Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

Naujienos

Vaiko teisių gynėjas: vaikams ir šeimoms šiandien labai trūksta specializuotų psichologo paslaugų

Vaiko teisių specialistai dažnai susiduria su atvejais, kai vaikui ar visai šeimai yra reikalinga ilgalaikė psichologo pagalba. Pastebima, kad Lietuvoje itin trūksta specializuotų psichologo paslaugų, kurios būtų nukreiptos į konkrečios problemos sprendimą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius sako, kad mūsų šalyje būtina steigti pagalbos centrus besiskiriančioms šeimoms. Taip pat reikia didinti specializuotų psichologo paslaugų prieinamumą sunkaus elgesio, priklausomybių, valgymo sutrikimų ir kitų problemų turintiems nepilnamečiams. Tuo turėtų rūpintis savivaldybės.

Siekiant užkirsti kelią vaiko teisių pažeidimams, taip pat labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą tarp vaiko teisių gynėjų ir su vaikais bei jų šeimomis dirbančių psichologų. Tai aptarta vykusiame nuotoliniame Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Lietuvos psichologų sąjungos susitikime.

Trūksta į konkrečią problemą nukreiptų psichologo paslaugų

 Vaiko teisių specialistai dažnai susiduria su į krizę patekusiomis šeimomis, kuriose auga vaikai.  Kai, įvertinus vaiko situaciją, nustatoma, kad šeima susiduria su sunkumais ir be pagalbos negali susidoroti su iššūkiais, šeimai yra siūloma reikiama pagalba – sveikatos, švietimo ar socialinės paslaugos. Jų teikimu rūpinasi savivaldybės. Jei reikia, jos šeimoms taip pat organizuoja ir psichologo pagalbą.

Vilniaus miesto vaiko teisių skyriaus vedėjo G. Batulevičiaus teigimu, dažnai susiduriama su atvejais, kai suteikta psichologo pagalba būna mažai veiksminga, nes ji būna tik bendro pobūdžio, o ne specializuota, nukreipta konkrečiai problemai spręsti.

„Kai mes matome, jog šeimai ar vaikui reikalinga psichologinė pagalba, nukreipiame pas psichologus. Tuomet pagalba yra suteikiama, tačiau dažniausiai ji būna palaikomojo pobūdžio. Tai yra, ji nebūna tiksliai orientuota į konkrečios problemos, kurią išsprendus vaikas galėtų saugiai augti, sprendimą. Labai trūksta specializuotų psichologinių paslaugų, pavyzdžiui, vaikams, turintiems valgymo sutrikimų, priklausomybių, delinkventinio elgesio paaugliams“, – sako G. Batulevičius.

Pasak jo, Vilniuje veikia specializuotą psichologinę pagalbą vaikams teikianti įstaiga – Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras. Panašiu principu esą reikėtų steigti daugiau specializuotų centrų arba pirkti specializuotas psichologų paslaugas rinkoje. Tuo turi pasirūpinti savivaldybės: „Reikia specializuotų psichologinių paslaugų, taikliai nukreiptų į pagalbą susidūrus su konkrečia problema, tai problemai spręsti, ją įveikti“.

Būtini pagalbos centrai besiskiriančioms šeimoms

G. Batulevičiaus teigimu, labai dažnai vaiko teisės yra pažeidžiamos per tėvų skyrybų procesą ir po jo. Vaiko teisių gynėjai su šia problema susiduria dažnai. Pasak pašnekovo, Lietuvoje nėra pagalbos centrų besiskiriančios šeimoms, kuriuose būtų teikiamos specializuotos psichologų paslaugos būtent skyrybų problemą išgyvenančioms šeimoms.

„Labai dažnai besiskiriantys tėvai stipriai konfliktuoja, liejasi emocijos, vyksta kautynės dėl turto, dėl bendravimo su vaiku. Dažnai vaikas tampa keršto įrankiu sąskaitoms suvesti. Įveltas į rietenas, vaikas neretai patiria lojalumo konfliktą, jis yra nuteikiamas prieš kurį nors iš tėvų. Santykiui atkurti būtinai reikalinga psichologo pagalba.

Pasitaiko netgi taip, kad besipykstanti pora į savo santykių aiškinimąsi įtraukia psichologą ir šis atsisako klientų. Keičiami psichologai, o vaikas praranda pasitikėjimą ne tik tėvais, psichologais bet ir visais suaugusiaisiais. Psichologo pagalba vaikui tampa dar viena traumine patirtimi“, – pabrėžia G. Batulevičius.

Pasak jo, reikėtų sekti vakarų šalių pavyzdžiu ir kurti specializuotus centrus, kuriuose būtų teikiama visa reikalinga pagalba besiskiriančioms ir po skyrybų nesutariančioms šeimoms.

„Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje yra specialūs centrai, kuriuose teikiamos reikalingos paslaugos besiskiriančioms ar po skyrybų nesutariančioms poroms, kurios turi vaikų. Tų centrų patalpose, neutralioje aplinkoje, esant reikalui stebint specialistams, vyksta vaikų susitikimai su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų. Pavyzdžiui per vienas duris įeina mama su vaiku, per kitas tėtis, vaikas perduodamas specialistams, kurie jį nuveda susitikti su tėčiu. Tėvai nesusitinka, vaikas nepatiria jų susikirtimo, neįveliamas į konfliktą. Centre dirbantys psichologai pataria tėvams bendravimo su vaiku klausimais, padeda įveikti sunkumus“, – pasakoja G. Batulevičius.

Vaiko teisių gynėjai kviečia psichologus glaudžiau bendradarbiauti

Siekiant kuo skubiau ištiesti pagalbos ranką kenčiantiems, bėdoje esantiems vaikams, laiku užkirsti kelią galimiems vaiko teisių pažeidimams, labai svarbu, kad su vaikais dirbantys specialistai, pastebėję problemų turintį vaiką, apie tai kuo skubiau praneštų vaiko teisių gynėjams.  Ši žinia buvo akcentuota Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus nuotoliniame susitikime su Lietuvos psichologų sąjungos nariais.

„Mums, vaiko teisių gynėjams, labai svarbu iš visų su vaikais dirbančių specialistų, taip pat ir iš psichologų, kuo anksčiau gauti informaciją apie kenčiantį, problemų turintį vaiką. Ugdymo įstaigų psichologai, pedagogai, klasės auklėtojai yra arčiausiai vaiko, jie su vaikais praleidžia daugiausiai laiko ir gali pirmieji pastebėti, kad vaikas turi problemų. Labai svarbu nedelsti ir turima informacija ar tiesiog įtarimais pasidalinti su mumis, vaiko teisių gynėjais. Taip galima būtų užkirsti kelią rimtiems vaiko teisių pažeidimams pačioje jų užuomazgoje“, – pabrėžė G. Batulevičius.

Lietuvos psichologų sąjungos nariai atsiliepė į vaiko teisių gynėjų kvietimą glaudžiau bendradarbiauti. Kovo mėnesį vyks kitas vaiko teisių gynėjų ir psichologų susitikimas.

 

 

Psichologė pataria, kaip sutarti su maištaujančiais paaugliais

Paauglystės laikotarpio uždaviniai skirti ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Jankauskaitė sako, kad paauglių maištas (atsikalbinėjimai, galvojimas, kad jie viską žino geriausiai)  – normalus amžiaus tarpsnio elgesys. Taip vaikas, virsdamas suaugusiuoju, pasitikrina taisykles bei kuria savo pasaulį, o tas kūrybos procesas ir išgąsdina tėvus. Psichologė pataria, kaip geriau suprasti paauglį.

Maišto priežasčių ne viena

,,Viena priežasčių, dėl ko tėvai susiduria su paauglių pasipriešinimu, gali būti per griežtos ribos bei kontrolė. Paaugliui reikia vis daugiau erdvės, o tėvai jame vis dar mato mielą darželinuką, vedamą už rankutės. Tai reiškia, kad tėvams, pajutus vaikų maištą, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kas jų šeimoje keičiasi. Galbūt neprogresuoja santykiai?“, – sako psichologė.

Kita maišto priežastis – paauglio noras būti savarankišku. Jie siekia atsiskirti nuo tėvų bei labiau susitapatinti su bendraamžiais ir tai  yra normalu. Problema kyla tada, kai tėvai pradeda maišyti paauglių nepaklusnumą su noru būti savarankiškesniu, t.y. – užaugti.

,,Dauguma paauglių nori patys nuspręsti, kada jiems eiti miegoti, klausytis muzikos ir t.t. Jie nori naktį praleisti pas draugus, domėtis tuo, kuo nesidomima šeimoje. Siekdami pritapti prie draugų, vaikai gali imtis gan ekstremalių permainų. Jie jaučia spaudimą iš aplinkos elgtis taip, kaip elgiasi kiti. Čia svarbus metas neprarasti ryšio su paaugliu“, – sako psichologė.

Svarbu ne klausytis, o išgirsti

Anot N. Jankauskaitės, siekiant sukurti ir išlaikyti tvirtą ryšį su paaugliais, pirmiausia derėtų vengti valdingos kontrolės ir moralizavimo. Tėvams atėjo laikas keistis ir kartu su vaikais žengti į naują šeimos vystymosi etapą  – pripažinti paauglystę ir su tuo skaitytis.

,,Taip, tai padaryti sunku. Vien paaugliškų frazių vartojimas nesukurs pasitikėjimo su vaiku ir neretai tėvams pritrūksta kantrybės naujame šeimos gyvenimo etape peržiūrėti ir savo supratimą, bendravimo ypatumus. Pakeltas balsas ir išrėkti reikalavimai  blogas sutarimo su paaugliais ieškojimo būdas. Teisinga – pradėti klausytis ir girdėti. Tai reikėtų daryti taikant veiksmingą dialogą ir aktyvų klausymąsi. Veiksmingas dialogas turi apimti abi pokalbyje dalyvaujančias puses, rasti kelią į skirtingus požiūrius. Tėvai turi kalbėtis su paaugliu, o ne paaugliui“, – sako psichologė.

Kaip pradėti veiksmingą ir kokybišką dialogą?

Paauglys nėra nusiteikęs prieš tėvus ir mokytojus, jis tiesiog nežino, kaip darniai pereiti  iš vaiko į suaugusiojo gyvenimą. Ir tą nežinojimą jis išsako, kaip moka: pykčiu, uždarumu, savomis taisyklėmis. Reikia laiko ir kantrybės paaugliui padėti.

,,Niekur nenuves tokios frazės: „tu per jauna ...“, „tai pavojinga..“ ir pan. Tėvų bene dažniausiai naudojama frazė ,,sėsk ir klausykis“ gali atvesti į aklavietę“, – pastebi psichologė

,,Aš jaučiu, kad...“ , ,,Aš džiaugiuosi girdėdamas, kad...“ , ,,Tai pažadino manyje...“ Ar tu jauti tą patį?“, ,,Tai mane labai sukrėtė, nes...“, ,, Ką manai tu?“ – šias frazes psichologė siūlo pokalbio pradžiai.

Patarimai, kaip efektyviai bendrauti su paaugliais

  • Būkite pasiekiami. Aiškus rodymas, kad tėvai  pasiruošę išklausyti, padeda paaugliams atsiverti. Pokalbiams išnaudokite visas galimybes ir tuomet skirkite visą dėmesį vaikui.
  • Išmokite klausytis. Elkitės su jais kaip su jaunais suaugusiais, o ne vaikais.  Jokiu būdu nepertraukinėkite moralizuodami.
  • Domėkitės paauglio pasauliu. Klauskite, kuo jie domisi ir būtinai išklausykite atsakymus, elkitės su jais kaip su turinčiais savo nuomonę ir savitą skonį.
  • Įsiklausykite į jausmus. Leiskite jiems išreikšti neigiamas emocijas;
  • Atsiliepkite į tai, ką jie pasakė. Kartais atkartokite jų pasakytus žodžius ar frazes; Atsiliepkite į tai, ką jie bando išreikšti, ypač į jausmus.
  • Žvelkite su perspektyva. Pokalbio su paaugliu nepaverskite kova – neneikite paauglio jausmų. Stenkitės sukurti sąlygas, kad pokalbis vyktų lengviau, pvz. kalbėkitės valgymų metu.

Svarbu, kad paauglys taptų brandus ir savarankiškas

Namai – vieta, kur saugu, įgyjamos vertybės ir mokomasi bendrauti. Svarbu, kad paaugliai jaustųsi pripažinti. Taip pat svarbu, kad paauglys turėtų savo erdvę – tiek fizinę, tiek emocinę, svarbu paisyti jo nuomonės. Bet ribos neturi būti peržengtos, kad šeimos demokratija nevirstų anarchija ar paauglio diktatūra.

,,Šeimoje reikėtų nusistatyti taisykles, paauglys turėtų žinoti, kas jo laukia nusižengus. Svarbu numatyti tinkamus drausminimo būdus ir iš anksto paauglį su jais supažindinti. Taisyklių bei drausminimo būdų reikia laikytis nuosekliai, nes kitaip nebus rezultato. Susitarimų turi laikytis ir tėvai. Pvz., sutarus, kad bus vykstama pas močiutę nuplauti jos bute langus ir už tai vaikas gaus atlygį, taip ir turėtų būti – nuveikus sutartus darbus, paauglys turi gauti ir moralinį, ir sutartą atlygį be jokių kompromisų – pagyrimus ir sutartą  ,,kainą“ : ar didesnę sąskaitą pokalbiams, ar ilgesnį laiką su draugais. Negalima po to ieškoti kompromisų, tokių, kaip: ,,čia tu atidirbai už tą striukę, kurios norėjai“. Taip pat turi būti aiškiai sutarta, kaip šeima pasielgs, jeigu paauglys neatvyks padėti močiutei“, – sako psichologė.

Anot psichologės, bendraujant su vaiku, svarbiausia tėvams stengtis neprarasti kantrybės ir nepasielgti taip, dėl ko vėliau reikėtų patiems gailėtis. Kiekvienas konfliktas, netinkamai išsakyta kritika sumažina paauglio pasitikėjimą tėvais. Santykį žaloja kai patys tėvai nelinkę laikytis susitarimų, o ką jau kalbėti apie tėvų girtavimą, bet kokį smurtą šeimoje. Praėjus šiuos ,,pragaro ratus“ vėliau atkurti ryšį su paaugliu gali būti beveik neįmanoma.

Santykių su bendraamžiais  skatinimas – dar vienas svarbus šeimos raidos etapo uždavinys

Į paauglių ,,užgaidas“ daug laiko praleisti ne su šeima, o su draugais, reikia žiūrėti dalykiškai, matyti naudą, ateitį.  Draugystė su bendraamžiais yra svarbi, nes sukuria socialinį kontekstą, kuriame vaikai mokosi kaip kurti ir palaikyti santykius.

 ,,Paaugliams bręstant, keičiasi ir jų santykis su bendraamžiais. Jis tampa artimesnis, intymesnis. Paaugliai pradeda dar labiau mėgautis užmegztu patikimu santykiu su draugais. Didelė tikimybė, kad paaugliui susidūrus su sunkumais jis pagalbos bus labiau linkęs prašyti ne tėvų, bet draugų. Kadangi jausis labiau su jais susitapatinęs, artimesnis. Paaugliai linkę kopijuoti ne tik  bendraamžių elgesį, bet ir išvaizdą, pomėgius, taip stengdamiesi dar labiau su jais susitapatinti. Taip paaugliai mokosi socialinių įgūdžių. Netrukus jie taps suaugusiais, kuriems reikės įsilieti į darbo rinką, vykti mokytis toli nuo namų, kurti romantinius santykius. Tėvai neturėtų varžytis su vaiko bendraamžiais dėl jų dėmesio. Svarbu nepamiršti, kad vaikams yra svarbi tėvų nuomonė, kad jie stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius, tik tai jie daro savo metodais, tokiais, kuriuos tėvai ne visada iš karto supranta ir įvertina. Taip paaugliai rašo savo individualią biografiją, t.y. savo gyvenimo scenarijų“,  – reziumuoja psichologė.

Išsaugoti mamos gyvybę padėjo mobiliosios komandos budrumas

Profesionalus požiūris į gilią krizę išgyvenančio asmens sunkumus, greiti ir teisingi sprendimai, Kėdainiuose padėjo išsaugoti jaunos moters gyvybę, o vaikui – mamą. Įtarus, kad priklausomybių kamuojama moteris gali pakenkti sau, su šeima dirbę vaiko teisių gynėjai ėmėsi skubių veiksmų: pasitelkė kolegas socialinius darbuotojus, psichinės sveikatos specialistą. Netrukus moteris jau gulėjo ligoninėje, ja rūpinosi gydytojai.

„Kai padėti šeimai reikia skubiai, o delsti negalima nė minutės, tada pasimato, kokie svarbūs su šeima dirbančiųjų suderinti, greiti ir tikslūs veiksmai. Gal net ne kiekvieną situaciją įmanoma reglamentuoti, apibrėžti, bet visi sunkumai tikrai įveikiami geru žmogišku ryšiu“, – sako Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos atstovės: psichologė, socialinė darbuotoja ir priklausomybės ligų specialistė.

Konsultuojant moterį, įžvelgė jos kritinę būseną

Mobiliosios komandos psichologė Jūratė Marcinkevičienė pasakoja, kad per nuotolį konsultavo į priklausomybes įnikusią jauną mamą, o tam tikros pokalbio detalės profesionalę sunerimo.

Psichologė tuokart įžvelgė klientės savižudybės riziką, todėl nedelsiant pasitelkė arčiausiai moters namų veikiančių Kėdainių pagalbos šeimai centro kolegas, socialinę darbuotoją, drauge organizavo skubią psichikos specialisto pagalbą, greitosios medicinos pagalbos automobiliu moteris pervežta į ligoninę ir paguldyta į stacionarą. Medikai sako, kad nuo neatitaisomo sprendimo jauną mamą galimai skyrė tik vienas žingsnis.

„Džiaugiamės, kad šiandien, praėjus kelioms savaitėms, moteris iš gydymo įstaigos jau grįžusi į namus. Ji bendradarbiauja su mobilia komanda ir kas itin gera žinia – sutiko gydytis nuo užsitęsusios priklausomybės alkoholiui“, – sėkmės istorija dalijasi D. Dzimavičienė, kuruojanti mobiliosios komandos socialinę sritį.

Nors vaikas šiuo metu dar laikinoje globoje, mamai jis svarbus ir tai jis žino. Mama supranta, kaip svarbu išlaikyti ryšį su vaiku. Vaiko teisių gynėjai tikisi, kad tėvai nebesuklups.  

Komandos narė tvirtina, jog su sudėtingomis situacijomis tenka susidurti dažnai, kadangi komandos klientas visada yra ypatingas – šeima arba asmuo, išgyvenantis vieną sudėtingiausių savo gyvenimo etapų. O sunkumus, anot specialistės, žmonės priima skirtingai: vienas randa savyje jėgų pakilti, o kitas gali ir palūžti.

„Todėl, pasikartosiu, esame itin budrūs, ir kiekvienu atveju stengiamės padaryti geriausia, ką galime. Jeigu asmuo dėl nepaaiškinamų priežasčių nutraukia bendravimą su mumis, nepavyksta su juo susisiekti ar stebime kitus neraminančius ženklus, veikiame nedelsiant. Praktika parodė, kad žmogiškas požiūris ir nuoširdus rūpestis padeda sklandžiau įveikti visas negandas“, – kalba vaiko teisių gynėja.

Įveikti sunkumus trukdė alkoholis

Mobilioji komanda su moterimi ir jos sutuoktiniu intensyvų darbą pradėjo iš karto po to, kai jų vieninteliam vaikui buvo nustatytas apsaugos poreikis ir jis laikinai perkeltas iš nesaugios aplinkos. Pagrindinė problema – tėvų nesaikingas alkoholio vartojimas ir jį lydinčios pasekmės: konfliktai vaiko akivaizdoje, smurtinės situacijos, vaiko apleistumas.

Komanda pasakoja, kad vaiko tėvai iš pradžių rodė nuoširdų sielvartą dėl vaiko, noriai bendradarbiavo, neslėpė noro keistis ir susigrąžinti vaiką. Psichologė sako, kad tiek tėtis, tiek mama bendravo emocingai, atvirai, palaikė ryšį ir tvirtino, kad nori auginti savo dukrą. Toks elgesys su šeima dirbančiai specialistų komandai bylojo apie poros motyvaciją keistis.

Didele sėkme laikyta ir tai, kad abu tėveliai iš pat pradžių sutiko gydytis ilgalaikės reabilitacijos bendruomenėje, o šito toli gražu ne visada pavyksta pasiekti iš karto. Tam, kad priklausomas asmuo ryžtųsi ilgam laikui išvykti į reabilitaciją, jo motyvacija turi būti itin stipri. O sveikimo kelias bendruomenėje gali trukti ir du metus. Bet tai, anot jos, viena iš veiksmingiausių priemonių, padedančių išsivaduoti nuo metų metus žmogų alinančių bėdų. Kadangi priklausomybė išsivysto ne per vienerius metus, pastangos rinktis kitokį gyvenimo kelią ir keisti savo įpročius, taip pat pareikalauja nemažai laiko, asmeninių pastangų ir motyvacijos.

Visgi, vėlesnių konsultacijų metu buvo pastebėti staigūs šeimos emocijų bei sprendimų pokyčiai. Šeima atvirai pripažino, jog vėl vartoja alkoholį, pakeitė nuomonę dėl gydymosi, užsisklendė, o staiga visiškai nutrūkęs ryšys sukėlė specialistų nerimą. Paaiškėjo, jog vyras prieš kurį laiką patyrė sunkią traumą ir gydomas ligoninėje, moteris dėl to labai išgyveno, sutriko ir atsiribojo nuo kitų žmonių, jų siūlomos pagalbos. Toks elgesys ją vedė į aklavietę.

Vaiko gerovės srityje kartu galima daugiau

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Neringa Martišienė akcentuoja, kad siekiant suteikti pagalbą vaikui, pirmiausiai tenka suteikti pagalbą jo tėvams, todėl į šeimą žiūrima kaip į visumą, kur nuo vieno asmens savijautos ir poelgių priklauso ir visų kitų šeimos narių gerovė.

„Taip pat ir teikiant pagalbą, renkamės kompleksinį požiūrį, juk visos problemos dažnai paliečia žmogaus ir fizinę, ir psichologinę, ir psichosocialinę gerovę. Savo darbe stengiamės apjungti ne tik savo įstaigos kelių sričių specialistų darbą, bet ir visus veiksmus derinti, aptarti ir planuoti kartu su kolegomis, teikiančiais pagalbą šeimai. Džiugu, kai prašymai nelieka be atsako. Ypač tokiose situacijose – kartu galime daugiau“, – įsitikinusi pašnekovė.

Priminsime, kad su šeima mobilioji komanda bendrauja visą mėnesį, esant poreikiui, šis terminas gali būti pratęstas. Per tą laiką specialistai, pasitelkę holistinį požiūrį, per tris skirtingas disciplinas (socialinę, priklausomybių ir psichologinę), įvertina šeimos problemas, motyvuoja keistis ir pateikia rekomendacijas sveikimo keliui. Mobiliosios komandos pagalba teikiama šeimos namuose, šeimai sutikus. Po dvi mobilias komandas veikia visose šalies apskrityse.

Šios komandos veiklą pradėjo prieš du metus, kai buvo pertvarkyta vaiko teisių apsaugos sistema ir pasiteisino. Komanda iš trijų asmenų atvyksta į šeimą, kritiniu metu, kai dėl vaiko saugumo jis laikinai paimtas iš šeimos, padeda šeimą motyvuoti pokyčiams ir kuo greičiau susigrąžinti vaiką.

 

Skyrybos – iš kartos į kartą persiduodanti „infekcija“? Kaip to išvengti pataria psichologė

Moksliniai tyrimai įrodo, kad išsiskyrusių tėvų vaikai, suaugę ir sukūrę šeimas, daug dažniau ir patys patiria skyrybas, nei tie, kurie užaugo neišsiskyrusių tėvų šeimose. Ar įmanoma šiam „paveldimam“ elgesio modeliui užkirsti kelią? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė sako, kad bent sumažinti šią riziką tikrai galima. Kartu ji pabrėžia, kad tikrai yra daug gražių pavyzdžių, kai kilę iš išsiskyrusių šeimų žmonės sukuria tvirtas santuokas, puoselėja gražų, ilgalaikį ryšį, augina vaikus.  

Kasmet be vieno iš tėvų lieka 7 tūkstančiai vaikų

Kokį elgesio modelį vaikas pasirinks užaugęs, esą, labai priklauso nuo teisingo tėvų elgesio per skyrybas ir po jų, nuo to, kaip tėvai vaikui aiškins apie savo skyrybas, kokį tarpusavio bendravimo pavyzdį rodys. Pasak psichologės, vaikams, kurie išgyvena tėvų skyrybas, daugeliu atvejų reikalinga ir psichologinė pagalba. 

Statistikos rodo, kad skyrybų skaičius Lietuvoje kasmet auga. Mūsų šalyje išsiskiria beveik kas antra susituokusi pora. 2019 m. duomenimis, daugiau nei pusė (54 proc.) išsituokusių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų. Po skyrybų be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) kasmet lieka gyventi apie 7 tūkstančiai vaikų. 2009–2019 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 80 tūkst. vaikų.

„Didelis skyrybų skaičius Lietuvoje reiškia, kad daugėja šeimų, kuriose vienas arba abu partneriai yra kilę iš nepilnų šeimų. Atlikti tyrimai patvirtina, kad tokios šeimos skiriasi dažniau, išsiskyrusių tėvų vaikai linkę anksčiau kurti santuokas, taip pat daug dažniau jiems nepavyksta santuokos išsaugoti. Jei abiejų jaunavedžių tėvai yra išsiskyrę, skyrybų rizika santuokos pradžioje padidėja net 620 procentų ir tik vienuoliktais santuokos metais sumažėja iki 20 procentų“, – sako tarnybos psichologė J. Marcinkevičienė.

Pasak jos, tėvų skyrybos nėra tik faktas. Tai ilgas procesas, kurio pradžia – dar iki skyrybų, o pasekmės gali būti jaučiamos ilgą laiką. Kiekvienas vaikas į tėvų skyrybas reaguoja individualiai, tačiau tiesa tokia, kad visiems šis įvykis yra skaudus ir dažnai netikėtas. Tėvų skyrybų pasekmės labai priklauso nuo tėvų elgesio su vaiku ir tarpusavyje.

 „Tėvų skyrybos daro didelę įtaką vaikų psichikai. Vaikai stebi tėvus ir kopijuoja jų elgesio modelį. Šeima yra pamatas formuotis vaiko vertybių sistemai, o po tėvų skyrybų šis pamatas dažnai praranda stabilumą. Skyrybų procesas daro įtaką vaiko savęs bei aplinkos supratimui, didėja jo pažeidžiamumas, gali išryškėti elgesio bei emocijų sunkumai, kurie lemia vaiko prisitaikymą bei turi reikšmės gebėjimui sukurti ilgalaikius bei pastovius santykius ateityje“, – sako J. Marcinkevičienė.

Vykstant skyryboms, svarbu nepamiršti vaiko

Pasak psichologės, vaikams, kurie išgyveno tėvų skyrybas, daugeliu atvejų reikalinga psichologinė pagalba ir parama. Tai gali būti tėvų, bendraamžių, artimųjų palaikymas. Gerai, jei psichologinę pagalbą gali suteikti kvalifikuoti specialistai.

Psichologė pabrėžia, kad, nepaisant vykstančių skausmingų išgyvenimų, susijusių su skyrybų procesu, tėvams svarbu nepalikti vaikų nežinioje. Būtina prisiminti, kad skyrybos tai nėra tik tėvų reikalas – vaikai šį procesą išgyvena ypatingai skausmingai. Akivaizdu, kad skyrybos padidina tikimybę, jog vaikai susidurs su įvairiais iššūkiais, todėl tėvams svarbu užtikrinti visapusišką bei nuoseklią paramą savo vaikams.

„Svarbu, kad vaikas apie skyrybų procesą sužinotų ne iš svetimų, bet iš jam artimiausių žmonių. Vaikams būtina žinoti, kas vyksta šeimoje. Jiems turi būti atsakyta į rūpimus klausimus. Suaugusiųjų vaidmuo šiame procese – ypatingai svarbus. Tėvams būtina skirti dėmesio vaikui, įsigilinti į jo vidinį pasaulį bei išgyvenamus jausmus. Tokiu būdu tėvai gali padėti vaikui susiformuoti tinkamą sampratą apie skyrybas ir padėti jam lengviau jas įveikti“, – sako  J. Marcinkevičienė.

Svarbu skyrybų laikotarpiu padėti vaikams tinkamai suvokti pokyčius. Vaikai turi teisę žinoti kas vyksta šeimoje ir susidaryti jiems aiškų ir priimtiną vaizdą apie skyrybų priežastis. Vaikui būtina paaiškinti, kad jis dėl tėvų skyrybų nėra kaltas, kad tėtis ar mama nepalieka jo. „Kai kurie vaikai gali padaryti netinkamą išvadą, kad tėvai palieka ne tik sutuoktinį, bet ir juos. Taip pat gali manyti, kad skyrybos – tik laikinas dalykas ir, labai pasistengus, galima vėl padėti tėvams gyventi kartu. Toks galvojimas kelia vaikui nepagrįstų lūkesčių ir nepadeda įveikti krizės. Nerealistiška viltis, kad tėvai vėl galėtų gyventi kartu, padidina vaiko atsakomybės už skyrybas suvokimą“, – sako psichologė.

Pasak jos, taip pat labai svarbu, kad vaikas besiskiriančių tėvų nebūtų naudojamas kaip ginklas – manipuliacijos objektas aiškinantis santykius, keršijant vienas kitam. 

Psichologės patarimai tėvams, kaip elgtis, kad skyrybos kuo mažiau sužeistų vaiką ir būtų kuo mažesnė tikimybė, kad vaikas užaugęs kartos skyrybų modelį:

• Paaiškinti vaikui esamą situaciją jam suprantama kalba (atsižvelgiant į vaiko amžių).

• Pasakyti vaikui, kad jis nekaltas dėl tėvų skyrybų. 

• Paaiškinti vaikui su kuo jis gyvens, kada ir kaip galės matytis su kitu iš tėvų, kuris išsikrausto.

• Paaiškinti vaikui, kad skyrybos nėra laikinas dalykas, kad tėvai nebesueis kartu gyventi.

• Priimti vaiko jausmus (pyktį, kaltę, baimę ir t.t.), stengtis įsigilinti į vaiko vidinį pasaulį.

• Vykstant konfliktams tarp suaugusių, vaikas neturi būti jų centre. Būtina atskirti sutuoktinių tarpusavio santykius nuo jų santykių su vaikais. Nedera sakyti, kad pvz., “tėtis blogai elgiasi, todėl mes jo nebepriimsime į namus”.

• Tėvams gyvenant atskirai, svarbu, kad vaikas iš abiejų tėvų girdėtų bei matytų pagarba paremtus santykius, nepaisant to, kad jie išsiskyrę. 

• Tėvams nedera kaltinti vaiko perkeliant išsiskyrusio partnerio neigiamas savybes į vaiką, pvz., skaudžiai skyrybas išgyvenanti motina gali lyg tarp kitko savo vaikui pasakyti “rėki ant manęs visai kaip tėvas” ir panašiai. 

• Svarbu pagarba paremtas bendravimas tarp išsiskyrusių tėvų. Konstruktyvūs problemų sprendimo įgūdžiai leidžia vaikui suprasti, kad ir kartu negyvendami, tėvai gali sutarti bei suteikti vaikui visapusišką paramą bei pagalbą.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė J. Marcinkevičienė pabrėžia, kad dėmesys, nuoseklumas, pastovumas bei laiku suteikta pagalba vaikams suteikia galimybę emociškai lengviau išgyventi krizę dėl įvykusių tėvų skyrybų. Besiformuojantys konstruktyvūs streso įveikimo bei konfliktų sprendimo įgūdžiai, rūpinimasis vaiko psichinės sveikatos stiprinimu didina tikimybę, kad vaikai ateityje sėkmingiau kurs ilgalaikius santykius.

 

Ką reiškia – perkelti vaiką į saugią aplinką?

Užtikrinti savo vaikams saugią ir laimingą vaikystę turėtų būti visų tėvelių siekis. Deja, realybėje ne visada yra taip - apginti vaikus nuo pačių artimiausių jiems žmonių neretai tenka vaiko teisių gynėjams. Girtaujantys tėvai, smurtas prieš vaikus, jų nepriežiūra pasitaiko dažniausiai. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė Irena Gaigalienė pasakoja, kada ir kokius veiksmus atlieka vaiko teisių gynėjai, kai nustatoma, kad vaikui aplinka nesaugi bei ką reiškia – perkelti vaiką į saugią aplinką.

Saugi aplinka vaikams dažniausiai užtikrinama pasitelkiant artimus vaikui asmenis. Iš šeimų paimamų vaikų kasmet mažėja. 2020 metais Tarnyba nustatė 850 vaikų laikinosios globos atvejų. Iš jų šeimose 453 (58 proc.), šeimynose 6 (1 proc.), globos institucijose 146 (19 proc.) ir globos centruose 168 (22 proc.).

Vaiko teisių gynėjai į šeimas be reikalo nevyksta

Vaiko teisių apsaugos sistemos prioritetas – vaikas ir jo prigimtinė teisė augti biologinėje šeimoje. Šiomis vertybėmis darbe vadovaujasi vaiko teisių gynėjai.

„Vaiko teisių apsaugos specialistai nevyksta į šeimą pažiūrėti, kaip ten gyvena vaikai. Vykstame tik tuomet, kai tam yra pagrindo. O pagrindu tampa iš policijos pareigūnų, socialines paslaugas teikiančių, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų įstaigų, visuomenės gautas pranešimas“, – apie atvejus kada specialistai vyksta į šeimą, pasakoja Utenos apskrities vaiko teisių skyriaus vedėja I. Gaigalienė.

Aplinka, kurioje girtaujama, smurtaujama, kurioje vaikas neturi galimybės pavalgyti ar patenkinti kitų būtiniausių poreikių nėra saugi ir tinkama augti bei ugdytis vaikui. Todėl gavę informacijos apie galimus tokius atvejus – galimą vaiko teisių pažeidimą – Vaiko teisių gynėjai vyksta į šeimą, vertina aplinkybes, bendrauja su vaiku, išklauso jo nuomonę, o esant būtinybei – perkelia vaiką į saugią aplinką, atlieka vaiko situacijos vertinimą.

Nesaugi aplinka – kai vaikui gresia pavojus ir neužtikrinami jo interesai

I.Gaigalienė pabrėžia, kad  netinkamas elgesys su vaiku, smurto prieš jį naudojimas nėra suderinamas su geriausiais vaiko interesais, o vaiko apgyvendinimas saugioje aplinkoje padeda apsaugoti jį nuo pakartotinio smurtavimo arba kitų neigiamų padarinių.

Nesaugi aplinka vaikui gali būti ne tik namuose, bet ir gatvėje.

„Darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai gatvėje pareigūnai sulaiko neblaivius paauglius, o jie kategoriškai atsisako pasakyti savo asmens duomenis, gyvenamąją vietą. Gatvėje jiems gali nutikti bet kokia nelaimė, todėl, šiuo atveju, nepilnamečiams saugi aplinka buvo užtikrinta socialinės globos institucijoje iki to, kol pavyko susisiekti su tėvais. Gatvėje tokių vaikų niekas nepalieka“, – tikino I. Gaigalienė.

Dažniausiai vaikams nesaugu naktimis ir savaitgaliais

Statistika byloja, kad trys ketvirtadaliai, t. y. apie 75 proc., gaunamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, nesaugią aplinką vaikui, registruojami po darbo valandų ir savaitgaliais.  Tuo metu Vaiko teisių apsaugos tarnybos funkcijas užtikrina budėtojai.

„Dažniausios priežastys, kodėl į šeimą atvyksta vaiko teisių gynėjai – girtaujantys tėvai ir smurtas artimoje aplinkoje, kai vaikui nesaugu čia ir dabar. Tokie pranešimai, beveik visais atvejais, gaunami Bendruoju pagalbos telefonu ir apie tai iškart informuojami vaiko teisių apsaugos specialistai – budėtojai“,  – atvejus kada nedelsiant vykstama į šeimą, detalizuoja pašnekovė.

Atvykusius į šeimą budėtojus dažniausiai pasitinka policijos pareigūnai, kurie iki specialistų atvykimo užtikrina vaiko saugumą. Pasitaiko, kad agresyvūs tėvai jau po policijos pareigūnų atvykimo nusiramina. Jeigu matoma, kad realaus pavojaus vaikui nelikę, būna, kad nepilnamečiai paliekami namuose, o darbą su šeima netrukus pradeda socialines paslaugas teikiantys savivaldybių specialistai.

Vaiko perkėlimas į saugią aplinką

„Situacijų būna visokių ir kiekvienos šeimos, kiekvieno vaiko istorija yra skirtinga. Tačiau visais atvejais, pirmiausia įvertinama situacija, jei leidžia vaiko amžius, išklausoma vaiko nuomonė, bendraujama su tėvais. Jeigu įvertinus visas aplinkybes ir surinkus informaciją nusprendžiama, kad vaikui nėra saugu, vaiko ir tėvų klausiama kur jis norėtų/galėtų laikinai nuvykti pasisvečiuoti“, – apie tai, kaip vyksta vaiko perkėlimas į saugią aplinką pasakoja Utenos VTAS vedėja.

Specialistai pirmiausia ieško artimų, emociniais ryšiais susijusių asmenų – senelių, močiučių, dėdžių, tetų, kitų artimų giminaičių, draugų, kurie galėtų ir sutiktų pasirūpinti vaiku iki tėvai bus pajėgūs tą padaryti patys. Nuvežus vaiką ten, kur jam bus užtikrinta saugi aplinka, patikrinamos sąlygos, ar bus užtikrinti vaiko interesai ir poreikiai.

„Supildžius visus dokumentus, tėvam paaiškinus tolimesnius veiksmus, vaikas palydimas ar nuvežamas pas tuos asmenis, kurie sutiko juo pasirūpinti. Ir tik tais atvejais, kai nėra giminaičių, emociniais ryšiais susijusių asmenų galinčių ir norinčių vaiką laikinai apgyvendinti savo šeimoje, vaikas vežamas pas budinčius globotojus“, – aiškina I. Gaigalienė.

Vaiko laikinas apgyvendinimas saugioje aplinkoje užtrunka, kol atliekamas vaiko situacijos vertinimas – iki 5 dienų. Po jo, jeigu nustatoma, kad tėvai vaiku gali rūpintis, tačiau būtina specialistų pagalba, vaikas grįžta pas tėvus, šeimai teikiamos socialinės paslaugos. Jeigu, deja, konstatuojamas faktas, kad tėvai negali pasirūpinti vaiku, vaikui saugi aplinka užtikrinama iki paskiriamas globėjas.

Saugi aplinka gali būti užtikrinta ir namuose

Vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos reiškia saugios aplinkos vaikui užtikrinimą. O tai nebūtinai turi būti vaiko perkėlimas į kitą aplinką. Saugi aplinka vaikui gali būti užtikrinama ir namuose, kai juo pasirūpinti sutinka ir atvyksta artimieji, emociniais ryšiais susiję suaugę asmenys.

„Pasitaiko, kad atvykę vaiko teisių gynėjai abu tėvus randa neblaivius, tačiau neagresyvius. Tuomet vaiko ir tėvų, jei tik yra galimybė, klausiame kas galėtų pasirūpinti vaiku. Atvyksta seneliai, kiti artimieji ir vaiko namuose užtikrina jam saugią aplinką. Tokiu atveju vaiko teisių gynėjai su vaiku lieka iki atvyksta juo pasirūpinti galintis ir sutinkantis asmuo“, – apie saugios aplinkos užtikrinimą vaiko namuose, pasakoja I. Gaigalienė.

Jeigu anksčiau tėvai nesakydavo kas galėtų pasirūpinti vaiku ir Tarnybos specialistams tekdavo ieškoti tokių asmenų, tai dabar situacija keičiasi. Jau iki vaiko teisų gynėjų atvykimo tėvai dažnai būna pasirūpinę, kur ir su kuo galėtų būti užtikrinta saugi aplinka vaikui.

Vaiko teisių gynėjai įvertina, ar vaiku pasirūpinti sutikęs asmuo gali užtikrinti jo saugumą, patikrina ar jam nėra apribota tėvų valdžia, ar jo šeimoje nefiksuoti vaiko teisių pažeidimai.

„Vaikui brangiausia – jo šeima. Todėl ir vaikų teises ginantys Tarnybos specialistai daro viską, kad, pirmiausia, vaikui būtų saugu ir gera augti biologinėje šeimoje“, – pabrėžia I. Gaigalienė.

 

Vaiko teisių gynėja: svarbu laiku padėti nepilnametėms mamoms

Pastaruoju laikotarpiu Kauno mieste per metus vaikelio susilaukdavo viena nepilnametė. Bet šiemet, tik pasibaigus sausiui, Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus gynėjai bendrauja jau su trimis netrukus gimdysiančiomis nepilnametėmis. Specialistai aiškinasi, kokia pagalba būsimoms mamoms reikalinga, konsultuoja dėl tėvystės nustatymo ir bando įvardyti ankstyvo nėštumo priežastis.

Tiek vaiko gynėjai, tiek psichologai vienu balsu tvirtina, kad dažnu atveju atsakymo, kas paskatino ankstyviems lytiniams santykiams, reikia ieškoti šeimoje, kurioje merginos augo: galimai joje nepatyrė meilės ir šilumos, jų saugumo poreikis nebuvo patenkintas. Šių, kiekvienam žmogui reikalingų jausmų, vėliau mergaitės ieško ne visada jų amžiui ir brandai tinkamais būdais.

Vaiko teisių srityje dirbanti psichologė Jūratė Marcinkevičienė atkreipia dėmesį ir į paauglystės amžiaus tarpsnio iššūkius, kuomet vyksta ne tik fiziniai pokyčiai, jam būdingas ir psichikos raidos netolygumas, besiformuojanti vertybių sistema, didėjantis autonomiškumo jausmas. Paauglio veiksmai gali būti paskatinti ir siekio įtikti, būti pripažintu bendraamžių.

Šiemet gimdys dvi šešiolikmetės kaunietės, o dar viena jauna mama susilauks antro vaikelio dar iki jai sueis 18 metų. Pirmąjį pagimdė būdama penkiolikos.

Jaunų mamų istorijos panašios

Psichologė atkreipia dėmesį, kad besilaukianti paauglė vienu metu susiduria su fiziniais ir su emociniais iššūkiais, o tai anaiptol nėra paprasta. Pasikeitęs paros ritmas, savo poreikių atidėjimas, galimas vienišumo jausmas ir kasdieniai vaiko auginimo rūpesčiai bei nuovargis, sukelia psichologinį diskomfortą. J. Marcinkevičienė pabrėžia, jog labai svarbu, kaip tokiu metu asmuo geba įveikti sunkumus, ar turi į ką atsiremti, o jeigu įgūdžių pasipriešinti bėdoms nepakanka, to galima išmokti.

Gerai, kada su ankstyvo nėštumo iššūkiais susidūrusią merginą rūpesčiu apgaubia šeima. „Iš pradžių, be abejo, visi reaguoja skausmingai, o paskui priima, kad štai: mūsų istorija tokia, einame tokiu keliu. Nepilnametės dukros vaikelio globėjais tampa seneliai, jie prisiima ir moralinę, ir teisinę atsakomybę už vaiką iki mamos pilnametystės“, – kalba A. Vežbavičiūtė, Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Visgi, didesnė dalis nepilnamečių mamų istorijų kiek kitokios. Pasak A. Vežbavičiūtės, jos mažai skiriasi viena nuo kitos, vienodai sudėtinga ir merginų vaikystė: patyrė nepriežiūrą, vėliau augo be savo šeimos.

Vaiko teisių gynėja pasakoja vienos šešiolikmetės mamos istoriją. Jos vaikystė prasidėjo priklausomoje nuo alkoholio šeimoje, labai anksti, su dar penkiais broliais ir seserimis, pateko į globos namus. Ankstyvoje vaikystėje nebuvo užtikrinti net būtiniausi šios mergaitės fiziniai poreikiai, o emociniai – tuo labiau nepatenkinti. Globos namai, nors čia vaikas jaučiasi sotus ir saugus, šeimos neatstojo ir vidinės tuštumos neužpildė.

„Būsimas tėtis yra dvidešimtmetis ir jau gerai žinomas teisėsaugai. Kadangi nėščioji nepilnametė, mes irgi kreipėmės į teisėsaugą. Kaip žinia, lytiniai santykiai su pilnametystės nesulaukusiojo sutikimu galimi tik nuo 16 metų. Būtent suaugęs asmuo yra atsakingas prieš mažiau brandų ir turi išlaikyti romantinius, o ne siekti lytinių santykių”, – atkreipia dėmesį vaiko teisių atstovė.

Nepilnametis asmuo negali būti savo gimusio vaiko atstovu pagal įstatymą ir vaiko teisių specialistai kiekvienu atveju individualiai priima sprendimą, kaip padėti būsimai mamai ir vaikeliui. Gynėjai atvirai kalbasi su mergina, išsiaiškina jos konkrečią situaciją ir su pačia besilaukiančia paaugle bando atrasti geriausią sprendimą dėl gyvenamosios vietos ir pagalbos auginant vaikelį. Siekiama bendro sutarimo.

Būsimoms mamoms – pirmosios motinystės pamokos

Kalbėdama apie šiemet vaikelio susilauksiančias merginas, A. Vežbavičiūtė pasidžiaugė, kad užsimezgusias gyvybes jos saugojo. Nepalaužė merginų ir tai, kad neturi šeimos arba mylimo žmogaus palaikymo – yra pasiryžusios pagimdyti ir užauginti vaikelį. Tačiau pašnekovė neslepia, jog dažnai paauglių supratimas apie savarankiškumą yra naivus, o kad vaikelį galėtų auginti pačios, joms reikės profesionalios pagalbos.

„Nepilnametei mamai tenka pasirūpinti savimi, o dar ir tokiu mažuliuku, tai jai išties nelengva užduotis. Kai besilaukiančioji gyvena globos namuose, jai, kūdikiui gimus, Kaune pasiūloma užuovėja artimesnėje šeimai aplinkoje Kartų namuose. Su socialinės srities specialisto, o, esant poreikiui, psichologo pagalba, paauglė čia įveikia pirmąsias nelengvas suaugusio žmogaus pamokas: išmoksta kūdikėlį maitinti, pasirūpinti jo higiena, atliepti poreikius, megzti ryšį, prižiūrėti savo pačios sveikatą ir daug kitų svarbių dalykų“, – pasakoja vaiko teisių gynėja.

Visos pagalbos priemonės nukreiptos išsaugoti mamos ir vaiko ryšį. Psichologė J. Marcinkevičienė primena, kad vaikas turi įgimtą poreikį prisirišti prie vieno pagrindinio asmens (dažniausiai motinos), o svarbiausi ryšiui formuotis yra pirmieji dveji metai. Jeigu mama kūdikio neaugins, sutrikęs prieraišumas vaikui paliks ilgalaikius socialinius bei emocinius sunkumus.  

A.Vežbavičiūtės įsitikinimu, itin jauno amžiaus tapę tėvais neretai dar nėra pajėgūs užtikrinti kūdikio poreikius: „Jiems patiems dar sunku tuos poreikius suvokti, o juo labiau atliepti, todėl pagalba reikalinga, džiaugiamės, kada ją priima noriai“.

Ir šiemet gimdysiančioms nepilnametėms iš pradžių padės socialiniai darbuotojai. Gynėjai su būsimomis mamomis tai aptarė ne kartą, paaiškino, suteikė mergaitėms aiškumo, o tuo pačiu ramybės nėštumo metu. Pašnekovė džiaugiasi, kad kai pagalba priimama, ji yra veiksminga. Patirtis rodo, kad ja pasinaudojusios merginos lengviau atranda savo kelią gyvenime: paraleliai su mažylio auginimu baigia vidurinę mokyklą, įgyja profesiją, vėliau sukuria šeimą. Žinoma ne viena gražiai susiklosčiusi istorija.

Tenka pagelbėti nustatant kūdikio tėvystę

„Pastebime, kad besilaukiančios merginos lieka vienos tada, kai tėčiams pristinga atsakomybės arba kurti šeimą jie nėra pasirengę, o kūdikiui gimus, negali prisidėti nei finansiškai nei emociškai. Retai abu tėveliai yra nepilnamečiai, dažniau tėtis jau būna sulaukęs pilnametystės arba net ir gerokai vyresnis. Gynėjai visada bendrauja su abiem tėvais, jeigu tokia galimybė yra. Būsimą tėtį jiems kartais netgi tenka surasti. Vaiko prigimtinė teisė žinoti savo abu tėvus“, – akcentuoja vaiko teisių atstovė.

A.Vežbavičiūtė sako, kad jeigu gynėjai ir mato, jog tėtis nepajėgus rūpintis kūdikiu, tuo viskas nesibaigia: „Gal šiandien žmogus turi sunkumų, bet juk gali pasikeisti, todėl siūlome pagalbą. Jei vyras bendradarbiauti linkęs, paaiškiname, kaip nusistatyti tėvystę, kokias sąlygas turi sudaryti norėdamas vaikelį auginti. Gal jam tereikia išsinuomoti butą, gal susirasti darbą, o gal kreiptis į priklausomybių specialistą. Atvejų pasitaiko skirtingų, bet visi įveikiami”.  

Ji paaiškina, kad situacija vertinama jau vaikeliui gimus. Be to, teisiškai yra galimas nepilnametės santuokinio amžiaus paankstinimas. Tačiau tokie atvejai, anot pašnekovės, reti. „Kaip ir bet kurį, su sunkumais susidūrusį vaiką, nepilnametes mamas vaiko teisių gynėjai lydi visą kelią iki pilnametystės. Jas atstovauja teisme, padeda rasti tinkamiausią prieglobstį ir sprendžia, kaip padėti, kad ši nepabūgtų sunkumų, o vaikelis užaugtų su mama ir pažindamas tėtį“, – pastebi A. Vežbavičiūtė.

Ankstyvas nėštumas laikomas viena iš rizikingo elgesio formų ir laiku paaugliui nepadėjus, gali vesti prie kitų – psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, smurtinio elgesio ir kt. Savo biologinės šeimos palaikymo neturinčiam jaunam žmogui reikalingas bet kokio kito suaugusiojo supratimas ir palaikymas. Toks draugas (auklėtojas, mokytojas ir kt.) tampa patikima apsauga nuo rizikingo elgesio.

Nepriklausomybės akto atradėjas prof. Liudas Mažylis: „Patriotiškumą vaikams galima išugdyti tik savo pavyzdžiu“

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, chemijos mokslų daktaras, o dabar ir Europos Parlamento narys Liudas Mažylis plačiai išgarsėjo 2017 metais. Didelei visos šalies, o ypač istorikų, nuostabai, jis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve rado 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šių dokumentų ilgus metus buvo ieškoma įvairiausiose vietose, tačiau nesėkmingai. Kokių savybių ir įgūdžių turi turėti žmogus, kad atliktų tokį darbą? Iš kur jis jų semiasi? Ne paslaptis, kad žmogaus asmenybė formuojasi nuo vaikystės. Apie vaikystę, tėvus ir ypatingus namus kalbamės su pačiu profesoriumi Liudu Mažyliu.

Apie visapusišką vaikų lavinimą ir mokymą atkakliai siekti tikslo mintimis dalinasi ir Zita Aleksandravičienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė.

–Gerbiamas profesoriau, ar laiminga buvo Jūsų vaikystė?

Sakyčiau, kad laiminga. 1954 metais, kai gimė toks Liudukas, visai giminei tai buvo didelis įvykis. Kaip man pasakojo, atsidūriau dėmesio centre, tapau įvykių ašimi (juokiasi). Augdamas ir pats jaučiau, kad esu svarbus tėvams, seneliams ir net platesnei giminei – dėdėms, tetoms. Jų buvo daug, mano tėtis turėjo net 30 pusbrolių ir pusseserių.  

–Ar Jūs šeimoje augote vienas?

Turiu jaunesnę seserį. Ji gimė, kai man buvo ketveri. Aš tiesiog reikalavau, kad būtų būtent sesutė, nes turėti broliuką man atrodė kažkaip mažiau naudinga (juokiasi). Galvojama, ar tokių metų vaikas gali ką nors atsiminti. Gali. Aš labai gerai prisimenu tą telefono skambutį iš gimdymo namų, kuomet močiutė padėjo ragelį ir pasakė: „Mergaitė. Tau – sesutė“. Man, kitaip nei kai kuriems vaikams, buvo pasakojama, kad vaikai perkami ligoninėje, o ne gandras atneša. Tai aš jau iš anksto buvau pasakęs: „Pirkite sesutę būtinai“. Mane bandė perkalbėti: „O jei sesučių nebus likę...“. Liuduko atsakymas buvo: „Gal dar kokia viena bus...“.

–Kaip Jūs buvote auklėjamas? Ar griežtai?

Auklėjimo būdą, kurį man taikė, įvardinčiau gimnaziniu griežtumu. Užaugau pedagogų šeimoje. Mano tėvai buvo mokslininkai, dėstytojai, senelis Pranas Mažylis – akušeris-ginekologas, profesorius. Tais laikais buvo visiems savaime suprantama, kad vaikas privalo klausyti suaugusiųjų, juos gerbti. Šeimoje buvau visokeriopai lavinamas, man buvo teikiama daug žinių, diegiami įvairūs įgūdžiai. Pakankamai griežtai jie buvo diegiami.

Kita vertus, mano močiutė Antanina Mažylienė (ji buvo prancūzų kalbos mokytoja), nejučiomis man sugebėjo įdiegti gana žaismingų įgūdžių, pavyzdžiui, išmokė žaisti kortomis, šachmatais, teisingu būdu nulupti pašto ženklus nuo vokų ir gražiai juos kolekcionuoti. Prancūzų kalbos ji mane mokė subtiliu būdu. Kadangi aš mokiausi rusų ir vokiečių kalbų, tai prancūzų mokytis jau spyriojausi. Tad ji man girdint nuolat kartodavo prancūziškas frazes ir eilėraščius. Aš dabar ir po 50 metų galiu jums jas atkartoti.

–Kokių, būdamas vaikas, turėjote namuose pareigų?

Pagrindinė pareiga buvo mokytis. O apie kitas pareigas galėčiau pasakyti taip – vykdydavau kai kuriuos suaugusiųjų pavedimus. Buvau mokomas kuo nors nuosekliai rūpintis, būti atsakingu. Kai man buvo dešimt metų, namuose atsirado šuniukas. Net jo pase buvo įrašyta, kad aš esu Pifo šeimininkas. Aš juo nuosekliai rūpinausi, šėriau, vedžiojau, kartą per metus nuveždavau nuo pasiutligės paskiepyti. Dar pamenu, kad vaikystėje buvau skardinėje linų prisisėjęs, laisčiau, prižiūrėjau.

Jei kalbėtume apie mokslus, turėjau dar vieną pareigą – mokytis groti pianinu. Aš tarsi pats ir įsiprašiau. Pas mus namuose buvo tarpukario laikų, geros firmos pianinas. Niekas juo negrojo. Kai buvau penkerių metų, ėmiau skambinti vienu pirštu. Ir tada man pasamdė privačią mokytoją. Vėliau užsispyriau, kad noriu į muzikos mokyklą. Penkerius metus mokiausi Naujalio muzikos mokykloje ir mečiau, pasidarė per sunku. Ten ruošė profesionalius muzikantus, tai, matyt, buvo ne man.

–Ar vaikystėje domėjotės Lietuvos istorija? Ar buvote patriotiškai auklėjamas šeimoje?

Kai aš augau, buvo gilus sovietmetis. Apie patriotizmą Lietuvai kalbėti viešai buvo labai pavojinga. Tačiau namuose, šeimoje, aš sužinojau daug dalykų, kurie buvo uždrausti, apie kuriuos viešai buvo nekalbama ir mokykloje nemokoma.

Unikalus dalykas – per visą sovietmetį mano senelio, profesoriaus Prano Mažylio, namuose niekas nepadarė kratos. Išliko visa jo turtinga biblioteka. Tas knygas ir dabar matau prieš akis, kai su jumis kalbu. Man vaikystėje labai romantiška buvo retkarčiais įsisukti į tą biblioteką ir pasiskaityti, pavyzdžiui, apie Lietuvos kunigaikščius. Bibliotekoje buvo ir senų tarpukario laikraščių.

Šeimai, žinoma, rūpėjo, kad aš, išėjęs už namų ribų, nenukrypčiau nuo viešosios sovietinės doktrinos ir ko nors neprišnekėčiau, nes tai buvo labai pavojinga. Tačiau kartu artimieji man namuose pripasakodavo pačių įdomiausių dalykų apie Lietuvos istoriją, apie tarpukario gyvenimą. Mano senelio šeima tarpukariu priklausė Kauno elitui, bendravo su aukštais politikais, kitais žymiais asmenimis. Senelis buvo asmeniškai pažįstamas su Vasario 16-osios akto signataru Steponu Kairiu. Jų vasarnamiai šalia stovėjo, buvo kaimynai.

Taigi, sakyčiau taip – patriotiškai buvau auklėjamas subtiliai. To auklėjimo poveikis buvo didžiulis. Aš labai daug žinojau apie Lietuvos istoriją, nes augau ypatingoje aplinkoje, iš artimųjų girdėjau daug įdomių pasakojimų apie tai, ką jie patys savo akimis matė ir išgyveno.

Antra vertus, aš augau Kaune, o žinios apie tarpukarį yra užkoduotos pačiame Kaune, ir jo architektūroje, ir žmonių prisiminimuose, visame kame. Net ir giliame sovietmetyje Kaune buvo žinoma apie tai, kas vyko tarpukariu. Visi mano draugai žinojo. Buvo svarbu tiktai mokykloje per istorijos pamoką nepasakyti: „Tamsta mokytoja, o tėtis man kitaip pasakojo...“

–Didelio visuomenės dėmesio sulaukėte, kai 2017 m. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve radote 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iki tol kažkodėl nei vienam istorikui nešovė į galvą jų ten ieškoti. Toks Jūsų žingsnis rodo įžvalgumą ir atkaklumą. Iš kur šios savybės?

Pirmiausiai pataisyčiau Jus: buvo ieškoma, tik iki tol – nesėkmingai. Sakyčiau, kad tai aš išsiugdžiau vėliau, ne vaikystėje. Tačiau, be abejo, tam tikri auklėjimo pagrindai padedami vaikystėje. Atkakliai siekti tikslo buvau mokomas nuo vaikystės, tačiau ne vienodai intensyviai, skirtinga tėkme. Atkaklaus darbo išmokė, pavyzdžiui, grojimas pianinu. Muzikos mokykloje turėjau groti ne lengvas populiarias daineles, o sudėtingus klasikinius kūrinius. Buvo sunku.

Nuo septintos klasės aš lankiau chemijos būrelį. Ši sritis reikalauja labai didelio kruopštumo, nuoseklumo, išbaigto tikslo siekimo. Kaip žinote, esu chemikas. Kai parašiau pirmą rimtą savo mokslinę publikaciją, man buvo 26-eri. Buvo 6 bendraautoriai, įskaitant mano mokslinį vadovą. Bet gerai atsimenu, kad straipsnį parašiau ir išsiunčiau į redakciją būtent aš.

Sakytumėte, cheminė veikla ir svarbių valstybei dokumentų ieškojimas yra skirtingi dalykai, tačiau tam tikrų paralelių čia tikrai galima išvesti. Apie Lietuvos istoriją aš pasikalbėdavau su savo teta, chemijos mokslų daktare Liūda Rasteikiene. Ji,  kaip ir mano tėtis bei močiutė, apie istoriją man pasakojo labai vaizdžiai, fiziškai ir apčiuopiamai. Dar reikia pridurti, kad aš esu kolekcininkas  – per šią veiklą išsiugdžiau sunkią pareigą sisteminti. Štai visų šių poveikių ir pareigų visuma paveikė mano mąstymą ir atvedė prie to sprendimo ieškoti Nepriklausomybės Akto dokumentų. 

Beje, didelės reikšmės turėjo ir tai, kad aš moku vokiečių kalbą. Jei aš nuo vaikystės nebūčiau išmokytas vokiškai, nebūčiau važiavęs į jokį Berlyną, kaip to nedarė ir daugelis istorikų, dėl labai primityvios, pragmatinės ir paprastos priežasties – jie nepakankamai moka vokiškai. Aš su didele nuostaba tą suvokiau.

–Jūsų manymu, kokias savybes vaikuose reikėtų ugdyti, verta ugdyti? Kaip vaiką nukreipti teisinga linkme? 

Sakyčiau taip – pirmiausia reikia pažinti vaiko polinkius, atpažinti, kas jam gerai sekasi, kas jam smagu. Į tai ir orientuotis. Mano gimnaziniame auklėjime buvo laikomasi nuostatos, kad tai, kas tau lengvai einasi, yra kaip ir nevertinga. Vertinga neva yra tai, kas reikalauja ilgų, sisteminių, kruopščių pastangų. O aš sakyčiau, kad pirmiausiai reikia vaiko natūroje įžvelgti, kam jis yra visų gabiausias, kokia veikla jam bus maloni, nebus sunkumas. Taip galima išugdyti talentus. Be abejo, kruopštus darbas mėgiamoje srityje taip pat labai reikalingas.

–Kas vaikystėje Jums buvo pats didžiausias autoritetas?

Mano diedukas profesorius Pranas Mažylis buvo neginčijamas visos šeimos autoritetas, absoliutus autoritetas. Dar man autoritetas buvo pradinių klasių mokytoja, nuoširdžiai ją mylėjau. Autoritetais buvo ir mano minėti dėdės bei tetos, taip pat vyresni kiemo draugai.

–Jūsų manymu, kaip vaikus sudominti Lietuvos istorija? Kaip juos išauklėti Lietuvos patriotais?

Tai vienas sunkiausių dalykų. Pasakysiu jums kalambūrą: padėstykite keletą metų istoriją studentams, tada nueikite mokyti į mokyklą. Tai bus daug sunkiau, nei universitete. O tada šeimoje pabandykite savo vaikus sudominti istorija – bus dar sunkiau. Sudominti vaikus istorija yra nelengvas iššūkis.

Patriotiškumą galima išugdyti tik savo pavyzdžiu. Pavyzdys visada uždega. Tėvams visų pirma reikia patiems mylėti Lietuvą. Minėjau, kad mano tėtis, teta, močiutė gebėjo man papasakoti apie Lietuvos istoriją taip, kad visada būdavo įdomu, jie pasakojo gyvai, ne vadovėliškai, su meile ir užsidegimu. 

–Koks Jūs buvote paauglystėje, ar maištavote? Kaip tėvai į Jus reagavo?

Sakyčiau, kad maištavau pasyviai. Paauglys aš buvau ypatingu laikotarpiu. Tomis dienomis, 1972 metais, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, man sukako aštuoniolika metų. Tėvai mane nuvarė į kirpyklą, kad nusikirpčiau, kad milicija manęs nepalaikytų tuo, kurį reikia bananais atidaužyti, supakuoti ir išvežti. Taigi, ilgų plaukų auginimas buvo mano pasyvi maištavimo forma.

–Kaip užauginti laimingą vaiką?

 Pats sunkiausias klausimas. Vieno recepto nebūna. Turiu dukrą, jos reikėtų paklausti, kaip mano, ar jos vaikystė buvo laiminga. Galiu pasakyti tik tiek, kad aš buvau ir esu su savo dukra labai laimingas.

Sėkmė aplanko tuos, kurie daug ir nuosekliai dirba bei planuoja laiką

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Zita Aleksandravičienė dalijasi mintimis apie tai, kaip svarbu nukreipti vaiką teisinga linkme, išmokyti atkakliai siekti tikslo ir visapusiškai palaikyti:

Vaiko mokymosi ir tikslo siekimo įgūdžiai formuojami nuo mažens. Jo lavinimui ir ugdymui be galo svarbi palaikanti artima aplinka, t. y.  šeima – tėvai, seneliai, kiti artimieji, taip pat ir mokytojai. Labai svarbus artimas tarpusavio ryšys.

Niekas taip neskatina vaiko veikti, kaip suaugusiojo pavyzdys, siekiai, patirtis, jo gyvenimo būdas ir skiepijamos vertybės. Vaikas stebi ir kopijuoja suaugusiųjų elgesį, pats eksperimentuoja ir panaudoja pamatytas elgesio apraiškas. Vaikas remiasi suaugusiųjų nurodytomis ribomis ir taisyklėmis.

Visapusiškam vaiko lavinimui didelės įtakos turi tėvų domėjimasis vaiku, jo pažinimas, mokėjimas išklausyti ir išgirsti, kas jam sekasi ir įdomu, skatinimas užsiimti kuo įvairesne veikla.

Taip pat labai svarbu, kad tėvų lūkesčiai vaiko atžvilgiu būtų realūs ir pamatuoti.

Būnant darželyje, pradinėje mokykloje, vaikui sveika išbandyti kuo daugiau būrelių, naujų veiklų tam, kad labiau galėtų pažinti save. Tačiau jau nuo 11-12 m. vaikas turėtų pasirinkti vieną ar kelias konkrečias sritis ir nesiblaškyti. Tuo laiku labai svarbu mokyti vaiką išbūti ne tik ten, kur lengva ir įdomu, bet ir ten, kur reikia įdėti nemažai pastangų ir darbo. Svarbu išmokyti vaiką įveikti  įvairius sunkumus, tikslo siekti atkakliai, nuosekliai bei sistemiškai.

Šiais skubos laikais dažnai tikimės greitų rezultatų. Tačiau svarbu vaikus mokyti pasidžiaugti ir pasimėgauti darbo procesu, ne tik rezultatais.

Pravartu vaikus mokyti ne tik įveikti sunkumus, bet ir tinkamai išgyventi nesėkmes, joms ištikus, neprarasti savitvardos. Nesėkmės kartais atveria mums naujas galimybes. Sėkmė aplanko tuos, kurie įdeda daug pastangų, nuoseklaus darbo ir planuoja laiką.

 

Tėvai nori atsisakyti vaikų: kaip vaiko teisių gynėjai padeda į tokią krizę patekusiai šeimai?

Vaikų auginimas – nelengva ir labai atsakinga pareiga. Visi tėvai anksčiau ar vėliau susiduria su didesniais ar mažesniais sunkumais. Kartais problemoms išspręsti tėvams nepakanka vien savo žinių, įgūdžių ir pastangų – būtina pasitelkti ir specialistų pagalbą. Vaiko teisių gynėjai susiduria su tokiais atvejais, kai tėvai, nesugebėję patys išspręsti vaikų auginimo problemų, nori savo vaikų tiesiog atsisakyti. Tuomet vaiko teisių gynėjai deda visas įmanomas pastangas padėti šeimai. Sėkmės atvejų, pasak jų, būna daugiau, nei nesėkmingų. Šeimos raginamos nebijoti ir drąsiai kreiptis į vaiko teisių specialistus, jei susiduria su vaiko auginimo, auklėjimo ar kitomis problemomis.

Atvejai, kai tėvai nusprendžia atsisakyti savo vaikų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams nėra labai retas reiškinys. Nors Lietuvoje galiojantys įstatymai nenumato galimybių atsisakyti savo vaiko, tačiau, deja, skyriaus darbo praktikoje per metus pasitaiko ne vienas atvejis, kai tėvai pareiškia nebeauginsiantys savo vaiko ir jo atsisakantys. Nors specialistai tai vertina kaip Lietuvos įstatymų pažeidimą, tėvų valdžios nepanaudojimą bei priešingą naudojimą vaiko geriausiems interesams, smerkti ar bausti už tai tėvų nesiekiama. Priešingai – stengiamasi kuo greičiau ištiesti šeimai pagalbos ranką.

„Tėvų sprendimas nebeauginti savo vaiko ir jo atsisakyti rodo, kad šeimoje yra kompleksinių problemų, su kuriomis tėvai yra patys nebepajėgūs susidoroti. Tokiais atvejais stengiamės kuo greičiau ir išsamiau išsiaiškinti situaciją ir patiriančiai krizę šeimai inicijuoti visokeriopą pagalbą. Noriu pasidžiaugti, kad turėjome ne vieną sėkmės atvejį, kai tėvai, supratę, jog su šeimoje kilusiomis problemomis nėra palikti vieni, priima teikiamą pagalbą, persigalvoja – siekia toliau auginti savo vaikus ir tinkamai vykdyti tėvo bei motinos pareigas“, – pasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresnioji patarėja Gabrielė Platakytė.

Dėl kokių priežasčių tėvai nusprendžia atsisakyti savo vaikų?

Vaiko teisių specialistų teigimu, pasitaiko atvejų, kai auginti savo vaikelį atsisako ką tik pagimdžiusios mamos. Kai kurios apie tai pareiškia dar ligoninėje, kai kurios – jau išėjusios iš jos. Priežasčių, kodėl mamos priima tokį sprendimą, gali būti labai daug. Pavyzdžiui, prasta psichologinė mamos savijauta, sunki materialinė padėtis, nepalanki socialinė aplinka, komplikuoti santykiai su vaiko tėvu arba šių priežasčių kompleksas.

Valstybės vaiko teisių gynėjams ilgam į atmintį įstrigo vienos jaunos mamos istorija, kuri vaiko teisių ir kitų specialistų pastangų dėka baigėsi sėkmingai.

„Gavau pranešimą iš ligoninės, kad naujagimį pagimdžiusi mama pasakė jo neauginsianti, nes neturi tam sąlygų ir galimybių. Nuvykome į ligoninę ir, bendraujant su mama, pastebėjome, kad moters psichologinė savijauta labai prasta. Ji jau augino dvejų metų dukrą. Pastojusi nuo smurtaujančio sugyventinio, paliko jį ir išsikraustė gyventi pas giminaičius. Jaunos moters gaunamas pajamas sudarė tik pašalpa už dukrą bei jos pačios našlaičio pensija. Santykiai su giminaičiais, pas kuriuos ji buvo apsistojusi, taip pat buvo komplikuoti. Moteris sakė mananti, jog atiduoti vaiką būtų geriausias sprendimas dėl jo paties ateities“, – pasakoja vaiko teisių gynėja N. Šaveiko, nedelsiant organizavusi psichologinės, teisinės ir socialinės pagalbos teikimą šiai moteriai. Dabar jau dvejų metų berniukas auga su mama, kuri, padedama specialistų, šiuo metu gyvena pilnavertį gyvenimą kartu su abiem savo vaikais.

Pasak vaiko teisių specialistų, dažniausiai pasitaikanti priežastis, kodėl tėvai nusprendžia nebeauginti vyresnio amžiaus vaikų, yra netinkamas vaiko elgesys, ypač paauglystėje, kai vaikas maištauja, susideda su blogais draugais, svaiginasi ar net nusikalsta.  Pasak G. Platakytės, destruktyvus vaiko elgesys dažniausiai rodo, kad jam būtinas ne tik tėvų supratingumas, priėmimas ir parama, bet neretai ir specialistų pagalba visai šeimai, siekiant padėti spręsti iškilusius sunkumus. 

Vaikai atvedami pas vaiko teisių gynėjus pagąsdinti

Pasitaiko atvejų, kai tėvai, nerasdami bendros kalbos su maištaujančiu paaugliu, atveda jį į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pareiškia, kad jo atsisako. Ne visada tai būna rimtas ketinimas, kartais tai būna tiesiog bandymas įbauginti ir suvaldyti paauglį, bet vaiko teisių gynėja pabrėžia, kad toks elgesys yra jokiu būdu nepriimtinas, nes tai – psichologinis smurtas.

„Tai nėra priimtinas būdas spręsti vaiko netinkamo elgesio problemas. Tėvai turėtų suvokti, kad toks ar panašus elgesys su vaiku jam įstringa ilgai į atmintį ir nepadeda ir taip vaikui sudėtingu paauglystės laikotarpiu išlaikyti pozityvų, patikimą ryšį su tėvais. Tėvams taip pasielgus, gali būti, kad bus užkirstas bet koks kelias į vaiko širdį.  Bus prarasta galimybė kurti tokį santykį su vaiku, kuriame jis jaustųsi tėvų mylimas, laukiamas, saugus ir galintis tėvais pasitikėti“, – pažymėjo G. Platakytė.

Vaiko teisių specialistai taip pat susiduria su atvejais, kuomet vaikai yra auginami vieno iš tėvų ir, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, dėl kurių tas tėvas nebegali auginti vaikų, net ir suradus kitą vaiko įstatyminį atstovą, šis visgi neprisiima atsakomybės auginti savo vaiko.

Vaiko atsisakančios šeimos išgyvena didelę krizę

Vaiko teisių specialistų teigimu, pirmas jų darbas būna ne atkalbėti tėvus nuo sprendimo atsisakyti auginti savo vaiką, o, atsižvelgiant į tokį tėvų pasirinkimą ir elgesį, įvertinti situaciją, ar vaikui saugu augti šeimoje ir tada priimti sprendimą ką daryti toliau.

„Faktas, kai vaiko atsisakoma, yra akivaizdus signalas, jog šeima išgyvena didelę krizę, jog problemos joje greičiausiai yra įsisenėjusios. Tada, siekiant geriausių vaiko interesų, turime įvertinti esamą situaciją šeimoje. Kiekviena situacija būna individuali, tačiau visada teikiame pirmenybę vaiko biologinei šeimai, tai yra, siekiame, jei įmanoma, kad vaikas augtų biologinėje šeimoje. Kad šeimos įveiktų krizę, teikiama visa įmanoma parama ir pagalba“, – teigia G. Palatakytė.

Kokia pagalba šeimai yra teikiama?

Jeigu, įvertinus vaiko situaciją, nustatoma, kad vaikui kyla realus pavojus arba gali būti padaryta reikšminga žala jo sveikatai, normaliai raidai, tuomet su į krizę patekusia šeima intensyviai dirba Vaiko teisių apsaugos tarnybos teritorinių skyrių mobiliosios komandos visoje Lietuvoje. Atlikus vaiko situacijos vertinimą, taip pat inicijuojamas atvejo vadybos paslaugų teikimas. Jas teikia vietos savivaldybė.

Kartu su savivaldybe ir kitomis institucijomis šeimai yra siūloma psichologinė pagalba, taip pat socialinių įgūdžių ugdymo, atkūrimo ir palaikymo kompleksinės paslaugos. Tėvams rengiami pozityvios tėvystės kursai, kuriuose mokoma spręsti tarpusavio konfliktus, auklėti vaiką be smurto, pozityviai, organizuojama kita reikalinga pagalba šeimai ir vaikui.

Šeimai taip pat siūlomos šeimos terapeuto–mediatoriaus konsultacijos, kuriose stengiamasi atkurti tėvų ir vaikų ryšį, pasitikėjimą, mokoma naujų bendravimo formų, auklėjimo būdų.  Jei reikia, yra siūlomas priklausomybės ligų gydymas, konsultavimas, tarpininkavimas. Vaikams teikiamos užimtumo organizavimo paslaugos.

Kartais, kai dėl patiriamų vaiko auklėjimo ir auginimo sunkumų situacija šeimoje yra ypač sudėtinga, kai paaiškėja, kad tėvai vaiko neprižiūri, smurtauja, vaikui yra organizuojama laikinoji globa, kol šeimai teikiamos minėtos paslaugos.

Tik išnaudojus visas galimybes padėti šeimai ir vaikui ir, šiai pagalbai nedavus pozityvių rezultatų bei šeimos situacijai nesikeičiant, tėvams nededant pastangų keisti susidariusią situaciją, yra kreipiamasi į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš šeimos ir jam nustatyti globą (rūpybą). Tačiau ir tokiu atveju šeimai toliau siūlomos tęstinės atvejo vadybos paslaugos, siekiant pokyčių, kad vaikas galėtų augti su savo tėvais.

 

Ankstesnis 1 2 3 ... 130 Sekantis
X