Aktualu

Valstybė nuo sausio 1 d. garantuos visiems tėvams nemokamą advokato pagalbą atstovavimui teisme

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino Seimo pavasario sesijoje priimtas Civilinio proceso kodekso pataisas - nepriklausomai nuo pajamų, valstybė visada garantuos tėvams nemokamą advokato pagalbą.

Nuo 2020 metų sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimai, susiję su privalomu advokato dalyvavimu nagrinėjant bylas dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo, numatant pareigą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai (toliau ­– Tarnyba) inicijuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą vaiko atstovams pagal įstatymą bei atlikti kitus papildomus veiksmus, susijusius privalomu advokato dalyvavimu minėtos kategorijos bylose.

Tarnyba sprendimo gavimo dieną arba artimiausią darbo dieną, jeigu pranešimas bus gautas ne darbo laiku, apie Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo privalės pranešti bylą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjančiam teismui ir įteikti vaiko atstovams pagal įstatymą. Jei kreipimosi į teismą metu nurodytų duomenų ar dokumentų Tarnyba neturi, teismui jie pateikiami nedelsiant po to, kai gaunami.

Remiantis minėtais pakeitimais, teismui sprendžiant klausimą dėl leidimo paimti vaiką iš atstovų pagal įstatymą išdavimo tikslingumo, vaiko atstovus pagal įstatymą visada privalės atstovauti advokatas.

 

 

Baigtas įgyvendinti projektas „Pasirengimas vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai“

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – Projekto vykdytojas) kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Projekto partneris) nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2019 m. spalio 23 d. vykdė projektą „Pasirengimas vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai“ (Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-02-005) (toliau – Projektas) pagal 2014 m. – 2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 10 prioriteto „Visuomenės poreikius atitinkantis ir pažangus viešasis valdymas“ 10.1.1-ESFA-V-912 priemonę „Nacionalinių reformų skatinimas ir viešojo valdymo institucijų veiklos gerinimas“.

Siekiant įgyvendinti Projekto tikslą - pasirengti sklandžiam vaiko teisių apsaugos sistemos darbui po pertvarkos, buvo parengtas mobiliųjų komandų darbo organizavimo aprašas, komandos narių kompetencijos tobulinimo programa bei organizuoti mokymai 49 nariams. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimams, keisis mobiliųjų komandų darbo su šeima terminas, pobūdis, mobiliosios komandos funkcijos, tikslas, todėl, siekiant tinkamo, praktiką atitinkančio teisinio mobiliųjų komandų veiklos reglamentavimo, Projekto lėšomis buvo parengtos rekomendacijos dėl mobiliųjų komandų veiklos kokybės užtikrinimo.

Taip pat, Projekto metu parengti 57 vaiko teisių apsaugos sistemos vidiniai regiono mokytojai, kurie apmokė 554 vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojus visuose regionuose, siekiant užtikrinti nepertraukiamą ir tęstinį žinių perdavimą visiems esamiems Projekto partnerio darbuotojams. Siekiant didinti regiono vidinių mokytojų kompetencijas, darbo efektyvumą, sprendžiant įvairias problemas susijusias su darbu, nuolatiniu emociniu nuovargiu dėl sudėtingų darbinių situacijų ir padėti darbuotojams išvengti „perdegimo sindromo“, didinti jų veiklos efektyvumą bei pasidalinti įžvalgomis / apibendrinimais apie įvykdytus mokymus, papildomai buvo organizuotos 4 supervizijos regiono vidiniams mokytojams.

Įgyvendinant projektą buvo pasiekti planuoti Projekto rezultatai bei nustatyti stebėsenos rodikliai:

  • 616 viešojo valdymo institucijų darbuotojų, kurie dalyvavo pagal veiksmų programą ESF lėšomis vykdytose veiklose, skirtose stiprinti įrodymais grįsto valdymo priemonių taikymui ar institucijų veiklos valdymo tobulinimui reikalingas kompetencijas;
  • įvykdytas 1 projektas, skirtas pasirengti nacionalinėms viešojo valdymo reformoms ir (ar) koordinuoti jų įgyvendinimą.

 

Dėl išsamesnės informacijos prašome kreiptis į vyr. specialistę Aną Buzarevič,
tel. nr. 8 5 210 3079, el.p. ana.buzarevic@vaikoteises.lt

Vaiko teisių apsaugos specialistai vaikus saugo ne tik dieną, bet ir naktį

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM (toliau Tarnyba) teritoriniai skyriai visoje Lietuvoje vaiko teisių apsaugą užtikrina visą parą, poilsio ir švenčių dienomis. Tarnybos teritoriniuose skyriuose nedarbo valandomis, poilsio ir švenčių dienomis vaikų teises gina vaiko teisių apsaugos specialistai budėtojai. Tarnybos duomenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d., vaiko teisių apsaugos specialistų budėtojų darbo metu visoje Lietuvoje apie 3457 kartų buvo gauti pranešimai, dažniausiai iš policijos, ir buvo būtina užtikrinti vaikams saugią aplinką.

„Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos viena esminių dalių yra saugoti vaikus 24 val., be poilsio dienų. Tiek ekspertai, tiek partneriai, sprendimų priėmėjai pripažįsta – sistema veikia ir vaikai sulaukia pagalbos dieną, naktį, net ir didžiausių švenčių metu. Tai ne kartą užkirto kelią pavojui vaikų sveikatai ar netgi galbūt išgelbėjo vaiko gyvybę“, - pabrėžė Tarnybos direktorė Alina Jakavonienė.

Kartais vaikai patys prašo būti išvežti iš namų

„Nedarbo valandomis, poilsio ir švenčių dienomis vaiko teisių apsaugą užtikriname mes, budėtojai. Informaciją gauname specialiuoju telefonu, dažniausiai, iš policijos budėtojų. Per valandą turime sureaguoti ir nuvykti į įvykio vietą. Dažniausiai pranešimai būna dėl neblaivių tėvų, kurie neprižiūri savo vaikų. Įvykio vietoje visada būna policijos pareigūnai, kurie mielai bendradarbiauja su mumis ir padeda esant agresyviai nusiteikusiems asmenims,“ – apie savo darbą pasakoja vaiko teisių apsaugos specialistė – budėtoja Diana Žukovskaja.

 Pasak budėtojos, pirmiausia išsiaiškinamos visos įvykio aplinkybes, būtinai pasikalbama su vaikais, sužinoma, ar nereikia medicinos pagalbos. Daugeliu atvejų randami giminaičiai, kurie pasiruošę laikinai pasirūpinti vaikais ir priglausti savo namuose, jeigu toks poreikis yra. Bet pasitaiko ir liūdnų atvejų, kai reikia vežti vaikus į globos ar į gydymo įstaigas, kai yra poreikis suteikti jiems būtiną medicininę pagalbą.

„Dar liūdniau matyti vaikus gyvenančius nepriežiūroje, visą dieną nevalgiusius, kai tėvai vaikais nesirūpina, juos skriaudžia. Mūsų darbas ir pareiga – apsaugoti visus vaikus, užtikrinti tinkamą ir saugią aplinką vaikams ir ginti jų teises,“ – sako vaiko teisių apsaugos specialistė – budėtoja D. Žukovskaja.

Tarnybos vaiko teisių apsaugos specialistė budėtoja Vida Baranauskienė teigia, kad visada yra atsižvelgiama į vaiko balsą, jo nuomonę: „Nuvykę į iškvietimus, gautus iš policijos, stengiamės nuramint vaiką. Pasakome, kad mes atvykome jam padėti, kad nesame blogiečiai. Pastebiu, kad kuo labiau stengiesi užmegzti su vaikais kontaktą, tuo jie labiau tavimi patiki. Jeigu atsiranda giminaičiai ar kiti artimais ryšiais susiję asmenys, vaiko teisių apsaugos specialistai budėtojai vaikų neapgyvendina globos namuose ar pas budinčius globėjus.“

Pasak V. Baranauskienės, būna ir tokių atvejų, kada vaikai patys paprašo būti paimti iš tėvų ir apgyvendinti kitoje aplinkoje: „Dažniausiai paaugliai prašo patys būti išvežti iš namų, nes patiria psichologinį smurtą iš tėvų. Jeigu vaikas nenori apsigyventi pas giminaičius, tada vežame vaiką pas globėjus arba į globos namus. Visais atvejais mes išklausome vaikų balsą ir į vaikų nuomonę atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja geriausiems vaiko interesams.“

„Kartais būna, kad vaikai serga, tuomet juos vežame į sveikatos priežiūros įstaigą. Buvo atvejis, kuomet vaikas buvo išbertas, jį nuvežėme į ligoninę ir joje jis liko sveikti. Jeigu matome, kad šeimoje yra problema, jog tėvas ar sugyventinis smurtauja ne tik prieš vaiką, bet ir prieš mamą, tuomet  pasiūloma pagalba ir mamai, paprastai mama su vaiku apsigyvena moterų krizių centre,“ sako vaiko teisių apsaugos specialistė budėtoja V. Baranauskienė.

Kaip veikia sistema?

Vaiko teisių apsaugos specialistai – budėtojai, atvykę pagal gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems bei geriausiems jo interesams, išklauso vaiką, gebantį reikšti savo pažiūras tiesiogiai, o jeigu to padaryti neįmanoma, per atstovą pagal įstatymą ir priima sprendimą, atsižvelgiant į vaiko norus, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko geriausiems interesams.

Vaikais yra visapusiškai pasirūpinama. Esant poreikiui, vaikai yra vežami į gydymo įstaigą, kur jie yra apžiūrimi gydytojo, jiems yra suteikiama visa būtina medicininė pagalba.

Primename, jog, esant poreikiui užtikrinti vaikui saugią aplinką, jis dažniausiai laikinai apgyvendinamas pas giminaičius, arba pas asmenis, su vaiku susijusius emociniais ryšiais, arba pas vaiko brolį ir (arba) seserį globojančią (rūpinančią) šeimą. Tik tais atvejais, kai nerandama artimųjų, kurie galėtų priimti vaiką į šeimą, vaikai apgyvendinami globos centre, šeimynoje ar kitoje vaikų globos institucijoje.

Tarnybos duomenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d., vaiko teisių apsaugos specialistų budėtojų darbo metu visoje Lietuvoje apie 3457 kartų buvo gauti pranešimai, dažniausiai iš policijos, ir buvo būtina užtikrinti vaikams saugią aplinką.

Kokia pagalba šeimai suteikiama?

Tais atvejais, kai vaikui nustatoma reali grėsmės jo saugumui, sveikatai ar gyvybei ir aukščiausias grėsmės lygis, jis yra paimamas iš tėvų ar globėjų (rūpintojų), yra kreipiamasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Šeimai inicijuojamas atvejo vadybininko, dirbančio savivaldybėje, paskyrimas bei pradedama teikti intensyvi pagalba: 14 kalendorinių dienų tai daro Tarnybos mobilioji komanda, kuri po intensyvaus darbo su šeima pateikia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima.

Tarnybos mobilioji komanda su šeima jos gyvenamojoje vietoje atlieka intensyvų darbą, teikia intensyvią kompleksinę, individualią ar grupinę, konsultacinę ir kitokią pagalbą, atlieka saugumo ir rizikos veiksnių šeimoje bei šeimos stiprybių ir poreikių pagalbai, šeimos narių elgesio pokyčių įvertinimus, rengia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo.

Atvejo vadybininkas, kuris dirba savivaldybės socialinių paslaugų įstaigoje ir nėra Tarnybos darbuotojas, koordinuoja kompleksinės pagalbos šeimai teikimą. Jis surenka visą atvejo vadybos procesui reikalingą informaciją apie vaiką, šeimą ir kitus svarbius vaikui asmenis iš įvairių įstaigų atlieka šeimos poreikių pagalbai vertinimą, atsižvelgdamas į mobiliosios komandos pateiktas išvadas ir rekomendacijas sudaro pagalbos šeimai planą, koordinuoja jo įgyvendinimą, vykdo šeimos stebėseną, organizuoja atvejo nagrinėjimo posėdžius.

Atvejo vadybos tikslas pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą yra koordinuoti kompleksinės pagalbos vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą organizavimą bei teikimą, siekiant jiems padėti įveikti iškilusius socialinius sunkumus, kurių sėkmingas sprendimas sudarytų prielaidas išvengti galimų vaiko teisių pažeidimų ir sudarytų sąlygas savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus. Šeimai bendradarbiaujant su pagalbą koordinuojančiais ir ją teikiančiais specialistais ir sėkmingai keičiant netinkamą elgesį, kuris pažeidė vaiko teises ir geriausius interesus, vaikai grįžta į šeimas.

Lietuvoje per metus, nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. buvo apie 1500 atvejų, kai vaikams buvo nustatyta laikinoji (globa) rūpyba, iš minėtų atvejų laikinoji globa (rūpyba) jau pasibaigė 662 vaikams.

Tėvų globos netekę vaikai sėkmingai randa kelią į šeimą

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos Respublikos piliečiai įvaikino 41 tėvų globos netekusį vaiką, o užsienio piliečiai įvaikino 18 be tėvų globos netekusių vaikų.

„Tereikia atlikti keletą žingsnių ir į savo šeimą galėsite priimti vaiką, kuriam suteiksite tai, ko jis galbūt niekada neturėjo - meilę, šilumą, dėmesį, saugumą, namus, į kuriuos gera grįžti ir jaustis juose laukiamu...,“ - sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Alina Jakavonienė.

Per pirmąjį šių metų pusmetį 33 sutuoktinių poros ir 4 nesusituokę asmenys įvaikino 41 tėvų globos netekusį vaiką. Iš jų 4 šeimos įvaikino po du vienos šeimos vaikus. Įvaikinta 23 mergaitės ir 18 berniukų.

Tarnybos tvarkomame Norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, sąraše šiuo metu yra 165 pageidaujančios įvaikinti šeimos ar asmenys (154 sutuoktinių poros ir  11 nesusituokusių asmenų). Šiuo metu yra siūlomi įvaikinti 477 galimi įvaikinti vaikai.

Pasak direktorės, kiekvienais metais stebima, jog asmenų, norinčių įvaikinti vaikus skaičius išlieka stabilus. „Kasmet Lietuvos piliečiai įvaikina apie šimtą vaikų. Tai rodo, jog žmonės nėra abejingi vaikų likimams, priima juos į savo šeimas nesibaimindami nusistovėjusių stereotipų apie tai, jog įvaikinti gali ne kiekvienas, kad tai sudėtingas ir ilgas procesas. Įvaikinti tikrai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo“, -  pabrėžė A. Jakavonienė. Visą informaciją kaip įvaikinti galima rasti čia: http://www.vaikoteises.lt/ivaikinimas-ir-globa/ivaikinimas/

15 užsienio valstybių piliečių šeimų įvaikino 18 be tėvų globos likusių vaikų, iš jų 6 mergaites ir 12 berniukų.

Italijos piliečiai per pirmąjį šių metų pusmetį įvaikino 10 vaikų, Kanados piliečiai - 4, JAV piliečiai - 1, Naujosios Zelandijos piliečiai - 1.

Per visus 2018 metus 90 Lietuvos Respublikos piliečių, nuolatos gyvenančių Lietuvoje, šeimų įvaikino 103 tėvų globos netekusius vaikus. Iš 103 Lietuvos Respublikos piliečių, nuolatos gyvenančių Lietuvoje, įvaikintų vaikų buvo įvaikintos 46 mergaitės ir 57 berniukai. 2018 m. 39 Lietuvos Respublikos piliečių ir užsienio valstybių piliečių šeimos, nuolatos gyvenančios užsienio valstybėje ir Lietuvos Respublikoje, įvaikino 56 be tėvų globos likusius vaikus, iš jų 35 berniukus ir 21 mergaitę.

2018 metais Italijos piliečiai įvaikino 34 tėvų globos netekusius vaikus, Kanados piliečiai - 8 vaikus, Švedijos piliečiai - 7, JAV - 3 vaikus.

Kodėl vaikai neteisėtai išvežami į užsienio valstybes ir kaip to išvengti?

Neteisėtas vaiko išvežimas ar laikymas - tai situacija, kai vienas iš vaiko tėvų išsiveža vaiką iš įprastinės vaiko gyvenamosios vietos valstybės į kitą valstybę be kito iš vaiko tėvų sutikimo (neteisėtas išvežimas) arba pasilieka užsienio valstybėje ilgesniam laikui negu kitas iš tėvų buvo sutikęs (neteisėtas laikymas). 

Tokiu atveju tas iš vaiko tėvų, be kurio sutikimo vaikas buvo išvežtas į užsienio valstybę, turi teisę, vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatomis, siekti vaiko, galimai neteisėtai išvežto į užsienio valstybę, grąžinimo į Lietuvą. Paminėtina, kad 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nebetaikoma, kuomet vaikas sulaukia 16 m. amžiaus.

1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 1 str. reglamentuoja šios konvencijos tikslus: 1) užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančią valstybę išvežti ir jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinami; 2) garantuoti, kad vienos Susitariančios valstybės teisės aktų nustatytos vaiko globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos ir kitose Susitariančiose Valstybėse. Tai reiškia, jog 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų yra skirta tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas vaikų išvežimas ar laikymas užsienio valstybėse, užtikrinti greitą vaikų sugrąžinimą į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, taip pat užtikrinti vieno iš vaiko tėvų, gyvenančio kitoje Susitariančioje valstybėje, teisę bendrauti su vaiku.

Vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, vaiko išvežimas ar laikymas pripažįstamas neteisėtu, jei:

a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus;

b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

Taigi, vadovaujantis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatomis, kiekvienas asmuo, teigiantis, kad jo nepilnametis vaikas buvo neteisėtai išvežtas į užsienio valstybę arba yra laikomas joje pažeidžiant asmeniui suteiktas globos teises, numatytas 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3 str., turi teisę kreiptis į valstybės, iš kurios buvo išvežtas vaikas, centrinę instituciją, arba valstybės, į kurią yra išvežtas vaikas, centrinę instituciją dėl tarpininkavimo siekiant vaiko grąžinimo, arba kreiptis tiesiogiai į valstybės, į kurią buvo išvežtas vaikas, kompetentingą teismą dėl galimai neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo.

Lietuvos Respublikos centrinės institucijos pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų funkcijas vykdo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kitų valstybių, prisijungusių prie 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, centrinių institucijų kontaktus galima sužinoti pasinaudojus šia nuoroda – 

https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/authorities1/?cid=24

Ką daryti, kad būtų išvengta nesusipratimų?

Svarbu žinoti, jog tais atvejais, kuomet į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui išvyksta vienas iš vaiko tėvų su vaiku, yra būtina gauti kito iš vaiko tėvų, nevykstančio kartu su vaiku į užsienio valstybę, rašytinį sutikimą dėl vaiko nuolatinio gyvenimo užsienio valstybėje. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, jog teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą.

Taigi, tuo atveju, jeigu su vaiku nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę išvyksta tik vienas iš vaiko tėvų, yra būtina:

Kad vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu būtų nustatyta su išvykstančiu vienu iš vaiko tėvų;

Kad kartu su vaiku į užsienio valstybę nevykstantis kitas iš vaiko tėvų duotų rašytinį sutikimą dėl vaiko nuolatinio gyvenimo užsienio valstybėje. 

Kas yra vaiką žalojantis elgesys, kaip jį atpažinti ir kodėl būtina tam užkirsti kelią?

Vaiką žalojantis elgesys apima visas smurto prieš vaikus iki 18 metų rūšis – fizinį smurtą, seksualinį smurtą ir išnaudojimą, psichologinę prievartą, nepriežiūrą ir apleistumą, komercinį ir kitokį išnaudojimą. Vaikas gali patirti vieną kurią nors iš šių smurto formų arba keleto jų kombinaciją. Toks suaugusio, su kuriuo vaikas susijęs atsakomybės, pasitikėjimo ir galios santykiais, elgesys padaro žalą ar sukelia grėsmę vaiko sveikatai, išgyvenimui, raidai ar orumui. 

Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, smurto prieš vaikus pasekmė yra visam gyvenimui sutrikdyta fizinė ir psichinė sveikata, o tai neišvengiamai atsiliepia šalies socialinei ir ekonominei raidai.

Suprasti, kodėl suaugęs žmogus, dažnai pats artimiausias, smurtauja prieš mažą vaiką, yra nepaprastai sudėtinga. Šiandien yra tik visiškai aišku, kad nėra vienos tokio suaugusių elgesio priežasties, ir taip pat aišku, kad prievarta prieš vaikus nepriklauso nuo socialinės ar ekonominės šeimos padėties, rasės ar religijos.

Vaikas turi būti apsaugotas, kai jo psichinei ar fizinei sveikatai ar gerovei iškyla grėsmė ar yra padaryta žala dėl suaugusių žmonių veiksmų ar neveikimo. Vaikas turi būti apsaugotas nuo smurtinio elgesio, nes tai yra jo žmogiškųjų teisių pažeidimas. Smurtas turi būti sustabdytas, net jei ir nėra akivaizdžių šiuo metu fizinių ar psichinių pakitimų. 

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu įtvirtinta vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto, uždraudžiant visų formų smurtą prieš vaiką. Užkirsti kelią smurtui prieš vaikus įmanoma, tačiau tai reikalauja nepaprasto visų institucijų ir žinybų susitelkimo, bendro nuoseklaus darbo ir bendruomenės sutelktumo ir supratingumo.

Kviečiame skaityti plačiau:

Kas yra fizinė prievarta ir kaip atpažinti fizinę prievartą patyrusį vaiką:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/fizin-prievarta

Kas yra seksualinė prievarta ir kaip atpažinti seksualiai išnaudojamą vaiką:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/seksualin-prievarta

Kas yra emocinė prievarta ir kaip atpažinti emociškai skriaudžiamus vaikus:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/emocin-prievarta

Kas yra nepriežiūra, apleistumas ir kaip atpažinti apleistą, neprižiūrimą vaiką:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/neprieira-ir-apleistumas

Kaip padėti vaikui:

http://www.vaikystebesmurto.lt/lt/kas-yra-smurtas2/kaip-padti-vaikui 

Įstatymai apibrėžia, ką daryti, kad nepilnamečių apklausos jų dalyviams paliktų kuo mažiau traumų

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) nustatyta, kad skirtumas tarp nepilnamečio ir pilnamečio įtariamojo apklausos ikiteisminiame tyrime yra tas, kad į nepilnamečio įtariamojo apklausą kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, ir (ar) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio įtariamojo teisės.

Nors BPK nėra nuostatų, įpareigojančių nepilnamečius įtariamuosius apklausti atskirose patalpose, vis tik nurodoma, kad nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami vaikų apklausoms pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. 

Nepilnamečių liudytojų ar nukentėjusiųjų apklausos metu privalo būti daromas vaizdo ir garso įrašas.

BPK nustatyta, kad į mažamečio liudytojo ar mažamečio nukentėjusiojo apklausą visuomet, taip pat į nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausą dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dėl pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos ar nepilnamečio įtraukimo į prostituciją arba kitais atvejais, kai to prašo proceso dalyviai arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva, privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, taip pat valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris iš kitos patalpos stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo teisės.

 

Visuomenė vis dar toleruoja smurtą prieš vaikus: net 68 proc. apklaustųjų pasisako už fizines bausmes

Bendrovės „Spinter“ atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenimis, didžioji dalis visuomenės toleruoja smurtą prieš vaikus ir jam pritaria. 68 proc. apklaustų respondentų toleruotų tėvo (tėvų) pliaukštelėjimą per vaiko rankas siekiant apsaugoti nuo pavojingo elgesio, pvz. nuo ugnies. 36 proc. apklaustųjų toleruotų tėvo pliaukštelėjimą per vaiko rankas, siekiant nubausti už blogą elgesį, nepakankamas pastangas. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Alinos Jakavonienės, vaikus užauginti galima ir be smurto, nes smurtas itin paveikia vaikų gyvenimus, daro poveikį jų vystymuisi, tolimesniam gyvenimui ir ateičiai.

Vis dar toleruoja fizines bausmes 

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2019 metų balandžio 20-29 dienomis buvo apklausti 1009 respondentai visoje Lietuvos teritorijoje. Tyrimo tikslinę grupę sudaro šalies gyventojai nuo 18 iki 75 metų amžiaus.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog didžiajai daliai apklaustų (68 proc.) respondentų yra toleruotina (visiškai / kartais toleruotina) tėvo (tėvų) pliaukštelėjimas per vaiko rankas, siekiant apsaugoti nuo pavojingo elgesio, pvz. nuo ugnies. 36 proc. apklaustųjų toleruotų tėvo pliaukštelėjimą per vaiko rankas, siekiant nubausti už blogą elgesį, nepakankamas pastangas. 23 proc. toleruotų, jei tėvai (tėvas) parduotuvėje besiožiuojantį vaiką pakeltų ir pakratytų. 15 proc. toleruotų, jei mokytojas užsuktų ausį, kai vaikas neklausė / kalbėjo su bendraklasiu pamokos metu. 10 proc. respondentų toleruotų, jei brolis negavęs žaislo, spirtų sesei / broliui.

Apskritai, vyrai dažniau būtų linkę visiškai / kartais toleruoti vertinamas elgesio išraiškas. Pliaukštelėjimą per vaiko rankas, siekiant apsaugoti nuo pavojingo elgesio taip pat dažniau visiškai toleruotinu elgesiu laiko mažesnių miestų / rajonų centrų gyventojai. Pastarosios gyventojų grupės atstovai taip pat dažniau būtų linkę kartais toleruoti pliaukštelėjimą per vaiko rankas, siekiant nubausti už blogą elgesį kaip būtiną auklėjamąją priemonę.

Primename, jog LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta, jog vaikas turi teisę būti apsaugotas nuo smurto. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi užtikrinti vaiko apsaugą nuo smurto. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką. Vaikas, nukentėjęs nuo bet kokios formos smurto, turi teisę į jo poreikius ir geriausius interesus atitinkančią pagalbą. Valstybė ir savivaldybės imasi visų reikiamų švietimo, socialinių, administracinių, teisinių ir kitų būtinų priemonių, kad apsaugotų vaiką nuo bet kokios formos smurto prieš vaiką ir suteiktų pagalbą nuo smurto nukentėjusiam vaikui, jo atstovams pagal įstatymą.

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Alinos Jakavonienės,  būtina keisti požiūrį į smurtą: „Dažniausiai prieš vaikus smurtaujama, jie neprižiūrimi, negydomi, kai tėvai vartoja alkoholį. Vis dėlto vieno apibrėžimo, apibūdinančio smurtaujančią šeimą, nėra. Beveik visi pažįstame bent vieną vaiką, kuris yra sulaukęs fizinių bausmių kaip auklėjamosios priemonės. Kaip smurtas paplitęs, galime įvertinti pagal tai, kaip esame linkę jį pateisinti ir sumenkinti, kaltinti aukas. Dažnai girdime sakant, kad vaikas sunervino taip, kad jau nebegalima buvo susilaikyti. Bet iš tikrųjų ne vaikas kaltas, kad suaugusieji negali susilaikyti. Daugėja atvejų, kai patys vaikai prašosi būti išvesti iš skriaudžiančios aplinkos - išreiškia norą būti paimti iš šeimos ar nenori grįžti namo. Vaikai dažniausiai skundžiasi mokytojams, auklėtojams, apie tai pasako vaiko teisių specialistams, policijai. Dar daug turime padaryti, tačiau visomis išgalėmis siekiame, kad pagaliau visuomenė suprastų, jog vaiką galima užauginti ir be smurto.“

Pasak A. Jakavonienės, sistemingas smurtas prieš vaikus daro didžiulę žalą: „Fizinės bausmės, žeminimas, patyčios, gąsdinimas sutrikdo normalią vaiko raidą, sveikatą. Taip vaiką galima privesti prie savižudybės. Ar galima užauginti savimi pasitikintį asmenį jam kasdien kartojant, kad jis yra nevykėlis ar kaltas dėl problemų šeimoje? Ar įmanoma tikėtis, kad vaikas bus sumanus, jeigu visos jo iniciatyvos buvo sumenkintos, jis buvo nuolat ujamas ir užgauliojamas? Tikriausiai ne. Tai, ką patiriame vaikystėje, vėliau turi tiesioginės įtakos, kaip mums sekasi megzti santykius, draugauti, dirbti, mokytis, auginti savo vaikus. Be jokios abejonės, išsiskyrimas su tėvais kiekvienam vaikui yra didelė trauma, tačiau kasdienė traumuojanti aplinka šeimoje vaiką žaloja ne mažiau.“

Visuomenėje paplitusi nuomonė, jog smurto skaičiai auga

Didžioji dalis respondentų ne tik toleruoja fizinių bausmių taikymą vaikams, tačiau taip pat tiki, jog smurto mastai prieš vaikus auga.

37 proc. respondentų nuomone, smurtas prieš vaikus Lietuvoje per pastaruosius 5-10 metų išaugo: 14 proc. mano, kad smurtas ženkliai išaugo, 23 proc. - šiek tiek išaugo. Ketvirtadalis (26 proc.) apklaustųjų laikosi priešingos nuomonės: 22 proc. įsitikinę, kad smurto prieš vaikus šiek tiek sumažėjo, 4 proc. - ženkliai sumažėjo. 37 proc. mano, kad smurto lygis nepakito.

Nuomonės, kad per pastaruosius 5-10 metų smurtas prieš vaikus Lietuvoje išaugo, dažniau laikosi moterys ir mažesnių miestų / rajonų centrų bei kaimo vietovių gyventojai. Priešingą nuomonę (smurto sumažėjo) dažniau išreiškė 26-45 m. respondentai, aukščiausio išsimokslinimo atstovai, didžiausias pajamas turintys apklaustieji ir didmiesčių gyventojai.

Tarnybos darbą vertina teigiamai

Respondentai buvo paklausti, kokį pažymį 10-ties balų sistemoje parašytų veikiančiai vaiko teisių apsaugos sistemai Lietuvoje, beveik penktadalis  (18 proc.) atsakė, jog vaiko teisių sistemą vertina gerai arba labai gerai, 44 proc. – patenkinamai, o likusieji – 1-4 balais.

Paklausus, kokį pažymį 10 balų sistemoje jie parašytų tėvams vertindami tėvų rūpinimąsi vaikų teisėmis Lietuvoje, 38 proc. tėvų pastangas įvertino gerai arba labai gerai, 55 proc. - patenkinamai, o visi likusieji skyrė nuo 4 iki 1 balo.

Vertinant tėvų, Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei mokyklos skiriamo dėmesio vaiko teisių apsaugai pakankamumą, palankiausiai įvertinti tėvai - 57 proc. respondentų mano, kad tėvai skiria pakankamai / greičiau pakankamai dėmesio. Antroje vietoje - Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (atitinkamai 42 proc.). Trečioje vietoje - mokykla (atitinkamai 39 proc.).

Tėvus, kaip pakankamai (pakankamai / greičiau pakankamai) skiriančius dėmesio vaiko teisių apsaugai dažniau vertina vyrai ir mažesnių miestų / rajonų centrų gyventojai. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai - aukščiausio išsimokslinimo atstovai ir respondentai, kuriems teko per pastaruosius metus susidurti su Vaiko teisių apsaugos specialistais.

Mažoji dalis gyventojų yra susidūrusi su vaiko teisių apsaugos specialistais

84-čiai proc. respondentų apskritai niekada neteko susidurti su vaiko teisių apsaugos specialistais. Per paskutinius metus su vaiko teisių apsaugos specialistais susidūrė tik 5 proc. apklaustųjų. Prieš 1-3 metus - 3 proc. respondentų, prieš 3-5 metus - 3 proc. respondentų ir prieš daugiau nei 5 metus su vaiko teisių apsaugos specialistais susidūrė 5 proc. apklaustųjų.

26-35 m. respondentai dažniau teigė, kad jiems ar jų šeimos nariams / artimiesiems yra tekę susidurti su Vaiko teisių apsaugos specialistais.

Tarnybos veiklos sritis suvokia kiek klaidingai

Dažniausiai pagrindine Vaiko teisių apsaugos tarnybos veiklos sritimi įvardintas vaiko teisių užtikrinimas (76 proc.). Antroje vietoje - lankymasis šeimose teikiant paslaugas (53 proc.). 38 proc. respondentų mano, kad pagrindinė veiklos sritis yra rūpinimasis įvaikinimo procedūromis. 37 proc. - rūpinimasis vaikų globos procedūromis. 29 proc. teigia, kad Tarnyba taiko tėvams baudžiamąją atsakomybę. 27 proc. - priima sprendimus dėl vaiko išlaikymo. 21 proc. - nustato vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Vaiko teisių užtikrinimą dažniau paminėjo aukščiausio išsimokslinimo atstovai, didesnes pajamas turintys respondentai ir didmiesčių gyventojai. Lankymąsi šeimose teikiant paslaugas dažniau įvardijo moterys. Rūpinimąsi įvaikinimo procedūromis - moterys bei 26-55 m. apklaustieji. Rūpinimąsi globos vaikų procedūromis - moterys ir didmiesčių gyventojai. Mažiausių pajamų grupės atstovai ir mažesnių miestų bei kaimo vietovių gyventojai dažniau mano, kad pagrindinė Tarnybos veiklos sritis yra taikymas tėvams baudžiamąją atsakomybę.

Tarnyba netaiko kardomųjų priemonių

Patiksliname, jog Tarnyba netaiko kardomųjų priemonių. Vaiko teisių apsaugos specialistai neturi įgaliojimų taikyti kardomąsias priemones. Vaiko teisių apsaugos specialistai negali suimti, paskirti intensyvios priežiūros, namų arešto, įpareigoti gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, paskirti užstato, paimti dokumentų, įpareigoti periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nustatyti rašytinio pasižadėjimo neišvykti.

Suėmimas, intensyvi priežiūra, namų areštas ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu gali būti paskirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, kitos kardomosios priemonės prokuroro nutarimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi, o kardomosios priemonės: dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kario karinio dalinio, kuriame jis tarnauja, vadovybės stebėjimas ir nepilnamečio atidavimas tėvams, rūpintojams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, prižiūrėti, - neatidėliotinais atvejais gali būti paskirtos ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu.

Teismas priima sprendimus dėl vaiko išlaikymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Sprendimus dėl vaiko išlaikymo priima teismas. Teismas taip pat nustato vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų bei nagrinėja ginčus dėl vaikų. Nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas Tarnybos dalyvavimas, kuri ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Tarnyba gali tik tarpininkauja sudarant šalių tarpusavio susitarimu (išskyrus tuos, kuriuos pagal įstatymą gali spręsti tik teismas) tėvų, artimųjų giminaičių bendravimo su vaikais, vaikaičiais tvarką.

Socialines paslaugas teikia savivalda

Savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuoja socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. Atvejo vadybininkai nėra Tarnybos darbuotojai - tai socialines paslaugas teikiančiose įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai.

Ar vykstant į užsienį atostogauti su vaiku būtinas kito tėvo sutikimas, jeigu tėvai yra išsiskyrę? Kokius dokumentus būtina turėti vykstant į užsienį su nepilnamečiu?

Į Šengeno erdvei priklausančias valstybes nepilnametis laikinai gali išvykti vienas, t. y. nelydimas įstatyminių atstovų (tėvų arba globėjų/rūpintojų) ar vieno iš jų, arba lydimas asmens, kuris nėra vaiko įstatyminis atstovas, be vaiko įstatyminio atstovo ar vieno iš jų sutikimo. Vaikui būtina turėti pasą arba asmens tapatybės kortelę. 

Šiuo metu Šengeno erdvei, kurioje nėra sienų kontrolės, priklauso 26 valstybės. Šengeno erdvė apima daugumą ES valstybių bei keturias ne ES valstybes – Islandiją, Norvegiją, Šveicariją ir Lichtenšteiną.

Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinė Karalystė ir Airija nepriklauso Šengeno erdvei.

Vaikų laikiną išvykimą iš Lietuvos į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 22 d. nutarimas Nr. 302 „Dėl vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Vadovaujantis minėtu tvarkos aprašu, vaikui, laikinai vykstančiam į Šengeno erdvei nepriklausančią valstybę su vienu iš tėvų, kito iš vaiko tėvų rašytinis sutikimas nebūtinas.

Jei vaiko pavardė nesutampa su vaiką lydinčio vieno iš jo tėvų pavarde, Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkto pareigūnams pareikalavus, turi būti pateiktas vaiko gimimo liudijimas.

Vaikui vykstant į Šengeno erdvei nepriklausančią valstybę vienam arba su lydinčiu asmeniu (ne vienu iš vaiko įstatyminių atstovų), reikalingas bent vieno iš vaiko įstatyminių atstovų (tėvų arba globėjų/rūpintojų) rašytinis ir notaro patvirtintas sutikimas.

 

Per pirmus keturis šių metų mėnesius nuo seksualinio smurto galimai nukentėjo 44 vaikai

Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis, per 2019 m. sausio – balandžio mėnesius užfiksuoti 46 atvejai, kai vaikai galimai nukentėjo nuo seksualinio smurto, kurių metu galimai nukentėjo 44 vaikai (16 berniukų ir 28 mergaitės). Iš jų 3 galimai nukentėję vaikai buvo 4-6 m. amžiaus grupėje, 7 vaikai – 7-9 m. amžiaus grupėje, 24 vaikai – 10-14 m. amžiaus grupėje, 10 vaikų – 15-17 m. amžiaus grupėje. Iš visų nukentėjusių vaikų 7 vaikams nustatytas neįgalumas.

Dažniausiai seksualinį smurtą prieš vaikus galimai naudojo svetimi suaugę asmenys, nuo kurių galimai nukentėjo 16 vaikų. Pažymėtina, kad nors šie asmenys su vaiku nėra susiję artimais giminystės ryšiais, tačiau dažniausiai yra vaikui gerai pažįstami (pavyzdžiui, dėdės, motinų sugyventiniai, pilnamečiai draugai ir pan.). Nuo vaikui artimų suaugusių asmenų galimai nukentėjo 13 vaikų, 11 vaikų galimai nukentėjo nuo svetimų nepilnamečių, 4 vaikai – nuo artimų nepilnamečių. Iš 44 nuo seksualinio smurto galimai nukentėjusių vaikų 21 vaikas seksualinį smurtą galimai patyrė artimoje aplinkoje.

Per 2018 m. sausio – balandžio mėnesius užfiksuoti 25 atvejai, kai vaikai galimai nukentėjo nuo seksualinio smurto, kurių metu galimai nukentėjo 25 vaikai. Šiuos duomenis palyginus su 2019 metų duomenimis matyti, jog seksualinio smurto atvejų užfiksuota beveik dvigubai daugiau. Manytina, kad tokį rodiklių pokytį nulėmė ne išaugęs seksualinės prievartos skaičius, o su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų pakeitimai, aktyvesnis visuomenės reagavimas bei dažnesni pranešimai apie galimus smurto prieš vaikus atvejus, taip pat vaiko teisių apsaugos, ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigų ir kitų specialistų sėkmingesnis galimai smurtą patyrusių vaikų atpažinimas ir reagavimas.

Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, smurto prieš vaikus pasekmė yra visam gyvenimui sutrikdyta fizinė ir psichinė sveikata, o tai neišvengiamai atsiliepia šalies socialinei ir ekonominei raidai.

Suprasti, kodėl suaugęs žmogus, dažnai pats artimiausias, smurtauja prieš mažą vaiką, yra nepaprastai sudėtinga. Šiandien yra tik visiškai aišku, kad nėra vienos tokio suaugusių elgesio priežasties, ir taip pat aišku, kad prievarta prieš vaikus nepriklauso nuo socialinės ar ekonominės šeimos padėties, rasės ar religijos.

Vaikas turi būti apsaugotas, kai jo psichinei ar fizinei sveikatai ar gerovei iškyla grėsmė ar yra padaryta žala dėl suaugusių žmonių veiksmų ar neveikimo. Vaikas turi būti apsaugotas nuo smurtinio elgesio, nes tai yra jo žmogiškųjų teisių pažeidimas. Smurtas turi būti sustabdytas, net jei ir nėra akivaizdžių šiuo metu fizinių ar psichinių pakitimų. 

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu įtvirtinta vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto. Užkirsti kelią smurtui prieš vaikus įmanoma, tačiau tai reikalauja nepaprasto visų institucijų ir žinybų susitelkimo, bendro nuoseklaus darbo ir bendruomenės sutelktumo ir supratingumo.

Vaiko seksualinio išnaudojimo ženklai ir simptomai

Pasak „Paramos vaikams centro“ steigėjos, psichologės, programos „Pozityvi tėvystė“ vadovės Ernos Petkutės, kūdikių ir vaikų iki 3 metų amžiaus atveju dauguma ženklų yra nespecifiniai, o specifiniai ženklai yra fiziniai: nubrozdinimai, sudraskymai lytinių organų ir burnos srityje, specifinės lytiniu keliu plintančios ligos.

Vaikų nuo 3 metų elgesyje galima pastebėti šiuos pokyčius: pasireiškia apetito pokyčiai, miego pokyčiai, košmarai, regresyvus elgesys (vaikas elgiasi lyg būtų žymiai mažesnio amžiaus: šliaužioja, čiulpia nykštį), tampa hiperaktyviais, patiria tikus veido srityje.

Seksualinį smurtą patyrusį vaiką galima atpažinti ir iš fizinių ženklų.

Vaikai, patyrę seksualinį smurtą, patiria dažnai pasikartojančias šlapimo trakto infekcijas, suserga lytiniu keliu perduodamomis ligomis, kraujuoja, gali turėti įtrūkimų, įplyšimų aplink burną, išeinamąją angą ar vaginą, somatinių sutrikimų.

Vaikai gali pradėti neįprastai daug valgyti arba bandyti išvemti maistą, patirti neįprastą skausmą ir niežėjimą genitalijų srityje, susidurti su sunkumais vaikštant ar sėdint, nepaaiškinamais išbėrimais ar sumušimais, šlapimo nelaikymu, išmatų nelaikymu - šlapinimusi į lovą.

Vaikams nuo 6 metų, patyrusiems seksualinį smurtą, gali atsirasti nepaaiškintos baimės, bloga nuojauta, nerimas, depresija, mintys apie savižudybę, pykčio sulaikymas arba išliejimas, sumišimas prieš vienos lyties suaugusiuosius, vengimas nusirengti, eiti į tualetą, į sporto salę, pasikartojantis seksualinis elgesys su vaikais, gyvūnais ar suaugusiais.

Taip pat, jeigu vaiko seksualus elgesys pasikartoja labai dažnai ar nuolatos, vaikas labai gerai išmano lytinį gyvenimą, naudoja žargoną, kalba seksualinėmis temomis, viršydamas išsivystymo amžių, provokuoja ar impulsyviai seksualiai elgiasi, demonstruoja smurtą ar nuolaidumą, galima įtarti, jog toks vaikas patyrė seksualinį smurtą.

Mokyklinis amžius vaikams ir paaugliams, patyrusiems seksualinį smurtą, gali pasireikšti depresija ar agresija, užsisklendimas, disociacijos jausmas, gėda savo kūno ar seksualinių požymių, savęs žlugdymas, savęs kaltinimas bei neapykanta sau, sunkumai sutapatinant save su savo lytimi, pradėjimas piktnaudžiauti narkotikais ir alkoholiu.

Ką daryti esant įtarimams dėl vaiko seksualinio išnaudojimo?        

Paramos vaikams centro“ steigėjos, psichologės, programos „Pozityvi tėvystė“ vadovės E. Petkutės teigimu, pirmiausia reikia pranešti policijai. Turint informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą reikėtų apie tai informuoti policiją skambinant skubios pagalbos telefonu 112. Bendrojo pagalbos centro operatorius atsakys į pagalbos skambutį, nustatys grėsmės pobūdį ir vietą, išsiųs pagalbos tarnybas.

Turint informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą reikėtų apie tai informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių, nurodant kuo daugiau duomenų (šeimos adresą, jei žinote, tėvų ir vaiko vardus, pavardes), kad būtų galima imtis reikiamų priemonių vaikui apsaugoti, inicijuoti reikalingos pagalbos vaikui ir šeimai teikimą ir kt. Pranešant apie galimą vaiko teisių pažeidimą prisistatyti nėra būtina.  

Rinkti faktus - pastebimus ženklus apie fizinę, elgesio, emocinę / psichologinę būseną. Rinkti piešinius, rašinius, posakius tuo atveju, kai šie faktai yra įtarimą keliančiais ženklais.

Darbo dienomis po 17 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis, reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 (policija, esant reikalui, susisiekia su tuo metu vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbančiu budinčiu specialistu). Darbo dienomis iki 17 val. reikėtų skambinti į Tarnybą arba jos teritorinį skyrių (kontaktus rasite nuorodoje: www.vaikoteises.lt/struktura-ir-kontaktai/kontaktai/teritoriniai-skyriai/).

Asmenys, turintys informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, gali susisiekti su Tarnybos teritorinio skyriaus specialistu ir pasikonsultuoti dėl iškilusių klausimų, susijusių su reagavimu į galimą vaiko teisių pažeidimą.

 

Vaiko teisių apsaugos specialistai pataria, ką daryti, jei vienas iš tėvų kitam neleidžia matytis su vaiku

Po skyrybų ar kitais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyriumi, pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų neleidžia kitam matytis su vaiku. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai atsako į klausimą, ką tokiu atveju reiktų daryti.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai pabrėžia: tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai. Vaikas turi nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur jie gyvena.

Tėvai užtikrina nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą. Civiliniame kodekse nustatytas tėvų valdžios turinys ir įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas. Tėvų valdžia yra skirta įgyvendinti prigimtinėms vaiko teisėms, todėl yra tėvams privaloma, ji negali būti naudojama priešingai vaiko interesams. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.

Tuo atveju, jei vaiko vieno iš tėvų teisė ir pareiga auklėti bei prižiūrėti vaikus yra pažeidžiama kliudant bendrauti su vaikais, jis turi teisę kreiptis į vaikų gyvenamosios vietos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių su prašymu išaiškinti kitam iš tėvų teises bei pareigas vaiko atžvilgiu bei galimą atsakomybę dėl netinkamai panaudojamos tėvų valdžios (dėl kliudymo bendrauti su vaikais). Tarnybos teritorinių skyrių darbuotojų kontaktinius duomenis galima nesunkiai rasti Tarnybos interneto svetainėje www.vaikoteises.lt.

Tėvams nesutariant dėl bendravimo su vaikais tvarkos, vaiko teisių apsaugos specialistai organizuoja pokalbį su tėvais, juos konsultuoja, orientuoja tėvus į vaiko poreikių bendrauti su abiem tėvais supratimą, siūlo kreiptis konsultacijų į psichologą, organizuoja bendrus tėvų susitikimus, tiria situaciją šeimoje (bendrauja su šeimos nariais, pedagogais, medikais), tarpininkauja sudarant laikiną bendravimo tvarką tėvų tarpusavio sutarimu, informuoja apie galimas teisines priemones.

Skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant taip pat yra įtvirtinta Civiliniame kodekse. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena.

Tuo atveju, jeigu tėvai piktnaudžiauja tėvų valdžia bei pažeidinėja vaiko teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais arba jei bendravimo tvarka su vaiku nėra nustatyta, skyriumi gyvenantis tėvas ar mama turite teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Tai yra, kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo - bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.

Bendravimo su vaiku tvarkoje teismas įprastai numato pagrindines bendravimo sąlygas (telefonu, internetu, laiką, kada galima susisiekti, bendravimą atostogų metu, kelionės išlaidų apmokėjimą ir pan.).

Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

Tuo metu, kol vyksta ginčas dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos, vaiko tėvas ar motina turi teisę teismui pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti pateiktas ne tik pateikus ieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teisme, bet taip pat ir iki ieškinio pateikimo teismui.

Kartu aktualu paminėti, jog pasikeitus aplinkybėms, kurioms esant buvo nustatyta tėvų bendravimo su vaiku tvarka, minėta tvarka gali būti keičiama. Kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą (priėmusį sprendimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo) dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.  Įstatymas neapibrėžia išsamaus sąrašo aplinkybių, kurioms pasikeitus atsiranda pagrindas keisti teismo  nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Sprendžiant klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, teismas vertina šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių visumą. Faktus, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, buvusios pagrindu nustatyti konkrečią bendravimo su vaiku tvarką, privalo įrodyti antrasis iš tėvų, reiškiantis reikalavimą dėl teismo nustatytos vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo tvarkos.

Tuo atveju, jei vienas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nevykdytų teismo sprendimo, kuriuo nustatyta skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarka, vaiko tėvas ar motina, gyvenantis skyrium, turėtų teisę pateikti rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismui dėl vykdomojo rašto išdavimo ir, gavęs jį, kreiptis į antstolį. Įsiteisėjusių sprendimų vykdymo funkcija yra priskirta išimtinai antstolio kompetencijai, todėl vykdymo veiksmus organizuoti ir užtikrinti jų vykdymą turi būtent antstolis.

Antstoliai yra valstybės įgalioti asmenys, kreditoriaus prašymu galintys imtis priemonių, taikant priverstinio vykdymo priemones, kad gera valia nevykdomas teismo sprendimas būtų įvykdytas priverstinai. Taigi, vaiko tėvui ar motinai nevykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, vaiko motina ar tėvas turi teisę kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo.

Kas yra šeimos mediacija?

Šiuo metu nėra vieno bendro ir aiškiai apibrėžto šeimos mediacijos termino. Paprastai mediacija apibrėžiama kaip procesas, kurio metu neutrali trečioji šalis siekia padėti šalims – tėvams – patiems rasti jiems geriausią sprendimą. Mediacijos tikslas ir esminis principas – įpareigoti šalis priimti abiems priimtiną sprendimą be valstybės įsikišimo.

Daugelyje valstybių šeimos mediacija jau yra plačiai paplitusi. Tą sąlygoja dvi pagrindinės priežastys: pirma, manoma, kad tai padeda sumažinti teismų darbo krūvį; antra – tai vienas iš tinkamiausių būdų spręsti šeimos ginčus šalims, kurios ateityje turėtų bendrauti, o kai šeimoje yra vaikų, tai neišvengiama.

Teisminė mediacija veikia daugelyje valstybių teismuose. Ją gali vykdyti ir specializuoti šeimos teismai. Teisminė mediacija yra labiau prieinama. Dažniausiai šalys tiesiogiai kreipiasi į teismą, nes nežino apie galimą mediaciją. Tokiu atveju, teismas pasiūlo šalims pabandyti ginčą spręsti taikiai. Paprastai teisėjas, pasiūlęs šalims spręsti ginčą taikiai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir nustato, kiek laiko mediacija turėtų trukti ir kada bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas. Tai svarbu, kai sprendžiami su vaiko interesų apsauga susiję klausimai. Tokia mediacija gali būti apmokama iš specialių valstybinių fondų, tuo tarpu neteisminės mediacijos atveju tai padaryti sunkiau.

Neteisminė mediacija taip pat turi savų privalumų, nes ginčo šalys gali išvengti teisminio bylinėjimosi, o teismuose sumažėja bylų skaičius. Vis dėlto dažniausiai šalių susitarimas turi būti patvirtintas teismo tam, kad jis būtų vykdytinas.

Kaip minėta, šiuo metu nėra vienos mediacijos sąvokos. Jos praktika taip pat labai įvairi. Tačiau, lyginant kelių šalių praktiką, galima teigti, jog egzistuoja bendri mediacijos procesui būdingi principai: 

1. Šalių savanoriškumas. Dauguma valstybių, kuriose vykdoma mediacija, numato, kad šalys mediaciją renkasi ir joje dalyvauja savanoriškai. Mediacijos tikslas ir vienas iš fundamentalių principų, pripažįstamų visame pasaulyje, yra paskatinti šalis pačioms išspręsti ginčą be valstybės įsikišimo. Nors kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Maltoje, mediacija šeimos bylose privaloma, jeigu šeimoje yra vaikų. Vis dėlto daugelyje valstybių mediacija – savanoriškas procesas, kurio dalyviai bet kuriuo metu gali atsisakyti dalyvauti jame.
2. Mediatorių nešališkumas, neutralumas ir kvalifikacija. Mediatorius nepalaiko nei vienos šalies, o tik kaip neutrali trečioji šalis padeda joms pačioms priimti sprendimą. Taip pat labai svarbu, kad mediatoriai būtų tinkamai parengti, kompetentingi, veiktų efektyviai ir laikytųsi veiklos standartų. Šiuo metu mediatorius nėra profesija. Mediatoriais gali būti teisinį, socialinį ir psichologinį išsilavinimą turintys specialistai.
3. Konfidencialumas. Svarbu tai, kad tiek šalys, tiek mediatorius laikytųsi konfidencialumo principo. Tai, kas buvo išsakyta ir sužinota mediacijos metu, negali būti perduodama trečiosioms šalims. Kai kuriose valstybėse informacija, sužinota mediacijos metu, gali būti atskleista trečiajai šaliai, kai:
• šalys su tuo sutinka;
• tai numato įstatymas;
• tai reikalinga susitarimo vykdymui;
• mediatorius apkaltinamas netinkama veikla ir turi dėl to gintis;
• reikalinga apsaugoti vaiką nuo žalos ar smurto.
Mediatorius negali būti kviečiamas liudyti. Jis gali tik patvirtinti, ar šalys dalyvavo mediacijos procese, ar susitarimas buvo pasiektas. Konfidencialumo principas skatina šalis būti atviroms, pasitikėti viena kita.
4. Šalių lygiateisiškumas, sąžiningumas ir bendradarbiavimas. Svarbu užtikrinti, kad abi šalys jaustųsi vienodai, kad abiem pusėms būtų sudarytos tos pačios galimybės pasisakyti ir būti išklausytoms.
5. Mediacijos proceso lankstumas, operatyvumas ir efektyvumas. Šiame procese dalyvaujančios šalys turi būti sąžiningos bei suinteresuotos greitu ginčo sprendimu. Taip pat labai svarbu, kad priimti susitarimai būtų pripažįstami.

Šeimos mediacija apima labai platų ginčo klausimų ratą. Tai gali būti ginčai dėl vaiko globos, bendravimo, išlaikymo ir kitų klausimų. Praktika rodo, kad tais atvejais, kai tėvai patys susitaria dėl su vaiku susijusių klausimų, yra didesnė tikimybė, kad šių susitarimų bus laikomasi labiau, nei tų nurodymų, kuriuos priima teismas. Šeimos mediacijos tikslas – tėvams, netikintiems, kad yra įmanoma rasti bendrą sprendimą, padėti jį surasti. Mediatorius – ne teisėjas, jis nenusprendžia, kas geriau abiems tėvams. Jis tik padeda jiems įsiklausyti į vienas kito argumentus, suprasti silpnąsias ir stipriąsias jų pozicijos puses, galvoti apie tai, kas geriausia vaikui, ir suvokti, kas bus, jeigu jie nesusitars.

Šeimos mediacijos privalumai, lyginant ją su teisminiu procesu, yra šie:

1. Šalys, o ne teisėjas ar kas nors kitas, nusprendžia, ko jos nori.
2. Sutuoktiniai turi galimybę, padedant mediatoriui, susėsti, išsikalbėti, įsiklausyti ir išgirsti kitos šalies argumentus, priežastis, sukėlusias konfliktą. Taip išvengiama streso, tolimesnės žalos vaikui, neradus tėvams bendro sutarimo, atsiradimo.
3. Išlieka galimybė palaikyti gerus santykius ateityje. Tai ypač svarbu poroms, turinčioms vaikų. Net ir ne sutuoktiniai visą gyvenimą ir toliau bus susieti, nes vaikui jie išliks tėvai.
4. Jų pačių priimtas sprendimas bus priimtinas abiem šalims.
5. Tai pigesnis ir greitesnis būdas išspręsti nesutarimus, lyginant su atvejais, kada kreipiamasi į teismą.
6. Mediacijos metu pasiektas susitarimas yra lankstesnis. Pasikeitus aplinkybėms, tokį susitarimą paprasčiau nei teismo sprendimą pakeisti.

Kaip minėta, tarptautinė šeimos mediacija šiuo metu dar tik kuriama. Teisės aktai turi numatyti sąlygas, kurios garantuotų sąžiningą procesą, taip pat nustatytų procesą, kaip mediacijos metu pasiekti susitarimai pripažįstami ir vykdomi. Svarbu nepamiršti ir tai, kad valstybė turi ginti silpnesnę pusę – šiuo atveju, vaiką. Todėl būtina numatyti ir sąlygas, kurioms esant, tokie susitarimai nebus pripažįstami.

Mediacija ne visada yra galima, ne visus ginčus ji gali padėti išspręsti, bet ji yra paslauga, galinti padėti tėvams pradėti kalbėtis ir tartis, ieškant geriausiai vaiko interesus atitinkančių sprendimų.

Tekstas parengtas pagal puslapio www.pertvarka.lt informaciją.

 

 

 

 

 

 

X