Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

NAUJIENOS

Nuo šiol mūsų svetainėje nuolat skelbiama informacija apie pasibaigusius, vykstančius ir vyksiančius įvadinius dešimties temų mokymus būsimiems globėjams (rūpintojams) ir įvaikintojams pagal globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) bei šešių temų artimųjų giminaičių rengimo mokymus. Juos veda atestuoti socialiniai darbuotojai įstaigose, teikiančiose globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškos, rengimo, atrankos, konsultavimo ir pagalbos jiems paslaugas, visose šalies savivaldybėse. Mokymų datas, laiką ir vietą galima rasti skyriuje „Globėjų ir įtėvių mokymas“ – „Įvadiniai globėjų ir įtėvių mokymai“.  

Šeimos atostogos
Atostogos su paaugliais: kaip nesusipykti ir turiningai praleisti laiką

Artėjant atostogų laikui, tėvai pradeda planuoti, kaip ir kur jas turiningai praleisti su šeima. Norisi, kad atostogos būtų įdomios, atitiktų visų šeimos narių lūkesčius ir patenkintų jų poreikius. Šeimose, kuriose auga paauglys, atostogos neretai tampa tikru iššūkiu. Tėvai, iki tol įpratę suplanuoti viską kuo detaliau, gali susidurti su paauglio prieštaravimais, net nenoru vykti kartu atostogauti. Kaip nesusipykti su paaugliais planuojant atostogas ir jų metu kokybiškai praleisti laiką, pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė. 

Svarbu išgirsti vaiko nuomonę ir jo atostogų lūkesčius

„Dažnai tėvai su nostalgija ir ilgesiu prisimena tuos laikus, kai jų vaikas neprieštaraudamas vykdavo kasmetinių, tradicija tapusių šeimos atostogų. Tėvai tikisi, kad bendrų atostogų metu visi šeimos nariai, kaip ir anksčiau, kartu leis laiką, žais stalo žaidimus ir pan. Tačiau paauglystė yra ypatingas laikotarpis tiek vaiko, tiek tėvų gyvenime – paauglys turi savo nuomonę, norus bei lūkesčius ir jie dažnu atveju nebesutampa su tėvų. Būtent dėl nepateisintų lūkesčių dažniausiai kyla konfliktai šeimos atostogų metu“, – atkreipia dėmesį J. Marcinkevičienė. 

Psichologė pataria, prieš planuojant atostogas pasistengti pasikalbėti apie kiekvieno šeimos nario atostogų lūkesčius ir tokiu būdu išvengti galimo nepasitenkinimo vėliau: „Kuo daugiau iš anksto bus suderinti asmeniniai interesai, kuo viskas bus aiškiau, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks atostogauti darniau. Kilus konfliktui, derėtų jo neaštrinti ir stengtis kuo paprasčiau ir greičiau jį išspręsti“.

Į ką svarbu atkreipti dėmesį planuojant atostogas

Pasak J. Marcinkevičienės, planuojant atostogų kryptį, veiklas, labai naudinga tėvams į tai įtraukti ir savo atžalas. Tėvus kviesčiau prisiminti, kad jų paauglys yra žymiai brandesnis, savarankiškesnis, siekiantis autonomiškumo, išklausymo, įvertinimo bei pasitikėjimo sprendimų priėmime, nei prieš keletą metų.  

„Renkantis atostogų vietą, būtina pagalvoti apie tai, kad paaugliui norėsis daugiau privatumo, pavyzdžiui, atskiro kambario nuo tėvų arba didesnio kambario, jei šeimoje yra daugiau vaikų. Jei šeimoje yra skirtingo amžiaus vaikų, naudinga rinktis tokią atostogų vietą, kur veiklos būtų visiems, atsižvelgiant ne tik į skirtingą amžių, bet ir į pomėgius bei asmeninius skirtumus. Stenkitės pasyvias veiklas derinti su aktyviomis, taip pat palikti laisvo laiko, kurį paauglys galėtų skirti sau“, – patarimais dalijasi Tarnybos psichologė. 

Nedrauskite naudotis išmaniaisiais įrenginiais

Vaiko teisių apsaugos specialistams tenka girdėti, kad atostogų metu pagrindinis tėvų tikslas yra ženkliai apriboti naudojimąsi išmaniosiomis technologijomis. Verta prisiminti, kad šiuolaikinė paauglių karta auga su išmaniaisiais telefonais, internetu ir tai jiems yra įprasta jų kasdieniame gyvenime. Taip pat tam įtaką padarė pandemijos nulemtas karantino laikotarpis, kuomet išmanieji prietaisai tapo vienintele priemone bendrauti su draugais.  

Tėvų noras, kad paauglys šeimos atostogų metu nesinaudotų telefonu ar kompiuteriu, reiškia, jog jis negalės palaikyti jokio kontakto su savo draugais visų atostogų metu. „Tokia žinia ne vieną paauglį gali išmušti iš vėžių, natūraliai sukelti norą priešintis ir konfliktuoti su tėvais. Jei paauglys šeimos atostogų metu bendraus su savo draugais, pasidalins nuotraukomis, įspūdžiais, tai tikrai nereiškia, kad jis nevertina laiko, praleisto su savo šeima“, – pastebi psichologė. 

Kaip sudominti paauglį ir rasti jam įdomias pramogas

Atvykus atostogauti prie jūros, reikėtų suprasti, kad jeigu suaugusieji mėgsta pasimėgauti saulės voniomis paplūdimyje, tai dar nereiškia, jog ir paaugliams tai patinka. Tam gali būti pačių įvairiausių priežasčių – vieniems nuobodu, kitiems nepatogu, kad jie, tokie dideli, dar atostogauja su tėvais. Neretai paaugliai būna kritiški savo išvaizdai, tad paplūdimio, ypatingai, kur gali būti pažįstamų, jie gali iš esmės vengti.

„Jeigu šeimoje yra jaunesnių vaikų, dažniausiai tėvai jiems skiria daugiau dėmesio. Tai nėra gera praktika – reikėtų pasistengti vaikams skirti vienodai dėmesio. Koks tas dėmesys, priklauso ir nuo paauglio interesų. Jei vaikas sportiškas – sportuokite kartu, jei patinka muzika – nueikite  į jo mėgstamo atlikėjo koncertą,  galbūt vaikas mėgsta fotografuoti – pasisiūlykite atrasti įdomias vietas kartu. Jeigu vis atidėliojote drauge pasižiūrėti filmą, nepraleiskite progos ir pasimėgaukite vieni kitų kompanija. Veiklų tikrai yra daug, tik reikia ne tik išgirsti vaiką, bet ir veikti: apie galimas veiklas pasidomėti dar prieš išvykstant, kad galima būtų pasiruošti: ar atsivežti dviračius, ar susiplanuoti maršrutus, ar nusipirkti bilietus į pramogas“, – pataria psichologė.

J. Marcinkevičienė sako, kad atostogose labai svarbu vaikui skirti dėmesio: „Atostogos su šeima reiškia, kad tai yra šeimos laikas ir puikus metas susidraugauti su savo paaugliu, kuris, tikėtina, kitais metais, turėjęs geras atostogas, pats norės vykti kartu.

Jei paauglys atsisako atostogauti su tėvais

Tėvai gali susidurti su situacija, kuomet paauglys gali labai racionaliai ir argumentuotai paaiškinti, kodėl nenori atostogauti su tėvais. Suprantama, kad tėvams gali būti labai sudėtinga tai suprasti, dažnu atveju jie tai gali priimti kaip įžeidimą, šeimos tradicijų laužymą ir pan. Gali būti, jog paauglys vasaros atostogų laiką suplanavo su draugais, sugalvojo jam ypatingai įdomių bei naudingų veiklų ir nenori vykti atostogauti kartu su tėvais.  

„Tėvai šioje situacijoje gali jaustis nusiminę bei sutrikę. Labai svarbu išklausyti savo paauglį ir ieškoti kompromisų. Galbūt paauglys nori savo atostogas leisti stovykloje? Svarstant šią galimybę, tėvai turėtų atsižvelgti į vaiko pomėgius bei interesus ir kartu ieškoti priimtiniausio sprendimo. Gali būti, kad paauglys yra suplanavęs per savo atostogas užsidirbti. Tokiu atveju tėvai turėtų įdėti pastangų ir su paaugliu aptarti visus aspektus“, – komentuoja J. Marcinkevičienė. 


 

Vaikas važinėjasi riedlente
Patarimai tėvams: kaip apsaugoti vaikus nuo nelaimių gamtoje ir namuose

Vasara – pats laukiamiausias ir mėgstamiausias vaikų metų laikas, kurį net ir būdami suaugę, dažniausiai prisimename kaip patį nerūpestingiausią. Maudynės vandens telkiniuose, smagūs žaidimai su draugais kieme, stovyklos, nauji potyriai ir nuotykiai – taip bėga daugelio vaikystė.

Be viso šio, kupino vasaros pramogų laiko, neturėtume užmiršti, kad dėl nepriežiūros, nesaugios aplinkos, patirties stokos, nepamokyti vengti pavojų ar lydimi vaikiško smalsumo vaikai susiduria su skaudžiomis nelaimėmis, patiria įvairių traumų. Tai tik kelios skaudžios patirtys ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, vaikus gelbėjantiems medikams, kurie kartu su vaiko teisių gynėjais kaskart primena, kad vaikus reikia saugoti, jiems nuolat priminti apie tykančius pavojus. Net kelių minučių suaugusiojo nusisukimas nuo vaiko gali baigtis tragiškai.

 

Tėvai turi įvertinti aplinkos saugumą

,,Nebūna per daug pamokymų vaikams, kaip saugiai elgtis gamtoje ar namuose. Visi kartu priminkime vaikams saugaus elgesio taisykles, kad šie nepakliūtų į nelaimę. Pasirūpinkime vaikų saugiu poilsiu atvykus į naują vietą ar būnant savo aplinkoje – apsižvalgykime ir įvertinkime, ar namai ir aplinka saugi, ar saugūs vandens telkiniai, ar saugios durys ir langai, šuliniai, varteliai ir technika, ar saugu viskas, kas gali patraukti vaikų dėmesį. Taip pat ar kiti suaugusieji, kuriems norėtumėte patikėti savo brangiausią turtą gali užtikrinti vaikui saugumą pagal jo amžių“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos socialinės srities ekspertė Gitana Salickienė, darbo metu mačiusi ne vieną situaciją, kuomet per neatsargumą ar dėl nesaugios aplinkos nukentėjo vaikai.

„Žodyje „poilsis“ užkoduotas atsipalaidavimas, malonumas. Tuomet neretai išjungiamas ,,saugumo mygtukas“ ir tampama mažiau budriais. Tėvai siekia vaikams malonių pramogų ir neretai užmiršta įvertinti saugumą aplinkoje ir vaiko sąmoningumą, o jis dar neturi įgūdžių visiškai įvertinti galimas grėsmes“, – pastebi G. Salickienė.

Kaip pasiruošti saugiai vaikų vasarai

Vaiko teisių gynėja sako, kad tėvai patys turi rodyti teigiamą pavyzdį įvairiose situacijose. Kai tėvai kalba vaikams, kad reikia elgtis vienaip, tačiau patys elgiasi priešingai, vaikas kopijuoja tėvus. Paaugę vaikai atvirai pasakoja, kad tėvai patys elgiasi neatsakingai: šokinėja nuo tiltelių, palieka saugoti kūdikius mažamečiams, vartoja alkoholį nesusimąstę, kas prižiūrės vaikus.

„Tėvų pareiga ir atsakomybė – ugdyti sąmoningus vaikus. Tėvai nebus nuolat šalia, tad atsakingos laisvės suteikimas ir aiškių ribų žinojimas tiek tėvams, tiek vaikams suteiks saugumo, o tai reikia daryti išmintingai ir sistemingai. Aš, kaip socialinė darbuotoja ir suaugęs žmogus, žinau, kad nebus taip, jog vieną vasaros rytą vaikas atsibus dėmesingas ir įvertinantis visus pavojus. Mokyti, o ir mokytis saugaus elgesio reikia visus metus, o organizuoti atostogas taip, jog vaikai jas praleistų naudingai, pakeistų aplinką. Tikslinga atsižvelgti į vaiko amžių ir jo asmenybės ypatumus, kad situacija nekeltų įtampos vaikui ir visai šeimai. Svarbiausia paklausti vaiko, girdėti, ko jis norėtų. Ypač  paaugliams geriausia suteikti progą vasaros atostogas susiplanuoti patiems. Svarbiausia – aplinkos pakeitimas ir tiek fizinis, tiek emocinis vaikų saugumas“, – atkreipia dėmesį G. Salickienė.

Patarimai, kaip apsaugoti vaikus nuo nelaimių

  • Pagal vaiko amžių įvertinkite jo judrumą, paklusnumą. Mažiausiųjų nė akimirkai negalima palikti be priežiūros. Užmigdytas metų-dvejų mažylis gali pabusti, tyliai išlipti iš lovos ir pagriebti aštrių daiktų, užlipti ant stalo, palangės.
  • Vyresnio amžiaus vaikams išsamiai ir dažnai aiškinkite apie pavojus jam nepažįstamoje aplinkoje – viešint kaime reikia paaiškinti, kokia grėsmė yra šulinys, kanalizacija, srutų duobė, o taip pat gyvūnai – vaiką sužaloti gali iš pirmo žvilgsnio ramus veršelis ar šuo. Nepratusio prie kaimo specifikos vaiko nereikia leisti žaisti vieno.
  • Itin skaudžios nelaimės yra skendimai. Pirma prevencija – akylai saugoti mažylius, neleisti jų prie vandens vienų ir nė sekundei nepalikti net pripučiamuose baseinėliuose ir lauke, kur būna padėtos talpos lietaus vandeniui (yra buvę, kai vaikai nuskęsta persisvėrę į lietaus vandens talpą). Vyresnieji vaikai turi žinoti, jog šokti į vandenį ,,ant galvos“ yra mirtinai pavojinga – po atsitrenkimo galva į dugną žmogus gali žūti, dėl stuburo pažeidimų lieka paralyžiuotas, o maudynės neleistinose vietose turi būti uždraustos.
  • Lūžiai – bene dažniausia trauma. Vaikai susilaužo rankas ir kojas iškritę iš medžių, nukritę nuo dviračių, iškritę iš batutų – paprastai tokios traumos nutinka, kai būna aukštis arba greitis. Nuo nelaimių apsaugo šalmai, kelių ir alkūnių apsaugos. Deja, šiandien dar ne visi vaikai tai turi arba dėvi.
  • Elektros prietaisai namie ar poilsiavietėje turi būti saugūs, nesugedę, vaikai neturi pasiekti elektrinių mėsmalių, pjaustyklių, plaktuvų, siurblių ir kitų prietaisų paleidimo mygtukų.
  • Labai svarbu saugūs langai ir balkonai. Atidarytų langų negalima dengti tinkleliais nuo vabzdžių, nes tinklelis neapsaugo atsirėmus. Nepalikite mažų vaikų balkonuose, prie atidarytų langų. Prie palangių nestatykite baldų.
  • Perkaitimai taip pat dažni vasaros metu. Nepalikite miegančių vaikų saulės atokaitoje, vienų automobiliuose, vyresniuosius vaikus būtina išmokyti riboti laiką saulėje, vaikus renkite tinkamais drabužiais.
  • Saugokite vaikus nuo apsinuodijimų. Vaistai turi būti padėti ne tik taip, kad vaikai nepasiektų, bet ir nematytų, kur jie. Geriausia juos laikyti užrakintus. Patalpose neretai stovi skiediklių, trąšų ir kitos chemijos atsargos, supiltos į maisto tarą, kas yra griežtai draudžiama. Jeigu ant jų yra etiketė ,,limonadas“, galima nuspėti, kokia nelaimė gali atsitikti. Dėl tokio neatsakingo elgesio apsinuodijus ar patyrus cheminį nudegimą tenka gelbėti ne tik vaikus, bet ir suaugusius.
  • Dviratininkai, riedutininkai turi dėvėti visas apsaugos priemones ir liemenes su atšvaitais, vaikai turi būti supažindinti su saugaus eismo taisyklėmis. Batutai turi būti saugūs – su tinkleliais, be tarpų šokinėjimo vietoje.
  • Iškylose laužai, kepsninės, židiniai turi būti nuolat prižiūrimi suaugusiųjų. Fejerverkai, šventinės ugnelės – ne vaikų žaidimams.
  • Vaikai automobiliuose turi būti vežami tik amžių ir ūgį atitinkančiose kėdutėse, o vyresnieji – tik prisegti saugos diržais.
  • Dirbant su paaugliais reikia užtikrinti saugią aplinką, kur nėra pavojingų chemikalų, stačių šlaitų, pavojingų įrengimų, duobių ir kitų pavojingų sąlygų.
  • Taisyklė, kuriai nėra išimčių – su vaikais turi būti tik blaivūs suaugusieji. Taip pat nevalia palikti vaikų asmenims, jeigu yra bent menkiausias nepasitikėjimas jais.
  • Nutikus bet kokiai rimtesnei nelaimei skubiai skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Kol atvyks pagalba, nukentėjusio vaiko nepalikti vieno. Esant galimybei, skubiai patiems vežti vaiką į artimiausią gydymo įstaigą arba atvykstančios greitosios pagalbos link. Turėti po ranka tvarsčio, amoniako, dezinfekuojančio skysčio, geriamo vandens

Su vaikais privalu pakalbėti ir apie jų veiksmus, ištikus nelaimei

G. Salickienė sako, kad mokytis ir atnaujinti žinias tikslinga kiekvienam iš mūsų: „Tėvai ir vaikai gali skirti laiko išmokti veiksmų esant kritinei situacijai – pirmoji pagalba gerai, tačiau nereikėtų imtis saviveiklos be specialių žinių, jeigu vaikas susižalojo rimčiau. Reikia su vaiku aptarti saugaus elgesio namuose ir lauke taisykles. Ko gero, apie jas tėvai yra kalbėję, tačiau, kaip sakoma, kartojimas – išmokimo pagrindas. Galima kartu sukurti saugaus elgesio taisykles, surašyti ir pakabinti matomoje vietoje. Tikslinga išskirti: ko negalima ir ką galima daryti bei kaip elgtis nutikus nelaimei“.

Vaiko teisių gynėja sako, kad paruošti vaikus visiems gyvenimo atvejams – sudėtinga, tačiau žaidimo forma ar rimtai (nelygu vaiko amžius) galima ir būtina aptarti, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju, pažvelgti, ar teisingai vaikas galvoja, pasiūlyti galimus variantus. „Kai apie tai bus kalbama dažnai, atsitikus įvykiui tikėtina, kad vaikas žinos kelis pasirinkimus. Svarbu akcentuoti, kad pagalbos saugiausia paprašyti netoliese esančių suaugusiųjų, be to, vaikai turi mobilius telefonus. Vaikui reikia paaiškinti, kad pagalbos dažnai jis savarankiškai negali suteikti dėl savo gebėjimų stokos, tad norėdamas išgelbėti skęstantį, nukrėstą elektros, apsinuodijusį, apalpusį ar patyrusį kitą sukrėtimą žmogų vaikas pirmiausiai turėtų skambinti pagalbos telefonu 112, kur specialistai jam patars, ką daryti, kol atvyks gelbėjimo komanda“, – sako psichologė.

 

 

<p>Mama ir dukra</p>
Vaiko teisių gynėjai atkreipia tėvų dėmesį į prieraišumo ugdymą: pasekmės labiausiai išryškėja paauglystėje

Pirmojo prieraišumo patyrimas vaikystėje nulemia, kaip vėlesniuose gyvenimo etapuose sugebėsime priimti sutiktus žmones, pasitikėti jais. Vaiko teisių gynėjai sako, kad vaikystėje pažintas saugumo jausmas yra viena svarbiausių pilnavertiško gyvenimo sąlygų. Vieni iš santykių tikisi teigiamų emocijų, bendrystės džiaugsmo, kiti gi bijo apatijos, atstūmimo, kritikos ir bendravimas su kitais jiems siejasi su emocinėmis kančiomis. Tad esamiems ir būsimiems tėveliams ne tik labai svarbu suvokti apie vaiko saugaus prieraišumo formavimą, bet ir daryti viską, kad vaikas išaugtų pasitikintis ne tik savimi, bet ir kitais, nebijantis kurti santykių, o taip pat suklysti kasdienėse situacijose, nes žinos, kad šalia yra jį palaikantys žmonės.

„Tik gimusiam kūdikiui visą jo pasaulį atstoja tėveliai. Pagal santykį su artimiausiais žmonėmis, vaikas supranta, kiek jis saugus tame pasaulyje. Šį santykį svarbu puoselėti, gebėti suprasti vaiko jausmus, poreikius, laiku bei tinkamai juos atliepti, būti dėmesingais pačioms menkiausioms detalėms“,  sako Kauno apskrities Vaiko teisių skyriaus vedėja Neringa Martišienė, akcentuodama, kad tarpusavio ryšį lengviau užauginti kartu su vaiku, nei atkurti jau pažeistą. 

Į kūdikio sąmonę įsirašo tėvų elgesys ir jų emocijos

Gugavimas, riksmas, verksmas, mimikos, rankyčių ir kojyčių aktyvūs judesiai atkreipti tėvų dėmesiui kūdikis neturi kitų įrankių. Taip elgdamasis mažylis fiksuoja, kaip tėvai reaguoja į jo kalba išsakytus poreikius:  ar skuba atliepti, ar palieka su nauju ir nepažintu pasauliu vieną.

„Esu alkanas, ar mane pamaitins? Guliu nepatogiai, ar mane pataisys? Ar manimi pasirūpins ir pakeis sauskelnes? Man neramu, ar paims ant rankų ir priglaus? Kūdikio galvelėje sukasi begalė minčių, nes jis dar neturi jokios patirties, tad jam sunku suprasti, kaip veikia šis naujas pasaulis“,    sako N. Martišienė. Ji pastebi, kad jau pirmosiomis gyvenimo dienomis vaikas fiksuoja ne tik tėvų elgesį, bet ir jų jausmus: labai greitai perima nerimastingos mamos nerimą, baimę, o mamai jaučiantis saugiai nurimsta.

Pasak vaiko teisių gynėjos, pirmųjų vaiko poreikių atliepimas ir per tai įgyta patirtis formuoja jo prieraišumo stilių, kuris vėliau persikelia ir į tolimesnius santykius. Į šią sritį besigilinanti specialistė teigia, kad svarbiausia, ar asmuo turi saugųjį prieraišumo stilių. Visi kiti nesaugiojo prieraišumo stiliai (neramus, vengiantis ir baimingas – vengiantis) nėra pozityvios patirties išraiška.  

N. Martišienė pabrėžia, kad pervertinti prieraišumo reikšmės negalima: „Mūsų psichika yra daugiasluoksnė ir sudėtinga, tad spręsti pagal vieną kriterijų, būtų neatsakinga. Tačiau prieraišumo patirtis ir susiformavęs savęs ir kitų vertinimas santykyje lemia, ko mes tikėsimės iš bendravimo ir kokias dažniausiai emocijas šie santykiai kels“.

Prieraišumo ryšys atsiskleidžia paauglystėje

Svarbu žinoti, kad ankstyvoje vaikystėje susiformavęs bazinis saugumas arba nesaugumas perkeliamas į santykius su bendramoksliais, draugais ar vaikui svarbiais suaugusiaisiais ir vėliau į jo paties šeimą. Specialistė tvirtina, kad skaudžiausiai pažeistas prieraišumas pasimato paauglystėje.

Kaip žinia, paauglystė yra vienas sudėtingiausių amžiaus tarpsnių su begale iššūkių. O bręstanti, besiformuojanti asmenybė ieško savo identiteto per santykį su kitais. Anot pašnekovės, jei paaiškėja, kad tokius santykius sunku užmegzti ir palaikyti dėl to, kad nesijauti juose saugus ir bendravimas reikalauja didelių emocinių resursų, vaikas sutrinka: kaip elgtis ir kaip gyventi šiame pasaulyje, jei bendravimas neteikia pasitenkinimo ir džiaugsmo?

„Turintis saugųjį prieraišumo stilių vaikas pasižymės aukštesniu savęs vertinimu ir pozityvesniu požiūriu į kitus, lengviau bendraus, jo santykiai su aplinkiniais bus harmoningesni. Tuo tarpu vaikas, kuriam būdingas vienas iš nesaugaus prieraišumo stilių, kokybišką santykį kurs sunkiau, jame jausis mažiau reikšmingu ir neužtikrintu, o kitais, galbūt, nepasitikės arba apskritai vengs bet kokio ryšio“, – pagrindines elgesio savybes ir jausmines išraiškas, išduodančias vaiko ankstyvąją patirtį, įvardija N. Martišienė.

Kuriant ryšį, tėvams tenka svarbiausias vaidmuo

Specialistė pabrėžia, kad šioje sudėtingoje tarpasmenių santykių srityje daugiausiai atsakomybės tenka tėveliams. Tėvų raštingumas šioje srityje padės formuotis harmoningai augančiai asmenybei. 

„Kadangi pirmąją prieraišumo patirtį vaikas gauna iš tėvų, o jų elgesį, emocijas atspindi tarsi veidrodis, auginant vaiką, svarbu stebėti savo reakcijas įvairiose, ypač stresą keliančiose situacijose, – pataria N. Martišienė. Tėvelių užduotis yra ne tik suprasti vaiko poreikius, bet ir savo jausmus, emocijas, elgesį ir jo pasekmes“.  

Vaiko teisių gynėja sako, kad ne mažiau svarbios teorinės ir praktinės žinios socialiniams darbuotojams, pedagogams, kitiems su vaikais susijusiems specialistams.

N. Martišienė  pateikia gan kasdienišką situaciją: kyla problemos su vaiku: jis gyvena tarsi paralelinėje virtualioje realybėje, tėvai širsta, pedagogai jaučiasi bejėgiai, net pamokų metu jis laiką leidžia kitose platformose, o paprašius, spyriojasi įsijungti kamerą. Anot pašnekovės, galime nurašyti šį elgesį sunkiam charakteriui, atsakomybės trūkumui ar pan. „Profesionaliam savo srities specialistui iš karto kils mintis, kad galbūt vaikui šis pasaulis per baugus, o ilgalaikis ryšys ir žmogiškas kontaktas yra gąsdinantis. Gal jaunas žmogus internetinėje erdvėje tik pasislepia, nes čia kontaktas neretai tik epizodinis, o mezgamas ryšys paviršutinis ir neįpareigojantis“, – sako N. Martišienė, pridurdama, kad toks spėjimas signalizuotų apie pagalbos poreikį.

Ir nors tiesiogiai prieraišumo stilius  nesiejamas su šeimos socialiniu statusu, dažniau problemų turės dar kūdikystėje arba ankstyvoje vaikystėje tėvų globos netekę vaikai.

Padėti gali tik ilgalaikė teigiamų patirčių terapija

Dažnai keliamas klausimas, pasak Tarnybos atstovės, ar pažeistą vaiko prieraišumą įmanoma atstatyti. Pašnekovė teigia, kad jau pats žodis „atstatyti“ yra netinkamas. Gyvenimo eigoje prieraišumo tipas gali kisti arba jį galima keisti, kažkiek koreguoti. Kad prieraišumas keistųsi pats savaime, tai yra maža tikimybė. Nebet įmanoma su kažkokių labai teigiamų patirčių pagalba, kardinaliai pasikeitus aplinkai, įgijus naujos patirties. Labai priklauso ir nuo to, kokios pagalbos sulaukė, ar pats žmogus bandė ką nors keisti.

„Ryšį lengviau užauginti su vaiku, o ne jį atstatyti. Terapija yra bene vienintelis sprendimas, kai problema jau egzistuoja, – teigia vaiko teisių gynėja. – Prieraišumo stilių, esant ilgalaikei terapijai ir sėkmingam bendradarbiavimui, galima koreguoti. Tai reiškia, kad kartu gali kisti ir vaiko požiūris į save bei kitus, sumažėja arba išnyksta nerimas ir jo įtaka tarpusavio santykiams“.

N. Martišienė sako, kad nors tokiems pokyčiams reikia ne tik daug darbo, bet ir laiko, pozityvios permainos vaiko elgsenoje atsiskleidžia itin ryškiai, o tai yra geriausia, kas gali įvykti.

Vienas iš prieraišumo teorijos pradininkų J. Bowlby (1973-980) prieraišumą apibrėžia kaip ilgalaikį, patvarų, emociškai reikšmingą ryšį, ilgainiui susiformuojantį tarp vaiko ir suaugusiojo.

 

Edita Pleškaitė ir jos siuvinėtas paveikslas
Vaiko teisių gynėja: ,,Mačiau vaikus, kurie iš nevilties nebegalėjo net verkti“

Kelis dešimtmečius savo gyvenimo ir darbo atidavusi šeimų gerovei Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dabar Šiaulių rajono patarėja dirbanti Edita Pleškaitė sako, kad niekur kitur neįsivaizduoja savęs dirbančios, tik toje srityje, kur reikia, būtina ir galima padėti šeimoms.

Kelias į profesiją – tiesus ir be vingių

Socialinės darbuotojos kelią Edita pasirinko vos baigusi mokyklą – prieš kelis dešimtmečius. Mokytis patiko, o vėliau patiko padėti šeimoms. Pirmoji Editos pareigybė vadinosi globos ir rūpybos inspektorė, šį darbą Edita pradėjo Pakruojo rajone. Po metų jauna specialistė persikėlė arčiau didmiesčio – į Kuršėnus, kur seniūnijoje irgi įsidarbino inspektore – taip tuo metu vadinosi žmogaus, dirbančio su vaikais ir šeimomis pareigybė.

,,Ilgam atsimenu seniūno žodžius: ,,Na, dabar visi Kuršėnų vaikai ir jų tėvai yra tavo rūpestis“. Iš pradžių nelabai supratau, kaip tai. Bet greit išmokau visko: ir su policija į reidus važiuoti, ir perprasti nedarnių šeimų melą ir tiesą, ir maisto produktus į namus šeimoms atvežti ir tiesiog ant stalo padėti, ir šeimų poreikiais rūpintis, ir su girtais susišnekėti, ir už rankos vedžioti, kad dokumentus susitvarkytų, ir vaikus paguosti...“, – apie savo darbą kalba Edita Pleškaitė.

Nuo 2008-tųjų Edita pasirinko dirbti vaiko teisių gynėja. Šiuo metu Edita yra Šiaulių VTAS patarėja Šiaulių rajone.

,,Dabar išties daug geriau dirbama su šeimomis, nei anksčiau, kuomet vaiko teisių gynėjai priklausė savivaldybėms. Metams bėgant, tobulėjo įstatyminė bazė, daugėjo paslaugų šeimai, vaikams, atsirado mobiliosios komandos, atvejo vadyba, tai leidžia sutelkti dėmesį į kiekvienos konkrečios šeimos, kuriai reikalinga pagalba, poreikius, galimybes, atrasti kokia pagalba  efektyviausia. Džiugina tai, kad dirbama taip, kad vaikas išliktų savo šeimoje, jeigu tėvai suklupo, paslydo, kad vaikas neprarastų ryšio su jais“, – sako Edita.

Darbe su šeimomis matyti vaizdai išlieka ilgam

Vaiko teisių gynėja sako, kad kiekvienas atvejis, kai tenka ateiti šeimai į pagalbą, yra individualus, tam reikia daug empatijos, jėgų, susikaupimo. Kai į šeimą ateina krizė, ją kiekviena šeima išgyvena kitaip, kitaip kiekviena šeima ir ateina iki krizinės ribos.

,,Kiekvieną kartą, grįžusi iš šeimos, tvarkydama dokumentus, bendraudama su budėtojais, mobiliosios komandos specialistėmis išgyvenu dėl šeimų ir vaikų, kuriais tenka pasirūpinti. Mačiau vaikus, kurie taip ilgai gyveno neviltyje, kad iš to perdegusio dvasinio skausmo jau nebemokėjo verkti. Viską pasakydavo tik jų kūno kalba. Net kūdikių. Kartą vaiko teisių gynėjus iškvietė išgeriančios jaunos mamos kaimynai, kai pastebėjo, kad moters ir vaikelio jau kelias dienas nemato lauke, o iš buto girdėti tik kūdikio niurzgėjimas – ne verksmas, o niurzgėjimas. Atvykus ir pabeldus į duris, niekas neatidarė. Teko kviesti specialiąsias tarnybas ir laužtis į butą. Radome nepažadinamai girtą mamą, kuri miegojo užspaudusi  nė metukų neturintį savo vaikelį. Paėmiau jį ant rankų, jis nebeturėjo jėgų verkti, tik prisiglaudė visu kūneliu man prie peties ir burnyte ieškojo maisto. Prisilietęs lūpytėmis prie mano kuprinės dirželio ėmė jį čiaumoti taip, kaip čiulptuką – tikėdamasis, kad pavyks gauti nors lašelį maisto. Galima tik spėlioti, kiek laiko juo niekas visai nesirūpino“,  – su ašaromis įvykį prisimena vaiko teisių gynėja.

Kas vaiko teisių gynėją žeidžia labiausiai

Edita sako, kad kalbant apie pagalbą šeimoms, tenka ir darbo valandų neskaičiuoti, ir ilgai galvoti, kaip kiekvienai šeimai padėti, kaip rasti raktą į suaugusiųjų ir vaikų širdis. Pasak pašnekovės, žeidžia ne akmuo paleistas į mašinos langą, ne smūgis kumščiu į petį (Editai darbe buvo ir taip), o žodžiai, nepagrįsti kaltinimai, kad vaiko teisių gynėjai yra šeimų priešai.

,,Visgi, labiausiai žeidžia tėvų elgesys su savo vaikais: vos tik tėvai ima nesutarti, ruošiasi skyryboms, iš karto griebiasi vaikų, kaip ginklo, skydo, įrankio. Tai jau tapo tiesiog epidemija. Smurtas vaikų akivaizdoje, turto dalybos, vaiko ,,tampymas“ ir papirkinėjimas, bandymas padaryti ,,sekliu“, kad padėtų manipuliuoti buvusiu partneriu – visa tai baisu, nes vaikui buvusių partnerių nėra, o yra tėtis ir mama. Kodėl tėvai negalvoja apie žalą, daromą vaikui? Net kūdikis reaguoja išgąsčiu, kai tėvai ima vienas ant kito rėkti, kai puldinėja vienas kitą kumščiais, tai ką jau kalbėti apie vyresnius vaikus, kurie puikiai supranta, kad jie, vaikai, tapo įkaitais tėvų skyrybų dramoje. Bet gi skiriamasi ne su vaikais, – sako Edita, - Pamenu psichologės žodžius, pasakytus triukšmingai besiskiriančiai šeimai: ,,Jūs abu vaikui dovanojote gyvenimą, jūs abu esate jo dalelė, būtent JŪS parinkote šiam vaikui mamą ir tėtį, sukūrėte jį iš meilės, tai kodėl jį taip baisiai kankinate?“

Džiugina atsitiesusios šeimos

,,Pradžiugina, kai matai, kad šeimos, išgyvenusios krizę, atsitiesia. Ta visiškai girta mama, iki išsekimo apleidusi savo kūdikį, atsitiesė kiek galėjo. Tas vaikelis, kurį aš išsekusį ir alkaną vežiau į ligoninę, grįžo į šeimą, nes mama rado jėgų išgirsti mus, norinčius jai padėti, permąstyti savo gyvenimo būdą ir susigrąžinti vaiką. Mano išgelbėtas vaikiukas šiuo metu jau gražus paauglys ir gyvena savo šeimoje, mama priima siūlomą pagalbą. Tokios istorijos suteikia jėgų stengtis šeimas ištraukti iš krizės, padėti, sustiprinti“ – sako Edita.

Širdyje - svajotoja ir menininkė

Visą per dieną sukauptą susirūpinimą, nuoskaudas ir džiaugsmus Edita išsiuvinėja. Moters pomėgis ir poilsis – siuvinėti kryželiu. Daug siuvinėtų paveikslų Edita padovanojo, juos išsivežė draugai, giminės. Sau pasilieka tik tokius, kuriuose išsiuvinėtos svajonės arba ,,pagalbininkai“, o paveikslų išsiuvinėta dešimtys.

,,Štai pasaulio žemėlapį išsiuvinėjau, nes vis dar nerealizavau svajonės aplankyti visas pasaulio šalis ir patirti daugybę kelionių nuotykių. O virtuvėje kabo visa mano ,,padėjėjų“ komanda – linksmi virėjai. Labai mėgstu skaityti ir labai myliu kates, vieną auginu, tai dabar siuvinėju knygų lentyną su katėmis“, – pasakoja savo siuvinėtus paveikslus dėliodama Edita.

Pasak pašnekovės, siuvinėjimas nėra vien tai, kad sėdi, pasiimi adatą ir ,,kryžiuoji kryželius“. Siuvinėjimas kryželiu – tai visų pirma mąstymas, logika, akies pastabumas, kantrybė, išjautimas, tikslo siekimas.

,,O kaip gi kitaip atliksi darbą, kurį daryti reikia net metus ir daugiau? Siuvinėdama pati save mokau visų man kaip asmenybei ir kaip vaiko teisių gynėjai reikalingų savybių – meilės darbui, atidumo, susikaupimo, interneto platybių pažinimo, žinių kaupimo. Siuvinėti pradėjau mokykloje, tai reiškia, prieš kelis dešimtmečius, kuomet nei pavyzdžių galėjai gauti, nei metodikos, nei spalvų parinkimo. O dabar – tik mokėk ieškoti: galima ir savo schemas, paveikslus susikurti, spalvas pasirinkti. O be to – tai puiki terapija, ypač ilgais žiemos vakarais. Kartu tai ir psichologija – kai planuoju dovanai siuvinėti paveikslą, galvoju apie tą žmogų, kas jam patiktų, kaip jam įtikti“, – savo hobi džiaugiasi Edita.

 Edita pasakoja, kad mieliausi darbai – tai sugalvotos ir konkrečiam žmogui paskirtos dovanos. Ypač šiltos ir daug emocijų sugeriančios ir atiduodančios siuvinėtos dovanos vaikams.

,,Tėvai mėgsta matuoti vaikų ūgį. Brūkšneliai ant staktos jau seniai užmiršti, reikia, kad ūgio matavimas būtų linksmas ir gražus. Tai aš sugalvojau ir sukūriau tokią dovaną. Siuvinėdama ūgio matuoklę pusseserės mažosioms mergytėms vis įsivaizdavau, kaip auga tos mažosios padaužos, tai atrodo tie nykštukai patys savaime užaugo ant medžiagos. O metrikai – dar ypatingesnis kūrinys. Gimus vaikui, tai puikus atsiminimas ir tėveliams ir mergytėms kai jos užaugs, nes jame ne tik mielas paveikslėlis, bet ir vaiko gimimo duomenys, data, valanda, ūgis, svoris. Į jį sudedi visą meilę ir šilumą bei gražiausius palinkėjimus kūdikiui“, – meniškomis mintimis dalinasi Edita.

Siuvinėjimu Edita sudomino ir savo sesę. Buvo laikotarpis, kai siuvinėjimas stiprino šeimos ryšius. Sesė buvo išvykusi į kitą šalį, tai susijungus vaizdo skambučiu siuvinėjimas tapo seserų vakaro terapija. Editos ir jos sesės Jurgitos kryželiu siuvinėtų paveikslų kolekcija džiaugėsi ir bibliotekos lankytojai, paroda surengta Šilalės rajono viešojoje bibliotekoje.

Kaip išmokti santykių, bendruomeniškumo ir pagarbos žmogui

Edita sako, kad niekada nenorėtų dirbti kitokio darbo, tik tokį, kur reikia bendrauti, padėti, patarti, užjausti, suprasti. To ištakas vaiko teisių gynėja randa savo vaikystėje, šeimos pavyzdyje.

,,Gyvenom mažame miestelyje. Gerai pamenu, kaip tėveliai mane mokė, kad gatvėje sutikus kiekvieną žmogų reikia pasisveikinti. Aš, maža ,,pypliukė“, vos kalbėti pramokusi labindavau visus su šypsena, kartais jau ir pavargdavau rodyti dėmesį aplinkiniams, bet užaugusi supratau, kodėl tėveliai mane to mokė. Tai pagarba žmogui, o ją skiepyti reikia nuo vaikystės. Taip atsiranda bendruomeniškumo jausmas, pagaliau, vaikas, kai jam atgal sugrįžta šypsena ir ,,laba diena“ supranta, kad jis irgi yra visavertis bendruomenės narys, vertas pagarbos ir yra pastebėtas. O tai dideli dalykai gyvenime – juk iš vaikiško ,,laba diena“ išauga didelis ir mandagus, paslaugus, empatiškas žmogus, gerbiantis save ir aplinkinius“, – gyvenimo išmintimi dalijasi Edita.

Vaiko teisių gynėja apie darbe sutiktus vaikus: „Kiekvienas vaikas paliko manyje dalelę savęs“

Vaiko teisių gynėja Enrika kasdien bendrauja su Vilniuje globos namuose augančiais vaikais – toks jos darbas. Ji žino ten gyvenančių vaikų rūpesčius, džiaugsmus, svajones. „Šie vaikai – tokie kaip visi, tačiau labai sužeisti, jų patirtys – nevaikiškos, žiaurios. Yra vaikų, kurių didžiausia gyvenimo svajonė – kad jų mama nebegertų, kad tėvai nesimuštų“, – pasakoja vaiko teisių gynėja. Didžiausia pačios Enrikos svajonė – kad tokių vaikų Lietuvoje nebebūtų, kad visi vaikai turėjų mylinčią šeimą, augtų saugūs ir laimingi. Realybė, deja, vis dar yra kitokia. Apie sudėtingą, atsakingą, pilną sunkių patirčių, tačiau labai prasmingą darbą kalbamės su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyriausiaja specialiste Enrika Kalinke.

–Kokius mokslus esate baigusi?

–Baigiau socialinio mokslo magistro studijas, vaiko teisių apsaugos krypties. Iš tikrųjų, esu kelis kartus ragavusi aukštojo mokslo, turiu dar kelis diplomus, bet jie nesusiję su šiuo darbu. 

–Žinau, kad seniai dirbate su socialiai pažeidžiamais vaikais. Papasakokite kur ir ką teko dirbti?

–Pirmiausia noriu pasakyti, kad prieš pradėdama dirbti su socialiai pažeidžiamais vaikais, labai rimtai savęs paklausiau, ką aš noriu dirbti ir kuriame darbe aš matau prasmę. Prasmę aš pamačiau darbe, kuriame galiu gelbėti vaikus.

Su pažeidžiamais vaikais pradėjau dirbti nuo 2005 metų vienos viešosios įstaigos Trumpalaikės globos centre. Taip jis tada vadinosi. Jame pirmą kartą susidūriau su iš nesaugios aplinkos paimtais vaikais. Dažnu atveju jie buvo patyrę smurtą. Darbas buvo nepaprastas, susitikimai ir patyrimai nepaprasti. Kiekvienas vaikas, o jų buvo nevienas šimtas, atsinešė dalelę savo šeimos ir paliko manyje dalelę savęs. Kiekvieno jų klausydama, žvelgdama į akis, matydavau skaudžią patirtį, kartais žiaurius ir visai ne vaikiškus išgyvenimus.

–Trumpalaikės globos centre jūs dirbote socialinį darbą, prižiūrėjote laikinai iš nesaugios aplinkos paimtus vaikus? Kaip jums sekėsi tai daryti?

–Tai labai atsakingas ir nelengvas darbas. Vaikai būdavo skirtingo amžiaus, skirtingų poreikių. Prisimenu tada dirbdavau paromis. Dieną, naktį vaiko teisių gynėjai ir policija veždavo vaikus pas mus į centrą. 

Naktimis likdavau viena, dažniausiai su 20-čia skirtingo amžiaus vaikų. Kai vaikai užmigdavo, bandydavau ir aš šiek tiek pailsėti, tačiau tikru poilsiu to nepavadinsi. Viena ausimi vis klausydavau ar tylu, ar visi miega. Kelis kartus per nakį vis atsikeldavau, tyliai apvaikščiodavau kambarius ir vėl atsiguldavau.

Pamenu vieną mergytę, ir jos vardą iki šiol puikiai atsimenu. Jai tada buvo maždaug du mėnesiai.  Mergytė vis verkdavo ir verkdavo. Mes niekaip negalėjome suprasti kodėl. Patikrino gydytoja, sakė viskas gerai – valgyti duokite kas dvi valandas. Elgėmės pagal instrukciją. Centre tada turėjome vieną vaikišką vežimėlį, kurio vienas ratas vis krisdavo, reikėjo labai saugoti, kad nepamestume. Tą mergytę vis supdavom tame vežimėlį, o ji vis verkdavo. Vieną dieną neiškentusi aš tiesiog be grafiko tai mergytei papildomai mišinuką užviriau ir ji su mielu noru suvalgė. Ir ką jūs manote – užmigo ir taip ramiai miegojo kelias valandas. Tada metėm į šoną gydytojų (labai jų atsiprašau) instrukcijas ir padidinom maistelio kiekį. Mūsų visų džiaugsmui, mergaitė tapo daug ramesnė. 

Kol mergailė gyveno centre, miegoti eidavau kartu su ja. Nors miegojimu to nepavadinsi. Lyg ir  snaudžiu, bet viena koja supu vežimėlį, o ausimi klausau ar tikrai visi miega, apeinu kambarius, tyla. Tada šiek tiek pasnaudžiu... 

Žinote, beveik visus centre gyvenusius vaikus iki šiol atsimenu. Daugelis jų dabar jau pilnamečiai.

Vėliau trumpalaikės globos centrą perkėlė į kitas patalpas, pasikeitė ir įstaigos statusas. Tada mane pakvietė dirbti ten, tokio pat darbo. 

– Kaip atsitiko, kad pradėjote dirbti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje? Kodėl nusprendėte būti vaiko teisių gynėja?

–Dažnai tekdavo susitikti vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus, kurie atveždavo vaikus į centrą. Man šie darbuotojai atrodė kaip angelai. Kaip aš norėjau būti tuo angelu ir padėti taip, kaip jie padeda!  Vykti į karštas vietas, gelbėti vaikus! Po kurio laiko mane pakvietė dirbti į SOS vaikų kaimą. Buvo įdomu. Sutikau jau centre gyvenusius vaikus. Darbas atrodė kaip ir ankstesnis – labai prasmingas ir įdomus, tačiau manyje vis kirbėjo mintis, kad vaiko teisių gynėjų darbas dar prasmingesnis, kad tik Tarnyboje dirbdama galėsiu daugiau padėti vaikams. Pradėjau tikslingai eiti savo svajonės link.

Dirbdama SOS vaikų kaime, pradėjau studijuoti vaiko teisių apsaugą M. Romerio universitete. 2011 metais apsigyniau magistro diplomą. Netilpau savyje, kaip norėjosi dirbti Tarnyboje, bet jaučiau, kad dar turiu šį tą išmokti. 

Supratau, kad pažįstu pažeistą vaiką, žinau jo norus, viltis, svajones. O žinote kokios jos, labai paprastos: „kad mano mama negertų“, „galvoju, kad ji mes gerti, jeigu aš jos klausysiu ir nenervuosiu“, „svajoju su tėvais nuvažiuoti prie jūros ir kad jie ten negertų, kad mes visi kartu būtume, kad tėtis nesimuštų“.  Taigi, kai pakankamai pažinau sužeistus vaiką, tada aš supratau, kad man reikia suprasti šių nepaprastų vaikų tėvus. Galbūt aš galiu jiems padėti?

Apsisprendusi penkis metus dirbau su socialinės rizikos šeimomis. Buvo visko – ir padėjau, ir neišėjo, tačiau labai stengiausi. Supratau, kad ne viskas yra mano valioje. Tada pagalvojau, kad jau „pačupinėjau“ ir vaikus, ir jų tėvus, supratau jų pasaulį, atėjo laikas mano svajonei. 

Mano didžioji svajonė dirbti vaiko teisių gynėja visą laiką ėjo šalia su manimi mažais žingsniukais ir 2016 metų rugpjūtį pagaliau išsipldė! Įveikusi visas kliūtis, įsidarbinau Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje ir tapau vaiko teisių gynėja. Dirbu, labai stengiuosi ir džiaugiuosi, kad esu būtent čia. Čia mano vieta, jos siekiau nuosekliai ir atkakliai.

– Šiuo metu vaiko teisių apsaugos skyriuje koordinuojate institucinę globą. Ką tai reiškia? Ką konkrečiai jūs veikiate savo darbe?

–Dabar dirbu su vaikų globos namuose augančiais vaikais, kitaip tariant kuruoju institucinę globą. Mano darbas susijęs su globos priežiūra. Tai reiškia, kad lankau vaikus globos namuose, kalbuosi su jais, bendrauju su globos namų darbuotojais. Stebiu ar tinkamai vykdoma vaikų globa, ar nepažeidžiamos jų teisės, ar užtikrinami vaiko poreikiai ir t.t. Aš taip pat atstovauju vaikus, likusius be įstatyminio atstovo, įvairiose institucijose, pavyzdžiui poliklinikoje, ligoninėje. Bendradarbiaujame su Vilniaus miesto savivaldybės administracija nustatant vaikui globą, paskiriant globėją, svečiavimosi tvarką. Taip pat dalyvauju ir savivaldybės rengiamuose atvejo vadybos posėdžiuose, kuriuose sprendžiama dėl vaiko grąžinimo į šeimą ar globos pratęsimo, dėl pagalbos šeimai.

–Kiek globos namų ir kiek vaikų jūs prižiūrite?

–Prižiūriu trejus globos namus, kurie jau palaipsniui tampa bendruomeniniais vaikų globos namais, tokiais, kuriuose vaikai auga šeimos, bendruomenės apsuptyje. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikai  nesijaučia gyvenantys „valdiškuose“ namuose. Mano prižiūrimuose globos namuose šiuo metu auga 97 vaikai. Skaičius nuolat nežymiai kinta – kažkas ateina, kažkas tampa pilnamečiais.

–Kokie yra vaikų globos namuose augantys vaikai? 

–Jie yra tokie patys, kokia aš buvau vaikystėje, kokie mes visi buvote vaikystėje. Tik šie vaikai gal labiau pažeisti, jautresni, nepasitikintys, labiau norintys stabilumo, labiau ieškantys savo kelio, dažniau pasiklystantys. Tačiau jie tokie pat smalsūs, įdomūs ir geri, kaip ir visi vaikai. Gali kalbėtis su jais apie viską ir jie gali tau papasakoti viską, jeigu pajaus (o tikrai pajaus ir labai greitai), kad tavimi galima pasitikėti, kad tu esi nuoširdus. Jeigu pažadėjai ir nepadarei, tavimi daugiau nepasikliaus. Todėl labai svarbu žadėti atsakingai, galvoti ką žadi. Jei pažadėjai – padaryk, arba nežadėk. 

–Ar lengva jums rasti bendrą kalbą su globos namuose augančiais vaikais?

–Būna visko, tačiau turiu prisipažinti, kad man dažniausiai pasiseka su jais rasti bendrą kalbą. Myliu juos labai. Nepaprastai gerai jaučiuosi bendraudama. Vaikai – tai tas tikrasis variklis, kuris veda mane pirmyn. Jeigu kartais būna sunku, važiuoju pas globojamus vaikus. Dažniausiai, jeigu galiu rinktis, važiuoju jų aplankyti penktadieniais, kad gera emocija apvainikuočiau darbo savaitę. (Šypsosi)

Žinoma, norisi su kiekvienu vaiku praleisti daugiau laiko, dažniau pasikalbėti, tiesiog paprastai, apie jų gyvenimus. Kai nuvykstu, paprastai ir pasikalbam apie viską ir apie nieką. (Šypsosi) Yra vaikų, su kuriais turiu artimesnį ryšį, kurie manimi pasitiki, rašo man žinutes. Noriu žinoti kaip jiems sekasi. Aš jų taip pat paklausiu: „o kaip tu gyveni, kaip tau sekasi?“. Nors kartais ir ne visai sklandžiai tas pokalbis praeina, kartais karti vaikų patirtis neleidžia atsiverti. Tai suprantama. Būna visko.

–Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją darbe?

–Taip, pamenu. Kartą mama atvedė paauglį savo vaiką į mūsų skyrių ir, jam nieko nepaaiškinus, tiesiog paliko. Mums paaiškino, kad jo elgesys netinkamas, reikia perauklėti. Negaliu ramiai galvoti apie tą atvejį. Galvoje nesutelpa, kokį košmarą reikėjo vaikui išgyventi. Prisimenu, kada jį vežėm į kitą miestą, kur jam buvo nustatyta globa, nemačiau jo veido, nes jis buvo jį užsidengęs visą kelionės laiką. O ir nuvykus į vietą jis nuo veido nenusiėmė šaliko. Per keturias valandas nepratarė nei vieno žodžio. Vaiko veidą pamačiau po kelių mėnesių, kai teko vėl nuvažiuoti į tuos bendruomeninius vaikų globos namus. 

– Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate?

–Mano darbas yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Jame aš matau didžiulę prasmę. Šis darbas, kaip sakiau, buvo mano svajonė, kurią ilgai puoselėjau.

– Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

– Visų pirma empatijos, reikia tiesiog mylėti gyvenimą ir žmogų, mylėti visa, kas tave supa ir kas supa kitą, turėti savyje pozityvo, optimizmo.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

 –Žinoma keičia, aš tampu geresnė, pakantesnė, jautresnė. Visa tai – vaikų dėka. AČIŪ jiems.

–Ar turite svajonių?

–Taip, svajoju, kad tėvai neatsisakytų savo vaikų, svajoju, kad globojamų vaikų būtų kuo mažiau. Labai noriu palengvinti pažeidžiamų vaikų dalią.

–Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo? Gal turite hobių?

–Turiu ne vieną atsipalaidavimo būdą: važinėju dviračiu, užsiimu kalanetika, skaitau knygas. Vasarą turiu darbo kieme, darže, šiltnamyje. Dar turiu keturis priglaustus augintinius, kuriems taip pat skiriu labai daug meilės ir laiko.


 

Vaiko teisių gynėja: vis dar yra vaikų, kurie nenori sugrįžti į savo namus

„Skaudu matyti, kai tėvai atvyksta susigrąžinti savo vaikų būdami neblaivūs“, – tokiais žodžiais vis dar neretai pasitaikančią realybę apibūdina daugiau nei 20 metų vaiko teisių apsaugos srityje dirbanti Lina Augustinavičiūtė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Pagėgiuose. Vaiko teisių gynėja atvirai pasakoja apie savo pasirinkimą ir iššūkius, kurių šiame darbe netrūksta. 

- Vaiko teisių apsaugos srityje dirbate šitiek daug metų. Kas lėmė šios profesijos pasirinkimą?  

- Studijuodama universitete atlikau praktiką Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Praktikos metu sužavėjo ši profesija, prasmingas darbas – ginti, saugoti vaikus.

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 

- Suplanuota darbo diena dažnai pasikeičia kardinaliai, nes negali numatyti, kokie iškvietimai ir reagavimai į galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus laukia. Viena diena gali būti ramesnė, kita gi – kupina iššūkių. 

- Kokie didžiausi iššūkiai?  

- Jų mūsų darbe tikrai netrūksta. Didžiausias iššūkis, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir reikia užtikrinti saugią aplinką, o asmenų, susijusių emociniais ryšiais, nėra. Skauda širdį, kai tėvai lieka abejingi, nesiekia susigrąžinti vaikų, nededa jokių pastangų, o vaikai pas globėjus laukia, kada galės grįžti į savo namus.  

Turime ir kitokių pavyzdžių, kuomet vaikai nekantraudami klausia, ar negrąžinsime jų globėjams, nes nenori grįžti gyventi į savo biologinę šeimą.  

- Koks įvykis labiausiai sujaudino? 

- Istorijų įstrigusių atmintyje yra daug. Pamenu, kai darbo pradžioje, apie 2001 metus, teko iš vienos šeimos paimti keletą vaikų, kuriuos į vaikų globos namus vežėme du kartus, nes netilpo į automobilį. Pirmu ekipažu nuvežta 4-5 metų mergaitė laikė rankose bandelę ir pati nevalgė, o laukė, kol atvešim dar mažesnius brolius, kad galėtų su jais pasidalinti. Įstrigęs akyse vaizdas: „mergytės rankose suspausta bandelė broliams“... Prisimenu, vaikai buvo nevalgę apie dvi paras, jų namuose buvo tik druskos. 

Praėjusiais metais iš nesaugios aplinkos teko paimti keturis vaikus ir ypač nustebino tai, jog vaikai džiaugsmingai rinkosi daiktus, rūbus, prašė mūsų pagalbos surasti batus ir į tėvus net nepažiūrėję išvažiavo su mumis pas budinčią globėją. Žinoma, vaikai žinojo, kur važiuoja, nes tai buvo jų antras išvykimas iš namų. „Vadinasi, vaikams tikrai nebuvo gera namuose...“, – svarstėme su kolege. 

- Dėl kokių priežasčių dažniausiai tenka paimti vaikus iš nesaugios aplinkos? 

- Pagrindinė vaikų paėmimo iš šeimos priežastis yra nesaikingas tėvų alkoholio vartojimas. Dažniausiai tokios šeimos patiria nepriteklių, nedarbą, nepasitikėjimą, beviltiškumą. Būna atvejų, kai po vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos, sekančią ar dar kitą dieną tėvai atvyksta į skyrių susigrąžinti vaikų ir mums kilus įtarimams bei išsikvietus policijos pareigūnus tėvai į alkoholio matuoklį pripučia virš vienos promilės alkoholio. Dėl to labai liūdna... 

Tokiose šeimose vaikus kamuoja įvairūs sunkumai: konfliktiški visų šeimos narių tarpusavio santykiai, psichologinis, seksualinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Dažnai būna ir taip, kad vaikai tampa smurto artimoje aplinkoje liudininkais. Pasitaiko, jog tėvams trūksta gebėjimų atpažinti vaikų emocinius, fizinius, fiziologinius poreikius, dėl ko vaikai jaučiasi nesuprasti, pamažu pradeda elgtis maištingai, peržengdami visuomenėje egzistuojančias elgesio normas, taip pat vaikas gali pradėti save žaloti ar vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

- Kokie specialistų veiksmai būna atvykus į šeimą?

- Vaiko teisių specialistai reaguoja į visus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, t. y. ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas, taip pat kai gaunama anoniminė informacija. Nuo pranešimo turinio priklauso, ar specialistai apskritai vyks pas šeimą bei per kiek laiko tai padarys. Kai vaikas patiria smurtą, kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar saugumui, tada į šeimos gyvenamąją vietą vykstame nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį nustatoma, kad tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per tris darbo dienas.   

Specialistams atvykus į šeimą, visų pirma, prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą ir bendrauti tampa lengviau. Tada specialistai išsamiai išsiaiškina situaciją, įvertina aplinkybes, bendrauja su tėvais, vaiku. Jei pokalbio metu nustatoma, kad vaikui likti tuo metu šeimoje yra nesaugu, jis perkeliamas į saugią aplinką (saugios aplinkos vaikui sąlygos gali būti sukuriamos ir vaiko gyvenamojoje vietoje į pagalbą pasitelkiant artimus vaikui žmones) ir atliekamas vaiko situacijos vertinimas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko nuomonei, išgyvenimams, patirtims, vertinimams, norams ir lūkesčiams. Jeigu pagal amžių ir brandą vaikas gali pats išreikšti savo mintis, yra išklausoma jo nuomonė.

- Kaip užmezgate ryšį su tėvais?

- Prieš pradedant bendrauti su tėvais, būtina jiems parodyti pagarbą, paaiškinti, kad norima padėti šeimai. Taip pat svarbu pasistengti juos nuraminti. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, sklandžiau išsiaiškinti situaciją, o kartu padidina tikimybę, kad žmonės sutiks išsipasakoti, priimti siūlomą pagalbą.

Pastebime, kad pokyčių galima tikėtis tik pavykus įtikinti šeimos narius, jog stengtis verta ir visus sunkumus įmanoma įveikti. Visais atvejais stengiamės išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nesutarimai ir padėti šeimoms spręsti net ir įsisenėjusias problemas, motyvuoti juos keistis.

- Kaip prieinate prie vaiko, kaip gesinamos jo emocijos?

- Matyti nuliūdusį, pykstantį, sutrikusį ar skausmą išgyvenantį vaiką yra sunku, o dar sunkiau tokį vaiką nuraminti. Pirmiausia, ką mes galime padaryti – jį išklausyti. Vaikams labai svarbu, kad esant krizinei situacijai šeimoje su jais kažkas pakalbėtų ir kad jie nebijotų išsipasakoti. Dauguma vaikų su mumis iš pradžių bendrauja nedrąsiai, tačiau žodis po žodžio ir vaikai tampa vis atviresni, nuoširdesni, pradeda drąsiau reikšti savo mintis, emocijas. Jaunesnio amžiaus vaikams apskritai nėra lengva žodžiais išsakyti tai, ką jie jaučia, todėl su tokiais vaikais reikia bendrauti dar supratingiau, paprasčiau.

Itin svarbu parodyti vaikui, kad jo jausmai ir kiti išgyvenimai yra svarbūs ir verti dėmesio. Negalima neigti vaiko jausmų, nes taip mes parodytume, kad neigiamos emocijos ir jų demonstravimas yra netinkamas elgesys, dėl to vaikas gali užsisklęsti, pajausti gėdą ir visai nebekalbėti.

Vaikai tikrai turi ką papasakoti, nori pasidalinti, būti išgirsti ir suprasti. Kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, tad ir ryšio su juo užmezgimo, pagalbos vaikui teikimo būdai ir priemonės turi būti savitos. Kartais tai gali tapti iššūkiu vaiko teisių specialistui, reikalaujančiu įdėti labai daug pastangų ir skatinančiu ieškoti netradicinių, modernių darbo metodų.

- Kaip Jūs pati susitvarkote su emocijomis, kas padeda sunkiais momentais?

- Dirbant šioje srityje svarbu išlaikyti gerą emocinę sveikatą, vidinę savijautą, nepalūžti nuo patiriamų profesinių išgyvenimų, nes esame ramstis vaikams ir šeimoms, kurioms reikia pagalbos. Vaiko teisių apsaugos specialisto darbas labai atsakingas, kuris neretai nulemia vaikų likimus. Atsakingai įvertinti situaciją, nukreipti, priimti sprendimus reikalauja aukštų kompetencijų, specifinių asmens būdo savybių. Kasdien darbe yra susiduriama su itin jautriais žmonių jausmais, asmeninėmis problemomis, tai atsiliepia emociniams darbuotojo išgyvenimams. Daug emocijų ir istorijų „parsinešu“ į namus. Jaučiamas didelis palaikymas iš šeimos narių mane ramina ir džiugina.

Tvarkytis su emocijomis labai padeda aktyvi veikla gryname ore. Šią žiemą savaitgalius leidome aktyviai: išmatavome sniego gylį su keturračiais motociklais, rogėmis ir kitomis žiemos pramogų priemonėmis. Mėgstu daug vaikščioti, t. y. praeiti tam tikrą skaičių žingsnių pagal telefono programėlę. Tai išvalo mintis. Laisvalaikiu taip pat mėgstu grybauti, keliauti. Geriausias poilsis – išvykti bent porai savaičių svetur, tuomet grįžtu tikrai pailsėjusi.

- Pasidalinkite šių metų gerąja patirtimi dirbant su šeimomis.

- Nors metai dar tik prasidėjo, gerųjų patirčių jau turime. Labai džiaugiamės, kad bendromis įvairių vaiko gerovės srityje dirbančių specialistų ir šeimos pastangomis pavyko vienai krizės ištiktai šeimai susigrąžinti vaikus. Tėvai atrado savyje stiprybės ir motyvacijos susiimti, priimti siūlomą pagalbą, drąsiai imtis pokyčių, todėl teigiami rezultatai buvo pasiekti ir vaikai grįžo į šeimą anksčiau, nei tikėtasi.

Kitai besiskiriančiai šeimai mediacijos pagalba pavyko susitaikyti ir tėvai liko gyventi kartu, o vaikai turi galimybę augti pilnoje šeimoje. Didžiuojamės ir tėvu, kuriam padedant profesionalams pavyko su vaiku atkurti ryšį, prarastą jam dirbant užsienyje.

Tokie atvejai yra puikus pavyzdys to, koks svarbus, net lemiamas, yra pačių tėvų vaidmuo pagalbos teikimo procese, o mes, specialistai, esame tik vedliai ir pagalbininkai.

- Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams tėvams bei vaikams? 

- Vaikams – laimingos vaikystės, paauglystės, būti drąsiems, laisviems ir išgirstiems. Tėvams linkiu daugiau dėmesio skirti vaikams, daugiau laiko pokalbiams su vaiku ir bendrų veiklų kūrimui, jo nuomonės, dienos įvykių išklausymui. Nepamirškite apkabinti vaiką bei parodyti, kad jis yra svarbus jūsų gyvenime. Nėra „blogų“ vaikų, tik jų elgesys būna kartais netinkamas. Dažnai pagalvoju: „ką vaikui duosi, tą ir turėsi“.


 

Vaiko teisių apsaugos Tarnybos administratorė: „Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi“

Justina – visada besišypsanti, veikli, organizuota. Kalbėdama apie save moteris prisipažįsta žadėjusi nebedirbti administracinio darbo, bet įsidarbinusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, iki šiol džiaugiasi šiuo savo sprendimu. Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratorė-referentė Justina Tvarkūnaitė pasakoja apie savo įdomų ir atsakingą darbą. Kartu ji dalinasi nepaprasta istorija, kai teko pasirūpinti svetimu vaiku.

- Justina, kodėl ir kaip pradėjote dirbti tarnyboje?

- 12 metų dirbau administracijoje universitete ir kolegijoje. Po tiek darbo metų, ieškodama pokyčių ir iššūkių, nusprendžiau palikti administraciją ir pakeičiau darbo sferą. Nors neketinau grįžti į administracinį darbą, bet labai to ilgėjausi. 

Vieną dieną visai netikėtai gavau pasiūlymą dirbti Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus administratore-referente. Tuo metu apskrities vedėja ieškojo, kas galėtų pakeisti iš šių pareigų išeinančią specialistę, o kažkas mane jai rekomendavo. Iš tikrųjų, mąsčiau, ar sutikti su pasiūlymu, nes tai buvo visai nežinoma sritis, su įstaigos darbuotojais niekada neteko susidurti, net nežinojau, kas yra vaiko teisių gynėjas. Iki šiol nesigailiu priimto sprendimo ir esu labai patenkinta. Dirbu šiek tiek daugiau nei metus laiko, bet atrodo, jog jau seniai.  Labai daug išmokau ir sužinojau.

- Kuo svarbus referento darbas? 

- Aš esu pirmasis žmogus, kurį pasiekia informacija apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Dažniausiai pranešimų sulaukiu iš policijos, koordinatoriaus, vaikų ligoninės, gimdymo namų ar tiesiog gyventojų. Tuos pranešimus turiu operatyviai užregistruoti ir perduoti informaciją specialistams, kad šie nedelsiant reaguotų. 

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

- Įprasta diena prasideda nuo elektroninio pašto patikrinimo, gautų dokumentų iš įvairių įstaigų registravimo,  elektroninių teismo bylų dokumentų skirstymo, taip pat gyventojų prašymų ar skundų registravimo bei jų paskirstymo pagal miestus ir rajonus.

Kadangi dirbu Klaipėdos apskrities skyriuje, sulaukiu skambučių iš visos apskrities ir suteikiu reikiamą informaciją, konsultuoju asmenis arba nukreipiu juos į kitus specialistus, kurie galėtų suteikti pagalbą. Būna, kai skambina anonimiškai ir praneša apie galimus vaiko teisių pažeidimus, kuriuos užregistruoju, o mūsų specialistai vyksta nurodytu adresu. 

- Minėjai, jog kreipiasi nemažai susirūpinusių žmonių. Apie ką dažniausiai jie praneša?

- Dažniausiai skambina susirūpinę kaimynai, matantys šeimas, kuriose vaikai yra skriaudžiami, neprižiūrimi. Pastaruoju metu, ypač per karantiną, padaugėjo skambučių apie tai, kad namuose vaikai yra paliekami vieni, be suaugusiųjų. Skambina pranešti ir dėl didelio triukšmo namuose, kartais asmenys net prašo, jog mūsų specialistai atvyktų ir paaiškintų tėvams, kaip auklėti savo vaikus, jog jie netriukšmautų. Būna ir tokių, kurie praneša apie tikrai rimtas situacijas, pavyzdžiui, kai vaikai neprižiūrimi girtaujančių tėvų, kurie kelia prieš juos ne tik balsą, bet ir ranką.

Taip pat sulaukiu nemažai skambučių iš žmonių, kurie patys prašo pagalbos, nes nebepavyksta susitvarkyti su vaikais, dažniausiai su paaugliais.

- Vaiko teisių apsaugos gynėjai ne tik tiria galimus vaiko teisių pažeidimus, bet reaguoja ir į tokius atvejus, kai vaikai bėga iš namų ar būna pasiklydę gatvėje. Žinau, kad ir Jūs likote neabejinga vienam gatvėje besiblaškančiam mažamečiui. Papasakokite plačiau apie šią istoriją, kas ten įvyko? 

- Tai vyko praeitą rudenį. Diena nebuvo kažkuo išskirtinė Klaipėdoje – šaltas vėjas, dulksna. Grįžusi po darbo, vedžiojau šunį ir eidama prie savo namo pastebėjau maždaug 4-5 metų vaiką, kuris blaškėsi, lyg ketino eiti link gatvės, lyg norėjo lipti į autobusą, sustojusį stotelėje. Iškart atkreipiau dėmesį į tai, kad jis vilkėjo vien marškinėlius trumpomis rankovėmis, o striukę su megztiniu laikė rankoje. Pagalvojau: „taip šalta, peršals“, ir dar, kaip tyčia, pradėjo smarkiai lyti. 

Ėjau link berniuko bandydama paklausti, kur jo tėveliai, bet, matyt, buvo gerai pamokytas su svetimais nebendrauti. Vaikas pradėjo eiti į kitą pusę nuo manęs, apsidairiau, suaugusiųjų aplink nebuvo matyti, todėl nedvejodama nusprendžiau nepalikti jo vieno gatvėje. 

Berniukas nebuvo patenkintas, kad aš seku paskui jį. Galiausiai priėjome prie vieno namo laiptinės durų, kaip vėliau paaiškėjo – jo namų. Vaikas vis skambino telefonspyne, bet taip niekas ir neatsakė. 

Aš po truputį jį kalbinau, mėginau daugiau sužinoti apie jį ar jo tėvus, kad būtų galima kuo greičiau juos surasti. Tuo metu iš gretimos laiptinės išėjo moteris, paklausiau jos, ar pažįsta šį berniuką. Ji patvirtino, kad vaikas čia gyvena, tačiau nei tėvų vardų, nei kontaktų nežinanti.

- Kaip tada elgėtės?

- Nieko kito neliko kaip skambinti skyriaus vedėjai. Skyriuje budėjo specialistai, dirbantys nakties metu, kurie ir atvyko nurodytu adresu.

Džiugu buvo tai, kad laukiant budėtojų, pavyko įkalbėti berniuką apsivilkti bent striukę, o po kokių dešimties minučių į kiemą įbėgo ir jo tėtis. Kaip sužinojome, vaikui tądien buvo pirmoji karatė treniruotė, kurioje dalyvavo ir jo vyresnioji sesuo. Anot tėčio, berniukas labai mėgsta būti pirmas ir viską greičiau padaryti, nei sesė. Taigi, tik pasibaigus treniruotei, jis griebė už daiktų ir išlėkė pro duris nepastebėtas.

Mano artimieji, išgirdę apie šį įvykį, sakė, kad aš pasielgiau labai kilniai, bet pati to nesureikšminu, nes, manau, kad kiekvienas taip turėtume pasielgti gatvėje pamatę besiblaškantį mažą vaiką.

- Ar po šio įvykio sulaukėte vaiko tėvų reakcijos? 

- Kitą dieną į skyrių su gėlėmis rankose ir pilni dėkingumo atėjo berniuko tėvai, kurie mane labai nustebino, nes tikrai nesijaučiau padariusi kažką labai ypatingo. Ilgai kalbėjome apie šį įvykį. Tėtis su ašaromis akyse vis kartojo: „Kas būtų, jei sūnus būtų išbėgęs į gatvę ar nutikę kažkas kitas... Baisu net pagalvoti“.

- Kaip manote, ar visi mūsų visuomenės nariai yra tokie pilietiški, sąmoningi? Ar esant panašiai situacijai, pasielgtumėte taip pat?

- Bendraudama su vaiko tėvais supratau, kad mūsų visuomenė vis dar dažnai abejinga tokioms situacijoms, aplinkinių problemoms. Gatvėje pastebėję smurtaujančius vaikus, ne visi atkreipia dėmesį, neprieina prie vaikų, nepraneša tokių atvejų tarnyboms. Kaip ir minėjau, kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, turėtų sureaguoti, įsiterpti ar bent informuoti reikiamus asmenis, nuo to priklauso vaikų gerovė. Taigi, panašioje situacijoje elgčiausi lygiai taip pat.


 
AKTUALU
Vaiko globa
Keturi žingsniai link vaiko globos

Kasmet vis daugiau ir daugiau asmenų bei šeimų nusprendžia tapti globėjais ar įtėviais. Nepaisant to, iki šiol jų labai trūksta – apie 1,5 tūkst. įvairaus amžiaus šalies vaikų kasmet lieka globos institucijų priežiūroje. Kokių žingsnių imtis norint pradėti globoti vaiką?


 

Transporto priemonių aukcionas

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbia nusidėvėjusio, nereikalingo arba netinkamo (negalimo) naudoti materialinio turto viešą pardavimo aukcioną

Aukcione bus parduodamos nebetinkamos eksploatacijai transporto priemonės – lengvieji automobiliai (jų aprašą galite rasti ČIA). Visi automobiliai (14 vnt.) bus parduodami sujungus juos į vieną parduodamą turtinį kompleksą už 3500 Eurų. Minimalus kainos didinimo intervalas – 50 Eur.

Parduodami automobiliai yra skirtingose Lietuvos vietose ir nebus suvežti į vieną vietą. Turto buvimo vietos nurodytos sąraše. Parduodamą turtą galima apžiūrėti nurodytose turto buvimo vietose iki 2021 m. gegužės  25 d., darbo  dienomis nuo 8.00 iki 17.00 val. Būtinas išankstinis susitarimas su Sąraše  nurodytu kontaktiniu asmeniu.

Aukcionas įvyks 2021 m. gegužės 27 d. (ketvirtadienį) 10.00 val. per MS „Teams“ platformą ir bus įrašomas. Atsižvelgiant į tai, rekomenduojame prieš renginį pasitikrinti interneto ryšį, mikrofono bei vaizdo kameros veikimą. Taip pat, siekdami užtikrinti sklandžią renginio eigą, prašome gerbti kitus dalyvius bei, jų pranešimų/pasisakymų metu, savo mikrofoną laikyti išjungtą. Galiausiai, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad aukciono dalyviai MS „Teams“ priemonėmis galės matyti kitų šiame renginyje dalyvaujančių dalyvių vardus bei pavardes, taip pat vaizdo/garso duomenis, jei atitinkamas dalyvis pasirinks kompiuterinėje programoje šiuos duomenis skelbti. Todėl dalyviai, prisijungdami prie šio posėdžio per MS „Teams“ programą, kartu patvirtina, kad sutinka su aukščiau nurodytomis renginio vykdymo ir dalyvavimo jame sąlygomis, taip pat su posėdžio vaizdo ir garso įrašo (ar tik garso) darymu. Pranešame, kad įrašas bus saugomas 10 dienų ir vėliau bus ištrintas. Plačiau apie asmens duomenų tvarkymą galite sužinoti kreipdamiesi į atsakingą asmenį.

Pirmajam aukcionui neįvykus, neparduotas turtas bus parduodamas kitame aukcione tokia pat tvarka 2021-06-03, 10.00 val.

Atsakingas asmuo – Raimundas Idas, Mob. tel. 8 618 16887, El. p. raimundas.idas@vaikoteises.lt

Visi norintys dalyvauti aukcione iki 2021-05-25 atsakingam asmeniui nurodytu elektroniniu pašto adresu  turi pateikti:

  1.  Prašymą dalyvauti aukcione (laisva forma, toje pačioje  el. žinutėje);
  2. Tapatybę įrodančio dokumento, o juridiniai asmenys įmonės registravimo ar jį atitinkančio dokumento kopijas.
  3. Įgaliojimo kopiją, jei pirkėjas atstovaujamas.

 

Registruojant tiesioginio aukciono dalyvį, jam suteikiamas tiesioginio aukciono dalyvio numeris.

Nuoroda prisijungimui prie aukciono per MS „Teams“ platformą bus išsiųstos el. paštu tik pateikusiems visus reikiamus dokumentus, atsakant jiems į  laiškus su prašymais dalyvauti aukcione. Pateikusiems ne visus dokumentus prisijungimo nuorodos nesiųsime.   

Už aukcione nupirktą turtą atsiskaitoma per 3 (tris) darbo dienas pavedimu į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos a.s. LT907300010158839719, AB Swedbank,  įmonės kodas – 188752021.

Aukciono laimėtojui visi dokumentai įrodantys jo teisę į įsigytą turtą bus perduoti ne vėliau kaip per tris darbo dienas ir tik pilnai sumokėjus už įsigytą turtą.

Nupirktą turtą, iš jo buvimo vietų, laimėtojai išsigabena patys per 10 kalendorinių dienų. Aukciono rengėjas už parduoto turto kokybę neatsako ir jokių pretenzijų nepriima.


 

Tapk Vaikų tarybos nariu
Tapk VAIKŲ TARYBOS nariu!

Tapk Vaikų tarybos nariu!

 

Kelk klausimus ir vaiko teisių apsaugos temomis diskutuok su politikos, kultūros, švietimo, sveikatos bei kitais visuomenės atstovais. Tapęs Vaikų tarybos nariu, teik Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai siūlymus, rekomendacijas, būk šios Tarnybos patarėju, o svarbiausia –

atstovauk visų Lietuvos vaikų balsui!

 

Kviečiame 7-16 metų vaikus kandidatuoti į Vaikų tarybą.

 

Net 15 labiausiai motyvuotų kandidatų turės unikalią progą dirbti Tarnybai patariančioje komandoje, galės tiesiai vaikų gerovės specialistams išsakyti tikruosius vaikų rūpesčius ir problemas.

 

Šios išskirtinės patirties metu kiekvienas Vaikų tarybos narys prisidės prie visų Lietuvos vaikų gerovės.

 

Jeigu gali ir nori, mes laukiame Tavęs: būkime partneriai, būkime draugai, dirbkime kartu!

 

 

Svarbu žinoti

 

+ Vaikų taryba renkama 2 metų kadencijai. Planuojami mažiausiai 8 tarybos posėdžiai, kuriuose dalyvausi.

 

+ Posėdžiai bus produktyvūs, įdomūs ir naudingi, nes juose dalyvaus įvairių sričių specialistai, žinomi ir daug pasiekę ekspertai, kuriems galėsi išsakyti savo lūkesčius ar nuogąstavimus.

 

Diskusijoms ir problemų aptarimui posėdžių moderatoriai pasitelks interaktyvias, žaismingas, dar nebandytas priemones ir formas, kurios Tau tikrai patiks!

 

Dalis posėdžių bus organizuojami nuotoliniu būdu, o jei vyks gyvai, Tau nereikės rūpintis kaip pas mus atvyksi: Tavo kelione į posėdžius ir visa dienos programa pasirūpinsime mes!

 

Nesvarbu, tau 8 ar 16 metų. Svarbu, kad turi noro ir motyvacijos išsakyti, kas Tau ir Tavo bendraamžiams kelia nerimą, kokias problemas matai, ko trūksta, ar yra per daug, gal ką nors keistum arba imtumeisi naujų sprendimų vaiko teisių užtikrinimo temoje.

 

 

Ką reikia padaryti?

 

+ Sukurti prisistatymo filmuką ir siųsti jį mums, UŽPILDŽIUS ŠIĄ ANKETĄ.

 

+ Anketą atsiųsti iki 2021 m. birželio 1 dienos.

 

Vaikai į tarybą kviečiami kandidatuoti savanoriškais tikslais ir turi turėti savo tėvų ar globėjų (atstovų pagal įstatymą) sutikimą. Sutikimo forma

 

 

Jei Tau rūpi, nedelsk – gal TU esi tas, kurio balsas jau netrukus atstovaus visiems Lietuvos vaikams!

 

 

Vaikų tarybos veiklos nuostatai.

 

Tapk Vaikų tarybos nariu


 

Vaiko teisių apsauga

Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, jog vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina valstybė ir jos institucijos, vietos savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

Antrinės teisinės pagalbos teikimas šeimoms 

Vaikus priimantys asmenys

DUOMENYS RENKAMI IŠ ĮVAIRIŲ REGISTRŲ 

Informuojame, kad Tarnybos teritoriniai skyriai, reaguodami į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą bei vertindami situaciją, dėl informacijos gavimo kreipiasi į savivaldybių ir valstybines įstaigas, nevyriausybines organizacijas apie  vaikui ir tėvams/globėjams (rūpintojams) organizuotas ir teiktas ir/ar teikiamas socialines paslaugas, švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, probaciją ir kt. Tokia informacija reikalinga tam, kad būtų kuo detaliau išsiaiškinta vaiko ir šeimos situacija, sprendžiami vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo klausimai, nagrinėjant prašymus/skundus ir teikiant informaciją Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Registrus, iš kurių renkami duomenys ir kokiais tikslais, rasite čia

 

Įvaikinimas ir globa

Įvaikinimas – procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę ir sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę.

Įvaikinimas
Globa
Globėjų ir įtėvių mokymas
Vaikų globos įstaigos

 

X