Naujienos

Tėčių vaidmuo šeimoje – ypatingai svarbus

Pirmąjį birželio sekmadienį Lietuvoje švenčiama Tėvo diena. Ši diena šalyje minima nuo 2009 metų, kai Lietuvos Respublikos Seimo nariai ją įteisino kaip šventinę dieną. Šią dieną vaikai tėvams ar juos atstojantiems negaili dėmesio – apkabinimų, nuoširdžių žodžių, mielų dovanėlių. Vaiko teisių apsaugos specialistai pastebi, kad kuo toliau, tuo labiau tėčiai rūpinasi vaikais ir aktyviau dalyvauja jų auklėjime.

„Kaip rodome dėmesį mamoms Motinos dienos proga, taip reikėtų nepamiršti ir tėvų. Šią dieną kiekvienas vaikas turėtų padėkoti savo tėčiams už rūpestį ir gerovę, negailėti šiltų žodžių, stipriai apkabinti, o tie, kurie tėčių jau nebeturi – prisiminti. Pirmąjį vasaros sekmadienį raginame šeimas kartu praleisti laiką, tai puiki proga pabendrauti ir sustiprinti emocinį tarpusavio ryšį“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Skuodo rajone Tomas Matutis.

Anot vieno žymiausių XX amžiaus pradžios psichologo Alfredo Adlerio, praeitame amžiuje vyras neteko savo, kaip pirmykščio jėgos, galios turėtojo, vaidmens, bet tai nereiškia, kad vyro įtaka ir vaidmuo šeimoje sumenko. Kintant socialinei aplinkai, santykiai tarp šeimos narių ir pasiskirstymas vaidmenimis taip pat keičiasi. Anksčiau tėčiai buvo suprantami kaip šeimos maitintojai, išlaikytojai, tačiau pamažu šis vaidmuo nyksta ir tėvas yra suvokiamas kaip lygiavertis su motina buities ir atžalų auklėjimo klausimais. Šiandien vaikais stengiasi vienodai rūpintis abu tėvai, negana to, yra ir tokių šeimų, kuriose vaikus augina, auklėja ir namų ūkį prižiūri tėčiai, nes mamos siekia karjeros, uždirba pinigus šeimos pragyvenimui.

„Džiugu, kad šių dienų tėtis keičiasi. Tėtis nebėra vien baudžiantis, jausmų nerodantis, niekada neturintis laiko, šeimos išlaikytojas. Vis dažniau galima sutikti tėtį, kuris domisi savo vaikais, su jais bendrauja, geba juos išklausyti ir yra empatiškas. Rodydamas pagarbą, gražius jausmus vaikų mamai formuoja jiems sveikos šeimos sampratą. Jis tampa pavyzdžiu tiek mergaitei, tiek berniukui. Šių dienų tėtis keičia ir vyriškumo sampratą. Vyriškumo sampratoje atsirado vietos jausmams, atsirado pagarba asmeniui, aplinkai“, – apie besikeičiančią šeimos sampratą pasakoja T. Matutis.

Pasak T. Matučio, tėčio vaidmuo ugdant atžalas šeimoje yra nepaprastai svarbus. Vaikas, ypač berniukas, perima iš tėvo daugelį savybių, nes yra linkęs jį kopijuoti, o mergaitėms tėvo paskatinimai, padrąsinimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Tėtis, rodantis vaikams besąlyginę meilę, bendraujantis su jais, nustatantis šeimoje pareigas ir pats jas atliekantis, besidomintis jų ugdymu, lavinimu bei organizuojantis vaikų laisvalaikį, tampa jiems autoritetu.

„Tėčiui santykis su vaiku tampa vienas svarbiausių. Paskutiniu laiku ne nuostabu pamatyti tėtį leidžiantį laiką su vaikais, vaikštant parke, žaidžiant žaidimo aikštelėje, sėdint kartu su vaiku smėlio dėžėje. Džiugina, kad vaikų auklėjimas tampa ne vien mamos rūpestis, bet bendras su tėčiu. Tai turi reikšmingos įtakos vaikų psichologiniam ir moraliniam vystymuisi“, – teigia vyriausiasis specialistas.

Įrodyta, kad tėtis labiau nei mama padeda įveikti vaikams sunkumus. Kiekvienam vaikui sunkiose situacijose itin svarbus tėčio palaikymas, gyvenimiški patarimai. Mamos reiškiamas palaikymas sudėtinguose gyvenimo etapuose yra labiau susijęs su užuojauta, jausmais, tuo tarpu tėčio – su išsakomais sprendimais, kaip įveikti kilusias problemas.

Vaiko teisių apsaugos specialistai pastebi, jog dažnėja atvejų, kad skyrybų metu, tėčio santykiai su mama bei vaikais išlieka pagarbūs. Tėtis, kuris po skyrybų nedingsta iš vaikų gyvenimo, o jame lieka ir toliau dalijasi pareigomis su mama, padeda vaikams lengviau išgyventi tėvų išsiskyrimą ir saugoti psichinę sveikatą.

Tėvo diena pirmą kartą oficialiai paminėta 1910 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šaltiniuose teigiama, kad judėjimą tėvams pagerbti sukūrė Louisa Dodd mirus jos mamai gimdant šeštą vaiką. Vienas likęs L. Dodd tėvas užaugino šešias savo atžalas. Nacionaline švente Tėvo diena pripažinta tik 1972 metais.

 

Didžiausia atsakomybė tėvui – dorai išauklėti vaikus

Birželio pirmąjį sekmadienį minima Tėvo diena. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, artėjant šiai dienai, domėjosi kokius jausmus išgyvena tėvai, seneliai augindami ir auklėdami vaikus bei, anūkus. 

Apie tėvų ir senelių reikšmę vaikų gyvenime, vaikų auklėjimą ir pakantumą anūkų išdaigoms, kovą prieš konkurentus – mobiliuosius telefonus ir internetą – artėjant Tėvo dienai kalbamės su Anatolijumi Krestovu. Dviejų dukrų tėtis, keturių anūkų senelis, buvęs Kupiškio rajono policijos komisariato viršininkas sako tik sulaukęs pensijos atrado daugiau laiko vaikams, o su anūkais ne tik laisvalaikį leidžia, bet ir šeimos muziejų įkūrė.

  • Anatolijau, papasakokite apie save.
  • Esu Anatolijus, pensininkas, man tuoj sukaks 62 –eji. Su žmona Stase, pedagoge, jau du dešimtmečius dirbančia Kupiškio rajono savivaldybės administracijoje, išauginom dvi dukras – Ingą ir Živilę. Į mūsų šeimą atėjus žentams Laurynui ir Algirdui, sulaukėm neįkainojamos dovanos  – 4 anūkų: Melitos, Ūlos, Austės ir Jokūbo. Dabar mes, kaip sako šeimos draugai, esame „Krestovų dešimtukas“.
  • Esate ne tik tėtis, bet ir senelis. Ar pasikeitęs statusas pakeitė ir santykį su vaikais, ar iš tiesų anūkams meilės ir laiko yra daugiau?
  • Pasikeitęs statusas tik sustiprino ryšius su dukromis, galbūt dėl užimtumo darbe, buitinių rūpesčių, gaudavo mažiau dėmesio, dabar jo su kaupu atsiima anūkai.
  • Nesakyčiau, kad meilė vaikams mažesnė negu anūkams, bet meilė anūkams  yra kitokia – pamatai įdomių dalykų, tampi atlaidesnis jų išdaigoms. Žinojimas, kad vis dėl to didžiausią atsakomybę už savo vaikų auklėjimą prisiima tėvai, išlaisvina nuo nerimo, leidžia daugiau dėmesio skirti jų pramogoms, galvoti tik apie geras emocijas.
  • Koks jūsų laisvalaikis su anūkais, ar dažnai bendraujate?
  • Bendraujame nuolat, aktyviai dalyvaujame mokyklos ir darželio reikaluose –  ir inkilus Paukščių dienai kartu darėm, ir reginiuose dalyvaujam. Šiemet Austė ir Jokūbas pirmokai, tai stengiuosi patikrinti, ką išmoko, kas labiausiai patinka, kas sunkiau sekasi. Tik padėti ne visuomet galiu, ypač septintokei Melitai ir penktokei Ūlai, nes programos ir metodikos labai pasikeitusios, kai ką jau ir man anūkai paaiškina.
  • Laisvalaikį labai dažnai leidžiame kaime, savo sodyboje. Stengiuosi, kad anūkams būtų įdomu – auginome triušį, klėtelėje įsirengėme savo giminės muziejų, kuriame – prosenelių portretai, naudoti buities daiktai, nuotraukų albumai surinkti. Vaikams įrengiau žaidimų aikštelę: sūpynes, čiuožynę. Tik smėlio dėžę šiemet bendru anūkų nutarimu panaikinome. Palaipsniui įdarbinu – gėles palaistyti, piktžoles nurauti, lapus rudenį sugrėbti, močiutei padėti valgį gaminti. Nelengva, bet per daug nespaudžiant pavyksta.
  • Žinoma, turiu ir konkurentų –  mobiliuosius telefonus ir internetą.
  • Labai mėgstame keliauti – prie jūros išvykstame ir visas dešimtukas, ir su atskiromis šeimomis. Labai mėgstame Latvijos pajūrį. Lankėmės Lenkijoje, Estijoje, daug keliaujame po Lietuvą. Neapsiribojame tik pasipliuškenimu jūroje ar smėlio pilių statymu – lankome muziejus, pramogų parkus, žymesnes ir gražias vietas. Porą kartų rizikavau ir kelias dienas  praleidau  Latvijoje vienas su abiem vyresniosiomis anūkėmis. Išvyka pavyko.
  • Visada dalyvauju gimtadienių šventėse,  stengiuosi  suteikti malonių staigmenų. Labai svarbu žinoti anūkų pomėgius ir parodyti, kad mus tai domina. Idėjų „generatorė“ yra močiutė, o man labai malonu užsakyti nakvynę, nuvežti į žirgyną švęsti gimtadienio ar nupirkti bilietus į konkūrų varžybas. Vyresniąsias gimtadienio dieną kvietėme į kavinę, tad visas dėmesys buvo tik joms vienoms. Ir pakalbėjome, kaip suaugę žmonės, ir papasakojom, kaip jos atėjo į šį pasaulį, kokių džiugių emocijų jų gimimas suteikė seneliams. Taip pat ir visas didžiąsias šventes stengiamės švęsti kartu.
  • Kokias vertybes diegėte savo dukroms ir kokias – anūkams?
  • Gyvenimo vertybes tiek vaikai, tiek anūkai sugeria iš artimiausios aplinkos, iš tėvų ir senelių gyvenimo būdo, iš to, ką mato, kaip elgiamasi. Gali kiek nori šnekėti apie sąžiningumą, pagarbą vienas kitam, bet jeigu mato priešingą pavyzdį –  tai, kaip žirniai į sieną. Savo mėgstamą posakį: būkim biedni, bet teisingi kartodavau dukroms, bet dabar jį perfrazuočiau: „nebūkim gobšūs bet kokia kaina, o būkim teisingi ir sąžiningi“.  Anūkėms teko filosofiškai aiškinti, kas yra sąžinė. Ir dukroms, ir anūkams sakau, kad daug problemų pridaro išsisukinėjimas ir melas – jis, kaip nuo kalno mesta sniego gniūžtė, pakalnėj virsta į didžiulį sniego kamuolį.
  • Pakalbėkime apie vaikų auklėjimą. Beržinė košė jūsų šeimoje buvo priimtinas dalykas? Kokie buvo auklėjimo metodai?
  • Manau, kad efektyviausias auklėjimas yra asmeninis pavyzdys. Žinoma, nesame šventi ir kartais pridarome nederamų dalykų, bet, pasikartosiu, gyvenimo vertybes vaikai sugeria iš artimiausios aplinkos. Šeimos narių vienybė, palaikymas ir susiklausymas padeda įveikti pasitaikančias negandas. Tėvai turi būti atidūs ir žinoti, su kuo bendrauja ir laiką leidžia jų vaikai. Mokyti vaikus būti savarankiškais ir atsakyti už savo poelgius. Beržinė košė mūsų šeimoje nepriimtina. Su vaiku reikia kalbėtis, nustatyti leistino elgesio ribas ir pataisyti netinkamą jo elgesį. Visada sakau, kad už negerus poelgius reikia atsakyti.
  • Dukroms bausmė buvo neleisti kur nors išeiti, namų areštas. Jaunėlė ir dabar dar prisimena, kaip mama su vyresniąja seserimi išvyko į Baltijos kelią, o ji  buvo nubausta, privalėjo likti namuose ir žiūrėti, kaip tėtis skuta bulves.
  • Ar augindamas ir auklėdamas dukras pagalvojote, kad tai, ką matys jūsų šeimoje jos išsineš į savąsias ir pritaikys auginant anūkus?
  • Negalėčiau tiesiai šviesiai atsakyti. Kai tavo paties vaikai dar maži, apie anūkus negalvoji, tiesiog nori, kad tavo vaikai užaugtų dorais žmonėmis. Nors dabar, dalyvaudamas (nors ir per daug nesikišdamas) dukrų gyvenime matau, kad daug auklėjimo metodų jos perėmė iš mūsų.  Jos atsakingos už savo vaikus ir daro taip, kaip joms atrodo geriausia.
  • Kokios didžiausios atsakomybės būnant tėčiu ir kokios – seneliu?
  • Didžiausia atsakomybė būnant tėčiu yra dorai išauklėti savo vaikus, neprarasti su jais ryšio ir pagarbos nei sunkiame paauglystės periode, nei vėliau. Esi atsakingas už savo vaikų ugdymą, jų ateitį.
  •  Būnant seneliu,  tiesiog, reikia būti seneliu – ir lepinančiu, ir mokančiu paprastų dalykų, ir paguodžiančiu, ir padedančiu susigaudyti įvairiose gyvenimo situacijose. 
  • Jūsų profesija – policijos pareigūnas, tad tikėtina, kad gyvenime esate matęs ne vien laimingus vaikus? Kaip reaguodavot ir kokias mintis bei emocijas keldavo skriaudžiamų vaikų istorijos?
  • Esu baigęs Kūno kultūros institutą, keletą metų dirbau vidurinėje mokykloje fizinio lavinimo mokytoju. Vėliau gyvenimas atvedė į policiją – dirbau nepilnamečių reikalų inspektoriumi, policijos komisariato viršininku. Teko nuolat susidurti su nusikalsti linkusiais, turinčiais žalingų įpročių  vaikais, jų šeimomis. Kiekvienas atvejis buvo savitas. Anksčiau buvo daug mažesnė socialinė atskirtis, vaikams nereikėdavo taip nuožmiai kovoti už bendraamžių pripažinimą, kitaip sakant, vietą po saule. Skaudžiausia būdavo tėvų abejingumas, nesusikalbėjimas su vaikais ir visko paleidimas savieigai.
  • Ar galite palyginti vaikų auklėjimą anksčiau ir dabar?
  • Žiūrint filosofiškai, vaikų auklėjimas iš esmės neturėtų labai skirtis, tačiau pasikeitė mūsų pačių, mūsų  šeimų požiūris į daugelį dalykų, kertinės vertybės pasislinko į šoną. Sumaterialėjome. Skubame. Kovojame bet kokia kaina už geresnį postą, brangesnį automobilį, komfortiškesnę savo asmeninę erdvę.  Pakito ir požiūris į šeimą. Manau, kad vaikams turi būti diegiama, kad jie turi ne tik savo teises, bet ir pareigas. Ir privalo tas pareigas vykdyti.
  • Ko palinkėtumėte seneliams, tėčiams ir vaikams?
  • Visiems – sveikatos. Seneliams – džiaugtis anūkais, tiesiog, būti kartu su jais. Tėčiams – tarp gausybės darbų visada surasti laiko savo vaikams. Vaikams – žingeidumo, gerų emocijų, sėkmės moksle ir tėvų bei senelių meilės.

Kitokia tėvystė: su vaikais – į reabilitacijos centrą gydytis nuo priklausomybių ir kurti naują gyvenimą

Marijampolietis Karolis Grinius sako dabar gyvenantis tarsi antrąjį, visai kitokį gyvenimą, kupiną meilės, tėviškų rūpesčių, vilties ir tikėjimo. Nuo vaikystės nemylėtas, nuo ankstyvos paauglystės turėjęs rimtų priklausomybių, dabar 27-erių Karolis reabilitacijos centre gydosi žaizdas ir mokosi gyventi kitaip. Jis yra išskirtinis reabilitacijos bendruomenės „Alfa Centras“ globotinis, nes vienintelis centre gyvena su dviem vaikais. Karolis sako norėjęs iš pagrindų pakeisti savo išblaškytą, pilną paklydimų gyvenimą, tapti ne tik laisvu nuo priklausomybių žmogumi, bet ir atsakingu tėvu savo vaikams. Sakosi davęs sau paskutinį šansą pakilti.

–Kaip atsitiko, kad atsidūrėte reabilitacijos centre, kiek laiko jame esate?

–Centre esu daugiau kaip metai, turėčiau čia būti dar mažiausiai pusę metų, kol baigsiu reabilitacijos programą. Kaip atsidūriau? Sesuo paskatino. Klausė ar noriu keistis ir nurodė šitą centrą. Buvau pasiekęs „dugną“, prie to privedė mano paties pasirinktas netinkamas gyvenimo būdas. Turėjau ne vieną priklausomybę: nuo alkoholio, nuo narkotikų, nuo azartinių lošimų. Anksčiau sau neįvardijau, kad tai priklausomybės, bet dabar suprantu, kad daug nuo ko buvau priklausomas. Narkotikus pradėjau vartoti dar ankstyvoje paauglystėje, nuo trylikos metų. Mokyklos nuolat nelankiau. Ilgą laiką gyvenau ne Lietuvoje. Nuo aštuoniolikos metu dirbau užsienyje fabrikuose, sandėliuose. Mano gyvenimo būdas buvo netvarkingas. Vieni praradimai.

–Kada sukūrėte šeimą?

–Man buvo 23-eji metai. Norvegijoje suradau antrąją pusę. Iš pradžių, kaip dažnai būna, viskas buvo puiku, o paskui prasidėjo nuosmukis. Gilus vartojimas ir praradimai.

–Kaip atsitiko, kad reabilitacijos centre apsigyvenote su dviem savo vaikais? Koks jų amžius?

– Mergaitei tuoj bus ketveri metukai birželį, o berniukui rugpjūtį treji. Iš pradžių į centrą atvažiavau vienas, o paskui pasiėmiau ir vaikus, nes jų mama vartoja svaigalus, gyvena užsienyje ir vaikų neaugina. Mano vaikai kurį laiką gyveno Lietuvoje su aukle, bet ir ji buvo aptikta neblaivi. Visos aplinkybės susiklostė taip, kad aš nusprendžiau pagaliau pakeisti savo gyvenimą ir pasielgti taip, kaip visada norėjau – pats auginti savo vaikus. Man centre sudarė galimybes pasiimti vaikus ir su jais apsigyventi. Labai tuo džiaugiuosi.

–Papasakokite plačiau, kodėl jums buvo svarbu pasiimti vaikus? Dėl to, kad jie liko be priežiūros?

–Žinoma ir dėl to, bet ir todėl, kad aš norėjau jiems būti tėčiu. Aš anksčiau bėgdavau nuo tėviškų rūpesčių ir pareigų. Kol vaikai gyveno su mama, mano tėviška meilė tarsi buvo priblėsusi, man buvo baisu imtis tėviškų pareigų. Kai susiklostė tokios aplinkybės, mama vaikų nebepasiėmė auginti, kai man pranešė apie situaciją ir pasakė, kad galėčiau vaikus pasiimti į centrą, nei minutės neabejojau. Tiesiog įvyko tas stebuklas, kurio aš laukiau.

–Įvyko stebuklas, kurio laukėte?

–Tai buvo proga pasiimti vaikus ir būti jiems tėčiu tikrąją to žodžio prasme.

–Ar vaikų mama domisi vaikais?

–Nežinau kur tiksliai yra vaikų mama. Atrodo kažkur Suomijoje gyvena, uošviai sakė. Ar ji domisi vaikais? Per visą šį laiką, kol gyvename centre, du kartus paskambino per darbuotojus. Tai nežinau ar galima sakyti, kad ji domisi.

 

–Koks dabar yra jūsų gyvenimas centre su vaikais? Kaip jis atrodo?

–Kai tik atvažiavau į centrą, tai man atrodė viskas nesąmonė, kodėl čia viskas taip, turėjau mąstymą iš senojo gyvenimo. Atsineštą supratimą sunku buvo pakeisti. Šiandien mano vertybės yra kitos. Atsikeliu ryte ir sugebu džiaugtis gyvenimu. Anksčiau džiaugdavausi materialiais dalykais, o dabar džiaugiuosi, kad saulė šviečia, rasa ant žolės. Džiaugiuosi kiekviena akimirka. Vaikams sakau: „myliu“, pabučiuoju. Gyvenu prasmingai.

–Ar reabilitacijos centre yra tinkamos sąlygos gyventi vaikams?

–Taip. Yra visos sąlygos. Didelis kiemas, žaidimų aikštelė, pieva, sporto salė. Turime savo atskirą kambarį, suremontuotą, įrengtą. Vaikams čia nieko netrūksta. Aš esu labai patenkintas centru ir viskuo, kas čia yra. Ko savo šeimoje negavau, tą turiu čia. Džiaugiuosi galimybe čia būti.

–Ko jūs negavote savo tėvų šeimoje?

–Meilės. Tėvas irgi turėjo priklausomybių. Mano santykis su motina buvo labai komplikuotas. Man visada trūkdavo motinos meilės, visada būdavau atstumtas. Gal dėl to mano gyvenimas taip susiklostė, gal tai pasekmės? Nuoskaudos. Dabar reikia gydytis žaizdas. Stengiuosi žiūrėti pozityviai, ką pats galėčiau kitaip daryti, ką galėčiau savo vaikams perduoti, kad nedaryčiau tų pačių klaidų, kurias darė mano tėvai. Kiekvieną dieną mokausi. Jei anksčiau savo pyktį išliedavau ant žmonių, tai dabar mokausi sakyti „myliu“. Kiekvienoje akimirkoje randu didelio džiaugsmo, džiaugiuosi, kad keičiasi mano mąstymas. Mano gyvenimas iki centro buvo baisus. Aš pats sau dabar daviau paskutinį šansą pasikeiti. Aš pasirinkau naują gyvenimą ir esu laimingas gyvendamas kitaip, džiaugiuosi galėdamas mylėti vaikus, su jais gyventi. Kiekvieną vakarą su džiaugsmu einu miegoti. Vaikai apsikabina, sako: „myliu tave, tėti...“. Mano ryšys su vaikais tapo stiprus.

–Kaip jūs įsivaizduojate savo gyvenimą po reabilitacijos centro?

–Po reabilitacijos? Pagalvoju ir apie mokslus, galbūt kokios profesijos pasimokyti. Aš dar nuo vaikystės svajojau dirbti kartu komandoje su draugais, su bendraminčiais. Man šis centras tapo artimas, jo darbuotojai artimi. Prie šito reabilitacijos centro yra daug visokių veiklų. Būtų gera, jei atsirastų man vieta, galėčiau dirbti su bendraminčiais, prisidėti prie kitų žmonių gerovės. Nenoriu skirtis su šia aplinka su šiais žmonėmis.

– Šis rebilitacijos centras yra krikščionišksis. Jūs atradote tikėjimą į Dievą?

–Taip. Būdamas centre aš atradau Dievą, sustiprėjo mano tikėjimas. Atsirado asmeninis ryšys su Dievu. Anksčiau man tai buvo neįdomu, bažnyčiose lankytis man buvo neįdomu. Dabar džiaugiuosi, kai važiuojame į bažnyčią. Prieš eidamas miegoti su vaikais pasimeldžiu. Vaikai jau irgi moka pasimelsti Dievui. Skatinu juos tai daryti. Dabar aš turiu naują gyvenimą ir gražią viltį. Turiu nuostabią viltį.

–Ar galiu straipsnyje minėti jūsų tikrąjį vardą ir pavardę?

–Taip. Anksčiau aš savo tapatybę buvau linkęs slėpti. Ir savo senąjį gyvenimą aš noriu užmiršti. Tačiau jei kam nors bus naudinga mano istoriją paskaityti, tai tegul, džiaugsiuosi, jei galėsiu padėti.

 

Marijampolėje veikiančios reabilitacijos bendruomenės „Alfa Centras“ darbuotojas Tomas Remeika sako, kad Karolio atvejis yra išskirtinis. Ši situacija netgi centro darbuotojams buvo postūmis keisti mąstymą.

–Karolio atvejis – eksperimentinis. Tai pirmas kartas centre, kai tėtis pasiima vaikus su savimi gyventi. Aš esu jautrus tiems dalykams. Man sunku žodžiais nusakyti, kaip Karolis rūpinosi, kad vaikams būtų gerai centre. Pats prisidėjo prie kambario remonto. Tas kambarys, kuriame dabar jis gyvena su vaikais, anksčiau buvo netgi be lango. Karolis dėjo dideles pastangas, kad langai atsirastų, pats remontavo. Reikėjo tai pamatyti. Ašaros visiems riedėjo. Susitikimas tėčio su vaikais, apsigyvenimas, bendravimas labai pakeitė ir mūsų darbuotojų požiūrį į tai, ką mes darome. Tai daugiau, nei priklausomų žmonių reabilitacijos centras. Šie žmomės – ne tik priklausomi, paslydę žmomės, jų širdys minkštos ir mylinčios. Eksperimentas tikrai pasiteisino su kaupu.

Mindaugą dešimtys vaikų yra pavadinę tėčiu

Šiauliečiui  Mindaugui Bražui tėvo diena – ypatinga, nes tėčiu jį yra pavadinę dešimtys vaikų. Mindaugas  labai didžiuojasi savo profesija. Nors ji nėra reta, bet vyrą, dirbantį lopšelio - darželio auklėtoju Lietuvoje galima sutikti itin retai. O Mindaugas šiam darbui atidavė jau beveik dešimtmetį ir tuo labai didžiuojasi. Savo auklėtoju didžiuojasi ir ikimokyklinukai, o jų tėvai Mindaugą vadina lopšelio - darželio talismanu.

Apie darželio auklėtojo darbą  pokalbį Mindaugas pradeda nuo linksmiausių akimirkų prisiminimų.

,,Kai dirbu darželio grupėje dažnai mane vaikai pavadina tėčiu, ypač tada, kai pas mane į grupę ateina pirmomis dienomis. Man tai labai patinka, nes jaučiu, kad vaikas manimi pasitiki, kad darželinukas jaučiasi, kaip namie“, –  apie darbą darželyje kalba Mindaugas.

Mindaugas sako, kad vėliau visi susitaria, kaip kreipsis į auklėtoją. Visiems priimtinas kreipinys vardu.

Tėviškų rūpesčių tenka imtis, kai darželinukui to labai reikia

,,Nors darželyje susitariam, kad visi mane vadins vardu, kartais tenka pajusti, kaip vaikui tiesiog trūksta tėčio ir mažylis ilgisi vyriškos nuomonės, tėviško dėmesio. Prieš kelerius metus grupėje turėjau auklėtinę, kuri augo tik su močiute ir mama, tai mergaitė darželyje stengėsi kompensuoti tėviško dėmesio trūkumą  prie manęs būdavo tiesiog ,,prilipusi“. Ir dabar, kai buvusi auklėtinė jau paauglė, šis ryšys išlikęs, ji labai apsidžiaugia, kai susitinkam gatvėje, matau, kaip ji nori pasikalbėti“, – sako Mindaugas.

Dažnai darželinukų berniukų mamos, sužinojusios, kad darželio grupėje auklėtoju dirba vyras, labai apsidžiaugia ir tiesiai pasako, kad vyriško žodžio ir auklėjimo jų berniukams labai reikia. Tačiau, anot Mindaugo, daugiau dėmesio nori auklėtinės mergaitės. ,,Berniukai, kaip tikri vyrai, kreipiasi pagalbos, kai sulūžta žaislas ar nesiseka kokia užduotis. O mergaitės dažniau atbėga pasidalinti emocijomis, pasidžiaugti ar nusiraminti“, – apie bendravimą su auklėtiniais kalba Mindaugas.

Kelias į darbą darželyje – likimo dovana

Mindaugo šeimoje nebuvo pedagogų, tai jis nuo vaikystės svajojo būti kaip tėtis – vairuotoju. Bet vaikiškos svajonės kiek prisimiršo ir Mindaugas pasirinko muzikos pedagogiką. ,,Nuo čia ir prasideda mano gyvenimo sėkmė. Muzika man padovanojo puikią žmoną, be kurios aš nebeįsivaizduoju nei dienos savo gyvenimo. Jeigu skaičiuotume nuo pirmos pažinties dienos, kai susitikome studijuodami, tai mes su Armida kartu esame jau beveik 20 metų. Vėliau, baigusi mokslus, žmona dirbo lopšelyje - darželyje muzikos vadove. Aš jai vis ateidavau padėti  – smagu buvo vaikų šventėms geresnį apšvietimą padaryti, puikiau įgarsinti, pačiam pagroti. Taip nejučia vaikų lopšelyje - darželyje tapau savas. Kartą direktorė pasiūlė pabandyti padirbėti auklėtoju. Tai buvo maždaug prieš 8-9 metus. Nuo to laiko aš neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi be savo darželinukų. Ilgesniam laikui iš darželio buvau išėjęs tik tada, kai gimė savi vaikai – dvynukės dukros.

Mindaugas – ypatingas tėtis

Kai Armidai ir Mindaugui gimė dvynukės, tėtis kartu su mama išėjo vaikų auginimo atostogų. ,,Teko daug išbandymų. Pasirodo, darželyje su dvidešimt auklėtinių lengviau, nei su dviem namuose. Tačiau vargai jau pasimiršo, dvynukės dabar jau penkiametės ir  liko tik džiaugsmai, augantys kartu su dvynukėmis ir ,,pagranduke“, kuri greit švęs antrąjį gimtadienį. Taigi, esu daugiavaikis tėtis iš tikrųjų. Galima sakyti, darželinukai mane išmokė būti geru tėčiu, o aš tą meilę ir visas savo žinias atiduodu atgal, tiek savo trims dukrelėms, tiek darželio auklėtiniams, kurių kasmet grupėje turiu po 20. Mano auklėtiniai buvo ir vyresni vaikai, ir maži, atėję iš lopšelio. Taigi, sunkiai besuskaičiuoju, kiek vaikų esu užauginęs per tuos 8 metus, kiek dirbu darželyje. Visi mano vaikai, ir auklėtiniai, ir savi, yra pasaka, kurią man seka gyvenimas, graži pasaka, kur visi laimingi, kur daug spalvų, muzikos garsų ir draugiškumo“, – sako Mindaugas.

,,Mindaugas – nuostabus tėtis ir gyvenimo draugas. Mes, aš ir trys mūsų dukrelės, visada didžiuojamės Mindaugu, jis visada yra užuovėja ir atrama gyvenime, ir kai rūpesčių yra, ir kai dalijamės džiaugsmais. Mindaugas yra ir puikus lopšelio – darželio auklėtojas, jo pašaukimas – muzika ir darbas su darželinukais, o tai puikiai dera“, – sako Mindaugo žmona Armida.

Mindaugą vadina darželio talismanu

Iš darželinukų mamų teko girdėti, kad norinčių pakliūti į darželį, kur dirba Mindaugas yra daugiau, nei darželis gali priimti. Apie lopšelio – darželio auklėtoją vyrą daug gerų žodžių pasako buvusių darželinukų mamos, taigi, darželio reklama sklinda po visą miestą. Mindaugas ne tik dirba darželio grupėje auklėtoju, bet yra ir puikus muzikantas, kuris muzikos garsų auklėtiniams negaili. Mindaugo planuose – ne vienas projektas, kuriame  daug muzikos. ,,Esu muzikantas, be to darželyje yra savos taisyklės, vaikai žino, kad lopšelis - darželis, tai ta vieta, kur ne tik valgoma, pamiegama, bet ir mokomasi. Visi mano projektai, visos pamokėlės, planai ir darbai sekasi puikiai. Auklėtinių tėveliai kartais mane pavadina darželio talismanu. Gal taip ir yra, nes labai myliu savo darbą, komandą, su kuria dirbu, kolektyvą, kurio narė yra ir mano žmona. Kai ji į darbą grįš paauginusi mažąją dukrelę, kartu kibsime į darbus ir gyvenimo pasaka tęsis. Gal ir simboliška, kad dirbu darželyje, kuris vadinasi ,,Pasaka“, – sako Mindaugas.

Apie vyrų vaidmenį vaikų auklėjime

Mindaugas  bando prisiminti, kiek muzikos pedagogikos studijų kurso draugų planavo dirbti darželiuose, sako, kad tokių planų iš vyrukų studentų tikrai girdėjęs, keli kurso draugai bandė dirbti darželiuose, bet šiuo metu daugiau kolegų vyrų darželio auklėtojas Mindaugas nežino. ,,Būtų įdomu sužinoti, kiek vyrų šalyje dirba lopšelio - darželio auklėtojais. Nemanau, kad esu originalus ar kuom išskirtinis, nes esu įsitikinęs, kad vaikų ugdymo ikimokyklinėse įstaigose, auklėjime vyrų privalo būti ir ne vienas, ir ne du. Tėviškos meilės, ne paslaptis, vaikams gali ir pritrūkti, nes tėčiai daug dirba, gal dažniau, nei mamos važinėja į komandiruotes. O ir įstaigose, kur dirbama su vaikais, pažiūrėkite, kiek vyrų. Gydymo įstaigose dauguma moterys, lopšeliuose – praktiškai vien moterys, darželinukus auklėja moterys, pradinukus – irgi. Tik vyresnėse klasėse ir būreliuose jau daugiau pedagogais dirbančių vyrų. Labai gerbiu koleges moteris, bet, norint ugdyti visavertę asmenybę reikia, kad pedagogų vyrų ir moterų būtų po lygiai, na bent jau aš taip įsivaizduoju vaikų ugdymo ir švietimo sistemą. Žinoma, šį darbą reikia dirbti, kai širdis šaukia, kai jauti turįs tam talentą, nes kiekvienas vaikas yra asmenybė, kurios individualumą gali pamatyti tik širdimi. Tiesa, kad dirbti vaikų darželyje yra sunku, gal vyrus tai ir gąsdina, bet aš esu pavyzdys, kad mylint savo darbą galima daug nuveikti“, – sako Mindaugas.

Mindaugas mano, kad auginti vaikus – yra didelis džiaugsmas ir prasmė. ,,Dirbant su vaikais grįžtamasis ryšys suteikia daugiausia džiaugsmo. Ir tai, ką gauni, suteikia gyvenimo pilnatvės jausmą“, – apie savo profesiją kalba Mindaugas.

Linkėjimais Tėvo dienai Mindaugas dalijasi su visais

,,Tėtis visų gyvenime yra svarbus. Visus tėčius ir senelius reikia sveikinti ir padėkoti jiems už gerumą, už kantrybę, už išmintį. Aš, kaip daugiavaikis tėtis ir pedagogas, tikrai žinau, kiek reikia meilės ir darbo, kad vaikai augtų laimingi, taigi sveikinu visų savo, esamų ir buvusių auklėtinių tėčius ir senelius su puikia švente“, – linkėjimais dalijasi Mindaugas.

Pasaulyje minima Tarptautinė vaikų gynimo diena

Jau 70 metų vasara prasideda gražia ir labai reikšminga švente – Tarptautine vaikų gynimo diena. 1949 metais Tarptautinės moterų federacijos sesijoje buvo įteisinta Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena, o pirmą kartą ji paminėta 1950 metais. Tarptautinė vaikų gynimo diena – tai priminimas pasaulio visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises bei vaikų orumą ir vertingumą. Tai pagrindinė sąlyga kuriant ir formuojant humanišką, teisinę ir dvasiškai sveiką visuomenę. Tokioje visuomenėje vaikų balsas turi būti išgirstas ir į jį rimtai reaguojama.

                      „Vaikystė – pats gražiausias ir nerūpestingiausias, tarsi žmogaus gyvenimo pavasaris, teikiantis daug vilčių ir galimybių ugdyti vaiko gebėjimus, siekius, formuoti jo asmenybę, skatinti iniciatyvą, kūrybiškumą ir savarankiškumą“, - Valstybės vaiko teisių apsaugosi ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Pasak I. Skuodienės, vienas didžiausių norų – perduoti vaikams žinią, kad jie yra sukurti mylėti ir būti mylimi. Bet vien žodžių neužtenka. Reikia visos visuomenės susitelkimo. Didžiausias vaidmuo tenka vaikų tėvams.

                      „Matydami savo tėvus, vaikai formuojasi kaip asmenybės. Stebėdami kaip tėvai sprendžia problemas, kaip susitvardo (arba ne) emocijų sumaištyje, kaip moka pasidžiaugti vienas kito sėkme ar tiesiog šia akimirka, vaikai sužino, koks yra pasaulis, kaip jį priimti: su pagarba ar neapykanta, su baime ar pasitikėjimu, atlaidžiai ar kerštingai, smalsiai ar abejingai, nusižeminus ar oriai“, – pridūrė I. Skuodienė.

                      Pasak jos, Lietuvos vaikų teises ginantys vaiko teisių gynėjai kasdien gyvena birželio 1-osios ritmu ir dvasia. Jie bendrauja ir bendradarbiauja su vaikais, šeimomis, socialiniais partneriais, siekdami bendro tikslo – kad vaikai saugiai augtų šeimoje. Jie rūpinasi, kad būtų išgirstas vaikų balsas, siekia bendradarbiauti su kitomis institucijomis ir visa visuomene, kad būtų pasiektas svarbiausias tikslas – vaikų gerovė ir saugumas.

„Vaikų gynimo diena turi būti kasdien, ne tik birželio 1-ąją, nes vaikams įvairių pavojų, deja, kyla kasdien. Mūsų Tarnybos tikslas – užtikrinti prigimtines vaiko teises augti šeimoje, turėti abu tėvus, saugią vaikystę, asmeninį gyvenimą, būti apsaugotam nuo smurto, nepriežiūros, turėti teisę kreiptis pagalbos, pasidalinti savo sunkumais su kitais“, – sako I. Skuodienė.

                      1989 metais lapkričio 20 dieną Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimta „VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA“ yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis užtikrinamos visos vaiko teisės ir siekama, kad visi pasaulio vaikai turėtų laimingą vaikystę. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo pilnavertiškam fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. 1995 liepos 3 d. Lietuvai ratifikavus Vaiko teisių konvenciją ir įgyvendinant jos nuostatas, 1996 kovo 14 d. priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris kelis kartus buvo tobulintas, siekiant geriau užtikrinti vaiko teises.

                     

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija skelbia:

  • Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.
  • Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto kišimosi.
  • Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio.
  • Vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę; todėl ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas nepaisant sienų žodine: rašytine arba spausdinta forma, meno kūriniais arba kitais vaiko pasirinktais būdais.
  • Valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Tėvams arba, atitinkamais atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti vaiko interesai.
  • Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.
  • Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis ir siekia ją įgyvendinti.
  •  Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, laisvai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius.
  • Valstybės dalyvės gina vaiką nuo visų išnaudojimo formų, darančių kokią nors žalą jo gerovei.
  • Valstybės dalyvės gerbia vaiko teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę.

 

Daugiau galite rasti: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.19848

Saugoti vaikus nuo pavojų ir sunkumų – maldoje prašė Panevėžio vyskupijos kunigai ir tikinčiųjų bendruomenė

„Minime Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Popiežius ir pati bažnyčia atkreipia dėmesį  į mūsų mažuosius, jaunuosius, silpnuosius. Visi esame atsakingi už jų dabartį ir ateitį. Melskime Viešpatį Šventosios Dvasios šeimoms, bendruomenėms, kad jos visada su džiaugsmu priimtų, padėtų tvirtai į gyvenimą įsikibti mūsų jaunajai kartai ir saugotų nuo bet kokios prievartos, nuo bet kokio pavojaus, sunkenybių“, – prašydamas Dievo ir Šventosios Dvasios palaimos vaikams, Šv. Mišias pagrindinėje Panevėžio vyskupijos bažnyčioje – Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje – pradėjo kunigas Rimantas Kaunietis. 

Šiais metais Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (VTAS) kartu su Panevėžio vyskupu J.E. Linu Vodopjanovu ir vyskupijos kunigais Tarptautinę vaikų gynimo dieną kvietė paminėti maldoje. Šv. Mišios už vaikus, jų tėvus ir globėjus aukotos visose Panevėžio vyskupijos parapijų bažnyčiose.

„Vaikai – ne tik šeimos, jie valstybės ir visos tautos ateitis. Todėl visi suprantame, kad į ateitį reikia sudėti geriausia ką turime: meilę, rūpestį, šilumą, žinias ir kitas pačias didžiausias vertybes. Norėtųsi, kad Vaikų gynimo diena butų šventė, kai kalbame tik apie laimingą vaikystę. Kad nereiktų priminti vaikų teisių į saugią aplinką, vaikystę be patyčių, smurto ir kitų negerovių. Todėl Vaikų gynimo dienos proga norisi visiems palinkėti, kad mus suptų laimingi, saugūs ir išradingi vaikai. Ir ne tik šią, bet kiekvieną dieną“, – dėkodama dvasininkams už iniciatyvos palaikymą ir sveikindama vaikus bei jų tėvus, globėjus Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga, sakė Panevėžio apskrities VTAS vedėja Žaneta Ginaitė.

Vaiko teisių gynėjai į vyskupijos bažnyčias atėjo nešini spalvingais balionais, kuriais pradžiugino vaikus ir jų dienos proga papuošė šventoves. O sakydamas pamokslą kunigas Rimantas Kaunietis ir vaikų gyvenimą palygino su spalvotu balionu.

„Vaikų gynimo dieną gražiai simbolizuoja šie balionai. Jie tarsi vaikų svajonės, bet kaip lengva tą balionėlį susprogdinti... mažas ir neatsargus prisilietimas jį paverčia niekuo. Mes taip pat vaikų svajones, lūkesčius, jų atvirumą ir tyrumą galime labai lengvai pažeisti ir neretai padaromi nepataisomi dalykai vaiko gyvenime. Taigi šiandien šaukiamės Šventosios Dvasios, leisdami jai viešpatauti mūsų širdyse, mūsų namuose, mūsų šeimose, mūsų parapijose ir visame pasaulyje“, – sakė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kunigas Rimantas Kaunietis.

Tarptautinė vaikų gynimo diena – birželio 1-oji – tai priminimas visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises, užtikrinti vaikų teisę į laimingą vaikystę. Ši diena minima nuo 1950- ųjų.

Birželio 1-oji – diena, primenanti apie svarbą gerbti ir saugoti vaikus

Vasaros pradžią žymi graži ir spalvinga šventė – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Birželio 1-oji kasmet kiekvienam primena apie svarbą gerbti ir saugoti prigimtines vaikų teises ir orumą. Nepaisant to, vaiko teisių apsaugos specialistai kasdien susiduria su dideliu skaičiumi vaiko teisių pažeidimų, todėl apie tai kalbėti būtina nuolat.

„Šiandien, birželio 1-ąją, minėdami Tarptautinę vaikų gynimo dieną apie vaiko teises ir interesus bei būtinybę juos gerbti ir ginti kalbame garsiai, aiškiai, daug ir nepaisant netylančių diskusijų ir nemenkos nuomonių įvairovės, visgi vaiko, kaip savarankiško teisių turėtojo suvokimas ir priėmimas, yra tapęs natūraliu šiandieninėje visuomenėje. Šiame kontekste norisi trumpai prisiminti, jog taip buvo ne visada. Pradedant kalbėti apie vaiko teisių apsaugą, pirmiausia svarbu susitarti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus, kaip socialinę grupę, iš kitų visuomenės grupių, koks teisinis statusas jiems suteikiamas bei kodėl jų teisių ir interesų apsaugai skiriamas ypatingas dėmesys. Analizuojant vaiko sampratą reikia turėti omenyje, jog pats terminas „vaikystė“ yra sociologijos kategorija ir šis mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Indrė Kryžiūtė.

„Vaikystės“ samprata yra pakankamai jauna, jos užuomazgos atsirado XVI-XVII a. aukščiausiuose socialiniuose sluoksniuose, kuriuose buvo vystoma iki pat XX a., kuomet galiausiai sulaukė visuotinio pripažinimo. Kaip socialinis institutas, vaikystė vystosi ir keičiasi kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra.

Pirmasis kriterijus apibrėžiant vaikystę yra jos turinys. Turinys apibūdina vaikystę kaip ypatingą žmogaus gyvenimo laikotarpį, kurio metu dominuoja specifinės savybės ir bruožai, skiriantys vaiką nuo suaugusiojo. Vaikai dėl savo fizinio, emocinio, protinio nesubrendimo yra nepajėgūs patys bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmogaus teisių, todėl remiantis visuomenės solidarumu, humanizmu ir socialinio stabilumo, kaip visų teisių saugumo garanto, poreikiu, visos teisės vaikui suteikiamos „avansu“, iki jis taps pilnametis. Vaikų, kaip ypatingos socialinės grupės, išskyrimas iš kitų socialinių grupių yra teisėtas ir būtinas šiuolaikinėje teisinėje valstybėje.    

Antrasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose nustatant žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtinant, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Tarptautiniu lygiu pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, formaliai atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, buvo įtvirtinti tik 1989 metais priimtoje Vaiko teisių konvencijoje, kuri nustatė, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-os metų.

Šis tarptautinis dokumentas taip pat įtvirtino civilines, ekonomines, socialines, kultūrines ir kitokio pobūdžio vaiko teises, kurias valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti ir garantuoti kiekvienam vaikui. Vaikams, nuo konvencijos priėmimo, pripažįstama ne tik reikalinga apsauga, bet vaikai taip pat turi savo asmenines teises, kurias, priklausomai nuo amžiaus, gali įgyvendinti savarankiškai arba padedami tėvų, globėjų (rūpintojų) ar įtėvių, o tėvų pareigos dabar įvardijamos ne vaiko teisių įgyvendinimo, o jų įgyvendinimo užtikrinimo prasme.

Pasak I. Kryžiūtės, vaikystė – pats tyriausias, nerūpestingiausias periodas, teikiantis daug vilčių ir galimybių ugdyti vaiko gebėjimus, siekius, formuoti jo asmenybę, skatinti iniciatyvą, kūrybiškumą ir savarankiškumą. Kaip rodo tyrimai, pagrindiniai žmogaus asmenybės charakterio bruožai formuojasi vaikystėje, taigi ypatingai svarbu, kokiomis vertybėmis vadovaudamiesi tėvai ir visuomenė augina vaiką.

Vaikas, kuris auga jausdamas nuoširdžią pagarbą jam, kaip asmenybei, į kurio nuomonę įsiklausoma, kuris žino savo teises ir nuo mažens yra mokomas gerbti kito žmogaus teises tampa suaugusiuoju, pasirengusiu ir gebančiu savarankiškai veikti teisinėje, pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms principais besivadovaujančioje visuomenėje.

„Norisi pažymėti, jog siekiant vaiką užauginti sąmoninga, harmoninga, savarankiška, stipria ir gebančia atsakingai savo teisėmis naudotis ir jas ginti asmenybe, ne menkesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ir vaiko pareigoms, iš kurių viena svarbesnių – pareiga gerbti kito žmogaus – mamos, tėčio, brolio, sesers, draugo ar savo mokytojo – teises. Sulaukus pilnametystės vaiko privilegijuota teisė perauga į normalią civilizuotą teisę – teisių ir pareigų vienovę, todėl mes, suaugusieji, turime pasistengti, kad 18-os metų sulaukęs vaikas būtų deramai pasirengęs šiam svarbiam virsmui“, – teigia I. Kryžiūtė.

Lietuvai 1995 metais ratifikavus Vaiko teisių konvenciją iš esmės pakito vaiko teisinis statusas ir mūsų šalyje – prasidėjimo perėjimo nuo vaiko kaip apsaugos ir globos objekto, suvokimo link vaiko, kaip veikėjo, suvokimo.

Sekantis svarbus žingsnis praktiškai ginant vaiką, kaip savarankišką teisių turėtoją, buvo žengtas Lietuvai 1996 metais priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Šiame įstatyme įtvirtintos pagrindinės vaiko teisės ir laisvės, kurios turi būti saugomos ir ginamos visais civilinių teisių gynimo būdais, be to, ant šio įstatymo pamato buvo pradėta kurti vaiko teisių apsaugos sistema, paremta vaiko interesų viršenybės principu. 

Teisės normos, Lietuvoje galutinai pakeitusios požiūrį į vaiką, buvo įtvirtintos 2001 metais įsigaliojus Civiliniam kodeksui, kuris taip pat nustatė vaiko teises ir pareigas, jų vykdymą užtikrinančius subjektus, paties vaiko dalyvavimą įgyvendinant jo teises. Nuo šiol vaikui garantuojama teisė būti išklausytam, be to, vaikui, sulaukusiam 14-os metų, garantuojama teisė pačiam kreiptis į teismą, jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, visada, nepriklausomai nuo amžiaus, jis gali kreiptis į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją.

„Kaip matyti, vaiko teisių institutas Lietuvoje dar pakankamai jaunas, nuo minėtos Vaiko teisių apsaugos konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje praėjo tik 25 metai. Nors per šį laikotarpį pasiekėme daug, visgi susiklostę tam tikri šeimos papročiai ir tradicijos, įsigalėjusi inercija lemia, kad dalies visuomenės nuostata, jog vaikas negali ir neturi turėti daugiau teisių nei jo tėvai ar tas iš tėvų, su kuriuo jis gyvena, nėra pakitusi, todėl kalbėti šia tema, nuolat atkreipti visuomenės dėmesį į būtinybę gerbti bei ginti vaikų teises ir teisėtus interesus, ugdyti visuomenės nepakantumą vaiko teisių pažeidimams šiandien vis dar labai aktualu“, – pasakoja vedėja I. Kryžiūtė.

Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena – buvo įteisinta Tarptautinės moterų federacijos sesijoje 1949 metais, o pirmą kartą ši šventė paminėta 1950 metais.

 

Teisė į saugią aplinką – viena svarbiausių, tačiau dažniausiai pažeidžiamų vaiko teisių

Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Minėdama šią dieną, Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) bendruomenė primena pagrindines Vaiko teisių konvencijoje minimas, tačiau kartais primirštamas vaiko teises. Mūsų visuomenėje dažnai labai siaurai suprantamos vaiko teisės, girdime sakant „vaikai žino savo teises, bet užmiršta pareigas“. Visgi, vaiko teisių specialistai yra už tai, kad vaikai žinotų savo teises, o daugiausiai dėmesio specialistai skiria vaiko teisei į saugią aplinką, mat ši teisė – dažniausiai pažeidžiama.

„Tenka pastebėti, jog ne visiems vaikus auginantiems tėvams pavyksta užtikrinti saugią aplinką savo atžaloms ir tam vieno bei visiems atvejams tinkamo paaiškinimo nėra – įtaką gali daryti skirtingi veiksniai. Kartais tai – tam tikrų įgūdžių stoka, kartais – ekonominiai veiksniai, kartais – psichinės sveikatos būklių paūmėjimai, dėl kurių nebepavyksta pasirūpinti vaikais, tačiau dažniausia priežastis išlieka tėvų alkoholio vartojimas, neretai peraugęs ir į priklausomybės ligas“, – priežastis, dėl kurių aplinka vaikui gali būti nesaugi, pristatė Tauragės apskrities VTAS vedėja Birutė Sragauskienė.

VTAS vedėja teigia, jog alkoholio vartojimas išties didelė kliūtis vaikų auginimo procese. „Nors kiekviena situacija individuali ir specialistų vertinama atskirai, vienas faktas yra nenuginčijamas – neblaivaus ir blaivaus asmens galimybės pasirūpinti vaiku ir patenkinti jo poreikius gerokai skiriasi. Turime ir tokių atvejų, kada alkoholio vartojimas nesibaigia ties vienu ištuštėjusiu buteliu – jis tęsiasi diena iš dienos. Tokiais atvejais svarbu suteikti pagalbą ne tik vaikui, tačiau ir jo tėvams. Žinoma, svarbų vaidmenį užima ir paties vaiko amžius, branda bei kiti veiksniai, nuo kurių priklauso vaiko gebėjimas pasirūpinti savimi“, – teigė B. Sragauskienė.

„Informacija apie vaikui nesaugią ar net pavojingą aplinką mus pasiekia, kai susiklosčiusiai situacijai neabejingi asmenys kreipiasi į policiją arba tiesiogiai į mus, tam, kad įvertintume visą situaciją, vaikui suteiktume reikalingą pagalbą, esant poreikiui – surastume galinčius laikinai juo pasirūpinti ir suteikti saugią aplinką asmenis, priimtume kitus reikalingus sprendimus“, – apie pagalbą vaikui, jam esant nesaugioje aplinkoje, pasakojo vedėja.

Teisę į saugią aplinką suponuoja gausybė kitų vaiko teisių bei elementų. Aplinką vaikui saugia specialistai laiko tada, kai aplinkoje, kurioje yra vaikas, nekyla pavojus jo gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai dėl nepriežiūros, smurto ar kitų socialinės rizikos veiksnių.

Ne mažiau svarbios ir kitos prigimtinės vaiko teisės, pavyzdžiui, teisė į vardą ir pilietybę, teisė gauti išsilavinimą, teisė gyventi visavertį gyvenimą, teisė turėti savo nuomonę ir ją reikšti, teisė turėti saviraiškos laisvę, poilsį ir laisvalaikį, teisė žinoti savo tėvus ir bendrauti su jais, teisė būti apgintam nuo bet kokio pobūdžio smurto, teisė į saugią ir sveiką aplinką, teisė turėti asmeninį gyvenimą ir laisvę, teisė vartoti gimtąją kalbą, mokytis, būti išklausytam ir išgirstam, kai vaikui sunku, kai nesiseka, kai patiria smurtą.

Vaiko teisių specialistai skatina nenumoti ranka į šiais laikais institucijų ginamas vaiko teises ir kviečia visuomenę nelikti abejingais, jei pažeidžiamos vaiko teisės. Svarbu suvokti, jog vaiko teisių įgyvendinimas ir užtikrinimas – mūsų visų, suaugusiųjų, pareiga.

Ankstesnis 1 2 3 ... 112 Sekantis
X