Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos administracija ir teritoriniai skyriai dėl paskelbtos ekstremalios situacijos klientus aptarnauja tik telefonu arba el. paštu. Kontaktus rasite čia.

AKTUALU

Nemokamos emocinės ir psichologinės pagalbos kontaktai

Karantino metu nelengva tiek vaikams, tiek ir tėvams – kyla daug iššūkių, emocijų. Pasikonsultuoti įvairiomis aktualiomis temomis galima ne tik su VTAS specialistais, bet ir pateiktais nemokamos emocinės ir psichologinės pagalbos kontaktais.

Sprendžiant tarpusavio nesutarimus specialistai ragina tėvus pirmiausiai galvoti apie vaiko interesus

Specialistams daugėja skambučių ir paklausimų elektroniniu paštu, kaip užtikrinti skyrium gyvenančių tėvų bendravimą su vaikais.

Iš tiesų, šiuo visiems sunkiu laikotarpiu kyla daug nerimo, įvairių svarstymų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Skyrium gyvenantys tėvai turi papildomų iššūkių, nes jie turi teisę ir pareigą auklėti savo kartu negyvenančius vaikus, su jais bendrauti. Su vaiku gyvenantiems tėvams kyla klausimai – ar galiu atsisakyti leisti tėvui / motinai bendrauti su vaiku karantino laikotarpiu, gal užtektų jiems pabendrauti nuotolinio ryšio priemonėmis, pan. Iš gautų pranešimų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje žinoma, kad tėvai vienašališkai priima sprendimus neleisti vaikams matytis su skyrium gyvenančiais tėvais.

Daugeliu atvejų tėvų teisė bendrauti su vaiku nustatyta teismų sprendimais, juose nustatyta tvarka, kaip skyrium gyvenantis tėvas / motina bendrauja su vaiku (laikas, vieta, dažnis). Net ir nesant teismo sprendimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos, primintina, jog tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios. Abu tėvai turi teises ir pareigas auklėti savo vaikus ir sprendimus dėl vaiko priimti kartu. Pažymėtina, jog skirtingai nuo nepaprastosios padėties režimo, kurio metu būtų taikomi fizinių asmenų teisių ir laisvių apribojimai, karantino metu nenustoja galioti teismų sprendimai dėl bendravimo su vaikais, tėvų teisės nėra varžomos, tačiau gali pasitaikyti įvairių atvejų, galinčių įtakoti ir teisę matytis su vaiku, jei situacijos patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino režimo sąlygas - pvz., tėvai užsieniečiai negali atvykti į Lietuvą, grįžę iš užsienio tėvai turi izoliuotis, pan.

Natūralu, kad visi tėvai nerimauja dėl savo vaikų gerovės. Manome, kad būtent tėvai šiuo laikotarpiu gali ir turi rasti geriausiai jų šeimos situaciją atitinkantį sprendimą, saugodami savo ir vaikų sveikatą, veikti lanksčiai, ieškodami kompromisų bei svarbiausia - nepamiršti paties vaiko, jo jausmų, jog jis gali jaustis pamirštas, pan. Tėvai turi tikrai daug galimybių veikti lanksčiai – tiek gali susitarti dėl bendravimo su vaiku nuotolinėmis ryšio priemonėmis, tiek dalintis vaiko priežiūra, nes šiuo laikotarpiu, esant apribotai ugdymo priežiūros veiklai bei nerekomenduojant vaikų priežiūros patikėti vyresnio amžiaus seneliams, svarbu, kad vaikai taip pat neprarastų tėvų dėmesio bei nuolatinės priežiūros, ypač turint omeny nuotolinio darbo įsipareigojimus, tad pasidalijimas vaiko priežiūra gali būti tinkama išeitis abiem tėvams.

Taip pat svarbu, kad tėvai nenustotų vykdyti įsipareigojimų dėl vaiko išlaikymo, finansinių sunkumų laikotarpiu tėvai kartu rastų išeičių ir kompromisų, kaip užtikrinti vaiko poreikius.

Kviečiame tėvus šiuo laikotarpiu elgtis sąmoningai, atsakingai bei susitelkiant į geriausių vaikui sprendimų paieškas.

LR Vaiko teisių kontrolieriaus informacija

Kultūrinės veiklos visai šeimai neišeinant iš namų

Lietuvoje paskelbus karantiną, daugeliui tėvų iškilo klausimas, kaip praleisti laiką su vaikais namuose, kuo užimti atžalas.

Dalinamės virtualiomis kultūrinėmis ir šviečiamosiomis veiklomis, kuriomis galite užsiimti neišėję iš namų:

Speciali LRT televizijos valandos trukmės laida moksleiviams „Įdomiosios pamokos tiesiogiai“ kiekvieną darbo dieną 13 valandą per LRT: https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/1151138/del-koronaviruso-namie-likusiems-vaikams-lrt-televizija-rengia-nauja-laida-idomiosios-pamokos-tiesiogiai

Pirmą kartą virtualus „Kino pavasaris“: http://pilnas3.kaunas.lt/jubiliejinis-kino-pavasaris-ivyks-keliasi-i-namu-kino-ekranus/?fbclid=IwAR3CCN2nrRUFMi3I6wKoo5uNKN3sAkBoDyvbcoGzWPNrZoKUqci5Ed_S2lU

Nemokamos spektaklių peržiūros: https://www.facebook.com/VSDTeatras/photos/a.426554857437919/3031043946988984/?type=3&theater

78 lietuviškos audio knygos nemokamai: https://www.audioknygos.lt/78-nemokamos-lietuviskos-audio/

Virtualios knygos: https://www.vcb.lt/ka-skaityti-kai-nedirba-bibliotekos/?fbclid=IwAR2ARiXbMYGKIf0cwHUyA2AgnXfDgp_VLWgAkbpF5pekYUvsNSIo5x1poas

„British Museum“ virtualus turas: https://britishmuseum.withgoogle.com/

Niujorke įsikūrusio R. Guggenheimo muziejaus turas: https://artsandculture.google.com/…/solomon…/jAHfbv3JGM2KaQ…

Musée d’Orsay turas Paryžiuje: https://artsandculture.google.com/project/360-videos?hl=en

Turas po Seulo Nacionalinį modernaus meno muziejų: https://artsandculture.google.com/…/national-museum-of-mode…

Tiesioginės transliacijos iš įvairių pasaulio miestų, turistų lankomiausių objektų ir gražiausių paplūdimių: https://www.skylinewebcams.com/en/top-live-cams.html

Gyvūnai iš viso pasaulio tiesiogiai: https://www.earthcam.com/events/animalcams/

20 nepaprastų radijo įrašų: https://www.lrt.lt/…/skaityti-galima-ir-ausimis-lrt-rekomen…

Įvairiausi pasaulio objektai tiesiogiai: https://www.skylinewebcams.com/en/top-live-cams.html

Virtualūs turai po muziejus: https://www.travelandleisure.com/…/museums-with-virtual-tou…

Didžiuliai suskaitmenintų kultūros ir meno vertybių ištekliai: https://vilniausgalerija.lt/…/vartotoju-laukia-didziuliai…/…

Nemokamas muziejų lankymas būnant namuose: https://welovelithuania.com/nemokamas-muzieju-lankymas-neiseinant-is-namu-virtualios-lietuvos-muzieju-galerijos/?fbclid=IwAR0Wped3UaA86i0tkE2l8473cZxX4-XVugKAMtvMupyVtBVWNV5DsN_NiL4

 

Primename, kad jeigu grįžote iš užsienio14 dienų nuo paskutinės buvimo užsienio šalyse dienos, turėtumėte likti namuose, stebėti savo sveikatą. Per šias 14 dienų rekomenduojama vengti socialinių kontaktų (nesilankyti viešose vietose, pagal galimybes nesinaudoti viešuoju transportu, stengtis laikytis ne mažiau kaip 2 metrų atstumo nuo kitų žmonių, nesikviesti svečių į namus ir pan.).

Informacijos dėl naujojo koronaviruso galima teirautis:

- Karštąja koronaviruso linija tel. 1808 (pasireiškus gripui būdingiems ligos simptomams – karščiavimui, kosuliui, gerklės skausmui ar apsunkintam kvėpavimui – po kelionės į užsienio šalis ar po kontakto su tikėtinu koronaviruso nešiotoju; norint pasikonsultuoti, kilus klausimų) – visą parą, visoje Lietuvoje, nemokamai;

- Nacionalinio visuomenės sveikatos centro karštąja linija tel. +370 618 79984 ir +370 616 94562 (visą parą);

- elektroniniu paštu koronavirusas@sam.lt.

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

Vaiko teisių apsaugos specialistų ir policijos pareigūnų sėkmingas bendradarbiavimas padėjo apsaugoti vaiką

Karantino metu pasitaikantys įvykiai, savo rizika reikalaujantys fizinio vaiko teisių apsaugos specialistų dalyvavimo, yra neatsiejami nuo ypatingo skirtingų institucijų susitelkimo. Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) specialistai dalinasi bendradarbiavimo su policijos pareigūnais pavyzdžiu, kai, sutelkus pajėgas, teko apsaugoti vaiką, įgyvendinant jo paties prašymą būti išvežtam iš girtaujančios ir agresyviai besielgiančios motinos namų.

Pasak VTAS patarėjos Tauragės rajone Elenos Jurgilienės, iš policijos pareigūnų buvo gauta informacija apie itin agresyviai nusiteikusią galimai neblaivią motiną, psichologiškai smurtaujančią prieš savo vaiką. Pareigūnai pranešė, jog jiems reikalingas pastiprinimas, todėl nedelsiant vaiko teisių apsaugos specialistai apsišarvavo karantino metu naudojamomis apsaugos priemonėmis ir važiavo į įvykį aiškintis aplinkybių bei gelbėti vaiko.

„Nuvykę radome išties pavojų vaikui keliančią motiną ir išsigandusį bei verkiantį vaiką, prašantį būti išvežtam iš neblaivios motinos namų. Tą ir padarėme – nuvežėme vaiką pas jo paties nurodytą emociniais ryšiais susijusį asmenį, galintį užtikrinti jam saugią aplinką. Džiaugiamės, jog operatyviai bendradarbiaudami su policija galėjome apsaugoti vaiką“, – apie įvykį pasakojo patarėja.  

Karantino metu dažniausia vaiko teisių pažeidimų priežastis – alkoholio vartojimas

Kaip teigia specialistai, karantino metu dažniausia priežastis, dėl kurios gaunami pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus – asmenų alkoholio vartojimas. Prie tokių rodiklių galimai prisidėjo ir klaidingos asmenų nuostatos, esą karantino metu į savo vaikų auginimą galima pažiūrėti ir aplaidžiau, nes šeimoje institucijų atstovai neapsilankys.

„Norisi priminti visuomenei, jog VTAS dirba ir į vaiko teisių pažeidimus reaguoja, tiesa, kiek kitokiais metodais nei iki karantino. Deja, tenka pastebėti, jog asmenys, dėl kurių gaunami pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus, neretu atveju piktnaudžiauja šiuo karantinu“, – pabrėžė Tauragės apskrities VTAS vedėja Birutė Sragauskienė.

Anot VTAS vedėjos, galvodami, jog karantinas – tai laikas, kada niekas nesilankys šeimoje, asmenys leidžia sau atsipalaiduoti vaikų auginimo procese nevaržomai vartodami alkoholį. Visgi, kai kurie asmenys turėtų įsisąmoninti, jog tinkamas vaikų auginimas reikalingas dėl jų pačių sukurtos šeimos gerovės, o ne dėl įtikimo institucijoms.

Pagrindiniai darbo specifikos pokyčiai karantino metu

Tauragės apskrities VTAS vyriausioji specialistė, dirbanti nakties metu, švenčių bei poilsio dienomis, Greta Auksoriūtė papasakojo ir apie pagrindinius savo darbo specifikos pokyčius šalyje paskelbus karantiną.

Pasak jos, gavę pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, specialistai, bendraudami su pranešėju, pirmiausiai aiškinasi, ar kyla realus pavojus vaiko fiziniam/psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai.

Tokioms grėsmėms nekylant, situacija sprendžiama ryšio priemonėmis nuotoliniu būdu ir į įvykio vietą nevažiuojama, tačiau, gavus pranešimą iš policijos apie galimo smurto atvejus; vaiko saugios aplinkos užtikrinimo poreikį – į įvykį privaloma nuvykti. Į įvykio vietą vykstama ir tais atvejais, kai iš asmens, laikinai prižiūrinčio vaiką, gaunamas pranešimas dėl atsisakymo vaiką prižiūrėti ir/ar galimybės užtikrinti jam saugią aplinką nebuvimo dėl vaiko atstovų pagal įstatymą netinkamų veiksmų.

Vaiko teisių apsaugos specialistai dėkoja policijos pareigūnams už operatyvų bendradarbiavimą ir tikisi tokio bendradarbiavimo ir toliau, tam, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai.

 

Autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams svarbiausia – supratimas

Balandžio 2 ąją minima Pasaulinė autizmo diena. Jos tikslas – didinti visuomenės supratimą apie autizmą ir išreikšti palaikymą šį sutrikimą turintiems žmonėms bei jų šeimoms. Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Žaneta Ginaitė sako, kad žinojimas ir supratimas apie autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus, padeda suprasti jų pasaulį ir aplinkos suvokimą. Koks bebūtų vaikas, turime suprasti, kad kiekvienas yra unikalus ir jam reikalinga suaugusiųjų priežiūra, dėmesys bei pagalba augant ir vystantis“, – sako Ž. Ginaitė.

Anot VTAS vedėjos, vien apsirengti mėlynos spalvos drabužiais ir taip šią dieną išreikšti supratimą ir palaikymą, vadinamiems „lietaus vaikams“ – neužtenka. Reikia plačiau kalbėti apie šį sutrikimą, šviesti visuomenę, kad didėtų supratimas ir sąmoningumas, o esant reikalui, būtų galima suteikti ir profesionalią pagalbą tiek vaikui, tiek šeimos nariams.

Autizmo visiškai išgydyti neįmanoma, tačiau tokiam vaikui galima padėti prisitaikyti, pagerinti gyvenimo kokybę, taikant specialius ugdymo metodus. Su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais  dirba kalbos, darbo terapeutai, kineziterapeutai, taikomos įvairios terapijos.

„Vaiko teisių gynėjams tenka susidurti su situacijomis, kai vaikui akivaizdžiai reikalinga specialistų pagalba ir gilesnis tėvų supratimas, kad augina išskirtinį vaiką. Deja, neretai tėvai yra linkę neigti ar oficialiai nenustatyti diagnozės vaikui, o tai apsunkina tiek ugdymo procesą, tiek galimybę suteikti būtiną specialistų pagalbą vaikui“, – apeliuodama į būtinybę tėvams suprasti ir pripažinti, kad vaikas turi vystymosi sutrikimų, kalbėjo Ž. Ginaitė. Pažymėtina, kad ankstyvas diagnozavimas ir savalaikė pagalba autizmo simptomus susilpnina.

Autizmas, tai smegenų vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia socialinio bendravimo, komunikacijos bei elgesio srityse. Šį sutrikimą turintys vaikai dėmesį linkę sutelkti į detales ir dažnai jiems sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Tokie vaikai, retai kada ieško akių kontakto, sunkiai atpažįsta kito nuotaiką, nelinkę bendrauti, vengia naujovių. Tačiau autizmo spektro sutrikimų turintieji gali turėti puikią mechaninę atmintį, atlikti sudėtingus matematinius veiksmus ar būti gabūs dailėje, muzikoje.

„Visuomenės ir tėvų supratimas apie autistus vaikus, leidžia geriau suprasti jų išskirtinumą ir poreikius. Todėl, jeigu auginate ar draugaujate su tokiu vaiku, kaip galima dažniau kalbėkite su juo, sukurkite aplinką, kurioje vaikui būtų patogu gyventi, bendrauti, mokytis ir visų svarbiausia – mylėkite vaiką tokį, koks jis yra“, – sakė Ž. Ginaitė.

Socialinės darbuotojos: „socialinių įgūdžių mokytis būtina visiems, ne tik turintiems sunkumų, bet ir likusiai visuomenės daliai“

Vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos socialinis darbuotojas yra vienas iš trijų komandos profesionalų, kasdien susiduriančių su šeimomis, patekusiomis į krizę, patiriančiomis ypatingus sunkumus, žlugdančias gyvenimo situacijas. Tai – specialistas įgalintas padėti spręsti žmonėms socialines problemas, jo dėka šeimoms atveriamas kelias į geresnę gyvenimo kokybę. Juk ne visiems žmonėms lengva funkcionuoti visuomenėje, išgyventi iššūkius, nepakliūti į krizes, o pakliuvus jas suvaldyti, kai kuriems prireikia pagalbos, kurią suteikia socialinis darbuotojas.

Apie mobiliosios komandos socialinio darbuotojo veiklos specifiką kalbamės su Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos socialinėmis darbuotojomis Inga Leškevičiene ir Asta Šakaliene.

Jūsų manymu, kokia Mobiliosios komandos socialinio darbuotojo veikla, kaip vertinate savo darbą?

„Tai yra neaprėpiamai plati veiklos sritis, giliau pamąsčius suvoki, kad privalai išmanyti labai daug ir įvairių sričių: nuo asmeninių, socialinių įgūdžių, santykių puoselėjimo iki gebėjimo tinkamai bendrauti, užsitikrinti vaikų gerovę. Mes žiūrime, kaip šeima funkcionuoja socialinėje aplinkoje. Kaip įsitraukusi į socialinį, visuomeninį gyvenimą, kaip geba savarankiškai atliepti vaikų poreikius. Deja, tačiau dirbant su krizę patiriančiomis šeimomis pastebime, kad tėvai dažnai nepajėgūs pasirūpinti patys savimi, o ką jau kalbėti apie vaikų gerovės užtikrinimą“, – apie savo darbo specifiką kalba A. Šakalienė.

Kodėl taip yra, kodėl suaugę žmones nepajėgūs pasirūpinti vaikais, kitais šeimos nariais?

„Jiems, tiesiog, trūksta socialinių įgūdžių. Juk, ne paslaptis, kad žmonės šeimos modelį atsineša iš šeimos, kurioje patys augo. Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti žmogaus gyvenimo istorijoje, patirtyje, šeimoje iš kurios jis atėjo. Tada daug kas paaiškėja. Pasidomėję žmogaus praeitimi sužinome, kodėl neįgijo gebėjimų, labai dažnai paaiškėja, kad jis neturėjo kur jų išmokti. Per 12 metų socialinio darbo patirtį teko sutikti jau 3 tos pačios šeimos kartą, kuri susiduria su tomis pačiomis socialinėmis problemomis.

 Seneliai, savu laiku, nesugebėjo priimti visuomenėje, darbo rinkoje, socialinėje plotmėje galiojančių taisyklių ir gyveno savaip, kurdami nesocialų šeimos gyvenimo modelį. Tą patį kartojo jų vaikai savo šeimose, o šiandien aš jau dirbu su anūkų šeimomis, kurios seka senelių padiktuotu gyvenimo modeliu. Pavyzdžiui, paklausus šios šeimos vaiką, kuo jis taps, ką jis dirbs, kai užaugs, jis atsako, kad nedirbs, taip, kaip jo tėvai. O pasiteiravus, kaip jis mano, iš kur gaus pinigų pragyvenimui, išpyškina tą patį, kad gyvens kaip jo tėvai gyvena. Vaikai nemato pavyzdžio, jiems nesuformuojamos vertybės, nelieka vietos ir socialiniams įgūdžiams“, – pasakoja I. Leškevičienė.

Patikslinkite, kas yra socialiniai įgūdžiai? Ir kurių įgūdžių stoka kelia didžiausią rūpestį vaiko teisių gynėjams?

„Teoriškai, socialiniai įgūdžiai yra asmens savybių visuma, leidžianti užmegzti ryšius su kitais žmonėmis socialines normas atitinkančiais būdais. Tačiau šis apibrėžimas išsiskaido į labai daug sričių. Kad ir atrodytų paprastų, kasdieniškų, tačiau reikšmingų kokybiško gyvenimo užtikrinimui.

Kaip pavyzdį galiu pateikti negebėjimą planuoti savo pajamų ir išlaidų. Tai daugelio šeimų, su kuriomis tenka dirbti problema. Gavę pinigus (algą, pašalpą ar pan.) jie gali išleisti juos per vieną, dvi dienas, neplanuodami, kaip teks gyventi likusį laiką iki kitų pajamų. Jiems reikia žmogaus, kuris išaiškintų, kaip planuoti finansus. Kitas rūpestis, tai neturėjimas įgūdžio užpildyti ar kitaip susitvarkyti privalomus turėti dokumentus (tapatybės dokumentai, banko sąskaitos, medicinos kortelės ir pan.) ir vėl prireikia pagalbos, kad kas nors paaiškintų, kaip tai darytų ar palydėtų į atitinkamas įstaigas“, – darbo su krizę išgyvenančiomis šeimomis patirtimi dalijasi A. Šakalienė.

„Didžiausią nerimą kelia vaikus auginančios šeimos, kuriose nėra tėvystės įgūdžių. Labai liūdna matyti, kai tėvai su vaikais neturi emocinio ryšio. Fiziniai vaiko poreikiai patenkinami: maisto yra, stogas virš galvos yra, tačiau su vaiku nebendraujama, jis neišklausomas, jam nerodomas švelnumas, dėmesys“, – kalba I. Leškevičienė.

Ar dažnai pasitaiko tėvystės įgūdžių stoka? Ką šie įgūdžiai lemia?

„Pagrindinis tėvystės tikslas – užtikrinti vaiko gerovę. Pozityvi tėvystė – tai tinkama vaiko globa, išmintinga kontrolė ir veiksminga pagalba, kreipiant dėmesį į fizinius, psichologinius, emocinius, intelektualinius, socialinius ir dvasinius vaiko poreikius. Bedirbdama Mobiliojoje komandoje dar nesusidūriau su šeima, kuriai nebūtų trūkę pozityvios tėvystės įgūdžių“, – teigia A. Šakalienė

„Yra šeimų, kurios pabaigę pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus net po kelis kartus, tačiau daro tas pačias klaidas, įgūdžiai nepagerėja. Šeimos netaiko kasdieniniame gyvenime mokymuose įgautų žinių. Manau, taip nutinka todėl, kad žmones tėvystės įgūdžių kursus lanko tik tam, kad užsidėti pliusą, tarsi tų mokymų reikėtų kažkam kitam, o ne jiems, ne jų vaikams“, – apgailestauja I. Leškevičienė.

Pašnekovių nuomone, pravartu tėvystės ugdymo įgūdžius lavinti pritaikant mokymus prie individualių šeimos poreikių, mokantiesiems tėvystės įgūdžių daugiau laiko praleisti šeimoje, kad namų aplinkoje parodyti, pademonstruoti, kaip derėtų elgtis.

„Kol vaikai maži, tėvystės įgūdžių neturintys tėvai nesuvokia, kad ateityje atsiras bendravimo su vaiku problemų. Mažieji jų klauso: eina miegoti, kai liepia, valgo, kai pasiūlo ir panašiai. Rūpesčiai atsiranda vaikui tapus paaugliu. Jeigu šeimoje nebuvo taikytos tėvystės įgūdžių žinios kol vaikai maži, tai jiems paaugus šeima jau nepajėgi pakeisti susiformavusio netinkamo, kartais agresyvaus vaiko elgesio. Paauglys jau turi savo nuomonę ir nori ją reikšti, šeimoje kyla konfliktai. Tėvai, tiesiog, nemoka suvaldyti situacijos, o kartais pasirenka lengvesnį kelią ir nieko nekeičia. Taip suyra ir taip trapūs tėvų ir vaikų santykiai“, – teigia I. Leškevičienė.

Nuo sausio 1-osios Mobiliosios komandos pradėjo dirbti ne tik su suaugusiais šeimos narius, bet ir su vaikais. Kaip vertinate šiuos pasikeitimus?

„Man dirbti sunkiau. Tai lemia žmogiškasis faktorius. Dažnai atėjusi į šeimą matau emociškai sužlugdytus vaikus, kuriems meluojama, jų neišklausoma, jie kenčia nuo aplinkinių patyčių ir patiria be galo daug sunkumų. Išgyvenu dėl jų, tačiau kartu tai įkvepia darbui, siekiui padėti šiems vaikams“, - išgyvenimais dalijasi I. Leškevičienė.

„Mes prašome vaikų nuomonės. Jie pilnaverčiai šeimos nariai ir turi teisę ją išsakyti. Iš vaikų lūpų išgirstame, kas jų manymu, negerai šeimoje, kokie jų lūkesčiai. Tai ypač svarbu paaugliams, jiems malonu, kad į juos įsiklauso suaugę žmonės. Būna atvejų, kai paaugliai gana agresyviai nusiteikę, sunkiai bendrauja, užsisklendžia, tačiau užtenka jiems leisti suprasti, kad jų niekas nevers kalbėti, jeigu jie to nenori, tačiau mums labai svarbi jų nuomonė ir jie prabyla. Savo nuomonės turėjimas ir gebėjimas ją išreikšti taip pat yra socialinis įgūdis, kurį reikia lavinti“ – nauja patirtimi dalijasi A. Šakalienė.

Ar „pasibeldus“ į užsivėrusį paauglį ar vaiką ir užmezgus su juo ryšį nekyla rizika, kad pasibaigus Mobiliosios komandos darbo su šeima terminui, išsiskyrimas vaikui taps traumuojančiu išgyvenimu? 

„Jau pažinties su šeima dieną mes pranešame šeimai, kiek tiksliai laiko dirbsime su ja. Vaikams ir paaugliams visada pasakau, kad kartu būsime tik 30 dienų, bet per tą laiką drauge galime nuveikti labai daug. Paaiškinu, kad dabar prasidėjo naujas etapas, gyvenime atsiras naujų žmonių, kurie padės. Todėl pasibaigus Mobiliosios komandos darbui vaikai jau būna pasiruošę tam“, – pasakoja I. Leškevičienė.

„Man labai svarbu, kaip šeimai, vaikams, su kuriais dirbome, sekasi toliau, visada jais pasidomiu“, – teigia A. Šakalienė. 

Jūsų nuomone, kokios savybės reikalingos socialiniam darbuotojui?

„Empatija. Mes turime mokėti įsijausti į žmogaus situaciją, suprasti kodėl jis vienaip ir kitaip elgiasi. Taip pat labai svarbu gerbti žmogų, nepaisant, kokius sunkumus jis išgyvena. Šie žmonės turėję labai daug negatyvių patirčių, praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, todėl labai svarbu leisti jiems suvokti, kad mes juos suprantame“, – įsitikinusi A. Šakalienė

„Noras ir gebėjimas sukurti lygiavertį santykį su žmogumi, šeima. Supratingumas – nekelti savęs aukščiau žmonių su kuriais dirbame, kalbėti su klientu jam suprantama kalba. Nuo socialinio darbuotojo veiklos neatsiejamas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos ir žmogaus, kitaip tavęs neišgirs. Negalime žmonių moralizuoti, barti, tai juos žemina ir verčia užsisklęsti“, – pritardama kolegei kalba I. Leškevičienė.

Paklaustos, kokį vaidmenį atlieka visuomenė, siekiant padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms, pašnekovės atsako, jog jų nuomone, nuo visuomenės priklauso daug veiksnių, įtakojančių sunkumus išgyvenančių šeimų progresą. Jos teigia, jog socialinių įgūdžių mokytis būtina visiems, ne tik turintiems sunkumų, bet ir likusiai visuomenės daliai.

„Visuomenė reikėtų šviesti, ugdyti jos toleranciją ir gebėjimą priimti tuos, kurie suklupo, o gal niekada ir neturėjo galimybės tvirtai stovėti“, – įsitikinę pašnekovės.

Koronavirusas vaikų akimis: psichologė pataria, kaip padėti vaikams įveikti baimes ir nerimą

Koronaviruso grėsmė ir šalyje paskelbtas karantinas – dažniausiai nūdienoje aptariamos temos. Susiklosčiusi situacija ir nežinomybė, kuo ir kada visa tai baigsis, kelia stresą ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Nerimas ir baimė – šių dienų palydovai, kurių draugija gali imti varginti vis labiau, o ypač turėti stiprios neigiamos įtakos mažųjų emocinei ir psichologinei savijautai. Kaip šiuo nelengvu laikotarpiu bendrauti su vaikais apie viruso keliamą pavojų, kaip padėti jiems nusiraminti dėl girdimos bauginančios informacijos, o galiausiai – kaip šeimoje kovoti su baimėmis ir nepasiduoti užklupusiam nerimui, pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Brigita Ražinskaitė.

Kas yra nerimas ir baimė? Kas juos gali sukelti?

Nerimas ir baimė yra natūralios žmogaus organizmo reakcijos, kurios labai reikalingos mūsų kasdienybėje. Baimė padeda prisitaikyti bei įveikti įvairiausias sudėtingas gyvenimo situacijas, įspėja apie gresiantį pavojų ir laiku apsaugo. Baimė yra susijusi su konkrečiais, realiais dalykais, o nerimas neturi aiškios priežasties – dažnai tiesiog nerimaujama tiksliai negalint įvardinti nerimą keliančio objekto. Tai tarsi reakcija į kažką pavojingo ar bauginančio.

Kalbant apie vaikus ir jų santykį su baime ir nerimu, reikėtų atsigręžti į vaikystės laikotarpį, kai ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikams jau kyla aibė faktinių klausimų apie juos supantį pasaulį: „kodėl”?, „kaip”?, „kada”? Vaikai gali stipriai išgyventi tėvų išsiskyrimą, bijoti tamsos, griaustinio ar žaibo, pasilikimo vienumoje, atsiskaitymo darbų mokykloje, jautriai išgyventi bendravimo sunkumus, baimintis dėl mirties ir t.t. Kai kurių vaikų baimių tėvai gali nesuprasti, manyti, kad tai kvaila ir išgalvota, tačiau kiekvienam vaikui jo baimės yra didelės ir rimtos, tad tėvai turėtų skirti tam reikiamo dėmesio, o ne numoti į vaiko bėdas ranka, o tuo labiau, nebandyti jų sumenkinti.

Kokie ženklai išduoda, kad vaikas išgyvena baimę ar jaučia nerimą?

Kiekvienas vaikas šias emocijas išgyvena skirtingai. Baimės požymius galima sieti su nesaugumo jausmu, bejėgiškumu, pažeidžiamumu. Depresyvi nuotaika – taip pat atspindi baimės jausmą. Nerimą išduoda vaiko verksmas, irzlumas, baimingumas, vengimas bendravimo ir prisilietimų, sunkiai valdomas ar judrus elgesys, greitai kintanti, iki galo nebaigiama veikla, negalėjimas nustygti vietoje.

Viduje „uždaromas“ nerimas gali pradėti reikštis per taip vadinamus psichosomatinius simptomus, kuomet vaikui be aiškios fiziologinės priežasties ima skaudėti pilvą, galvą, vargina lengvas galvos svaigimas, kyla permainingi, bet nuolatiniai nervingumo jausmai, apima drebulys, pasireiškia raumenų įtemptumas, prakaitavimas, širdies plakimo sustiprėjimas, tampa sunku susikaupti, atsiranda miego ir apetito sutrikimai. Todėl kiekvienu atveju tėvams reikalingas atidus vaiko stebėjimas, jo emocinės savijautos ir elgesio įvertinimas, pokyčių sekimas ir analizavimas.

Koronavirusas ir karantinas – vaiko akimis. Kaip tėvams bendrauti šiomis temomis su atžalomis ir kaip padėti suvaldyti vaikui kylantį nerimą dėl jam nepažįstamų reiškinių?

Tėvai visada yra pirmas pavyzdys savo vaikams, galintis pamokyti, kaip reikėtų susidoroti su nerimu. Bene svarbiausia (kartais, beje, sunkiausiai įgyvendinama) taisyklė tėvams – į stresą keliančias situcijas  patiems reaguoti ramiai ir stengtis nuraminti vaiką. Apie tai, kas vaiką neramina, reikėtų kalbėtis atvirai ir jam suprantamai, neslepiant svarbių dalykų. Šiuo atveju, kai nerimą kelia koronaviruso grėsmė, suaugusiems reikėtų būti itin kantriems, stengtis bendraujant su vaikais nesusierzinti, jeigu atžaloms reikėtų kartoti tuos pačius atsakymus kelis kartus per dieną. Svarbiausia šiuo visiems įtemptu laikotarpiu kuo daugiau laiko būti su šeimos nariais, prasmingai drauge leisti laiką, bendrauti ir žaisti.

Neramiu metu fiziniai kontaktai, tokie kaip apkabinimas, pabučiavimas, yra labai svarbūs gerai vaiko savijautai. Moksliškai įrodyta, kad vaikui apkabinimų reikia bent 10 kartų per dieną. Apkabinimas – ne vien meilės išraiška, jis veikia ir kaip padrąsinimas, nuraminimas, skatina abipusį pasitikėjimą, stiprina tarpusavio emocinį ryšį. Jei tokiu sunkiu momentu tėvams, bendraujant su vaikais aktualijomis apie virusą, pritrūktų kūrybiškumo ir vaizduotės, visada galima pasinaudoti kitų jau sukurtais ir taikomais metodais. Neseniai interneto platybėse pasirodė psichologės Manuela Molina Cruz kurta knygelė, kuri žaismingai ir suprantamai mažiesiems paaiškina apie naująjį koronavirusą.

Ko šiuo laikotarpiu tėvai turėtų mokyti vaikus, į ką turėtų atkreipti dėmesį?

Prieš porą savaičių visoje šalyje paskelbus karantiną įsigaliojo visuotinė drausmė ir reikalavimai, kaip turėtume elgtis, kad išvengtume ligos plitimo. Suaugęs žmogus suvokia, dėl ko reikia plauti rankas, tačiau vaikui dėl to gali kilti neaiškumų. Tėvai turėtų paaiškinti, kad norint neužsikrėsti koronovirusu reikia nusiplauti rankas šiltu vandeniu ir muilu, ir tą reikėtų daryti kaip įmanoma dažniau. Svarbu, jog suaugusieji mažiesiems rodytų tinkamą pavyzdį šiuo metu patys vengdami susitikimų su draugais, neidami iš namų be reikalo. Matydami tėvų demonstruojamą elgesį, vaikai greičiau ims suvokti, jog ir jiems laikinai negalima matytis su klasės ar kiemo draugais, ir kad daugiau laiko reikėtų leisti namuose kartu su artimaisiais.

Vaikai turi suprasti, kad šiuo metu namai – jiems pati saugiausia vieta, nes lauke užkratas gali tykoti bet kur: kosintis, čiaudintis, sergantis žmogus, į orą kartu su seilių lašeliais skleidžia daugybę virusų, kuriuos gali įkvėpti šalia esantys sveiki žmonės ir užsikrėsti.

Kokie praktiniai būdai gali padėti vaikams kovoti su nerimu ir baimėmis?

Vienas iš pagrindinių ir natūralių būdų kovoti su nerimu ir baime, taip pat puiki galimybė išsaugoti tvirtesnius tarpusavio santykius šeimoje, yra aktyvi veikla ir judrūs žaidimai. Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir norų, nuo būsto erdvės ir kitų sąlygų ar galimybių, yra nemažai puikių užsiėmimų: šokinėjimas per šokdynę, pratimai su lanku, slėpynės, landžiojimas pro sustatytas kėdes ar suolų tunelį, žaidimai su kamuoliu, žodžių estafetė, šokinėjimo žaidimai ir t.t. Tėvai, žaisdami ir džiaugdamiesi kartu su vaikais, mažiau nerimaus patys.

Kitos naudingos priemonės, kurios perduoda per daug metų sukauptą išmintį, ugdo vaiko pažinimą apie pasaulį, yra filmai, knygos, pasakos. Galėčiau rekomenduoti autorės Karen Young knygas. Pirmoji – „Ei, šaunuoli. Knyga vaikams apie nerimą ir drąsą“. Ši knyga moko, kaip įveikti nerimą ir surasti savyje drąsos galių. Kitas minėtos autorės kūrinys – „Ei, karžygy. Knyga vaikams apie nerimą“ – padedantis išaiškinti vaikams, kas yra nerimas ir suteikiantis žinių, kaip iš jo išsivaduoti. Šios ir panašaus pobūdžio vaikiškos literatūros knygos skaitančiam vaikui atskleidžia, jog nerimą įmanoma įveikti bei supažindina, kokių yra sėkmingų ar netinkamų kelių su juo kovoti. Taip pat, knygų skaitymas lavina vaiko vaizduotę, ugdo jo asmenybę, moko vertybių.

Kur tėvai ir vaikai galėtų kreiptis pagalbos dėl šiuo metu jų šeimą apnikusių neigiamų jausmų?

Šiuo sunkiu ir sudėtingu etapu, natūralu, kad gali kilti neigiamų emocijų ir išgyvenimų. Apie jas visada, ne tik karantino metu, būtina pasikalbėti su artimuoju ar draugu. Jei tokių žmonių šalia nėra, arba nesinori savo bėdų išsakyti pažįstamam asmeniui, visuomet galima kreiptis pagalbos į specialistus – psichologus, psichoterapeutus – kurie pasiruošę išklausyti kiekvieną žmogų bei padėti kartu įveikti užklupusias negandas. Karantino metu privatūs psichologai, psichoterapeutai teikia konsultacijas tik nuotoliniu būdu. Nemokamų pagalbos linijų darbas vyksta įprastai.

 

Psichologė: patyčios – išmokstamas elgesys, kurį vaikams neretai perduoda ir patys suaugusieji

Patyčios tarp vaikų – daug gvildenta, tačiau vis dar opi visuomenės problema. Kaip jaučiasi vaikas, iš kurio tyčiojamasi? Kodėl besityčiojantis vaikas apskritai taip elgiasi? Į šiuos bei kitus klausimus atsako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Viktorija Kvietkuvienė, kuri teigia, jog patyčios – išmokstamas elgesys, kurį vaikams neretai perduoda ir patys suaugusieji.

Kokius jausmus vaikas išgyvena patirdamas aplinkinių patyčias?

Patyčias patiriantis vaikas išgyvena daugybę sunkių jausmų – liūdesį, nerimą, baimę, bejėgiškumą. Kartais vaikai jaučia keršto, pykčio jausmus, kuria planus, kaip atkeršyti savo skriaudėjams. Šiuos jausmus gali pagilinti tai, kad iš artimųjų ar kitų aplinkinių vaikas nesulaukia palaikymo, užtarimo, yra paliekamas vienas. Ilgą laiką jaučiant nerimą, baimę gali išsivystyti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimai. Viena iš galimų pasekmių – tai įvairūs psichosomatiniai simptomai, kai be medicininių priežasčių vaikui pasireiškia galvos, pilvo skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai. Kartais vaikai, kurie susiduria su nuolatinėmis patyčiomis, save žaloja, jiems gali kilti minčių apie savižudybę. Taip pat vaikai gali jaustis kalti dėl vykstančių patyčių, jiems gali atrodyti, kad patys išprovokavo skriaudėjus ir kad yra verti tokio elgesio. Vaikai gali išgyventi ir gėdą, manydami, kad yra silpni, nepajėgūs apsiginti nuo skriaudėjų. Vienam apsiginti dažnai yra neįmanoma, nes skriaudėjui reikia auditorijos, kuri „teigiamai“ įvertintų jo elgesį, todėl paprastai skriaudėjas būna ne vienas, o apsuptas kitų vaikų.

Kokią įtaką vaiko įprastam gyvenimui gali daryti patiriamos patyčios?

Ilgą laiką besitęsiančios intensyvios nemalonios emocijos, tokios, kaip nerimas, baimė, liūdesys ir kiti išgyvenimai gali padaryti neigiamų pasekmių vaiko kasdienybei, pavyzdžiui, suprastėję mokymosi rezultatai, dėmesio nekoncentravimas, mokyklos vengimas. Patyčių patyrimas menkina ir vaiko savigarbą – neįmanoma jaustis vertingam ir geram, kai esi emociškai ar fiziškai skriaudžiamas, todėl tai pasireiškia ir įvairiose gyvenimo srityse. Išmoktas bejėgiškumas – tai dar viena pasekmė, sukelta patyčių. Vaikas, kuris nuolat jas patiria ir negali sustabdyti, išmoksta būti bejėgis ir nuleidžia rankas keičiant esamą situaciją.

Kokios priežastys kitą vaiką apskritai skatina tyčiotis ir ar jam pačiam nėra reikalinga pagalba?

Dėl to, kad vaikai tyčiojasi, didžiąja dalimi atsakingi suaugusieji. Patyčios – tai išmoktas elgesys, kurį vaikai gali perimti ir iš savo artimos aplinkos žmonių, ir iš pašalinių asmenų – labai svarbu, kokį suaugusiųjų ar bendraamžių bendravimą vaikas mato įvairiose erdvėse. Vaikai, kurie stebi netinkamą, nepagarbų žmonių elgesį vienas kito atžvilgiu ar patys patiria smurtą, yra linkę dažniau tyčiotis iš kitų. Taip susidaro užburtas ratas – smurtą patiriantis vaikas pradeda abejoti savo kaip žmogaus vertingumu ir stengiasi pakelti savo savigarbą pažemindamas kitą – taip pasijaučia stiprus, gerbiamas ir geresnis už tą, kurį pažemino. Sprendžiant patyčias, pagalbą būtina teikti ne tik jas patiriančiam vaikui, bet ir besityčiojančiam, siekiant išsiaiškinti, kas skatina tokį vaiko elgesį ir ieškoti kompleksinių problemos sprendimo būdų.

Koks tėvų/globėjų vaidmuo, kai vaikas patiria patyčias?

Vis rečiau tenka sutikti tėvus, manančius, kad patyčios turi ir teigiamą pusę – esą jos užgrūdina, padeda vaikams sutvirtėti, pasiruošti gyvenimui. Pasitaiko situacijų, kada vaikai vengia su suaugusiais kalbėti apie patiriamas patyčias, bijodami skriaudėjų keršto, jausdami gėdą, kad patys negali apsiginti, netikėdami, kad kas nors pasikeis arba bijodami tėvų reakcijos, pavyzdžiui, uždraudimo naudotis kompiuteriu dėl patiriamų elektroninių patyčių. Todėl prakalbinti patyčias patiriantį vaiką gali būti nelengva – gali prireikti daug pokalbių kitomis, mažiau skaudžiomis temomis, kad jis pats pasipasakotų apie patyčias. Pokalbiuose su vaiku labai svarbu būti supratingiems, nuoširdžiai domėtis, atidžiai klausytis, nepertraukinėti, nekritikuoti, o skatinti kalbėti, teirautis, ką jis pats mano apie savo situaciją, ką siūlytų daryti. Svarbu pasistengti priimti sprendimą kartu su vaiku, atsižvelgti į jo nuomonę. Jei patyčios yra susijusios su mokykla, kartais tėvams verta patiems apsilankyti mokykloje ir apie susiklosčiusią situaciją pasikalbėti su klasės auklėtoju, socialiniu pedagogu ar mokyklos psichologu, tačiau dėl tokio sprendimo reikėtų paklausti vaiko nuomonės, ar jis pritartų, kad mama/tėtis eitų į mokyklą apie tai kalbėti. Taip pat gali prireikti susitikti ir su skriaudėjų tėvais.

Ką svarbiausia žinoti vaikui, kai iš jo tyčiojamasi?

Svarbu, kad vaikas nebūtų vienas, neužsidarytų savyje, o rastų patikimą suaugusįjį, kuriam galėtų pasipasakoti. Taip pat naudinga būtų jam kuo daugiau laiko leisti su draugiškai nusiteikusiais bendraamžiais, nes skriaudėjai dažniausiai patyčių taikiniu pasirenka vaikus, kurie yra vieni, drovūs, jautrūs, tylūs. Nors gali būti ir sunku, tačiau svarbu nekreipti dėmesio į priekabiautojus, stengiantis neparodyti, kad patyčios žeidžia, mat jiems malonu erzinti tą, kuris reaguoja – pyksta, širsta, verkia. Svarbiausia, kad vaikas žinotų, jog jis negali tylėti ir galvoti, kad nusipelnė tokio elgesio, nes niekas neturi teisės iš jo šaipytis ar kitaip žeminti. Taip pat susidūręs su patyčiomis, vaikas gali paskambinti nemokamais emocinės paramos telefonų numeriais, kuriais bus išklausytas ir jam bus suteiktas emocinis palaikymas.

Kokie turėtų būti ugdymo įstaigos veiksmai susidūrus su patyčių problema ir teikiant pagalbą tiek smurtą patyrusiam, tiek smurtautojui?

Vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu, kiekviena mokykla turi būti pasiruošusi veikiančią reagavimo į smurtą ir patyčias mokykloje tvarką, kurioje būtų numatytas reagavimo planas, eiga, pasidalinta atsakomybėmis. Pirmiausia, bet kuris mokyklos bendruomenės narys turi sustabdyti patyčias ir informuoti patyčių prevenciją koordinuojantį darbuotoją, kuris į patyčių situaciją turi reaguoti kaip galima greičiau – organizuoti individualius pokalbius su skriaudėju, patyčias patyrusiu, jas stebėjusiais vaikais. Apie įvykius informuoti vaikų tėvus, juos įtraukti į patyčių situacijos sprendimą. Patyčioms nesiliaujant, tiek skriaudėjui, tiek patyčias patyrusiam vaikui rekomenduojama sudaryti patyčių sprendimo planą, kuriame būtų numatyti konkretūs sprendimai, įsipareigojimai ir numatytas laikotarpis įsipareigojimams įvykdyti. Reikia nuolat sekti ir stebėti situaciją, ar patyčios liovėsi, ar nėra reikalinga papildyti planą, nes numatytos priemonės – neveiksmingos. Jei reikia, įtraukiamos kitos institucijos – pedagoginė psichologinė tarnyba, savivaldybės vaiko gerovės komisija.

Siekiant išgyvendinti patyčias, svarbu įsisąmoninti, jog negali būti dvigubų standartų vaikams ir suaugusiems. Naivu tikėtis, kad vaikai nesityčios iš kitų, kai tėvai, mokytojai ar kiti suaugusieji taip elgiasi. Labai svarbu nuo pat mažumės kalbėtis su vaiku ir mokyti jį „nedaryti kitam to, kas pačiam nemalonu“. Būtent ugdoma empatija kitam skatina mąstyti apie savo veiksmų pasekmes kitam asmeniui.

 

Praeitais metais Lietuvoje beveik 700 asmenų ir šeimų pripažinti tinkamai pasirengę priglausti be tėvų globos likusius vaikus

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistai 2019 metais parengė 692 teigiamas išvadas apie asmenų ar šeimų pasirengimą globoti (rūpinti), įvaikinti, tapti budinčiu globotoju, šeimynos dalyviu ar steigėju. Pastebima tendencija, kad pripažintų netinkamai pasirengusiais sumažėjo. 2019 metais neigiamų išvadų buvo 26 proc. mažiau nei 2017 m.  

„Visi vaikai labai laukia šeimos, nori būti priglausti, apkabinti, mylimi ir jaustis saugūs. Be tėvų globos likusius vaikus pasiryžę priglausti asmenys yra rengiami pagal specialią GIMK programą, vertinama jų motyvacija ir pasirengimas. Teigiamos išvados liudija, kad asmenys atsakingai žiūri į šią svarbią misiją, rimtai jai rengiasi, yra motyvuoti, atitinka visus reikalavimus. Labai svarbu, kad šiam atsakingam žingsniui būtų pasirengęs ne tik asmuo, pageidaujantis priglausti vaiką, bet ir visa jo šeima. Šeimos pasirengimas taip pat yra atidžiai vertinamas“ – sako tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė.

Lietuvoje veikiantys 66 Globos centrai pagal specialią Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programa (GIMK) visoje šalyje organizuoja mokymus būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), globėjams giminaičiams ir įtėviams. Šiuos mokymus rengia Tarnybos akredituoti specialistai. Jie taip pat vykdo vertinimus kaip asmenys ir jų šeimų nariai pasirengė priglausti be tėvų globos likusius vaikus, ar jie atitinka visus reikalavimus.

Pagal GIMK programą, siekiant įvertinti asmenų ir šeimų motyvaciją bei pasirengimą priglausti be tėvų globos likusius vaikus, vertinami tokie gebėjimai: saugios aplinkos užtikrinimas ir fizinių poreikių tenkinimas, vaiko poreikių tenkinimas ir raidos sunkumų kompensavimas, vaiko ryšių su jo biologine šeima užtikrinimas, pagalba vaikui užmezgant saugius ir patvarius ryšius bei bendradarbiavimas sprendžiant vaiko ir šeimos problemas.

Per 2017 –2019 metus Tarnybos atestuoti asmenys iš viso Lietuvoje parengė 2017 teigiamų išvadų šeimoms, norinčioms globoti (rūpinti), įvaikinti, tapti budinčiu globotoju, šeimynos dalyviu ar steigėju ( 2017 m. teigiamų išvadų buvo 660, 2018 m. – 665, 2019 m. – 692).

2018 – 2019 metais didžiausias teigiamų išvadų skaičius buvo parengtas šeimoms, norinčioms globoti (rūpinti) vaiką ne giminaitį (2018 m. – 341, 2019 m. – 282 išvados).

2019 metais buvo pateiktos 189 teigiamos išvados artimiems giminaičiams, norintiems globoti (rūpinti) vaiką (2018 m. – 253 išvados).

Parengtų teigiamų išvadų skaičius asmenims, siekiantiems tapti budinčiais globotojais 2019 m. išaugo 12 proc. palyginti su 2018 metais.

Per 2017 –2019 metus buvo pateiktos 128 neigiamos išvados dėl pasirengimo priglausti be tėvų globos likusius vaikus ir atitikimo reikalavimus. Pastebima tendencija, kad neigiamų išvadų mažėja. 2019 metais neigiamų išvadų buvo 26 proc. mažiau nei 2017 m. (2017 m. buvo pateiktos 56 neigiamos išvados, 2018 m. 36, 2019 m. – 39-ios neigiamos išvados).

„Neigiama išvada teikiama tada, kai yra pagrįstų abejonių, jog asmuo ar šeima nėra tinkamai pasirengę, trūksta motyvacijos. Asmens ir šeimos pasirengimas globoti (rūpinti), įvaikinti vaiką, tapti budinčiu globotoju, šeimynos steigėju ar dalyviu vertinamas pagal penkis GIMK programoje nurodytus kriterijus. Bent vieno kriterijaus neatitikimas rodo nepakankamą pasirengimą priglausti be tėvų globos likusį vaiką arba nepakankamą motyvaciją. Neigiamą vertinimą gavusiems asmenims ir šeimoms pateikiamos rekomendacijos, ką jie turėtų keisti ar tobulinti, kad išvada būtų teigiama, kokių specialistų pagalba jiems būtų reikalinga“, – sako A. Marčiukaitienė.

Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, 2019 metais Lietuvoje  laikinoji globa (rūpyba) nustatyta 1312-kai vaikų, iš jų 296 vaikams nustatyta  institucinė globa.

Tarnybos duomenimis, 2019 metų pabaigoje iš viso Lietuvoje buvo 7244 globojami (rūpinami) vaikai. Iš jų šeimose buvo globojami 4775 vaikai, šeimynose – 349 vaikai, globos centruose –219, vaikų globos institucijose – 1901 (iš jų bendruomeniniuose vaikų globos namuose – 536 vaikai).

Tarnybos duomenimis, 2019 metais buvo įvaikinti 108 Lietuvoje be tėvų globos likę vaikai. Iš jų trečdalį  įvaikino užsieniečių šeimos. Šiuo metu įvaikinimo laukia 372 galimi įvaikinti vaikai. Didžioji jų dalis (68 proc.)  – vyresnio amžiaus ( nuo 10 iki 17 metų).

Priklausomos šeimos – kai pagalba iš išorės ribota, skatinama vidinių stiprybės resursų paieška

Šiomis dienomis vaiko teisių specialistų darbas toks pats intensyvus, tik įgavo kiek kitą formą. Daugiau iššūkių kyla patiems darbuotojams – didžioji dalis dirba nuotoliniu būdu. Sunkumų turinčios šeimos ir toliau gauna pagalbą, tačiau ją priima kardinaliai skirtingai: vienos mėgaujasi tariama laisve nuo tarnybų dėmesio, o kitos save ir specialistus nustebina teigiamais pokyčiais.

Nežinomybės akivaizdoje – apsisprendimas keistis

„Neeilinės aplinkybės dažnai iškelia vieną iš prigimtinių ir žaviausių žmogaus savybių – apsisprendimą keistis. Dabar tokias situacijas dažniau savo klientų tarpe sutinkame ir mes“, tikina Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios komandos psichologė Giedrė Starkevičiūtė.

Štai viena į ketvirtą dešimtį įkopusi mama, auginanti tris vaikus ir apie penkerius metus turinti problemų dėl alkoholio vartojimo, laukia karantino pabaigos, nes pasiryžo žengti svarbų žingsnį savo ir vaikų gyvenime – gydytis Minesotos programoje (tai 28 dienų psichologinės socialinės reabilitacijos programa, skirta priklausomybei nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų bei azartinių lošimų gydyti). Kelių skirtingų krizių akivaizdoje, su specialistų pagalba, moteris įsivardijo pagrindinius savo sunkumus ir pasiryžo keistis.

„Būtent pripažinimas priklausomybės ligomis sergančių žmonių tarpe – pirmas ir esminis kriterijus siekiant suvaldyti ligą. Padedama aplinkinių ši moteris mobilizavo vidinius resursus, pamatė galimas išeitis iš aklavietės“,  – akcentuoja psichologė.

Kauno apskrities (VTAS) mobilioji komanda šiuo metu intensyvią pagalbą teikia 11 šeimų, kuriose auga 15 vaikų. Ne paslaptis, kad daugumos šeimų rūpesčiai buvo išprovokuoti besaikio alkoholio vartojimo.

Iššūkis perprasti be kūno kalbos signalų

Mobiliosios komandos darbas vyksta nuotoliniu būdu. Per karantiną susilaikoma nuo įprastų susitikimų klientų namuose, dažniausiai komunikuojama telefonu.

Neverbalinė kalba ir jos supratimas itin svarbus kasdieniniame vaiko teisių apsaugos specialistų darbe. Psichologė paaiškina, kad judesiai, mimika, gestai, nors ir nesąmoningi, nevalingi, bet būtent jie padeda geriau suprasti tikruosius pašnekovo jausmus. Be galimybės turėti gyvą kontaktą, kur kas kebliau surinkti išsamią, objektyvią informaciją, priimti sprendimą. Toks darbas įmanomas tik itin susikoncentravus, iššūkių neslepia komanda.

Konsultacijos telefonu dažniausiai trunka panašiai, kaip ir gyvos konsultacijos t. y. apie valandą. Kritiniais atvejais, kai žmogaus emocinė būsena ypač prasta ar konsultuoti tenka kelis šeimos narius paeiliui, būna ilgesnės. Psichologė akcentuoja, į ką orientuojami telefoniniai pokalbiai:  žmogus palaikomas emociškai, įžvelgiamos jo vidinės stiprybės, drąsinamas, skatinamas surasti pozityvių situacijos aspektų.

Karantinas kaip pasiteisinimas nepriimtinas

„Nors karantino metu galimybės išvykti gydytis į Minesotos ar kitą ilgalaikę programą nėra, neleidžiame manipuliuoti išskirtine padėtimi. Savo klientus raginame nepasiduoti silpnybėms“,tikina komandos priklausomybės ligų specialistė Birutė Jogaitė.

Nors dauguma šeimų noriai bendrauja su mobiliosios komandos kolektyvu specialistės (priklausomybės ligų, psichologė, socialinė darbuotoja) spėjo pelnyti pasitikėjimą  darbas su itin gilių alkoholio vartojimo žaizdų turinčiu asmeniu karantinui užsitęsus tampa sudėtingas.

Specialistė aiškina priklausomybės pinkles: „Tai yra saviapgaulės liga, o ypač esant stresinėms situacijoms žmogui sunkiau atsispirti pagundoms, didėja tikimybė atkristi. Turime klientų, prisipažinusių, jog šiuo metu vėl vartoja alkoholį arba vengiančių atsiliepti į skambučius, o šį vengimą pateisina nesibaigiančiais darbais ir kt.“, paskutinių dienų patirtis pasakoja priklausomybės ligų specialistė.

Visgi optimizmo teikia, kad vis labiau apsiprantama su nauja bendravimo forma, vis dažniau laikomasi disciplinos. Klientai informuojami, kuriuo metu vyks pokalbis, koks bus pokalbio tikslas.

Ko gero didžiausias rūpestis, kad Respublikinis priklausomybės ligų centras šiuo metu tik tęsia pradėtas konsultacijas, naujų klientų nepriima. Nėra galimybės gydytis Minesotos programoje, nes dėl karantino ji laikinai sustabdyta.

„Nuolat gelbstime savo klientus ieškodami specialistų, galinčių suteikti taip reikalingą pagalbą nuotoliniu būdu. Šios pastangos nukreiptos į siekį kuo ilgiau išlaikyti priklausomybės kamuojamo žmogaus motyvaciją, padėti išgyventi karantino metą ir sulaukti galimybės gydytis. Kai iš išorės pagalba ribota, skatiname vidinių stiprybės resursų paiešką“, kalba B. Jogaitė.

Mobilioji komanda darbą su šeima pradeda, kai joje augančiam vaikui specialistai nustato apsaugos poreikį. Komandos darbas nuo metų pradžios nuo 14 pailgėjo iki 30 kalendorinių dienų.   

Nuotoliniu būdu dirbanti priklausomybės ligų specialistė: darbo su šeimomis sustabdyti negalima net ir karantino metu

Nors dėl šalyje paskelbto karantino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie SADM teko laikinai perorganizuoti savo darbą ir tiesioginį klientų konsultavimą keisti nuotoliniu, Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistė Gintarė Aleškevičienė teigia, jog konsultacijos vykdomos ryšio priemonėmis, esą siekiant nuoseklumo ir pozityvių rezultatų, darbo su šeimomis sustabdyti – negalima.

Primename, jog VTAS mobilioji komanda 30 kalendorinių dienų teikia intensyvią pagalbą šeimoms, sutikusioms ją priimti, kai vaikui(-ams) nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir pritaikoma vaiko laikinoji priežiūra arba inicijuojamas laikinosios globos nustatymas. Mobiliąją komandą sudaro psichologas, socialinis darbuotojas, priklausomybės ligų specialistas, kartu padedantys keisti požiūrį į vaikų auginimą, kad vaikams būtų saugu gyventi savo biologinėje šeimoje.

„Kaip anksčiau, taip ir šiuo sudėtingu laikotarpiu siekiame kuo įmanoma labiau padėti kiekvienai šeimai atsitiesti po patirtų sunkumų, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos to padaryti tiesiogiai – negalime. Konsultacijas vykdome telefonu, su šeimomis aptardami visus svarbius pastarųjų dienų įvykius, kasdienius pokyčius, sunkumų įveikimą, tolimesnę pagalbą. Nors tai ir nėra pats efektyviausias pagalbos teikimo metodas, tačiau jis padeda nuosekliai dirbti su šeima, žinoti jos situaciją, konsultuoti realiuoju laiku, o svarbiausia – nepalikti šeimos vienos nežinioje su patirtomis problemomis, emocijomis“, – teigia priklausomybės ligų specialistė G. Aleškevičienė.

Pasak pašnekovės, sužinojus, jog karantino metu su šeimomis teks dirbti nuotoliniu būdu, kilo daugybė klausimų, pavyzdžiui, ar asmenys, su kuriais dirbama, bus sąžiningi – ar visuomet sakys tiesą, ar laikysis esamų susitarimų, ar nepiktnaudžiaus alkoholiu bei kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis. Taip pat neramino, ar mobiliosios komandos specialistės sugebės suprasti, jei žmogus pokalbio metu bus apsvaigęs arba kalbės netiesą, kurią lengvai išduotų gyvas bendravimas bei kūno kalba.

Visgi, pradėjus darbą nuotoliniu būdu, abejonės buvo išsklaidytos, o darbo rezultatai – nudžiugino. „Su šeimomis dirbdami nuotoliniu būdu, vadovaujamės kliento pasitikėjimo principu, mezgame lygiavertį kontaktą ir jaučiame, jog klientai tai vertindami atsako mums tuo pačiu – sąžiningai bendradarbiauja, priima mūsų pagalbą. Beje, ne tik patys skambiname klientams, tačiau neretai sulaukiame ir jų skambučių, iškilus tam tikriems klausimams ar atsiradus norui pabendrauti, išsikalbėti. Toks atgalinis ryšys rodo, jog žmonės bando savyje atrasti jėgų keisti esamą padėtį, deda pastangas, jog problemos būtų sprendžiamos“, – pozityvia patirtimi pasidalino G. Aleškevičienė.

Kaip teigia priklausomybės ligų specialistė, dažniausia priežastis, dėl kurios apskritai tenka pradėti darbą su šeima, išlieka piktnaudžiavimas alkoholiu, tad didžiąją konsultavimo telefonu dalį užima klientų motyvavimas pokyčiams, gydymuisi. Anot specialistės, neretai šeimos krizes iššaukusios priežastys, specialistų traktuojamos kaip spręstinos problemos, patiems klientams nėra problemos, kurias reiktų spręsti. Tokiais atvejais specialistai, diskutuodami su šeima, drauge ieško kilusių problemų ištakų, priežasčių, jų sprendimo būdų ir galimybių, tėvai įgalinami ieškoti ir atrasti sprendimo kelius, taip pat nukreipiami užsiregistruoti gydytojo psichiatro, psichologo konsultacijai arba į priklausomybių konsultacinius punktus, esą kelias nuo priklausomybės į pasveikimą – ilgas ir reikalaujantis pačių asmenų pastangų.

Nors dirbant su šeimomis mobiliųjų komandų specialistų pagrindinis tikslas – problemų šalinimas siekiant vaikų augimo biologinėje šeimoje, šiuo sudėtingu laikotarpiu nemažas dėmesys skiriamas ir karantino laikymuisi. Specialistai ne tik patys laikosi Vyriausybės nurodymų, tačiau skatina ir visuomenę jų laikytis bei būti atsakingiems ne tik už save, tačiau ir už aplinkinius. 

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia 

Tarnybos veiklos statistiniai duomenys 

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

X
// $( document ).ready(function() { // if($('body').hasClass('anglu')){ // } // });