Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

NAUJIENOS

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

Vaikų dienos centrams – 1,6 mln. eurų

Jau šią savaitę savivaldybes pasieks vaikų dienos centrams skirtas valstybės biudžeto finansavimas. Visoje šalyje veikiantiems 425 vaikų dienos centrams, teikiantiems akredituotas socialines paslaugas, I ketvirčiui bus paskirstyta 1,6 mln. eurų iš valstybės biudžeto. Tai užtikrins stabilią centrų veiklą visus metus. Nuo šių metų iš valstybės biudžeto finansuojami tie vaikų dienos centrai, kurių teikiamos paslaugos yra akredituotos. Akreditacija suteikiama 3 metams.

„Tikiu, kad tai yra naujas etapas paslaugų teikime šeimoms, kuomet drauge su savivaldybėmis užtikrinsime geresnį vaikų dienos centrų paslaugų prieinamumą visoje Lietuvoje. Šiandien ypač svarbu, kad dienos centrai vykdytų savo veiklą ir įtrauktų kuo daugiau vaikų, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Labai svarbi žinia ta, kad vaikų dienos centrų finansavimas bus nepertraukiamas ir galios visam akreditavimo laikotarpiui. Dėl to dienos centrai galės drąsiau planuoti tiek savo veiklą, tiek darbuotojų poreikį. Džiaugiuosi, kad tokiu būdu bus užtikrintos vienodos galimybės visiems dienos centrams, nepaisant to ar jie veikia kaimuose ar didžiuosiuose miestuose“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Valstybės biudžeto lėšos gali būti naudojamos vaikų dienos centrų darbuotojų darbo užmokesčiui ir patalpų išlaikymui finansuoti. Kitos vaikų dienos centrų išlaidos finansuojamos savivaldybių biudžetų lėšomis.

Nors pati akreditacija dienos centrams yra naujovė, pagrindiniai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalavimai vaikų dienos centrams išlieka nepakitę. Dar 2015 metais dienos centrams buvo rekomenduota, kad su vaikais dirbtų bent vienas išsilavinimo kriterijus atitinkantis socialinis darbuotojas ar socialinis pedagogas (nebūtinai visu etatu), centro darbuotojams būtų sudaryta galimybė tobulinti kvalifikaciją. Rekomendacijose taip pat buvo nurodoma, kad vaikų dienos centre turi būti daugiau nei viena patalpa, kuriose vaikams būtų teikiamos socialinės priežiūros paslaugos. Akredituotiems vaikų dienos centrams šios rekomendacijos tapo privalomomis sąlygomis, kurias atitiko 425 vaikų dienos socialinės priežiūros paslaugų teikėjai – vaikų dienos centrai.

Iki šiol Ministerija vaikų dienos centrus finansavo skelbdama įvairius projektų konkursus, o tai reiškia, kad vaikų dienos centrai negalėjo planuoti savo veiklos ilgesniam laikotarpiui, finansavimas juos pasiekdavo ne nuo pat kalendorinių metų pradžios, o nuo konkurso laimėjimo. Be to, iki 10 proc. būtino finansavimo vaikų dienos centrai turėjo užsitikrinti iš kitų šaltinių.

Daugeliui vaikų dienos centrus įkūrusių nevyriausybinių organizacijų kasmetinis dalyvavimas konkursuose ar viešųjų pirkimų procedūrose buvo papildoma administracinė našta, o toks finansavimo modelis neužtikrino veiklos stabilumo: vaikams nebuvo užtikrinamos nenutrūkstamos paslaugos, susidurta su sunkumais išlaikant kompetentingus darbuotojus.

Vaikų dienos centrai buvo pirmieji, kurie pradėjo teikti akredituotas socialinės priežiūros paslaugas. Nuo 2022 metų taip pat turės būti akredituojamos visos kitos socialinės priežiūros paslaugos, finansuojamos iš savivaldybių ir valstybės biudžetų.

Vaikų dienos centrų veikla ypatingai svarbi tiems vaikams, kurie tinkamos priežiūros, rūpesčio, dėmesio negauna savo šeimose. Vaikų dienos centruose ugdomi kasdieniai vaikų gyvenimo įgūdžiai: mokoma higienos, sveikos gyvensenos, lavinami socialiniai, bendravimo įgūdžiai, teikiama psichologinė pagalba, organizuojamas užimtumas. Vaikai su darbuotojais kalbasi apie savo sunkumus, išgyvenimus, mokomi pažinti save, spręsti problemas. Čia gauna šilto maisto, turiningai praleidžia laisvalaikį, jiems padedama ruošti namų darbus, vaikų dienos centrai veikia ir vasaromis – organizuoja įvairias stovyklas ar kitas veiklas.

Kiekvienu atveju atsižvelgiama, kokių paslaugų vaikui ir jo šeimai reikia labiausiai, pavyzdžiui, padedama spręsti šeimoje iškilusias problemas, rūpinamasi vaiko teisių apsauga, organizuojama psichologinė pagalba, teikiamos kitos individualios socialinės paslaugos.

 

Kviečiame į metinę spaudos konferenciją

Gerbiami žurnalistai,

 Maloniai kviečiame į sausio 28 dieną 10 val. Teams platformoje vyksiančią Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos metinę spaudos konferenciją.

Konferencijoje: 2020-ųjų metų apžvalga Lietuvos mastu: vaiko teisių pažeidimų, įvairiais pjūviais aktualios smurto prieš vaikus analizės, įvaikinimo, globos ir kita statistika, pastebėjimai, išvados, skiltis Įdomu, apimanti Tarnybos veiklą. Konferencijos metu taip pat bus pristatytos šių metų kryptys, akcentai ir pagrindiniai uždaviniai.

 Dalyvauja: Tarnybos direktorė Ilma Skuodienė ir Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius.

 Trukmė: 1 val.

Dėl prisijungimo prie spaudos konferencijos prašome kreiptis į Tarnybos viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrių : komunikacija@vaikoteises.lt

 Lauksime prisijungiant!

 Tarnybos komanda

 

Pasaulinio garso muzikantas Martynas Levickis: ,,Norite užauginti laimingus vaikus, leiskite jiems svajoti“

Visame pasaulyje žinomas akordeonistas Martynas Levickis sako, kad visko pasiekti gyvenime galima, jeigu daug kryptingai dirbsi, o svarbiausia, tikėsi savo svajonės išsipildymu. Anot Martyno, gyvenime sutinkame daug gerų žmonių, kurie, lyg švyturys vaikui parodo kelią, tik reikia ir pačiam vaikui stengtis bei išdrįsti svajoti. Kristina Lekavičiūtė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė dalijasi mintimis apie tai, kaip svajonės įkvepia vaikus ir keičia jų gyvenimus.  

Emociškai turtinga vaikystė

,,Žinote, kas man labiausiai patiko, kai pakvietėte interviu? Pokalbio tema: ,,Kai aš mažas buvau“. Kai aš mažas buvau, grojau tokią dainelę ,,kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau, sutikau piemenaitę ir karštai pamilau“. Taip maloniai nuteikė ir sušildė mane šie prisiminimai“, – linksmai pokalbį pradeda pasaulyje žinomas akordeonistas Martynas Levickis.

,,Mano vaikystė buvo graži. Turiu nuostabią mamą, kuri nuolat spinduliavo geras emocijas ir meilę. Tėvo nepamenu, jo ir nebuvo mano gyvenime, bet mano aplinka buvo darni. Turėjau nuostabius krikštatėvius – mamos seserį dvynę ir jos vyrą – žinomą skulptorių. Jie gyveno miško apsuptyje – sodyboje Šiaulių rajone. Buvimas ten buvo vaikystės pasaka, su į kiemą ateinančiomis gulbėmis ir kitais kaimo malonumais bei darbais. Jaučiausi laimingas, nes viską, ko reikia vaikui, turėjau“,  – prisiminimais dalijasi Martynas.

Pasak Martyno, jo vaikystė buvo turtinga ne materialiai, o emociškai. Visi artimieji buvo šilti ir mylintys žmonės, daug dėmesio skyrę tada dar mažojo Martyno poreikiams.

Pirmąjį akordeoną gavo trejų metų

,,Kad noriu groti, visa savo esybe rodžiau šeimai. Dar kalbėti gerai nemokėjau, bet jau žinojau, kad groju ir grodavau svajonėse. Atsisėsdavau prie stalo ir barbendavau pirštais. Sakydamas ,,goju“ įsivaizduodavau pianiną. Mano svajones perskaitė šeima – pirmąjį akordeoną man padovanojo krikštatėvis, kai man buvo treji metai. Tai mane užbūrė. Valandų valandas tyrinėjau instrumentą, spaudžiau klavišus, išgaudavau garsus. Taip gimė supratimas, kaip tas instrumentas veikia. Buvau neapsakomai laimingas“, - prisimena Martynas.

Kitas muzikanto vaikystėje ryškėjęs talentas – artistiškumas. „Žiūrėdavau tuomet populiarų serialą ,,Giminės“ ir mane užbūrė personažas, dirbantis geležinkelyje. Apsivyniodavau šaliku ir teatrališkai vaizdavau savo mėgstamą herojų. Taip pat turėjau mylimą gulbę, kuri atskrisdavo į krikštatėvių kiemą. Raišą gulbę aš taip pat vaidinau – krypuodamas vaikščiodavau po kiemą“, - šypsosi pasakodamas Martynas.

Laiku pastebėję vaiko talentus artimieji nutarė, kad jam reikia mokytis muzikos. Iš Tauragės jiedu su mama persikėlė į Šiaulius. Martyno mama ryžosi kardinaliems pokyčiams, kad berniukui būtų geresnės sąlygos mokytis muzikos.

Buvo ne tik kaprizų ir tingėjimų groti, bet ir replikų po langais

Būdamas aštuonerių Šiauliuose Martynas kibo į mokslus. Įstojęs į Šiaulių konservatorijos muzikos mokyklą, galima sakyti, paskendo muzikoje. 

„Repeticijose buvo viskas viename – ir smagu, ir smalsu, ir sunku. Būdavo taip, kad ir po 12 valandų grodavau. Pas mokytoją net į namus važiuodavau groti laisvadieniais. Tada  prasidėjo koncertai bei konkursai.  Iš pradžių Šiauliuose, kituose miestuose, vėliau ir Europoje. Anuomet, prieš 16 metų, apie skrydžius lėktuvu buvo galima tik pasvajoti, važiuodavome autobusu. Su mokytoja pasiimdavom dešrų, duonos ir toks buvo mūsų ,,komfortas“. Bet tai buvo gražus laikas. Pirmą kartą susiruošęs į konkursą Italijoje, pamačiau pasaulį: Lenkijos, Čekijos, Austrijos vaizdai lėkė pro autobuso langą ir žavėjo bei teikė įkvėpimą. Jaučiausi laimingas“, - prisimena Martynas.

Paklausus, o kaip gi vaikiški kaprizai, futbolas, tinginiavimas ar paauglystės maištas, Martynas sako, kad buvo toks pat vaikas, kaip ir visi:  „Ir kaprizus rodydavau, ir tingėdavau groti. Kartą krikštamotė, nebegalėdama manęs priversti groti, subarė: ,,Jeigu negrosi, eisi daržų ravėti“. Na ir ką, galvoju, vis tiek negrosiu, geriau jau daržus ravėsiu. Paravėjau keliolika minučių ir supratau, kad geriau jau groti, nei daržus ravėti. Buvo ir vidinis konfliktas, ir visokių pamąstymų. Atėjo laikas, kai draugai pasigirdavo, kad buvo prie ežero, žaidė futbolą – lyg norėdami mane kartu prisikviesti, lyg bandydami sukelti pavydą. O aš grodavau ir po to pagalvodavau, kad nieko aš nepraradau, nepabuvęs prie ežero. Nesijaučiu dėl to nelaimingas ir dabar. Aš turiu savastį, kur daug muzikos“.

Kalbėdamas apie vaikystėje patirtus užgauliojimus bei patyčias Martynas sako, kad buvo visko: „Ir ,,armonikieriumi“ yra pravardžiavę, ir po namų langais šūkavę, laidė visokias replikas ne tik paaugliai, bet ir suaugę. Bet manęs tai niekaip nepalietė dėlto, kad esu jautrus tik man svarbių žmonių pastaboms. Tad tokie atsitiktiniai užgauliojimai manęs nejaudino niekada. Gal apskritai esu iš tų žmonių, prie kurių patyčios nelimpa“.

Sunkaus darbo saldūs vaisiai netruko pasirodyti

Martynui buvo gal 14 metų, kai po vieno sėkmingo tarptautinio konkurso Šiaulių savivaldybėje, jam buvo surengtas iškilmingas priėmimas su sveikinimais ir dovanomis. Tą kartą jis gavo dovaną, vertą naujo automobilio.

„Iš pradžių miesto meras lyg juokais paklausė, apie kokią dovaną svajoju, gal apie automobilį. Mokytoja atsakė, kad automobilis palauks, o dabar būtinai reikia naujo akordeono. Ir miestas man jį padovanojo. Tada jis kainavo apie 50 000 litų – sutikit, tai didžiuliai pinigai, o vaikui, kuris auga tik su mama, tai buvo tiesiog aukso puodas. Tas akordeonas mano studijoje iki šiol yra, juo groju, man jis kelia labai mielus prisiminimus ir yra savotiškas simbolis“, - pasakoja Martynas.

Sunkus etapas - mokslai Londone

„Gal todėl, kad buvau, galima sakyti, vaikas, nežinojau, ko bijoti.  Visi vaikai turi šią Dievo dovaną - ne svarstyti, ne baimintis, o imti ir daryti. Taip padariau ir aš. Vos 17-kos metų iš Šiaulių išvažiavau į Londono Karališkąją muzikos akademiją. Gyvenimas parodė savo grimasas – pinigų ir toliau nebuvo, mama, kaip įmanydama stengėsi nors kiek padėti, bet Londone lietuviškas ,,nors kiek“ yra lygu beveik nuliui. Mums abiem su mama buvo šokas“, - prisimena Martynas.

Vaikino pasiekimus ir mokslą parėmė verslas. Šiauliuose dirbanti gamykla ,,Baltik Vairas“ jam suteikė  paramą – rėmė pragyvenimą Londone pusę metų. Vėliau visus planus sugriovė krizė, bet gyventi ir mokytis reikėjo. „2009-ųjų vasarą, po pirmojo kurso, su 20 svarų kišenėje išskridau į Ameriką. Vėl teko įrodinėti savo vertę ir kovoti už vietą po saule. Tiesa, Amerikoje mane pasitiko mano muziką jau žinantys žmonės. Jie ir bilietus man nupirko, ir pirmomis pragyvenimo dienomis pasirūpino, tačiau negalvokite, kad tai buvo besąlygiškas rėmimas. Ten dalyvavau konkursuose, kuriuose laimėjau pirmas penkias premijas visose kategorijose bei piniginius prizus. Taip aš užsidirbau pinigų, kad galėčiau tęsti studijas“, - pasakoja Martynas.

Laimė neturi nieko bendro su daiktais

„Aš užaugau laimingas ir esu laimingas. Štai, išėjau į lauką. Sninga. Pakėliau galvą, snaigės krenta man ant veido, žiūriu į dangų. Man be galo gražu ir jaučiuosi tiesiog laimingas. Laimę man teikia svajonių išsipildymas ir tos svajonės dažniausiai nieko bendro neturi su daiktais. Na, buvau sugalvojęs nusipirkti BMW automobilį, nusipirkau. Ir ką manote, ar pajutau, kad išsipildė mano svajonė? Ne. Tai tiesiog mašina ir viskas, - sako Martynas, - O štai neseniai užrašiau natomis savo sukurtą lietuvių liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“ aranžuotę, apie kurią vis pagalvodavau ne pirmus metus, bet vis nerasdavau laiko, štai prisėdau ir atėjo įkvėpimas. Galiu pasakyti, kad išpildžiau dar vieną savo svajonę. 

Savo vaikams leis ne tik svajoti, bet ir gyventi jose

„Aš gal nežinau, bet svarstau, kaip užauginti laimingus vaikus – pirmiausia leiskime vaikams svajoti ir gyventi tose svajonėse, net jeigu mūsų, suaugusiųjų, manymu tai yra kvailystė ir ta vaiko svajonė niekada neišsipildys. Tarkime, vaikas svajoja tapti aktoriumi, bet akivaizdu, kad jis tam neturi gabumų. Tegul vaikas lanko dramos būrelį, tegul gauna antraeilius vaidmenis, tegul nusivilia. Jeigu nežlugdysite vaiko svajonių, atsitiks mažiausiai du geri dalykai: vaikas supras, kad aktoriaus kelias ne jam ir negaiš laiko vėliau atrasdamas save. Kitas geras dalykas – toks vaikas praplės savo akiratį, taps puikiu teatro žinovu ir visą gyvenimą mėgausis žiūrėdamas gerus spektaklius, o gal net rašydamas pjeses ir jausis laimingas“, - sako Martynas, kviečiantis visus vaikus nebijoti svajoti ir siekti savo svajonių.

Svajonės turi ypatingą savybę - pildytis

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė dalijasi mintimis apie tai, kaip vaikus gali įkvėpti jų svajonės:

Vaikai suaugusiųjų pasaulį gali pasiekti žaidimų, istorijų kūrimo ir pasakų klausymosi būdu, o tai juos skatina svajoti ir siekti.

Vaikų svajonėms verta skirti daugiau laiko: suaugusiųjų paraginimas svajoti ir kurti ateities planus kloja pagrindą šviesiai vaikų ateičiai, jų gebėjimui suaugus atrasti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti savo pašaukimą, nes svajonės įkvepia veiksmui ir turi ypatingą savybę pildytis.

Tėvai leisdami savo vaikams svajoti, skatina tobulėti: pažinti norus, augti, gyventi pilnavertį gyvenimą, kurti savo svajonių pavidalus ir juos paversti realybe, kadangi vaikai savo vaizduotės kūriniuose mokosi išreikšti save, pritaiko savo talentus, taip išsiaiškina stipriąsias savo puses.

Kaip tėvams rasti „aukso vidurį“, kuris leistų adekvačiai išreikšti tėvišką rūpestį, meilę, išauginti vaiką savimi pasitikinčiu žmogumi – iššūkis kylantis daugeliui, tačiau įgyvendinamas. Tėvams reikia kelių dalykų: rodyti meilę ir pagarbą savo vaikui, ugdytis kantrybę, tikėti savo vaiko gražia ateitimi, leisti vaikui nuolat bandyti ir eksperimentuoti ieškant jam įdomios veiklos. Juk vaikų svajones galime vadinti jų ateities ir savarankiško gyvenimo varikliu.

 

 

Psichologė - vaiko teisių gynėja pataria kaip padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas

Skyrybos – sunkus ir sudėtingas laikotarpis visai šeimai, o ypač vaikams. Pasak specialistų, jos vaikus beveik visada užklumpa netikėtai ir sukrečia iki širdies gelmių. Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė. Apie tai, kaip skyrybos paveikia vaikus ir kaip jiems padėti išgyventi skyrybas, pasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus psichologė Eglė Belanoškienė, kuri taip pat komentuoja ir dažniausiai po skyrybų pasitaikančias situacijas.

Skyrybos – didelė trauma vaikams

Pasak psichologės, link skyrybų einama skirtingai – vienais atvejais vaikai mato konfliktuojančius tėvus, atšalusius santykius ir numano kuo tai gali baigtis, kitais - ši žinia būna lyg iš giedro dangaus, kai tėvai ilgą laiką nuo vaikų slepia savo nesutarimus.

„Koks bebūtų kelias iki skyrybų, vaikams tai – didelė trauma ir netikėtumas. Ši žinia jiems sukelia baimę, nerimą, nesaugumą, nes prarandamas ne tik vienas iš tėvų, vientisas šeimos modelis, bet ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų“, – aiškina E. Belanoškienė.

Pasak jos, skyrybos paliečia visų amžiaus tarpsnių vaikus, tačiau išgyvenimas priklauso nuo vaiko amžiaus, suformuoto prieraišumo, asmenybės ypatumų, aplinkinių palaikymo, gyvenimo sąlygų pokyčių, tėvų sąmoningumo.

 Vaikams toks stresas sukelia net tik psichologines pasekmes

„Jei tėvai nepaiso vaikų interesų, o vaikosi tik savo principų, skyrybų trauma vaikui būna labai didelė ir pasekmės išlieka ilgai“, – aiškina psichologė.

Pasak jos, mažiausiems vaikams tėvų skyrybų metu gali sutrikti miegas, mityba, atsirasti šlapinimasis į lovą, pykčio protrūkių, regresavimas į mažesnį amžių. Tokie vaikai išgyvena atstūmimo baimę, nori, kad šalia jų nuolat kažkas būtų, jiems kyla nerimas dėl ateities, baimė būti paliktam ir kito tėvo, su kuriuo liko po skyrybų.

7-10 metų vaikai atvirai rodo liūdesį, pyktį, gali pradėti skųstis pilvo, galvos skausmais, suprastėti mokymosi rezultatai, sumažėti motyvacija eiti į mokyklą.

„Vaikai patiria baimę būti nemylimi, atstumti, gali pradėti fantazuoti, meluoti, kurti planus kaip susigrąžinti prarastą tėvą. Vaikas, norėdamas suprasti tėvų skyrybų priežastis, kaltina save, kad buvo nepakankamai geras, prisiima skyrybų priežastis sau. Paaugliai demonstruoja pyktį, prieštaravimą arba tampa mamos ar tėčio bendrininkais, pagalbininkais, todėl būna perdėtai geri, kad nesudarytų dar daugiau problemų“, – sako E. Belanoškienė.

                      Pasak specialistės, tėvų skyrybos turi įtakos ne tik pačiam vaikui, bet ir santykiams. Tėvai susiduria su vaikų pykčiu, kaltinimu, priešiškumu, nepaklusimu drausmei, taisyklėms. Tėvui, palikusiam šeimą, metami kaltinimai, nenorima su juo susitikti, bendrauti. 

Kokio amžiaus vaikams skyrybų žala didžiausia?

Pasak psichologės, skyrybos palieka žymę kiekvieno vaiko gyvenime, nepaisant jo amžiaus. Vieni mokslininkai teigia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams skyrybos ne tokios skausmingos, kaip vyresniems vaikams, nes jų mąstymo gebėjimai nėra tokie išsivystę, kad suprastų tėvų emocinius sunkumus.

„Tokie vaikai liūdi ir vis tikisi, kad tėvai ir vėl kartu gyvens. Tuo tarpu mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai labiau supranta priežastis, nes stebi tėvų konfliktus, neigiamas emocijas ir juos šokiruoja pats faktas, kad tėvai nusprendė skirtis. Kilus abejonėms dėl skyrybų ar santuokos išsaugojimo vardan vaikų gerovės, verta pagalvoti, kas labiau vaikus žaloja – skyrybos, ar gyvenimas nuolatinėje konfliktinėje aplinkoje“, – pažymi E. Belanoškienė. 

Skirtingas tėvų skyrybų poveikis mergaitėms ir berniukams

Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Todėl vėlesniame amžiuje tai gali atsiliepti užmezgant ar palaikant santykius su priešingos lyties partneriu, santykiai gali būti trumpalaikiai, atsitiktiniai, nesėkminga santuoka, aiškina psichologė. 

„Tačiau nepriklausomai nuo lyties, visi vaikai išgyvena baimę, pyktį, nusivylimą, gali kaltinti save dėl skyrybų, vaidinti tėvų taikytoją arba jaustis tėvų ginčų priežastimi, kai tėvai nesutaria dėl auklėjimo. Pavyzdžiui, mergaitės tampa guodėjomis, namų tvarkytojomis, valgio virėjomis, berniukai gali bandyti perimti šeimos vyro vaidmenį, ginti mamą, konfliktuoti su tėvu, bandančiu mamą įžeisti“, – sako Eglė Belanoškienė.

Kaip padėti vaikui išgyventi skyrybas

„Besirūpinant vaiku, tėvai turėtų pasirūpinti ir savimi, kad skyrybų procese kylančios emocijos, nebūtų perduodamos vaikui. Pirmiausia su vaiku reikia daug ir atvirai kalbėti jam suprantama kalba apie esamą situaciją, net jei apie tai reikėtų kalbėti kiekvieną dieną. Vaikui reikia sakyti taip, kaip yra. Reikia akcentuoti, kad tėvai abu taip nusprendė. Būtina užkirsti kelią vaiko kaltės jausmui dėl tėvų skyrybų“, – aiškina psichologė.

Pasak pašnekovės, pasireiškus vaiko pykčio priepuoliams, agresyviam ar destruktyviam elgesiui, būtina skirti daugiau dėmesio ir kantrybės vaiko kaprizams, pykčiams valdyti. Taip pat vaikui reikia padėti išlaukti susitikimo su tėčiu ar mama, reikia jam kartoti: „Aš žinau, kad tu myli mamą (tėtį) ir lauki kada su ja (juo) galėsi susitikti“.

E. Belanoškienė pabrėžia, kad svarbu suprasti vaiko nerimą ir jam kartoti, kad nors tėtis ir mama nebemyli vienas kito ir negali gyventi kartu, tačiau jie abu myli jus, vaikus, ir kad ši meilė yra neišnykstanti, nesibaigianti, ji bus visada, nepriklausomai nuo nieko: „Reikia vaikui kartoti: net ir tada kai pykstu ant tavęs, aš tave myliu, nes tu esi mano vaikas“.

Psichologė E. Belanoškienė komentuoja dažnai pasitaikančias situacijas po tėvų skyrybų:

Situacija Nr.1: Mama dvylikametei Saulei neleidžia bendrauti su tėčiu, kuris po skyrybų gyvena atskirai.

Išsiskyrę tėvai privalo užtikrinti vaiko bendravimą su kitu iš tėvų, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Jei vienas iš tėvų neleidžia vaikui matytis su kitu tėvu, galima kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Saulė šioje situacijoje galimai išgyvena daug nemalonių jausmų tiek mamai, kuri neleidžia susitikti su tėčiu, tiek tėčiui, kuris galbūt išėjo iš namų dėl kitos šeimos. Atrodo, kad Saulė dėl savo amžiaus galėtų pati išsakyti norą ar nenorą bendrauti su tėčiu, tačiau šioje vietoje jau matome lojalumo konfliktą. Nereikia atmesti, jog Saulė, norėdama mamai įtikti, griežtai neišsako savo noro susitikti su tėčiu. Reikia suprasti, kad ši situacija žeidžia vaiką.

Situacija Nr.2: Po tėvų skyrybų dešimtmetis Tomas gyvena su mama. Tomo tėtis turi kitą žmoną, kuri Tomo nepriima, nepalankiai į jį žiūri.

Tokiu atveju tėtis galėtų susitikimus organizuoti ne namuose, kad neigiamos tėčio sutuoktinės emocijos nebūtų perduodamos vaikui. Susitikti galima viešose erdvėse, pas senelius ir panašiai. Galima būtų patarti tėčiui su savo sutuoktine kreiptis dėl psichologinės pagalbos, padėsiančios jai priimti faktą, kad vyras turi sūnų iš pirmos santuokos, su kuriuo nori bendrauti.

Situacija Nr.3: Po tėvų skyrybų devynmetis Benas gyvena su mama. Kas antrą savaitgalį jis vyksta pas tėtį ir ten prabūna dvi dienas. Tėčio namuose Benas turi daugiau laisvės, nei mamos – pas tėtį jis gali sėdėti prie kompiuterio, kiek tik nori, valgyti saldainius, kiek telpa. Kai grįžta pas mamą, situacija pasikeičia ir Benas tada būna labai nepatenkintas.

Tai dažnai pasitaikanti situacija, kai nesutampa tėvų auklėjimo stiliai, kai pasireiškia noras vienam būti geresniu, nei kitas. Tačiau tėvai nesuvokia, kad tuomet labiausiai kenčia vaikas. Tokiu atveju vaikas išmoksta manipuliuoti, meluoti, kad gautų tai, ko jam reikia.

Jei tėvams nepavyksta susitarti dėl vienodų reikalavimų, taisyklių, vertėtų kreiptis pagalbos į psichologą, kuris ne tik padėtų tėvams suvienodinti taisykles vaikui, bet ir pakonsultuotų vaikų auklėjimo klausimais. Tėvams taip pat rekomenduočiau lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus. Juose būtų išaiškinta taisyklių, ribų nubrėžimo ir vienodos disciplinos svarba vaikui, jo gerovei.

Jei ir po visų pastangų nepavyksta tėvams susitarti šiuo klausimu, galima kreiptis pagalbos į Vaiko teisių apsaugos skyrių pagal gyvenamąją vietą, kad būtų nustatyta rekomendacinio pobūdžio bendravimo su vaiku tvarka.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio sutarimu. Jeigu tarp tėvų kyla nesutarimai dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo vaikams, bendravimo tvarkos, tėvų ginčą dėl vaiko sprendžia teismas.

Psichologė pataria tėvams, kaip elgtis su maištaujančiais savo vaikais

„Padėkite, nebesusitvarkau ir su vaiku, ir su savimi“, – tokiais žodžiais į vaiko teisių apsaugos specialistus neretai kreipiasi tėvai, susiduriantys su vaikų priešgyniavimu ir dėl to prarandantys savitvardą. Tėvai skundžiasi, kad kai vaikas neklauso, pradeda trūkti kantrybė ir sunku valdytis. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Laura Kmitė pataria, kaip elgtis tokiose situacijose, kaip spręsti kylančias problemas ir gebėti valdyti savo emocijas.

Kaip laiške rašo tėtis Rimvydas (vardas pakeistas), jo „dešimtmetis nuolat atsikalbinėja, maištauja, pastaruoju metu dažniausi jo žodžiai – „nedarysiu“,  „nenoriu“, „neisiu“. Kad ir ką sakytume, viskas negerai, netinka. Vaikas tarsi specialiai elgiasi priešingai nei sakoma, lyg bandytų mūsų kantrybę. Kartais galvojame, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę jį subarame pakeltu tonu, pagrasiname. Kodėl jis taip elgiasi? Patarkite, ką daryti ir kaip susivaldyti nepliaukštelėjus vaikui.“

Po tokių situacijų dažniausiai kyla konfliktai, kurių pasekmės būna skaudžios: tarp tėvų ir vaikų prarandamas pasitikėjimas, nebėra nuoširdžių pokalbių, supratimo ir palaikymo. Vaiko teisių apsaugos specialistai supranta, jog tėvams skaudu, kai vaikas atsikalbinėja ir nedaro tai, ko jie prašo, kai į prašymą reaguoja atšiauriai, tačiau, visų pirma, pataria išsiaiškinti maišto priežastis.

Situaciją plačiau komentuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos psichologė Laura Kmitė:

Maištaujančių ar kitaip netinkamai besielgiančių vaikų tikslas nėra konkrečiai supykdyti ir erzinti tėvelius ar kitus šeimos narius. Būna ir taip, kad vaikas pats nesuvokia ir negali įvardyti, kaip jis jaučiasi ir kodėl netinkamai elgiasi. Dažniausiai vaikų netinkamo elgesio tikslai yra susiję su emociniais bei fiziniais poreikiais.

Skirkite vaikui kokybiško laiko ir nuoširdaus dėmesio

Paprastai vaikai yra linkę prieštarauti tėvams, kai jiems trūksta tėvų dėmesio. Tai reiškia, kad vaikams trūksta fizinio kontakto, artimo emocinio ryšio, todėl jie visais įmanomais būdais siekia būti tėvų dėmesio centre, siekia būti mylimi, svarbūs ir pastebimi. Ypač tarp brolių ir seserų vyrauja neteisybės ar nelygybės pojūtis tada, kai tėvai skirtingai teikia dėmesį savo vaikams. Tokiais atvejais rekomenduojama skirti laiką kiekvienam vaikui su kiekvienu iš tėvų atskirai, t. y. skirti individualų laiką vaikui. Tais atvejais, kai šeimoje auga vienas vaikas ir jis dažnai neduoda tėvams ramybės, taip pat svarbu sutarti aiškų laiką, kada tėveliai galės jam skirti individualų dėmesį. Vaikams reikia aiškaus laiko.

Ypatingai jaunesni vaikai neturi kantrybės ir visko nori čia ir dabar. Tokiais atvejais tėveliai gali informuoti savo atžalas sakydami, pavyzdžiui, „šiuo metu esu užsiėmusi, tačiau kai baigsiu (įvardyti, kokią veiklą atliekate ir kodėl ją svarbu padaryti), tuomet tau skirsiu laiko / su tavimi pažaisiu“. Labai svarbu išpildyti savo pažadą. Jeigu dėl tam tikrų priežasčių tėvai negali ištesėti duoto pažado, geriausia vaiką informuoti dėl kokių priežasčių taip nutiko ir aptarti kitą pasibuvimo laiką. Toks bendradarbiavimas ir lygiavertiškumas vaikui leidžia pasijausti išgirstam ir mylimam.

Padėkite atpažinti nuovargį ir jį pašalinti

Kita dažna prieštaraujančio elgesio priežastis yra nuovargis. Kai vaikas yra pavargęs, jis yra linkęs savo emocinį būvį išlieti ant artimiausių žmonių. Tokiu atveju rekomenduojama jam padėti įvardyti būseną, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu šiuo metu esi pavargęs ir dėl nuovargio greitai supyksti, susierzini, nesilaikai mūsų susitarimų, kaip aš galėčiau tau šiuo metu padėti?“

Pagalba suvokti dėl ko ir kaip yra jaučiamasi veikia tarsi žaibolaidis trenkiant žaibui, tačiau reikėtų neapsigauti – vieno žaibolaidžio nepakaks. Kiekvienam atvejui prireiks kantrybės ir resursų išmokyti vaiką atpažinti nuovargį bei tinkamai jį pašalinti. Tėveliams patariama kartu su vaiku atrasti, kokie būdai vaikams padeda atsipalaiduoti, pailsėti. Jeigu vaikas prašo priemonės, kuri galimai vaiką tik dar labiau išsekintų, aptarkite tos priemonės naudojimo laiką.

Skatinkite atžalą savarankiškai tvarkytis

Nereta tėvų ir vaikų konfliktų priežastis yra vaikų savarankiškumo problema. Šiuo atveju arba vaikams trūksta savarankiškumo dėl tėvų pastangų viską atlikti už vaiką (iš geriausių paskatų) ir vaikas tuo naudojasi bei reiškia pretenzijas tėvams, kai yra paprašytas atlikti kažkokią veiklą, arba vaikai maištauja norėdami savarankiškumo ne pagal savo amžių.

Vieni iš pirmųjų savarankiškumo įgūdžių atsiranda tuomet, kai vaikai pradeda norėti tvarkytis. Tas etapas ateina tada, kai vaikai dar patys nelabai moka koordinuoti savo kūno ir jų namų ruošos darbai atrodo kaip netvarka ar terlionė. Labai svarbu skatinant vaiko savarankiškumą per namų tvarkymąsi neištaisyti vaiko padarytos „tvarkos“ prie jo paties bei paskatinti jį už padarytą rezultatą, net jeigu tas rezultatas jūsų netenkina.

Vėliau vaikui augant galima labiau jį pamokyti ir paraginti prisijungti prie sudėtingesnių namų ruošos darbų. Toks paprastas įgūdis kaip namų tvarkymasis ugdo ne tik gebėjimą pasirūpinti savo aplinka ir savimi, bet ir ugdo valią daryti nuobodžius ar ne tokius malonius dalykus.

Leiskite vaikui nuspręsti, kaip praleisti laisvalaikį

Lygiai taip pat savarankiškumą galima ugdyti per atsakomybės atidavimą vaikams už laisvo laiko praleidimą. Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie įvairių pramogų bei veiklų, kurias dažniausiai organizuoja tėvai. Dėl to vaikai turėdami neužimto laiko reiškia pretenzijas tėvams, nes jiems nuobodu ir nėra ką veikti. Nuobodžiaujantys vaikai pradžioje būna itin irzlūs, nepakantūs, reikalaujantys ir neatliekantys savo pareigų. Apsišarvojus kantrybe ir nukreipiant vaikus, kad šis laikas yra skirtas tik jiems ir tik jų atsakomybė yra nuspręsti, kaip tą laiką praleisti, ilgainiui išsivysto vaikų kūrybiškumas, lavinasi bendravimo įgūdžiai bei savarankiškumas.

Taigi atpažinus maištaujančio vaiko elgesio priežastį ir padedant vaikui lavinti jo emocinį intelektą, nenustebkite, kad norimam rezultatui pasiekti reikės laiko. Nuosekliai naudojant susitarimus su vaikais, atsižvelgiant į jų nuomonę, įtraukiant į šeimos buitinį gyvenimą, vaikai turi unikalią progą  pasijusti reikalingi, svarbūs ir mylimi. Taip pat ir tėvai naudodamiesi aiškia bendravimo su vaikais struktūra jaučiasi ramesni, užtikrinti.

Išdrįskite kreiptis pagalbos į profesionalus

Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria tėvams jaučiant, kad patys nebekontroliuoja situacijos, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą. Pastarasis, stebėdamas situaciją iš šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų reakcijas, nuostatas, iškilus vaiko elgesio problemoms bei kartu su šeimos nariais išgrynindamas galimus sprendimo būdus gali suteikti profesionalią pagalbą. Dažnai tėvai žino atsakymus, tik juos reikia aiškiai įvardinti ir padrąsinti imtis pokyčių, patiems keisti savo elgesį.

Primename, kad fizinis skausmas yra netoleruojamas, tai negali būti auklėjimo priemonė. Vaikas neturi galimybės apsiginti. Fizinio veiksmo panaudojimas prieš vaiką padaro didelę žalą jo psichologinei būsenai ir ateičiai, nes vėliau, vaikas atėjęs į darželį ar mokyklą, taip pat gali smurtauti prieš kitus vaikus. Net ir minimaliai smurtaujantiems tėvams ar nujaučiantiems, kad nesusivaldę taip galėtų pasielgti, yra rekomenduojama lankyti tėvystės įgūdžių kursus.

 

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena

Mielieji,

Šiandien – ypatinga diena! Laisve kvėpuojame pilna širdimi!

Lygiai prieš trisdešimt metų – susivienijome ir pasipriešinome! Kokie mes ir mūsų tėvai, seneliai, kiti artimieji, Lietuvos broliai ir seserys buvo drąsūs ir vieningi!

Žemai lenkiamės, dėkojame ir prisimename!

Didžiuojamės savo šalimi ir galimybe jai tarnauti!

Linkime kiekvienam iš Jūsų – laisvės savo gyvenime! Priimkime ją ir saugokime kaip didžiausią dovaną!

 

Nuotraukoje: tuomet dar trečios klasės moksleivės, dabar – Vaiko teisių gynėjos Jurgitos Barysienės piešinyje atsispindi šios svarbios dienos prisiminimai.

 

23 metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė: viską atperka laimė vaikų akyse

Ilgus metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė per savo darbo praktiką matė visko – vaikų ašarų ir juoko, tėvų paklydimų ir šeimų džiaugsmo, pradėjus kitokį gyvenimą. Visam gyvenimui moters atmintyje įsirėžė kraupūs vaizdai – visiškai girti kūdikiai, alkani, skriaudžiami, utėlėti vaikai, gyvenantys išmatose ir sveiku protu nesuvokiamame skurde. Iš liūno ji traukė nusikalstančius nepilnamečius, vežė labdarą skurstančioms šeimoms. Moteris atvira – už savo darbą sulaukė ne tik meilės ir pagarbos, bet ir grąsinimų susidoroti. Tačiau visas neigiamas patirtis jai atperka viena – laimė išgelbėtų vaikų akyse. Džiugina širdį ir tėvų padėka.

Pristatome pokalbį su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja,  atsakingą už reagavimą į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, Rima Butkiene. 

–Dirbate tarnyboje, kuri gina vaiko teises. Kodėl pasirinkote būtent tokį darbą?

–Aš visada norėjau dirbti su vaikais. Esu baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą chemijos-biologijos mokytojo specialybę. Mano pirmoji darbovietė buvo giliame kaime, mokykloje, kur vienoje klasėje mokėsi pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai ir aš, tuomet 18- metė, buvau visų tų klasių vienintelė mokytoja. Bestudijuodama atlikau daug pedagoginių praktikų mokyklose, vėliau dirbau mokytoja. Įgytos žinios ir įgūdžiai man visą laiką labai padeda bendraujant su vaikais, jų tėvais ir institucijomis.

O vaiko teisių gynėja, tiesą sakant, aš tapau atsitiktinai. 1997 metais po vaikų auginimo pertraukos vietoje mokytojos darbo tiesiog nusprendžiau pamėginti save kitur, bet vistiek ten, kur būtų darbas su vaikais. Sužinojau, kad savivaldybėje yra laisvų vietų Vaiko teisių apsaugos skyriuje.  Kai pirmą dieną atėjau į darbą, man  padavė Vaiko teisių pagrindų įstatymą, liepė perskaityti ir ateiti rytoj. Kai kitą dieną atėjau, paklausė: „Ar dirbsi?‘‘. Nors buvo baisoka, ar sugebėsiu, pasakiau, kad dirbsiu. Ir, matote, užsibuvau 23 metus. Dėkoju likimui, kad pasirinkau šitą darbą.

–Ką jums reiškia dirbti tarnyboje?

–Vaiko teisių gynėjas – ne profesija. Tai gyvenimo būdas. Dirbti šį darbą man yra garbė, nes matau jame didelę prasmę ir didžiuojuosi.  Visuomet sakau žmonėms, koks mūsų darbas yra svarbus ir atsakingas, kad mes visada siekiame tik geriausio sprendimo, giname šeimą. Džiugu, kad mūsų darbas yra apčiuopiamas, matai jo rezultatą – laimingas vaiko akis, šypseną, girdi juoką. Nors būna ir nesėkmingų atvejų. Myliu savo darbą ir kasdien į jį einu tikrai noriai. 

–Vaikų gynėja dirbate 23 metus. Papasakokite apie tai plačiau? Kokį darbą dirbote, kokių patirčių įgijote?

–Darbą pradėjau nuo paparastos inspektorės. Tada taip vadinosi vaiko  teisių specialisto pareigos. Gavau Vilniaus mieste Antakalnio teritoriją, kuriai priklausė 24 gyvenvietės. Dirbau visus darbus. Pėsčia ar nuosavu automobiliu lankydavau socialinės rizikos šeimas, organizuodavau joms labdarą, kalėdinius renginius. Mokyklose lankydavau nusikalsti linkusius vaikus, dalyvaudavau reiduose, apklausose ir teismuose civilinėse ir baudžiamosiose bylose, gelbėdavau vaikus iš pavojingų sveikatai ir gyvybei sąlygų. Taip pat konsultuodavau Antakalnio gyventojus vaiko teisių klausimais. Žodžiu, savo darbo valandų neskaičiuodavau ir darbo neskirstydavau – kur čia socialinės paslaugos, o kur čia teisinės paslaugos. Į savo darbą net buvau įtraukusi šeimos narius. Vyras mane automobiliu veždavo į atokias vietas ir laukdavo, kol ateisiu. Tikslas buvo vienas – padėti vaikui čia ir dabar.

Pirmą kartą nusvilau, kai grąžinau vaikus motinai, nusprendusi dar kartą jai duoti šansą pasitaisyti ir pačiai auginti vaikus, o po kelių valandų paskambino policijos pareigūnė rėkdama: ,,Važiuok,  susirink vaikus plikus nuo skruzdėlyno!‘‘.

Ne paslaptis, toks darbas yra sudėtingas. Buvau ne tik gerbiama ir mylima, bet ir nekenčiama. Ne kartą sulaukiau gąsdinimų, kad nepasirodyčiau Antakalnio gatvėse, nes susidoros. Grasindavo rašydami, skambindami ne tik į darbą, bet ir į namus. Kartą net buvo atvykę į namus grasinti. Pažinojo mane visas rajonas.  Pro Antakalnio turgelį einant man nuolat socialinės rizikos mamos siūlydavo mėlynių, žemuogių, šermukšnių, maloniai atsisakydavau. Į autobusą įlipus, per visą autobusą iš galo šaukdavo ,,Ateikit inspektore, yra laisvų vietų!‘‘.

–Kas jus labiausiai džiugina darbe?

–Galimybė padėti vaikui ir šeimai bėdoje. Kaip minėjau, susiduriame su įvairiais žmonėmis, sulaukiame įvarių reakcijų. Būna, kad tranko durimis ir grasina skundais ar net susidorojimu, tačiau kartais ateina padėkoti. Tai viską atperka.

–Minėjote, kad be džiugių akimirkų turite ir sunkios bei skaudžios darbo patirties. Gal galite pasidalinti? Kas jus pribloškė, sukrėtė labiausiai?

–Ir anksčiau, ir šiandien labiausiai sukrečia ir pribloškia atvejai, kai matai žiauriai apleistus vaikus. Atsimenu atvejį, kai apsilankius šeimoje, 7 metų vaikas paprašė darbuotojų būti paimamas iš šeimos, o 5 metų sesei liepė neverkti ir eiti rengtis. Tie vaikai maišė vandenį su miltais ir ruošėsi keptis blynus, o namuose buvo šalta, nekūrenama, sienos ir langai apledėję.

Buvo visokių atvejų. Apgriuvusiame name tarp narkomanų ir valkatų landynėje vienas 10 mėnesių vaikas šliaužiojo tamsoje apšašęs, utėlėtas, su mėlynėmis. Buvo atvejis, kai aptikome mėnesio kūdikį, prigirdytą motinos pienu su alkoholiu. Nuo jo iš tolo smirdėjo degtine. Jį reikėjo staigiai susivynioti  į paklodę ir bėgti iš tų namų, kol motina už spintos smaginosi.

Sukrečia, kai randi be tėvų paliktus visiškai mažiukus vaikus nežinia kada valgiusius. Tuomet bėgi į parduotuvę nupirkti jiems ką nors valgyti.

Žudo žmonių abejingumas. Šiais laikais dar būna atvejų (ne vienkiemiuose, bet mieste, daugiabučiuose, kur gyvena daug žmonių), kad vaikai gyvena namuose, kurie apšnerkšti gyvūnų ir pačių tėvų išmatomis. Tie vaikai būna alkani, iš tolo smirdintys, jie net nežino kas yra švari patalynė. Jie bijo atsigulti ant tokios paklodės, kai švarią lovą jiems pasiūlai. Baisu pagalvoti ką jie mato, ką jie patiria. Kodėl to nepastebi kaimynai, kiti aplinkiniai žmonės?

–Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti vaiko teisių gynėjui?

–Būti emociškai stipriam ir empatiškam. Taip pat svarbu neteisti žmonių, nežiūrėti į juos iš aukšto. Niekada nėjau į šeimas ,,užsidėjusi skrybėlės‘‘, neturėjau išankstinės nuostatos, visada stengiausi prisitaikyti prie situacijos, išgirsti žmogų  ir kalbėtis su žmogum paprastai. Vaiko teisių gynėjui reikia būti žmogiškam, kantriam, drąsiam, ryžtingam priimant sprendimus, nebijančiam iššūkių.

–Dirbdama savo darbą tikriausiai turite siekių ir troškimų, kokie jie?

–Didžiausias troškimas, kad  vaikai turėtų mylinčius tėvus ir jaustųsi šeimoje mylimi. Tai yra pradžių pradžia.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

–Keičia. Visi pokyčiai sustiprina mane kaip asmenybę. Turiu nuolat augti, tobulėti, prisitaikyti prie pokyčių, įgyti daug žinių ir jas taikyti darbe.

–Kartais vis dar pasigirsta, kad Tarnybos darbuotojai yra vaikų atiminėtojai. Ar susidūrėte su tokiu požiūriu?

–Girdžiu tą nuomonę dėl tų vadinamų grobikų, bet manau žmonės kalba ir komentuoja iki tol, kol patys nesusiduria su mūsų darbu. Visada sakiau ir sakysiu – reikia  kalbėtis, aiškinti žmonėms. Vaiko teisių gynėjo tikslas yra padėti, o ne bausti ar kaip nors pakenkti šeimai.

Neseniai paskambino moteris, norėdama pranešti, kad bijo savo pirmokę dukrą leisti į mokyklą, nes ją užpuolė tos pačios mokyklos trečiokai. Pasakodama ji labai jaudinosi, prisipažino, kad jai taip rankos dreba, kad net telefono negali nulaikyti. Ji jaudinosi ne tik dėl įvykio su vaiku, bet ir dėl to, kad teko paskambinti į tarnybą. Išklausiau ją, paaiškinau, ką ji turi padaryti, ką mes darysime ir atsisveikinant nusiraminusi moteris padėkojo.

Būna atvejų, kai tėvai pasako: „Gaila, kad tik dabar ,,pakliuvome‘‘, o galėjome anksčiau pradėti gyventi kitokį gyvenimą ir tinkamai rūpintis vaikais“.

Buvusi Lietuvos kariuomenės karininkė šiandien gina vaiko teises

Drąsi, guvi, ištverminga Eglė Sinkevičienė nuo mokyklos suolo svajojo apie policininkės uniformą, tačiau gyvenimas parodė, kad vaikystės svajonės ilgainiui keičiasi, o ateitis atveria naujas galimybes. Šiandien keturiasdešimt dvejų moteris – ne tik Alytaus apskrities vaiko teisių gynėja. Kartu ji – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkė ir trijų sūnų mama.

Uniformą pakeitė civiliai drabužiai, o karo prievolininkus - vaikai

– Egle, vos tik pabaigusi mokyklą, apsirengėte uniformą. Kelis metus teko pabūti policijos kursante, vėliau tapote Lietuvos kariuomenės karininke, dabar ginate vaikus. Kas darė įtaką tokiems jūsų pasirinkimams?

– Dar būdama moksleive tiksliai žinojau, kur stosiu pabaigusi mokyklą. Norėjau tapti policijos pareigūne. Visuomet svajojau apie darbą, kurį dirbdama jausčiausi naudinga, padėčiau kitiems. Įstojau į Lietuvos teisės akademiją. Studijos sekėsi gerai, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau abejoti savo pasirinkimu. Ilgainiui supratau, kad nenoriu tapti policijos pareigūne, kad tai – ne mano pašaukimas, todėl pabaigusi studijas pasukau į kariuomenę.  Atradau savo kelią, tapau karo prievolės vyriausiąja specialiste, man buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.  Tarnavau Tėvynės labui netausodama savęs, tikėdama tuo, ką darau. Niekada nemąsčiau apie tai, ką veiksiu ar kuo užsiimsiu, kai ištarnausiu atitinkamą laiką kariuomenėje ir teks išeiti į atsargą. Laikas ėjo, netruko ateiti ir ta diena, kai teko atsisakyti uniformos ir sugrįžti į civilį gyvenimą. Būdama vos 33 metų, išėjau į atsargą, nežinojau, ką noriu veikti toliau, tačiau suvokiau, kad man būtina bendrauti ir padėti žmonėms. Atsitiktinai atradusi darbo skelbimą, kviečiantį prisijungti prie vaiko teisių gynėjų komandos Alytuje.  Ilgai negalvodama išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Laimėjusi atranką, tapau Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoja.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai ?

Naujas darbas, nauji iššūkiai tarnyboje vertė kaip reikiant pasistengti, išmokti perprasti kitokius nei iki šiol buvau sutikusi žmones, gebėti paguosti nuskriaustus vaikus.  Tačiau svarbiausia tai, kad tikėjau ir žinojau, jog šis darbas prasmingas. Buvau ir esu įsitikinusi, jog didžiausias apdovanojimas už darbą man būtų atsistojusios ant kojų ir tinkamai užauginusios vaikus šeimos, su kuriomis dirbu.

Eglės energijos šaltinis – trys sūnūs

– Kas yra jūsų gyvenimo variklis, kas įkvepia stengtis, dirbti, siekti tikslų?

– Mano energijos šaltinis yra trys sūnūs, sutuoktinis Dalius ir jaukūs mūsų namai. Šeimoje turime tradicijas, kurių stengiamės laikytis. Kas vakarą visi susėdame prie bendro vakarienės stalo, pasišnekučiuojame, pasidalijame dienos įspūdžiais. Suvokiu, kad ne visuomet taip bus – sūnūs auga, pradės savo gyvenimą, tačiau mane džiugina akimirka, kurią išgyvenu dabar.

– Ar susiduriant kiekvieną dieną su neigiamomis patirtimis nesusvyruoja jūsų pasiryžimai, vertybės, neapima neviltis?

– Ne. Sakyčiau, atvirkščiai. Dar labiau tikiu savo pamatinėmis vertybėmis ir kaskart įsitikinu, kokios jos svarbios. Mano didžiausia vertybė yra šeima. Neįsivaizduoju gyvenimo be teisingumo, atjautos, o šeimos – be atvirumo. Dirbdama su sunkumus patiriančiomis šeimomis įsitikinau, kaip svarbu pasitikėjimas ir tikėjimas vieni kitais. Svarbu, kad vaikai atvirai bendrautų su tėvais ir būtų išgirsti, kad žinotų, jog visada sulauks pagalbos iš šeimos, nesvarbu ar jie tariamai blogi ar geri. Blogų vaikų nėra. Yra tik etiketės, kurias mes, suaugusieji, užklijuojame vaikams bei vieni kitiems.

Viena labai svarbi vertybė, kurios seniau nepastebėjau, išryškėjo būtent pradėjus dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje, tai yra tolerancija. Aš niekada nesmerkiu žmonių, su kuriais dirbu. Žinau, kad viskam yra priežastys, kad sunkus gyvenimas ir nesėkmės nėra pagrindas smerkti žmogų.

Per gyvenimą drauge su vyru: ir kariuomenėje, ir ginant vaikus

– Ar pavyksta, išėjus iš darbo, uždaryti duris ir negalvoti apie sunkias šeimų istorijas? Ar neparsinešate namo svetimų išgyvenimų ir nesėkmių? Kokiu būdu nuo to pavyksta atsiriboti?

– Negaliu uždaryti darbo durų ir užmiršti tai, su kuo praleidžiu visą dieną, nes man rūpi žmonių likimai. Tačiau, kiek sugebu, stengiuosi atsiriboti, juk turiu ir savo gyvenimą. Dėmesio laukia sūnūs, vyras. Labai džiaugiuosi, kad mane supranta vaikai, o sutuoktinis – juk mano kolega. Mes beveik visą gyvenimą kolegos. Kariuomenėje tarnavome kartu, ten ir susipažinome, susituokėme, išėjome į atsargą, dabar ir vėl dirbame vienoje tarnyboje. Todėl visada jaučiuosi suprasta ir palaikoma. Atsipalaiduoju ir pailsiu skaitydama. Labai mėgstu skaityti - jaukiai susirangau ant sofos ir skaitau, galėčiau taip leisti visą savo laisvalaikį. Tokiu būdu ir pailsiu, ir atsijungiu nuo rūpesčių, ir pasisemiu jėgų darbui.

Vaiko teises ginanti Indrė kolegoms dovanoja dainas ir vaišina drauge su vaikais virta uogiene

Indrę Jurjonienę galima matyti rimtą ir susikaupusią, kai ji susitelkusi į pagalbą vaikui. Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė kolegų vertinama už profesionalumą ir atsakingumą. Tačiau ta pati Indrė yra meniškos sielos asmenybė, kuri Kalėdų, gimtadienio ar kitų švenčių proga kolegoms gyvai dainuoja ir vaišina savo šeimos sodo derliaus uogienėmis ir cukatomis.

Indrė vaiko teisių srityje dirba aštunti metai, jai patinka teisinis darbas, nes vaiko interesų atstovavimą moteris laiko prasmingu. „Kaip vaiką ginančios tarnybos atstovė ir kaip dviejų vaikų mama noriu, kad vaikai nepažintų smurto, jaustųsi saugūs ir mylimi, galėtų atskleisti savo talentus ir pildytųsi jų svajonės. Stengiuosi prie to prisidėti kiek galėdama“, – sako Indrė.

Dainomis užkrečia kolegas

Prieš daugiau nei dešimt metų, minėdama savo jaunatvišką jubiliejų, Indrė artimiesiems ir draugams įrašė kompaktinę plokštelę, kurioje tilpo pačios ir bendraminčių kūryba bei perdainuotos populiarių dainų versijos. Plokštelę pavadino „Negaliu tylėt“. Pati Indrė sako, kad šis pavadinimas atspindi jos nuolatinę vidinę jauseną dainos dažnai skamba galvoje ir vis ieško progų suskambėti garsiai. Jeigu kam gali atrodyti, kad darbas Vaiko teisių apsaugos skyriuje mažai siejasi su pomėgiu dainuoti, specialistė atremia: „Visas pareigas galima atlikti kūrybingai, net ir teisininkės, juk kiekviena situacija turi daugybę pasirinkimo galimybių“.

Pašnekovė neslepia, kad atstovaujant vaiko interesams tenka susidurti  su įvairiausiais iššūkiais ir su itin sunkiomis emociškai situacijomis. Užuojauta ir gailestis yra neatsiejama Indrės darbo dalis. „Man tiesiog lengviau susikaupti, išlikti tvirta niūniuojant mielą širdžiai melodiją, o tuo pačiu atrasti tinkamiausią sprendimą“, – šypsosi Indrė.

Dainuoja nuo vaikystės, nepraleidžia progos pasirodyti viešai

Indrė visada noriai dalyvauja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos rengiamuose susitikimuose su vaikais. Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Dovilė Burbaitė sako, kad kolegė yra tas žmogus, kuriuo gali pasikliauti nestandartinėse situacijose ir būti tikra, kad ji jas įveiks jautriai ir empatiškai, tuo pačiu atsakingai bei dalykiškai.   

Vadovė Indrę apibūdina kaip labai optimistišką, entuziastingą, kūrybingą žmogų ir itin vertina jos gebėjimą telkti kolegas. „Indrė suburia mus net ir laisvu po darbo laiku, –  kolegei gerų žodžių negaili D. Burbaitė. – Indrės iniciatyva kartą metuose rengiama „Žąsiukų šventė“. Ji buvo sumanyta žaismingai į kolektyvą priimti naujokus. Šventėje „žąsiukai“ atlieka įvairias užduotis, jos iš visų pareikalauja išmonės ir fantazijos“.  

Pasak vedėjos, jeigu švenčiamas kolegos jubiliejus, visi jau žino, kad scenarijus ir šventės vedimas yra Indrės rankose ir viskas bus organizuota puikiai, o gera nuotaika užtikrinta.  

Pati Indrė neslepia, kad pirmaisiais pasirodymais ir švenčių scenarijais kolegas nemenkai nustebino, dabar jau niekam nebe naujiena jos gyvai atliekama populiari daina arba išradingai organizuotas vakarėlis. „Kiti jubiliatus džiugina gėlėmis ar saldumynais, o aš dainuoju. Man pačiai labai svarbūs dainos žodžiai, stengiuosi, kad jie būtų artimi žmogui, kuriam juos skiriu. Muzikinių dovanų artimieji ir kolegos iš manęs sulaukia dažniausiai. Na ir šeimos ar kolektyvo šventėse sudainuoti progos nepraleidžiu“,  – atvirauja vaiko teisių gynėja.

Šimtai stiklainių rūsyje nesensta, jų laukia ir draugai

Dar vienas Indrės hobis – sodo gėrybių konservavimas. Moteris dideliais kiekiais verda uogienes, gamina cukatas. Ir šie metai vaiko teisių specialistės šeimos nenuvylė, sode užderėjo gėrybių, iš kurių rūsio lentynose atsidurė gausybė kompotų ir uogienių. Gardėsiai skirti ne tik šeimai, bet ir draugams, kolegoms, todėl pavasariop lentynos jau būna tuščios.

Prie derliaus apdorojimo dirba visa šeima: vyrui tenka stiklainius užsukti, vaikai kuria spalvingas etiketes. Jomis puošia aviečių, braškių, slyvų su šokoladu, vyšnių stiklainius.

Ant šeimos stalo visada yra cukatų. Jos, moters įsitikinimu, puiki alternatyva tradiciniams saldumynams. „Obuolių, svarainių, moliūgų cukatos – spalvinga, sveika ir skanu“,  – sako Indrė.

Vaiko teisių gynėja stengiasi į visus darbus pasižiūrėti kiek kitaip – kūrybiškai. Anot jos, tiek su kolegomis, tiek su tarnybos socialiniais partneriais ar bet kuo kitu šiltas neformalus santykis turi daug privalumų. Štai ir rudens gėrybių apdorojimo rutina šeimoje pavirsta mažyte švente. „Dirbam ir dainuojam kartu, vaikai ir pagelbėti ir pašokti aplink stalą ratu spėja“,  – džiaugiasi moteris.

 Kūrybingai ieško naujų spalvų sode ir darbe

Indrė su vyru Gražvydu augina du vaikus: septynerių Kristupą ir trimetį Adomą. Atvira draugiška šeima kartu praleidžia visą laisvalaikį. Pašnekovė laiminga, kad šeima labai artima, kartu būti jiems gera. Visgi, moteris geba rasti laiko ir profesiniam tobulėjimui.

„Domiuosi mediacija. Žinios apie ginčų sprendimo procedūrą, skirtą padėti konfliktuojantiems asmenims įveikti nesutarimus taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams, pasitarnauja dirbant vaiko teisių apsaugos srityje, praverčia ir asmeniniame gyvenime“, – dalijasi vaiko teisių specialistė, jau tapusi ir Lietuvos mediatorių rūmų nare.

Anot pašnekovės, taikant mediacijos procedūrą, kai šeima nesutaria (vaiko gyvenamosios  vietos nustatymo atveju, dėl bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiais tėvais ir  kt.), konfliktuojantys tėvai turi galimybę išsikalbėti, įsiklausyti vienas į kitą ir tokiu būdu priimti tinkamą sprendimą, kuris užtikrintų geriausius vaiko interesus. 

Indrė pripažįsta, kad dirbant vaiko teisių apsaugos specialiste tikrai ne viską pavyksta įveikti vien šypsena. Savo darbe moteris dažnai susiduria su situacijomis, kuomet  besiskyriantys arba kitas tarpusavio problemas spręsdami tėvai, užmiršta apie vaiko psichologinę savijautą.  Saugusieji nesugeba savo kivirčų paslėpti nuo vaikų, o kartais net panaudoja juos kaip šantažo priemonę vienas prieš kitą, tuomet vaikas auga nuolatiniame nerime, liūdesyje.

Su skaudžiomis vaikų patirtimis susidurianti Indrė ragina suaugusiuosius pirmiausia pagalvoti apie vaikus, apie jų interesus.

Skubią pagalbą vaikams koordinuojantis Rytis Raukštas: darbo labai padaugėja pašalpų mokėjimo dienomis ir savaitgaliais

Ryčio Raukšto darbe netrūksta streso ir įtampos. Kasdien jis gauna pranešimų, kad vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje į pavojų pateko vaikai. Vyras dirba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje koordinatoriumi. Nuo jo ir jo kolegų priklauso, kaip greitai į įvykio vietą atvyks vaiko teisių gynėjai ir suteiks pagalbą.

Iš Utenos kilęs vaikinas yra diplomuotas inžinierius – elektros energetikos specialistas. Šiuo metu jis dar studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete magistrantūroje. Darbą ir studijas, sako, suderinti nėra sudėtinga, kai veikla, kuria užsiimi, yra  prasminga. Tarnyboje jis dirba slenkančiu grafiku pamainomis.

–Kodėl pasirinkote dirbti tarnyboje

–Neslėpsiu, man labai patinka bendrauti su vaikais, žaisti, rūpintis,globoti juos. Pats savo vaikų dar neturiu, turiu tris krikšto vaikus. Man labai svarbu padėti vaikams, žinau, kaip svarbu juos ginti nuo pavojų. Mėgstu operatyvinį darbą. Mano pasirinkta profesija – elektros energetika yra susijusi su operatyviniu darbu. Kai sužinojau, kad yra vieta, kur galima suderinti ir darbą dėl vaikų, ir operatyvinę veiklą, siekiau įsidarbinti ten koordinatoriumi.

–Galbūt pats turėjote kokį nors sąlytį su vaiko teisių pažeidimais?

–Mano tėvai užaugino mano pusbrolį, mamos brolio sūnų. Kai mano dėdė, pusbrolio tėtis mirė, jo mama pradėjo girtauti, neprižiūrėjo, neaugino, tada mano mama prisiėmė pusbrolio globą. Mes kartu su pusbroliu užaugome. Iš arti mačiau, ką reiškia vaikui netekti tėvų. Supratau kaip yra svarbu, kad atsirastų žmonės, kurie atvertų tokiam vaikui savo namų duris, suteiktų šilumą, meilę.

–Ką veikia Tarnybos koordinatorius?

–Kaip jau užsiminiau, tai yra operatyvinė veikla. Mes dirbame pamainomis po 12 valandų, Nevažiuoju tiesiogiai padėti vaikams į vietą,  budžiu, laukiu pranešimų ir koordinuoju pagalbos teikimą. Kai tik Lietuvoje kur nors įvyksta galimas vaiko teisių pažeidimas, policijos pareigūnai skambina mums, koordinatoriams, ir apie tai praneša.

–Apie kokius galimus vaiko teisių pažeidimus  policija jums praneša dažniausiai?

–Dažniausiai mums praneša, kad šeimoje girtaujama, kad įvyko konfliktas ir toje aplinkoje yra vaikai. Taip pat pranešama, kad vaikai yra neprižiūrėti, aplinka jiems akivaizdžiai yra nesaugi. Vaiko teisių specialistai į tokius pranešimus sureaguoja per valandą, nuvyksta į įvykio vietą ir skubiai teikia vaikams pagalbą.

–Apie kokius dar galimus vaiko teisių pažeidimus esate gavęs pranešimų?

–Būna pranešimų, kad rasti iš namų pabėgę vaikai, tačiau nenorintys grįžti į namus. Būna pranešimų apie rastus  girtus nepilnamečius.. Sulaukiame pranešimų ir apie nelaimes, kad vaikai susižalojo ar net žuvo,, iškritę pro langą ar balkoną, buvo neprižiūrimi. Tai labai skaudžios  patirtys.

–Ką konkrečiai koordinatoriai daro,  kai iš policijos sužinoma apie įvykį?

–Nors fiziškai dirbu Vilniuje,  pagalbą vaikams koordinuoju visoje Lietuvoje. Mano darbo įrankiai yra telefonas ir kompiuteris. Naudoju interaktyvų Lietuvos žemėlapį ir specialią programėlę telefone. Kai policija paskambina ir praneša apie galimą vaiko teisių pažeidimą, pagal numatytą šabloną susirašau reikalingą informaciją: vaikų, tėvų, kitų įvykio vietoje esančių asmenų vardus bei pavardes, (ne)blaivumo lygį, įvykio vietos adresą, durų kodą, vietoje esančių policijos pareigūnų kontaktus. Jei įvykio vietoje yra  blaivių bei atsakingų, emociniais ryšiais su vaiku susijusių asmenų, kurie galėtų prižiūrėti vaikus, užsirašau jų vardą, pavardę, kontaktus. Visa tai darau tam, kad budėtojui būtų kuo mažiau darbo, kad nuvykęs į vietą iš karto galėtų teikti vaikams reikalingą pagalbą.

Tarnybos skyriuose apskrityse naktimis dirba budėtojai, o dienomis gynėjai. Šitiems specialistams nukreipiu užduotis. Su budėtojais specialios programėlės pagalba mes, koordinatoriai, turime tiesioginį ryšį. Matom,  kokioje konkrečiai Lietuvos vietoje šiuo momentu yra kiekvienas budėtojas. Kai gauname pranešimą apie įvykį, žiūrime žemėlapyje kuris budėtojas yra arčiausiai tos įvykio vietos ir jį ten siunčiame.

Jei, pavyzdžiui, toje pačioje apskrityje įvyko vienas po kito keli įvykiai ir budėtojai jau yra užimti, kviečiame į pagalbą darbuotoją iš gretimos apskrities. Mums svarbiausia, kad vaiko teisių specialistai kuo greičiau nuvyktų ten, kur iškilo pavojus vaikui.

–Koordinatoriai Ttarnyboje dirba nuo praeito pavasario. Kas pasikeitė jiems pradėjus dirbti?

–Anksčiau apskričių budėtojai tarpusavyje mažiau bendradarbiavo. Tai buvo kliūtis, siekiant kuo skubiau suteikti pagalbą į bėdą patekusiam vaikui. Kai atsirado koordinatoriai, situacija pasikeitė. Dabar kartais net pagalbą tam pačiam vaikui teikia skirtingų apskričių budėtojai. Pavyzdžiui, reikia vaiką iš Klaipėdos, kur įvyko įvykis, nuvežti į Vilnių, nes Vilniuje jo namai. Tada budėtojai susitinka pusiaukelėje ir vienas kitam perduoda vaiką. 

– Jaudinatės, kai gaunate pranešimą apie įvykį?

–Taip, išties.  Galvoju apie tuos vaikus, kurie tuo metu yra nesaugioje aplinkoje. Stengiuosi kuo greičiau priimti sprendimą, nusiųsti į įvykį vaiko teisių specialistus. budėtojus. Būna, kad siunčiu į tą pačią vietą, pas tą pačią šeimą ir ne pirmą kartą.

–Kiek vidutiniškai per parą gaunate pranešimų apie galimą vaiko teisių pažeidimą?

– Vidutiniškai gauname nuo 10 iki 15 pranešimų per parą. Labai priklauso nuo to, koks yra paros laikas, kuri savaitės diena. Savaitgaliais ir naktimis pranešimų padaugėja. Per vienos nakties budėjimą savaitgalį kartais gauname apie 20 pranešimų.

Pranešimų padaugėja ir po 10-osios kiekvieno mėnesio dienos, kai mokamos socialinės išmokos (pašalpos). Deja, bet yra tėvų, kurie už vaikus gautus pinigus panaudoja ne pagal paskirtį, t.y. perka alkoholį, girtauja, tuomet smurtauja prieš vaikus. Tomis dienoms žinome, kad įvykių bus daugiau ir kad reikės  skubiai gelbėti jų vaikus.

Valstybinės šventės taip pat turi įtakos. Per Jonines, Žolines, kai yra daugiau laisvų dienų,  mums, koordinatoriams, būna pats darbymetis.

–Kokių savybių, žinių ir kompetencijų reikia turėti koordinatoriui?

–Greitos orientacijos, bendravimo su žmonėmis įgūdžių. Žinoma, reikia mokėti dirbti kompiuteriu, naudotis visomis reikalingomis programomis. Reikia gerai gaudytis Lietuvos žemėlapyje. Ypač sudėtinga su kaimiškomis vietovėmis jeigu, pavyzdžiui, tokiu pat pavadinimu yra keli kaimai šalyje, kartais ir kaimo pavadinimas ir net gatvės pavadinimas sutampa.  Galima budėtojus ne į tą apskritį nusiųsti. Yra buvę tokių atvejų, greitai supratus klaidą, pagalba visada laiku pasiekė vaikus, kuriems jos tuo metu reikėjo. .

–Kiek jums pačiam svarbu dirbti prasmingą darbą?

–Labai svarbu. Nuo mūsų priklauso, kaip greitai bus sureaguota, kaip greitai vaiko teisių gynėjai nuvyks į įvykio vietą ir suteiks vaikui būtiną pagalbą. Tai realūs žmonės ir jų gyvenimo situacijos. Esu laimingas, kad galiu padėti vaikams, kuriems jos reikia. 

Vaiko teisių gynėja, jojikė Laura darbe saugo ir gina vaikus, o laisvalaikiu treniruoja ristūną Pilotą

Apie ištvermės jojimą ir trylikametį amerikiečių ristūną Pilotą Ollo Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus teisininkė Laura Šarkė kalba nesustodama, veide nedingsta šypsena ir tuo nuoširdžiu užsidegimu negali nesižavėti. Varžybos, pasirengimas joms ir rūpestis sportiniu žirgu užima didžiąją dalį vaiko teisių specialistės laisvalaikio. Pirmą kartą balne ji sėdėjo vos šešių mėnesių, paauglė pasikinkiusi arklį apardavo kaimynių sklypus, o be žirgo šalia šiandien savęs jau net neįsivaizduoja.

Teisininkės darbas kita ypatingai svarbi Lauros gyvenimo dalis. „Ši profesija įdomi tuo, kad turi daugybę pasirinkimo galimybių. Beveik penkerius metus dirbau Aplinkos ministerijos padalinyje ir saugojau mus supančią gamtą, tačiau norėjau pokyčių ir tobulėti, tad itin jautri sritis – mažiausiųjų mūsų visuomenės narių teisių gynimas pasirodė neįkainojama galimybė išbandyti save ir dirbti prasmingą darbą. Todėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą pasirinkau tikslingai“, – pabrėžia Laura.

Be ilgo pasirengimo nelaimėsi, atkaklumas praverčia ir darbe

„Mano kasdienis darbas yra padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms ir vaikams. Situacijos sudėtingos, o pokyčiai čia ir dabar neįvyksta: link jų einama kryptingai, mažais žingsneliais, iš kurių kiekvienas yra begalinės reikšmės. Todėl dirbti šioje srityje gali tik abejonėms nepasiduodantis, savo darbo prasme tikinti žmogus“,­ – kalba specialistė.

Šiandien, praėjus metams naujose pareigose, teisininkė tikra, kad darbas pateisino visus jos lūkesčius, o įdomiausia jai tai, kad dirbant Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje nėra standartinių situacijų, kiekvienas sprendimas, tarsi naujas iššūkis, kurį reikia priimti atsakingai, nes jis paliečia ne vieno žmogaus gyvenimą.

Natūralios žirgininkystės propaguotoja atvira: darbe jai labai padeda ir sportuojant išugdyta valia bei atkaklumas. Ištvermės varžybose, kuriose dalyvauja Laura, draudžiamos bet kokios žirgo raginimo priemonės: lazdelės, batų pentinai ir kt. Žirgas turi bėgti savo noru ir laisva valia. Ar žirgas neraginamas, stebima visą varžybų laiką.

„Savo žirgą gali paraginti balsu ar švelniais judesiais. Kad į šeimininko balsą žirgas reaguotų, turi būti labai gerai treniruotas. Išmokti tokiu būdu valdyti žirgą, reikia begalinės kantrybės, – kalba sportininkė. – Nors varžybos per metus Lietuvoje vyksta tik 6-8 kartus, joms rengiuosi visus metus, joju žiemą, intensyviai ruošiuosi pavasarį – pirmos varžybos balandžio mėnesį.“

Sporto šakos pasirinkimą lėmė charakteris

Laura nedvejodama argumentuoja, kodėl pasirinko būtent ištvermės jojimą: „Šioje disciplinoje skatinamas itin atsakingas elgesys su žirgu. Apie tai, kad žirgynuose neretai prioritetas teikiamas kliento norams, o ne žirgo poreikiams, susimąsčiau dirbdama Norvegijoje. Mačiau, kad neatsakingai rūpinamasi žirgų sveikata, jiems nepritaikomas inventorius, pataikaujama tik klientui. Man toks požiūris nepriimtinas, jis neteisingas žirgo atžvilgiu“.

Žirginio sporto entuziastė akcentuoja, kad ištvermės jojimas yra pati jauniausia jojimo sporto šaka. Ji iš kitų išsiskiria tuo, kad joje itin atsakingai vertinama žirgo savijauta ir esant net menkiausiam įtarimui, kad gyvūnas patiria diskomfortą arba skausmą, startuoti varžybose neleidžiama.

„Laimi ne greičiausiai nustatytą distanciją įveikęs žirgas, bet tas, kurio pulsas greičiausiai atsistato į įprastą. Tai rodo, kiek gyvūnas sveikas ir prižiūrėtas. Atvykus į ištvermės varžybas, atliekama veterinarinė patikra: pagal 36 parametrus įvertinami atsivežti kraujo tyrimai, skiepų dokumentai, veterinarai apžiūri žirgą čiuopimo būdu, matuoja spaudimą. Jeigu žirgo nugara apžiūros metu sutrūkčioja, tai rodo jo patiriamą skausmą, gali būti nepatogus balnas. Tokiu atveju startuoti nebus leista“, – pasakoja jojikė.

Ūkio darbai merginai buvo galimybė valdyti arklį

Nuo vaikystės Lauros gyvenime vien dėsningi, savaime aiškūs pasirinkimai – tiek teisininkės karjeroje, tiek sporte ar bet kur kitur.

„Su šeima gyvenome dideliame ūkyje, tad gyvūnų kvapas, jų artumas man buvo pažįstamas ir niekada nekėlė streso. Arkliai, karviukai, avytės, visokie paukščiai visi jie mano vaikystėje buvo šalia“, – prisiminimais dalijasi Laura.

Mergina atsimena ir giminaičių kalbas, kad visiems susirinkus, jos senelis Kazimieras didžiuodamasis pasakodavo, kaip atvažiavęs paviešėti pas dukrą į kaimą, pamatė vos savarankiškai sėdėti pradėjusią anūkę žirgo balne. Arklių mylėtoja teta Rima savo krikšto dukrą tuokart tik prilaikė. Teta ir buvo tas žmogus, kuris perdavė Laurai meilę žirgams. Jojimas – tetos viso gyvenimo aistra. Ji nusivedė krikšto dukrą į žirgyną, veikusį netoli namų, Garliavos apylinkėse. Pirmasis Lauros treneris ir mokytojas buvo Rimas Karmazinas, tebesidarbuojantis ir šiandien.

Paauglei nepakako treniruočių, ji ieškojo progų, kad galėtų ilgiau pabūti su ją dominusiais galingais ir protingais gyvūnais. Todėl ji ėmėsi visų ūkio darbų, kuriems reikalingas arklys: „Nuo keturiolikos metų dirvą akėjau, ankstyvoms bulvėms vagas dariau, net padėdavau kaimynėms pavasariui pasiruošti kolektyvinių sodų sklypelius“.

Būdama moksleivė, Laura apvažiavo daugumą Lietuvos žirgynų. Studijų metais jai pavyko padirbėti keliuose jojimo mokyklose Norvegijoje. O baigusi studijas, įsigijo du pirmuosius savo žirgus ir ištvermės jojime startavo profesionaliai.

Neabejodama pasitiki Pilotu

Lauros žirgui Pilotui Ollo dabar trylika metų. Labiausiai ji džiaugiasi nuostabiu jųdviejų ryšiu ir žirgo gebėjimais.

„Per varžybas žirgas bėga nuo 20 iki 80 kilometrų. O aš visiškai neturiu navigacinių gebėjimų. Kai mama sužinojo, kad dalyvausiu varžybose, juokėsi, kad išvažiavusi grybauti pasiklystu vos per žingsnį nuo automobilio. Tačiau man ramu, mano Pilotas, nesvarbu kur bejotų, jei tik pasiklysiu, visada mane parneš atgal“, - sako jojikė.

Laura pasakoja, kad draugystė su žirgu jai teikia ne tik džiaugsmą, bet ir grąžina ramybę. Dirbant vaiko teisių gynėja, dažnai pasitaiko įtampos kupinos situacijos, kuomet reikia ne tik teisiškai įvertinti esamas situacijų šeimose aplinkybes, bet ir stengtis atliepti kiekvieno vaiko geriausius interesus. Tai – daug atsakomybės reikalaujantis darbas, todėl prasiblaškyti arba kaip tik sukoncentruoti mintis jai geriausiai pavyksta išjojus su Pilotu.

„Penkta ryto, miškas, dar tik brėkšta. Išjoju į tą mišką ir užtenka tik pasvirti, vos tik priglausti koją ir mano žirgas jau žino, į kairę ar dešinę jam bėgti. Kaip niekas kitas, žirgas pažįsta žmogų iš kvapo ir balso, reaguoja į balso toną. Nors Pilotas charakteringas, gal kiek įnoringas, bet šeimininkei atsidavęs be galo“, – pagyrų savo žirgui negaili Laura.

Praėjusiais metais ištvermės varžybose jojikė startuoti negalėjo. Tačiau prieš dvejus ir trejus metus Lietuvos žirginio sporto federacijos ištvermės raitelių reitinguose Lauros Šarkės pavardė puikavosi pirmajame dešimtuke. Visgi, pašnekovė pabrėžia, kad nors startuoja su profesionaliais raiteliais, jojimas tėra jos hobis: prioritetas yra vaiko teisių gynėjos darbas ir pasiekimai šioje srityje. 

 

Aikido centrą įkūręs vaiko teisių gynėjas Vilmantas: „Suaugusius mokau neutralizuoti agresiją, o vaikus – pasitikėti savimi“

„Nesuprantu, kaip galima mirkti alkoholyje, pakelti ranką prieš vaikų motiną, ignoruoti vaiką ir paprastus, vaikiškus jo norus. Daugeliu atveju, tėvų poelgius ir gyvenimo būdą vertinu vaikų akimis“, - sako Vilmantas Jasiukonis, kurio gyvenime vaikai užima ypatingą vietą. Darbe jis – vaiko teisių gynėjas, laisvalaikiu – kovos menų mokytojas, o namuose – atsidavęs tėtis. Būtent taip jį vadina jau penkerius metus jo globojamas Kasparas. Visai neseniai Anykščiuose duris atvėrė Vilmanto kovos menų klubas. Vaiko teisių specialistas įsitikinęs, kad aikido, yra ta sporto šaka, kuri ugdo charakterį ir moko savitvardos, todėl jo planuose – kuo daugiau vaikų išmokyti aikido subtilybių.

Gynėjas iš pašaukimo

Vilmantas Vaiko teisių apsaugos sistemoje skaičiuoja jau aštuntus darbo metus. Vaiko teisių apsaugos skyriuje Anykščių rajone jis dirba vyriausiuoju specialistu – gynėju. Vilniaus Pedagoginiame universitete fizikos mokytojo specialybę įgijęs vyras mokykloje ilgai nedirbo. Pasisėmęs teisinių žinių, save realizavo gindamas pamatines mažiausio visuomenės nario – vaiko teises.

Gynėjas pasakoja, kad visuomet skirtingų šeimų istorijose stengiasi suprasti visus: vaikus, tėvus ir jų nusivylimą, tačiau vertybių skalės tokios skirtingos, kad kai kuriuos poelgius suprasti būna sunku.

„Kiekvieną situaciją žmogus priima individualiai, priklausomai nuo jo vertybių, požiūrio, nuo to, kaip jis užsigrūdinęs, kokioje šeimoje augęs ir kaip supranta išorinį pasaulį. Daugeliu atveju, tėvų poelgius ir gyvenimo būdą vertinu vaikų akimis. Nesuprantama, kaip galima mirkti alkoholyje, pakelti ranką prieš vaikų motiną, kaip galima ignoruoti vaiką ir paprastus, vaikiškus jo norus“, – sako Vilmantas.

Neutralizuoti emocijas – ant tatamio

Vyras neslepia, kad išsikrauti ir paleisti, tai kas slegia, dirbant įtampos ir išgyvenimų kupiną darbą – būtina, todėl jis atradęs savo metodų, kaip tai padaryti. 

„Turiu savo sistemą, kaip psichologinį diskomfortą, įtampas ir emocijas nuraminti. Nemažai dirbu su savimi – užsiimu meditacija, joga“, – pasakoja daug sportuojantis ir net kitus treniruojantis Vilmantas.

Šiais metais vaiko teisių gynėjas, kartu su žentu Anykščiuose įkūrė aikido kovos meno centrą. Į užsiėmimus jis kviečia tiek, suaugusiuosius, tiek vaikus.

Vilmantas sako, kad vaiko teisių gynėjo darbas ir kovos menai vienas kitą puikiai papildo.

„Aikido – vienintelė kovos menų rūšis, kuri moko neutralizuoti agresiją. Tai net ne sportas, tai kovos menas. Čia varžybų nebūna, o jeigu nėra varžybų, vadinasi, mano partneris, mano draugas negali tapti mano priešininku ir konkurentu. Tai absoliuti pagarba treniruočių partneriui ir agresijos bei konkurencijos neutralizavimas kovojant“, – aikido subtilybes atskleidžia vyras.

Nors klubo veikla tik įgauna pagreitį, jo įkūrėjai jau pasidalino veiklos sritis ir kuria ateities planus.

„Su partneriu pasidalinome grupes: jis dirba su vaikais ir jaunimu, aš kol kas treniruoju suaugusius. Turime minčių į treniruotes pakviesti ir tuos vaikus, kuriems trūksta laisvalaikio užimtumo, motyvacijos, reikėtų išmokti valdyti emocijas – visa tai planuose, bet mintys jau gimę“, – netolimos ateities vizijomis dalinasi Vilmantas.

Pabandė šokti – pasiliko ilgam

Nors darbą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje Vilmantas derina su treniruotėmis Anykščių aikido centre, jau trejus metus kartu su žmona vyras šoka ir tautinius bei istorinius šokius.

„Tada prieš trejus metus man pasakė: „tu šoksi Dainų šventėje“, taip ir nutiko. Nuėjau į vieną, vėliau – antrą repeticiją, paskui pasakiau, kad man šokių užtenka, tačiau trauktis nebuvo kur ir kodėl. Vis dar šoku“, – su šypsena pasakoja vyras.

Anykščių kultūros centro tautinių šokių kolektyvo „Gojus“ ir istorinių šokių kolektyvo „Baltoji pavana“ šokėjas į repeticijas skuba du kartus per savaitę.

„Jeigu nebūna koncertų – savaitgaliai lieka laisvi. Tada su Kasparu prisigalvojame įvairių pramogų“, – apie auginamą berniuką užsimena Vilmantas. 

Nepaprastas ryšys su globojamu vaiku

Vienuolikmetis Kasparas – Vilmanto ir jo žmonos Daivos globotinis. Berniukas Jasiukonių šeimoje gyvena jau penkerius metus.

„Apsispręsti priimti į šeimą vaiką nebuvo lengva. Aš jau iš darbo praktikos žinojau kokie būna sudėtingi vaikų likimai, matyt, todėl delsiau ir priimdamas sprendimą norėjau būti užtikrintas. Kad mane įtikintų, žmonai prireikė aštuonerių metų. Tačiau užteko vieno susitikimo su Kasparu Aulelių vaikų globos namuose. Iš karto supratau, jog šitas vaikas augs su mumis“, – prisimena Vilmantas.

Vyras pasakoja, kad po pirmojo susitikimo su berniuku, grįžę namo negalėjo užmigti. Jau kitą dieną berniuką parsivežė į namus.

„Nebuvo jokio adaptacinio periodo. Juk būna, kai sutinki žmogų, vertini, žiūri kaip elgiasi, svarstai ar sugebėsi prie jo prisitaikyti, ar galėsi jam padėti ir dar daugybė klausimų kirba galvoje. O mūsų atveju šito nebuvo. Atvažiavom, susitikom ir jis visokias mūsų dvejones tiesiog pradangino. Tuo metu berniukui buvo šešeri“, – atsimena Kasparo globėjas.

Savo istoriją Kasparas žino, tačiau, kaip sako Vilmantas, į ją nesigilina. Berniukas buvo susitikęs ir su biologine mama, pokalbis truko trumpai ir daugiau matytis su tėvais jis nepanoro. O štai su vyresniais biologiniais broliais berniukas bendrauja ir palaiko labai artimus ryšius. Karolis ir Kęstutis dažni svečiai ir Jasiukonių namuose.

Būti globėju – iššūkis, kuriam verta ryžtis

Vyras sako, kad abu su žmona nori būti pavyzdžiu dvejojantiems ar priimti vaiką į savo šeimą, tapti globėjais.

„Sprendimą reikia priimti labai apgalvotai ir atsakingai. Mes stengėmės, kad kaip įmanoma greičiau Kasparas pajaustų gyvenantis šeimoje ir jaustųsi tikrai visiškai saugus. Deja, turėjo praeiti laiko, kad vaikas tuo įsitikintų. Tik po poros metų jis nustotojo naktimis šokinėti iš lovos, o supykęs nebekartojo: „ir gerai, išvežkite mane atgal į Aulelius“. Net ir apsuptas meile bei rūpesčiu, jis nesijautė užtikrintas, kad šeima jo neišsižadės“, – patirtimi dalijasi Vilmantas.

Vyras sako sunkiai galėjęs įsivaizduoti, kad tokie tvirti emociniai ryšiai gali užsimegzti su kažkada buvusiu svetimu žmogumi.

„Mes visur kartu: kartu į kaimą, kartu mašiną remontuojam, į treniruotes Kasparas ateina. Jis mūsų vaikas. Pas mus auga, mokosi, medalius neša – lanko sportinį plaukimą, yra normaliai išdykęs – viskas su juo gerai“, – nusijuokia Kasparo globėjas. 

Reikia išmokyti vaikus ir pralaimėti

Vilmantas su vaikų bei šeimų problemomis ir likimais susiduria dirbdamas gynėju, mokydamas kovos meno, nemažiau vertinga ir asmeninė patirtis. Pasak jo, šiandieniame pasaulyje stinga vieno dalyko – mokėjimo pralaimėti.

„Ir suaugusiems, ir vaikams patyrus nesėkmes, reikia mokėti pralaimėti. Taip stiprėjama, atpažįstami gyvenimo skoniai ir pasiruošiama savarankiškam gyvenimui. Vaikai negali būti vien nugalėtojai, geriausi mokiniai, puikiausi aktoriai, šokėjai ar sportininkai – gyvenime jau po pirmo pralaimėjimo bus labai sunku. Auklėti reikia visais aspektais, o svarbiausia, išmokyti vaiką išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, vidinę ramybę. Būtent tokios pastovumo ašies, mano manymu, dabar labai trūksta“, – kalbėdamas apie gyvenime ir darbe sutinkamus vaikus pastebi Vilmantas.

Vyras turi ir patarimą visiems, kurie augina vaikus: „Prisiminkite, kad būtina atliepti visas jų emocijas, tada santykiuose tobulėsime visi. Nereikia baigti mokslų ar išmanyti psichologiją, kad suprastum ko reikia vaikui. Vaiką reikia mylėti ir viskas, daugiau nieko. Visa kita yra išsprendžiama ir išmokstama“.

 

Indra Pranaitienė: „Visus iš tėvų paimtus vaikus norėjau parsivežti namo ir auginti“

Jau dvidešimt penkerius metus Indra Pranaitienė padeda nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiantiems vaikams. Viena skaudžiausių akimirkų – kai reikėjo gelbėti prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Veikli, energinga, empatiška Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities skyriaus patarėja Šilutėje dalijasi savo jautria darbo patirtimi.

- Kodėl dirbate vaiko teisių apsaugos specialiste?

Pasiūlymą dirbti šioje srityje gavau visiškai atsitiktinai. Tuo metu, o tai buvo prieš 25 metus, auginau sūnų ir dar negalvojau grįžti į darbo rinką. Kvietimas suintrigavo. Tuomet neįsivaizdavau, kokias funkcijas atlieka Vaiko teisių apsaugos skyrius, tik supratau, kad kažkas apie vaikus. Kadangi auginau vos dvejų metų sūnelį, pamaniau – įgysiu naudingos patirties, sužinosiu, kaip jį auklėti, prižiūrėti. Štai praėjus tiek daug metų – kasdien vis dar įgyju tos patirties.

Skyriuje spėjau padirbėti keliose pozicijose, buvau vyriausioji specialistė, vedėja, šiuo metu esu patarėja. Išgyvenau savivaldos valdžių kaitas, sistemos pertvarką. Nesakau, kad visa tai, kas patirta, yra lengva, bet man tai – prasmingas darbas.

- Ar vaikai prieš dvidešimt, dešimt metų ir dabar labai skiriasi?

Prieš tuos dvidešimt penkerius metus, man pradėjus dirbti, vaikų tiesiog nebuvo girdėti. Jie egzistavo dokumentuose. Visus sprendimus už vaikus priimdavo tėvai, globėjai, pedagogai, valstybės tarnautojai. Tuo metu galiojo suaugusiųjų viršenybės principas sprendimų dėl vaiko priėmime. Vaikai bijojo kalbėti, netikėjo, kad dėl jų išsakytos pozicijos kažkas gali pasikeisti, nežinojo, kur gali kreiptis, jei yra pažeidžiamos jų teisės.

Vaikas, kuris išdrįsdavo pareikšti savo nuomonę, nesutikti su suaugusiųjų sprendimais, buvo laikomas išsišokėliu, negerbiančiu suaugusiųjų. Jeigu paauglys – buvo nusidažęs plaukus ryškiai raudonai ar mėlynai -, įsivėręs auskarą į nosį, tai jis iš karto buvo tituluojamas linkusiu nusikalsti.

Labai džiaugiuosi, kad dabar mus supa motyvuoti, mokantys reikšti ir apginti savo nuomonę vaikai, aktyviai dalyvaujantys ugdymo įstaigų, savivaldos gyvenime, išreiškiantys save neformaliose jaunimo grupėse. Po truputėlį jie tapo laisvi ir pilnaverčiai mūsų valstybės gyventojai.

- Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją?

Mūsų darbo specifika yra tokia, kad gali būti nustebintas ir sukrėstas kiekvieną minutę, tačiau mano atmintyje vis dar yra likę keli atvejai, kurių negaliu pamiršti. Karjeros pradžioje, apie 1995-1996 metus, dar gyvavo vadinamosios internatinės mokyklos. Vykome į tokią mokyklą dėl galimo pedagogų smurto prieš vaikus. Mus pasitiko visi vienodai aprengti ir vienodai, labai trumpai apkirpti vaikai. Jei mergaitės nebūtų segėjusios sijonukų, nebūtume atskyrę, kur yra berniukai, o kur – mergaitės. Negana to, tuometinis mokyklos direktorius su pasididžiavimu pasakojo apie taikomą prevencinę priemonę vaikams, kurie nesilaiko mokinių vidaus tvarkos taisyklių. Ten buvo įprasta, kad vienas iš vaikų kitą – „nusikaltėlį“ auklėja diržu, o visi likę stovi aplinkui ir skaičiuoja kirčius. Negalėjau suvokti, kad taip gali vykti mūsų šalyje.

Taip pat nuolat atsimenu tvarte rastą prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Ji žiemą buvo palikta be suaugusiųjų priežiūros, nešildomoje patalpoje, o jos drėgni nuo šlapimo rūbeliai prišalo prie betoninių grindų. Tai buvo išties baisus įvykis. Ramino tik tai, kad mergytė išgyveno. Spėjome apsilankyti ir išgelbėti.

Nepamiršiu ir 1998 metais pradėtos vykdyti vaiko globos reformos, kai vaiko globos išmoka siekė 500 litų. Tais laikais tai buvo itin didelė pinigų suma. Prie Skyriaus rikiavosi milžiniškos eilės tėvų su vaikais, kurie norėjo juos „perrašyti“ seneliams, kitiems giminaičiams. Kitaip tariant, norėjo savo noru atsisakyti vaikų, kad išmoką gautų giminaičiai, kurie, ko gero, po to būtų pasidalinę ja su tėvais.

Vos prieš keletą metų, su kolegomis sprendžiant, kokią pagalbą galėtume suteikti vienišai mamai su trimis vaikais, staiga tapome visų jos trijų vaikų „mamomis“. Posėdžio metu mama nuėjo į tualetą ir tiesiog iš jo negrįžo, o vaikai taip ir liko sėdėti mano kabinete. Pradėjus mamos ieškoti, ji telefonu mus informavo, kad nori pradėti naują gyvenimą su draugu, vaikai jai trukdo ir ji jau yra pakeliui į užsienio valstybę. Visada atsimenu vaikų akis, kai teko jiems paaiškinti, kur jie ir su kuo gyvens toliau. Jose nebuvo ašarų, tik tolimas, tuščias, rodos, tave kiaurai perveriantis žvilgsnis. Ašaros buvo mūsų darbuotojų akyse...

- O ar skausmo ašaras šiame darbe dažnai keičia džiugesys?

Tikrai yra ir ne vienas gražus atsiminimas. Tačiau dirbant šį darbą kiekvieną dieną dalyvauji tarsi loterijoje. Nežinai, išloši lengvesnę, sunkesnę ar protu nesuvokiamą darbo dieną.

- Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo su vaikais?

Darbo pradžioje galvojau, kad visus vaikus, kuriuos tekdavo paimti iš tėvų, parsivešiu į savo namus, pamaitinsiu, auginsiu. Mane valdė emocijos, asmeniškai grauždavausi – dėl ko vaikams taip atsitiko, net prisiimdavau kaltę už jų tėvus. Neilgai trukus supratau, kad daugiau negalėsiu dirbti šio darbo, jei nesugebėsiu susitvarkyti su savimi, jei sprendimų priėmimuose vadovausiuosi vien tik emocijomis.

Po truputį išmokau atsiriboti nuo jausmų, patiriamų darbe. Padėjo mano šeima, kurioje įsivedėme taisyklę – apie darbą kalbėti tik išskirtiniais atvejais. Dar po ranka papuolė J. Petterson knyga „Siuzanos dienoraštis Nikolui“, kurioje radau puikią mintį, jog žmogus gyvenime nuolat žongliruoja 5 kamuoliukais, tai yra – darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Pasirodo, visi kamuoliukai yra stikliniai, tik darbo kamuoliukas guminis. Nukritus stikliniams kamuoliukams jie gali sudužti ar įskilti, o guminiam nieko neatsitiks. Taigi, darbas yra lyg guminis kamuoliukas, kuris niekada nesudūžta ir vis šokinėja. Nesakau, kad jis nėra svarbus, priešingai. Tačiau kitų vertybių negalima pamiršti dėl darbo.

Geriausia atsipalaidavimo priemonė man – buvimas su šeima. Mes labai aktyvūs, kartu daug keliaujame, plaukiojame, važinėjame dviračiais, žaidžiame lauko tenisą, lankome sporto renginius, mėgstame teatrą. Po darbo dienos, noriu nors trumpai pabūti viena, susidėlioti į stalčiukus dienos išgyvenimus ir patirtis. Kai tik turiu galimybę – skaitau.

Visada smagu atsipalaiduoti su savo kolektyvu ne darbinėje aplinkoje. Kartu minime progas, kai prisijungia naujas darbuotojas, ar kuriam nors atsisveikinant su mumis, minime tradicines metų šventes, gimtadienius, vestuves, vaikų gimimus.

Aplinkiniai sako, kad turiu gerą humoro jausmą, kuris taip pat labai padeda atsipalaiduoti ir man, ir mane supantiems žmonėms.

- Ką norėtumėte pasakyti, jei žinotumėte, kad Jus išgirs kiekvienas vaikų turintis žmogus?

Vaikai gimsta iš meilės, tad nereikėtų to pamiršti ir juos auginant. Vaikus reikia mylėti visa apimtimi: ir tuomet, kai gauna padėką už labai gerą mokymąsi, ir tuomet, kai vaikui nepavyksta išlaikyti egzamino, tuomet, kai tavo draugai džiaugiasi nepriekaištingu ir ramiu savo vaiko paauglystės periodu, o tu sėdi policijoje dėl vaiko padarytų nusižengimų. Sakykite vaikams kuo daugiau gerų žodžių apie juos, apkabinkite, paklauskite, kaip jaučiasi po sunkios dienos, ir tik po to paklauskite, kokį pažymį šiandien gavo.

Vaikams linkiu tikėti ir pasitikėti suaugusiais, kurie nori jiems padėti. Nebijoti ieškoti savęs, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, drąsiai reikšti nuomonę, tikėti, kad jie bus išgirsti, ir tai gali pakeisti jų gyvenimus. Linkėčiau nepamiršti pagarbos vienas kitam ir juos supantiems žmonėms. Tiesiog linkiu būti laisviems, pastebimiems, išgirstiems ir laimingiems.

 

Vaiko teisių gynėjas: „Darbo mokykloje nepakako, kad iš tiesų padėčiau vaikams“

Buvęs mokyklos direktorius, paskutinius 12 metų Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbantis gynėjas Jonas Barauskis visą savo gyvenimą skyrė vaikų gerovei ir šeimų švietimui. Nuo pirmosios savo darbo dienos jau kelis dešimtmečius šis pedagogas ir vaiko teisių specialistas turi vieną tikslą – kad šeimose vyrautų santarvė, vaikai augtų laimingi ir gautų viską, ką tik geriausio įmanoma duoti – meilę, atjautą, supratimą, mokslą ir gyvenimo pilnatvę.

,,Man svarbiausia, kad vaikai nekentėtų, kad jaustųsi saugūs, mylimi savo šeimose, kad šeimų  nekamuotų priklausomybės ir nebūtų smurto“, apie savo darbą gražia žemaitiška tarme pasakoja J. Barauskis.

Gyvenimą paskyrė vaikams

Į Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos Telšių apskrities skyrių J. Barauskis atėjo iš mokyklos vadovo pareigų. Pedagogines studijas 1983 metais baigęs jaunas rusų kalbos ir literatūros mokytojas buvo paskirtas vadovauti Telšių rajono Nerimdaičių pagrindinei  mokyklai.

,,Man visada patiko literatūra, ypač domino gyvenimiškos istorijos, kaip žmonės gyvena. Patiko pamokantys įvairių tautų literatūros kūriniai, visad mėgau ir bendrauti su žmonėmis. Dirbdamas mokykloje, stengiausi, kad visiems vaikams būtų jauku, kad aplinka įkvėptų mokytis ir džiaugtis gyvenimu. Deja, ne kartą esu matęs liūdnas vaikų akis, mačiau, kaip juos veikia aplinka, kurioje geriama, mušamasi, kai tėvai vienas kitą užgaulioja bjauriausiais žodžiais“, pasakoja J. Barauskis.

Pasak pašnekovo, anuomet tokios vaiko teisių apsaugos sistemos kaip dabar nebuvo. Savivaldybės neturėjo vaiko teisių gynėjų, o kaimo mokyklos net nesvajojo apie psichologo ar socialinio pedagogo etatą, nes tada to nebuvo net miestuose.

,,Mokytojai, ir aš, mokyklos direktorius, nedarnių šeimų vaikams buvome ir psichologai, ir guodėjai, ir pagalbininkai. Dirbome su meile, su atjauta, kaip sąžinė liepė. Ėjome į šeimas, kalbėjomės, stebėjome, ar mums pavyksta į nedarnias šeimas įnešti santarvės. Kaime visi vieni kitus pažįsta, buvo baisi gėda, jeigu į šeimą ateina mokytojas ir stengiasi paauklėti vaikų neprižiūrinčius tėvus. Pamokydavome, kaip laikytis švaros, kaip nesibarti ir nesmurtauti, kaip tinkamai duoti pastabas, jei vaikas neruošia namų darbų. Į tuos pokalbius įdėdavome visą širdį ir stengėmės auklėti bendruomenę savo pavyzdžiu – patys atsakingai auginome savo vaikus “,  prisimena J. Barauskis.

Sužinojęs, kad Šiaulių universitete galima įgyti ir socialinio pedagogo specialybę, Jonas vėl sėdo į studento suolą.

,,Labai norėjau turėti daugiau žinių, kaip padėti vaikams. Tada įvyko karjeros posūkis. 2008 metais pradėjau dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir šis darbas man labai patinka – galiu pasitelkti visas savo pedagogo karjeros žinias ir patirtis“, - darbu didžiuojasi vyras.

Bando išmokyti, kad ,,vaikus mylėti nieko nekainuoja“

Kasdien su įvairiomis šeimomis susiduriantis vaiko teisių gynėjas sako, kad visoms joms stengiasi priminti vieną pagrindinę taisyklę – bet kuriam vaikui reikia tėvų meilės ir jų buvimo kartu.  „Svarbu ne šiaip būti, bet skirti laiko pokalbiams su vaiku, leisti vaikui suprasti, kad šeima yra atrama ir atjauta įvairiose gyvenimo situacijose. Dešimtmečiai bėga, bet vaikams visada reikia to paties – kad kas nors juos glaustų nuo pirmos gyvenimo minutės, kad panešiotų ant rankų, paklaustų, kaip sekasi, kad išmokytų obuolius nuo medžio nukrėsti, žemuoges ant smilgos suverti, o gal šuniukui būdą sukalti. Vaikams dalinti meilę nieko nekainuoja, bet tai neįkainojami turtai“,  apie laimės šeimoje suvokimą kalba J. Barauskis.

Nors specialistas pripažįsta, kad problemų turinčių šeimų dar daug ir vaiko teisių gynėjai beveik kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą šeimose, girtavimą, vilties jis nepraranda: ,,Kas kartą, kai aplankome šeimą, kurią ištiko krizė, tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Turime ir Šeimų krizių centrą, kur gali glaustis moterys su vaikais, turime gerus priklausomybių gydymo specialistus, taip pat – mobilias komandas, dirba daugybė savo darbą išmanančių vaiko teisių apsaugos specialistų. Tikėjimas nedingsta, nes matau, kad ir problematiškiausios šeimos visgi geba atsitiesti, išbristi iš alkoholio liūno, susirasti darbus ir gražiai auginti savo vaikus“.

Į savo namus priėmė vaikų namų auklėtinę

Su savo žmona, taip pat pedagoge, J. Barauskis užaugino du sūnus ir dukrą. Vienas sūnus – fotografas, kitas – policijos pareigūnas, o dukra – turizmo specialistė, jau ne vienerius metus šeimos svečiuose laukianti Graikijos saloje Kretoje. Savo meile apipilti vaiko teisių gynėjas jau gali ir trejų metukų anūkę.

,,Į savo vaikus taip pat sudėjau visą meilę ir žinias, mokiau mylėti žmones ir gamtą, gerbti tėvus ir mokytojus, siekti mokslo. Visa tai man grįžo gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės jausmo pavidalu“,- dalijasi J. Barauskis.

Ši šeima meile pasidalinti moka ir su kitais. Kartu praleisti visas vaikystės atostogas pakvietė vaikų globos namų auklėtinę.

,,Auginome savo pirmagimę, atėjo graži vasara ir abu su žmona pagalvojome, kad tikrai yra kažkas, kas vaikų globos namuose įsimintinomis atostogomis pasidžiaugti negali. Nuojauta neapgavo – nuvažiavome į artimiausius tuometinius vaikų globos namus ir pamatėme tuščiuose koridoriuose vaikštinėjančią paauglę. Jos vasaroti niekas nepakvietė. Mūsų šeima nusprendė mergaitei padovanoti vaikišką vasarą – pasiūlėme jai svečiuotis. Vaikas sužydo, atsigavo, ėmė šypsotis, iš karto pritapo mūsų šeimoje. Pasibaigus vasarai sutarėme, kad per kiekvienas mokinių atostogas – ir vasarą, ir rudenį, pavasarį bei žiemą, ši paauglė svečiuosis pas mus. Visiems buvo gera“, - šeimos poelgiu pasidalija J. Barauskis. 

Džiaugiasi sutikęs tuos, kuriems padėjo

Vaiko teisių specialistas sako, kad kitų padėka ir geras žodis yra svarbiausias atlygis už bet kokią pagalbą.

,,Kai einu gatve, prie manęs kartais prieina žmonės. Tai mano buvę mokiniai ir jų tėvai, kartais tie,  kurių šeimomis pasirūpinti man teko dabartiniame darbe. Jie tiesia ranką, norėdami pasisveikinti, kartais pasidalija džiaugsmais ir rūpesčiais, paklausia, kaip aš gyvenu ir padėkoja. Tai – man įrodymas, kad gyvenu ir dirbu teisingai, gi kitaip, manau, neprieitų, nepasisveikintų, rankos nespaustų. Jeigu tektų gyventi dar kartą, vėl rinkčiausi profesiją, kuri man leistų padėti vaikams“, - sako prasmę savo veikloje matantis, Telšių rajone dirbantis, vaiko teisių gynėjas J. Barauskis.

Vaiko teisių gynėjai kvapą gniaužia priklausomybių atsisakiusių šeimų sėkmės istorijos

Priklausomybės ligų specialistė Birutė Jogaitė kasdien savo darbe susiduria su žmonėmis, kurie dėl netinkamo gyvenimo būdo sukelia grėsmę savo vaikams. Kai kurie iš jų giliai įklimpę į priklausomybių liūną ir negeba patys iš jo išbristi. Neretas savo problemą neigia. Birutė yra Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos darbuotoja. Jos darbo tikslas – padėti priklausomybių turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, kad jų vaikai galėtų sugrįžti į saugią šeimą.

Specialistė neslepia – žmonių situacijos, su kuriomis ji susiduria, yra labai sudėtingos. Dažniausiai šie žmonės priklausomi nuo alkoholio. Tačiau didelį nerimą specialistei kelia nauja tendencija – alkoholis neretai vartojamas kartu su raminamaisiais vaistais. Vaiko teisių gynėja laužo mitą, kad su priklausomybėmis susiduria tik asocialios šeimos, „normaliomis“ vadinamose šeimose ši problema ypač kruopščiai slepiama.

Pasak Birutės, sėkmės istorijos jos darbe nėra labai dažnos, tačiau jos itin džiugina, kartais ir užgniauždamos kvapą, nes tų istorijų – laimingi vaikai, pagaliau galintys gyventi ramioje, saugioje šeimoje.

- Kaip atsitiko, kad tapote būtent priklausomybės ligų specialiste?

- Niekada neplanavau ir vaikystėje tikrai nesvajojau dirbti priklausomybės ligų specialiste. Tai tikriausiai likimas. Kai studijavau socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete, mums vieną kursą dėstė apie priklausomybės ligas, kaip dirbti su priklausomais žmonėmis. Man šios paskaitos buvo labai įdomios ir tada pasvarsčiau, kad gal būtų neblogai labiau gilintis į šią sritį. Atsitiko taip, kad bestudijuojant trečiame ar ketvirtame kurse, man pasiūlė ateiti dirbti priklausomybės ligų specialiste Respublikiniame priklausomybės ligų centre Kaune. Ilgai nedvejojau ir nuėjau ten. Man iš karto patiko darbo specifika, matymas, kad žmonės, dėl savo vartojimo praradę viską, sėkmingai gali susikurti naują, daug sąmoningesnį gyvenimą ir jaustis laimingais. Tai tikrai įkvėpė stengtis prisidėti prie šio stebuklo kūrimo.

- Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate – būtent Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje priklausomybės ligų specialiste? Kodėl pasirinkote tokį darbą?

- Vaikus aš visada suvokiau kaip labai pažeidžiamą socialinę grupę. Mes gyvename suaugusiųjų pasaulyje, kuriame visos taisyklės yra sugalvotos suaugusiųjų. Todėl vaikai turi turėti žmones, kurie jiems atstovautų, gintų jų teises. Kitu atveju išlieka didelė rizika, kad vaikai taip ir liks neišgirsti. Jau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre mačiau daug pažeistų šeimų, kuriose auga vaikai. Mačiau kaip dėl tėvų paklydimų kenčia vaikai, kokią didžiulę žalą priklausomybės daro visai šeimai, vaikų raidai, jų emocijoms ir suvokimui apie pasaulį – saugus jis ar grėsmingas. 
Mano, kaip priklausomybės ligų specialistės, darbo tikslas ir prasmė yra atkurti šeimas, bandyti jas stiprinti, suteikti viltį ir tėvams, ir vaikams. Man tai labai svarbu, nes priklausomybės nuo alkoholio ir kitų priklausomybių problema Lietuvoje yra labai opi. Su ja susiduria ne tik socialinę riziką patiriančios šeimos, bet ir nemažai vadinamųjų „normalių“ šeimų. Tik tokiose šeimose daug stipresnis priklausomybės, kaip šeimos paslapties, motyvas.

- Kaip tampama priklausomybės ligų specialistais, kur jie ruošiami? Ar yra galimybė gilinti žinias?

- Lietuvoje ši sritis gana apleista. Jokiame universitete ar kolegijoje nėra ruošiami priklausomybės ligų specialistai. Tai yra didelis trukdis vystyti šią sritį. Prieš kelis metus Priklausomybės ligų asociacija pradėjo vesti mokymus priklausomybės ligų konsultantams.
Prieš penkerius metus, kai aš pradėjau dirbti, dėstė tik tą vienintelį kursą Vyrauto Didžiojo universitete, kurį minėjau. Daugiau žinių ir praktikos aš įgijau dirbdama Respublikiniame Priklausomybės ligų centre. Ten aš turėjau galimybę sudalyvauti kai kuriuose Minesotos programos užsiėmimuose. Tai yra vienas iš priklausomų asmenų gydymo metodų. Iš arti mačiau tuos žmones, stebėjau jų psichologinio sveikimo  procesą. Savo žinias dar gilinau lankydamasi anoniminių alkoholikų (AA) atviruose susirinkimuose. Taip pat lankiau šeimų programos paskaitas Priklausomybės ligų centre. Mačiau tuos žmones, susipažinau su jų gyvenimo istorijomis, jų problemomis ir priklausomybėmis. Žinias apie priklausomybės ligas plėčiau ir skaitydama AA parengtą bei kitą literatūrą.
Esu pastebėjusi, kad Lietuvoje į priklausomybės ligų specialistus žiūrima nelabai palankiai. Kai su žmonėmis pradedi kalbėti apie priklausomybes, apie alkoholio vartojimą, būna net susierzinimo. Tačiau priklausomybės ligų specialistai yra labai reikalingi. Lietuvoje labai daug žmonių, kurie, nors dar neturi priklausomybės, neturi ligos, tačiau nuolat piktnaudžiauja alkoholiu. Jie vaikšto peilio ašmenimis ir yra tik laiko klausimas, kada jie prieis kritinę ribą, nueis į priklausomybę, o jų šeimoms ir jiems patiems prireiks specialistų pagalbos.

- Ką konkrečiai daro Tarnybos priklausomybės ligų specialistas? Kokią pagalbą jūs teikiate?

- Mūsų darbas daugiausia yra konsultacinis. Mes siekiame paskatinti, sumotyvuoti gydytis žmogų, kuris piktnaudžiauja kažkokiomis medžiagomis. Taip pat siekiame paskatinti keisti gyvenimo būdą, nes neužtenka tik praeiti gydymą pagal kažkurį metodą ir jau bus žmogus įveikęs ligą. Ne, taip nebus. Dažniausiai būtina keisti ir netinkamus draugus, laisvalaikio praleidimo būdą, išmokti kaip be cheminės medžiagos susitvarkyti su stresu, atsipalaiduoti ir panašiai.
Atvykę į šeimą, mes siekiame įvertinti esamą situaciją. Aš, kaip priklausomybės ligų specialistė, įvertinu ar šeimoje yra žalingas vartojimas, ar jau galimai priklausomybė. Jei tai yra galimai priklausomybė, tai vertinu kokia yra ligos fazė. Priklausomybė – kaip vėžys, ji turi savo vystymosi stadijas. Nuo jos iš dalies priklauso ir tolimesnės pagalbos priemonės. Esant poreikiui, bendradarbiaujame su priklausomybės ligų centrais, reabilitacijos centrais, anoniminių alkoholikų bendruomenėmis, tarpininkaujame dėl gydymo.

- O kuo skiriasi priklausomybė nuo šiaip išgėrinėjimo, nuo piktnaudžiavimo?

- Norint įvertinti ar tai yra priklausomybė, ar piktnaudžiavimas, reikia žinoti kaip dažnai žmogus vartoja, kokiais kiekiais. Riba tarp piktnaudžiavimo ir priklausomybės yra labai slidi. Jei, pavyzdžiui, žmogus kurį laiką sistemingai, reguliariai vartoja alkoholį, tarkime kiekvieną savaitgalį ir ne po vieną, bet abi dienas – tai jau verta susimąstyti.  Toks elgesys – labai ryškus simptomas, kad ilgainiui išsivystys priklausomybė (jei dar jos nėra). Jei, pavyzdžiui, kiekvieną dieną po darbo vyras išgeria litrą alaus, (nors pagal Pasaulio sveikatos organizaciją vyrui litras alaus kiekvieną dieną dar nesukelia didelės žalos organams, tai yra laikoma tarsi saugia norma), bet aš, kaip priklausomybės ligų specialistė, galiu pasakyti, kad kai žmogus įeina į ritmą, kai alkoholis pakeičia kitus atsipalaidavimo būdus, labai dažnai tampa problema.  Žmogus taip malšina stresą, taip atsipalaiduoja, taip komunikuoja su draugais ir po to jau nebemoka gyventi kitaip.

- Kokių konkrečiai priklausomybių dažniausiai turi žmonės, su kuriais jūs dirbate?

- Vyraujanti priklausomybė yra nuo alkoholio. Tačiau nereikia nuneigti, kad egzistuoja ir priklausomybė nuo narkotikų, nuo vaistų, nuo lošimų – su tuo aš dažnai susidurdavau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre. Dabar, dirbdama Vaiko teisių apsaugos skyriuje, dažniausiai susiduriu su priklausomybe nuo alkoholio ir nuo raminamųjų vaistų. Nedažnai, bet pasitaiko ir priklausomybė nuo narkotikų.
Dar norėčiau pasakyti štai ką: labai neretai iš pradžių identifikuojame, kad šeimoje yra priklausomybė nuo alkoholio, tačiau, pradėjus dirbti su šeima toliau, vėliau išaiškėja, kad greta alkoholio yra ir raminamieji vaistai. Įvertinusi vaistų vartojimo laikotarpį ir eigą, aš įtariu priklausomybę ir tada kreipiu žmogų pas psichiatrą, kad jis įvertintų. Taigi, mes, mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistai, būname tarpine stotele.
Su galima priklausomybe nuo vaistų susiduriu labai dažnai. Tai neramina, nes vaistai labai paveikia žmogaus psichiką, degraduoja žmogaus asmenybė. Pasveikti nuo šios priklausomybės yra labai sudėtinga. Dažnai žmonės vartoja ir alkoholį, ir raminamuosius vaistus lygiagrečiai. Nuo alkoholio apsvaigęs žmogus vaistus vartoja chaotiškai.

- Raminamuosius vaistus žmonės paprastai vartoja siekdami nusiraminti. Alkoholį kartu su vaistais – tikriausiai taip pat. Jūsų manymu, kodėl žmonėms taip dažnai reikia nusiraminimo priemonių?

- Dabar yra labai didelis gyvenimo tempas. Informacinės technologijos įsuka žmogų į užburtą ratą. Jis atsitraukia nuo socialumo, nuo gyvo bendravimo. Žmogui būtina gyvai bendrauti su kitu žmogumi, būtina pabūti gamtoje, nes kitaip jis griebsis greitų atsipalaidavimo metodų – alkoholio, vaistų ar kitų medžiagų. 

- Kaip į jus reaguoja tie žmonės, kuriems jūs teikiate pagalbą? Ar jie noriai priima jūsų pagalbą?

- Daugeliu atvejų tėvai draugiškai bendrauja su visais mobiliosios komandos specialistais, ne tik su manimi, kaip su priklausomybės ligų specialiste, bet ir su mano kolegėmis. Tačiau problemų atsiranda tada, kai nuo žodžių pereiname prie veiksmų etapo, kai žmogus jau turi daryti kažkokius žingsnius, pavyzdžiui: nuvykti į priklausomybės ligų centrą pas psichiatrą, nueiti į anoniminių alkoholikų grupę ar kur kitur. Tada didėja gynybiškumas, atsiranda manipuliacijos. Tai ypač jaučiama kai žmogus dar nėra pripažinęs savo ligos, kai jis yra neigime. Jis su mumis bendrauja gražiai, tačiau ima išsisukinėti, tai esą nueis vėliau, tai atsirado kitokių reikalų, tai nepavyko užsiregistruoti, tai dar kas nors.
Kaip mes sprendžiame šią problemą? Labai svarbu, kad visi specialistai, kurie dirba su tuo žmogumi, kalbėtų jam tą patį, kad laikytųsi tos pačios darbo krypties. Tarkime, jei mes apsisprendžiame motyvuoti žmogų dalyvauti Minesotos programoje ar siųsti gydytis į detoksikacijos skyrių, labai svarbu, kad ir socialinis darbuotojas, ir atvejo vadybininkas bei kiti specialistai, dirbantys su ta šeima, kartotų tą patį. Nes taip didėja tikimybė, kad žmogus pasirinks tinkamai.

- Ar daug savo darbe matėte tikrų sėkmės istorijų, kai priklausomybių turėję tėvai pasikeičia, pagyja ir toliau patys sėkmingai augina savo vaikus, neatkrenta?

- Tikrai būna sėkmės istorijų. Būna ir tokių, kurios užgniaužia kvapą. Pavyzdžiui turėjome vieną kaime gyvenančią šeimą. Visi ją žinojo kaip stipriai girtaujančią šeimą. Abu, ir vyras, ir žmona turėjo gilią, įsisenėjusią priklausomybę. Jie išvyko gydytis į ilgalaikės reabilitacijos bendruomenes. Niekas netikėjo, kad jie tai padarys. Vienas išvažiavo į vieną bendruomenę, kitas į kitą, kadangi šeimos nariai negali gydytis kartu. Mes vėliau iš bendruomenių gavome nuotraukų, kaip tie žmonės atrodo, pasakojimų kaip jie jaučiasi po gydymo. Aš jų negalėjau atpažinti – net išvaizda jų tapo kitokia, atjaunėjo, pagražėjo. Tapo visai kitais žmonėmis, susigrąžino vaikus.
Aišku, tokios istorijos nėra dažnos. Tačiau, dirbant su sudėtingais atvejais, kai priklausomybę žmonės turi po 10 – 15 metų, tai ir vienas – du sėkmės atvejai yra labai reikšmingas pasiekimas. Juk kalbame apie vaikus, apie jų laimę ir galimybę augti saugioje šeimoje.

- Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

- Šiame darbe reikia labai daug kantrybės, nes dažnu atveju teigiami pokyčiai šeimose vyksta labai lėtai. Negalima skubinti. Jei, kaip specialistė, skubinsi pokyčius, vis tiek naudos nebus, nes žmogus dar nebus pasirengęs tiems pokyčiams. Reikia išlaukti. Ypač reikia kantrybės, kai priklausomybė akivaizdi, o žmogus ją neigia. Tada reikia žmogui aiškinti, su juo kartu analizuoti vartojimą, praradimus, situacijas, kai vartojime buvo prarasta kontrolė. To reikia, kad žmogus galėtų iš šono pažvelgti į savo vartojimą ir padidintų kritiškumą. Labai svarbu, kad pats žmogus patikėtų, jog turi priklausomybę. Tam kartais reikia labai daug laiko, pastangų ir sistemingo darbo.
Be kantrybės mano darbe reikia empatijos, atjautos žmogui. Mes susiduriame su situacijomis, kai tėčiai ar mamos labai netinkamai elgiasi su savo vaikais: smurtauja, neprižiūri. Kai bendrauji su tais žmonėmis, pamatai, kad jų pačių gyvenimo istorijos skaudžios, jie kažkada buvo patys labai stipriai sužeisti, traumuoti, apleisti biologinių tėvų. Iš esmės, jie neišmoko gyventi kitaip. Labai svarbu neteisti tų žmonių, o bandyti suvokti kas jų gyvenime atsitiko, kad jie tokiais tapo.
Mano darbe taip pat labai reikalingas asmenybės tvirtumas, stiprios psichologinės žinios, nes priklausomybe sergantys žmonės yra labai linkę manipuliuoti.

- Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

- Manau, kad tikrai keičia. Jis stiprina mane kaip asmenybę, augina. Aš jaučiu, kad dirbu prasmingą darbą. Tai yra labai svarbu žmogaus gyvenime. Į darbą aš einu su džiaugsmu ir užsidegimu.

 

Diplomuota teisininkė ir vaiko teisių specialistė už sėkmingą gyvenimą dėkinga tik globėjų šeimai

Marija Muchambetalijeva Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje Raseinių rajone dirba teisininke. Ji neslepia, kad didžioji svajonė visada buvo – teisininkės karjera. Jauna moteris savimi pasitiki, jai sekasi siekti tikslų. Tuo tarpu vaikystėje, neturėdama nė penkerių, pati kūrė krosnį šaltuose namuose, rūpinosi jaunesniu broliu, mamos ištisas dienas nebuvo. Savo charakterį, emocinę būseną ir pasiekimus vaiko teisių specialistė vadina išskirtinai ją užauginusios šeimos nuopelnu.

Tiesiog bandė išlikti, kitokio gyvenimo nepažino

Nuo šešerių Marija jau augo globėjų šeimoje. Iki tol ne vieną kartą dėl nepriežiūros buvo palikusi mamos namus, grąžinta atgal ir vėl paimta iš nesaugios vaikui aplinkos.

„Nedaug atminty iš to laiko, prabėgo kone dvidešimt dveji metai. Iškyla vaizdai, kaip kuriu pečių, vystau jaunesnį broliuką, maitinu, migdau. Namuose viena, vakaras. Mama kažkur seniai išėjusi. Negaliu pasakyti, kad liūdėjau ar jaučiausi blogai, tuomet tiesiog kitokio gyvenimo nepažinojau, man atrodė, kad viskas taip ir turi būti“, – atvirauja Marija, glausdama pusantrų metukų dukrytę Ana Mariją.

Tik patyrusi kitokius santykius ji suvokė, kokia liūdna buvo ankstyva vaikystė: nuolatinis nepriteklius, apleistumas, mažam žmogučiui sunkiai pakeliama atsakomybės našta ir jokio saugumo.

Marija nejaučia nuoskaudų, mamos nekaltina. Priešingai, yra dėkinga, kad kartu su dabartiniu gyvenimo draugu, brolių ir sesers tėčiu, kuris, jos manymu, padėjo mamai susiimti, užaugino nuostabius  jaunesniuosius vaikus. Tapusi močiute, moteris dabar ieško ryšio su dukra ir anūke, pagal galimybes padeda. Pati Marija bando mamą pateisinti: „kiek teko girdėti iš ją pažinojusiųjų jaunystėje, tai mama nė lašo negėrė, buvo abstinentė. Tačiau labai jauna, viena, vedina meilės paliko gimtąjį kraštą, atvyko į Lietuvą nemokėdama kalbos, be artimųjų šalia, sunkiai kabinosi į gyvenimą. Na ir vienu metu paslydo, o tuomet jau sunku buvo sustoti: kompanijos, draugai, išgertuvės“.

Užaugo mylima ir besąlygiškai palaikoma

Nors iš gyvenimo mamos namuose atminty nedaug išlikę, paskutinį atsisveikinimą su namais iki šiol atsimena puikiai. „Pasimetimas, nežinomybė, kažkur tave veda, veža, žmonės nepažįstamai. Laimei, institucinėje globoje ilgai neteko užsibūti, atsirado globoti panorusi šeima. Tuokart viską priėmiau nuolankiai, o pradžiugino tik  žinia, kad naujuose namuose nebereikės miegoti pietų miego, savaitiniame darželyje tai buvo nemaloniausia dienos dalis,“ prisiminimais dalijasi Marija.

Pirmos dienos naujuose namuose baugino. Gal savaitę nedrįso net atsigerti paprašyti. Vaikiškoje galvoje nuolat sukosi neramūs klausimai, į kuriuos atsakymo neturėjo: kiek čia bus, ar grįš namo, ar gali pasitikėti šalia esančiais žmonėmis. Bet labai greitai pritapo, susidraugavo su globėjų vaikais.

Mokykloje išmoko už save pakovoti. Reikėjo daugiau pastangų nei kitiems išsikovoti autoritetą, pelnyti bendraklasių palankumą. Kur kas sunkiau sekėsi vaikams iš globos įstaigų, jie buvo stigmatizuojami ne vien bendraamžių, bet ir mokytojų.

„Net nejutau, kaip į globėją ėmiau kreiptis „mama“. Puiki moteris: atvira, nuoširdi, – kalba teisininkė. – Sudėtingiausiose situacijose jutau jos paramą. Dėka mamos nuolatinio drąsinimo ir skatinimo, baigiau teisės magistrantūros studijas, neišvykau uždarbiauti į užsienį“.

Turi didžiulę draugišką šeimą

Motinystės džiaugsmais besimėgaujanti jauna mama spinduliuoja ramybe ir pozityvumu: „visada turėjau namus, kur buvau laukiama – graži sodyba vienkiemyje ir dabar tarsi ramybės oazė. Mane užaugino paprasti, didelės širdies žmonės Onutė ir Julius. Jų gyvenimiška išmintis, atsidavimas, šiluma visiems vaikams keitė mus, atvėrė galimybes mokytis, tobulėti, eiti į priekį“.

Pati Marija su vyru augina pirmagimę. Svečių ir bendrystės jiems niekada nestingo. Globėjai turi tris vaikus, juos Marija laiko broliais, kaip ir vėliau nuolatinei globai priimtus dar du berniukus. Visų jų amžiaus panašaus. Ryšys stiprus, kaip ir biologinėje šeimoje. Biologinė mama jau pati užaugino du brolius ir seserį, o du vyresnieji broliai augo močiutės šeimoje. Pilnametystės sulaukusi mergina susirado savo tikrą tėvą, jo šeimoje auga du vaikai, su jais taip pat užsimezgė draugystė.

Marija spėlioja, ar jungtų visus juos tokia ypatinga bendrystė, jei kitaip būtų susiklostęs likimas. Visgi ji mano, kad sunkumai užgrūdino ir suartino, toliau skatina vienam kito laikytis. Pašnekovė didžiuojasi, kad ne vardu kreipiasi į ją broliai, jiems yra „sesė“, šiuo kreipiniu tartum savotišką pagarbų statusą suteikia. 

Darbe su vaikais, geriau nei kiti perpranta jų jausmus

Teisininkė Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirba trejus metus. Per tą laiką įgijo daug žinių, pasitaikė itin sudėtingų akimirkų. „Atvykusi į girtaujančią, smurtinius santykius išgyvenančią šeimą, kitomis akimis matau, ką vaikas jaučia, kas jį neramina, pati tą patyriau“, – dalijasi atsakingame darbe padedančia patirtimi.

Moteris sako, niekada nesuabejojusi, kad vaikui geriausia augti savo šeimoje ir čia pat priduria – „tikroje šeimoje“. „Atsiskirti nuo tėvų, kokie jie bebūtų – tą akimirką yra didelė netektis. Bet tada atsiveria kiti keliai: tėveliams yra stimulas keistis ir susigrąžinti vaikus, o jeigu nepavyks, trūks valios, vaikui užsigydyti žaizdas padės ir visavertį gyvenimą atvers tam specialiai pasirengę žmonės“.

Marija ne kartą pokalbio metu pakartoja, kad globėjų šeima yra geriausia, kas jai nutiko vaikystėje. Į globėją, mamą, ji iki šiol kreipiasi „Jūs“, ir ne dėl atstumo, taip ji nori pabrėžti pagarbą ją užauginusiai moteriai.

„Kad ir ką teko išgyventi, šiandien esu laiminga, šalia manęs daug gerų žmonių. Mano gyvenimo istorijoje didelis vaidmuo teko ir vaiko teisių specialistams. Ypatingai vertinu Raseiniuose tebedirbančių Reginos Klevinskienės, Rimos Bardauskienės profesionalumą ir atsidavimą, net ir sulaukusi pilnametystės jutau jų paramą. Dabar jos – mano kolegės“,- pasidžiaugia Marija.

 

Vilius Ščerbickas – breiko šokėjas, mokytojas ir vaiko teisių gynėjas

Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) budėtojas Vilius Ščerbickas pašventė save darbui su vaikais. Dieną jis mokytojas, padedantis vaikams atrasti pašaukimą šokant breiko stiliaus šokius, naktimis jis VTAS budėtojas, reaguojantis į vaikų pagalbos šauksmą.

Vilius teigia, kad mokydamas vaikus susidūrė su socialinės atskirties pasekmėmis, pastebėjo, kaip vaikai tai išgyvena. Vaikai dažnai neturi motyvacijos kažko siekti, todėl Vilius nusprendė jiems padėti savo darbu.

– Jūsų išsilavinimas – meno pedagogas, šokio bakalauras. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrėte šokiui, gatvės subkultūrai, esate breikeris. Kiek žinau, ne vienerius metus dirbote Veliučionių vaikų socializacijos centre auklėtoju, vaikų globos namuose socialiniu darbuotoju, mokyklose mokytoju, dabar – budėtoju Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Visa jūsų veikla susijusi su vaikais ir jaunimu. Kodėl pasirinkote darbą su vaikais?

– Nesvajojau dirbti su vaikais, būti mokytoju, tačiau mokyti vaikus pradėjau dar pats būdamas vaiku. Augau Rokiškyje, buvau penktokas, kai vieną dieną užsukęs pas draugus radau juos besivartančius ant grindų. Labai nustebau, o vėliau sužinojau, kad jie ruošėsi atrankai į breiko būrelį ir besivartydami bandė breiko judesius. Panorau ir aš sudalyvauti atrankoje. Buvau atletiškas, lankstus, pakankamai stiprus ir praėjau atranką. Tada pasinėriau, galima sakyti, stačia galva į breiką. Po kelerių metų, kai jau buvau šešiolikmetis, man pasiūlė padirbėti vienoje miesto mokykloje, vedžiau breiko pamokas. Tada ir supratau, kad man patinka būti mokytoju, gera dirbti su vaikais.

Baigęs mokyklą 2010-aisiais įstojau į Lietuvos Edukologijos universitetą, tapau diplomuotu mokytoju. Iškart po studijų pradėjau ieškoti darbo Vilniuje ir jo apskrityje, rankiojausi valandas įvairiose mokyklose. Gavau galimybę padirbėti Veliučionių vaikų socializacijos centre, vėliau globos namuose ir galiausiai 2018 metais pamačiau darbo skelbimą, kuriame buvo kviečiama dirbti naujai įsteigtoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje (VVTAĮT). Nei kiek neabejodamas, nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir mane priėmė dirbti budėtoju.

– Kuo šokis, jūsų atveju – breikas, gali padėti vaikui?

– Mano ir mano kartos šokėjų perteikiamos žinios gali užauginti stipresnę šokėjų kartą, kuri galėtų varžytis pasaulinėje scenoje. Manau, savo pavyzdžiu galiu motyvuoti vaikus, jaunimą siekti tikslų, daryti savo gyvenimą geresnį ir gražesnį. Mes būdami vaikai šokti mokėmės savarankiškai, todėl progresas buvo lėtesnis, negu būtų buvęs dirbant su vyresniu profesionalu. Stengiuosi tapti mokytoju, įkvepiančiu vaikus siekti kokybiško rezultato mėgstamoje veikloje.

– Ar jaunam pedagogui buvo didelis iššūkis pradėti dirbti Veliučionių vaikų socializacijos centre?

– Iššūkiai ateina patys, nepaisant nori tu jų ar ne, bet aš niekada nuo jų nebėgau, priimdavau, bandydavau įveikt. Kaip ir darbas socializacijos centre – visko buvo, nepiešiu tos patirties rožinėmis spalvomis, tačiau manau, kad susitvarkiau su visais to meto man mestais iššūkiais. Tikėjau ir tikiu, kad su vaikais ir jaunimu galiu pasidalinti savo patirtimi, mintimis ir, galbūt, nors ir iš šimto vieną, tačiau nukreipti tinkame linkme.

Tuo metu už kai kuriuos savo mokinius buvau vyresnis vos penkeriais metais, kalbėjau jų kalba, supratau jų gyvenimą. Aš irgi nebuvau pavyzdingas vaikas, įsigyvenęs į gatvės subkultūros idėjas praleisdavau pamokas arba bėgdavau iš jų, tam, kad galėčiau siekti savo tikslų, atsiduoti breikui, todėl gerai juos supratau.

Su kai kuriais savo auklėtiniais iš socializacijos centro bendraujame dar ir dabar, kartas nuo karto gaunu žinutes nuo jų. Breiko šokėju netapo nė vienas, tačiau man gera žinoti, kad dalis jų įgijo profesiją, sukūrė šeimas, pasirinko tinkamą kelią.

– Dirbate Vilniaus apskrities VTAS budėtoju. Koks tai darbas?

– Budėtojai dirba vakarais, tuomet kai darbą baigia vaiko teisių gynėjai. Budime visą naktį iki ryto. Savaitgaliais ir švenčių dienomis tenka darbuotis beveik visą parą. Vilniaus apskrities VTAS yra septyni budėtojai, dirbame pakaitomis, dažniausiai, kas trečią naktį.

Gavę pranešimą iš policijos arba VVTAĮT Vidaus administravimo skyriaus koordinatoriaus apie galimą vaiko teisių pažeidimą, iš karto vykstame į įvykio vietą. Nuvykę, nedelsdami pradedame bendrauti su vaikais, imamės priemonių užtikrinti jų saugumą. Prašome tėvų susisiekti su artimaisiais ar žmonėmis, su kuriais vaikus sieja emocinis ryšys, kad pastarieji paglobotų, prižiūrėtų vaikus.

Apmaudu, kai vaikams nesaugu jų pačių namuose, dažniausiai taip nutinka dėl tėvų arba vieno iš tėvų žalingo alkoholinių gėrimų vartojimo, dėl konfliktų, kurie perauga į smurtą. Visa tai tiesiogiai paliečia vaikus, jų jautrią psichiką, skatina nepasitikėjimą suaugusiaisiais.

Jeigu nebūna iškvietimų, lankome globojamus vaikus, taip pat kartais dalyvaujame vaiko apklausose policijos komisariatuose, vykdome kitas vadovo mums pavedamas užduotis.

– Visuomenėje dar gajus vaiko teisių gynėjams taikomas epitetas „vaikų grobikai“. Ar teko susidurti su tokiu požiūriu?

– Susiduriame, dažnai. Mano darbas mokykloje suteikia galimybę supažindinti gimnazijos bendruomenę su VVTAĮT darbu. Žmonės klausosi, domisi, pradeda laužyti sukurtus klaidinančius stereotipus. O budint VTAS, iškvietimų metu, neretai sulaukiame ir priešiškumo, tačiau kai pradedame kalbėti, paaiškiname, kad atvažiavome padėti, paprašome pačių tėvų pagalbos surasti giminaitį, kuris paglobos jų vaikus, tuomet net priešiškai nusiteikę žmonės pradeda ieškoti kontaktų, telefono numerių,  jais pasidalina ir imasi mums padėti. Neretai ir padėkoja, kad padėjome išspręsti iškilusią problemą.

– Kaip pats vertinate suklupusius žmones, su kuriais tenka susidurti budėjimų metu?

– Nesmerkiu jų. Ieškau kontakto, bendrauju. Žinoma, kartais būna sunku rasti pateisinimą. Tačiau, tikiu, kad visi nusipelnė dar vieno šanso, juk viskas, o ypač vaikų likimas, yra jų rankose.

 

AKTUALU

NVSC atsako į dažniausius klausimus dėl vaikų izoliacijos

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) atsako į dažniausiai epidemiologinę diagnostiką atliekantiems specialistams dėl vaikų izoliacijos užduodamus klausimus. 

Vaikas dėl turėto rizikingo kontakto buvo izoliuotas nuo gruodžio 18 d. Gruodžio 23 d. vaikui patvirtinta COVID-19. Kada vaikas bus laikomas pasveikusiu?

Dėl to, kiek užsikrėtęs vaikas turi būti izoliuotas, taip pat, kada bus laikomas pasveikusiu, sprendžia gydantis gydytojas, o ne NVSC specialistai. Įprastai, jei žmogus serga lengva arbe besimptome forma, jis pasveikusiu bus laikomas po 10 dienų nuo simptomų atsiradimo pradžios arba, jei atvejis besimptomis – po 10 nuo nosiaryklės ir ryklės tepinėlio, kurį ištyrus PGR metodu buvo aptiktas koronavirusas, paėmimo dienos. 

Tačiau kiekvienas atvejis individualus, dėl kurio ir sprendžia gydantis gydytojas, o ne NVSC specialistai.  

Tai kada dėl izoliacijos sprendžia NVSC?

NVSC specialistai dėl izoliacijos sprendžia tais atvejais, kai reikia izoliuoti ne užsikrėtusius, bet sąlytį turėjusius asmenis. Pavyzdžiui, užsikrėtusio vaiko šeimos narius, bendraklasius, kurie turėjo rizikingą kontaktą. 

Dėl rizikingą sąlytį turėjusių izoliacijos šeimos gydytojai nesprendžia. 

Kas turi izoliuotis tokiu atveju, jei vaikui gruodžio 23 d. patvirtinta COVID-19 liga? 

Izoliuotis 14-lika dienų privalo visi, kurie turėjo didelės rizikos sąlytį, t. y. bendravote ilgiau kaip 15 min. mažesniu nei 2 m atstumu, turėjote tiesioginį sąlytį su jo kūno skysčiais, turėjote tiesioginį fizinį sąlytį (pvz., rankos spaudimą). Dienos, kada asmuo yra pavojingas (t. y. platiną virusą) ir kuriomis sąlytis gali būti laikomas didelės rizikos, skaičiuojamos taip:

·    Jeigu asmuo turi simptomus – 72 val. iki simptomų atsiradimo pradžios ir 10 dienų po simptomų atsiradimo pradžios.
·    Jeigu neturi simptomų – 72 val. iki tepinėlio, kuris buvo teigiamas, paėmimo ir 10 dienų po tepinėlio paėmimo.

Tai, jeigu vaikui simptomai pasireiškė gruodžio 21 d., nuo kada turiu izoliuotis?

Izoliacija bus skaičiuojama nuo gruodžio 21 d. iki sausio 3 d. imtinai. 

O kaip tokiu atveju, jei vaikui simptomai pasireiškė gruodžio 21 d., tačiau vaikas yra 6-erių metų ir negali pats savimi pasirūpinti?

Tokiu atveju vienas iš tėvų turi prižiūrėti užsikrėtusį vaiką. Tai reiškia, kad vienas iš tėvų gyvena kartu vienoje patalpoje su užsikrėtusiuoju, tad tėtis, mama arba globėjas visą laiką turi sąlytį su užsikrėtusiu vaiku.  

Dėl šios priežasties 14-likos dienų izoliacija vienam iš tėvų, kuris nuolat būna su vaiku, pradedama skaičiuoti nuo dienos, kai vertinama, jog baigiasi užkrečiamasis vaiko periodas. Paskutiniu kontaktu laikoma 10-ta ligos diena, kuri, vertinama, teoriškai yra paskutinė užkrečiamojo periodo diena.

Dėl to tokiu atveju vienam iš tėvų izoliacija bus skaičiuojama pagal formulę 10+13, t. y. nuo gruodžio 21 d. iki sausio 11 d. imtinai. 

Tai reiškia, kad skirtingi izoliacijos terminai taikomi vienam iš tėvų, kuris prižiūrės savimi negalintį pasirūpinti vaiką, o kitam – kitoks izoliacijos terminas?

Taip. Kadangi vienas iš tėvų bus nuolatiniame kontakte su užsikrėtusiu vaiku jam galios sąlyga, kad jis izoliuojasi su vaiku iki 10 jo ligos dienos ir dar 13 dienų po to. 

Kitas tėvas turi izoliuotis atskirai, tad jam izoliacija bus skaičiuojama nuo paskutinės sąlyčio dienos, t. y. dažniausiai dienos, kada sužinomas testo rezultatas. 

Tai reiškia, kad tik vienam iš tėvų turėtų būti taikomas ilgesnis izoliacijos terminas, ne abiem?

Taip, vienas iš tėvų turi prižiūrėti užsikrėtusį vaiką, kitas – privalo izoliuotis atskirai ir jam taikomas 14-likos dienų nuo paskutinio kontakto izoliacijos terminas.  

Kaip izoliuojama tokiu atveju, jei vienišas užsikrėtęs tėvas, mama ar globėjas turi prižiūrėti nesergantį vaiką, o kitų asmenų, galinčių pasirūpinti vaiku, nėra?

Tokiu atveju vaikui, kuris gyvena su užsikrėtusiu asmeniu, izoliacija bus skaičiuojama pagal formulę 10+13, t. y. vaikas izoliuojasi iki 10 sergančio tėvo, mamos ar globėjo ligos dienos ir dar 13 dienų po to.

Ar izoliacijos forma 10+13 gali būti taikoma tuo atveju, jei serga vienas iš tėvų, o kitas yra sveikas ir gali pasirūpinti vaikais?

Negali. Tokiu atveju, jei yra sveikų asmenų, kurie gali prižiūrėti vaikus, taip ir turėtų būti daroma. 

O kaip tokiu atveju, jei namuose vienas vaikas susirgo gruodžio 18 d., jam infekcija patvirtinta gruodžio 21 d., visi kiti šeimos nariai buvo izoliacijoje, tačiau gruodžio 23 d. susirgo ir antrasis vaikas?

Žmogus turi izoliuotis po kiekvieno rizikingo kontakto su užsikrėtusiuoju koronavirusine infekcija. Tad tokiu atveju, šeimos nariams, kurie turėjo rizikingą kontaktą su antruoju užsikrėtusiu vaiku, bus perskaičiuojamas izoliacijos laikas, t. y. bus vertinama, kada buvo paskutinė sąlyčio diena ir įskaitant ją bus perskaičiuojamas 14-likos dienų laikotarpis.

Tai reiškia, kad, jei tėvai bus turėję kontaktą su vaiku gruodžio 23 d., kuomet pasireiškė simptomai, jiems izoliacija bus perskaičiuota iki sausio 5 d. imtinai, nepaisant, kad dėl sąlyčio su pirmuoju vaiku izoliacija turėjo baigtis anksčiau.  

Išimtis numatyta tik tiems, kurie patys yra persirgę COVID-19 – tris mėnesius nuo susirgimo jiems izoliuotis nereikia, net ir turėjus didelės rizikos sąlytį.

Ar gali didelės rizikos sąlytį turėjusieji susitrumpinti izoliaciją?

Galimybė sutrumpinti izoliacijos laiką numatyta tik tam tikroms asmenų grupėms, t. y. medikai, pareigūnai, aukščiausi valstybės pareigūnai (https://nvsc.lrv.lt/lt/visuomenei/nvsc.lrv.lt/sutrumpinti). Visiems kitiems galioja 14 d. izoliacijos laikotarpis, tad susitrumpinti izoliacijos laiko galimybės nėra.

Ar galima keisti izoliacijos vietą?

Taip, galima. Izoliuotas asmuo turi kreiptis į NVSC ir gauti leidimą nuvykti į kitą izoliavimo vietą, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių ją turi pakeisti (leidimas išduodamas tik nuvykimui į izoliacijos vietą). Tą būtina padaryti NVSC interneto svetainėje.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro informacija

 

Nuo metų pradžios – didesnės socialinės išmokos

Nuo 2021 metų pradžios didėja baziniai socialinių išmokų dydžiai, o kartu ir piniginė socialinė parama nepasiturintiems žmonėms, šalpos pensijos, mokamos neįgaliesiems, našlaičiams ar minimalaus socialinio draudimo stažo nesukaupusiems senjorams, tikslinės kompensacijos neįgaliesiems su specialiaisiais poreikiais.

„Didėjant baziniams socialinių išmokų dydžiams, kartu auga ir įvairios išmokos patiems pažeidžiamiausiems šalies gyventojams: skurdą patiriantiems žmonėms, senjorams, vaikams, žmonėms su negalia ir kitiems. Tikimės, kad po truputį augančios išmokos, prisidės prie sunkiausiai besiverčiančių gyventojų nepritekliaus ir atskirties mažinimo“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

 

Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigalioja šie baziniai socialinių išmokų dydžiai:

  • BAZINĖS SOCIALINĖS IŠMOKOS DYDIS – 40 eurų (2020 m. – 39 eurai)

Padidinus šį dydį, atitinkamai padidės nuo jo priklausančių išmokų dydžiai: vienkartinė išmoka vaikui, išmoka vaikui, išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui, vienkartinė išmoka nėščiai moteriai, globos (rūpybos) išmoka, vienkartinė išmoka įsikurti, globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas, išmoka besimokančio ar studijuojančio asmens vaiko priežiūrai, išmoka gimus vienu metu daugiau kaip vienam vaikui, išmoka įvaikinus vaiką, vaiko laikinosios priežiūros išmoka, laidojimo pašalpa, parama palaikams parvežti, artistų kompensacinė išmoka, vaikų išlaikymo išmoka, socialinė parama mokiniams.

Tokias išmokas, kompensacijas ir socialinę paramą gauna apie 600 tūkst. žmonių.

 

  • ŠALPOS PENSIJŲ BAZĖS DYDIS – 143 eurai (2020 m. – 140 eurų)

Padidinus šį dydį, šalpos išmokos, priklausomai nuo išmokos rūšies ir gavėjų kategorijos, padidės nuo 1,5 euro (šalpos našlaičių pensija) iki 6,75 euro (šalpos neįgalumo pensija asmenims, netekusiems 100 procentų darbingumo iki 24 metų amžiaus).

Šalpos išmokos užtikrina minimalias pajamas neįgalumo ar senatvės atvejais jokių pajamų negaunantiems arba labai mažas pajamas gaunantiems asmenims.

Tai palies apie 60 tūkst. gaunančių šalpos pensijas: našlaičius, vaikus su negalia, nuo vaikystės neįgalius suaugusius asmenis, kitus neįgaliuosius ir senatvės pensijos amžiaus sulaukusius žmones, kurie nesukaupė minimalaus stažo valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti.

 

  • TIKSLINIŲ KOMPENSACIJŲ BAZĖS DYDIS – 120 eurų (2020 m. – 117 eurų)

Padidinus tikslinių kompensacijų bazės dydžius, žmonėms, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, tikslinė kompensacija padidės 3,3 euro, o tiems, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, – 1,8 euro.

Tiems, kam nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tikslinė kompensacija padidės 7,8 euro, o kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis – 5,7 euro.

Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, paskirtos iki 2018 m. gruodžio 31 d., padidės 1,5–3 eurais. Slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos, paskirtos iki 2018 m. gruodžio 31 d., padidės 7,5 euro.

Tokias kompensacijas šalyje gauna apie 93 tūkst. asmenų.

 

  • VALSTYBĖS REMIAMŲ PAJAMŲ DYDIS – 128 eurai (2020 m. – 125 eurai)

Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidės nuo 85,5 iki 87,6 euro.

Šis dydis aktualus nustatant piniginę socialinę paramą nepasiturintiems žmonėms, teisę į socialinę paramą mokiniams, papildomą išmoką vaikui, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti bei kitą socialinę paramą. 

 

 

 

Atmintinė tėvams / vienam iš tėvų, kreipiantis į Tarnybos teritorinius skyrius dėl vaiko teisės bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu užtikrinimo

Nesant teismo sprendimo, kuriuo nustatyta vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu / motina tvarka  ar nepriimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo:

1.    tėvai supažindinami su teisiniu reglamentavimu dėl tėvo / motinos bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko teise bendrauti su abiem tėvais, išaiškinamos vaiko tėvų teisės ir pareigos, galima teisinė atsakomybė už netinkamą tėvų valdžios įgyvendinimą;

2.    organizuojami pokalbiai su tėvais (derinamas laikas telefonu, išsiunčiami kvietimai ir pan.), orientuojant juos į vaiko poreikių bendrauti su abiem tėvais supratimą;

3.    išklausoma abiejų tėvų nuomonė dėl skyrium gyvenančio tėvo / motinos bendravimo su vaiku galimai kylančių sunkumų, aptariamos kiekvieno tėvo / motinos bendravimo su vaiku galimybės, išklausoma vaiko nuomonė (esant poreikiui, siūlytina naudoti 2014-10-20 Tėvų galimybių ir gebėjimų užtikrinti vaiko poreikių patenkinimą klausimyną; vaiko nuomonės išklausymas turi būti fiksuojamas pildant Tarnybos direktoriaus 2019-06-14 įsakymu Nr. BV-201 patvirtintą pavyzdinę Vaiko nuomonės išklausymo akto formą); siekiama išsiaiškinti vaiko norus ir galimybes bendrauti su tėvu / motina (popamokinė veikla, užimtumas, galimybė paruošti pamokas, sveikatos problemos, santykiai su tėvu / motina ir kt.);

4.    siūloma tėvams pateikti savo pageidaujamą bendravimo su vaiku tvarką. Esant ginčui, siūloma spręsti abipusiu susitarimu atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus;

5.    tarpininkaujama atstovams pagal įstatymą ieškant geriausių sprendimų dėl vaiko interesų užtikrinimo bei sudaroma laikina bendravimo tvarka tėvų bendru susitarimu. Tėvams pasiekus bendrą susitarimą, jis šalių pasirašomas ir išaiškinama geranoriška jo vykdymo tvarka;

6.    įspėjama dėl nepilnamečio vaiko neįtraukimo į tarpusavio konfliktus (paaiškinamos neigiamos pasekmės vaiko raidai, savijautai, primenama tėvų pareiga – užtikrinti geriausius vaiko interesus, nepažeisti jo teisių, nenaudoti smurto ir t.t.), pasiūloma susipažinti su informacija (patarimais) interneto svetainėje www.pagalbavaikams.lt, skyriuje „tėvų skyrybos“, kreiptis vaiko tėvams psichologinės pagalbos (dėl patiriamų išgyvenimų) ir (arba) į vaiko psichologą, kuris padėtų vaiko tėvams suprasti kaip tinkamai elgtis su vaiku, geriau suvokti vaiko poreikius, išgyvenimus, išklausyti pozityvios tėvystės mokymo kursus, ar kreiptis į mediatorių, siekiant priimti geriausiai vaiko interesus atitinkančius sprendimus; įspėjama dėl galimų apribojimų bendrauti su vaiku, jeigu tai reikalinga vaiko interesams užtikrinti.

7.     tėvams išaiškinama, kad esant ginčui, tik teismas priima sprendimus dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu / motina tvarkos nustatymo, kurie yra privalomai vykdytini Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat priverstinė teismo sprendimų vykdymo tvarka, galimos teisinės pasekmės;

8.    paaiškinama galimybė ginčo atveju kreiptis į teismą jei geranoriškai nesutariama dėl vaikų bendravimo su abiem tėvais tvarkos (kreipimosi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos keitimo, ir kt.), siūloma savivaldybėse teikiama nemokama teisinė konsultacija;

9.    paaiškinama privalomosios ikiteisminės mediacijos šeimos bylose procedūra, informuojama, kad dėl detalesnės informacijos gali būti kreipiamasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą;

10.  gavus vaiko tėvų kreipimąsi / prašymą / skundą dėl jų sutartos bendravimo tvarkos būdų / formų (susitarimų nesilaikymo, susitarimų pažeidimų, esant dėl to vaiko tėvų ginčui), bet kai nėra pažeista vaiko teisė matytis ir bendrauti su tėvu / motina ir / ar kai procedūriniai susitarimų pažeidimai nepažeidžia kitų vaiko teisių ir geriausių interesų (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) II skyrius), kreipimasis / prašymas / skundas nagrinėjamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Prašymų ir skundų nagrinėjimo bei asmenų aptarnavimo Tarnyboje taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2018-06-19 įsakymu Nr. BV-91 (su vėlesniais pakeitimais) nustatyta tvarka ir terminais;

11.  gavus pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą atliekami VTAPĮ 36 str. nurodyti veiksmai;

12.  atlikus vaiko situacijos vertinimą, bet nenustačius vaiko teisių pažeidimų (nenustačius būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį ir nenustačius vaiko apsaugos poreikio), tačiau įžvelgiant tam tikros pagalbos poreikį arba jei apie tokį poreikį išsako vaikas ir (ar) vaiko atstovai pagal įstatymą, vadovaujantis Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo 23 p., Atvejo vadybos tvarkos aprašo IV skyriumi, raštu kreipiamasi į vaiko gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos skyrių, atsakingą už socialinių paslaugų teikimą, perduodant socialinių paslaugų poreikį pagrindžiančią informaciją.

Jeigu nagrinėjant pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, priimtas sprendimas neatlikti vaiko situacijos vertinimo, tačiau įžvelgiant tam tikros pagalbos poreikį arba jei pagalbos poreikį išsako vaikas ir (ar) vaiko atstovai pagal įstatymą, informacija apie pagalbos gavimo galimybes, suteikiama vaikui ar (ir) vaiko atstovams pagal įstatymą;

13.  vykstant tęstiniams tėvų ginčams dėl vaiko teisės bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu užtikrinimo, aiškinamasi ir vertinama, ar abiejų tėvų, kitų vaiko artimųjų elgesys, ar jų tarpusavio bendravimas atitinka geriausius vaiko interesus, aktyviai siekiama visų ginčo baigtimi suinteresuotų šalių bendradarbiavimo, konsultuojama ir aktyviai tarpininkaujama sprendžiant tėvų tarpusavio nesutarimus, aktyviai padedama jiems surasti sprendimus, ieškoma kitų veiksmingų priemonių, kurios užtikrintų pagalbos šeimai specialistų ir tėvų tarpusavio bendradarbiavimą, tiesioginį ir nuolatinį skyrium gyvenančio tėvo / motinos bendravimą su vaiku;

14.   Aktyviai siekiama bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslo – užtikrinti pastovų ir tiesioginį vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip įgyvendinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Tinkamas bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių vykdymą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai įgyvendinamas vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas. Bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymas galimas ne tik aktyviais tėvo (motinos), su kuriuo gyvena vaikas, veiksmais, kliudančiais skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku, bet ir nesikooperavimu, t. y. aktyviais veiksmais neskatinant vaiko ir tėvo (motinos) bendravimo.

15.  Paaiškinama, kad vieno iš tėvų kliudymas skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai bendrauti su vaiku gali būti vertinamas kaip vaiko teisių pažeidimas ir vieno iš tėvų, kuriam kliudoma bendrauti, teisių pažeidimas, taip pat kaip netinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas (piktnaudžiavimas tėvų valdžia) ir esant Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekse nustatytiems pagrindams, vaiko atstovams pagal įstatymą gali būti taikoma administracinė atsakomybė už trukdymą / nesudarymą sąlygų skyrium gyvenančiam tėvui / motinai bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime;

Kai teismas yra priėmęs sprendimą dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu / motina tvarkos ar nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo:

1.    tėvai supažindinami su teisiniu reglamentavimu dėl tėvo / motinos bendravimo tvarkos su vaiku, jo teise bendrauti su abiem tėvais, išaiškinamos vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos, tėvų valdžios turinys, atsakomybė, galimas apribojimų taikymas bendravimui su vaiku, jeigu tai reikalinga vaiko interesams užtikrinti;

2.    išaiškinamas teismų sprendimų privalomumo principas - įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tėvams paaiškinama, kad teismas nustato tokią bendravimo tvarką, kokia ji galima pagal esamą situaciją, o  teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje, t. y. pasikeitus ir / ar atsiradus aplinkybėms, dėl kurių nustatytos bendravimo tvarkos neįmanoma vykdyti arba nustatytai tvarkai nebeatitinkant geriausių vaiko interesų ( CK 3.175 straipsnio 3 dalis );

3.    Išaiškinamas teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslas – užtikrinti pastovų ir tiesioginį nepilnamečio vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip įgyvendinant vaiko teisę į šeimos ryšius. Tinkamas bendravimo su vaiku tvarkos vykdymas apima ne tik susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, darančių vykdymą negalimą, bet ir pareigą imtis reikiamų priemonių, kad būtų realiai įgyvendinamas vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktas, jų tarpusavio ryšio atkūrimas ir palaikymas. Bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymas galimas ne tik aktyviais tėvo (motinos), su kuriuo gyvena vaikas, veiksmais, kliudančiais skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku, bet ir kooperavimosi pareigos nevykdymu, t. y. aktyviais veiksmais neskatinant vaiko ir tėvo (motinos) bendravimo.

4.    tėvai supažindinami su vykdymo proceso ypatumais antstoliui vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, kuriuose numatyti veiksmai susiję su nepilnamečiu vaiku;

5.    akcentuojama, kad Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nėra įgaliota užtikrinti teismo sprendimų (nutarčių) vykdymą, tačiau, atsižvelgdama išskirtinai į vaiko interesus, Tarnyba imasi priemonių motyvuojant vaiko atstovus pagal įstatymą vykdyti teismo nutartį (sprendimą), t. y.:

a.    išaiškina vaiko atstovams pagal įstatymą jų teises ir pareigas (sprendimus privalo vykdyti asmenys, kurių atžvilgiu jie yra priimti, nepiktnaudžiauti tėvų valdžia, vadovautis geriausių vaiko interesų viršenybės principu ir kt.);

b.    imasi aktyvių veiksmų ir priemonių siekiant padėti tėvams konstruktyviai išspręsti sunkumus bei nesutarimus, trukdančius užtikrinti skyrium gyvenančio tėvo / motinos bendravimą su vaiku, deda pastangas įtikinti tėvus peržengti esamas kliūtis, informuoja apie galimybes pasinaudoti psichologo, mediatoriaus ar kito reikalingo specialisto pagalba;  

c.     aktyviai (ne formaliai teikdami atsakymus su siūlymu ginčą spręsti teisme), padeda kartu su vaiku negyvenančiam tėvui / motinai palaikyti tiesioginius ir nuolatinius ryšius su vaiku, siekia visų ginčo baigtimi suinteresuotų šalių bendradarbiavimo;

6.    prireikus tėvai nukreipiami į savivaldybes dėl nemokamos teisinės konsultacijos suteikimo;

7.    pasiūloma tiesiogiai kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo / nutarties vykdymo, akcentuojant, kad teismų priimtų sprendimų vykdymo funkcija yra išimtinai deleguota antstoliui;

8.    įspėjama dėl nepilnamečio vaiko neįtraukimo į tarpusavio konfliktus (paaiškinamos neigiamos pasekmės vaiko raidai, savijautai, primenama tėvų pareiga – užtikrinti geriausius vaikų interesus, nepažeisti teisių, nenaudoti smurto ir t.t.), pasiūloma susipažinti su informacija (patarimais) interneto svetainėje www.pagalbavaikams.lt, skyriuje „tėvų skyrybos“, kreiptis vaiko tėvams psichologinės pagalbos (dėl patiriamų išgyvenimų) ir (arba) į vaiko psichologą, kuris padėtų vaiko tėvams suprasti kaip tinkamai elgtis su vaiku, geriau suvokti vaiko poreikius, išgyvenimus, išklausyti pozityvios tėvystės mokymo kursus, ar kreiptis į mediatorių, siekiant priimti geriausiai vaiko interesus atitinkančius sprendimus;

9.    gavus vaiko tėvų kreipimąsi / prašymą / skundą dėl procedūrų, nustatytų teismo sprendime, nesilaikymo, kai nėra pažeista vaiko teisė matytis ir bendrauti su tėvu / motina (pavyzdžiui, vaiką vienas iš tėvų kitam atvežė vėliau / anksčiau nei nustatyta teismo sprendime) ir / ar kai procedūriniai teismo nustatytų susitarimų pažeidimai nepažeidžia kitų vaiko teisių ir geriausių interesų (VTAPĮ II skyrius), kreipimasis / prašymas/ skundas nagrinėjamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Prašymų ir skundų nagrinėjimo bei asmenų aptarnavimo Tarnyboje taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2018-06-19 įsakymu Nr. BV-91 (su vėlesniais pakeitimais) nustatyta tvarka ir terminais;

10. gavus pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą atliekami VTAPĮ 36 str. nurodyti veiksmai;

11. atlikus vaiko situacijos vertinimą, bet nenustačius vaiko teisių pažeidimų (nenustačius būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį ir nenustačius vaiko apsaugos poreikio), tačiau įžvelgiant tam tikros pagalbos poreikį arba jei apie tokį poreikį išsako vaikas ir (ar) vaiko atstovai pagal įstatymą, vadovaujantis Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo 23 p., Atvejo vadybos tvarkos aprašo IV skyriumi, raštu kreipiamasi į vaiko gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos skyrių, atsakingą už socialinių paslaugų teikimą, perduodant socialinių paslaugų poreikį pagrindžiančią informaciją.

Jeigu nagrinėjant pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, priimtas sprendimas neatlikti vaiko situacijos vertinimo, tačiau įžvelgiant tam tikros pagalbos poreikį arba jei pagalbos poreikį išsako vaikas ir (ar) vaiko atstovai pagal įstatymą, informacija apie pagalbos gavimo galimybes, suteikiama vaikui ar (ir) vaiko atstovams pagal įstatymą;

12. išaiškinus teismo sprendimų privalomumą ir priverstinio vykdymo teisinį reglamentavimą, tačiau esant kartotiniams analogiško turinio kreipimamsis / prašymams / skundams dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu / motina užtikrinimo bei tėvui / motinai vengiant pateikti vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti, sprendžiama dėl tikslingumo atlikti šios Atmintinės dalies 9-11 punkte nurodytus veiksmus, pakartotinai informuoti asmenis dėl galimų veiksmų siekiant priverstinio vykdymo ar teismo nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo. Nustačius pasikartojantį tėvų pareigų nevykdymą ir (ar) vaiko tėvo / motinos veiksmus / neveikimą, neatitinkančius geriausius vaiko interesus, vertinama ar toks tėvo / motinos / abiejų elgesys (ne)turi administracinio nusižengimo veikos požymių, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 16 punkte įtvirtintu pagalbos viršenybės principu, sprendžiama dėl to, ar yra pagrįsta ir tikslinga inicijuoti administracinio nusižengimo teiseną bei imtis aktyvių veiksmų administracinei atsakomybei už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams taikyti;

Tarnybos teritorinis skyrius, gavęs informaciją iš antstolio apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu / motina tvarkos pažeidimų:

1.    antstoliui informavus apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo, kuriuose numatyti veiksmai, susiję su nepilnamečiu asmeniu (vaiku) (teismo sprendimus, kuriais nustatoma vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarka ir kt.), susipažinus su gauta medžiaga ir siekiant užtikrinti vaiko teisių apsaugą ir nustačius poreikį, teikia prašymą antstoliui dėl psichologo paskyrimo vykdymo procese. Tėvams / vienam iš tėvų išaiškinama, kad psichologas kviečiamas antstolio patvarkymu;

2.    antstoliui prašant pateikia turimą informaciją apie šeimą (antstoliui pareikalavus – informacija teikiama raštu);

3.    prireikus, kartu su antstoliu aptaria sprendimo vykdymo priemonių pobūdį ir jų vykdymo tvarką. Išaiškinama tėvams / vienam iš tėvų, kad išnagrinėjęs turimą medžiagą, antstolis priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos;

4.    antstoliui prašant teikia rekomendacijas (Rekomendacijų forma patvirtinta Tarnybos direktoriaus 2019-12-31 įsakymu Nr. BV-374), bendradarbiauja su antstoliu vykdymo proceso metu.

5.    dalyvauja antstoliui atliekant vykdymo veiksmus vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo.

 

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia 

Tarnybos veiklos statistiniai duomenys 

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

X