atsiminimais apie savo vaikystę, kai buvo 5-erių, dalinasi geležiniu žmogumi tituluojamas triatlonininkas Vidmantas Urbonas. 

Vaikų namai, internatai, gatvė ir užsibrėžtas tikslas – susikurti kitokį gyvenimą – ugdė ir grūdino Vidmanto asmenybę. Šiandien tituluotas sportininkas, ekologinių žygių iniciatorius, treneris, aktyvus panevėžietis kiekvienam vaikui, žmogui linki turėti svajonę ir atkakliai, po laiptelį artėti jos link.  „Tikslas neleidžia paklysti“, – tuo tikras Vidmantas. 

Vaiko teisių gynėja, psichologė Zita Aleksandravičienė sako, kad V. Urbono istorija puikiai iliustruoja, kiek vaikui svarbūs jo artimiausi žmonės ir jų elgesys su jais, kaip su metais keičiasi visuomenės požiūris į vaiką, jo nuomonę. Kokia šiandien pagalba teikiama vaikui ir šeimai, o taip pat kiek daug įtakos žmogaus pasirinkimams turi tikslo turėjimas.   

Namuose trūko net maisto

V. Urbono vaikystė nebuvo panaši į pasaką, tačiau vyras tikina, anuomet to gerai nė nesupratęs. Alkanas, basas lakstydavęs po miesto gatves jis jautėsi laimingas, nors namuose trūko ne tik meilės ar rūpesčio, bet net ir maisto. 

„Mama gyveno savam pasaulyje, alkoholio jūroje, bendravo su atsitiktinėmis kompanijomis. Mes su jaunesniuoju broliu jai rūpėjome mažiausiai. Tėvas – jūreivis, tad išplaukdavo į jūrą ir mano gyvenime pasirodydavo tik retkarčiais.  Su mama skirtingais gyvenimo keliais jie pasuko labai greitai“, – pasakoja šalyje žinomas sportininkas. 

Vidmantas neslepia, kad bene ryškiausiai išlikęs vaikystės prisiminimas yra apie juos lankančią močiutę, nešiną pilnu krepšiu maisto: „Tada būdavo didžiulė šventė motinai. Sueidavo visi jos liūdno likimo draugeliai ir puotaudavo, o mes su broliu džiaugdavomės, jei kažko likdavo ir mums“.

Vaikų globos namuose nebesijautė tokie vieniši

„Man buvo beveik šešeri, buvo likę metai iki mokyklos. Nežinau, kas ir kaip nutiko, bet motiną pasodino į kalėjimą. Mus su broliu išvežė į vaikų namus. Tada prasidėjo tikrai geras gyvenimas – mes miegojome baltoje patalynėje, gaudavome šilto maisto tris kartus per dieną, dėvėjome švarius rūbus, galėjome žaisti įvairius žaidimus – tuomet mums ten tikrai buvo gera“, – mintyse gaivindamas prisiminimus pasakoja V. Urbonas. 

Į klausimą, ar mažam vaikui nebuvo šoko, kad be mamos, ne savo namuose, kažkur išvežtas, Vidmantas nedvejodamas atsakė, kad jokių blogų minčių ar išgyvenimų atsidūręs vaikų namuose nepatyrė. „Kai gyveni praktiškai gatvėje, alkanas, kai nieko neturi, tave atveža ten, kur tavim rūpinasi, kur yra draugų, suaugusiųjų. Ten buvo visiškai kitas gyvenimas, todėl ir prisiminimai patys šilčiausi“, – tikino V. Urbonas, Pirmuosiuose Kauno vaikų namuose praleidęs vienerius metus.

Internatas tapo namais

„Vaikų namuose vaikai augdavo tol, kol ateidavo laikas pradėti eiti į mokyklą. Tuomet visus mus išskirstė po Lietuvos internatus. Kadangi buvau fiziškai stipresnis, atvažiavau į Panevėžio sporto mokyklą – internatą – ir čia mane nukreipė į plaukimą“, – pirmuosius mokyklinius metus prisimena vyras.  

Vidmantas buvo vienas iš tų nedaugelio moksleivių, kuriems internato bendrabutis tapo namais. Tačiau savaitgaliais žaidimų aikštele virsdavusį bendrabučio koridorių, greitai pakeitė močiutės namai.  „Kai mokiausi internate, mokytoja surado mano močiutę. Vaikystės metai atmintyje jau buvo prasitrynę ir likę tik kai kurie epizodai, todėl susitikimas su močiute buvo kaip nauja pažintis. Nuo tada savaitgalius leisdavau pas močiutę, o sekmadienį vėl grįždavau į mokyklą“, – prisimena V. Urbonas.

Sporto mokykloje – internate – Vidmantas mokėsi keturis metus, vėliau iš šios mokyklos buvo pašalintas. „Kadangi sporto mokykla buvo aukšto meistriškumo sportininkų kalvė, o man prasidėjo kažkokia vandens liga, mane iš internato tiesiog išmetė“, – apie gyvenimo vingius, sugrįžus į gimtąjį miestą, kalbėjo šalies triatlono legenda.

Mokykloje prasidėjusios patyčios skaudino, bet užgrūdino

Pašalintas iš sporto mokyklos – internato – Vidmantas Urbonas mokslus tęsė Panevėžio Antrojoje vidurinėje mokykloje (dabartinėje V. Žemkalnio gimnazijoje), o gyventi persikėlė pas tėvo motiną. 

„Penktoje, šeštoje, septintoje klasėje prasidėjo paauglystė ir maišto metas, buvau maištautojas. Kaip ir daugeliui tokio amžiaus vaikų, nereikėjo nieko, rūpėjo tik draugai, prasidėjo naktinės linksmybės ir negrįžimai namo. Įpusėjus septintą klasę, močiutės kantrybė išseko“, – maištingus paauglystės metus prisimena sportininkas. 

Anūko auklėjimą močiutė vėl patikėjo valstybei ir Vidmantas buvo apgyvendintas Pasvalio internate, kur praleido pusantrų metų, ten baigė aštuonias klases. 

Vidmantas neslepia, mokyklos metais yra tekę patirti ir patyčių, kad auga be šeimos, kad yra iš vaikų namų. Jauną žmogų tai žeidė ir užgaudavo širdį. „Patyčios prasidėjo ne internate, kur buvo daug tokių vaikų kaip aš, jos prasidėjo mokykloje. Nors buvo skaudu, būtent tokios akimirkos grūdino, įgavau atsparumo negandoms ir labai gerai supratau, kad tik pats galiu pastovėti už save“, –  patyčių išgyvenimus ir šiandien prisimena geležinės ištvermės žmogus. 

Bendravimas su vaikystėje išskirtu broliu buvo labai trumpas

„Kai mokiausi Pasvalyje, rusų kalbos mokytoja sužinojo, kad turiu brolį. Jis mokėsi Vilniaus internate. Manęs paklausė, ar norėčiau susitikti, nedvejodamas pasakiau, kad taip. Ir tada prasidėjo labai smagus ir atsakingas pasiruošimas susitikimui“, – pasakojo Vidmantas. 

Vyras prisiminė, kaip internato auklėtiniai sunešė jam geriausius rūbus kokius turėjo, gražiausius batus, auklėtojos pirko saldainių ir automobiliu Vidmantą vežė į sostinę – susitikti su broliu.

„Tai buvo nepakartojama. Mes iš naujo susipažinome vienas su kitu, o teta, tėvo sesuo, pažadėjo, kad brolį vasarą atsiveš į Panevėžį“, – brangiausiu prisiminimu apie brolį, dalinosi V. Urbonas. 

Deja, vėliau, grįžus į Panevėžį, Vidmantą pasiekė žinia, kad brolis žuvo rinkdamas metalo laužą. 

Metė mokslus, kad pastatytų broliui paminklą

Pasvalio internate baigęs aštuonias klases, toliau tęsti mokslų Vidmantas grįžo į Panevėžį, kur baigė vidurinę mokyklą, o laisvu laiku – uždarbiavo. „Dirbau laiškininku, geležinkelio stotyje kroviau vagonus, ėmiausi darbų, kurie buvo pagalbiniai ir, kaip nepilnametis, galėjau dirbti“, – pasakojo Vidmantas. 

Noras dirbti ir užsidirbti bei duotas pažadas pastatyti paminklą broliui nemotyvavo Vidmanto tęsti mokslų. 

„Brolio mirtis smarkiai palietė, išsikėliau sau užduotį sutvarkyti jo kapą, pastatyti paminklą. Nors buvau įstojęs mokytis, tačiau jaunystės kvailysčių vedamas jau po mėnesio mokslus mečiau. Tada įsidarbinau, pastačiau broliui paminklą, kaip buvau sau pažadėjęs, ir išvykau į kariuomenę“, – toliau gyvenimo istorijos puslapius varto V. Urbonas. 

Filmuose pamatė, kaip gyvena tikros šeimos

Kaip internate augęs maištingas paauglys atsilaikė prieš abejotinos reputacijos kompanijas ir nepasuko klystkeliais? – toks klausimas iškilo klausant Vidmanto istorijos. Šiandien jaunimą treniruojantis buvęs profesionalus sportininkas sako, kad receptas paprastas – savimotyvacija ir tikslas.

„Kai vaikai kieme vaikščiodavo su ledų porcija, o tu nuėjęs prašyti 7 ar 9 kapeikų gauni atsakymą, kad pinigų nėra ir neduosiu, tada kildavo mintis – būtų šeima, būtų mama, tikrai duotų. Toks pyktis, nepasitenkinimas visą laiką kirbėjo galvoje. Žinojau, kad jeigu aš turėsiu šeimą, padarysiu viską, kad mano vaikai nepatirtų tokios neteisybės“, – apie motyvaciją siekti geresnio gyvenimo ir kitokios šeimyninės laimės kalba Vidmantas.

Nemažą indėlį į jauno žmogaus pasaulėžiūrą įnešė ir meniniai filmai. Vidmantas sako, kad jie mokė daug ko. „Žiūrėdavau visus filmus iš eilės. Pavyzdžiui, „Muzikos garsų“ per dieną būdavo trys seansai, aš į visu tris ir nueidavau. Mintinai mokėjau visas dainas. Filmuose visą laiką nugali gėris, matai grožį, meilę, gražius santykius – taip brendau, mąsčiau ir mačiau, kaip gyvena tikros šeimos“, – filmuose išmoktas gyvenimo pamokas prisimena vyras.  

„Nebuvau šventas, bet vidinis stop vis įsijungdavo ir pergalvodavau, ar to noriu ir kokios bus šio veiksmo pasekmės. Per daug norėjau gyventi kitaip, nei gyvenau – tai motyvo nenueiti klystkeliais“, – prisiminimus apibendrino Vidmantas. 

Labiausiai patiko triatlonas

„Pasiekti, įrodyti“, – tokios mintys visą laiką sukosi jaunuolio galvoje. Jos persikėlė ir į sportą. Kaip pasakoja Vidmantas, profesionaliai vaikystėje sportavo tik mokydamasis internate. Nors visada buvo judrus ir aktyvus, tačiau sportinė veikla nebuvo ypatingai svarbi. Viskas pasikeitė grįžus iš kariuomenės. 

„Po kariuomenės įsidarbinau prestižinėje vietoje – „Prekybos valdyboje“, o tą padaryti pavyko, kai su draugu davėme pažadą, kad atstovausime įstaigą sporto varžybose. Ir atstovavom tą vietą, ko gero, visose sporto šakose – ir šaudėm, ir virvę traukėm, ir plaukėm, ir bėgom, ir į aukštį, ir į tolį šokom. Kur siuntė, ten dalyvavom ir buvo labai smagu. Įsidarbinau ir nuo tada ėjau tik į priekį. 1984 m. pirmąkart Tarybų Sąjungoje ir šeštą kartą pasaulyje Panevėžyje vyko triatlono varžybos. Mano gyvenime jau buvo atsiradęs dviračių turizmas, mokėjau plaukti, todėl jėgas išbandžiau šiame sporte ir jis mane sužavėjo“, – kaip sportas ir triatlonas atsirado gyvenime prisiminė V. Urbonas. 

Nebuvo jokių vaiko teisių, niekam nerūpėjo ir vaiko nuomonė

„Kai aš mažas buvau, vaikai tiek teisių neturėjo, kiek šiandien. Buvo tokia tvarka – paėmė, nuvežė į vaikų namus, mokytis – į internatą ir viskas. Niekam nerūpėjo, kad brolius išskyrė, nepaaiškino, kaip ir kodėl čia gyvensiu, o apie kažkokią vaiko nuomonę ir norus net negalėjo būti kalbos. Nors man vaikų namuose buvo saugu ir gera, suprantu, kad augau kitaip“, – prisiminimais apie sovietmečiu galiojusią tvarką dalinosi pašnekovas.

V. Urbonas įsitikinęs, kad jokie kraštutinumai nėra gerai, todėl vaikai turi žinoti ne tik teises, bet ir pareigas, o visuomenė – suprasti, kad ne visada namuose būna geriausia. 

„Ne visos šeimos gali ir yra pajėgios pačios auginti vaikus. Tik išgyvenęs skurdžią vaikystę, priklausomybių turinčių tėvų abejingumą, gali suprasti, kad kartais valdiški namai yra gerokai saugesni ir jaukesni už tikrus tėvų namus“, – sako V. Urbonas. 

Vyras neabejoja, laiminga vaikystė yra tada, kai atmintyje iškyla nematerialūs dalykai – meilė, pasitikėjimas, rūpestis. Todėl šiandien sunkumus išgyvenantiems vaikams ir suaugusiems Vidmantas pataria: „Turėk svajonę! Siek jos, po nedidelį laiptelį, bet atkakliai. Pasižiūrėk, kiek daug aplink gerų pavyzdžių. Aš tikiu, kad bet kuris vaikas, gali tapti tuo, kuo jis nori tapti, reikia tik labai norėti ir pačiam tuo tikėti“.

Vaiko teisių gynėja: sunki vaikystė Vidmantą motyvavo gyventi kitaip nei jo šeima

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Zita Aleksandravičienė, komentuodama V. Urbono istoriją, sako, kad į pasaulį žmogus ateina, kad užmegztų ryšį su šeima, artimaisiais ir augtų, kaip asmenybė. Deja, ne kiekvieni tėvai yra pajėgūs padėti augti ir ugdytis vaikui, atliepti geriausius jo poreikius. Kartais šeimoje problemų būna per daug ir nepatenkinami ne tik fiziologiniai vaiko poreikiai, tačiau paminamos ir pamatinės žmogaus vertybės – meilė, rūpestis, saugumas. Asmenybę formuoja ir ugdo artimųjų pavyzdys, žinios, patirtys, įgūdžiai, įgyti įveikiant nesėkmes, patiriant pralaimėjimus. Praradimai, nesėkmės, kurios nutinka vaikui, kartais atveria tam tikras  galimybes. Kad ir kaip drąstiškai skambėtų, sunkumai kai kuriuos sužlugdo, o kai kuriuos mobilizuoja, priverčia susiimti iš paskutiniųjų. Tokie žmonės išsikelia sau tikslą ir imasi veiksmų. Po tuo tikslu neretai slepiasi žinutė: aš būsiu ne prastesnis, gal net geresnis už kitus. 

„Vidmanto vaikystės pavyzdys iliustruoja, kad vaikas norėjo pasukti priešingu keliu, nei ėjo jo biologinė šeima. Jis turėjo labai aiškų tikslą ir tikėjo tuo, ką darė. Vidmantas yra vienas tokių, kurį sunki vaikystė, artimųjų praradimas motyvavo siekti kitokio gyvenimo, o geležinė valia padėjo svajonę paverti realybe, – pastebi psichologė. Pasirinkta sporto šaka, alinančios varžybos, treniruotės – tai fizinis skausmas, kuris priverčia jausti kiekvieną savo kūno ląstelę, o kartu tai pojūčiai, kurie signalizuoja – aš gyvas, aš esu, aš darau, aš matau, aš jaučiu“.

Sudominti, siekti, turėti tikslų, pasak Z. Aleksandravičienės, yra labai svarbios motyvacijos priemonės, tėvai jas gali rodyti savo pavyzdžiu, ieškoti kartu su vaiku: „ Neužmirškite, kad siekiant tikslo, labai svarbūs sėkmės ir palaikymo faktoriai. Sėkmė neateina savaime, po tuo slepiasi labai daug nuoseklaus darbo, sistemingų pastangų ir tvirto žinojimo, tikėjimo tuo, ko sieki. Artimųjų palaikymas ir žinojimas, kad patyrus nesėkmę būsi ne mažiau mylimas, suteikia drąsos ir ryžto veikti“.

Šiandien vaiko teises gina ir jas atstovauja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kurios prioritetas – prigimtinė vaiko teisė augti biologinėje šeimoje. Krizę išgyvenančiai šeimai – vaikui, jo tėvams į pagalbą ateina visas būrys specialistų. Tam, kad vaikas saugus augtų biologinėje šeimoje, pasitelkiami ir artimieji, emociniais ryšiais susiję asmenys, tik visiškai kraštutiniu atveju vaikui ieškoma globotojų, vėliau – globėjų. 

Vaiko teisių gynėjai pastebi, kaip kasmet keičiasi visuomenės požiūris į vaiką, jo norus, atsižvelgiama į jo nuomonę. Kartu išaugo netolerancija nepriežiūrai ir bet kokiai kitai smurto formai prieš vaiką. Tai leidžia tikėti, kad vaikai bus laimingesni ir saugesni.


 

Vaikų taryba
Atranka į Vaikų tarybą pratęsiama iki birželio 1 dienos

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pratęsia atranką į Vaikų tarybą iki birželio 1 d. Lietuvos vaikai kviečiami prisidėti prie pirmosios šalyje Vaikų tarybos, padėsiančios spręsti vaiko teisių klausimus. Svarbiausias tarybos tikslas – atstovauti kiekvienam vaiko balsui ir jo poreikiams.

Norintys tapti Vaikų tarybos nariais, vaikai kviečiami sukurti vaizdo klipą apie save ir savo požiūrį į vaiko teisių problemas. Klipui nėra jokių taisyklių ar apribojimų, temos – kiekvieno vaiko pasirinkimas.

Vaikų tarybos nariais gali tapti vaikai nuo 7 iki 16 metų. Į tarybą bus atrinkti 15 labiausiai motyvuotų vaikų. Tarybos nariai svarstys ir diskutuos dėl vaiko teisių apsaugos klausimų bei teiks Tarnybai siūlymus ir rekomendacijas.

Vaikų tarybos nariai bus renkami dvejų metų kadencijai. Numatyti ne mažiau kaip 4 Vaikų tarybos posėdžiai per metus. Vaikų tarybos darbotvarkę sudarinės patys vaikai pagal tai, kokios temos jiems bus aktualiausios. Posėdžiuose dalyvaus įvairių sričių atstovai.

Vaikų taryba savo veiklą, atsižvelgdama į pandemiją ir vaikų saugumą jos metu, pradės nuotoliniu būdu. Pasibaigus karantinui ir posėdžiams vykstant gyvai, Tarnyba pasirūpins skirtingose Lietuvos vietovėse gyvenančių narių atvykimu į Vilniuje vyksiančius posėdžius.

Norintiems dalyvauti atrankoje vaikams būtinas tėvų sutikimas.

Norintys dalyvauti šiame projekte, kviečiami užpildyti anketą čia: http://bit.ly/vaikutarybaforma

Daugiau informacijos čia: http://bit.ly/vaikutaryba1


 

Vaikų kūrybinė savaitė
Vaiko teisių gynėjai daugiau nei pusė tūkstančio šalies vaikų pakvietė į kūrybines dirbtuves

Visą balandžio mėnesį šalies mokyklose, dienos centruose ir nepilnamečių laisvės atėmimo įstaigoje vaiko teisių gynėjai rengė kūrybinius susitikimus. Juose su vaikais ne tik užsiėmė pačiomis įvairiausiomis kūrybinėmis veiklomis, bet ir diskutavo, kaip vaikai supranta savo teises. Šį kartą gynėjus domino vaikų supratimas apie jo teisę į saviraišką ir laisvę kurti: kaip ją realizuoja.

Piešimas išprovokavo diskusiją apie laisvės ribas

Jurbarke per kūrybinius užsiėmimus vaikai piešė savo teisių ir pareigų piramides. Vaikų teisių gynėjai pastebėjo, kad vyresni vaikai gana drąsiai pasisako apie savo teises, tačiau svarbiausia diskusija kilo dėl to, kokios yra mūsų laisvių ribos. „Tada teko pakalbėti apie tai, kad mūsų laisvės plačios, bet ne beribės ir jeigu vieno asmens laisvė pažeidžia kito asmens vertybes, tai jau ir yra ta riba, kurios nevalia peržengti“, – sako Tarnybos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė ir pasitelkia šviesoforo pavyzdį, kai skirtinga spalva reiškia skirtingas teises, o tam, kad sklandžiai judėtume savo keliu, reikia bendrai sutarti dėl spalvų reikšmės.

Kūrybiniame susitikime su Veiverių miestelio gimnazistų grupe taip pat iškilo laisvės ir ribų klausimas. Dėmesio centre atsidūrė vieno paauglio konfliktas su tėvais, kurie palaiko jo norą vasarą užsidirbti savoms išlaidoms, bet nepritaria darbui nelegaliai.

Kūryba nepalieka vietos netinkamoms veikloms

Vaikai piešia ant grindinioŠakių vaikų dienos centre sutiktos mergaitės atviravo, kad šokiai joms suteikia vidinę  ramybę. Mergaitėms antrino sportuojantys berniukai: sporte jie nusiramina, išsilieja, pamiršta nesėkmes.

Panevėžio vaiko teisių gynėjai pastebėjo, kad kūrybiniai susitikimai vaikus veikė kaip terapija, skatino susikaupti ir nurimti. Per karantiną ypatingai svarbiu tapo vaiko užimtumas bei galimybė atsiriboti nuo aplinkinio šurmulio, tad gynėjai kviečia tėvelius, pedagogus, auklėtojus rasti laiko vaikus sudominti kūrybinėmis užduotimis.

Šiaulių regione vykusios kūrybinės dirbtuvės taip pat parodė, kad vaikai labai išsiilgę gyvo bendravimo: nori vaidinti, kalbėtis, piešti. Joniškyje dirbančios gynėjos vaikams surengė originalius miniatiūrų teatro žaidimus bei pavasario sutiktuves, kur dalyviai pademonstravo visą savo kūrybinį potencialą. 

Apie kūrybinį susitikimą Kaune jautriai pasidalijo jame kartu su vaiko teisių gynejais dalyvavusi vienuolė Fausta Palaimaitė, globojanti nuteistuosius paauglius: „Jaunimas piešė savo širdies žemėlapius, kurie iššaukė nemažai diskusijų. Jaunuoliai dalinosi savo gyvenimo istorijomis. Jeigu šie jauni žmonės jau išdrįso stoti prie molbertų su drobe, tai teikia vilties, kad galbūt nebeliks laiko ir netinkamiems poelgiams“. 

Kūrybiškumo gebėjimas atveria daug durų

Su vaikais dirbantys specialistai žino, kad padrąsinę vaiką į rankas paimti teptuką, siekti sportinių laimėjimų ar pradėti muzikuoti, pasiekia virsmą ir paties vaiko elgsenoje, keičiasi jo savivertė. Net ir tais atvejais, kai kitos priemonės mažai veiksmingos, kūryba veikia, o kūrybiškas požiūris į problemas padeda jas greičiau spręsti.

G. Salickienė akcentuoja, kad visi gimstame kūrybingi ir jeigu tėveliai nuo mažens savo vaiką lydės kūrybiškumo procese, skatins ir sudarys tam palankią aplinką, o vėliau prisidės ir ugdymo įstaigos – rezultatai bus akivaizdūs: augs pasitikinčiu savimi, drąsiu, imliu, kūrybišku žmogumi, gebančiu prisitaikyti prie pokyčių.

„Kūrybinis procesas ar bet kokia kita saviraiškos forma yra išlaisvinanti. Ypač paauglystėje padeda tobulėti, rasti atsakymus į svarbius šio amžiaus tarpsio klausimus: kas aš esu, kokios mano vertybės, ką noriu veikti šiame pasaulyje? Taip pat svarbus vaidmuo vaiko gyvenime tenka bendraamžiams, sutinkamiems bendrose veiklose“, – atkreipia dėmesį G. Salickienė.

Susitikimuose vaiko teisių gynėjai taip pat pastebėjo, kad vaikai pakankamai gerai žino savo pagrindines teises. Net patys mažiausieji pamini savo teisę reikšti nuomonę ir tai, kad turi būti apsaugoti nuo bet kokio smurto, kad turi teisę mokytis. Taip pat neužmiršta teisės būti mylimais ir mylėti, turėti draugų. Tačiau laisvę kurti neretai supranta kaip duotybę, o ne teisę.

Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencija pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, teisę laisvai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius. Mūsų šalies vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas užtikrina vaiko teisę į saviraiškos laisvę, poilsį ir laisvalaikį.


 

Edita Pleškaitė ir jos siuvinėtas paveikslas
Vaiko teisių gynėja: ,,Mačiau vaikus, kurie iš nevilties nebegalėjo net verkti“

Kelis dešimtmečius savo gyvenimo ir darbo atidavusi šeimų gerovei Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dabar Šiaulių rajono patarėja dirbanti Edita Pleškaitė sako, kad niekur kitur neįsivaizduoja savęs dirbančios, tik toje srityje, kur reikia, būtina ir galima padėti šeimoms.

Kelias į profesiją – tiesus ir be vingių

Socialinės darbuotojos kelią Edita pasirinko vos baigusi mokyklą – prieš kelis dešimtmečius. Mokytis patiko, o vėliau patiko padėti šeimoms. Pirmoji Editos pareigybė vadinosi globos ir rūpybos inspektorė, šį darbą Edita pradėjo Pakruojo rajone. Po metų jauna specialistė persikėlė arčiau didmiesčio – į Kuršėnus, kur seniūnijoje irgi įsidarbino inspektore – taip tuo metu vadinosi žmogaus, dirbančio su vaikais ir šeimomis pareigybė.

,,Ilgam atsimenu seniūno žodžius: ,,Na, dabar visi Kuršėnų vaikai ir jų tėvai yra tavo rūpestis“. Iš pradžių nelabai supratau, kaip tai. Bet greit išmokau visko: ir su policija į reidus važiuoti, ir perprasti nedarnių šeimų melą ir tiesą, ir maisto produktus į namus šeimoms atvežti ir tiesiog ant stalo padėti, ir šeimų poreikiais rūpintis, ir su girtais susišnekėti, ir už rankos vedžioti, kad dokumentus susitvarkytų, ir vaikus paguosti...“, – apie savo darbą kalba Edita Pleškaitė.

Nuo 2008-tųjų Edita pasirinko dirbti vaiko teisių gynėja. Šiuo metu Edita yra Šiaulių VTAS patarėja Šiaulių rajone.

,,Dabar išties daug geriau dirbama su šeimomis, nei anksčiau, kuomet vaiko teisių gynėjai priklausė savivaldybėms. Metams bėgant, tobulėjo įstatyminė bazė, daugėjo paslaugų šeimai, vaikams, atsirado mobiliosios komandos, atvejo vadyba, tai leidžia sutelkti dėmesį į kiekvienos konkrečios šeimos, kuriai reikalinga pagalba, poreikius, galimybes, atrasti kokia pagalba  efektyviausia. Džiugina tai, kad dirbama taip, kad vaikas išliktų savo šeimoje, jeigu tėvai suklupo, paslydo, kad vaikas neprarastų ryšio su jais“, – sako Edita.

Darbe su šeimomis matyti vaizdai išlieka ilgam

Vaiko teisių gynėja sako, kad kiekvienas atvejis, kai tenka ateiti šeimai į pagalbą, yra individualus, tam reikia daug empatijos, jėgų, susikaupimo. Kai į šeimą ateina krizė, ją kiekviena šeima išgyvena kitaip, kitaip kiekviena šeima ir ateina iki krizinės ribos.

,,Kiekvieną kartą, grįžusi iš šeimos, tvarkydama dokumentus, bendraudama su budėtojais, mobiliosios komandos specialistėmis išgyvenu dėl šeimų ir vaikų, kuriais tenka pasirūpinti. Mačiau vaikus, kurie taip ilgai gyveno neviltyje, kad iš to perdegusio dvasinio skausmo jau nebemokėjo verkti. Viską pasakydavo tik jų kūno kalba. Net kūdikių. Kartą vaiko teisių gynėjus iškvietė išgeriančios jaunos mamos kaimynai, kai pastebėjo, kad moters ir vaikelio jau kelias dienas nemato lauke, o iš buto girdėti tik kūdikio niurzgėjimas – ne verksmas, o niurzgėjimas. Atvykus ir pabeldus į duris, niekas neatidarė. Teko kviesti specialiąsias tarnybas ir laužtis į butą. Radome nepažadinamai girtą mamą, kuri miegojo užspaudusi  nė metukų neturintį savo vaikelį. Paėmiau jį ant rankų, jis nebeturėjo jėgų verkti, tik prisiglaudė visu kūneliu man prie peties ir burnyte ieškojo maisto. Prisilietęs lūpytėmis prie mano kuprinės dirželio ėmė jį čiaumoti taip, kaip čiulptuką – tikėdamasis, kad pavyks gauti nors lašelį maisto. Galima tik spėlioti, kiek laiko juo niekas visai nesirūpino“,  – su ašaromis įvykį prisimena vaiko teisių gynėja.

Kas vaiko teisių gynėją žeidžia labiausiai

Edita sako, kad kalbant apie pagalbą šeimoms, tenka ir darbo valandų neskaičiuoti, ir ilgai galvoti, kaip kiekvienai šeimai padėti, kaip rasti raktą į suaugusiųjų ir vaikų širdis. Pasak pašnekovės, žeidžia ne akmuo paleistas į mašinos langą, ne smūgis kumščiu į petį (Editai darbe buvo ir taip), o žodžiai, nepagrįsti kaltinimai, kad vaiko teisių gynėjai yra šeimų priešai.

,,Visgi, labiausiai žeidžia tėvų elgesys su savo vaikais: vos tik tėvai ima nesutarti, ruošiasi skyryboms, iš karto griebiasi vaikų, kaip ginklo, skydo, įrankio. Tai jau tapo tiesiog epidemija. Smurtas vaikų akivaizdoje, turto dalybos, vaiko ,,tampymas“ ir papirkinėjimas, bandymas padaryti ,,sekliu“, kad padėtų manipuliuoti buvusiu partneriu – visa tai baisu, nes vaikui buvusių partnerių nėra, o yra tėtis ir mama. Kodėl tėvai negalvoja apie žalą, daromą vaikui? Net kūdikis reaguoja išgąsčiu, kai tėvai ima vienas ant kito rėkti, kai puldinėja vienas kitą kumščiais, tai ką jau kalbėti apie vyresnius vaikus, kurie puikiai supranta, kad jie, vaikai, tapo įkaitais tėvų skyrybų dramoje. Bet gi skiriamasi ne su vaikais, – sako Edita, - Pamenu psichologės žodžius, pasakytus triukšmingai besiskiriančiai šeimai: ,,Jūs abu vaikui dovanojote gyvenimą, jūs abu esate jo dalelė, būtent JŪS parinkote šiam vaikui mamą ir tėtį, sukūrėte jį iš meilės, tai kodėl jį taip baisiai kankinate?“

Džiugina atsitiesusios šeimos

,,Pradžiugina, kai matai, kad šeimos, išgyvenusios krizę, atsitiesia. Ta visiškai girta mama, iki išsekimo apleidusi savo kūdikį, atsitiesė kiek galėjo. Tas vaikelis, kurį aš išsekusį ir alkaną vežiau į ligoninę, grįžo į šeimą, nes mama rado jėgų išgirsti mus, norinčius jai padėti, permąstyti savo gyvenimo būdą ir susigrąžinti vaiką. Mano išgelbėtas vaikiukas šiuo metu jau gražus paauglys ir gyvena savo šeimoje, mama priima siūlomą pagalbą. Tokios istorijos suteikia jėgų stengtis šeimas ištraukti iš krizės, padėti, sustiprinti“ – sako Edita.

Širdyje - svajotoja ir menininkė

Visą per dieną sukauptą susirūpinimą, nuoskaudas ir džiaugsmus Edita išsiuvinėja. Moters pomėgis ir poilsis – siuvinėti kryželiu. Daug siuvinėtų paveikslų Edita padovanojo, juos išsivežė draugai, giminės. Sau pasilieka tik tokius, kuriuose išsiuvinėtos svajonės arba ,,pagalbininkai“, o paveikslų išsiuvinėta dešimtys.

,,Štai pasaulio žemėlapį išsiuvinėjau, nes vis dar nerealizavau svajonės aplankyti visas pasaulio šalis ir patirti daugybę kelionių nuotykių. O virtuvėje kabo visa mano ,,padėjėjų“ komanda – linksmi virėjai. Labai mėgstu skaityti ir labai myliu kates, vieną auginu, tai dabar siuvinėju knygų lentyną su katėmis“, – pasakoja savo siuvinėtus paveikslus dėliodama Edita.

Pasak pašnekovės, siuvinėjimas nėra vien tai, kad sėdi, pasiimi adatą ir ,,kryžiuoji kryželius“. Siuvinėjimas kryželiu – tai visų pirma mąstymas, logika, akies pastabumas, kantrybė, išjautimas, tikslo siekimas.

,,O kaip gi kitaip atliksi darbą, kurį daryti reikia net metus ir daugiau? Siuvinėdama pati save mokau visų man kaip asmenybei ir kaip vaiko teisių gynėjai reikalingų savybių – meilės darbui, atidumo, susikaupimo, interneto platybių pažinimo, žinių kaupimo. Siuvinėti pradėjau mokykloje, tai reiškia, prieš kelis dešimtmečius, kuomet nei pavyzdžių galėjai gauti, nei metodikos, nei spalvų parinkimo. O dabar – tik mokėk ieškoti: galima ir savo schemas, paveikslus susikurti, spalvas pasirinkti. O be to – tai puiki terapija, ypač ilgais žiemos vakarais. Kartu tai ir psichologija – kai planuoju dovanai siuvinėti paveikslą, galvoju apie tą žmogų, kas jam patiktų, kaip jam įtikti“, – savo hobi džiaugiasi Edita.

 Edita pasakoja, kad mieliausi darbai – tai sugalvotos ir konkrečiam žmogui paskirtos dovanos. Ypač šiltos ir daug emocijų sugeriančios ir atiduodančios siuvinėtos dovanos vaikams.

,,Tėvai mėgsta matuoti vaikų ūgį. Brūkšneliai ant staktos jau seniai užmiršti, reikia, kad ūgio matavimas būtų linksmas ir gražus. Tai aš sugalvojau ir sukūriau tokią dovaną. Siuvinėdama ūgio matuoklę pusseserės mažosioms mergytėms vis įsivaizdavau, kaip auga tos mažosios padaužos, tai atrodo tie nykštukai patys savaime užaugo ant medžiagos. O metrikai – dar ypatingesnis kūrinys. Gimus vaikui, tai puikus atsiminimas ir tėveliams ir mergytėms kai jos užaugs, nes jame ne tik mielas paveikslėlis, bet ir vaiko gimimo duomenys, data, valanda, ūgis, svoris. Į jį sudedi visą meilę ir šilumą bei gražiausius palinkėjimus kūdikiui“, – meniškomis mintimis dalinasi Edita.

Siuvinėjimu Edita sudomino ir savo sesę. Buvo laikotarpis, kai siuvinėjimas stiprino šeimos ryšius. Sesė buvo išvykusi į kitą šalį, tai susijungus vaizdo skambučiu siuvinėjimas tapo seserų vakaro terapija. Editos ir jos sesės Jurgitos kryželiu siuvinėtų paveikslų kolekcija džiaugėsi ir bibliotekos lankytojai, paroda surengta Šilalės rajono viešojoje bibliotekoje.

Kaip išmokti santykių, bendruomeniškumo ir pagarbos žmogui

Edita sako, kad niekada nenorėtų dirbti kitokio darbo, tik tokį, kur reikia bendrauti, padėti, patarti, užjausti, suprasti. To ištakas vaiko teisių gynėja randa savo vaikystėje, šeimos pavyzdyje.

,,Gyvenom mažame miestelyje. Gerai pamenu, kaip tėveliai mane mokė, kad gatvėje sutikus kiekvieną žmogų reikia pasisveikinti. Aš, maža ,,pypliukė“, vos kalbėti pramokusi labindavau visus su šypsena, kartais jau ir pavargdavau rodyti dėmesį aplinkiniams, bet užaugusi supratau, kodėl tėveliai mane to mokė. Tai pagarba žmogui, o ją skiepyti reikia nuo vaikystės. Taip atsiranda bendruomeniškumo jausmas, pagaliau, vaikas, kai jam atgal sugrįžta šypsena ir ,,laba diena“ supranta, kad jis irgi yra visavertis bendruomenės narys, vertas pagarbos ir yra pastebėtas. O tai dideli dalykai gyvenime – juk iš vaikiško ,,laba diena“ išauga didelis ir mandagus, paslaugus, empatiškas žmogus, gerbiantis save ir aplinkinius“, – gyvenimo išmintimi dalijasi Edita.

Vaiko teisių gynėja apie darbe sutiktus vaikus: „Kiekvienas vaikas paliko manyje dalelę savęs“

Vaiko teisių gynėja Enrika kasdien bendrauja su Vilniuje globos namuose augančiais vaikais – toks jos darbas. Ji žino ten gyvenančių vaikų rūpesčius, džiaugsmus, svajones. „Šie vaikai – tokie kaip visi, tačiau labai sužeisti, jų patirtys – nevaikiškos, žiaurios. Yra vaikų, kurių didžiausia gyvenimo svajonė – kad jų mama nebegertų, kad tėvai nesimuštų“, – pasakoja vaiko teisių gynėja. Didžiausia pačios Enrikos svajonė – kad tokių vaikų Lietuvoje nebebūtų, kad visi vaikai turėjų mylinčią šeimą, augtų saugūs ir laimingi. Realybė, deja, vis dar yra kitokia. Apie sudėtingą, atsakingą, pilną sunkių patirčių, tačiau labai prasmingą darbą kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyriausiaja specialiste Enrika Kalinke.

–Kokius mokslus esate baigusi?

–Baigiau socialinio mokslo magistro studijas, vaiko teisių apsaugos krypties. Iš tikrųjų, esu kelis kartus ragavusi aukštojo mokslo, turiu dar kelis diplomus, bet jie nesusiję su šiuo darbu. 

–Žinau, kad seniai dirbate su socialiai pažeidžiamais vaikais. Papasakokite kur ir ką teko dirbti?

–Pirmiausia noriu pasakyti, kad prieš pradėdama dirbti su socialiai pažeidžiamais vaikais, labai rimtai savęs paklausiau, ką aš noriu dirbti ir kuriame darbe aš matau prasmę. Prasmę aš pamačiau darbe, kuriame galiu gelbėti vaikus.

Su pažeidžiamais vaikais pradėjau dirbti nuo 2005 metų vienos viešosios įstaigos Trumpalaikės globos centre. Taip jis tada vadinosi. Jame pirmą kartą susidūriau su iš nesaugios aplinkos paimtais vaikais. Dažnu atveju jie buvo patyrę smurtą. Darbas buvo nepaprastas, susitikimai ir patyrimai nepaprasti. Kiekvienas vaikas, o jų buvo nevienas šimtas, atsinešė dalelę savo šeimos ir paliko manyje dalelę savęs. Kiekvieno jų klausydama, žvelgdama į akis, matydavau skaudžią patirtį, kartais žiaurius ir visai ne vaikiškus išgyvenimus.

–Trumpalaikės globos centre jūs dirbote socialinį darbą, prižiūrėjote laikinai iš nesaugios aplinkos paimtus vaikus? Kaip jums sekėsi tai daryti?

–Tai labai atsakingas ir nelengvas darbas. Vaikai būdavo skirtingo amžiaus, skirtingų poreikių. Prisimenu tada dirbdavau paromis. Dieną, naktį vaiko teisių gynėjai ir policija veždavo vaikus pas mus į centrą. 

Naktimis likdavau viena, dažniausiai su 20-čia skirtingo amžiaus vaikų. Kai vaikai užmigdavo, bandydavau ir aš šiek tiek pailsėti, tačiau tikru poilsiu to nepavadinsi. Viena ausimi vis klausydavau ar tylu, ar visi miega. Kelis kartus per nakį vis atsikeldavau, tyliai apvaikščiodavau kambarius ir vėl atsiguldavau.

Pamenu vieną mergytę, ir jos vardą iki šiol puikiai atsimenu. Jai tada buvo maždaug du mėnesiai.  Mergytė vis verkdavo ir verkdavo. Mes niekaip negalėjome suprasti kodėl. Patikrino gydytoja, sakė viskas gerai – valgyti duokite kas dvi valandas. Elgėmės pagal instrukciją. Centre tada turėjome vieną vaikišką vežimėlį, kurio vienas ratas vis krisdavo, reikėjo labai saugoti, kad nepamestume. Tą mergytę vis supdavom tame vežimėlį, o ji vis verkdavo. Vieną dieną neiškentusi aš tiesiog be grafiko tai mergytei papildomai mišinuką užviriau ir ji su mielu noru suvalgė. Ir ką jūs manote – užmigo ir taip ramiai miegojo kelias valandas. Tada metėm į šoną gydytojų (labai jų atsiprašau) instrukcijas ir padidinom maistelio kiekį. Mūsų visų džiaugsmui, mergaitė tapo daug ramesnė. 

Kol mergailė gyveno centre, miegoti eidavau kartu su ja. Nors miegojimu to nepavadinsi. Lyg ir  snaudžiu, bet viena koja supu vežimėlį, o ausimi klausau ar tikrai visi miega, apeinu kambarius, tyla. Tada šiek tiek pasnaudžiu... 

Žinote, beveik visus centre gyvenusius vaikus iki šiol atsimenu. Daugelis jų dabar jau pilnamečiai.

Vėliau trumpalaikės globos centrą perkėlė į kitas patalpas, pasikeitė ir įstaigos statusas. Tada mane pakvietė dirbti ten, tokio pat darbo. 

– Kaip atsitiko, kad pradėjote dirbti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje? Kodėl nusprendėte būti vaiko teisių gynėja?

–Dažnai tekdavo susitikti vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus, kurie atveždavo vaikus į centrą. Man šie darbuotojai atrodė kaip angelai. Kaip aš norėjau būti tuo angelu ir padėti taip, kaip jie padeda!  Vykti į karštas vietas, gelbėti vaikus! Po kurio laiko mane pakvietė dirbti į SOS vaikų kaimą. Buvo įdomu. Sutikau jau centre gyvenusius vaikus. Darbas atrodė kaip ir ankstesnis – labai prasmingas ir įdomus, tačiau manyje vis kirbėjo mintis, kad vaiko teisių gynėjų darbas dar prasmingesnis, kad tik Tarnyboje dirbdama galėsiu daugiau padėti vaikams. Pradėjau tikslingai eiti savo svajonės link.

Dirbdama SOS vaikų kaime, pradėjau studijuoti vaiko teisių apsaugą M. Romerio universitete. 2011 metais apsigyniau magistro diplomą. Netilpau savyje, kaip norėjosi dirbti Tarnyboje, bet jaučiau, kad dar turiu šį tą išmokti. 

Supratau, kad pažįstu pažeistą vaiką, žinau jo norus, viltis, svajones. O žinote kokios jos, labai paprastos: „kad mano mama negertų“, „galvoju, kad ji mes gerti, jeigu aš jos klausysiu ir nenervuosiu“, „svajoju su tėvais nuvažiuoti prie jūros ir kad jie ten negertų, kad mes visi kartu būtume, kad tėtis nesimuštų“.  Taigi, kai pakankamai pažinau sužeistus vaiką, tada aš supratau, kad man reikia suprasti šių nepaprastų vaikų tėvus. Galbūt aš galiu jiems padėti?

Apsisprendusi penkis metus dirbau su socialinės rizikos šeimomis. Buvo visko – ir padėjau, ir neišėjo, tačiau labai stengiausi. Supratau, kad ne viskas yra mano valioje. Tada pagalvojau, kad jau „pačupinėjau“ ir vaikus, ir jų tėvus, supratau jų pasaulį, atėjo laikas mano svajonei. 

Mano didžioji svajonė dirbti vaiko teisių gynėja visą laiką ėjo šalia su manimi mažais žingsniukais ir 2016 metų rugpjūtį pagaliau išsipldė! Įveikusi visas kliūtis, įsidarbinau Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje ir tapau vaiko teisių gynėja. Dirbu, labai stengiuosi ir džiaugiuosi, kad esu būtent čia. Čia mano vieta, jos siekiau nuosekliai ir atkakliai.

– Šiuo metu vaiko teisių apsaugos skyriuje koordinuojate institucinę globą. Ką tai reiškia? Ką konkrečiai jūs veikiate savo darbe?

–Dabar dirbu su vaikų globos namuose augančiais vaikais, kitaip tariant kuruoju institucinę globą. Mano darbas susijęs su globos priežiūra. Tai reiškia, kad lankau vaikus globos namuose, kalbuosi su jais, bendrauju su globos namų darbuotojais. Stebiu ar tinkamai vykdoma vaikų globa, ar nepažeidžiamos jų teisės, ar užtikrinami vaiko poreikiai ir t.t. Aš taip pat atstovauju vaikus, likusius be įstatyminio atstovo, įvairiose institucijose, pavyzdžiui poliklinikoje, ligoninėje. Bendradarbiaujame su Vilniaus miesto savivaldybės administracija nustatant vaikui globą, paskiriant globėją, svečiavimosi tvarką. Taip pat dalyvauju ir savivaldybės rengiamuose atvejo vadybos posėdžiuose, kuriuose sprendžiama dėl vaiko grąžinimo į šeimą ar globos pratęsimo, dėl pagalbos šeimai.

–Kiek globos namų ir kiek vaikų jūs prižiūrite?

–Prižiūriu trejus globos namus, kurie jau palaipsniui tampa bendruomeniniais vaikų globos namais, tokiais, kuriuose vaikai auga šeimos, bendruomenės apsuptyje. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai  nesijaučia gyvenantys „valdiškuose“ namuose. Mano prižiūrimuose globos namuose šiuo metu auga 97 vaikai. Skaičius nuolat nežymiai kinta – kažkas ateina, kažkas tampa pilnamečiais.

–Kokie yra vaikų globos namuose augantys vaikai? 

–Jie yra tokie patys, kokia aš buvau vaikystėje, kokie mes visi buvote vaikystėje. Tik šie vaikai gal labiau pažeisti, jautresni, nepasitikintys, labiau norintys stabilumo, labiau ieškantys savo kelio, dažniau pasiklystantys. Tačiau jie tokie pat smalsūs, įdomūs ir geri, kaip ir visi vaikai. Gali kalbėtis su jais apie viską ir jie gali tau papasakoti viską, jeigu pajaus (o tikrai pajaus ir labai greitai), kad tavimi galima pasitikėti, kad tu esi nuoširdus. Jeigu pažadėjai ir nepadarei, tavimi daugiau nepasikliaus. Todėl labai svarbu žadėti atsakingai, galvoti ką žadi. Jei pažadėjai – padaryk, arba nežadėk. 

–Ar lengva jums rasti bendrą kalbą su globos namuose augančiais vaikais?

–Būna visko, tačiau turiu prisipažinti, kad man dažniausiai pasiseka su jais rasti bendrą kalbą. Myliu juos labai. Nepaprastai gerai jaučiuosi bendraudama. Vaikai – tai tas tikrasis variklis, kuris veda mane pirmyn. Jeigu kartais būna sunku, važiuoju pas globojamus vaikus. Dažniausiai, jeigu galiu rinktis, važiuoju jų aplankyti penktadieniais, kad gera emocija apvainikuočiau darbo savaitę. (Šypsosi)

Žinoma, norisi su kiekvienu vaiku praleisti daugiau laiko, dažniau pasikalbėti, tiesiog paprastai, apie jų gyvenimus. Kai nuvykstu, paprastai ir pasikalbam apie viską ir apie nieką. (Šypsosi) Yra vaikų, su kuriais turiu artimesnį ryšį, kurie manimi pasitiki, rašo man žinutes. Noriu žinoti kaip jiems sekasi. Aš jų taip pat paklausiu: „o kaip tu gyveni, kaip tau sekasi?“. Nors kartais ir ne visai sklandžiai tas pokalbis praeina, kartais karti vaikų patirtis neleidžia atsiverti. Tai suprantama. Būna visko.

–Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją darbe?

–Taip, pamenu. Kartą mama atvedė paauglį savo vaiką į mūsų skyrių ir, jam nieko nepaaiškinus, tiesiog paliko. Mums paaiškino, kad jo elgesys netinkamas, reikia perauklėti. Negaliu ramiai galvoti apie tą atvejį. Galvoje nesutelpa, kokį košmarą reikėjo vaikui išgyventi. Prisimenu, kada jį vežėm į kitą miestą, kur jam buvo nustatyta globa, nemačiau jo veido, nes jis buvo jį užsidengęs visą kelionės laiką. O ir nuvykus į vietą jis nuo veido nenusiėmė šaliko. Per keturias valandas nepratarė nei vieno žodžio. Vaiko veidą pamačiau po kelių mėnesių, kai teko vėl nuvažiuoti į tuos bendruomeninius vaikų globos namus. 

– Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate?

–Mano darbas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Jame aš matau didžiulę prasmę. Šis darbas, kaip sakiau, buvo mano svajonė, kurią ilgai puoselėjau.

– Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

– Visų pirma empatijos, reikia tiesiog mylėti gyvenimą ir žmogų, mylėti visa, kas tave supa ir kas supa kitą, turėti savyje pozityvo, optimizmo.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

 –Žinoma keičia, aš tampu geresnė, pakantesnė, jautresnė. Visa tai – vaikų dėka. AČIŪ jiems.

–Ar turite svajonių?

–Taip, svajoju, kad tėvai neatsisakytų savo vaikų, svajoju, kad globojamų vaikų būtų kuo mažiau. Labai noriu palengvinti pažeidžiamų vaikų dalią.

–Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo? Gal turite hobių?

–Turiu ne vieną atsipalaidavimo būdą: važinėju dviračiu, užsiimu kalanetika, skaitau knygas. Vasarą turiu darbo kieme, darže, šiltnamyje. Dar turiu keturis priglaustus augintinius, kuriems taip pat skiriu labai daug meilės ir laiko.


 

Vaiko teisių gynėja: vis dar yra vaikų, kurie nenori sugrįžti į savo namus

„Skaudu matyti, kai tėvai atvyksta susigrąžinti savo vaikų būdami neblaivūs“, – tokiais žodžiais vis dar neretai pasitaikančią realybę apibūdina daugiau nei 20 metų vaiko teisių apsaugos srityje dirbanti Lina Augustinavičiūtė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Pagėgiuose. Vaiko teisių gynėja atvirai pasakoja apie savo pasirinkimą ir iššūkius, kurių šiame darbe netrūksta. 

- Vaiko teisių apsaugos srityje dirbate šitiek daug metų. Kas lėmė šios profesijos pasirinkimą?  

- Studijuodama universitete atlikau praktiką Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Praktikos metu sužavėjo ši profesija, prasmingas darbas – ginti, saugoti vaikus.

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 

- Suplanuota darbo diena dažnai pasikeičia kardinaliai, nes negali numatyti, kokie iškvietimai ir reagavimai į galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus laukia. Viena diena gali būti ramesnė, kita gi – kupina iššūkių. 

- Kokie didžiausi iššūkiai?  

- Jų mūsų darbe tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, nededa jokių pastangų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus.  

Turime ir kitokių pavyzdžių, kuomet vaikai nekantraudami klausia, ar negrąžinsime jų globėjams, nes nenori grįžti gyventi į savo biologinę šeimą.  

- Koks įvykis labiausiai sujaudino? 

- Istorijų įstrigusių atmintyje yra daug. Pamenu, kai darbo pradžioje, apie 2001 metus, teko iš vienos šeimos paimti keletą vaikų, kuriuos į vaikų globos namus vežėme du kartus, nes netilpo į automobilį. Pirmu ekipažu nuvežta 4-5 metų mergaitė laikė rankose bandelę ir pati nevalgė, o laukė, kol atvešim dar mažesnius brolius, kad galėtų su jais pasidalinti. Įstrigęs akyse vaizdas: „mergytės rankose suspausta bandelė broliams“... Prisimenu, vaikai buvo nevalgę apie dvi paras, jų namuose buvo tik druskos. 

Praėjusiais metais iš nesaugios aplinkos teko paimti keturis vaikus ir ypač nustebino tai, jog vaikai džiaugsmingai rinkosi daiktus, rūbus, prašė mūsų pagalbos surasti batus ir į tėvus net nepažiūrėję išvažiavo su mumis pas budinčią globėją. Žinoma, vaikai žinojo, kur važiuoja, nes tai buvo jų antras išvykimas iš namų. „Vadinasi, vaikams tikrai nebuvo gera namuose...“, – svarstėme su kolege. 

- Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos? 

- Pagrindinė vaikų paėmimo iš šeimos priežastis yra nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Dažniausiai tokios šeimos patiria nepriteklių, nedarbą, nepasitikėjimą, beviltiškumą. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, sekančią ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir mums kilus įtarimams bei išsikvietus policijos pareigūnus tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... 

Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai būna ir taip, kad vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, jog tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl ko vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, peržengdami visuomenėje egzistuojančias elgesio normas, taip pat vaikas gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

- Kokie specialistų veiksmai būna atvykus į šeimą?

- Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t. y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat kai gaunama anoniminė informacija. Nuo pranešimo turinio priklauso, ar specialistai apskritai vyks pas šeimą bei per kiek laiko tai padarys. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, tada į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas.   

Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą ir bendrauti tampa lengviau. Tada specialistai išsamiai išsiaiškina situaciją, įvertina aplinkybes, bendrauja su tėvais, vaiku. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, yra išklausoma jo nuomonė.

- Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

- Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems parodyti pagarbą, paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, sklandžiau išsiaiškinti situaciją, o kartu padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą.

Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimai ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

- Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

- Matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką yra sunku, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia, ką mes galime padaryti – jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad esant krizinei situacijai šeimoje su jais kažkas pakalbėtų ir kad jie nebijotų išsipasakoti. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio ir vaikai tampa vis atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nėra lengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau.

Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti.

Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalinti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos. Kartais tai gali tapti iššūkiu vaiko teisių specialistui, reikalaujančiu įdėti labai daug pastangų ir skatinančiu ieškoti netradicinių, modernių darbo metodų.

- Kaip Jūs pati susitvarkote su emocijomis, kas padeda sunkiais momentais?

- Dirbant šioje srityje svarbu išlaikyti gerą emocinę sveikatą, vidinę savijautą, nepalūžti nuo patiriamų profesinių išgyvenimų, nes esame ramstis vaikams ir šeimoms, kurioms reikia pagalbos. Vaiko teisių apsaugos specialisto darbas labai atsakingas, kuris neretai nulemia vaikų likimus. Atsakingai įvertinti situaciją, nukreipti, priimti sprendimus reikalauja aukštų kompetencijų, specifinių asmens būdo savybių. Kasdien darbe yra susiduriama su itin jautriais žmonių jausmais, asmeninėmis problemomis, tai atsiliepia emociniams darbuotojo išgyvenimams. Daug emocijų ir istorijų „parsinešu“ į namus. Jaučiamas didelis palaikymas iš šeimos narių mane ramina ir džiugina.

Tvarkytis su emocijomis labai padeda aktyvi veikla gryname ore. Šią žiemą savaitgalius leidome aktyviai: išmatavome sniego gylį su keturračiais motociklais, rogėmis ir kitomis žiemos pramogų priemonėmis. Mėgstu daug vaikščioti, t. y. praeiti tam tikrą skaičių žingsnių pagal telefono programėlę. Tai išvalo mintis. Laisvalaikiu taip pat mėgstu grybauti, keliauti. Geriausias poilsis – išvykti bent porai savaičių svetur, tuomet grįžtu tikrai pailsėjusi.

- Pasidalinkite šių metų gerąja patirtimi dirbant su šeimomis.

- Nors metai dar tik prasidėjo, gerųjų patirčių jau turime. Labai džiaugiamės, kad bendromis įvairių vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų ir šeimos pastangomis pavyko vienai krizės ištiktai šeimai susigrąžinti vaikus. Tėvai atrado savyje stiprybės ir motyvacijos susiimti, priimti siūlomą pagalbą, drąsiai imtis pokyčių, todėl teigiami rezultatai buvo pasiekti ir vaikai grįžo į šeimą anksčiau, nei tikėtasi.

Kitai besiskiriančiai šeimai mediacijos pagalba pavyko susitaikyti ir tėvai liko gyventi kartu, o vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje. Didžiuojamės ir tėvu, kuriam padedant profesionalams pavyko su vaiku atkurti ryšį, prarastą jam dirbant užsienyje.

Tokie atvejai yra puikus pavyzdys to, koks svarbus, net lemiamas, yra pačių tėvų vaidmuo pagalbos teikimo procese, o mes, specialistai, esame tik vedliai ir pagalbininkai.

- Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams tėvams bei vaikams? 

- Vaikams – laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko pokalbiams su vaiku ir bendrų veiklų kūrimui, jo nuomonės, dienos įvykių išklausymui. Nepamirškite apkabinti vaiką bei parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra „blogų“ vaikų, tik jų elgesys būna kartais netinkamas. Dažnai pagalvoju: „ką vaikui duosi, tą ir turėsi“.


 

Vaiko teisių apsaugos Tarnybos administratorė: „Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi“

Justina – visada besišypsanti, veikli, organizuota. Kalbėdama apie save moteris prisipažįsta žadėjusi nebedirbti administracinio darbo, bet įsidarbinusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, iki šiol džiaugiasi šiuo savo sprendimu. Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratorė-referentė Justina Tvarkūnaitė pasakoja apie savo įdomų ir atsakingą darbą. Kartu ji dalinasi nepaprasta istorija, kai teko pasirūpinti svetimu vaiku.

- Justina, kodėl ir kaip pradėjote dirbti tarnyboje?

- 12 metų dirbau administracijoje universitete ir kolegijoje. Po tiek darbo metų, ieškodama pokyčių ir iššūkių, nusprendžiau palikti administraciją ir pakeičiau darbo sferą. Nors neketinau grįžti į administracinį darbą, bet labai to ilgėjausi. 

Vieną dieną visai netikėtai gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratore-referente. Tuo metu apskrities vedėja ieškojo, kas galėtų pakeisti iš šių pareigų išeinančią specialistę, o kažkas mane jai rekomendavo. Iš tikrųjų, mąsčiau, ar sutikti su pasiūlymu, nes tai buvo visai nežinoma sritis, su įstaigos darbuotojais niekada neteko susidurti, net nežinojau, kas yra vaiko teisių gynėjas. Iki šiol nesigailiu priimto sprendimo ir esu labai patenkinta. Dirbu šiek tiek daugiau nei metus laiko, bet atrodo, jog jau seniai.  Labai daug išmokau ir sužinojau.

- Kuo svarbus referento darbas? 

- Aš esu pirmasis žmogus, kurį pasiekia informacija apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Dažniausiai pranešimų sulaukiu iš policijos, koordinatoriaus, vaikų ligoninės, gimdymo namų ar tiesiog gyventojų. Tuos pranešimus turiu operatyviai užregistruoti ir perduoti informaciją specialistams, kad šie nedelsiant reaguotų. 

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

- Įprasta diena prasideda nuo elektroninio pašto patikrinimo, gautų dokumentų iš įvairių įstaigų registravimo,  elektroninių teismo bylų dokumentų skirstymo, taip pat gyventojų prašymų ar skundų registravimo bei jų paskirstymo pagal miestus ir rajonus.

Kadangi dirbu Klaipėdos apskrities skyriuje, sulaukiu skambučių iš visos apskrities ir suteikiu reikiamą informaciją, konsultuoju asmenis arba nukreipiu juos į kitus specialistus, kurie galėtų suteikti pagalbą. Būna, kai skambina anonimiškai ir praneša apie galimus vaiko teisių pažeidimus, kuriuos užregistruoju, o mūsų specialistai vyksta nurodytu adresu. 

- Minėjai, jog kreipiasi nemažai susirūpinusių žmonių. Apie ką dažniausiai jie praneša?

- Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi. Pastaruoju metu, ypač per karantiną, padaugėjo skambučių apie tai, kad namuose vaikai yra paliekami vieni, be suaugusiųjų. Skambina pranešti ir dėl didelio triukšmo namuose, kartais asmenys net prašo, jog mūsų specialistai atvyktų ir paaiškintų tėvams, kaip auklėti savo vaikus, jog jie netriukšmautų. Būna ir tokių, kurie praneša apie tikrai rimtas situacijas, pavyzdžiui, kai vaikai neprižiūrimi girtaujančių tėvų, kurie kelia prieš juos ne tik balsą, bet ir ranką.

Taip pat sulaukiu nemažai skambučių iš žmonių, kurie patys prašo pagalbos, nes nebepavyksta susitvarkyti su vaikais, dažniausiai su paaugliais.

- Vaiko teisių apsaugos gynėjai ne tik tiria galimus vaiko teisių pažeidimus, bet reaguoja ir į tokius atvejus, kai vaikai bėga iš namų ar būna pasiklydę gatvėje. Žinau, kad ir Jūs likote neabejinga vienam gatvėje besiblaškančiam mažamečiui. Papasakokite plačiau apie šią istoriją, kas ten įvyko? 

- Tai vyko praeitą rudenį. Diena nebuvo kažkuo išskirtinė Klaipėdoje – šaltas vėjas, dulksna. Grįžusi po darbo, vedžiojau šunį ir eidama prie savo namo pastebėjau maždaug 4-5 metų vaiką, kuris blaškėsi, lyg ketino eiti link gatvės, lyg norėjo lipti į autobusą, sustojusį stotelėje. Iškart atkreipiau dėmesį į tai, kad jis vilkėjo vien marškinėlius trumpomis rankovėmis, o striukę su megztiniu laikė rankoje. Pagalvojau: „taip šalta, peršals“, ir dar, kaip tyčia, pradėjo smarkiai lyti. 

Ėjau link berniuko bandydama paklausti, kur jo tėveliai, bet, matyt, buvo gerai pamokytas su svetimais nebendrauti. Vaikas pradėjo eiti į kitą pusę nuo manęs, apsidairiau, suaugusiųjų aplink nebuvo matyti, todėl nedvejodama nusprendžiau nepalikti jo vieno gatvėje. 

Berniukas nebuvo patenkintas, kad aš seku paskui jį. Galiausiai priėjome prie vieno namo laiptinės durų, kaip vėliau paaiškėjo – jo namų. Vaikas vis skambino telefonspyne, bet taip niekas ir neatsakė. 

Aš po truputį jį kalbinau, mėginau daugiau sužinoti apie jį ar jo tėvus, kad būtų galima kuo greičiau juos surasti. Tuo metu iš gretimos laiptinės išėjo moteris, paklausiau jos, ar pažįsta šį berniuką. Ji patvirtino, kad vaikas čia gyvena, tačiau nei tėvų vardų, nei kontaktų nežinanti.

- Kaip tada elgėtės?

- Nieko kito neliko kaip skambinti skyriaus vedėjai. Skyriuje budėjo specialistai, dirbantys nakties metu, kurie ir atvyko nurodytu adresu.

Džiugu buvo tai, kad laukiant budėtojų, pavyko įkalbėti berniuką apsivilkti bent striukę, o po kokių dešimties minučių į kiemą įbėgo ir jo tėtis. Kaip sužinojome, vaikui tądien buvo pirmoji karatė treniruotė, kurioje dalyvavo ir jo vyresnioji sesuo. Anot tėčio, berniukas labai mėgsta būti pirmas ir viską greičiau padaryti, nei sesė. Taigi, tik pasibaigus treniruotei, jis griebė už daiktų ir išlėkė pro duris nepastebėtas.

Mano artimieji, išgirdę apie šį įvykį, sakė, kad aš pasielgiau labai kilniai, bet pati to nesureikšminu, nes, manau, kad kiekvienas taip turėtume pasielgti gatvėje pamatę besiblaškantį mažą vaiką.

- Ar po šio įvykio sulaukėte vaiko tėvų reakcijos? 

- Kitą dieną į skyrių su gėlėmis rankose ir pilni dėkingumo atėjo berniuko tėvai, kurie mane labai nustebino, nes tikrai nesijaučiau padariusi kažką labai ypatingo. Ilgai kalbėjome apie šį įvykį. Tėtis su ašaromis akyse vis kartojo: „Kas būtų, jei sūnus būtų išbėgęs į gatvę ar nutikę kažkas kitas... Baisu net pagalvoti“.

- Kaip manote, ar visi mūsų visuomenės nariai yra tokie pilietiški, sąmoningi? Ar esant panašiai situacijai, pasielgtumėte taip pat?

- Bendraudama su vaiko tėvais supratau, kad mūsų visuomenė vis dar dažnai abejinga tokioms situacijoms, aplinkinių problemoms. Gatvėje pastebėję smurtaujančius vaikus, ne visi atkreipia dėmesį, neprieina prie vaikų, nepraneša tokių atvejų tarnyboms. Kaip ir minėjau, kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, turėtų sureaguoti, įsiterpti ar bent informuoti reikiamus asmenis, nuo to priklauso vaikų gerovė. Taigi, panašioje situacijoje elgčiausi lygiai taip pat.


 
AKTUALU
Transporto priemonių aukcionas

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbia nusidėvėjusio, nereikalingo arba netinkamo (negalimo) naudoti materialinio turto viešą pardavimo aukcioną

Aukcione bus parduodamos nebetinkamos eksploatacijai transporto priemonės – lengvieji automobiliai (jų aprašą galite rasti ČIA). Visi automobiliai (14 vnt.) bus parduodami sujungus juos į vieną parduodamą turtinį kompleksą už 3500 Eurų. Minimalus kainos didinimo intervalas – 50 Eur.

Parduodami automobiliai yra skirtingose Lietuvos vietose ir nebus suvežti į vieną vietą. Turto buvimo vietos nurodytos sąraše. Parduodamą turtą galima apžiūrėti nurodytose turto buvimo vietose iki 2021 m. gegužės  25 d., darbo  dienomis nuo 8.00 iki 17.00 val. Būtinas išankstinis susitarimas su Sąraše  nurodytu kontaktiniu asmeniu.

Aukcionas įvyks 2021 m. gegužės 27 d. (ketvirtadienį) 10.00 val. per MS „Teams“ platformą ir bus įrašomas. Atsižvelgiant į tai, rekomenduojame prieš renginį pasitikrinti interneto ryšį, mikrofono bei vaizdo kameros veikimą. Taip pat, siekdami užtikrinti sklandžią renginio eigą, prašome gerbti kitus dalyvius bei, jų pranešimų/pasisakymų metu, savo mikrofoną laikyti išjungtą. Galiausiai, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad aukciono dalyviai MS „Teams“ priemonėmis galės matyti kitų šiame renginyje dalyvaujančių dalyvių vardus bei pavardes, taip pat vaizdo/garso duomenis, jei atitinkamas dalyvis pasirinks kompiuterinėje programoje šiuos duomenis skelbti. Todėl dalyviai, prisijungdami prie šio posėdžio per MS „Teams“ programą, kartu patvirtina, kad sutinka su aukščiau nurodytomis renginio vykdymo ir dalyvavimo jame sąlygomis, taip pat su posėdžio vaizdo ir garso įrašo (ar tik garso) darymu. Pranešame, kad įrašas bus saugomas 10 dienų ir vėliau bus ištrintas. Plačiau apie asmens duomenų tvarkymą galite sužinoti kreipdamiesi į atsakingą asmenį.

Pirmajam aukcionui neįvykus, neparduotas turtas bus parduodamas kitame aukcione tokia pat tvarka 2021-06-03, 10.00 val.

Atsakingas asmuo – Raimundas Idas, Mob. tel. 8 618 16887, El. p. raimundas.idas@vaikoteises.lt

Visi norintys dalyvauti aukcione iki 2021-05-25 atsakingam asmeniui nurodytu elektroniniu pašto adresu  turi pateikti:

  1.  Prašymą dalyvauti aukcione (laisva forma, toje pačioje  el. žinutėje);
  2. Tapatybę įrodančio dokumento, o juridiniai asmenys įmonės registravimo ar jį atitinkančio dokumento kopijas.
  3. Įgaliojimo kopiją, jei pirkėjas atstovaujamas.

 

Registruojant tiesioginio aukciono dalyvį, jam suteikiamas tiesioginio aukciono dalyvio numeris.

Nuoroda prisijungimui prie aukciono per MS „Teams“ platformą bus išsiųstos el. paštu tik pateikusiems visus reikiamus dokumentus, atsakant jiems į  laiškus su prašymais dalyvauti aukcione. Pateikusiems ne visus dokumentus prisijungimo nuorodos nesiųsime.   

Už aukcione nupirktą turtą atsiskaitoma per 3 (tris) darbo dienas pavedimu į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos a.s. LT907300010158839719, AB Swedbank,  įmonės kodas – 188752021.

Aukciono laimėtojui visi dokumentai įrodantys jo teisę į įsigytą turtą bus perduoti ne vėliau kaip per tris darbo dienas ir tik pilnai sumokėjus už įsigytą turtą.

Nupirktą turtą, iš jo buvimo vietų, laimėtojai išsigabena patys per 10 kalendorinių dienų. Aukciono rengėjas už parduoto turto kokybę neatsako ir jokių pretenzijų nepriima.


 

Tapk Vaikų tarybos nariu
Tapk VAIKŲ TARYBOS nariu!

Tapk Vaikų tarybos nariu!

 

Kelk klausimus ir vaiko teisių apsaugos temomis diskutuok su politikos, kultūros, švietimo, sveikatos bei kitais visuomenės atstovais. Tapęs Vaikų tarybos nariu, teik Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai siūlymus, rekomendacijas, būk šios Tarnybos patarėju, o svarbiausia –

atstovauk visų Lietuvos vaikų balsui!

 

Kviečiame 7-16 metų vaikus kandidatuoti į Vaikų tarybą.

 

Net 15 labiausiai motyvuotų kandidatų turės unikalią progą dirbti Tarnybai patariančioje komandoje, galės tiesiai vaikų gerovės specialistams išsakyti tikruosius vaikų rūpesčius ir problemas.

 

Šios išskirtinės patirties metu kiekvienas Vaikų tarybos narys prisidės prie visų Lietuvos vaikų gerovės.

 

Jeigu gali ir nori, mes laukiame Tavęs: būkime partneriai, būkime draugai, dirbkime kartu!

 

 

Svarbu žinoti

 

+ Vaikų taryba renkama 2 metų kadencijai. Planuojami mažiausiai 8 tarybos posėdžiai, kuriuose dalyvausi.

 

+ Posėdžiai bus produktyvūs, įdomūs ir naudingi, nes juose dalyvaus įvairių sričių specialistai, žinomi ir daug pasiekę ekspertai, kuriems galėsi išsakyti savo lūkesčius ar nuogąstavimus.

 

Diskusijoms ir problemų aptarimui posėdžių moderatoriai pasitelks interaktyvias, žaismingas, dar nebandytas priemones ir formas, kurios Tau tikrai patiks!

 

Dalis posėdžių bus organizuojami nuotoliniu būdu, o jei vyks gyvai, Tau nereikės rūpintis kaip pas mus atvyksi: Tavo kelione į posėdžius ir visa dienos programa pasirūpinsime mes!

 

Nesvarbu, tau 8 ar 16 metų. Svarbu, kad turi noro ir motyvacijos išsakyti, kas Tau ir Tavo bendraamžiams kelia nerimą, kokias problemas matai, ko trūksta, ar yra per daug, gal ką nors keistum arba imtumeisi naujų sprendimų vaiko teisių užtikrinimo temoje.

 

 

Ką reikia padaryti?

 

+ Sukurti prisistatymo filmuką ir siųsti jį mums, UŽPILDŽIUS ŠIĄ ANKETĄ.

 

+ Anketą atsiųsti iki 2021 m. birželio 1 dienos.

 

Vaikai į tarybą kviečiami kandidatuoti savanoriškais tikslais ir turi turėti savo tėvų ar globėjų (atstovų pagal įstatymą) sutikimą. Sutikimo forma

 

 

Jei Tau rūpi, nedelsk – gal TU esi tas, kurio balsas jau netrukus atstovaus visiems Lietuvos vaikams!

 

 

Vaikų tarybos veiklos nuostatai.

 

Tapk Vaikų tarybos nariu


 

Ligos išmokos nesergančio vaiko priežiūrai pasibaigus mokinių atostogoms: ką svarbu žinoti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena, kokiais atvejais tėvai gali gauti ligos išmokas už nesergančio vaiko priežiūrą ir ką reikia padaryti, kad ši išmoka po mokinių atostogų būtų mokama ir toliau.

Kitą savaitę šalies mokyklose bus mokinių atostogos. Atostogų metu, kaip įprasta, ugdymas vykdomas nebus, todėl pradinių klasių mokinių tėvams nereikės padėti savo atžaloms mokytis nuotoliniu būdu. Kaip ir iki šiol per mokinių atostogas ligos išmokos už nesergančio vaiko priežiūrą mokamos nebus, tačiau nedarbingumo pažymėjimai galios.

Jeigu vienam iš tėvų nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai buvo išduotas ilgesniam laikotarpiui, pavyzdžiui, 60 dienų, pasibaigus atostogoms jis tęsis iki numatyto nedarbingumo pažymėjimo termino pabaigos, o ligos išmoka bus ir toliau mokama. 

Jeigu nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai buvo išduotas trumpesniam laikotarpiui ir galiojimas baigsis per mokinių atostogas, o po jų vėl iškyla poreikis prižiūrėti nesergantį vaiką,  dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo pakartotinai reiktų kreiptis į šeimos gydytoją.

Nemažai daliai tėvų nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai išduotas 60 dienų laikotarpiui. Jeigu suėjus šiam terminui vaikai mokytis į mokyklos suolus nesugrįš, o ugdymas bus tęsiamas nuotoliniu būdu, tėvai dėl nedarbingumo pažymėjimo pratęsimo turės pakartotinai kreiptis į šeimos gydytoją. Nedarbingumo pažymėjimai gali būti išduodami ir atgaline tvarka, bet ne daugiau nei už 5 darbo dienas.

Kai karantino metu atsiranda būtinybė prižiūrėti darželinuką, priešmokyklinuką, pradinuką ar pagal bendrojo arba specialiojo ugdymo programą besimokantį vaiką su negalia dirbantiems tėvams, globėjams, seneliams gali būti mokamos ligos išmokos. Ligos išmoka už nesergančio vaiko priežiūrą siekia 65,94 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“.

Šiuo metu galiojantį nedarbingumo pažymėjimą šeimos nario priežiūrai turi apie 20 tūkst. asmenų, kai per pirmąjį karantiną tokių būdavo 50–60 tūkst. Nemaža dalis tėvų prisitaikė prie karantino sąlygų, derina darbą nuotoliniu būdu ir atžalų priežiūrą, dalis jų – naudojasi galimybe vaikus leisti darželius.


 

Vaiko teisių apsauga

Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, jog vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina valstybė ir jos institucijos, vietos savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

Tarnybos reakcija ir veiksmai gavus pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą

Antrinės teisinės pagalbos teikimas šeimoms 

Vaikus priimantys asmenys

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

 

X