NAUJIENOS

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbo tvarka karantino metu

Lietuvoje daugėjant užsikrėtimų koronavirusu (COVID-19) ir Vyriausybei paskelbus karantiną nemažoje dalyje šalies teritorijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, siekdama efektyviai prisidėti prie situacijos valstybėje suvaldymo, vėl ima taikyti viruso plitimo stabdymo priemones. Tarnyba užtikrina, kad reagavimas į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus dėl to nenukentės. Dėl koronaviruso šalyje susiklosčiusi situacija nekeičia pagrindinės Tarnybos užduoties – ginti kiekvieno vaiko teises, užtikrinti geriausius jo interesus. Visos Tarnybai priskirtos funkcijos yra vykdomos, dalis jų – nuotoliniu būdu.

Reagavimas į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus

Per karantiną į galimus vaiko teisių pažeidimus reaguojama įprastai, procedūros nėra keičiamos. Vykdydami šias funkcijas Tarnybos darbuotojai naudoja visas būtinąsias asmens apsaugos priemones.

Gavus pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, Tarnybos darbuotojai, kaip ir iki šiol, vyksta į šeimos namus ar kitą įvykio vietą. Prieš tai operatyviai išsiaiškinama ar toje vietoje, į kurią vykstama, yra sąlyčio tikimybė su koronavirusu sergančiu žmogumi, ar asmenys esantys su vaikais arba patys vaikai jaučia koronaviruso simptomus.

Pas tas šeimas, kuriose koronavirusas nenustatytas ir jo simptomų niekas nejaučia, vykstama dėvint apsaugines veido kaukes ir pirštines.

Jei darbuotojai vyksta į tokią šeimą, kuri yra saviizoliacijoje ar yra įtariama, jog kas nors iš šeimos narių serga Covid-19 arba turėjo sąlytį su sergančiuoju, vaiko teisių specialistai dėvi ne tik apsaugines veido kaukes bei pirštines, bet ir kombinezonus, antbačius bei kitas privalomas apsaugos priemones.

Jei šeimos, pas kurią vykstama, nariai patys neturi asmens apsaugos priemonių, Tarnybos darbuotojai jas šeimai suteikia.

Tarnybos automobilių salonų paviršiai po kiekvienos kelionės, kai automobiliais buvo vežami vaikai, yra dezinfekuojami specialiomis dezinfekavimo priemonėmis.

Mobiliosios komandos veikla

Esant karantino sąlygoms, į krizę patekusioms šeimoms pagalbą teikiančios Tarnybos mobiliosios komandos darbo taip pat nenutraukia. Pirmąjį kartą pas iki šiol kontakto su mobilia komanda neturėjusią, šeimą, kuriai šių specialistų pagalba būtina, ir toliau vykstama tiesiogiai. Naudojamos visos būtinos apsaugos nuo koronaviruso priemonės. Kitus kartus, jei situacija šeimoje nėra kritinė

ir jei šeima turi galimybę bendrauti per nuotolį, konsultacijos jai teikiamos nuotoliniu būdu. Jei šeima neturi techninių galimybių ar yra būtinybė pagalbą teikti susitinkant, Tarnybos darbuotojai vyksta į fizinius susitikimus, naudodami reikalingas apsaugos priemones bei laikydamiesi saugaus atstumo.

Klientų aptarnavimas

Atsižvelgiant į blogėjančią epidemiologinę situaciją, prioritetas teikiamas klientų aptarnavimui nuotoliniu būdu. Jei yra galimybė, Tarnybos darbuotojai, ypač tose savivaldybėse, kuriose įvestas karantinas, su interesantais bendrauja telefonu ar elektroniniu būdu. Kiekvieno teritorinio skyriaus patalpose (gerai matomoje vietoje arba ant durų) yra informacinis pranešimas kokiu būdu ir į ką kreiptis visais rūpimais klausimai.

Fiziškai Tarnybos patalpose priimami tik iš anksto užsirašę interesantai ir tik neatidėliotinu reikalu tais atvejais, kai bendravimas nuotoliniu būdu yra komplikuotas ar visai neįmanomas. Fizinis klientų apsilankymas Tarnybos patalpose vyksta tik užtikrinus saugų atstumą ir dėvint apsaugines veido kaukes. Po kliento apsilankymo patalpos vėdinamos.

Tarnybos darbuotojai yra aprūpinti būtiniausiomis priemonėmis

Siekdami apsaugoti save ir kitus, bendraudami su vaikais, šeimomis ir kitais asmenimis, Tarnybos darbuotojai dėvi visas asmens apsaugos priemones: vienkartines veido kaukes arba respiratorius, skydelius, pirštines, naudojasi dezinfekciniu skysčiu rankoms, jei reikia, dėvi vienkartinio ir daugkartinio naudojimo kombinezonus, pagal poreikį dezinfekuojami ir tarnybinių automobilių salonai.

Globojamų vaikų aplankymai

Esant poreikiui, Tarnybos darbuotojai vykdo vaiko globos peržiūrą, lanko vaiką jo gyvenamojoje vietoje – globos namuose, šeimoje ar šeimynoje ir bendrauja su vaiku. Per apsilankymą naudojamos visos būtinosios asmens apsaugos priemonės.

Planiniai globojamo vaiko aplankymai atidedami arba, esant poreikiui, vykdomi nuotoliniu būdu.

Vaiko apklausos ir specialistų dalyvavimas teismuose

Vaiko teisių apsaugos specialistai, naudodami visas būtinas apsisaugojimo priemones vyksta ir į pareigūnų vykdomas vaikų apklausas.

Jei yra galimybė, ir teismo posėdžiuose dalyvaujama nuotoliniu būdu.

Darbuotojų darbo vietos

Tarnybos darbuotojai, ypač tose savivaldybėse, kuriose paskelbtas karantinas, dirba nuotoliniu būdu. Tarnybos darbuotojų darbas organizuojamas taip, kad būtų užtikrinamas reagavimas į visus galimus vaiko teisių pažeidimus.

 

Alytuje - daugiau paslaugų raidos sutrikimų turintiems vaikams

„Neretai susiduriame su vaikais, šeimomis, kuriems būtinos raidos specialistų paslaugos. Iki šios vasaros nežinojome, ką jiems parekomenduoti, į kokią įstaigą mūsų regione nukreipti, kad netektų vykti į kitus Lietuvos miestus, apsunkinant ir taip jau sudėtingą šeimos situaciją. Todėl Alytuje įkurtas Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos dienos centras tapo gerąja naujiena ne tik šeimoms, kurioms reikalinga specialistų pagalba, bet ir vaiko teisių gynėjams“, - sako Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Žaneta Abromaitienė.

Pasak Alytuje birželio mėnesį duris lankytojams atvėrusio Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos dienos centro personalo, teikiamos paslaugos prieinamos visiems, kam jos būtinos, o ateityje planuojama praplėsti ir teikiamų paslaugų spektrą. Daug bendraujama, tariamasi su aktyviais regiono tėvais, auginančiais vaikus su raidos sutrikimais, socialiniais darbuotojais, vaiko teisių gynėjais. Įsiklausoma į specialistų nuomonę, šeimų poreikius.

Centre teikiamos kompleksinės paslaugos vaikams nuo trijų metų. Nustatę paciento poreikius medikai skiria reikalingas jam paslaugas. Tai gali būti darbas su ergoterapeutu, psichologu, psichoterapeutu, logopedu, socialiniu darbuotoju. Paslaugos Vaikų psichikos dienos centre yra nemokamos, tačiau vienas vaikas per metus gali gauti ne daugiau kaip vieną paslaugų kursą, kuris trunka mėnesį.

„Gera žinia, kad šeimos gali gauti šias paslaugas Alytaus vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos dienos centre. Tai didelė pagalba šeimai, nes dažnai sužinoję iš specialistų vaiko diagnozę tėvai kartu išgirsta ir palinkėjimą daug dirbti. O kaip tai daryti, kas galėtų padėti buvo neaišku“, - mintimis dalijosi Klementina Gruzdienė, Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“, tarybos pirmininkė.

Ką reikėtų daryti, jeigu manote, jog jūsų vaikui reikia raidos specialistų pagalbos?

Pirmiausiai reiktų kreiptis į vaikų poliklinikoje dirbantį psichiatrą. Būtent šis specialistas atliks reikiamus tyrimus ir nustatys vaikui reikalingas paslaugas. Gydytojas skirs siuntimą į Alytaus vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos dienos centrą.

 

Kuo gali padėti vaiko teisių gynėjas, kai skiriasi pora, turinti vaikų?

Skyrybos – labai sunkus ir jautrus laikotarpis visai šeimai. Itin skaudžių išgyvenimų tėvų skyrybos sukelia vaikams. Kartais skyrybų procese tenka dalyvauti ir vaiko teisių gynėjams. Pagrindinis jų tikslas – daryti viską, kas įmanoma, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai ne tik šiuo skaudžiu laikotarpiu, bet ir po jo. 

Apie tai, kuo gali padėti ir ką konkrečiai veikia  vaiko teisių specialistai, kai skiriasi pora, turinti vaikų, kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus patarėja Indre Kryžiūte.  

–Kada ir kaip vaiko teisių specialistai dalyvauja šeimos skyrybų procese? 

–Tai labai priklauso nuo to, kaip skiriasi vaiko tėvai. Jei skiriasi bendru sutarimu, tai vaiko teisių specialistai dažniausiai procese išvis nedalyvauja ir apie tokią bylą net nežino. Tėvai tarpusavyje sudaro sutartį dėl santuokos nutraukimo ir tarpusavyje susitaria su kuriuo iš jų lieka gyventi vaikas, kaip bus organizuojamas vaiko bendravimas su kitu iš tėvų, išsprendžia vaiko išlaikymo klausimą. Išimtinais atvejais, jei teismui, susipažinus su šia sutartimi, kyla kokių nors abejonių, yra kreipiamasi į mūsų tarnybą ir prašoma pateikti išvadą, ar tos sąlygos, dėl kurių tėvai susitarė, atitinka vaiko interesus. 

–Kokiais konkrečiais atvejais teismui gali kilti abejonių ir jis gali kreiptis į tarnybą dėl išvados? 

–Vienas iš atvejų - kylančios abejonės dėl tėvų susitartos bendravimo su vaiku tvarkos. Tvarka gali pasirodyti per daug ribojanti vieno iš tėvų teises ar neatitinkanti vaiko interesų. Pavyzdžiui, vaikui aštuoneri metai. Tėvai susitaria, kad tėvas turi teisę pasiimti vaiką tik dviem valandom per savaitę, be nakvynių, turi  teisę su vaiku bendrauti tik mamai dalyvaujant. Tuomet tarnyba sprendžia, ar tokia tvarka tikrai atitinka geriausius vaiko interesus. 

Kartais teismui gali kelti abejonių numatyta pinigų suma vaikui išlaikyti. Pavyzdžiui, tėvai (ar vienas iš tėvų) gali bandyti susitarti, kad būtų priteista labai maža pinigų suma (tarkime, 50 eurų) vaikui išlaikyti ir, kaip mažos sumos kompensacija, vaikui priteistas kažkoks turtas, tarkime, buto dalis. Tokia tvarka teismui gali kelti abejonių, nes išlaikymo paskirtis yra tenkinti kasdienius vaiko poreikius, tokius kaip pavalgyti, apsirengti, nuvykti į mokslo įstaigą, lankyti būrelį ir pan. Butas, tokiu atveju, galėtų užtikrinti vaiko poreikį turėti namus, bet gali nukentėti kitų vaiko poreikių tenkinimas. Be to, jei vaikas bus buto savininkas, jam teks ir jo išlaikymo našta. Taigi, būna visokių teisinių „kabliukų“. Jei teismui kyla abejonių, jis gali prašyti tarnybos nuomonės. 

–Tarnyba, prieš teikdama nuomonę teismui, į ką atsižvelgia pirmiausiai? 

–Visada visais atvejais žiūrima, ar yra užtikrinti geriausi vaiko interesai. Tarnyba tikrina, ar turi duomenų apie šeimą, ar joje buvo fiksuota vaiko teisių pažeidimų, ar tėvams nėra apribota jų valdžia. Gal, pavyzdžiui, tėvai ar vienas iš tėvų neturi teisės priimti sprendimų dėl vaiko.  

–Ar prieš teikdami išvadą teismui vaiko teisių specialistai apsilanko besiskiriančioje šeimoje? 

– Kai tėvai skiriasi bendru sutarimu, mes tik labai retais atvejais gauname teismo prašymą išklausyti vaiko nuomonę, tarnybos specialistai šeimoje paprastai nesilanko. Tokiu atveju pagal mūsų turimą informaciją įvertiname sąlygas, dėl kurių tėvai susitaria ir teikiame teismui išvadą. Išskirtiniais atvejais, jei teismas prašo išklausyti vaiko nuomonę, tarnybos specialistai gali vykti į šeimą.  

Jei tėvai nesutaria dėl skyrybų (nesutarimų gali būti dėl skyrybų sąlygų, kaltės, turto dalybų, bendravimo su vaiku) ir skiriasi ginčo teisena, tada tarnybos specialistai vyksta į šeimą, atlieka tuo metu reikalingus veiksmus.  

–Papasakokite plačiau, ką konkrečiai veikia vaiko teisių specialistai, kai vaiko tėvai nesutaria ir skiriasi, teisiniu terminu kalbant „ginčo teisena“? 

-Skiriantis privaloma išspręsti nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo ir bendravimo klausimus. Jeigu tėveliai skiriasi nesutardami dėl šių klausimų, tarnybą privaloma įtraukti į bylą kaip išvadą teikiančią instituciją. Gavę iš teismo tokį ieškinį, mes privalomai turime lankytis abiejų tėvų namuose, ištirti buities sąlygas, išklausyti vaiko nuomonę ir pateikti teismui „Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą“ bei „Vaiko nuomonės išklausymo aktą“. Taip tiksliai vadinasi šie dokumentai. 

–Ar tarnybos darbuotojai turi pakankamai kompetencijų apklausti vaiką? 

–Skyrybų bylose dalyvauja ir su teismu bendrauja tarnybos specialistas - teisininkas, o tirti sąlygų į šeimą dažniausiai vyksta specialistas - gynėjas. Šis specialistas, kaip ir nemaža dalis kitų Tarnybos darbuotojų, yra įgijęs psichologijos žinių. Tarnyba savo darbuotojams nuolat rengia mokymus apie bendravimą su vaikais, vaiko išklausymą. Įprastai šiuos mokymus veda psichologai.  

Kokio amžiaus vaikų nuomonė jau yra išklausoma?  

–Kalbamės su bet kokio amžiaus vaiku, jei tik jis jau moka kalbėti. Žinoma, pokalbio turinys būna skirtingas priklausomai nuo to, kokio amžiaus yra vaikas. Didesnio vaiko, kad ir šešiamečio, galima tiesiai paklausti su kuo jis nori gyventi. Greta to, galima užduoti ir bendro pobūdžio klausimus: ką tu veiki su mama, ką su tėčiu? Su mažesniais vaikais bendraujama kitaip. Kaip pavyzdys, vaiko paprašoma nupiešti svajonių namus, paklausiant, ką į tuos namus pasiimtų gyventi kartu – mamą ar tėtį, o galbūt dar ką nors. Tokio pokalbio tikslas yra suprasti, koks tuo metu yra vaiko santykis su kiekvienu iš tėvų.  

–Ar yra įstatyme įtvirtinta, kokio amžiaus vaiko pasakymas, kad nori gyventi su mama ar tėčiu, yra privalomas vykdyti?  

–Amžiaus riba nenumatyta. Kiekvieno vaiko nuomonė turi būti išklausyta. Į kiekvieno vaiko nuomonę privalu atsižvelgti. Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad vaiko nuomonė yra vienas iš reikšmingų įrodymų byloje, kuri gali daug pasakyti apie bylos visumą ir kontekstą. Žinoma, jei vaikas mažas, jis dar negeba pasakyti savo nuomonės. Tokiu atveju bandoma įvertinti vaiko ir tėvų tarpusavio santykius, kaip vaikas jaučiasi su kiekvienu iš tėvų.  

Svarbu pabrėžti, kad dažniausiai vaikai teigiamai atsiliepia ir apie tėtį, ir apie mamą, ir beveik visada sako: „aš noriu, kad tėveliai gyventų kartu, noriu gyventi su jais abiem“. Tada teismui akcentuojame, jog yra akivaizdu, kad vaikas turi artimus santykius su abiem iš tėvų ir kad yra labai svarbu ir po skyrybų užtikrinti vaiko galimybę pilnavertiškai bendrauti su abiem tėvais. 

Dažniausiai tarp tėvų nebūna ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos. Praktika rodo, jog dažniausiai vaikai, visgi, lieka gyventi su mama, o tėčiai tam neprieštarauja. 

–Plačiau papasakokite apie šeimos aplinkos sąlygų tyrimą. Į ką tarnybos darbuotojai atkreipia dėmesį apsilankę šeimoje? 

–Visų pirma noriu patikinti, kad tėveliai neturėtų baimintis į namus įsileisti vaiko teisių specialistą. Jis tikrai nėra ir nebus priešiškai nusiteikęs. Apsilankymo metu jis vertina, ar šeimos gyvenamoji aplinka saugi vaikui, ar užtikrinami jo poreikiai. Yra populiaru manyti, kad vaiko teisių specialistai privalomai tikrina šaldytuvą – ar jame yra maisto, taip pat – patalynės baltumą. Tačiau specialistai vaiko aplinką vertina daug plačiau, žvelgdami į kontekstą bei aplinkybes. Produktų pilnas šaldytuvas nereiškia, kad vaikas visą laiką sotus ar nepatiria smurto, o apytuštis šaldytuvas - kad vaikas neturi ko valgyti ar yra nemylimas. Vaiko netyčia kakava aplieta paklodė nėra požymis, kad vaikas gyvena netinkamoje aplinkoje. Visai kas kita, jei namuose, auginant kūdikį, nėra jam reikalingų sauskelnių ar vystyklų, įtarimą gali kelti, jeigu vaikas neturi nė vieno žaislo, jei namuose pavyksta rasti vos kelis vaiko drabužėlius, o ir tie patys purvini, suplyšę. Galbūt visur mėtosi alkoholio buteliai, vaistai, patys namai tapę nebesaugūs vaikui. Taigi, šeimos aplinkos sąlygų įvertinimo metu visuomet objektyviai ir supratingai apžiūrima buitis, juk joje gyvena vaikas.   

–Kartais besiskiriančių porų nesutarimai būna labai dideli. Dėl ko tuomet dažniausiai kyla kivirčai?  

– Dažniausiai nesutarimų kyla dėl vaikui išlaikyti reikalingos pinigų sumos. Toks ginčas, dažnai labiau panašėja į ginčą dėl pinigų nei dėl vaiko. Bylų, kuomet tėvai tarpusavyje stipriai kivirčijasi dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku, kelia priešinius reikalavimus, sakyčiau, yra iki dešimties procentų skyrybų bylų, su kuriomis susiduria vaiko teisių gynėjai. Daugėja bylų, kuriose tėčiai kelia reikalavimus, nori patys auginti vaikus, nesutinka su tuo, kad tik mama rūpintųsi vaiku. Tokia tendencija, manau, yra susijusi su tuo, kad keičiasi tėčių supratimas apie tėvystę, savo vaidmenį vaiko gyvenime.  

–Kurią pusę tokiu atveju gina vaiko teisių gynėjai? 

–Vaiko teisių gynėjai negina nei tėčio, nei mamos. Jie rūpinasi, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai. Tokios bylos paprastai pasižymi tuo, kad abu vaiko tėvai būna pajėgūs tinkamai auginti vaiką ir vaikas juos abu myli. Nagrinėjant bylą iš esmės, tarnyba teismui, kaip minėjau, turi pateikti išvadą. Prieš ją pateikdami, mes atsižvelgiame į aplinkybių visumą. Visų pirma klausiame vaiko nuomonės, atsižvelgiame į jo norą. Jei šeima dar iki skyrybų proceso pradėjo gyventi atskirai, žiūrime su kuo gyvena vaikas, su kuo jis kartu eina šiuo pokyčių laikotarpiu, su kuo jis natūraliai liko. Taip pat atsižvelgiame į tai, kur vaikas mokosi, kur lanko būrelius. Gal kitas iš tėvų gyvena toli, gal išsikraustė į kitą miestą. Vertiname ir tėvų užimtumą. 

–Jei skiriasi pora, kuri turi ne vieną vaiką ir tėvai nori vaikus „pasidalinti“. Kaip tokiu atveju elgiasi vaiko teisių gynėjai, kokios pozicijos laikosi?    

–Prioritetas teikiamas tam, kad vaikai nebūtų išskirti. Visada ieškome geriausio varianto, juk tarp brolių ir seserų dažniausiai yra artimi santykiai, kurie yra labai reikšmingi. Dažnai vaikai psichologiškai palaiko vienas kitą, ypač, vykstant skyrybų procesui. Kartu jiems lengviau išgyventi šeimos skyrybų laikotarpį. Jei tarp tėvų yra konfliktas, atskiriant vaikus, nesinori supriešinti ir jų. Tai galėtų įvykti, jei vaikai būtų išskirti.  

Vis dėlto, negalime teigti, kad visada yra blogai, kai vaikai išskiriami. Tai labai priklauso nuo konkrečios situacijos. Tikrai būna atvejų, kai tarp vaikų yra didelis amžiaus skirtumas ir, tarkime, paauglys berniukas nori gyventi su tėčiu, o kitas vaikas yra dar labai mažas ir yra labai prisirišęs prie mamos.  

Taigi, prioritetas būtų neišskirti vaikų, tačiau noriu dar kartą pabrėžti, kad visada atsižvelgiame į konkrečią situaciją.  

–Daugėja atvejų, kai vaikas vienodai laiko gyvena ir su tėčiu, ir su mama, nuolat keliauja tai į vienus, tai į kitus namus. Ar susiduriate su tokiais atvejais? Kaip į tokius atvejus reaguoja vaiko teisių gynėjai? 

–Išties daugėja bylų, kai tėvai prašo nustatyti tokią bendravimo tvarką, kai vaikas gyvena pusę laiko su vienu iš tėvų, pusę – su kitu. Šimtais dar tokių bylų nėra, bet jų daugėja.  

Iš esmės mes nesame prieš tokią tvarką. Ir Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad galima tai daryti. Tačiau kiekvienu atveju vertinama individualiai, atsižvelgiama ne į tėvų patogumą, o į tai, ar tinka toks gyvenimo būdas konkrečiam vaikui. Rūpinamasi, kad tai vaiką kuo mažiau trikdytų. Nuolatinis keliavimas iš vienų namų į kitus gali traumuoti sėslesnį vaiką. Tokia tvarka vienaip gali veikti mažesnį vaiką, kuris turi mažiau daiktų, kitaip – vyresnį.  

Turėjome vieną bylą, kai mergaitė grojo pianinu, buvo daug investuojama į jos muzikinių gebėjimų vystymą. Pianinas stovėjo mamos namuose. Tėtis prašė nustatyti pusę mergaitės gyvenimo laiko su juo (kas dvi savaites), tačiau jis neturėjo pianino. Siūlėme tėčiui spręsti šią problemą, kad būtų užtikrinta galimybė mergaitei lavintis. 

Vaiko teisių gynėjai atsižvelgia į visus aspektus. Patikėkite, kai tarp tėvų yra ginčas, situaciją išnagrinėjame iki siūlelio ir viską sudėliojame vaiko labui. 

 

„Vaiko konstitucija“ kiekvienam šalies moksleiviui

Spalio 25-oji - Konstitucijos diena ir šį, pagrindinį aukščiausios teisinės galios įstatymą Lietuvoje turi ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos pagrindu parengtoje „Vaiko konstitucijoje“ apibrėžtos svarbiausios jaunųjų šalies piliečių teisės ir pareigos. Tad visą šią savaitę – minint Konstitucijos dieną – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai įvairiose šalies mokyklose su vaikais diskutavo apie konstitucijoje įtvirtintas vertybes, dalino „Vaiko konstitucijas“ jų dar neturintiems mokiniams. 

„Į spalvingą „Vaiko konstituciją“ sudėtos pamatinės vertybės, leidžiančios vaikams džiaugtis saugia ir laiminga vaikyste. Svarbu, kad mažiausi mūsų šalies piliečiai suprastų – suaugusiems jie svarbiausi, o jų teisės įtvirtintos ne mažiau svarbioje „Vaiko konstitucijoje“, – kalbėdama apie mokyklose vykusių Konstitucijos pamokų prasmę, sakė Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Žaneta Ginaitė.

Konstitucijos pamokas mokyklose vedę specialistai įsitikino, kad mokiniai puikiai žino savo teisę mokytis, reikšti nuomonę, turėti teisę į asmeninį gyvenimą ar gydymą. Vaikai supranta ir teisės būti išgirstiems ir išklausytiems svarbą. Tačiau reikia nepamiršti, kad ši teisė tuo pačiu yra ir pareiga išklausyti bei gerbti kito nuomonę. 

„Kiekviena teisė reiškia pareigą – apie tai kalbamės su vaikais. Jie turi tai žinoti, suprasti, mokėti prisiimti atsakomybę – kad augtų sąžiningais, atsakingais, tolerantiškais piliečiais. Džiugu, kad diskutuojant apie teises ir pareigas, pastarųjų vaikai žino daugiau ir lengvai vardina iš kiekvienos teisės kylančią pareigą“, – apibendrindama susitikimus su vaikais, sakė Ž. Ginaitė.

„Vaiko konstitucijos“| pamokose kalbėta ne tik apie teises ir pareigas, diskutuota apie pagarbą kitam, patyčias ir smurto netoleravimą.

Moksleiviams priminta, kur reikėtų kreiptis pagalbos, jeigu patiria patyčias, smurtą ar jaučiasi skriaudžiami.

Primename, kad pagrindinės vaiko teisės yra: teisė į vardą ir pilietybę; teisė gauti išsilavinimą; teisė gyventi visavertį gyvenimą; teisė turėti savo nuomonę ir ją reikšti; teisė žinoti savo tėvus ir bendrauti su jais; teisė būti apgintam nuo bet kokio pobūdžio smurto; teisė turėti asmeninį gyvenimą ir laisvę; teisė vartoti gimtąją kalbą.

Pagrindinės vaiko pareigos yra: mokytis; gerbti savo tėvus ir globėjus bei kitus asmenis; saugoti savo sveikatą; gerbti savo valstybę ir įstatymus; laikytis visuomenės priimtų elgesio taisyklių ir kt.

 

Moksleivių tarybos savanoriai: pasigendame geros žinios

Alytaus miesto savivaldybės mokinių tarybos savanorius sudomino vaiko teisių gynėjų veikla. Pasidalinti savo mintimis apie vaiko teises jie nusprendė susitikime su Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojais.

„Mums jau įprasta, kad kalbos apie Vaiko teisių tarnybą asocijuojasi su neigiama informacija ir nuskriaustais vaikais, tačiau mes pasigendame gerosios žinios“, - susitikime kalbėjo Gabija, mokinių tarybos vicepirmininkė.

Įtampa dėl karantino, mokymasis nuotoliniu būdu, taikomi apribojimai įtaką daro ne tik  fizinei, bet ir emocinei vaikų gerovei. Vaikai norėjo sužinoti, kaip tarnybos specialistai gali jiems padėti emociškai sunkiu metu.

 „Kiekviena vaiko diena turi būti saugi, ne tik fiziškai, bet ir emociškai, nepriklausomai nuo to ar jis įprastai eina į mokyklą, ar mokosi nuotoliniu būdu. Vaiko teisių gynėjai pasirengę išgirsti vaiko balsą ir nedelsdami reaguoti, padėti sunkioje situacijoje, nukreipti reikiama linkme“, - kalbėjo Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Vaiko teisių gynėjams labai svarbi vaikų nuomonė, todėl dialogas su mokinių tarybos savanoriais atvėrė kelis klausimus, kuriuos būtina aptarti su visais moksleiviais.

„Mes labai norėtume sužinoti, ką jūs dirbate, kokiais principais vadovaujatės, kokia jūsų kasdieninė veikla, kaip gaunate pranešimus apie vaiko teisių pažeidimus. Laukiame jūsų susitikimuose mokyklose, tačiau su sąlyga, kad prisistatymas nebus formalus ir nuobodus. Susitikimai turi būti įdomūs bei patrauklūs vaikams ir jaunimui“, - mintimis dalijosi Karolina, mokinių tarybos pirmininkė.

Jaunuoliai teigė, kad vaikus būtina šviesti smurto tema, kad pastarieji gebėtų atpažinti jį ir greičiau kreiptis pagalbos į mokytojus, tėvus, draugus ar vaiko teisių gynėjus.

Išklausę socialinės darbuotojos pasakojimą apie tai, kaip dirba mobilioji Vaiko teisių skyriaus komanda, sužinoję, kaip galima susisiekti su vaiko teisių gynėjais ir gauti pagalbą, vaikai stebėjosi, kiek daug įvairių veiklų vykdo šie specialistai ir net patys pasvarstė apie galimybę po studijų tapti vaikų gynėjais.

Pasidarę atsisveikinimo nuotrauką su skyriaus darbuotojais, jaunuoliai atviravo, kad patys jau seniai  turi Tarnybos kasmet vaikams dalijamas „Vaiko konstitucijas“. Išsinešdami šūsnį „Vaiko konstitucijų“, jie pažadėjo išdalinti jas tiems, kas jų dar neturi ir galbūt pamiršo savo teises.

 

Prekyba žmonėmis gali slėptis po artima vaiko draugyste

Prekybos žmonėmis aukomis Lietuvoje neretai tampa vaikai ir paaugliai, o visuomenė sunkiai identifikuoja šio nusikaltimo formas. Prekyba žmonėmis gali slėptis po nekalčiausiai atrodančiais ryšiais: draugyste, pagalba sunkioje situacijoje, galimybe paaugliui vasarą užsidirbti ar net po romantiška meilės istorija. Į prekybos žmonėmis pinkles gali pakliūti bet kuris vaikas ar paauglys, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties.

Dažniausiai vaikai išnaudojami seksualiai

Per paskutinius dešimt metų pastebimai išaugo prekyba žmonėmis Europos Sąjungos (ES) viduje – per 70% prekybos žmonėmis aukų buvo būtent ES piliečiai. Pagal LR Vidaus reikalų ministerijos pateikiamus duomenis, 2019 m. Lietuvoje nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis pripažinti 39 asmenys, iš jų – 4 nepilnamečiai.  Nors oficialūs skaičiai nėra dideli, nukentėjusių tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje yra kur kas daugiau, nei skelbiama.

Įvairių sričių specialistai, tyrėjai, socialiniai darbuotojai, vaiko teisių gynėjai dirba tam, kad užkirstų kelią šiems nusikaltimams, o pastebėję jų požymius nedelsdami imtųsi veiksmų bei juos nutrauktų. Identifikuoti prekybą žmonėmis daug lengviau, kai kalbame apie realius atvejus. Pareigūnai, savo darbe susiduriantys su prekybos žmonėmis apraiškomis, išskiria ryškiausius pavyzdžius, kai pasinaudojama vaikais, tai – prostitucija, pornografija ar kitos seksualinio išnaudojimo formos, priverstinis darbas arba paslaugos, priverstinis elgetavimas, privertimas daryti nusikalstamas veikas, darbas vergijos sąlygomis, nelegalus įvaikinimas, paimami organai, kiti panašūs tikslai.  Nors dažnai į piktavalių tinklą įkliūva socialiai labiau pažeidžiami vaikai, kurie daug laiko praleidžia gatvėje, jaučiasi atstumti ar neturi draugų, neturi pakankamai lėšų savo būtiniausiems poreikiams tenkinti, visgi prekybos žmonėmis aukomis gali tapti ir pasiturinčių, rūpestingų šeimų atžalos. Neretai paaugliai nori įgyti autoritetą, draugauti su toje aplinkoje autoritetingais bendraamžiais. Gali pasitaikyti ir iš pirmo žvilgsnio, nieko blogo nežadanti romantiško susižavėjimo istorija.

Vaikų ir jaunuolių verbavimo būdai

Asmenys, kurie tikisi vaiką užverbuoti, kurį laiką jį stebi, susipažįsta su jo įpročiais, dienotvarke, gyvenimo sąlygomis. Vaikai gali būti kalbinami gatvėje, prie mokyklos, kitose, iš pažiūros, nepavojingose vietose. Ilgainiui su vaikais užmezgamas ryšys, pradedama bendrauti, tai gali būti draugiškas pašnekesys, pavaišinimas svaigalais, kokia nors dovana. Jeigu vaikas neturi pinigų atsilyginti už vaišes ar dovanas, jam pasiūloma atidirbti. O darbas gali būti įvairus, vaikas gali būti verčiamas vogti, o pavogtus daiktus atiduoti savo skolintojams, taip pat gali būti, jog vaiką išveš į kitą miestą, kur jo nepažįsta ir privers elgetauti, o gautus pinigus vėliau atims, gali būti, kad vers platinti svaigalus savo bendraamžiams.

Kurį laiką vaikas gali net nesuvokti, jog jis yra išnaudojamas, yra tapęs draugų parankiniu ir daro nusikalstamas veikas, norėdamas įtikti, tačiau pats yra nusikaltimo auka. Už visko slypi išnaudojimas ir grasinimai. Vieną kartą kažką pavogęs ar kitą nusižengimą padaręs vaikas, yra priklausomas nuo nusikaltėlių, nes jie žino šią jo paslaptį ir grasina įduoti policijai, tėvams, jeigu pastarasis ir toliau neatlikinės vis naujų nusikaltėlių užduočių. Pasitaiko istorijų, kai į prekeivių žmonėmis tinklą patenka įsimylėjusios merginos ar vaikinai, stokojantys artimųjų ir bendraamžių dėmesio, jie piktavaliams – itin lengvas taikinys, nes dėl meilės, kito žmogaus artumo ir rūpesčio galima padaryti daug ką. Tam neretai naudojama vadinamoji „lover boy“ („įsimylėjėlio vaikino“ – lietuviškai) schema, kai simpatiškas, turtingas vaikinas ar mergina parodo dėmesį potencialiai aukai, susidraugauja, prisipažįsta apie šiltus jausmus, dovanoja dovanas, gal net supažindina su draugais, vėliau pasiūlo, kad ir trumpam, išvykti drauge į užsienį užsidirbti. Tokiu būdu prikalbinti jaunuoliai gali būti išvežami dirbti į viešnamius, arba dirbti nepakeliamomis sąlygomis vergovei prilygstančius darbus. „Lover boy“ taip pat gali paprašyti vaiko, paauglio pozuoti labai atviro turinio nuotraukoms, teigdamas, kad tai taps jų meilės prisiminimu ir niekas jų nepamatys. Žinoma, vėliau šis vaikiškas pasitikėjimas panaudojamas pornografinio turinio vaizdų gamybai ir platinimui.

Tapti prekybos žmonėmis aukomis nepilnamečiai gali net neišvykę į užsienį. Pakanka susirasti darbą vasarai ir pakliūti į nesąžiningų verslininkų įmonę.

Jeigu pradėjus dirbti kavinėje, šiltnamiuose ar dar kokioje nors paaugliams darbą siūlančioje vietoje, nesudaroma raštiška sutartis, dirbama vergiškomis sąlygomis, nenormuotą darbo dieną, o atėjus valdžios institucijų atstovams patikrinti darbovietės, jus verčia slėptis, žinokite, tai išnaudojimas, vedantis į prekybą žmonėmis.

Kaip atpažinti vaiką, kuris pateko į verbuotojų pinkles

Vaiko teisių gynėjai ragina tėvus aktyviau domėtis savo vaikų gyvenimu, draugais, poreikiais. Atkreipkite dėmesį į tai, ar jūsų vaikai nepakeitė savo įpročių, gal vakarais jie vis vėliau grįžta namo. Atsiradę nauji brangūs daiktai taip pat gali išduoti papildomas, nežinia iš kur atsirandančias vaikų pajamas arba neaiškias dovanas. Taip pat nerimą turėtų sukelti ir netikėtai išaugę vaiko materialiniai  poreikiai, galbūt, jis kažkam skolingas ir turi sumokėti arba atidirbti. Atkreipkite dėmesį ar vaikai negrįžta apsvaigę, gal juos kas nors vaišina psichiką veikiančiomis medžiagomis, už ką vėliau reikalaus atsilyginti.

Pakitęs vaikų bendravimas, uždarumas arba agresija, nuotaikų kaita signalizuoja apie prastą vaiko emocinę būseną, patirtus išgyvenimus, skriaudas, gal net baimę. Pastebėję įtarimus keliantį vaikų elgesį pasidomėkite, kas tai nulėmė. O įtarę, kad jūsų vaikas tapo prekybos žmonėmis auka nedelsdami kreipkitės pagalbos.

 Svarbu nebijoti drąsiai kreiptis pagalbos. Vaikams ir paaugliams, manantiems, kad įkliuvo į prekiautojų žmonėmis žabangas, vaiko teisių gynėjai pataria nebijoti kreiptis į žmones, kuriais pasitiki, taip pat – policiją, Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojus, kitus specialistus. Nebijokite bausmės, nes jus saugo įstatymai. Nukentėjęs nuo prekybos žmonėmis asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, kurią atlikti jis buvo priverstas. Jei nukentėjote nuo prekeivių žmonėmis arba įtariate, kad jumis ar jūsų artimaisiais ketina ar ketino pasinaudoti, galite konsultuotis su Tarptautinės migracijos organizacijos Vilnius biuro specialistais telefonu: 8 700 77887 arba siųsdami užklausos formą; kreiptis į artimiausią teisėsaugos instituciją arba Lietuvos kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyrių, telefonu: +370 5 271 9901 arba el. paštu prekybazmonemis@policija.lt;

Pagalba nukentėjusiems asmenims visą parą teikiama Lietuvos „Caritas“ programos „SOS“ numeriu +370 679 61 617, jis skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį.

LR baudžiamajame kodekse prekyba žmonėmis apibrėžiamas kaip veika, kai kas nors pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų, panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus, pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Nusikaltimu laikomi asmens veiksmai, kurių jis imasi, kad kitas asmuo būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

 

Vaiko teisių gynėjas: „Darbo mokykloje nepakako, kad iš tiesų padėčiau vaikams“

Buvęs mokyklos direktorius, paskutinius 12 metų Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbantis gynėjas Jonas Barauskis visą savo gyvenimą skyrė vaikų gerovei ir šeimų švietimui. Nuo pirmosios savo darbo dienos jau kelis dešimtmečius šis pedagogas ir vaiko teisių specialistas turi vieną tikslą – kad šeimose vyrautų santarvė, vaikai augtų laimingi ir gautų viską, ką tik geriausio įmanoma duoti – meilę, atjautą, supratimą, mokslą ir gyvenimo pilnatvę.

,,Man svarbiausia, kad vaikai nekentėtų, kad jaustųsi saugūs, mylimi savo šeimose, kad šeimų  nekamuotų priklausomybės ir nebūtų smurto“, apie savo darbą gražia žemaitiška tarme pasakoja J. Barauskis.

Gyvenimą paskyrė vaikams

Į Valstybės vaiko teisų apsaugos tarnybos Telšių apskrities skyrių J. Barauskis atėjo iš mokyklos vadovo pareigų. Pedagogines studijas 1983 metais baigęs jaunas rusų kalbos ir literatūros mokytojas buvo paskirtas vadovauti Telšių rajono Nerimdaičių pagrindinei  mokyklai.

,,Man visada patiko literatūra, ypač domino gyvenimiškos istorijos, kaip žmonės gyvena. Patiko pamokantys įvairių tautų literatūros kūriniai, visad mėgau ir bendrauti su žmonėmis. Dirbdamas mokykloje, stengiausi, kad visiems vaikams būtų jauku, kad aplinka įkvėptų mokytis ir džiaugtis gyvenimu. Deja, ne kartą esu matęs liūdnas vaikų akis, mačiau, kaip juos veikia aplinka, kurioje geriama, mušamasi, kai tėvai vienas kitą užgaulioja bjauriausiais žodžiais“, pasakoja J. Barauskis.

Pasak pašnekovo, anuomet tokios vaiko teisių apsaugos sistemos kaip dabar nebuvo. Savivaldybės neturėjo vaiko teisių gynėjų, o kaimo mokyklos net nesvajojo apie psichologo ar socialinio pedagogo etatą, nes tada to nebuvo net miestuose.

,,Mokytojai, ir aš, mokyklos direktorius, nedarnių šeimų vaikams buvome ir psichologai, ir guodėjai, ir pagalbininkai. Dirbome su meile, su atjauta, kaip sąžinė liepė. Ėjome į šeimas, kalbėjomės, stebėjome, ar mums pavyksta į nedarnias šeimas įnešti santarvės. Kaime visi vieni kitus pažįsta, buvo baisi gėda, jeigu į šeimą ateina mokytojas ir stengiasi paauklėti vaikų neprižiūrinčius tėvus. Pamokydavome, kaip laikytis švaros, kaip nesibarti ir nesmurtauti, kaip tinkamai duoti pastabas, jei vaikas neruošia namų darbų. Į tuos pokalbius įdėdavome visą širdį ir stengėmės auklėti bendruomenę savo pavyzdžiu – patys atsakingai auginome savo vaikus “,  prisimena J. Barauskis.

Sužinojęs, kad Šiaulių universitete galima įgyti ir socialinio pedagogo specialybę, Jonas vėl sėdo į studento suolą.

,,Labai norėjau turėti daugiau žinių, kaip padėti vaikams. Tada įvyko karjeros posūkis. 2008 metais pradėjau dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir šis darbas man labai patinka – galiu pasitelkti visas savo pedagogo karjeros žinias ir patirtis“, - darbu didžiuojasi vyras.

Bando išmokyti, kad ,,vaikus mylėti nieko nekainuoja“

Kasdien su įvairiomis šeimomis susiduriantis vaiko teisių gynėjas sako, kad visoms joms stengiasi priminti vieną pagrindinę taisyklę – bet kuriam vaikui reikia tėvų meilės ir jų buvimo kartu.  „Svarbu ne šiaip būti, bet skirti laiko pokalbiams su vaiku, leisti vaikui suprasti, kad šeima yra atrama ir atjauta įvairiose gyvenimo situacijose. Dešimtmečiai bėga, bet vaikams visada reikia to paties – kad kas nors juos glaustų nuo pirmos gyvenimo minutės, kad panešiotų ant rankų, paklaustų, kaip sekasi, kad išmokytų obuolius nuo medžio nukrėsti, žemuoges ant smilgos suverti, o gal šuniukui būdą sukalti. Vaikams dalinti meilę nieko nekainuoja, bet tai neįkainojami turtai“,  apie laimės šeimoje suvokimą kalba J. Barauskis.

Nors specialistas pripažįsta, kad problemų turinčių šeimų dar daug ir vaiko teisių gynėjai beveik kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą šeimose, girtavimą, vilties jis nepraranda: ,,Kas kartą, kai aplankome šeimą, kurią ištiko krizė, tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Turime ir Šeimų krizių centrą, kur gali glaustis moterys su vaikais, turime gerus priklausomybių gydymo specialistus, taip pat – mobilias komandas, dirba daugybė savo darbą išmanančių vaiko teisių apsaugos specialistų. Tikėjimas nedingsta, nes matau, kad ir problematiškiausios šeimos visgi geba atsitiesti, išbristi iš alkoholio liūno, susirasti darbus ir gražiai auginti savo vaikus“.

Į savo namus priėmė vaikų namų auklėtinę

Su savo žmona, taip pat pedagoge, J. Barauskis užaugino du sūnus ir dukrą. Vienas sūnus – fotografas, kitas – policijos pareigūnas, o dukra – turizmo specialistė, jau ne vienerius metus šeimos svečiuose laukianti Graikijos saloje Kretoje. Savo meile apipilti vaiko teisių gynėjas jau gali ir trejų metukų anūkę.

,,Į savo vaikus taip pat sudėjau visą meilę ir žinias, mokiau mylėti žmones ir gamtą, gerbti tėvus ir mokytojus, siekti mokslo. Visa tai man grįžo gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės jausmo pavidalu“,- dalijasi J. Barauskis.

Ši šeima meile pasidalinti moka ir su kitais. Kartu praleisti visas vaikystės atostogas pakvietė vaikų globos namų auklėtinę.

,,Auginome savo pirmagimę, atėjo graži vasara ir abu su žmona pagalvojome, kad tikrai yra kažkas, kas vaikų globos namuose įsimintinomis atostogomis pasidžiaugti negali. Nuojauta neapgavo – nuvažiavome į artimiausius tuometinius vaikų globos namus ir pamatėme tuščiuose koridoriuose vaikštinėjančią paauglę. Jos vasaroti niekas nepakvietė. Mūsų šeima nusprendė mergaitei padovanoti vaikišką vasarą – pasiūlėme jai svečiuotis. Vaikas sužydo, atsigavo, ėmė šypsotis, iš karto pritapo mūsų šeimoje. Pasibaigus vasarai sutarėme, kad per kiekvienas mokinių atostogas – ir vasarą, ir rudenį, pavasarį bei žiemą, ši paauglė svečiuosis pas mus. Visiems buvo gera“, - šeimos poelgiu pasidalija J. Barauskis. 

Džiaugiasi sutikęs tuos, kuriems padėjo

Vaiko teisių specialistas sako, kad kitų padėka ir geras žodis yra svarbiausias atlygis už bet kokią pagalbą.

,,Kai einu gatve, prie manęs kartais prieina žmonės. Tai mano buvę mokiniai ir jų tėvai, kartais tie,  kurių šeimomis pasirūpinti man teko dabartiniame darbe. Jie tiesia ranką, norėdami pasisveikinti, kartais pasidalija džiaugsmais ir rūpesčiais, paklausia, kaip aš gyvenu ir padėkoja. Tai – man įrodymas, kad gyvenu ir dirbu teisingai, gi kitaip, manau, neprieitų, nepasisveikintų, rankos nespaustų. Jeigu tektų gyventi dar kartą, vėl rinkčiausi profesiją, kuri man leistų padėti vaikams“, - sako prasmę savo veikloje matantis, Telšių rajone dirbantis, vaiko teisių gynėjas J. Barauskis.

Vaiko teisių gynėjai kvapą gniaužia priklausomybių atsisakiusių šeimų sėkmės istorijos

Priklausomybės ligų specialistė Birutė Jogaitė kasdien savo darbe susiduria su žmonėmis, kurie dėl netinkamo gyvenimo būdo sukelia grėsmę savo vaikams. Kai kurie iš jų giliai įklimpę į priklausomybių liūną ir negeba patys iš jo išbristi. Neretas savo problemą neigia. Birutė yra Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos darbuotoja. Jos darbo tikslas – padėti priklausomybių turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, kad jų vaikai galėtų sugrįžti į saugią šeimą.

Specialistė neslepia – žmonių situacijos, su kuriomis ji susiduria, yra labai sudėtingos. Dažniausiai šie žmonės priklausomi nuo alkoholio. Tačiau didelį nerimą specialistei kelia nauja tendencija – alkoholis neretai vartojamas kartu su raminamaisiais vaistais. Vaiko teisių gynėja laužo mitą, kad su priklausomybėmis susiduria tik asocialios šeimos, „normaliomis“ vadinamose šeimose ši problema ypač kruopščiai slepiama.

Pasak Birutės, sėkmės istorijos jos darbe nėra labai dažnos, tačiau jos itin džiugina, kartais ir užgniauždamos kvapą, nes tų istorijų – laimingi vaikai, pagaliau galintys gyventi ramioje, saugioje šeimoje.

- Kaip atsitiko, kad tapote būtent priklausomybės ligų specialiste?

- Niekada neplanavau ir vaikystėje tikrai nesvajojau dirbti priklausomybės ligų specialiste. Tai tikriausiai likimas. Kai studijavau socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete, mums vieną kursą dėstė apie priklausomybės ligas, kaip dirbti su priklausomais žmonėmis. Man šios paskaitos buvo labai įdomios ir tada pasvarsčiau, kad gal būtų neblogai labiau gilintis į šią sritį. Atsitiko taip, kad bestudijuojant trečiame ar ketvirtame kurse, man pasiūlė ateiti dirbti priklausomybės ligų specialiste Respublikiniame priklausomybės ligų centre Kaune. Ilgai nedvejojau ir nuėjau ten. Man iš karto patiko darbo specifika, matymas, kad žmonės, dėl savo vartojimo praradę viską, sėkmingai gali susikurti naują, daug sąmoningesnį gyvenimą ir jaustis laimingais. Tai tikrai įkvėpė stengtis prisidėti prie šio stebuklo kūrimo.

- Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate – būtent Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje priklausomybės ligų specialiste? Kodėl pasirinkote tokį darbą?

- Vaikus aš visada suvokiau kaip labai pažeidžiamą socialinę grupę. Mes gyvename suaugusiųjų pasaulyje, kuriame visos taisyklės yra sugalvotos suaugusiųjų. Todėl vaikai turi turėti žmones, kurie jiems atstovautų, gintų jų teises. Kitu atveju išlieka didelė rizika, kad vaikai taip ir liks neišgirsti. Jau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre mačiau daug pažeistų šeimų, kuriose auga vaikai. Mačiau kaip dėl tėvų paklydimų kenčia vaikai, kokią didžiulę žalą priklausomybės daro visai šeimai, vaikų raidai, jų emocijoms ir suvokimui apie pasaulį – saugus jis ar grėsmingas. 
Mano, kaip priklausomybės ligų specialistės, darbo tikslas ir prasmė yra atkurti šeimas, bandyti jas stiprinti, suteikti viltį ir tėvams, ir vaikams. Man tai labai svarbu, nes priklausomybės nuo alkoholio ir kitų priklausomybių problema Lietuvoje yra labai opi. Su ja susiduria ne tik socialinę riziką patiriančios šeimos, bet ir nemažai vadinamųjų „normalių“ šeimų. Tik tokiose šeimose daug stipresnis priklausomybės, kaip šeimos paslapties, motyvas.

- Kaip tampama priklausomybės ligų specialistais, kur jie ruošiami? Ar yra galimybė gilinti žinias?

- Lietuvoje ši sritis gana apleista. Jokiame universitete ar kolegijoje nėra ruošiami priklausomybės ligų specialistai. Tai yra didelis trukdis vystyti šią sritį. Prieš kelis metus Priklausomybės ligų asociacija pradėjo vesti mokymus priklausomybės ligų konsultantams.
Prieš penkerius metus, kai aš pradėjau dirbti, dėstė tik tą vienintelį kursą Vyrauto Didžiojo universitete, kurį minėjau. Daugiau žinių ir praktikos aš įgijau dirbdama Respublikiniame Priklausomybės ligų centre. Ten aš turėjau galimybę sudalyvauti kai kuriuose Minesotos programos užsiėmimuose. Tai yra vienas iš priklausomų asmenų gydymo metodų. Iš arti mačiau tuos žmones, stebėjau jų psichologinio sveikimo  procesą. Savo žinias dar gilinau lankydamasi anoniminių alkoholikų (AA) atviruose susirinkimuose. Taip pat lankiau šeimų programos paskaitas Priklausomybės ligų centre. Mačiau tuos žmones, susipažinau su jų gyvenimo istorijomis, jų problemomis ir priklausomybėmis. Žinias apie priklausomybės ligas plėčiau ir skaitydama AA parengtą bei kitą literatūrą.
Esu pastebėjusi, kad Lietuvoje į priklausomybės ligų specialistus žiūrima nelabai palankiai. Kai su žmonėmis pradedi kalbėti apie priklausomybes, apie alkoholio vartojimą, būna net susierzinimo. Tačiau priklausomybės ligų specialistai yra labai reikalingi. Lietuvoje labai daug žmonių, kurie, nors dar neturi priklausomybės, neturi ligos, tačiau nuolat piktnaudžiauja alkoholiu. Jie vaikšto peilio ašmenimis ir yra tik laiko klausimas, kada jie prieis kritinę ribą, nueis į priklausomybę, o jų šeimoms ir jiems patiems prireiks specialistų pagalbos.

- Ką konkrečiai daro Tarnybos priklausomybės ligų specialistas? Kokią pagalbą jūs teikiate?

- Mūsų darbas daugiausia yra konsultacinis. Mes siekiame paskatinti, sumotyvuoti gydytis žmogų, kuris piktnaudžiauja kažkokiomis medžiagomis. Taip pat siekiame paskatinti keisti gyvenimo būdą, nes neužtenka tik praeiti gydymą pagal kažkurį metodą ir jau bus žmogus įveikęs ligą. Ne, taip nebus. Dažniausiai būtina keisti ir netinkamus draugus, laisvalaikio praleidimo būdą, išmokti kaip be cheminės medžiagos susitvarkyti su stresu, atsipalaiduoti ir panašiai.
Atvykę į šeimą, mes siekiame įvertinti esamą situaciją. Aš, kaip priklausomybės ligų specialistė, įvertinu ar šeimoje yra žalingas vartojimas, ar jau galimai priklausomybė. Jei tai yra galimai priklausomybė, tai vertinu kokia yra ligos fazė. Priklausomybė – kaip vėžys, ji turi savo vystymosi stadijas. Nuo jos iš dalies priklauso ir tolimesnės pagalbos priemonės. Esant poreikiui, bendradarbiaujame su priklausomybės ligų centrais, reabilitacijos centrais, anoniminių alkoholikų bendruomenėmis, tarpininkaujame dėl gydymo.

- O kuo skiriasi priklausomybė nuo šiaip išgėrinėjimo, nuo piktnaudžiavimo?

- Norint įvertinti ar tai yra priklausomybė, ar piktnaudžiavimas, reikia žinoti kaip dažnai žmogus vartoja, kokiais kiekiais. Riba tarp piktnaudžiavimo ir priklausomybės yra labai slidi. Jei, pavyzdžiui, žmogus kurį laiką sistemingai, reguliariai vartoja alkoholį, tarkime kiekvieną savaitgalį ir ne po vieną, bet abi dienas – tai jau verta susimąstyti.  Toks elgesys – labai ryškus simptomas, kad ilgainiui išsivystys priklausomybė (jei dar jos nėra). Jei, pavyzdžiui, kiekvieną dieną po darbo vyras išgeria litrą alaus, (nors pagal Pasaulio sveikatos organizaciją vyrui litras alaus kiekvieną dieną dar nesukelia didelės žalos organams, tai yra laikoma tarsi saugia norma), bet aš, kaip priklausomybės ligų specialistė, galiu pasakyti, kad kai žmogus įeina į ritmą, kai alkoholis pakeičia kitus atsipalaidavimo būdus, labai dažnai tampa problema.  Žmogus taip malšina stresą, taip atsipalaiduoja, taip komunikuoja su draugais ir po to jau nebemoka gyventi kitaip.

- Kokių konkrečiai priklausomybių dažniausiai turi žmonės, su kuriais jūs dirbate?

- Vyraujanti priklausomybė yra nuo alkoholio. Tačiau nereikia nuneigti, kad egzistuoja ir priklausomybė nuo narkotikų, nuo vaistų, nuo lošimų – su tuo aš dažnai susidurdavau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre. Dabar, dirbdama Vaiko teisių apsaugos skyriuje, dažniausiai susiduriu su priklausomybe nuo alkoholio ir nuo raminamųjų vaistų. Nedažnai, bet pasitaiko ir priklausomybė nuo narkotikų.
Dar norėčiau pasakyti štai ką: labai neretai iš pradžių identifikuojame, kad šeimoje yra priklausomybė nuo alkoholio, tačiau, pradėjus dirbti su šeima toliau, vėliau išaiškėja, kad greta alkoholio yra ir raminamieji vaistai. Įvertinusi vaistų vartojimo laikotarpį ir eigą, aš įtariu priklausomybę ir tada kreipiu žmogų pas psichiatrą, kad jis įvertintų. Taigi, mes, mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistai, būname tarpine stotele.
Su galima priklausomybe nuo vaistų susiduriu labai dažnai. Tai neramina, nes vaistai labai paveikia žmogaus psichiką, degraduoja žmogaus asmenybė. Pasveikti nuo šios priklausomybės yra labai sudėtinga. Dažnai žmonės vartoja ir alkoholį, ir raminamuosius vaistus lygiagrečiai. Nuo alkoholio apsvaigęs žmogus vaistus vartoja chaotiškai.

- Raminamuosius vaistus žmonės paprastai vartoja siekdami nusiraminti. Alkoholį kartu su vaistais – tikriausiai taip pat. Jūsų manymu, kodėl žmonėms taip dažnai reikia nusiraminimo priemonių?

- Dabar yra labai didelis gyvenimo tempas. Informacinės technologijos įsuka žmogų į užburtą ratą. Jis atsitraukia nuo socialumo, nuo gyvo bendravimo. Žmogui būtina gyvai bendrauti su kitu žmogumi, būtina pabūti gamtoje, nes kitaip jis griebsis greitų atsipalaidavimo metodų – alkoholio, vaistų ar kitų medžiagų. 

- Kaip į jus reaguoja tie žmonės, kuriems jūs teikiate pagalbą? Ar jie noriai priima jūsų pagalbą?

- Daugeliu atvejų tėvai draugiškai bendrauja su visais mobiliosios komandos specialistais, ne tik su manimi, kaip su priklausomybės ligų specialiste, bet ir su mano kolegėmis. Tačiau problemų atsiranda tada, kai nuo žodžių pereiname prie veiksmų etapo, kai žmogus jau turi daryti kažkokius žingsnius, pavyzdžiui: nuvykti į priklausomybės ligų centrą pas psichiatrą, nueiti į anoniminių alkoholikų grupę ar kur kitur. Tada didėja gynybiškumas, atsiranda manipuliacijos. Tai ypač jaučiama kai žmogus dar nėra pripažinęs savo ligos, kai jis yra neigime. Jis su mumis bendrauja gražiai, tačiau ima išsisukinėti, tai esą nueis vėliau, tai atsirado kitokių reikalų, tai nepavyko užsiregistruoti, tai dar kas nors.
Kaip mes sprendžiame šią problemą? Labai svarbu, kad visi specialistai, kurie dirba su tuo žmogumi, kalbėtų jam tą patį, kad laikytųsi tos pačios darbo krypties. Tarkime, jei mes apsisprendžiame motyvuoti žmogų dalyvauti Minesotos programoje ar siųsti gydytis į detoksikacijos skyrių, labai svarbu, kad ir socialinis darbuotojas, ir atvejo vadybininkas bei kiti specialistai, dirbantys su ta šeima, kartotų tą patį. Nes taip didėja tikimybė, kad žmogus pasirinks tinkamai.

- Ar daug savo darbe matėte tikrų sėkmės istorijų, kai priklausomybių turėję tėvai pasikeičia, pagyja ir toliau patys sėkmingai augina savo vaikus, neatkrenta?

- Tikrai būna sėkmės istorijų. Būna ir tokių, kurios užgniaužia kvapą. Pavyzdžiui turėjome vieną kaime gyvenančią šeimą. Visi ją žinojo kaip stipriai girtaujančią šeimą. Abu, ir vyras, ir žmona turėjo gilią, įsisenėjusią priklausomybę. Jie išvyko gydytis į ilgalaikės reabilitacijos bendruomenes. Niekas netikėjo, kad jie tai padarys. Vienas išvažiavo į vieną bendruomenę, kitas į kitą, kadangi šeimos nariai negali gydytis kartu. Mes vėliau iš bendruomenių gavome nuotraukų, kaip tie žmonės atrodo, pasakojimų kaip jie jaučiasi po gydymo. Aš jų negalėjau atpažinti – net išvaizda jų tapo kitokia, atjaunėjo, pagražėjo. Tapo visai kitais žmonėmis, susigrąžino vaikus.
Aišku, tokios istorijos nėra dažnos. Tačiau, dirbant su sudėtingais atvejais, kai priklausomybę žmonės turi po 10 – 15 metų, tai ir vienas – du sėkmės atvejai yra labai reikšmingas pasiekimas. Juk kalbame apie vaikus, apie jų laimę ir galimybę augti saugioje šeimoje.

- Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

- Šiame darbe reikia labai daug kantrybės, nes dažnu atveju teigiami pokyčiai šeimose vyksta labai lėtai. Negalima skubinti. Jei, kaip specialistė, skubinsi pokyčius, vis tiek naudos nebus, nes žmogus dar nebus pasirengęs tiems pokyčiams. Reikia išlaukti. Ypač reikia kantrybės, kai priklausomybė akivaizdi, o žmogus ją neigia. Tada reikia žmogui aiškinti, su juo kartu analizuoti vartojimą, praradimus, situacijas, kai vartojime buvo prarasta kontrolė. To reikia, kad žmogus galėtų iš šono pažvelgti į savo vartojimą ir padidintų kritiškumą. Labai svarbu, kad pats žmogus patikėtų, jog turi priklausomybę. Tam kartais reikia labai daug laiko, pastangų ir sistemingo darbo.
Be kantrybės mano darbe reikia empatijos, atjautos žmogui. Mes susiduriame su situacijomis, kai tėčiai ar mamos labai netinkamai elgiasi su savo vaikais: smurtauja, neprižiūri. Kai bendrauji su tais žmonėmis, pamatai, kad jų pačių gyvenimo istorijos skaudžios, jie kažkada buvo patys labai stipriai sužeisti, traumuoti, apleisti biologinių tėvų. Iš esmės, jie neišmoko gyventi kitaip. Labai svarbu neteisti tų žmonių, o bandyti suvokti kas jų gyvenime atsitiko, kad jie tokiais tapo.
Mano darbe taip pat labai reikalingas asmenybės tvirtumas, stiprios psichologinės žinios, nes priklausomybe sergantys žmonės yra labai linkę manipuliuoti.

- Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

- Manau, kad tikrai keičia. Jis stiprina mane kaip asmenybę, augina. Aš jaučiu, kad dirbu prasmingą darbą. Tai yra labai svarbu žmogaus gyvenime. Į darbą aš einu su džiaugsmu ir užsidegimu.

 

Diplomuota teisininkė ir vaiko teisių specialistė už sėkmingą gyvenimą dėkinga tik globėjų šeimai

Marija Muchambetalijeva Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje Raseinių rajone dirba teisininke. Ji neslepia, kad didžioji svajonė visada buvo – teisininkės karjera. Jauna moteris savimi pasitiki, jai sekasi siekti tikslų. Tuo tarpu vaikystėje, neturėdama nė penkerių, pati kūrė krosnį šaltuose namuose, rūpinosi jaunesniu broliu, mamos ištisas dienas nebuvo. Savo charakterį, emocinę būseną ir pasiekimus vaiko teisių specialistė vadina išskirtinai ją užauginusios šeimos nuopelnu.

Tiesiog bandė išlikti, kitokio gyvenimo nepažino

Nuo šešerių Marija jau augo globėjų šeimoje. Iki tol ne vieną kartą dėl nepriežiūros buvo palikusi mamos namus, grąžinta atgal ir vėl paimta iš nesaugios vaikui aplinkos.

„Nedaug atminty iš to laiko, prabėgo kone dvidešimt dveji metai. Iškyla vaizdai, kaip kuriu pečių, vystau jaunesnį broliuką, maitinu, migdau. Namuose viena, vakaras. Mama kažkur seniai išėjusi. Negaliu pasakyti, kad liūdėjau ar jaučiausi blogai, tuomet tiesiog kitokio gyvenimo nepažinojau, man atrodė, kad viskas taip ir turi būti“, – atvirauja Marija, glausdama pusantrų metukų dukrytę Ana Mariją.

Tik patyrusi kitokius santykius ji suvokė, kokia liūdna buvo ankstyva vaikystė: nuolatinis nepriteklius, apleistumas, mažam žmogučiui sunkiai pakeliama atsakomybės našta ir jokio saugumo.

Marija nejaučia nuoskaudų, mamos nekaltina. Priešingai, yra dėkinga, kad kartu su dabartiniu gyvenimo draugu, brolių ir sesers tėčiu, kuris, jos manymu, padėjo mamai susiimti, užaugino nuostabius  jaunesniuosius vaikus. Tapusi močiute, moteris dabar ieško ryšio su dukra ir anūke, pagal galimybes padeda. Pati Marija bando mamą pateisinti: „kiek teko girdėti iš ją pažinojusiųjų jaunystėje, tai mama nė lašo negėrė, buvo abstinentė. Tačiau labai jauna, viena, vedina meilės paliko gimtąjį kraštą, atvyko į Lietuvą nemokėdama kalbos, be artimųjų šalia, sunkiai kabinosi į gyvenimą. Na ir vienu metu paslydo, o tuomet jau sunku buvo sustoti: kompanijos, draugai, išgertuvės“.

Užaugo mylima ir besąlygiškai palaikoma

Nors iš gyvenimo mamos namuose atminty nedaug išlikę, paskutinį atsisveikinimą su namais iki šiol atsimena puikiai. „Pasimetimas, nežinomybė, kažkur tave veda, veža, žmonės nepažįstamai. Laimei, institucinėje globoje ilgai neteko užsibūti, atsirado globoti panorusi šeima. Tuokart viską priėmiau nuolankiai, o pradžiugino tik  žinia, kad naujuose namuose nebereikės miegoti pietų miego, savaitiniame darželyje tai buvo nemaloniausia dienos dalis,“ prisiminimais dalijasi Marija.

Pirmos dienos naujuose namuose baugino. Gal savaitę nedrįso net atsigerti paprašyti. Vaikiškoje galvoje nuolat sukosi neramūs klausimai, į kuriuos atsakymo neturėjo: kiek čia bus, ar grįš namo, ar gali pasitikėti šalia esančiais žmonėmis. Bet labai greitai pritapo, susidraugavo su globėjų vaikais.

Mokykloje išmoko už save pakovoti. Reikėjo daugiau pastangų nei kitiems išsikovoti autoritetą, pelnyti bendraklasių palankumą. Kur kas sunkiau sekėsi vaikams iš globos įstaigų, jie buvo stigmatizuojami ne vien bendraamžių, bet ir mokytojų.

„Net nejutau, kaip į globėją ėmiau kreiptis „mama“. Puiki moteris: atvira, nuoširdi, – kalba teisininkė. – Sudėtingiausiose situacijose jutau jos paramą. Dėka mamos nuolatinio drąsinimo ir skatinimo, baigiau teisės magistrantūros studijas, neišvykau uždarbiauti į užsienį“.

Turi didžiulę draugišką šeimą

Motinystės džiaugsmais besimėgaujanti jauna mama spinduliuoja ramybe ir pozityvumu: „visada turėjau namus, kur buvau laukiama – graži sodyba vienkiemyje ir dabar tarsi ramybės oazė. Mane užaugino paprasti, didelės širdies žmonės Onutė ir Julius. Jų gyvenimiška išmintis, atsidavimas, šiluma visiems vaikams keitė mus, atvėrė galimybes mokytis, tobulėti, eiti į priekį“.

Pati Marija su vyru augina pirmagimę. Svečių ir bendrystės jiems niekada nestingo. Globėjai turi tris vaikus, juos Marija laiko broliais, kaip ir vėliau nuolatinei globai priimtus dar du berniukus. Visų jų amžiaus panašaus. Ryšys stiprus, kaip ir biologinėje šeimoje. Biologinė mama jau pati užaugino du brolius ir seserį, o du vyresnieji broliai augo močiutės šeimoje. Pilnametystės sulaukusi mergina susirado savo tikrą tėvą, jo šeimoje auga du vaikai, su jais taip pat užsimezgė draugystė.

Marija spėlioja, ar jungtų visus juos tokia ypatinga bendrystė, jei kitaip būtų susiklostęs likimas. Visgi ji mano, kad sunkumai užgrūdino ir suartino, toliau skatina vienam kito laikytis. Pašnekovė didžiuojasi, kad ne vardu kreipiasi į ją broliai, jiems yra „sesė“, šiuo kreipiniu tartum savotišką pagarbų statusą suteikia. 

Darbe su vaikais, geriau nei kiti perpranta jų jausmus

Teisininkė Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirba trejus metus. Per tą laiką įgijo daug žinių, pasitaikė itin sudėtingų akimirkų. „Atvykusi į girtaujančią, smurtinius santykius išgyvenančią šeimą, kitomis akimis matau, ką vaikas jaučia, kas jį neramina, pati tą patyriau“, – dalijasi atsakingame darbe padedančia patirtimi.

Moteris sako, niekada nesuabejojusi, kad vaikui geriausia augti savo šeimoje ir čia pat priduria – „tikroje šeimoje“. „Atsiskirti nuo tėvų, kokie jie bebūtų – tą akimirką yra didelė netektis. Bet tada atsiveria kiti keliai: tėveliams yra stimulas keistis ir susigrąžinti vaikus, o jeigu nepavyks, trūks valios, vaikui užsigydyti žaizdas padės ir visavertį gyvenimą atvers tam specialiai pasirengę žmonės“.

Marija ne kartą pokalbio metu pakartoja, kad globėjų šeima yra geriausia, kas jai nutiko vaikystėje. Į globėją, mamą, ji iki šiol kreipiasi „Jūs“, ir ne dėl atstumo, taip ji nori pabrėžti pagarbą ją užauginusiai moteriai.

„Kad ir ką teko išgyventi, šiandien esu laiminga, šalia manęs daug gerų žmonių. Mano gyvenimo istorijoje didelis vaidmuo teko ir vaiko teisių specialistams. Ypatingai vertinu Raseiniuose tebedirbančių Reginos Klevinskienės, Rimos Bardauskienės profesionalumą ir atsidavimą, net ir sulaukusi pilnametystės jutau jų paramą. Dabar jos – mano kolegės“,- pasidžiaugia Marija.

 

Vilius Ščerbickas – breiko šokėjas, mokytojas ir vaiko teisių gynėjas

Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) budėtojas Vilius Ščerbickas pašventė save darbui su vaikais. Dieną jis mokytojas, padedantis vaikams atrasti pašaukimą šokant breiko stiliaus šokius, naktimis jis VTAS budėtojas, reaguojantis į vaikų pagalbos šauksmą.

Vilius teigia, kad mokydamas vaikus susidūrė su socialinės atskirties pasekmėmis, pastebėjo, kaip vaikai tai išgyvena. Vaikai dažnai neturi motyvacijos kažko siekti, todėl Vilius nusprendė jiems padėti savo darbu.

– Jūsų išsilavinimas – meno pedagogas, šokio bakalauras. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrėte šokiui, gatvės subkultūrai, esate breikeris. Kiek žinau, ne vienerius metus dirbote Veliučionių vaikų socializacijos centre auklėtoju, vaikų globos namuose socialiniu darbuotoju, mokyklose mokytoju, dabar – budėtoju Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Visa jūsų veikla susijusi su vaikais ir jaunimu. Kodėl pasirinkote darbą su vaikais?

– Nesvajojau dirbti su vaikais, būti mokytoju, tačiau mokyti vaikus pradėjau dar pats būdamas vaiku. Augau Rokiškyje, buvau penktokas, kai vieną dieną užsukęs pas draugus radau juos besivartančius ant grindų. Labai nustebau, o vėliau sužinojau, kad jie ruošėsi atrankai į breiko būrelį ir besivartydami bandė breiko judesius. Panorau ir aš sudalyvauti atrankoje. Buvau atletiškas, lankstus, pakankamai stiprus ir praėjau atranką. Tada pasinėriau, galima sakyti, stačia galva į breiką. Po kelerių metų, kai jau buvau šešiolikmetis, man pasiūlė padirbėti vienoje miesto mokykloje, vedžiau breiko pamokas. Tada ir supratau, kad man patinka būti mokytoju, gera dirbti su vaikais.

Baigęs mokyklą 2010-aisiais įstojau į Lietuvos Edukologijos universitetą, tapau diplomuotu mokytoju. Iškart po studijų pradėjau ieškoti darbo Vilniuje ir jo apskrityje, rankiojausi valandas įvairiose mokyklose. Gavau galimybę padirbėti Veliučionių vaikų socializacijos centre, vėliau globos namuose ir galiausiai 2018 metais pamačiau darbo skelbimą, kuriame buvo kviečiama dirbti naujai įsteigtoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje (VVTAĮT). Nei kiek neabejodamas, nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir mane priėmė dirbti budėtoju.

– Kuo šokis, jūsų atveju – breikas, gali padėti vaikui?

– Mano ir mano kartos šokėjų perteikiamos žinios gali užauginti stipresnę šokėjų kartą, kuri galėtų varžytis pasaulinėje scenoje. Manau, savo pavyzdžiu galiu motyvuoti vaikus, jaunimą siekti tikslų, daryti savo gyvenimą geresnį ir gražesnį. Mes būdami vaikai šokti mokėmės savarankiškai, todėl progresas buvo lėtesnis, negu būtų buvęs dirbant su vyresniu profesionalu. Stengiuosi tapti mokytoju, įkvepiančiu vaikus siekti kokybiško rezultato mėgstamoje veikloje.

– Ar jaunam pedagogui buvo didelis iššūkis pradėti dirbti Veliučionių vaikų socializacijos centre?

– Iššūkiai ateina patys, nepaisant nori tu jų ar ne, bet aš niekada nuo jų nebėgau, priimdavau, bandydavau įveikt. Kaip ir darbas socializacijos centre – visko buvo, nepiešiu tos patirties rožinėmis spalvomis, tačiau manau, kad susitvarkiau su visais to meto man mestais iššūkiais. Tikėjau ir tikiu, kad su vaikais ir jaunimu galiu pasidalinti savo patirtimi, mintimis ir, galbūt, nors ir iš šimto vieną, tačiau nukreipti tinkame linkme.

Tuo metu už kai kuriuos savo mokinius buvau vyresnis vos penkeriais metais, kalbėjau jų kalba, supratau jų gyvenimą. Aš irgi nebuvau pavyzdingas vaikas, įsigyvenęs į gatvės subkultūros idėjas praleisdavau pamokas arba bėgdavau iš jų, tam, kad galėčiau siekti savo tikslų, atsiduoti breikui, todėl gerai juos supratau.

Su kai kuriais savo auklėtiniais iš socializacijos centro bendraujame dar ir dabar, kartas nuo karto gaunu žinutes nuo jų. Breiko šokėju netapo nė vienas, tačiau man gera žinoti, kad dalis jų įgijo profesiją, sukūrė šeimas, pasirinko tinkamą kelią.

– Dirbate Vilniaus apskrities VTAS budėtoju. Koks tai darbas?

– Budėtojai dirba vakarais, tuomet kai darbą baigia vaiko teisių gynėjai. Budime visą naktį iki ryto. Savaitgaliais ir švenčių dienomis tenka darbuotis beveik visą parą. Vilniaus apskrities VTAS yra septyni budėtojai, dirbame pakaitomis, dažniausiai, kas trečią naktį.

Gavę pranešimą iš policijos arba VVTAĮT Vidaus administravimo skyriaus koordinatoriaus apie galimą vaiko teisių pažeidimą, iš karto vykstame į įvykio vietą. Nuvykę, nedelsdami pradedame bendrauti su vaikais, imamės priemonių užtikrinti jų saugumą. Prašome tėvų susisiekti su artimaisiais ar žmonėmis, su kuriais vaikus sieja emocinis ryšys, kad pastarieji paglobotų, prižiūrėtų vaikus.

Apmaudu, kai vaikams nesaugu jų pačių namuose, dažniausiai taip nutinka dėl tėvų arba vieno iš tėvų žalingo alkoholinių gėrimų vartojimo, dėl konfliktų, kurie perauga į smurtą. Visa tai tiesiogiai paliečia vaikus, jų jautrią psichiką, skatina nepasitikėjimą suaugusiaisiais.

Jeigu nebūna iškvietimų, lankome globojamus vaikus, taip pat kartais dalyvaujame vaiko apklausose policijos komisariatuose, vykdome kitas vadovo mums pavedamas užduotis.

– Visuomenėje dar gajus vaiko teisių gynėjams taikomas epitetas „vaikų grobikai“. Ar teko susidurti su tokiu požiūriu?

– Susiduriame, dažnai. Mano darbas mokykloje suteikia galimybę supažindinti gimnazijos bendruomenę su VVTAĮT darbu. Žmonės klausosi, domisi, pradeda laužyti sukurtus klaidinančius stereotipus. O budint VTAS, iškvietimų metu, neretai sulaukiame ir priešiškumo, tačiau kai pradedame kalbėti, paaiškiname, kad atvažiavome padėti, paprašome pačių tėvų pagalbos surasti giminaitį, kuris paglobos jų vaikus, tuomet net priešiškai nusiteikę žmonės pradeda ieškoti kontaktų, telefono numerių,  jais pasidalina ir imasi mums padėti. Neretai ir padėkoja, kad padėjome išspręsti iškilusią problemą.

– Kaip pats vertinate suklupusius žmones, su kuriais tenka susidurti budėjimų metu?

– Nesmerkiu jų. Ieškau kontakto, bendrauju. Žinoma, kartais būna sunku rasti pateisinimą. Tačiau, tikiu, kad visi nusipelnė dar vieno šanso, juk viskas, o ypač vaikų likimas, yra jų rankose.

 

Vaiko teisių gynėjas D. Griškaitis: skaudu matyti, kai tėvams vaikai visiškai nerūpi

Alytaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios komandos budėtojas Donatas Griškaitis savo darbe matė visko – vaikų ašarų ir baimės, nuo alkoholio apsvaigusių tėvų siautėjimo, skurdo, akivaizdžios nemeilės, nepriežiūros ir net kraujo klanų. D. Griškaitis prisipažįsta – darbas jo sudėtingas, meilė vaikams, noras jiems padėti yra variklis, kuris suteikia ryžto ir jėgų.

Mobiliosios komandos budėtojai kasdien susiduria su suaugusiais žmonėmis, kurie negeba tinkamai pasirūpinti vaikais, sukelia jiems pavojų. D. Griškaitis sako nei vieno jų nesmerkiantis, „nenurašantis“. Pagrindinis jo tikslas – skubiai padėti vaikui, suteikti jam saugią aplinką. Antrasis vaiko teisių gynėjų darbo etapas – padėti pasikeisti tėvams, kad vaikai galėtų sugrįžti į saugią šeimą.

D. Griškaitis neslepia, kad vis dar pasitaiko manančių, jog vaiko teisių gynėjai yra „vaikų atiminėtojai“, tačiau su tokiu požiūriu jis sako susiduriantis vis rečiau ir tai jį labai džiugina.

–Pagal išsilavinimą esate pedagogas, matematikas – dėstytojas. Kiek žinau, ne vienerius metus dirbote mokyklose mokytoju, vėliau policijoje nepilnamečių reikalų inspektoriumi, o dabar budėtoju vaiko teisių apsaugos skyriuje. Visą laiką dirbate su vaikais. Kodėl būtent su vaikais?

 –Taip, jau beveik keturis dešimtmečius dirbu su vaikais. Matyt toks mano pašaukimas. Dirbu ten, kur galiu padėti vaikams. Kitaip negaliu, man tai labai svarbu. Darbas su vaikais man yra širdžiai mielas. Kai dirbi su vaikais, aiškiai matai savo darbo rezultatą, įdėto triūso rezultatą, matai kaip vaikai auga, kaip vystosi, tobulėja, kaip stojasi ant kojų.
Kai dirbau policijoje, mačiau daug sunkių situacijų, į kurias pakliuvo nepilnamečiai. Aš buvau atsakingas už vaikų apsaugą. Tada pats praėjau sunkią mokyklą profesine prasme. Sakoma: padirbėjus policijoje, jau niekas nebebaisu. Tikrai pritariu. Yra labai skaidu matyti pažeidžiamą, paslydusį, apleistą, stokojantį dėmesio ir rūpesčio, dažnai nemylimą vaiką. Ir dabartinis mano darbas yra tiesiogiai susijęs su vaiko teisių apsauga. Man labai praverčia įgyta pedagoginė ir teisinė patirtis. Tačiau vaiko teisių gynimas yra tokia sritis, kurioje negali stovėti vietoje, turi nuolat tobulėti, nes privalai vaikui padėti skubiai ir profesionaliai, čia ir dabar. Mums, Tarnybos darbuotojams, nuolat rengiami kursai kvalifikacijai kelti, vyksta paskaitos, supervizijos. Teikiama psichologijos žinių, mokoma kaip elgtis konflikto atveju, susidūrus su priklausomybę turinčiu žmogumi, kaip elgtis su vienokią ar kitokią negalią turinčiu vaiku.

 –Papasakokite apie savo darbą. Ką konkrečiai veikia VTAS budėtojas?

 –Gavę pranešimą iš policijos arba mūsų Tarnybos Vidaus administravimo skyriaus koordinatoriaus apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nedelsdami vykstame į įvykio vietą ir imamės būtinų priemonių ten esančių vaikų saugumui užtikrinti. Incidentai dažniausiai būna šeimoje: konfliktai, muštynės, tėvai girtauja, neprižiūri vaikų, smurtauja. 

Mes, budėtojai, taip pat lankome globojamus vaikus, dalyvaujame kratose, kai šeimoje yra nepilnamečių, dalyvaujame vaiko apklausose policijoje, kai sulaikomas nepilnametis, dalyvaujame vaiko apklausoje pasienyje, kai mus iškviečia, vykdome kitas mums pavestas užduotis.

Budėtojai darbą pradeda tuomet, kai baigiasi vaiko teisių gynėjų darbo laikas, taip pat dirba savaitgaliais ir švenčių dienomis. Ateiname į darbą vakarais ir dirbame visą naktį, o savaitgaliais beveik visą parą. 

–Teko girdėti, kad jums darbo padaugėja tomis dienomis, kai yra mokamos socialinės pašalpos. Ar tai tiesa? Ar būna laikotarpių, kai darbo būna daugiau, nei paprastai?

–Taip, iš dalies tiesa, kad tomis dienomis, kai mokamos pašalpos, mums darbo padaugėja. Žmonės gavę „dykus“ pinigus, nemoka su jais elgtis, atsipalaiduoja, prisiperka svaigalų, girtauja, mušasi. Tačiau ne tik pašalpos lemia, kad darbo mums padaugėja. Galima būtų pasakyti, kad veikia ir mėnulio fazės. Jų įtaką pastebi ir policininkai.

Tačiau mums darbo netrūksta bet kuriuo metu. Šeimose įvairūs konfliktai iš niekur nieko įvyksta, ir be šių veiksnių. Dažiausiai į iškvietimus mums tenka važiuoti nakties metu.

Taip pat yra kategorija šeimų, kurios probleminės iš kartos į kartą. Štai pasako man pavardę ir, kadangi aš dirbu jau daug metų, tai matau, kad čia tos pačios šeimos jau kita karta konfliktuoja, yra asocialūs, stokoja socialinių įgūdžių. Destruktyvų gyvenimo būdą tėvai perduoda vaikams.

–Kokios pagalbos į bėdą patekusiam vaikui reikia dažniausiai? Kokių veiksmų jūs turite imtis dažniausiai?

–Dažniausiai mes turime rūpintis laikinu vaiko apgyvendinimu saugioje aplinkoje. Matome, jei šeima girtauja, konfliktuoja, mušasi, turime pasirūpinti vaiku, skubiai jį apsaugoti, užtikrinti jam saugią aplinką. Tai pagrindinis dalykas. Iš karto ieškome giminių ar emociniais ryšiais susijusių asmenų. Prioritetą teikiame tam, kad vaikas liktų savo namuose.

–Ar lengva atrasti kur vaiką padėti, atrasti kas jį laikinai priglaus?

–Kadangi mes reaguojame per valandą laiko nuo pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą, tai jau vykdami į vietą mes bendradarbiaujame su policija. Skubiai ieškome giminaičių ar artimų žmonių. Tam pasitelkiame ir pačius vaikus, jei jie yra vyresni ir gali padėti, paskambinti, pavyzdžiui tetai ar senelei. Taip pat ir pačių konfliktuojančių tėvų klausiame, kas iš artimųjų galėtų jų vaikus laikinai prižiūrėti. Geriausia vaikams likti namuose, kad įprastoje aplinkoje juos prižiūrėtų artimi žmonės. To, kaip minėjau, ir siekiame.

–Kitaip tariant, yra netiesa, kad vaiko teisių gynėjai siekia „atimti“ vaikus?

–Tikrai taip. Yra absoliuti netiesa.

–Ar dažnai jūs susiduriate su visuomenės požiūriu, kad esate „vaikų atiminėtojai“? Ne paslaptis, kad dalis visuomenės taip mano.

–Noriu pasidžiaugti, kad su tokiu požiūriu susiduriame vis rečiau. 2018 metų liepos mėnesį, kai mes pradėjome dirbti, toks požiūris ypatingai reiškėsi. Dabar tikrai mažiau, daug mažiau.

–Tikriausiai pasitaiko atvejų, kai nerandate kas iš artimųjų ar emociniais ryšiais susijusių asmenų galėtų laikinai pasirūpinti vaiku? Ką tada darote?

–Taip, pasitaiko tokių atvejų. Būna ir atvejų, kad girti tėvai sako: „Dėkit tuos vaikus kur norit, mums vienodai...“.

Jei niekaip nerandame kas iš artimųjų galėtų vaiką priglausti, tada apgyvendiname jį pas budinčius globotojus arba Alytaus miesto šeimos centre.

–Kaip vaikai reaguoja į jus budėtojus?

–Įvairiai. Mes stengiamės juos nuraminti, aiškiname, kad jais bus pasirūpinta kol tėvai išsiblaivys. Jei reikia, kviečiame vaikui psichologą, ypatingai smurto atveju. Tačiau tokių atvejų, kai reikia kviesti psichologą, nebūna dažnai. Kartais matome, kad vaikas serga, tada jį vežame į gydymo įstaigą.

–Jūs paprastai vykstate ten, kur yra problema, konfliktas. Kaip į jus reaguoja tie konflikto dalyviai, tėvai?

–Visaip. Būna visokių situacijų. Būna, kad mus puola, būna, kad girtos motinos ant kelių klaupiasi ir prašo, kad tik nepaimtume vaikų, būna, kad grasina pasinaudoti savo įtaka, kad mus iš darbo atleistų. Jie šaukia: „Jūs čia nedirbsit! Mūsų vaikai, ką norim, tą darom!...“

–O jei, pavyzdžiui, kaip jūs sakote, girta motina ant kelių klaupiasi ir prašo neatimti vaikų, ką jūs darote?

–Nuraminame ją, kad mes neimsime vaikų, kad pasirūpinsime juos palikti su artimais žmonėmis. Mes gi suprantame, kad gali būti tai atsitiktinis atvejis, kad motina išgėrė. Žmogus sako: „Norėjau atsipalaiduoti“. Tokiai motinai aiškiname, kad vaikams ieškoma globėjų tik tada, jei tėvai sistemingai pažeidžia jų teises, girtauja, neprižiūri.

–Kas jums yra sunkiausia jūsų darbe?

–Man emociškai sunkiausia susidurti su atvejais, kai tėvams visiškai nerūpi jų vaikai, kai jie sako: „Dėkit tuos vaikus kur norit...“.

–Ar buvo jūsų darbe įvykių, kurie jus sukrėtė?

–Taip buvo. Mano darbo praktikoje buvo du atvejai, kai nepilnamečiai griebėsi ginklo, tai yra peilio. Vienu atveju nepilnametis peiliu gynė savo motiną nuo smurtaujančio patėvio ir jį sužalojo, kitu atveju nepilnametis gynėsi nuo motinos. Tiems vaikams buvo 12 ir 17 metų. Vaizdas abiem atvejais buvo klaikus: daug kraujo, stiklų, viskas išdaužyta. Man baisu, kad nepilnamečiai atsiduria tokiose situacijose, kai turi gintis ginklu.  

–Jūsų manymu, kodėl šeimos tampa probleminėmis?

–Aš manau, kad yra kelios priežastys: nedarbas, rutina, išprotėjęs, nenormalus gyvenimo tempas, žmonės nespėja persiorientuoti, nepajėgia. Taip pat lemia visuomenėje esantis žmonių susvetimėjimas, nemeilė vienas kitam, pagarbos trūkumas. Visa tai  turi didelės reikšmės. Žmonės nemoka mylėti vienas kito, nemoka mylėti savo vaikų. Dažnai jie stengiasi uždirbti kuo daugiau pinigų, o vaikai būna nustumiami į šoną, jiems trūksta dėmesio, artumo, tarpusavio šilumos. Konfliktai vyksta nebūtinai nuolat girtaujančiose šeimose. Būna šeimų, kuriose akivaizdžiai matosi, kad trūksta artumo, žmogiško bendravimo.

–Kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų gerai dirbti tokį darbą, kokį jūs dirbate –budėtojo darbą?

–Pirmiausia reikia mylėti vaikus. Tai būtina. Dirbant mano darbą, reikia meilės žmogui, meilės vaikui. Liaudyje yra sakoma: „Žulikas – ne žmogus“. Aš nei vieno žmogaus „nenurašau“.  Jei kalbėtume apie paslydusius tėvus – reikia stengtis jiems padėti. Net ir labiausiai paslydęs žmogus gali atsikelti. Reikia duoti jam nors šiaudą, reikia juo tikėti.    

AKTUALU

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbo tvarka karantino metu

Lietuvoje daugėjant užsikrėtimų koronavirusu (COVID-19) ir Vyriausybei paskelbus karantiną nemažoje dalyje šalies teritorijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, siekdama efektyviai prisidėti prie situacijos valstybėje suvaldymo, vėl ima taikyti viruso plitimo stabdymo priemones. Tarnyba užtikrina, kad reagavimas į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus dėl to nenukentės. Dėl koronaviruso šalyje susiklosčiusi situacija nekeičia pagrindinės Tarnybos užduoties – ginti kiekvieno vaiko teises, užtikrinti geriausius jo interesus. Visos Tarnybai priskirtos funkcijos yra vykdomos, dalis jų – nuotoliniu būdu.

Ką būtinai turi padaryti savivaldybės, kad dirbantys tėvai gautų ligos išmokas už vaikų priežiūrą?

Koronavirusui plintant visuomenėje, dalyje švietimo įstaigų pereinama prie nuotolinio ar mišraus ugdymo. Esant nuotoliniam ugdymui už vaikų iki ketvirtos klasės imtinai ar pagal bendrojo bei specialiojo ugdymo programą besimokančių vaikų su negalia iki 21 metų priežiūrą gali būti mokamos ligos išmokos iš „Sodros“.

Ligos išmokos gali būti mokamos, kai nuotolinis mokymas paskelbiamas esant karantinui ir kai karantinas konkrečioje savivaldybėje nepaskelbtas, bet atskirose įstaigose arba visoje savivaldybėje įteisinamas infekcijų plitimą ribojantis režimas. Tačiau abiem atvejais savivaldybių administracijos turi atlikti visus veiksmus, kad jų sprendimai būtų galiojantys, o tėvai, globėjai, budintys globotojai ar dirbantys seneliai gautų išmokas. 

Kaip skelbiamas infekcijų plitimą ribojantis režimas?

1. Epidemiologinę situaciją savivaldybėje vertina ir siūlymą įvesti infekcijų plitimą ribojantį režimą savivaldybei teikia Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC). Siūlymas yra teikiamas raštu.

2. Infekcijų plitimą ribojantis režimas, atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją, gali būti įvedamas vienoje švietimo įstaigoje, keliose įstaigose arba visoje savivaldybėje.

3. Sprendimas riboti savivaldybės teritorijoje esančios švietimo įstaigos veiklą ar dalį veiklos ir dėl to mokinių ugdymą organizuoti nuotoliniu būdu formuluojamas kaip nurodymas, o ne kaip rekomendacija.

4. Sprendimą dėl infekcijų plitimą ribojančio režimo pasirašo savivaldybės administracijos direktorius.

5. Sprendime privalomai turi būti: nuoroda į Užkrečiamųjų ligų įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 punktą bei atitinkamus operacijų vadovo sprendimus, NVSC teikimo rekvizitai, aiškūs ribojimai ir jų apimtys, ar ugdymo procesas organizuojamas nuotoliniu būdu ir jei taip, tai kuriems mokiniams tiksliai,  išvardijamos konkrečios įstaigos, kuriose šis režimas bus pritaikytas, nurodomi režimo įvedimo pradžios bei numanomos pabaigos terminai. Jei nurodoma infekcijos plitimą ribojančio režimo pradžia, ji negali būti ankstesnė nei įsigalioja administracijos direktoriaus sprendimas.

6. Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas turi būti paskelbtas Teisės aktų registre ir įsigalioja kitą dieną nuo paskelbimo, jei jame nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.

7. Rekomenduojama apie administracijos direktoriaus sprendimą skubiai informuoti švietimo įstaigas, kuriose skelbiamas infekcijų plitimą ribojantis režimas, bei visuomenę.

8. Jeigu infekcijų plitimą ribojantis režimas bus įvestas netinkamai arba jeigu švietimo įstaiga savo iniciatyva pereis prie nuotolinio mokymo, vaikų iki ketvirtos klasės ar pagal bendrojo, taip pat specialiojo ugdymo programą besimokančių vaikų su negalia iki 21 metų tėvai, globėjai, budintys globotojai bei dirbantys seneliai neturės galimybių gauti ligos išmokų vaikų priežiūrai. Už vyresnius vaikus nedarbingumai nėra suteikiami ir ligos išmokos nemokamos.

9. Dėl nedarbingumo pažymėjimo vaikų tėvai, globėjai, budintys globotojai ar dirbantys seneliai nuotoliniu būdu kreipiasi į savo sveikatos priežiūros įstaigą. Į NVSC kreiptis nereikia.

10. Jeigu sveikatos priežiūros įstaiga dėl apkrovos negali atsiliepti į skambučius, nedarbingumo pažymėjimas už mažo vaiko ar vaiko su negalia priežiūrą vis tiek gali būti išduodamas atgaline tvarka, bet ne daugiau nei už 5 darbo dienas.

11. Ligos išmoka už vaiko priežiūrą siekia 65,94 proc. nuo darbuotojo darbo užmokesčio „ant popieriaus“. Ligos išmokos skiriamos nuo infekcijų plitimą ribojančio režimo nustatymo švietimo įstaigoje, tai yra nuo savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo įsigaliojimo, arba nuo datos, nurodytos sprendime, kuri negali būti ankstesnė nei įsigalioja administracijos direktoriaus sprendimas.

Kaip mokamos išmokos, jeigu savivaldybėje paskelbtas karantinas?

Kai savivaldybėje paskelbiamas karantinas, tai savaime nereiškia nuotolinio ar mišraus mokymo. Tačiau Vyriausybė yra nusprendusi, kad po mokinių atostogų nuo lapkričio 3 iki 6 dienos imtinai skelbiama kontaktinio ugdymo pauzė ir 5-12 klasių mokiniai tuo metu mokysis nuotoliniu būdu. Už tokio amžiaus mokinių priežiūrą ligos išmokos nemokamos.

Ikimokyklinukai, priešmokyklinukai ir pradinukai šiuo laikotarpiu ugdomi įprastai ir gali eiti į mokyklą ar darželį, tačiau savivaldybės administracija gali priimti ir kitokį sprendimą bei paskelbti nuotolinį mokymą vaikams iki ketvirtos klasės.

Ligos išmoka už vaiko iki ketvirtos klasės priežiūrą vienam iš tėvų, globėjų, budinčių globotojų ar dirbančių senelių siekia 65,94 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“ ir yra mokama nuo savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo dėl nuotolinio mokymo įsigaliojimo, tik jei toks sprendimas priimtas NVSC teikimu ir yra įformintas taip pat kaip ir skelbiant infekcijų plitimą ribojantį režimą, kol karantinas nėra paskelbtas.

Administracijos direktoriaus sprendimas turi būti paskelbtas Teisės aktų registre ir įsigalioja kitą dieną nuo paskelbimo, jei jame nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.

Kaip vyksta sąlytį su sergančiuoju turėjusio asmens izoliavimas?

Kai mokykloje nustatomas COVID-19 užsikrėtęs asmuo – vaikas ar suaugęs asmuo – nustatyti artimą sąlytį turėję asmenys yra izoliuojami NVSC . Tai nėra laikoma infekcijų plitimą ribojančiu režimu.

Prireikus izoliuoti vaiką iki ketvirtos klasės imtinai bei vaiką su negalią iki 21 metų, jei jis mokosi pagal bendrojo ar specialiojo ugdymo programą, tėvai, globėjai, budintys globotojai ar dirbantys seneliai gali gauti nedarbingumo pažymėjimą ir pretenduoti į ligos išmoką iš „Sodros“. Tačiau izoliaciją, už kurią mokama ligos išmoka, skiria NVSC.

Prireikus izoliuoti suaugusį asmenį, jam taip pat gali būti mokama ligos išmoka iš „Sodros“, bet privalomą izoliaciją taip pat skiria NVSC.

Pagrindiniai žingsniai:

1. Švietimo įstaigoje nustatomas COVID-19 užsikrėtęs asmuo.

2. Artimą sąlytį turėjusiems vaikams ir suaugusiesiems privalomą izoliaciją skiria NVSC.

3. NVSC per 3 darbo dienas išduoda pažymą sveikatos priežiūros įstaigai apie asmeniui taikomą privalomą izoliaciją.

4. Artimą sąlytį turėjęs suaugęs asmuo arba artimą sąlytį turėjusio vaiko iki ketvirtos klasės bei vaiko su negalia iki 21 metų tėvai, globėjai, budintys globotojai bei dirbantys seneliai nuotoliniu būdu gali kreiptis į savo sveikatos priežiūros įstaigą dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo.

5. Jeigu sveikatos priežiūros įstaiga dėl apkrovos negali atsiliepti į skambučius, nedarbingumo pažymėjimas už mažo vaiko ar vaiko su negalia priežiūrą vis tiek gali būti išduodamas atgaline tvarka, bet ne daugiau nei už 5 darbo dienas.

6. Ligos išmoką suaugusiam asmeniui už jo paties privalomą izoliaciją siekia 62,06 proc. nuo atlyginimo „ant popieriaus“, o už vaiko priežiūrą – 65,94 proc. nuo atlyginimo „ant popieriaus“. Ji mokama už izoliacijos laiką, bet ne ilgiau nei už 14 kalendorinių dienų.

Socialinės reklamos apie smurto rūšis

Siekdama atskleisti smurto prieš vaikus problematiką ir pakviesti suaugusiuosius mąstyti apie savo elgesį, pastebėti, kaip smurtas veikia vaikus ir keisti savo elgesį, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pristato socialinių reklamų ciklą apie skirtingas smurto formas.

Socialinė reklama apie fizinį smurtą: https://bit.ly/3o6HVAL

Socialinė reklama apie nepriežiūrą: https://bit.ly/35cijtj

Socialinė reklama apie psichologinį smurtą: https://bit.ly/3dDH1GO

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia 

Tarnybos veiklos statistiniai duomenys 

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

X