Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

NAUJIENOS

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

Kaip vaiko teisių gynėjai padeda besisvaiginantiems nepilnamečiams?

Tyrimai rodo, kad Lietuvoje bent kartą per mėnesį alkoholio vartoja beveik trečdalis 15 -16 metų paauglių. Neramina ir kita tendencija – šalia alkoholio ar vietoje jo populiarėja receptiniai raminamieji vaistai, senosios ir naujosios psichoaktyviosios medžiagos. Su besisvaiginančiais nepilnamečiais neretai susiduria ir vaiko teisių specialistai. Iš Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus gaunamų pranešimų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, apie 10 proc. būna  susijusių su neblaiviais nepilnamečiais. Tokiais atvejais pagrindinis vaiko teisių gynėjų tikslas būna ištiesti pagalbos ranką į bėdą patekusiam vaikui ir, esant poreikiui, suteikti pagalbą visai jo šeimai.

„Daugiausia pranešimų apie apsvaigusius paauglius gauname iš policijos. Nepaisydami karantino reikalavimų, paaugliai rengia vakarėlius butuose arba sodo nameliuose, garsiai leidžia muziką, kelia triukšmą. Kaimynai neapsikenčia ir iškviečia policiją. Neseniai iš policijos gavome pranešimą apie gatvėje rastą gulintį neblaivų nepilnametį. Jis vos mirtinai nesušąlo. Pranešimų būna ir apie įvykusius konfliktus šeimoje ar net įvykdytus nusikaltimus, kuriuose dalyvavo neblaivūs nepilnamečiai“, – sako Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius.

Pasak jo, apie neblaivius nepilnamečius vaiko teisių gynėjams taip pat neretai praneša ir gydymo įstaigos, į kurias patenka alkoholiu ar kvaišalais apsinuodijusieji. Pasitaiko atvejų, kai ligoninėse gelbėjama neblaivių paauglių gyvybė po bandymo nusižudyti.

„Mūsų, vaiko teisių gynėjų tikslas, ne bausti, o padėti besisvaiginantiems nepilnamečiams. Labai svarbu išsiaiškinti, kodėl vaikai ima vartoti alkoholį ar kitus svaigalus ir suteikti pagalbą tiek vaikams, tiek jų šeimoms, jei yra tokia būtinybė“, –  pabrėžė G. Batulevičius.

Statistika nedžiugina

2019 metais atlikto alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD) duomenimis, bent kartą per pastarąsias 30 dienų iki apklausos alkoholį prisipažino vartoję 27 proc. Lietuvos 15-16 amžiaus mokinių, bent kartą gyvenime alkoholio ragavo 79 proc. visų šios amžiaus grupės mokinių. Alkoholio vartojimo tarp Lietuvos mokinių rodikliai gerėjo po piko 2003 metais, kai  98 proc. moksleivių pripažino, kad bent kartą gyvenime vartojo alkoholio, o 77 proc. pripažino, kad alkoholį gėrė per 30 dienų iki apklausos.

2019 metų ESPAD tyrimo duomenimis, 19 proc. Lietuvos mokinių  bent 1-2 kartus per savo gyvenimą buvo bandę kokių nors nelegalių psichoaktyvių medžiagų. Lietuvoje šis rodiklis nežymiai pradėjo mažėti nuo 21 proc. 2011 m. iki 19 proc. 2019 m.

Nepaisant šiokių tokių teigiamų tendencijų, statistika nedžiugina. Nerimą kelia nauji reiškiniai – receptinių vaistų ir naujųjų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Lietuvoje kas penktas ESPAD tyrimo dalyvis nurodė, kad bent kartą gyvenime yra vartojęs raminamųjų ar migdomųjų vaistų, nepaskyrus gydytojui. Dažniau vartoja merginos.

Vis didesnį rūpestį kelia kitos psichoaktyviosios medžiagos. Lietuvoje 5,6 proc. ESPAD tyrimo dalyvių nurodė, kad vartojo naująsias psichoaktyviąsias medžiagas, 4,3 proc. - sintetinius kanabinoidus, 0,9 proc. – sintetinius katinonus.

Kai kuriems nepilnamečiams spėja išsivystyti ir priklausomybės

Per 2020 metus Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius susidūrė su šešiais nepilnamečiais, kurių požymius specialistai linkę įvardinti kaip priklausomybes.

„Vartojačių nepilnamečių sutinkame nuolat, tačiau tokių, kuriems vartojimas jau sukėlė ilgalaikių pasekmių pasitaiko rečiau. 2020 metais mūsų skyriaus specialistai susidūrė su keturiais jaunuoliais, kurie vartojo marihuaną ir amfetaminus ir viena mergina vartojusia amfetaminus ir receptinius vaistus, visi jie turėjo stipriai išreikštų priklausomybių bruožų. Nors tvirtinti, kad jie tikrai turi priklausomybę mes negalime. Taip pat susidūrėme su vienu jaunuoliu, kuris yra galimai priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų“, – sakė Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus priklausomybės ligų specialistas psichologas Liudas Vincentas Sinkevičius.

Specialistas patvirtino savo darbo praktikoje susiduriantis su tendencijomis, kurias nurodo ir minėta statistika – tarp nepilnamečių mažėja alkoholio vartojimo ir daugėja psichoaktyvių medžiagų (marihuanos, amfetaminų),  receptinių raminamųjų vaistų ir naujųjų psichoaktyvių medžiagų. 

Pasak L. V. Sinkevičiaus dėl jauno amžiaus priklausomybės nepilnamečiams dažniausiai būna nespėjusios susiformuoti, yra formavimosi etape.

„Per 2020 metus Vilniaus mieste teko stebėti tik vieną jaunuolį, kuris atitinka visus priklausomybės nuo marihuanos diagnostinius kriterijus ir jau buvo gydytas keliose ligoninėse bei Respublikinio priklausomybės ligų centro stacionare“, – sakė L. V. Sinkevičius, kartu pabrėždamas, kad visų psichoaktyvių mežiagų vartojimas yra pavojingas žmogui, ypač augančiam organizmui.

„Priklausomybė susiformuoja ne visiems, kurie pavartojo kažkokias medžiagas. Manoma, jog pagrindiniai priklausomybės susiformavimą lemiantys veiksniai yra genetinis polinkis, pradėjimas vartoti jauname amžiuje, t.y. iki maždaug 20 metų, kuomet smegenų sistema dar tik vystosi. Taip pat ne mažiau svarbūs yra besivystantys psichikos sutrikimai, kurių simptomus „padeda“ reguliuoti psichoaktyvios medžiagos ar alkoholis. Kiti turintys svarią įtaką veiksniai yra psichologiniai trauminiai patyrimai, neigiamos vaikystės patirtys ir prasta socialinė aplinka“, – apie nepilnamečių svaiginimosi priežastis sako L. V. Sinkevičius.

Pasak specialisto, patys nepilnamečiai dažniausiai įvardija, kad svaiginimuisi juos pastūmėjo draugų įtaka.

Vaiko teisių gynėjai skuba ištiesti pagalbos ranką

Gavę pranešimą apie neblaivų nepilnametį, vaiko teisių specialistai visų pirma siekia išsiaiškinti priežastis, dėl kurių jis vartoja psichoaktyvias medžiagas. Pirmasis veiksmas – pokalbis su pačius vaiku. Į tokius atvejus vaiko teisių gynėjai turi sureaguoti per šešias valandas.

„Jei vaikas gydomas ligoninėje, paskambiname į ligoninę, pasiteiraujame kokia jo sveikata, ar galime pakalbinti. Nuvažiuojame, išklausome vaiko nuomonę. Tada kalbamės su tėvais, kodėl jų manymu taip atsitiko, ištiriame vaiko socialinę aplinką. Tada pereinama prie nuodugnios vaiko situacijos vertinimo, kreipiamės informacijos į ugdymo, gydymo įstaigas ir kitas institucijas, kurios mums gali suteikti svarbios informacijos apie vaiko padėtį“, – sako L. V. Sinkevičius.

Jei nustatoma, kad rizikos veiksnių, dėl kurių vaikas svaiginasi, yra šeimoje, pagalba teikiama visai šeimai. Taikoma atvejo vadyba ir savivaldybės rūpesčiu teikiamos kompleksinės paslaugos. Pasak specialistų, didesnė dalis besisvaiginančių nepilnamečių būna iš probleminių šeimų, todėl neretai pagalba būna reikalinga visai šeimai. Priklausomai nuo esamų rizikos veiksnių, kartu su savivaldybe bei kitomis institucijomis vaikų tėvams siūlomi pozityvios tėvystės kursai, kuriuose mokoma teisingai auklėti vaiką, taip pat psichologo, psichoterapeuto konsultacijos, kuriose padedama vaiko tėvams suvokti savo elgesį, jo pasekmes sau pačiam ir aplinkiniams. Jei išaiškėja, kad tėvai turi žalingų įpročių, yra priklausomi nuo alkoholio, psichoaktyvių medžiagų, jiems siūloma kreiptis į priklausomybės ligų gydymo centrus, lankyti gydymo programas.

„Svarbu paminėti, jog visuomet ieškome specializuotų psichologų, dirbančių su kopriklausomybe, su kuria susiduria šių vaikų tėvai, kadangi šiose situacijose efektyviausia pagalba vaikui gali būti tada, kai ir tėvai keičia savo mąstymą bei elgesį“, – sako L. V. Sinkevičius.

Šeimai taip pat siūlomos šeimos terapeuto konsultacijos, kuriose stengiamasi atkurti tėvų ir vaikų ryšį, pasitikėjimą, mokoma naujų bendravimo formų, auklėjimo būdų. 

Socialiniai darbuotojai dažnai lankosi šeimoje, tikrina, ar tėvai sprendžia turimas problemas, ar keičia savo gyvenimo būdą, ar gerina gyvenimo sąlygas vaikams.

Vaiko teisių gynėjų veiksmai, susidūrus su neblaiviais nepilnamečiais

1. Specialistai vertina kokias konkrečiai medžiagas vartoja, kokius kiekius bei kokiu dažnumu yra vartojama, t.y. ar tai vienetiniai atvejai ar sisteminis vartojimas. Pagal tai vertinama ar yra poreikis siūlyti kreiptis dėl išsamesnio psichiatro ar klinikinio psichologo vertinimo.

2. Esant poreikiui, yra ieškoma galimybių suteikti individualią pagalbą, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, tokius kaip amžius, motyvacija, gyvenamoji vieta, gretutiniai sutrikimai ir panašiai. 

3. Tuo pačiu mobiliosios komandos specialistai kreipia tėvus, susiduriančius su kopriklausomybe, priimti psichologų, psichoedukacinių grupių ar AL-ANON grupių pagalbą, siekiant keisti visos šeimos funkcionavimo modelį, tokiu būdu netiesiogiai padedant su priklausomybės formavimusi susiduriančiam nepilnamečiui.

Trūksta paslaugų besisvaiginantiems nepilnamečiams

Pasak vaiko teisių specialistų, Vilniaus mieste labai trūksta specializuotų paslaugų alkoholį ir kitus svaigalus vartojantiems nepilnamečiams.

„Paaugliams prieinama pagalba yra labai ribota, praktiškai vienintelė vieta yra Respublikiniame priklausomybės ligų centre esantys vaikų ir jaunimo reabilitacijų skyriai. Labai retais atvejais kreipiame vaikus stacionariam gydymui. Dažniausiai stengiamės atrasti priežastis dėl kurių vaikai pradėjo vartoti ir ieškome specializuotų psichologų, kurie galėtų dirbti su vaiku“, – sako L. V. Sinkevičius.

Pasak vaiko teisių gynėjų, Vilniaus mieste labai trūksta tiek stacionarinio, tiek ambulatorinio pobūdžio paslaugų 13 – 18 metų vaikams, vartojantiems alkoholį ar psichoaktyvias medžiagas. Taip pat trūksta psichologų, psichoterapeutų ir kitų specialistų, besispecializuojančių dirbant su šia amžiaus grupe.

Priklausomybės ligų specialistas psichologas L. V. Sinkevičius pataria tėvams kaip atpažinti, kad vaikai galimai svaiginasi ir kaip elgtis

1. Atkreipti dėmesį į vaikų elgesio pakitimus, tokius kaip padidėjęs agresyvumas arba apatiškumas, mieguistumas, sutrikusi mityba, vengimas lankyti ugdymo įstaigą ar popamokines veiklas, didėjantis grynųjų pinigų poreikis arba atvirkščiai – gavimas pinigų ar daiktų neaiškiomis aplinkybėmis, iš neaiškių asmenų, įsiskolinimai draugams, daiktų pardavinėjimas, vagystės iš namų, manipuliavimas ir melavimas. 

2. Tėvams pastebėjus minėtus požymius, identifikavus galimą vartojimą, siūloma kreiptis į specializuotus psichologus, dirbančius išskirtinai su priklausomybės ligomis, o sudėtingais atvejais kreiptis į Respublikinį priklausomybės ligų centrą.

 

Radijo stoties vadovas Liudas Ramanauskas: Mano vaikystė pažymėta vilties ženklu

Iš minios išsiskiriantis savitu stiliumi, ramus, inteligentiškas, kimaus ir taip gerai daugeliui pažįstamo iš radijo laidų, reklamų ar renginių balso savininkas Liudas Ramanauskas tapo tuo, kuo yra, anaiptol, ne dėl išpuoselėtos ir saugios vaikystės, veikiau atvirkščiai. Žurnalistas, radijo stoties „FM99“ direktorius, aktyvus visuomenės veikėjas, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys gimė tremtyje Sibire, o šeimai grįžus į Lietuvą patyrė nemažai sunkumų, vien todėl, kad grįžo.

Kažin, jei Liudas nebūtų patyręs to, kas jo laukė vaikystėje, ar būtų tapęs tuo kuo yra dabar – atviru naujoms idėjoms žmogumi, kultūros puoselėtoju, padėjusiu įsibėgėti ne vienam kūrybiškam projektui savo mieste. Atviras interviu su Liudu Ramanausku apie vaikystę ir profesionalus Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologės komentaras padės išsiaiškinti, kiek sunkūs vaikystės išgyvenimai prisideda prie asmenybės formavimosi.  

  – Liudai, esate gerai žinomas žmogus melomanų ir muzikos kūrėjų tarpe, labiausiai atpažįstamas „balsas“ savame mieste,  daugelis alytiškių dieną pradeda ir baigia su jūsų vadovaujama radijo stotimi FM99. Atrodo viskas puiku: darni šeima, mylimas darbas, aplinkinių pagarba. Ar visada jūsų gyvenimas buvo toks iš pažiūros tobulas, o gal jūs gimėte su marškinėliais?

– Nei gimiau su marškinėliais (jų tuo metu nebuvo), nei mano gyvenimas tobulas. Mano nuomone, kiekvieno mūsų gyvenimas yra unikalus, o tobulybė tik ponui Dievui duota. Iki tobulybės nesu nei pusės žingsnio žengęs. Todėl apie ją niekada nekalbu, nes neįsivaizduoju, kas tai yra. Gimiau tremtyje Sibire, Irkutsko srityje, Čerenchovo mieste, 59-aisiais, žiemos vidury. Veikiausiai, marškinėliai būtų nepamaišę, tačiau gimiau be jų. Buvau antras vaikas penkių vaikų šeimoje, augome Sibire su pusantrų metų vyresniu broliu, vėliau gimė sesutė. Atsimenu tenykštes snieguotas žiemas, kai oro temperatūra nukrisdavo iki Lietuvoje neįsivaizduojamo speigo. Pirmą klasę baigiau tremtyje, atsimenu, kad pradinukams neiti į mokyklą leisdavo tik termometro stulpeliui nukritus iki trisdešimt aštuonerių laipsnių šalčio.  

Nenoromis vaizduotėje iškyla slogūs stereotipiški  vaizdai: tamsa, skurdas ir badas. O kokiais žodžiais jūs apibūdintumėte savo vaikystę tremtyje? Kokia ji buvo?

– Vaikystė yra vaikystė. Rūpesčiai, darbas, tėvynės ilgesys slėgė suaugusiuosius, o mes su broliu neįsivaizdavome, kad gyvenimas galėtų būti kitoks. Pramogavome lauke, žaidimams pasirinkdavome pavojingiausias vietas, tokias kaip geležinkelio bėgiai, kuriais važiuodavo trijų garvežių traukiami sąstatai po šimtą vagonų ar prieigos prie anglies kasyklų. Prisigalvodavome įvairiausių išdaigų.  Prisiminus mūsų pramogas ir žaidimus net baisu pasidaro. Mes gyvenome tokioje vietoje, kur važinėdavo milžiniški sunkvežimiai, girdėdavosi sprogimai iš netoliese esančių atvirų anglies kasyklų. Aš atsimenu, kad tuo laikotarpiu, kai kažką sprogdindavo kasyklose, mums ir kitiems netoliese gyvenusiems žmonėms liepdavo išvykti iš namų, nes nuo sprogimo akmenys pakildavo aukštai į orą, atskrisdavo iki gyvenvietės ir pavojingai krisdami galėjo ką nors sužaloti ar apgriauti namus, tai buvo dideli, kokių dviejų metrų skersmens luitai.  

Vasaromis pramogaudavome eidami į mišką ieškoti laukinių svogūnų, kurie turėjo salsvą skonį ir atstodavo vaisius, nes ten kur mes gyvenome nebuvo jokių vaisių, net obuolių.

Gyvenome visi viename kambaryje barake, tačiau visada švęsdavome Kūčias, Kalėdas, visada būdavo puošiama eglutė. Tėvas iš kažkur parveždavo kokį obuoliuką eglutei papuošti, mums tai atrodė stebuklas.

– Santykis su šeima, tėvais, broliais bene svarbiausias veiksnys formuojantis vaikui. Koks buvo jūsų santykis su motina ir tėvu, su broliais? Kokius žaidimus žaidėte, o gal žaidimų ir paskatinimų nebuvo, tik pareigos? Kokias tradicijas puoselėjote?

– Santykiai  mūsų šeimoje, kaip ir daugelyje šeimų: savitas konfliktas su vyresniu broliu ir pareigos jaunesniesiems. Jau gyvenant Lietuvoje mūsų su vyresniuoju broliu pareiga buvo pasirūpinti jaunesniaisiais, palydėti ir parsivesti juos iš lopšelio ar darželio, papasakoti jiems įdomių istorijų, kartu pažaisti. Tuo metu mūsų žaidimų aikštele buvo gatvė. Žaisdavome kamuoliu, eidavome prie Nemuno, kas gitarą turėjo pagrodavo, žiemai atėjus džiaugdavomės ledu, sniegu, ką veikti sugalvodavome patys,  tačiau ramiai vietoje nesėdėjome.

Mūsų šeima turėjo savo tradicijas, viena jų – sekmadienio pietūs. Ilgainiui mes suaugome, sukūrėme savo šeimas, tačiau sekmadienio pietūs pas tėvus buvo šventas dalykas, visi privalėjome susirinkti ir susėsti bendrų pietų. Šią tradiciją išsinešėme ir į savo šeimas.

–  Kokias vertybes, gautas iš tėvų atsinešėte į savo gyvenimą ir stengiatės pasidalyti su savo vaikais?

– Vertybių negali išrašyti, sudėlioti į lentynėles ir pasakyti: „štai čia yra pagrindinė vertybė“.  Tačiau man labai svarbu yra  atsakomybė, pasitikėjimas, žinoma, viltis. Mano vaikystė buvo pažymėta vilties ženklu, nes būdamas vaiku turėjau viltį sugrįžti kažkur, kur mano tėvynė, nors joje nebuvau buvęs. Ta viltis lieka kažkur pasąmonėje visam gyvenimui.

– Grįžti atgal į Lietuvą jūsų šeimai pavyko ne iš pirmo karto. Koks jausmas būti nelaukiamu, nepageidaujamu savo tėvynėje ar tai nežeidė jūsų, tada dar  penkiamečio  vaiko jausmų?

–   Taip, pirmą kartą iš tremties į Lietuvą mums grįžti nepavyko, mūsų nepriėmė, neradome vietos, kur gyventi, neatsirado ir darbo tėvams, teko apsisukti ir grįžti į Sibirą. Be abejo, mane tai žeidė. Pabandžius tuos jausmus paprojektuoti į dabartinį pojūti, kažkur giliai viduje atrandu išlikusį tą skausmo geluonį ir pyktį. Vaikiškas pyktis, neteisybės pojūtis ir klausimas kodėl. Būdamas mažas negalėjau suvokti, kuo aš nusikaltau, kad manęs nepriima tėvynė. O būti kaltu be kaltės yra vienas sudėtingiausių išgyvenimų, ypatingai vaikui.

Antrą kartą grįžti pabandėme po trijų metų, tačiau tas grįžimas jau buvo lydimas ankstesnės patirties, jausmo, kad aš nesu čia laukiamas. Šis jausmas lydėjo mane visą vaikystę, paauglystę ir net dabar kartais jį pajuntu.

– Ar grįžus tremtis baigėsi, o gal jos šleifas vis dar slinko paskui? Pirmieji, ryškiausi potyriai Lietuvoje, kokie jie buvo?

– Tremties ženklas niekur nedingsta. Jis nedingsta netgi ir dabar, kai jau trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, o ką jau kalbėti apie septintą, aštuntą dešimtmečius, kai jis buvo ypatingai ryškus. Jaučiau iš aplinkos, iš mokytojų atmetimo reakciją savo atžvilgiu, tai tęsėsi iki pat mokyklos baigimo.

Pirmieji metai Lietuvoje buvo sudėtingi.  Man reikėjo greitai adaptuotis lietuviškoje mokykloje, nes pirmąją klasę aš baigiau Sibire, o į antrąją pradėjau eiti jau Lietuvoje. Natūralu, kad buvo sunkumų persiorientuoti iš vienos kalbos į kitą, darydavau klaidas rašydamas, mokytoją tai siutino. Vieną kartą įpykusi, visos klasės akivaizdoje, ji pabandė nuvalyti lentą mano galva. Buvo skaudu, sunku net dabar apie tai kalbėti.

Iš bendramokslių pradžioje taip pat sulaukdavau patyčių, pravardžių. Galiu suprasti juos: atsiranda klasėje naujokas, kažkoks kitoks, trigubai tamsesnės odos nei Lietuvos vaikai, nes įdegęs Sibiro saulėje.  Todėl pravardžiavimas totoriumi ir panašiais žodžiais natūraliai buvo iššauktas tuo, kad aš atrodžiau kitoks. Ilgainiui geri mokslo rezultatai, o gal kitos priežastys  nulėmė tai, kad patyčios baigėsi, o ir mokytojos požiūris pakito. Nors priminimas, kad esu kitoks mane visada lydėjo ir tai man išliko didelė mįslė iki šiol.

– Pakalbėkime apie paauglystės maištavimą. Teko girdėti, kad buvote neabejingas hipių atneštoms idėjoms. Kaip per geležinę uždangą jus pasiekė vakaruose atsirandantys judėjimai? Kokios idėjos labiausiai žavėjo? Kaip tai atsispindėjo jumyse?

– Septinto dešimtmečio vaikai laisvės idėjas atrado per muziką. Muzika suteikė galimybę pajusti, suprasti, kad yra ir kitoks pasaulis, yra kitoks suvokimas, yra kitos vertybės, kita estetika. Ilgų plaukų, suplėšytų džinsų ir gitaros sukurtas įvaizdis tapo laisvės išraiška. Muzika buvo labai galingas užtaisas, kurį gaudavome įvairiausiais būdais. Dažniausiai roko grupių vinilinės plokštelės į Lietuvą atkeliaudavo emigravusių į Ameriką giminaičių siuntiniuose, partiniai veikėjai parveždavo plokštelių ir džinsų savo vaikams iš užsienio komandiruočių. Eidavome klausytis muzikos pas draugus, kurie turėjo patefonus ir gaudavo plokštelių. Sutinku su Vaclavo Havelo (Čekijos dramaturgas, eseistas, poetas, filosofas, disidentas ir politikas) fraze, teigiančia, kad Sovietų Sąjungą sugriovė džinsai ir rokas.

Hipių pažiūros buvo nesvetimos, mes kliedėjome Vudstoko festivaliu ir laisvės idėja, kuri yra ten, o ne čia. Išorinis vaizdas mums leisdavo greitai atrasti bendraminčius. Tranzuodavome automobiliais iš vienos vietos į kitą, kad paklausytume muzikos, pavyzdžiui, pergroto „Jesus Christ superstar“ roko operos fragmento ar, tiesiog, pabendrauti.

Tačiau tuomet susidurdavau su dar viena smurto forma mokykloje, kai nuo pedagogų gaudavau liniuote per pirštus vien už tai, kad mano pažymių knygelė papuošta Rolingų („The Rolling stones“) ar Bitlų nuotraukomis („The Beatles“) arba klasėje viešai būdavo iškerpamas kuokštas auginamų ilgų plaukų. Tai mano viduje dar labiau stiprino prieštarą ideologijai, primetamai sistemai ir prievartos mechanizmui.

– Kaip į ilgaplaukį, panirusį į vakarietišką muziką sūnų reagavo tėvai? Ar neprašė nurimti, nekelti rūpesčių?

–  Tėvai niekada nereguliavo mano gyvenimo, jie neliepė nusikirpti plaukų ar panašiai. Juos tenkino tai, kad aš gerai mokiausi, kad nebuvau įtrauktas į jokią įskaitą, nebuvau padauža, kurį gaudytų milicija.

Nors kartų konfliktas yra amžinas. Paauglystėje mes tvirtiname, kad negyvensime taip, kaip gyvena mūsų tėvai, kad turėsime kitokį gyvenimą, tačiau vėliau supranti, kad tas genetinis kodas, kuris į tave įdėtas niekur nedings. Tėvai toleravo ir neslopino mano paauglystės maišto, taip pat elgiuosi ir aš su savo sūnumis. 

– Jūsų įkurta radijo stotis FM99 šiemet jau atšventė 28 gimtadienį, esate žinomas žurnalistas, aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje. Kaip manote, kiek ir kaip prie jūsų asmenybės formavimosi prisidėjo vaikystės išgyvenimai? Galbūt yra konkrečios patirtys, suformavusios jūsų asmenybę, kuriomis galėtumėte pasidalyti su skaitytojais?

– Sunku kalbėti apie save ir atlikinėti psichoanalitinius tyrimus sau pačiam.

Žmonėms, ieškantiems savo kelio, visada patariu: jeigu esi tinginys, o daugelis mūsų tokiais esame, tai nedirbk kažkieno primesto darbo, o užsiimk ta veikla, kuri teikia malonumą ir tada darbas nebus prievarta. Daryk tai, ką nori daryti ir gyvenimas duos duonos kąsnį, gal jis nebus toks sotus, bet niekada negalėsi nieko keiksnoti, kad už tave nusprendė kuo tau būti, ką veikti.  Manau, tokį mano požiūrį ir suformavo  vaikystės, paauglystės patirtys, juo aš ir vadovaujuosi. Labai vertinu laisvę rinktis.

Susipažinę su Liudo vaikystės, paauglystės išgyvenimais kreipiamės nuomonės į profesionalą – Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologę Romaldą Stasionienę.

Romalda, turite ilgametę darbo su vaikais patirtį, jūsų nuomone, kaip Liudo patirti išgyvenimai galėjo prisidėjo prie asmenybės formavimosi?

– Pasidalinsiu keletu savo samprotavimų, asociacijų, kurios kilo skaitant šį nuoširdų interviu. Iš tiesų, asmenybes formuoja jų patirtys (tame tarpe ir skaudžios) bei tai ar yra, kas padeda išgyventi šias patirtis. Labai daug priklauso nuo to, kokią žinią būdami vaikai, gauname iš savo tėvų apie pasaulį, kas aš esu ir ką aš galiu. Ta žinia perteikiama ne žodžiais ar instrukcijomis, o jausminiu būdu, savo emocinėmis reakcijomis. Vaikui augant tėvai suteikia vaikams tam tikrus leidimus arba draudimus. Svarbiausi leidimai vaikui yra leidimas gyventi, būti savimi, mylėti, keistis (būti vaiku, užaugti, subręsti), džiaugtis, sėkmingai susidoroti su savo užduotimis ir pan. Tai didele dalimi nulemia visą tolesnį gyvenimą ir, tarsi, programuoja mus.

Taigi, Liudas pasakoja, kad rūpesčiai, darbas, tėvynės ilgesys slėgė suaugusiuosius, o jam su broliu buvo leista būti vaikais ir nesirūpinti dėl nieko.  Daugelyje aprašytų situacijų galima nujausti, kad Liudas gavęs iš savo tėvų svarbų leidimą – būti savimi, turėti savo nuomonę, savo stilių, augti ir keistis. Kai turi tokį leidimą, tu gali priimti save net tada, kai kiti dėl to, kad tu kitoks, atstumia, gali išreikšti save tokiu būdu, koks yra tinkamas. Tu gali nesižeminti net tada, kai kiti tave siekia pažeminti. Iš tėvų, gaunama žinia, kad esi pakankamai geras, suteikia pasitikėjimo, drąsos priimti iššūkius, daryti tai, kas tau patinka, žavėtis tuo, kas tave žavi, nesidairant, ar tai patiks kitiems.

Be tėvų mumyse įrašytų „programų“ mus, kaip asmenybes, formuoja mūsų pačių bei visos šeimos patirtys. Vaikui iki šešerių metų yra būdingas egocentriškas mąstymas, vaikas tiki, kad jis yra įvykių priežastis. Su tuo susiję ir mažamečio Liudo apmąstymai, kuo jis nusikalto, kad jo nepriima Tėvynė. Kaltė, žlugusi viltis, jausmas, kad esi nelaukiamas gali sugriauti ligšiolinį pasaulio suvokimą. Tuo pačiu galime matyti, kokias pamokas iš savo tėvų gavo Liudas, kai šeima, nepraradusi vilties grįžti į Tėvynę, dar kartą bandė laimę ir įveikė visus sunkumus.

Toliau adaptacija, kitoje šalyje, nei gimei (nors ir Tėvynėje), su kitokiomis nerašytomis socialinėmis normomis. Liudo istorijoje skaudžiausia, kad atmetimo patirtis turėjo ilgalaikį charakterį ir patirta iš autoritetingų suaugusiųjų – mokytojų.

Vienas iš psichologinės gynybos mechanizmų, apsaugančių nuo traumos gali būti nuvertinimas nuomonės tų žmonių, kurie atstumia. Priešingu atveju žmogus visą gyvenimą gyvena autoritetų baimėje.

Dar vienas svarbus apsauginis veiksnys vaiko gyvenime – galimybė jaustis priklausančiu kažkam, visų pirma šeimai. Svarbu jaustis reikšmingu savo šeimoje ir rasti savo vietą, savo išskirtinį pozityvų vaidmenį.

Yra teorija apie vaiko gimimo eiliškumą ir su tuo susijusias tam tikras charakterio ypatybes. Antras vaikas, kaip šiuo analizuojamu atveju Liudas, anot mokslininkų, gimsta kitokioje šeimoje, nei pirmasis, nes jis jau turi konkurentą, su kuriuo varžysis arba suras savo išskirtinį, kitokį vaidmenį, nei pirmagimis. Kadangi Liudo šeimoje gimė ir daugiau vaikų, atsakomybė ir tam tikras vaidmuo mažųjų brolių ugdyme galimai formavo ir patį Liudą. Patirti sudėtingi išgyvenimai, labai praplėtė besiformuojančią pasaulėvoką, kaip ir tolesnės su muzika per geležinę uždangą prasisunkiančios laisvės idėjos. Manau, kad net ir skaudi patirtis būti nepriimtu, nes tu kitoks, mumyse gali suformuoti toleranciją įvairovei ir kovingumą, susidūrus su neteisybe. Tačiau tai pasiekiama su viena sąlyga – mes turime turėti aplinką, kurioje gauname žinią, jog esame geri.  

Vaiko teisių gynėjas: vaikams ir šeimoms šiandien labai trūksta specializuotų psichologo paslaugų

Vaiko teisių specialistai dažnai susiduria su atvejais, kai vaikui ar visai šeimai yra reikalinga ilgalaikė psichologo pagalba. Pastebima, kad Lietuvoje itin trūksta specializuotų psichologo paslaugų, kurios būtų nukreiptos į konkrečios problemos sprendimą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius sako, kad mūsų šalyje būtina steigti pagalbos centrus besiskiriančioms šeimoms. Taip pat reikia didinti specializuotų psichologo paslaugų prieinamumą sunkaus elgesio, priklausomybių, valgymo sutrikimų ir kitų problemų turintiems nepilnamečiams. Tuo turėtų rūpintis savivaldybės.

Siekiant užkirsti kelią vaiko teisių pažeidimams, taip pat labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą tarp vaiko teisių gynėjų ir su vaikais bei jų šeimomis dirbančių psichologų. Tai aptarta vykusiame nuotoliniame Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Lietuvos psichologų sąjungos susitikime.

Trūksta į konkrečią problemą nukreiptų psichologo paslaugų

 Vaiko teisių specialistai dažnai susiduria su į krizę patekusiomis šeimomis, kuriose auga vaikai.  Kai, įvertinus vaiko situaciją, nustatoma, kad šeima susiduria su sunkumais ir be pagalbos negali susidoroti su iššūkiais, šeimai yra siūloma reikiama pagalba – sveikatos, švietimo ar socialinės paslaugos. Jų teikimu rūpinasi savivaldybės. Jei reikia, jos šeimoms taip pat organizuoja ir psichologo pagalbą.

Vilniaus miesto vaiko teisių skyriaus vedėjo G. Batulevičiaus teigimu, dažnai susiduriama su atvejais, kai suteikta psichologo pagalba būna mažai veiksminga, nes ji būna tik bendro pobūdžio, o ne specializuota, nukreipta konkrečiai problemai spręsti.

„Kai mes matome, jog šeimai ar vaikui reikalinga psichologinė pagalba, nukreipiame pas psichologus. Tuomet pagalba yra suteikiama, tačiau dažniausiai ji būna palaikomojo pobūdžio. Tai yra, ji nebūna tiksliai orientuota į konkrečios problemos, kurią išsprendus vaikas galėtų saugiai augti, sprendimą. Labai trūksta specializuotų psichologinių paslaugų, pavyzdžiui, vaikams, turintiems valgymo sutrikimų, priklausomybių, delinkventinio elgesio paaugliams“, – sako G. Batulevičius.

Pasak jo, Vilniuje veikia specializuotą psichologinę pagalbą vaikams teikianti įstaiga – Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras. Panašiu principu esą reikėtų steigti daugiau specializuotų centrų arba pirkti specializuotas psichologų paslaugas rinkoje. Tuo turi pasirūpinti savivaldybės: „Reikia specializuotų psichologinių paslaugų, taikliai nukreiptų į pagalbą susidūrus su konkrečia problema, tai problemai spręsti, ją įveikti“.

Būtini pagalbos centrai besiskiriančioms šeimoms

G. Batulevičiaus teigimu, labai dažnai vaiko teisės yra pažeidžiamos per tėvų skyrybų procesą ir po jo. Vaiko teisių gynėjai su šia problema susiduria dažnai. Pasak pašnekovo, Lietuvoje nėra pagalbos centrų besiskiriančios šeimoms, kuriuose būtų teikiamos specializuotos psichologų paslaugos būtent skyrybų problemą išgyvenančioms šeimoms.

„Labai dažnai besiskiriantys tėvai stipriai konfliktuoja, liejasi emocijos, vyksta kautynės dėl turto, dėl bendravimo su vaiku. Dažnai vaikas tampa keršto įrankiu sąskaitoms suvesti. Įveltas į rietenas, vaikas neretai patiria lojalumo konfliktą, jis yra nuteikiamas prieš kurį nors iš tėvų. Santykiui atkurti būtinai reikalinga psichologo pagalba.

Pasitaiko netgi taip, kad besipykstanti pora į savo santykių aiškinimąsi įtraukia psichologą ir šis atsisako klientų. Keičiami psichologai, o vaikas praranda pasitikėjimą ne tik tėvais, psichologais bet ir visais suaugusiaisiais. Psichologo pagalba vaikui tampa dar viena traumine patirtimi“, – pabrėžia G. Batulevičius.

Pasak jo, reikėtų sekti vakarų šalių pavyzdžiu ir kurti specializuotus centrus, kuriuose būtų teikiama visa reikalinga pagalba besiskiriančioms ir po skyrybų nesutariančioms šeimoms.

„Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje yra specialūs centrai, kuriuose teikiamos reikalingos paslaugos besiskiriančioms ar po skyrybų nesutariančioms poroms, kurios turi vaikų. Tų centrų patalpose, neutralioje aplinkoje, esant reikalui stebint specialistams, vyksta vaikų susitikimai su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų. Pavyzdžiui per vienas duris įeina mama su vaiku, per kitas tėtis, vaikas perduodamas specialistams, kurie jį nuveda susitikti su tėčiu. Tėvai nesusitinka, vaikas nepatiria jų susikirtimo, neįveliamas į konfliktą. Centre dirbantys psichologai pataria tėvams bendravimo su vaiku klausimais, padeda įveikti sunkumus“, – pasakoja G. Batulevičius.

Vaiko teisių gynėjai kviečia psichologus glaudžiau bendradarbiauti

Siekiant kuo skubiau ištiesti pagalbos ranką kenčiantiems, bėdoje esantiems vaikams, laiku užkirsti kelią galimiems vaiko teisių pažeidimams, labai svarbu, kad su vaikais dirbantys specialistai, pastebėję problemų turintį vaiką, apie tai kuo skubiau praneštų vaiko teisių gynėjams.  Ši žinia buvo akcentuota Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus nuotoliniame susitikime su Lietuvos psichologų sąjungos nariais.

„Mums, vaiko teisių gynėjams, labai svarbu iš visų su vaikais dirbančių specialistų, taip pat ir iš psichologų, kuo anksčiau gauti informaciją apie kenčiantį, problemų turintį vaiką. Ugdymo įstaigų psichologai, pedagogai, klasės auklėtojai yra arčiausiai vaiko, jie su vaikais praleidžia daugiausiai laiko ir gali pirmieji pastebėti, kad vaikas turi problemų. Labai svarbu nedelsti ir turima informacija ar tiesiog įtarimais pasidalinti su mumis, vaiko teisių gynėjais. Taip galima būtų užkirsti kelią rimtiems vaiko teisių pažeidimams pačioje jų užuomazgoje“, – pabrėžė G. Batulevičius.

Lietuvos psichologų sąjungos nariai atsiliepė į vaiko teisių gynėjų kvietimą glaudžiau bendradarbiauti. Kovo mėnesį vyks kitas vaiko teisių gynėjų ir psichologų susitikimas.

 

 

Vaiko teisių gynėja: vis dar yra vaikų, kurie nenori sugrįžti į savo namus

„Skaudu matyti, kai tėvai atvyksta susigrąžinti savo vaikų būdami neblaivūs“, – tokiais žodžiais vis dar neretai pasitaikančią realybę apibūdina daugiau nei 20 metų vaiko teisių apsaugos srityje dirbanti Lina Augustinavičiūtė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Pagėgiuose. Vaiko teisių gynėja atvirai pasakoja apie savo pasirinkimą ir iššūkius, kurių šiame darbe netrūksta. 

- Vaiko teisių apsaugos srityje dirbate šitiek daug metų. Kas lėmė šios profesijos pasirinkimą?  

- Studijuodama universitete atlikau praktiką Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Praktikos metu sužavėjo ši profesija, prasmingas darbas – ginti, saugoti vaikus.

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 

- Suplanuota darbo diena dažnai pasikeičia kardinaliai, nes negali numatyti, kokie iškvietimai ir reagavimai į galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus laukia. Viena diena gali būti ramesnė, kita gi – kupina iššūkių. 

- Kokie didžiausi iššūkiai?  

- Jų mūsų darbe tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, nededa jokių pastangų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus.  

Turime ir kitokių pavyzdžių, kuomet vaikai nekantraudami klausia, ar negrąžinsime jų globėjams, nes nenori grįžti gyventi į savo biologinę šeimą.  

- Koks įvykis labiausiai sujaudino? 

- Istorijų įstrigusių atmintyje yra daug. Pamenu, kai darbo pradžioje, apie 2001 metus, teko iš vienos šeimos paimti keletą vaikų, kuriuos į vaikų globos namus vežėme du kartus, nes netilpo į automobilį. Pirmu ekipažu nuvežta 4-5 metų mergaitė laikė rankose bandelę ir pati nevalgė, o laukė, kol atvešim dar mažesnius brolius, kad galėtų su jais pasidalinti. Įstrigęs akyse vaizdas: „mergytės rankose suspausta bandelė broliams“... Prisimenu, vaikai buvo nevalgę apie dvi paras, jų namuose buvo tik druskos. 

Praėjusiais metais iš nesaugios aplinkos teko paimti keturis vaikus ir ypač nustebino tai, jog vaikai džiaugsmingai rinkosi daiktus, rūbus, prašė mūsų pagalbos surasti batus ir į tėvus net nepažiūrėję išvažiavo su mumis pas budinčią globėją. Žinoma, vaikai žinojo, kur važiuoja, nes tai buvo jų antras išvykimas iš namų. „Vadinasi, vaikams tikrai nebuvo gera namuose...“, – svarstėme su kolege. 

- Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos? 

- Pagrindinė vaikų paėmimo iš šeimos priežastis yra nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Dažniausiai tokios šeimos patiria nepriteklių, nedarbą, nepasitikėjimą, beviltiškumą. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, sekančią ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir mums kilus įtarimams bei išsikvietus policijos pareigūnus tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... 

Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai būna ir taip, kad vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, jog tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl ko vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, peržengdami visuomenėje egzistuojančias elgesio normas, taip pat vaikas gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

- Kokie specialistų veiksmai būna atvykus į šeimą?

- Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t. y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat kai gaunama anoniminė informacija. Nuo pranešimo turinio priklauso, ar specialistai apskritai vyks pas šeimą bei per kiek laiko tai padarys. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, tada į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas.   

Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą ir bendrauti tampa lengviau. Tada specialistai išsamiai išsiaiškina situaciją, įvertina aplinkybes, bendrauja su tėvais, vaiku. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, yra išklausoma jo nuomonė.

- Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

- Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems parodyti pagarbą, paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, sklandžiau išsiaiškinti situaciją, o kartu padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą.

Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimai ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

- Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

- Matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką yra sunku, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia, ką mes galime padaryti – jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad esant krizinei situacijai šeimoje su jais kažkas pakalbėtų ir kad jie nebijotų išsipasakoti. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio ir vaikai tampa vis atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nėra lengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau.

Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti.

Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalinti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos. Kartais tai gali tapti iššūkiu vaiko teisių specialistui, reikalaujančiu įdėti labai daug pastangų ir skatinančiu ieškoti netradicinių, modernių darbo metodų.

- Kaip Jūs pati susitvarkote su emocijomis, kas padeda sunkiais momentais?

- Dirbant šioje srityje svarbu išlaikyti gerą emocinę sveikatą, vidinę savijautą, nepalūžti nuo patiriamų profesinių išgyvenimų, nes esame ramstis vaikams ir šeimoms, kurioms reikia pagalbos. Vaiko teisių apsaugos specialisto darbas labai atsakingas, kuris neretai nulemia vaikų likimus. Atsakingai įvertinti situaciją, nukreipti, priimti sprendimus reikalauja aukštų kompetencijų, specifinių asmens būdo savybių. Kasdien darbe yra susiduriama su itin jautriais žmonių jausmais, asmeninėmis problemomis, tai atsiliepia emociniams darbuotojo išgyvenimams. Daug emocijų ir istorijų „parsinešu“ į namus. Jaučiamas didelis palaikymas iš šeimos narių mane ramina ir džiugina.

Tvarkytis su emocijomis labai padeda aktyvi veikla gryname ore. Šią žiemą savaitgalius leidome aktyviai: išmatavome sniego gylį su keturračiais motociklais, rogėmis ir kitomis žiemos pramogų priemonėmis. Mėgstu daug vaikščioti, t. y. praeiti tam tikrą skaičių žingsnių pagal telefono programėlę. Tai išvalo mintis. Laisvalaikiu taip pat mėgstu grybauti, keliauti. Geriausias poilsis – išvykti bent porai savaičių svetur, tuomet grįžtu tikrai pailsėjusi.

- Pasidalinkite šių metų gerąja patirtimi dirbant su šeimomis.

- Nors metai dar tik prasidėjo, gerųjų patirčių jau turime. Labai džiaugiamės, kad bendromis įvairių vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų ir šeimos pastangomis pavyko vienai krizės ištiktai šeimai susigrąžinti vaikus. Tėvai atrado savyje stiprybės ir motyvacijos susiimti, priimti siūlomą pagalbą, drąsiai imtis pokyčių, todėl teigiami rezultatai buvo pasiekti ir vaikai grįžo į šeimą anksčiau, nei tikėtasi.

Kitai besiskiriančiai šeimai mediacijos pagalba pavyko susitaikyti ir tėvai liko gyventi kartu, o vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje. Didžiuojamės ir tėvu, kuriam padedant profesionalams pavyko su vaiku atkurti ryšį, prarastą jam dirbant užsienyje.

Tokie atvejai yra puikus pavyzdys to, koks svarbus, net lemiamas, yra pačių tėvų vaidmuo pagalbos teikimo procese, o mes, specialistai, esame tik vedliai ir pagalbininkai.

- Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams tėvams bei vaikams? 

- Vaikams – laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko pokalbiams su vaiku ir bendrų veiklų kūrimui, jo nuomonės, dienos įvykių išklausymui. Nepamirškite apkabinti vaiką bei parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra „blogų“ vaikų, tik jų elgesys būna kartais netinkamas. Dažnai pagalvoju: „ką vaikui duosi, tą ir turėsi“.

 

Vaiko teisių apsaugos Tarnybos administratorė: „Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi“

Justina – visada besišypsanti, veikli, organizuota. Kalbėdama apie save moteris prisipažįsta žadėjusi nebedirbti administracinio darbo, bet įsidarbinusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, iki šiol džiaugiasi šiuo savo sprendimu. Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratorė-referentė Justina Tvarkūnaitė pasakoja apie savo įdomų ir atsakingą darbą. Kartu ji dalinasi nepaprasta istorija, kai teko pasirūpinti svetimu vaiku.

- Justina, kodėl ir kaip pradėjote dirbti tarnyboje?

- 12 metų dirbau administracijoje universitete ir kolegijoje. Po tiek darbo metų, ieškodama pokyčių ir iššūkių, nusprendžiau palikti administraciją ir pakeičiau darbo sferą. Nors neketinau grįžti į administracinį darbą, bet labai to ilgėjausi. 

Vieną dieną visai netikėtai gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratore-referente. Tuo metu apskrities vedėja ieškojo, kas galėtų pakeisti iš šių pareigų išeinančią specialistę, o kažkas mane jai rekomendavo. Iš tikrųjų, mąsčiau, ar sutikti su pasiūlymu, nes tai buvo visai nežinoma sritis, su įstaigos darbuotojais niekada neteko susidurti, net nežinojau, kas yra vaiko teisių gynėjas. Iki šiol nesigailiu priimto sprendimo ir esu labai patenkinta. Dirbu šiek tiek daugiau nei metus laiko, bet atrodo, jog jau seniai.  Labai daug išmokau ir sužinojau.

- Kuo svarbus referento darbas? 

- Aš esu pirmasis žmogus, kurį pasiekia informacija apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Dažniausiai pranešimų sulaukiu iš policijos, koordinatoriaus, vaikų ligoninės, gimdymo namų ar tiesiog gyventojų. Tuos pranešimus turiu operatyviai užregistruoti ir perduoti informaciją specialistams, kad šie nedelsiant reaguotų. 

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

- Įprasta diena prasideda nuo elektroninio pašto patikrinimo, gautų dokumentų iš įvairių įstaigų registravimo,  elektroninių teismo bylų dokumentų skirstymo, taip pat gyventojų prašymų ar skundų registravimo bei jų paskirstymo pagal miestus ir rajonus.

Kadangi dirbu Klaipėdos apskrities skyriuje, sulaukiu skambučių iš visos apskrities ir suteikiu reikiamą informaciją, konsultuoju asmenis arba nukreipiu juos į kitus specialistus, kurie galėtų suteikti pagalbą. Būna, kai skambina anonimiškai ir praneša apie galimus vaiko teisių pažeidimus, kuriuos užregistruoju, o mūsų specialistai vyksta nurodytu adresu. 

- Minėjai, jog kreipiasi nemažai susirūpinusių žmonių. Apie ką dažniausiai jie praneša?

- Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi. Pastaruoju metu, ypač per karantiną, padaugėjo skambučių apie tai, kad namuose vaikai yra paliekami vieni, be suaugusiųjų. Skambina pranešti ir dėl didelio triukšmo namuose, kartais asmenys net prašo, jog mūsų specialistai atvyktų ir paaiškintų tėvams, kaip auklėti savo vaikus, jog jie netriukšmautų. Būna ir tokių, kurie praneša apie tikrai rimtas situacijas, pavyzdžiui, kai vaikai neprižiūrimi girtaujančių tėvų, kurie kelia prieš juos ne tik balsą, bet ir ranką.

Taip pat sulaukiu nemažai skambučių iš žmonių, kurie patys prašo pagalbos, nes nebepavyksta susitvarkyti su vaikais, dažniausiai su paaugliais.

- Vaiko teisių apsaugos gynėjai ne tik tiria galimus vaiko teisių pažeidimus, bet reaguoja ir į tokius atvejus, kai vaikai bėga iš namų ar būna pasiklydę gatvėje. Žinau, kad ir Jūs likote neabejinga vienam gatvėje besiblaškančiam mažamečiui. Papasakokite plačiau apie šią istoriją, kas ten įvyko? 

- Tai vyko praeitą rudenį. Diena nebuvo kažkuo išskirtinė Klaipėdoje – šaltas vėjas, dulksna. Grįžusi po darbo, vedžiojau šunį ir eidama prie savo namo pastebėjau maždaug 4-5 metų vaiką, kuris blaškėsi, lyg ketino eiti link gatvės, lyg norėjo lipti į autobusą, sustojusį stotelėje. Iškart atkreipiau dėmesį į tai, kad jis vilkėjo vien marškinėlius trumpomis rankovėmis, o striukę su megztiniu laikė rankoje. Pagalvojau: „taip šalta, peršals“, ir dar, kaip tyčia, pradėjo smarkiai lyti. 

Ėjau link berniuko bandydama paklausti, kur jo tėveliai, bet, matyt, buvo gerai pamokytas su svetimais nebendrauti. Vaikas pradėjo eiti į kitą pusę nuo manęs, apsidairiau, suaugusiųjų aplink nebuvo matyti, todėl nedvejodama nusprendžiau nepalikti jo vieno gatvėje. 

Berniukas nebuvo patenkintas, kad aš seku paskui jį. Galiausiai priėjome prie vieno namo laiptinės durų, kaip vėliau paaiškėjo – jo namų. Vaikas vis skambino telefonspyne, bet taip niekas ir neatsakė. 

Aš po truputį jį kalbinau, mėginau daugiau sužinoti apie jį ar jo tėvus, kad būtų galima kuo greičiau juos surasti. Tuo metu iš gretimos laiptinės išėjo moteris, paklausiau jos, ar pažįsta šį berniuką. Ji patvirtino, kad vaikas čia gyvena, tačiau nei tėvų vardų, nei kontaktų nežinanti.

- Kaip tada elgėtės?

- Nieko kito neliko kaip skambinti skyriaus vedėjai. Skyriuje budėjo specialistai, dirbantys nakties metu, kurie ir atvyko nurodytu adresu.

Džiugu buvo tai, kad laukiant budėtojų, pavyko įkalbėti berniuką apsivilkti bent striukę, o po kokių dešimties minučių į kiemą įbėgo ir jo tėtis. Kaip sužinojome, vaikui tądien buvo pirmoji karatė treniruotė, kurioje dalyvavo ir jo vyresnioji sesuo. Anot tėčio, berniukas labai mėgsta būti pirmas ir viską greičiau padaryti, nei sesė. Taigi, tik pasibaigus treniruotei, jis griebė už daiktų ir išlėkė pro duris nepastebėtas.

Mano artimieji, išgirdę apie šį įvykį, sakė, kad aš pasielgiau labai kilniai, bet pati to nesureikšminu, nes, manau, kad kiekvienas taip turėtume pasielgti gatvėje pamatę besiblaškantį mažą vaiką.

- Ar po šio įvykio sulaukėte vaiko tėvų reakcijos? 

- Kitą dieną į skyrių su gėlėmis rankose ir pilni dėkingumo atėjo berniuko tėvai, kurie mane labai nustebino, nes tikrai nesijaučiau padariusi kažką labai ypatingo. Ilgai kalbėjome apie šį įvykį. Tėtis su ašaromis akyse vis kartojo: „Kas būtų, jei sūnus būtų išbėgęs į gatvę ar nutikę kažkas kitas... Baisu net pagalvoti“.

- Kaip manote, ar visi mūsų visuomenės nariai yra tokie pilietiški, sąmoningi? Ar esant panašiai situacijai, pasielgtumėte taip pat?

- Bendraudama su vaiko tėvais supratau, kad mūsų visuomenė vis dar dažnai abejinga tokioms situacijoms, aplinkinių problemoms. Gatvėje pastebėję smurtaujančius vaikus, ne visi atkreipia dėmesį, neprieina prie vaikų, nepraneša tokių atvejų tarnyboms. Kaip ir minėjau, kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, turėtų sureaguoti, įsiterpti ar bent informuoti reikiamus asmenis, nuo to priklauso vaikų gerovė. Taigi, panašioje situacijoje elgčiausi lygiai taip pat.

- Dėkoju už pokalbį.

 
Vaiko teisių gynėją dirbti įkvepia padėkos žodžiai: ,,Jūs išgelbėjote mano gyvenimą“

Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje jau 17 metų dirbanti Rūta Ambražūnė šį darbą vadina įkvėpimu, gyvenimo prasme ir pašaukimu. Ji sako nė minutės nesigailėjo savo profesinio pasirinkimo. „Jūs išgelbėjote mano gyvenimą“, – šie jaunos merginos pasakyti padėkos žodžiai Rūtai ilgam išliko širdyje. Jie moteriai neleidžia abejoti jos darbo reikalingumu ir prasmingumu. 

 „Į skyrių atėjo jauna, graži moteris, susirado mane ir padėkojo. Atmintyje iškilo apsiverkusios paauglės portretas, kai prieš kelis metus atvykau į šeimą ir radau akivaizdžiai ilgą laiką girtaujančią mamą bei nelaimingą paauglę, kuri, žinojau, bėga iš namų, nesimoko. Mergaitę teko paimti iš nesaugios aplinkos. Tuomet buvo daug ašarų ir pykčio. Ir štai metai ėjo, mergaitė, padedama gerų ir rūpestingų žmonių, atsitiesė, patyrė mokymosi džiaugsmą, atrado save – gražų ir protingą žmogų“, – pasakoja šiuo metu Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Akmenės rajone patarėja dirbanti R. Ambražūnė.

Paaiškėjo, kad vaiko teisių gynėjai padėkoti atėjusi mergina, paskyrė save tokiems pat gyvenimo nuskriaustiems vaikams, kokiu kažkada buvo pati – mergina dirba socialinį darbą.

„Mane ši ir daug kitų sėkmingų gyvenimo istorijų įkvepia, skatina, moko ir motyvuoja atlikti savo darbą dar geriau. Esu laiminga, kad pasirinkau dirbti vaiko teisių apsaugos sistemoje“, – sako Rūta.

Iš pradžių moteris dirbo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių skyriuje, buvo gynėja. Laikui bėgant įgavo vis daugiau patirties ir šiandien ji – Akmenės rajono skyriaus patarėja. „Sekasi gerai, komanda puiki, visi myli savo darbą, jį išmano. Ką planuoju? Planuoju toliau ginti vaikus, padėti šeimoms, siekti, kad žmonės gyventų laimingi, nes tai, ką darau, yra mano pašaukimas“,  – įsitikinusi R. Ambražūnė.

Gerumą savyje atrado dar būdama vaikas

Kiek Rūta save atsimena, vis norėjo padėti silpnesniems, nuskriaustiems.

,,Kol buvau maža, tai vis gelbėdavau gyvūnėlius. Visus laukinius kačiukus pašerdavau, silpnesnį nešdavausi namo ir slaugydavau. Tėvai, žinoma, nebuvo sužavėti mano gailestingumu, bet nedraudė. Mokykloje vis stodavau ginti silpnesnio, patiriančio skriaudą mokinio. Buvau kovotoja už gėrį ir tiesą. Kai įstojau į universitetą, vaikų dienos centre tapau savanore. Man vis atrodė, kad per mažai atiduodu savęs, žinojau, jog galiu daugiau. Aukojau  laiką ir pajamas“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Tokios investicijos, esą, grįžta su kaupu – pasėtas gerumo grūdas auga vaikų širdelėse: „Kai į vaiką sudedi pasitikėjimą, švelnumą, tai visada atsiperka, ne šiandien, ne rytoj, tačiau vaikui padovanotas gerumas kaupiasi jame ir kuo daugiau jis gauna, tuo daugiau išmoksta atiduoti“.

Pagalbos būdų yra, tik reikia juos parodyti šeimoms

Rūta džiaugiasi ne tik laimingais užaugusiais vaikais, kuriems kažkada reikėjo pagalbos, bet ir jų šeimomis. Vaiko teisių gynėjams labai dažnai tenka padėti ne tik į bėdą patekusiam vaikui, bet ir jo šeimai.

,,Atsimenu vieną jauną moterį, kuri augino vaikus toli gražu ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Moteris ir vaikai kentėjo nuo smurtautojo vyro, tačiau išeiti neturėjo kur – vyras uždirbo, išlaikė šeimą, namai taip pat buvo jo,  moteris neturėjo darbo, jokio užnugario ir atramos, todėl kentė smurtą. Tokio gyvenimo kaina buvo baisi. Šeimai patekus į Vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį, daug galvojau, kaip jai padėti. Kartu su kolegomis ir kitomis institucijomis ieškojome įvairių pagalbos būdų“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Pasak jos, neretai smurtą patiriančios moterys bijo, nesiryžta palikti smurtautojo, imtis iniciatyvos ir atsakomybės už geresnį savo ir vaikų gyvenimą. Taip įvyko ir šį kartą. Vaiko teisių gynėjams teko įdėti daug pastangų, kad įkalbėtų ir padrąsintų moterį keisti gyvenimą.

„Daug įdėjome pastangų, daug kalbėjome su šia moterimi ir ji, mūsų dideliam džiaugsmui, neatsisakė pagalbos, kibosi į ištiestą ranką. Aš, kaip vaiko teisių specialistė, dariau viską, kad moteris su vaikais pamatytų šviesesnį gyvenimą. Mums pavyko – ji rado drąsos pasitraukti iš aplinkos, kur smurtaujama, mokėsi, padėjome jai rasti pastogę, darbą. O su šita sėkme atėjo ir pasitikėjimas savimi. Moteris suprato, kad ji viską gali pati ir svarbiausią – gali auginti vaikus ramioje aplinkoje, kurioje nėra smurto“, – pasakoja R. Ambražūnė.

Vaiko teisių specialistė sako kiekvieną kartą pradėdama dirbti su šeima, kurią ištiko krizė, tikinti, jog pavyks padėti:,,Toks darbas – mano pašaukimas, kaip aš galiu netikėti. O kai tiki, gi negali nepasisekti“.

Gerumo išmoko iš savo šeimos

Rūta sako, kad darbe ją įkvepia teigiama gyvenimo patirtis – ypač pačios laiminga vaikystė.

,,Visi vaikai turi teisę augti laimingi – šį žinojimą aš gavau, ko gero, nuo gimimo. Gimiau gerokai per anksti, mažutė ir silpna. Gydytojai mamai suteikė nedaug vilties, kad gyvensiu. Mano mama ir tėtis įdėjo labai daug pastangų ir meilės, kad aš augčiau sveika ir laiminga“, – pasakoja Rūta.

Moteris džiaugiasi, kad turėjo nepaprastai laimingą vaikystę. Nors augo mieste, tačiau turėjo ir kaimą: „Nuvažiuodavom ir visos vaikystės vasaros kvepėjo pievomis, sugrėbtu šienu, žydėjo ramunėmis, turėjo vyšnių ir žemuogių skonį. Mano vaikystė buvo žavi ir spalvota.

Tačiau visų svarbiausia, pasak moters, kad ji turėjo puikius, mylinčius tėvus.

 „Tėvų visada buvau suprasta ir palaikoma. Apie jokias ,,beržines košes“ mes su sese nė nebuvome girdėjusios. Neatsimenu, kad tėvai su mumis būtų kalbėję pakeltu balsu ar grubiai, visas problemas išspręsdavome ramiai. Mano tėveliai turi Dievo dovaną – išmintingai mylėti vaikus. Ir aš to mokausi, nešu šias pamokas ir patirtis į šeimas, kurios patiria sunkumų“, – sako vaiko teisių gynėja R. Ambražūnė.

AKTUALU
Ligos išmokos nesergančio vaiko priežiūrai pasibaigus mokinių atostogoms: ką svarbu žinoti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena, kokiais atvejais tėvai gali gauti ligos išmokas už nesergančio vaiko priežiūrą ir ką reikia padaryti, kad ši išmoka po mokinių atostogų būtų mokama ir toliau.

Kitą savaitę šalies mokyklose bus mokinių atostogos. Atostogų metu, kaip įprasta, ugdymas vykdomas nebus, todėl pradinių klasių mokinių tėvams nereikės padėti savo atžaloms mokytis nuotoliniu būdu. Kaip ir iki šiol per mokinių atostogas ligos išmokos už nesergančio vaiko priežiūrą mokamos nebus, tačiau nedarbingumo pažymėjimai galios.

Jeigu vienam iš tėvų nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai buvo išduotas ilgesniam laikotarpiui, pavyzdžiui, 60 dienų, pasibaigus atostogoms jis tęsis iki numatyto nedarbingumo pažymėjimo termino pabaigos, o ligos išmoka bus ir toliau mokama. 

Jeigu nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai buvo išduotas trumpesniam laikotarpiui ir galiojimas baigsis per mokinių atostogas, o po jų vėl iškyla poreikis prižiūrėti nesergantį vaiką,  dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo pakartotinai reiktų kreiptis į šeimos gydytoją.

Nemažai daliai tėvų nedarbingumo pažymėjimas nesergančio vaiko priežiūrai išduotas 60 dienų laikotarpiui. Jeigu suėjus šiam terminui vaikai mokytis į mokyklos suolus nesugrįš, o ugdymas bus tęsiamas nuotoliniu būdu, tėvai dėl nedarbingumo pažymėjimo pratęsimo turės pakartotinai kreiptis į šeimos gydytoją. Nedarbingumo pažymėjimai gali būti išduodami ir atgaline tvarka, bet ne daugiau nei už 5 darbo dienas.

Kai karantino metu atsiranda būtinybė prižiūrėti darželinuką, priešmokyklinuką, pradinuką ar pagal bendrojo arba specialiojo ugdymo programą besimokantį vaiką su negalia dirbantiems tėvams, globėjams, seneliams gali būti mokamos ligos išmokos. Ligos išmoka už nesergančio vaiko priežiūrą siekia 65,94 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“.

Šiuo metu galiojantį nedarbingumo pažymėjimą šeimos nario priežiūrai turi apie 20 tūkst. asmenų, kai per pirmąjį karantiną tokių būdavo 50–60 tūkst. Nemaža dalis tėvų prisitaikė prie karantino sąlygų, derina darbą nuotoliniu būdu ir atžalų priežiūrą, dalis jų – naudojasi galimybe vaikus leisti darželius.

 

NVSC atsako į dažniausius klausimus dėl vaikų izoliacijos

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) atsako į dažniausiai epidemiologinę diagnostiką atliekantiems specialistams dėl vaikų izoliacijos užduodamus klausimus. 

Vaikas dėl turėto rizikingo kontakto buvo izoliuotas nuo gruodžio 18 d. Gruodžio 23 d. vaikui patvirtinta COVID-19. Kada vaikas bus laikomas pasveikusiu?

Dėl to, kiek užsikrėtęs vaikas turi būti izoliuotas, taip pat, kada bus laikomas pasveikusiu, sprendžia gydantis gydytojas, o ne NVSC specialistai. Įprastai, jei žmogus serga lengva arbe besimptome forma, jis pasveikusiu bus laikomas po 10 dienų nuo simptomų atsiradimo pradžios arba, jei atvejis besimptomis – po 10 nuo nosiaryklės ir ryklės tepinėlio, kurį ištyrus PGR metodu buvo aptiktas koronavirusas, paėmimo dienos. 

Tačiau kiekvienas atvejis individualus, dėl kurio ir sprendžia gydantis gydytojas, o ne NVSC specialistai.  

Tai kada dėl izoliacijos sprendžia NVSC?

NVSC specialistai dėl izoliacijos sprendžia tais atvejais, kai reikia izoliuoti ne užsikrėtusius, bet sąlytį turėjusius asmenis. Pavyzdžiui, užsikrėtusio vaiko šeimos narius, bendraklasius, kurie turėjo rizikingą kontaktą. 

Dėl rizikingą sąlytį turėjusių izoliacijos šeimos gydytojai nesprendžia. 

Kas turi izoliuotis tokiu atveju, jei vaikui gruodžio 23 d. patvirtinta COVID-19 liga? 

Izoliuotis 14-lika dienų privalo visi, kurie turėjo didelės rizikos sąlytį, t. y. bendravote ilgiau kaip 15 min. mažesniu nei 2 m atstumu, turėjote tiesioginį sąlytį su jo kūno skysčiais, turėjote tiesioginį fizinį sąlytį (pvz., rankos spaudimą). Dienos, kada asmuo yra pavojingas (t. y. platiną virusą) ir kuriomis sąlytis gali būti laikomas didelės rizikos, skaičiuojamos taip:

·    Jeigu asmuo turi simptomus – 72 val. iki simptomų atsiradimo pradžios ir 10 dienų po simptomų atsiradimo pradžios.
·    Jeigu neturi simptomų – 72 val. iki tepinėlio, kuris buvo teigiamas, paėmimo ir 10 dienų po tepinėlio paėmimo.

Tai, jeigu vaikui simptomai pasireiškė gruodžio 21 d., nuo kada turiu izoliuotis?

Izoliacija bus skaičiuojama nuo gruodžio 21 d. iki sausio 3 d. imtinai. 

O kaip tokiu atveju, jei vaikui simptomai pasireiškė gruodžio 21 d., tačiau vaikas yra 6-erių metų ir negali pats savimi pasirūpinti?

Tokiu atveju vienas iš tėvų turi prižiūrėti užsikrėtusį vaiką. Tai reiškia, kad vienas iš tėvų gyvena kartu vienoje patalpoje su užsikrėtusiuoju, tad tėtis, mama arba globėjas visą laiką turi sąlytį su užsikrėtusiu vaiku.  

Dėl šios priežasties 14-likos dienų izoliacija vienam iš tėvų, kuris nuolat būna su vaiku, pradedama skaičiuoti nuo dienos, kai vertinama, jog baigiasi užkrečiamasis vaiko periodas. Paskutiniu kontaktu laikoma 10-ta ligos diena, kuri, vertinama, teoriškai yra paskutinė užkrečiamojo periodo diena.

Dėl to tokiu atveju vienam iš tėvų izoliacija bus skaičiuojama pagal formulę 10+13, t. y. nuo gruodžio 21 d. iki sausio 11 d. imtinai. 

Tai reiškia, kad skirtingi izoliacijos terminai taikomi vienam iš tėvų, kuris prižiūrės savimi negalintį pasirūpinti vaiką, o kitam – kitoks izoliacijos terminas?

Taip. Kadangi vienas iš tėvų bus nuolatiniame kontakte su užsikrėtusiu vaiku jam galios sąlyga, kad jis izoliuojasi su vaiku iki 10 jo ligos dienos ir dar 13 dienų po to. 

Kitas tėvas turi izoliuotis atskirai, tad jam izoliacija bus skaičiuojama nuo paskutinės sąlyčio dienos, t. y. dažniausiai dienos, kada sužinomas testo rezultatas. 

Tai reiškia, kad tik vienam iš tėvų turėtų būti taikomas ilgesnis izoliacijos terminas, ne abiem?

Taip, vienas iš tėvų turi prižiūrėti užsikrėtusį vaiką, kitas – privalo izoliuotis atskirai ir jam taikomas 14-likos dienų nuo paskutinio kontakto izoliacijos terminas.  

Kaip izoliuojama tokiu atveju, jei vienišas užsikrėtęs tėvas, mama ar globėjas turi prižiūrėti nesergantį vaiką, o kitų asmenų, galinčių pasirūpinti vaiku, nėra?

Tokiu atveju vaikui, kuris gyvena su užsikrėtusiu asmeniu, izoliacija bus skaičiuojama pagal formulę 10+13, t. y. vaikas izoliuojasi iki 10 sergančio tėvo, mamos ar globėjo ligos dienos ir dar 13 dienų po to.

Ar izoliacijos forma 10+13 gali būti taikoma tuo atveju, jei serga vienas iš tėvų, o kitas yra sveikas ir gali pasirūpinti vaikais?

Negali. Tokiu atveju, jei yra sveikų asmenų, kurie gali prižiūrėti vaikus, taip ir turėtų būti daroma. 

O kaip tokiu atveju, jei namuose vienas vaikas susirgo gruodžio 18 d., jam infekcija patvirtinta gruodžio 21 d., visi kiti šeimos nariai buvo izoliacijoje, tačiau gruodžio 23 d. susirgo ir antrasis vaikas?

Žmogus turi izoliuotis po kiekvieno rizikingo kontakto su užsikrėtusiuoju koronavirusine infekcija. Tad tokiu atveju, šeimos nariams, kurie turėjo rizikingą kontaktą su antruoju užsikrėtusiu vaiku, bus perskaičiuojamas izoliacijos laikas, t. y. bus vertinama, kada buvo paskutinė sąlyčio diena ir įskaitant ją bus perskaičiuojamas 14-likos dienų laikotarpis.

Tai reiškia, kad, jei tėvai bus turėję kontaktą su vaiku gruodžio 23 d., kuomet pasireiškė simptomai, jiems izoliacija bus perskaičiuota iki sausio 5 d. imtinai, nepaisant, kad dėl sąlyčio su pirmuoju vaiku izoliacija turėjo baigtis anksčiau.  

Išimtis numatyta tik tiems, kurie patys yra persirgę COVID-19 – tris mėnesius nuo susirgimo jiems izoliuotis nereikia, net ir turėjus didelės rizikos sąlytį.

Ar gali didelės rizikos sąlytį turėjusieji susitrumpinti izoliaciją?

Galimybė sutrumpinti izoliacijos laiką numatyta tik tam tikroms asmenų grupėms, t. y. medikai, pareigūnai, aukščiausi valstybės pareigūnai (https://nvsc.lrv.lt/lt/visuomenei/nvsc.lrv.lt/sutrumpinti). Visiems kitiems galioja 14 d. izoliacijos laikotarpis, tad susitrumpinti izoliacijos laiko galimybės nėra.

Ar galima keisti izoliacijos vietą?

Taip, galima. Izoliuotas asmuo turi kreiptis į NVSC ir gauti leidimą nuvykti į kitą izoliavimo vietą, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių ją turi pakeisti (leidimas išduodamas tik nuvykimui į izoliacijos vietą). Tą būtina padaryti NVSC interneto svetainėje.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro informacija

 

Nuo metų pradžios – didesnės socialinės išmokos

Nuo 2021 metų pradžios didėja baziniai socialinių išmokų dydžiai, o kartu ir piniginė socialinė parama nepasiturintiems žmonėms, šalpos pensijos, mokamos neįgaliesiems, našlaičiams ar minimalaus socialinio draudimo stažo nesukaupusiems senjorams, tikslinės kompensacijos neįgaliesiems su specialiaisiais poreikiais.

„Didėjant baziniams socialinių išmokų dydžiams, kartu auga ir įvairios išmokos patiems pažeidžiamiausiems šalies gyventojams: skurdą patiriantiems žmonėms, senjorams, vaikams, žmonėms su negalia ir kitiems. Tikimės, kad po truputį augančios išmokos, prisidės prie sunkiausiai besiverčiančių gyventojų nepritekliaus ir atskirties mažinimo“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

 

Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigalioja šie baziniai socialinių išmokų dydžiai:

  • BAZINĖS SOCIALINĖS IŠMOKOS DYDIS – 40 eurų (2020 m. – 39 eurai)

Padidinus šį dydį, atitinkamai padidės nuo jo priklausančių išmokų dydžiai: vienkartinė išmoka vaikui, išmoka vaikui, išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui, vienkartinė išmoka nėščiai moteriai, globos (rūpybos) išmoka, vienkartinė išmoka įsikurti, globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas, išmoka besimokančio ar studijuojančio asmens vaiko priežiūrai, išmoka gimus vienu metu daugiau kaip vienam vaikui, išmoka įvaikinus vaiką, vaiko laikinosios priežiūros išmoka, laidojimo pašalpa, parama palaikams parvežti, artistų kompensacinė išmoka, vaikų išlaikymo išmoka, socialinė parama mokiniams.

Tokias išmokas, kompensacijas ir socialinę paramą gauna apie 600 tūkst. žmonių.

 

  • ŠALPOS PENSIJŲ BAZĖS DYDIS – 143 eurai (2020 m. – 140 eurų)

Padidinus šį dydį, šalpos išmokos, priklausomai nuo išmokos rūšies ir gavėjų kategorijos, padidės nuo 1,5 euro (šalpos našlaičių pensija) iki 6,75 euro (šalpos neįgalumo pensija asmenims, netekusiems 100 procentų darbingumo iki 24 metų amžiaus).

Šalpos išmokos užtikrina minimalias pajamas neįgalumo ar senatvės atvejais jokių pajamų negaunantiems arba labai mažas pajamas gaunantiems asmenims.

Tai palies apie 60 tūkst. gaunančių šalpos pensijas: našlaičius, vaikus su negalia, nuo vaikystės neįgalius suaugusius asmenis, kitus neįgaliuosius ir senatvės pensijos amžiaus sulaukusius žmones, kurie nesukaupė minimalaus stažo valstybinei socialinio draudimo pensijai gauti.

 

  • TIKSLINIŲ KOMPENSACIJŲ BAZĖS DYDIS – 120 eurų (2020 m. – 117 eurų)

Padidinus tikslinių kompensacijų bazės dydžius, žmonėms, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, tikslinė kompensacija padidės 3,3 euro, o tiems, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, – 1,8 euro.

Tiems, kam nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tikslinė kompensacija padidės 7,8 euro, o kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis – 5,7 euro.

Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos, paskirtos iki 2018 m. gruodžio 31 d., padidės 1,5–3 eurais. Slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos, paskirtos iki 2018 m. gruodžio 31 d., padidės 7,5 euro.

Tokias kompensacijas šalyje gauna apie 93 tūkst. asmenų.

 

  • VALSTYBĖS REMIAMŲ PAJAMŲ DYDIS – 128 eurai (2020 m. – 125 eurai)

Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidės nuo 85,5 iki 87,6 euro.

Šis dydis aktualus nustatant piniginę socialinę paramą nepasiturintiems žmonėms, teisę į socialinę paramą mokiniams, papildomą išmoką vaikui, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti bei kitą socialinę paramą. 

 

 

 

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia 

Tarnybos veiklos statistiniai duomenys 

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

 

Vaikai yra vaikai. Globos centrai taškas lt 

X