Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

Naujienos

Psichologė pataria, kaip užauginti atsakingą vaiką skirtingais jo raidos etapais

„Leisdami vaikui daryti užduotis pagal gebėjimus, jo asmeninį tempą, skatinsime jį didžiuotis savo pasiekimais, stiprės jo atsakomybės jausmas“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė. Psichologė atkreipia tėvų dėmesį, kad lavinant vaiko atsakomybės jausmą, ne pro šalį įsivertinti ir save pačius: kaip mes elgiamės, ir ar visada savo atžalai esame gerasis pavyzdys. Su Tarnybos psichologe kalbamės apie tai, kokie yra vaiko atsakomybės ugdymo principai bei kaip atsakingą atžalą norintiems užauginti tėvams elgtis skirtingais vaiko raidos etapais.

- Žodis „atsakomybė“ apibrėžiamas kaip reikalingumas, būtinumas atsakyti, atsiskaityti. Mokslininkai gi sako, kad atsakingumas yra sudedamoji žmogaus sąmoningumo matavimo dalis. Kaip atsakingumą apibūdina psichologai, ir kodėl šią savybę taip svarbu ugdyti vaikuose?

- Sakyčiau, kad šis terminas pakankamai platus. Jis apima gebėjimą laikytis žodžio bei susitarimų, vykdyti savo įsipareigojimus, būti patikimu, būti prisidedančiu šeimos, bendruomenės ir visuomenės nariu. Trumpiau tariant, atsakingas žmogus geba priimti sprendimus, suvokia jų pasekmes ir supranta, kad yra atsakingas už savo elgesį.

Akcentuočiau, kad atsakomybė yra viena iš žmogaus vidinių stiprybių. Todėl vaikui atsakomybės suvokimas itin svarbus tam, kad susigaudytų savo jausmuose. Gebėjimas prisiimti atsakomybę suteikia jam drąsos bei pasitikėjimo savimi. 

Tenka patirti, kad tėvai tikisi, jog vaiko atsakingumas nuo mažens formuosis savaime, o užaugęs jis taps atsakingu žmogumi. Bet norint pasiekti šio tikslo, būtinas suaugusiųjų įsitraukimas, ugdanti ir tobulėti skatinanti aplinka, o sektinas pavyzdys – viena svarbiausių sąlygų.

- Išvardijote universalius atsakingo žmogaus elgesio bruožus, bet atsakingumas yra ganėtinai individualus bruožas. Pakomentuokite plačiau, kas jį formuoja ir kas keičia?

- Labiausiai vaiko elgesiui paveiki yra socialinė aplinka, o pokyčiai vyksta palaipsniui, per vaiko įgyjamas žinias, per patirtį. 

Visada sakau, kad vaikai geriausiai mokosi ne ausimis, bet akimis. Todėl siekdami vaiką išmokyti tam tikrų dalykų, pirmiausia turime rodyti asmeninį pavyzdį. Vaikas mokosi iš savo tėvų, stebi juos ir jų elgesį atspindi. Ne pro šalį įsivertinti save pačius: kaip mes elgiamės, ar visada savo atžalai esame gerasis pavyzdys? Pagalvokime, ar tikrai visada vykdome savo įsipareigojimus, neatidėliojame pažadų, darbą pabaigiame iki galo, nevėluojame ir pan.

Aktualus klausimas, ar laikomės paprasčiausių susitarimų su savo vaiku, ar, kartais, stokodami kantrybės, neatliekame darbų už jį? Leisdami vaikui daryti užduotis pagal gebėjimus, jo asmeninį tempą, skatinsime jį didžiuotis savo pasiekimais, stiprės jo atsakomybės jausmas.

Taip pat būtina vaikui akcentuoti jo pastangas bei pažangą: šiandien susitvarkei savo kambarį be atskiro paraginimo, puikiai padirbėjai, didžiuojuosi tavimi. Vaiko atliktų darbų pastebėjimas ir pastangų įvertinimas didina jo motyvaciją.

Be kita ko, neužmirškime, kad mokomasi ne tik iš teigiamų, bet ir neigiamų patirčių.  

- Užsiminėte, kad praktikoje tenka susidurti su klaidinga nuostata, kai tėvai savo veiksmus supranta kaip atsakingumo ugdymą. O gal tai tėra paklusnumo iš atžalos siekimas?

- Paprastas pavyzdys: mama prašo sūnų ar dukrą ką nors padaryti čia ir dabar. Vaikas nenori, turi tam priežasčių: gal ne iš karto užduotį atliks, gal dėl tam tikrų aplinkybių nenorės ar negalės ir pan. Tai tada mūsų reakcija gali būti dvejopa: eisime į konfliktą ir reikalausime paklusti, o gal bandysime išklausyti vaiką ir suprasti jo pasirinkimą.

Pirmuoju atveju, savo elgesiu siektume tik paklusnumo. Bet pagrindinis tikslas turi būti ne aklą paklusnumą laimėti, o išgirsti vaiką, jo argumentus, kalbėtis, kurti, puoselėtį ryšį ir taip ugdyti atsakomybę už savo elgesį. Noras, kad vaikas reaguotų į mūsų prašymus, pastabas ar užduotis ir neabejotų mūsų autoritetu – tai labai suprantami ir svarbūs tikslai, jų pasiekiama palaipsniui.

Jei būsime nuoseklūs ir linkę pažangą patebėti, laikysimės susitarimų, laikui bėgant vaikas atliks užduotį savo iniciatyva, o ne todėl, kad paprašėte – išsigdys atsakingas požiūris.

Ką turėtų žinoti tėvai apie atsakomybės ugdymą skirtingais raidos etapais? Kaip taisyklės turi kisti vaikui augant, įžengus į paauglystę?

- Vaiko atsakomybė formuojama jau nuo mažens, leidžiant save suvokti per patyrimus. Niekada nėra per anksti.

Nuo mažens vaikas turi būti pratinamas pats atlikti tam tikras užduotis: pavalgyti, apsirengti, pasidėti savo daiktus į vietą ir t.t. Tačiau skatinčiau tėvelius įvertinti individualius vaiko pajėgumus. Blogiausia, ką galime padaryti, tai atlikti užduotis už savo vaiką, nors ir pačių geriausių ketinimų vedini. Juk pasitaiko, kad tėvai ruošia už vaiką namų darbus tam, kad šis gautų geresnį pažymį. Tokia „pagalba“ žalinga. 

Vaikui augant, natūralu, atsakomybės kinta, jų daugėja. Paaugliai geba daugiau prisidėti prie namų  ruošos, gaminti maistą, nupirkti reikalingus produktus ir pan. Taip pat verta apsvarstyti jaunuolio galimybes įsitraukti į visuomeninę veiklą. Būdamas tam tikros bendruomenės dalimi, jaunuolis geriau suvokia savo įsipareigojimų vertę, atsakomybę prieš kitus. Jei pamirš atlikti jam paskirtas užduotis, greičiausiai jausis nejaukiai, nuvils bičiulius, tokios natūralios elgesio pasekmės ugdo.

- Kokie būtų pagrindiniai patarimai tėvams, norintiems užauginti atsakingą žmogų?

- Būkite pavyzdžiu savo vaikams, atsakingumo mokykite patys elgdamiesi atsakingai. Išlikite pozityvūs – pagyrimai bei padrąsinimai skatina darnius tarpusavio santykius, kelia vaiko savivertę. Didesnes užduotis suskaidykite į mažesnes, vaikui paskirta didelė užduotis gali pasirodyti per sudėtinga. Labai svarbu tikėti savo vaikais – jūsų pasitikėjimas juos paskatins labiau tikėti savo jėgomis. Nustatykite ribas ir taisykles, šeimos taisyklės turi būti aiškios ir visiems suprantamos. Kalbėkite su vaikais apie galimas elgesio pasekmes. O taip pat leiskite patirti elgesio pasekmes, nes mokomasi ne tik iš teigiamų, bet ir neigiamų patirčių. 

Atsakingas žmogus yra elgesio siekiamybė, įtvirtinta tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija nurodo pagrindines vaiko teises, kurių privaloma laikytis. Atsakingo elgesio ugdymas tampa pareiga suaugusiems bei teisė vaikams būti ugdomiems atsakingo elgesio link.

<p>Tėtis su sūnumi</p>
Svarbu tėvams: kaip kasdieniai tarpusavio pykčiai daro įtaką vaikų elgsenai

Nedaug tėvų, kilus tarpusavio barniui prie vaiko, geba susivaldyti. Vaikas, gyvendamas su besipykstančiais tėvais, patiria daug emocijų, neretai tampa įkaitu tėvų konfliktuose. Mylėdamas abu tėvus, bijodamas būti atstumtas, vaikas išgyvena didelį stresą, nerimą, kaltės jausmą, ypač tuomet, kai konflikto metu yra verčiamas palaikyti vieną iš tėvų. „Ant vaiko pečių užkraunama didelė atsakomybė, kuriai jis dar nėra pasirengęs“, – atkreipia tėvų dėmesį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė, su kuria kalbamės apie tai, kokią įtaką vaikui daro kasdieniai tėvų nesutarimai, kaip manipuliuojama vaiku, kokias didžiausias klaidas tėvai daro pykdamiesi ir kokių imtis veiksmų, norint apsaugoti vaikus.

Dėl kokių priežasčių dažniausiai pykstasi tėvai?

Dirbant Tarnyboje dažniausiai susiduriame su tėvų konfliktais skyrybų procesuose, kurie vaikui sukelia didelį vidinį konfliktą. Tėvai į procesus įtraukia vaikus, kad šie palaikytų ar pasirinktų vieno iš tėvų pusę. Vaiko neretai klausia, kuris iš tėvų geresnis, kurį labiau myli. Prie to paties būna išsakoma nuomonė, koks blogas tėtis ar kokia bloga mama, prie vaikų aptarinėjami turtiniai klausimai, keliamos tam tikros sąlygos. Vaikais manipuliuojama, prižadami materialūs dalykai arba aiškinama, ko neteks vaikas, gyvendamas su vienu iš tėvų. Būna ir grasinimų.

Tėvai pykstasi, nuolat vienas kitą kaltina ir dėl savo vaikų auklėjimo stiliaus, kuomet vienas draudžia, kelia labai griežtus ir aukštus reikalavimus vaikui, o kitas atvirkščiai – viską leidžia, norėdamas būti ,,geras“. Tokie tėvai nėra autoritetai savo vaikams ir jie visiškai jų neklauso: neina į mokyklą, arba būdami pamokose tyčia trukdo mokytojams savo replikomis ar veiksmais, neruošia namų darbų, išeina ir grįžta į namus kada nori. Dėl probleminio, nevaldomo vaiko elgesio tėvai sulaukia skambučių iš ugdymo įstaigų, namuose lankosi policijos pareigūnai, vaiko teisių specialistai.

Taip pat kyla konfliktai dėl nuolatinių priekaištų, įžeidinėjimų dėl sutuoktinio ar sugyventinio elgesio, patirtų nuoskaudų, neįgyvendintų svajonių, alkoholio vartojimo ir pan.

Kiek alkoholis daro įtaką barnių pasekmėms?

Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Jie konfliktuoja tarpusavyje būdami neblaivūs. Šie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių. Sukrečia tai, kad 3 metų vaikas beveik nemoka kalbėti, tačiau keiksmažodžių žodynas būna itin platus. Arba kokių 4 metų vaikas aiškina vaiko gynėjai, kad jis bus banditas ir visus sumuš. Tenka girdėti, kaip paauglys keiksmažodžiais apibūdina savo mamą, nes kitų žodžių paprasčiausiai nemoka.

Kaip konflikto metu manipuliuojama vaikais?

Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį. Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertina, gyvena su vyru alkoholiku. Arba vienas iš tėvų per mažai uždirba, kad patenkintų šeimos poreikius. Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu. Pasekmės tokio tėvų elgesio vaikui yra skaudžios, tai – menka savivertė, nepasitikėjimas savimi ir kitais, kaltės jausmas ir negebėjimas užmegzti artimų ir šiltų santykių su kitais žmonėmis, manipuliacijos kitais asmenimis.

Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai (paaugliai) manipuliuoja savo tėvais: jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, užsiprašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu: ,,jei nenupirksi planšetės – pasakysiu tą ir tą, neisiu į mokyklą, negrįšiu į namus“. Vaikai būna grasina, kad kreipsis į vaiko teises. 

Kaip vaikai reaguoja į tėvų barnius dėl jų pačių elgesio?

Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta daug negatyvo savo atžvilgiu, žeminimo, jis pasijunta nevykėlis, įskaudintas, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Pyktis ir toks elgesys tikrai nesikeis, tik dar blogės. Nuolatinė neigiama nuostata ir konfliktai daugiausiai prisideda prie neigiamo savęs vertinimo „aš esu blogas“, tokiu elgesiu vaikas galimai siekia dėmesio ir jį gauna, kad ir negatyviu būdu.

Šeimoje nereikia bijoti rodyti savo jausmų, pykčio, nusivylimo, liūdesio, baimės, nes svarbiausia kalbėtis su vaiku ir jam aiškinti, koks būtent ir kodėl toks vaiko elgesys sukėlė tėvams tokius jausmus. Tokiu atveju, kai yra kalbamasi, vaikas nesijaus puolamas. Kitu atveju atsiranda didelis gynybiškumas, o situacija taip ir lieka nepasikeitusi. Santykiai su tėvais lieka dar labiau įtemti, konfliktiški, atitolę. Vaikui susiformuoja nuomonė apie tai, kad tėvai jo nesupranta, negirdi ir neišklauso. Ateityje iškilus sunkumas, jis niekada nesikreips pagalbos į tėvus.

Kas vyksta su vaiku, kurio šeimoje nuolat konfliktuojama?

Pats konfliktas nėra problema – problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti. Manipuliavimas vaiku,  jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu – stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Vaikai būdami šalia ar net dalyvaudami konfliktuose „mokosi“, kaip reikia pykti: kokius žodžius sakyti, veiksmus atlikti ar tiesiog atkartodami tėvų kūno kalbą, mimikas. Tą patį elgesį kartoja su broliais ar seserimis, klasiokais, draugais, o vėliau išmoktą elgesį naudoja konfliktuodami su suaugusiais: tėvais, mokytojais.

Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti. Kiti patys tampa agresyvūs, pradeda rėkti ant tėvų, kad tėvų pykčiai jiems atsibodo, kad nebenori su jais gyventi, prašo, kad tėvai baigtų pyktis arba tiesiog pasišalina iš konflikto zonos. Mergaitės labiau linkusios tėvus guosti, o berniukai pykti. 

Būna taip, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai. Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamą konflikto sprendimo strategijos pavyzdį. Kaip tokiu atveju jaučiasi vaikas? Vaikas jaučia įtampą, baimę, nerimą, nes nežino, kas atsitiko, kodėl su juo apie tai nesikalbama,  slepiama. Tokiais momentais vaikas gali prisigalvoti, prisifantazuoti baisiausių dalykų, dėl ko tėvai nebendrauja vienas su kitu. Niekas kitas, net ir suaugusio žmogaus, taip neslegia, kaip nežinomybė

Tokia toksiška šeimos aplinka neigiamai veikia vaiko psichinę sveikatą, įtakoja vaiko elgesio problemas, savivertę, atsiranda socialinis nerimas, vienatvė bei adaptacijos sunkumai, nepasitikėjimas tėvais ir kitais suaugusiais.

Kaip atpažinti konfliktiškoje aplinkoje augantį vaiką?

Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi,  emociškai nestabilūs, pasižymėti liūdna nuotaika, būna linkę kaltinti save dėl tėvų pykčių. Vaikas išsiugdo didelį galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Vaikas puikiai geba atskirti pykčio išraiškas tėvų veiduose, kūno kalboje. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje toks vaikas gali reaguoti pykčio protrūkiais. Jis gali pratrūkti (rėkti, žeminti, keiktis) pamokoje, žaisdamas. Nors tokiai vaiko reakcijai kilti kaip ir nebuvo priežasties, dažnai apie tokį elgesį ar emocijas sakoma „supyko iš oro“. Pats vaikas irgi negali paaiškinti savo elgesio. Dažnas vaiko atsakymas, dėl ko jis pratrūko yra „nežinau“.

Kitas vaikas atvirkščiai: gali būti labai išsigandęs, jausti nerimą, pyktį, bejėgiškumą, prisiimti kaltę sau, kad galbūt jis kaltas dėl tėvų pykčių. Taip vaikas užsidaro savyje, regresuoja, pradeda čiulpti pirštus, kaip kūdikis,  atsinaujina arba atsiranda naktinis šlapinimasis į lovą (enurezė), atsiranda tikai, nerimas, vangumas, somatinės ligos.

Ar vaikai yra linkę atleisti tėvams? 

Taip, vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje. Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta. Vienas iš pavyzdžių: berniukas (pradinukas) patyrė smurtą šeimoje, ant kūnelio liko mėlynės. Tačiau po mėnesio jis buvo labai pasiilgęs artimųjų, nesuprato, kodėl negali pas juos grįžti, ,,nes mėlynių beveik nebesimato ir jam nebeskauda“.

Ką patartumėte tėvams, norintiems apsaugoti vaiką konflikto metu?

Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui, svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai,  kaip jis jaučiasi, kaip atrodo, ką sako jo kūno kalba. Galbūt tai bus stabdis tėvams baigti konfliktą, kuomet kažkuris iš tėvų ,,pirmas išeis iš mūšio lauko“. Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku, paaiškinant, kad ne dėl jo kilo konfliktas, kad kartais tėveliai pykstasi, tačiau tai nedaro įtakos meilės jam, kad vaikas yra mylimas toks, koks yra. Labai svarbu atsiprašyti, kad nesusivaldė, kad vaikas tapo konflikto dalyviu ar stebėtoju, pasikalbėti apie tai, kaip jis jautėsi, kokius jausmus patyrė.

Rekomenduočiau šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą ,,Toksiški tėvai‘‘. Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui: jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Aišku, tam yra sąlyga – suaugusiems reikia išmokti valdyti situacijas.


 

Vaikų tarybos nariai
Startavo Vaikų taryba: išrinkta pirmininkė, iškeltos svarbiausios problemos

Pirmajame Vaikų tarybos posėdyje jos nariai iškėlė aktualiausias temas dvejų metų kadencijai. Pagrindinės jų – tolerancijos didinimas, tautinių mažumų mokyklų skirtumai, smurto prieš vaikus, žalingų įpročių prevencija,  vaikų iš užsienio adaptacija,  lytinis švietimas, negalią turinčių vaikų integravimas į mokyklas. Posėdžio metu taip pat išrinkta pirmininkė. Vaikų tarybos vedle tapo kaunietė Mija Černikaitė. 

Svarbu ne tik išgirsti vaikų nuomonę, bet ir veikti

Posėdyje dalyvavusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė sako, kad vaikų išsakytos mintys privertė pažvelgti plačiau bei pasidžiaugti, kad auga aktyvi ir socialiai atsakinga karta.

„Po pirmojo posėdžio nuotaikos tikrai džiugios. Vaikų tarybos nariai nustebino savo pozityvumu, veiklumu, atsakingumu, gebėjimais. Posėdyje kalbėjomės apie jų išsakytas negalią turinčių mokinių švietimo, smurto prieš vaikus, tautinių mažumų įtraukimo, informacinių technologijų svarbos, lygių galimybių, paauglių įvaizdžio, užimtumo ypač mažesniuose miesteliuose temas“, – mintimis dalijosi I. Skuodienė.

Pasak direktorės, vaiko teisės, visų pirma, yra apie vaikus ir jų balsą: „Tikiuosi, kad dar geriau jį išgirsime ir jis bus girdimas formuojant svarbius valstybei sprendimus. Tačiau tartis su vaikais yra labai svarbu ne tik globaliai, bet ir šeimoje. Ne tik mes auginame vaikus, bet ir jie mus augina“.

Pasiteiravus, ką ji laiko didžiausia Vaikų tarybos projekto vertybe, pašnekovė nedvejodama atsakė, kad tai yra galimybė iš pirmų lūpų išgirsti vaikų nuomonę. Anot jos, valstybės gerovė prasideda nuo čia gyvenančių vaikų laimės indekso, todėl svarbu, kad jie būtų ne tik išgirsti, bet į jų nuomonę ir atsižvelgta.

„Tarybos nariai sakė, kad ne visi vaikai žino, jog Lietuvoje jų balsas gali būti išgirstas, o jie yra atstovai, kurie gali parodyti, kad vaikų nuomonė svarbi ir jų problemos gali būti sprendžiamos“, – kalbėjo pašnekovė.

Tarybos pirmininkės pagrindinė užduotis – didinti toleranciją, mažinti atskirtį

Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje į devintą klasę šiemet žengsianti Mija Černikaitė pasakojo, kad apie projektą išgirdo iš savo mokytojos. Aktyvi moksleivė nedelsdama nusprendė dalyvauti, nes visuomet turėjo idėjų, kaip pagerinti vaikų apsaugos klausimų sprendimą Lietuvoje.

„Vos tik mokytoja pasiūlė dalyvauti, supratau, kad tai yra būtent man. Jau anksčiau galvojau, kaip galima įgyvendinti savo idėjas, didinti toleranciją mokyklose ir bendruomenėse. Pagrindinė mano užduotis bus mažinti atskirtį tiek kalbant apie negalias, tiek apie emigraciją“, – savo mintimis po pirmojo posėdžio dalijosi M. Černikaitė.

Penkiolikmetė kaunietė sakė, kad atskirties mažinimas svarbus kalbant apie iš užsienio sugrįžusius ar atvykusius vaikus. Posėdyje taip pat buvo aptartos vaiko teisių, patyčių, eismo problemų, kultūros ir kiti vaikams aktualūs klausimai.

Rugsėjį suplanuotam antrajam posėdžiui penkiolika tarybos narių iš visos Lietuvos ruošis bendraudami socialiniuose tinkluose, kur savo idėjomis dalinsis ir su kitais bendraamžiais.

Viso per metus yra numatyta ne mažiau keturi vaikų tarybos posėdžiai, kuriuose bus kviečiami dalyvauti ir skirtingų sričių specialistai, žinomi ir daug pasiekę tų sričių, kurios taps Vaikų tarybos diskusijų objektu, atstovai.


 

<p>Ženklas</p>
Psichologė pasakoja, kas vyksta vaiko pasaulyje, matant mušamą mamą ar tėtį

Vieno partnerio smurtas prieš kitą vienareikšmiškai neigiamai paveikia visus šeimos narius, o, ypatingai, vaikus. „Vaikui, matančiam mušamą mamą, kyla labai daug neigiamų išgyvenimų, su kuriais vienam susitvarkyti gali būti labai sudėtinga. Didžiulė baimė, nesaugumas, neužtikrintumas dėl situacijos vaikui sukelia pyktį, bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmus“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė.

Smurtas prieš vieną iš tėvų laikomas smurtu ir prieš vaiką

„Dažniausiai šalia fizinio smurto būna naudojamas ir psichologinis, kuriuo smurtautojas bando dar labiau įbauginti savo partnerį. Vienos pusės jaučiama baimė prarasti vaikus, jei bus paliktas smurtaujantis gyvenimo partneris, dažnu atveju būna ne pačios aukos mintys, bet smurtautojo įteigta nuomonė. Tais atvejais, kai vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą vaikų akivaizdoje, tai yra laikoma smurtu ir prieš vaiką. Tokiais atvejais Tarnyba motyvuoja nukentėjusį suaugusį asmenį kreiptis pagalbos, informuoja, kur ją gali gauti, esant reikalui, bendradarbiauja su institucijomis bei organizacijomis“, – sako Tarnybos psichologė.

J. Marcinkevienė atkreipia dėmesį, kad vaikai nėra pajėgūs savarankiškai priimti sprendimų panašiose situacijose, o jų saugumą turi užtikrinti tėvai: „Neretai iš mamų tenka girdėti, kad „vyras tik mane muša,  vaikų neliečia, juos labai myli“. Reikia pripažinti, kad vaikui matomas smurtas šeimoje saugumo neužtikrina. Būna situacijų, kuomet vienas iš tėvų ilgą laiką kenčia ir nesikreipia pagalbos, tačiau apie matomą smurtą pradeda kalbėti vaikai – jiems tai yra be galo skausmingi išgyvenimai, kurie juos slegia ir tokiu būdu bando ieškoti pagalbos“.

Vaikai palūžta psichologiškai

Psichologė, dirbanti su šeimomis, pastebi, kad vaikai, augdami  smurtaujančioje aplinkoje, patys išmoksta agresyvaus elgesio: „Jie neturi pakankamai įgūdžių konstruktyviai įveikti kilusius sunkumus, suvaldyti kylančias neigiamas emocijas, todėl agresiją gali pradėti naudoti įvairiose situacijose (darželyje, mokykloje, kieme). Vaikai, gyvendami smurtaujančioje aplinkoje, patiria didžiulį chaosą, nesaugumo, baimės jausmus“.

Pasak J. Marcinkevičienės, būna atvejų, kuomet šeimoje matomas smurtas lieka paslaptimi, kurią vaikas privalo saugoti. Ilgainiui ši neigiama patirtis vaikui gali pasireikšti padidėjusiu nerimastingumu, polinkiu į depresiją, savęs nuvertinimu, negebėjimu konstruktyviai spręsti konfliktines situacijas, gali būti sunkumų kuriant ilgalaikius santykius su partneriu.

Paklausta, kaip jaučiasi vaikas, negalintis apginti savo mušamos mamos ar tėčio, psichologė sako, kad visų pirmiausia vaikas tokioje situacijoje pats jaučiasi nesaugiai, bijo. Baimė atsiranda ne tik dėl mušamo iš tėvų, bet ir dėl savęs bei kitų šeimos narių. „Pasitaiko atvejų, kuomet vaikas, pavyzdžiui, gindamas mamą, pats būna sužeidžiamas smurtautojo. Tokiu atveju vaiko viduje gali persipinti daugybė emocijų, t. y. nesaugumas, baimė, pyktis, bejėgiškumas, beviltiškumas ir kt. Tai yra pirmos reakcijos į situaciją, tačiau eigoje gali atsirasti ir kitų pasekmių, pavyzdžiui, suprastėjusi miego kokybė, sumažėjęs apetitas, nenoras būti namuose arba atvirkščiai – baimė palikti tokią mamą, padažnėję konfliktai su aplinkiniais, suprastėję mokymosi rezultatai“, – pastebi J. Marcinkevičienė.

Psichologinis smurtas pernelyg sumenkinamas

Pasak psichologės, smurtą naudoja tiek vyrai, tiek moterys. Dažniausia, oficialiai fiksuojama smurto rūšis yra fizinis smurtas: „Deja, bet psichologinis smurtas kol kas nėra visuomenei plačiai žinomas ir teismų praktikoje dar nėra dažnas reiškinys, tačiau tai nereiškia, kad psichologinis smurtas daro mažesnę žalą. Dažnai psichologinio smurto tiesiog nepavyksta įrodyti ir asmens patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl faktiškai laikoma, kad asmuo ir nesmurtavo“.

Iš savo darbo praktikos Tarnybos psichologė pastebi, kad psichologinis smurtas dažnu atveju yra ne tik neatpažįstamas, bet ir sumenkinamas. „Kartais tenka susidurti su situacijomis, kuomet šeimos nariai (arba vienas iš jų) tarpusavio bendravime naudoja nemažai pašaipių, žeminančių pasisakymų. Būna atvejų, kuomet toks bendravimas pamažu tampa „normalus“ ir asmuo teigia, kad nekreipia dėmesio į girdimą kritiką, pašaipias pastabas, įvairius gąsdinimus ir pan. Tokiu būdu auka bando sumenkinti esamą situaciją, linkusi slopinti bei kitiems neatskleisti savo jausmų“, – sako J. Marcinkevičienė ir dar kartą pabrėžia, kad suaugusieji turi prisiminti, jog visas suaugusiųjų reakcijas mato vaikai. Jiems matant mušamą vieną iš tėvų, formuojasi netinkamo elgesio normos, šeimos modelis. Vaiko viduje esantys neigiami išgyvenimai stipriai veikia jų raidą, psichinę sveikatą. 

Vaiko teisių gynėjai tenka matyti, kad vaikai linkę arba nusišalinti nuo matomos situacijos, arba į ją aktyviai įsitraukti. Tenka girdėti, kad vaikai naudoja tuos pačius žodžius, kalbėdami su tėvu, kuriuos girdi iš mamos ir atvirkščiai, t. y. perima agresyvaus bendravimo modelį. Būna atvejų, kuomet vaikai savo išgyvenimus laiko viduje ir stengiasi laikytis kiek įmanoma atokiau nuo konfliktinių situacijų (užsidarę kambaryje garsiai klausosi muzikos ir pan.).

Dirbdama su šeimomis psichologė rečiau susiduria su moters naudojamu fiziniu smurtu vyro atžvilgiu ir retais atvejais vyrai įvardina jaučiantys psichologinį smurtą iš savo partnerės. Vyrai dažniausiai kalba apie partnerės „nepakenčiamą elgesį“ ir pan. „Vyrai nėra linkę kalbėti apie savo jausmus bei išgyvenimus įvairiose situacijose, daugelį dalykų linkę nutylėti, „pasilikti sau“. Yra tekę su tėčiu kalbėtis apie tą pačią situaciją iš vaiko perspektyvos. Pastebėjau, kad tik tada pasikeitė jo matymo kampas ir jis atviriau pradėjo kalbėti apie jį skaudinantį partnerės elgesį, dažnai girdimus įžeidinėjimus bei žeminančius pasakymus“, – sako psichologė.

J. Marcinkevičienė primena, kas yra psichologinis smurtas: tai yra kito žeminimas, gėdinimas, gąsdinimas, kritikavimas (atskirai arba prie kitų žmonių); atskyrimas nuo draugų ir šeimos (t. y. visiškas draudimas arba siekis apriboti bendravimą su kitais); aukos kaltinimas dėl smurtautojo veiksmų ar savijautos (pvz. „tu mane išprovokavai“, „pati kalta“), aukai bandoma įteigti, kad viena ji nieko neverta, o taip pat auka priverčiama pajusti, kad nepavyks nutraukti santykių su smurtautoju.

Norint apsaugoti savo vaikus, būtina apsaugoti save

„Pirmos smurto apraiškos šeimoje rodo, kad situacija yra įtempta. Jei bet kuris iš tėvų santykiuose jaučiasi įžeistas ar pažemintas savo partnerio, būtina tarpusavyje pasikalbėti apie kylančius jausmus, – pataria psichologė, – Kuomet šeimoje dėl vyraujančio smurto iškyla pavojus sveikatai ar gyvybei, pagalba iš išorės yra būtina. Dažnu atveju, ypač moterys, vengia apie patiriamą smurtą pasakoti kitiems, tačiau pokalbis su patikimu žmogumi gali padėti ieškoti išeičių iš esamos situacijos“.

J. Marcinkevičienė atkreipia dėmesį, kad kiekvienam tėčiui ir mamai verta prisiminti, kad vaikai mokosi akimis, ne ausimis: „Mes savo elgesiu mokome vaikus, tad kaip elgiasi tėvai – tikėtina, kad taip elgsis ir vaikai“.


 

<p>Tėtis ir vaikas prie jūros</p>
Vaiko teisių gynėjai: draudimas vienam iš tėvų bendrauti su vaiku palieka žymes vaiko gyvenime

Po skyrybų dėl pačių įvairiausių priežasčių vienas iš tėvų negyvenančiam kartu draudžia matytis su vaiku. Tai – viena skaudžiausių problemų, su kuriomis šiandien susiduria tėvai, vaikai ir jų teises ginantys vaiko teisių specialistai.

„Draudimas vaikui matytis su tėčiu ar mama neigiamai atsiliepia vaiko gerovei, jo emocinei būklei. Vaikas neretai įtraukiamas ne tik į ginčus, bet ir teisminius procesus. Patirtis, kuomet asmeninės tėvų ambicijos, tarpusavio nesutarimai nustelbia vaiko poreikius gali sutrikdyti jo emocinę sveikatą ir vaiką persekioti visą gyvenimą. Šiandien, kai šalyje tiek šeimų skiriasi, galime įsivaizduoti, kiek daug vaikų jaučiasi nelaimingi, neišgirsti. Vaikai myli abu savo tėvus, yra jautrūs pykčiui, tad neretai dėl skyrybų prisiima kaltę sau. Visgi, yra pavyzdžių, kuomet tėvai gali ne tik taikiai išsiskirti, bet ir, svarbiausia, gebėti abu vienodai bendrauti su savo vaikais. Labai kviečiu tėvelius sunkiausiose situacijose pirmiausia pagalvoti apie vaikus, jų jausmus, jų poreikį turėti abu tėvus“, – sako Valstybės vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė. 

Priežasčių neleisti bendrauti – daug

„Pagrindinės priežastys, dėl kurių vienas iš tėvų neleidžia pasimatyti su kitu yra alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas, agresyvus elgesys, negebėjimas finansiškai išlaikyti vaiką, psichinės ligos, vaiko nenoras susitikti“, – pastebi Jurgita Varanauskienė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teisininkė, kasdien susidurianti su tėvų nesutarimais dėl vaikų.

Be minėtų priežasčių tarp dažniausių patenka vieno iš tėvų nuteikinėjimas priešų kitą, draudimai matytis, kuomet vienas iš tėvų paperka dovanomis, pramogomis, taip pat vaiko užimtumo klausimai. Mama ar tėtis nenori leisti susitikti su kitu dėl teisminių procesų, bijo, kad vaikas apsispręs gyventi ne su juo, dar kelios iš priežasčių –  asmeniniai nesutarimai, noras keršyti, dėl kito tėvo naujos šeimos narių, dėl nepagrįstai sumažintų vaiko ir tėvo susitikimų skaičių, dėl baimės, kad vaiką išveš į užsienio šalį.

Kasdien po kelis kartus kreipiamasi į Tarnybą, kad neleidžiama bendrauti su vaiku

„Vertinant visos Lietuvos mastu, tokio pobūdžio prašymų sulaukiame kiekvieną dieną, kai kuriuose teritoriniuose skyriuose – net po keturis kartus. Visus pranešimus Tarnyba vertina kaip galimą vaiko teisių pažeidimą, susitinka su vaiku, išklauso jo nuomonę, kalbasi su tėvais ar įstatyminiais atstovais, – sako Tarnybos teisininkė, – Vaiko tėvams nesusitariant, esant konfliktiškiems santykiams, Tarnybos specialistai, siekia užkirsti kelią galimos žalos vaikui atsiradimui ir siekia apsaugoti nepilnamečio vaiko interesą augti bei vystytis saugioje aplinkoje, bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Vaiko teisių gynėjai vadovaujasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, tarpininkauja sudarant bendravimo tvarkas“.

J. Varanauskienė sako, kad būna, kuomet patys įstatyminiai vaiko atstovai kreipiasi į Tarnybą ir prašo padėti susitarti ir tarpininkauti, sudarant bendravimo tvarkas: „Žinoma, ne visi tėvai kreipiasi į Tarnybą, dalis jų kreipiasi į advokatus ar pasinaudoja Mediacijos procesu (teisminė mediacija – kai byla nagrinėjama teisme, neteisminė mediacija – kai ginčas dar nėra nagrinėjamas teisme). Tarnybos specialistų pagalba – tarpininkavimas sudarant bendravimo tvarkas, dažniausiai padeda tėvams išspręsti kilusius nesutarimus, kai kuriais atvejais padeda sureguliuoti šalių elgesį ir net iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Būtina pastebėti, kad ir sudarius bendravimo tvarkas, yra atvejų, kuomet tėvai dėl netinkamų veiksmų kito asmens atžvilgiu, poelgių ar jo asmeninių savybių, užimtumo darbe, negeba laikytis aptarto susitarimo“.

Dėl vaikų tėvai turi išsispręsti savo emocines problemas

Didžiąją dalį pranešimų dėl neleidimo bendrauti sudaro atvejai, kuomet procesai vyksta teismuose arba ruošiamasi tokio pobūdžio procesams. „Įstatyminiai vaikų atstovai stengiasi kuo dažniau informuoti apie tokius atvejus, pasitelkdami vaiko teisių specialistus, iškilusiems ginčams spręsti. Tokie pranešimai kartojasi net po kelis kartus tose pačiose šeimose. Net teismams laikinai sureguliavus ar išsprendus ginčą dėl bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu, Tarnybos specialistai skuba įstatyminiams atstovams padėti, sprendžiant vaiko perdavimo momento problemą bei trukdymo vaikui bendrauti su kitais giminaičiais ir vaikui daromos neigiamos įtakos“, – apie darbo specifiką pasakoja teisininkė.

J. Varanauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai, tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį: „To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima efektyviau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų. Jos dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėčiu ar mama priežastimi. Būtent nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos – nebendrauti“.

Giminaičių nesutarimai neturi veikti bendravimo su vaiku

„Tendencija, kuomet į vaiko teisių gynėjus kreipiasi nepilnamečių vaikų tėveliai dėl neleidimo pasimatyti su vaiku, ypatingai pastebima vasaros laikotarpiu, kuomet skyrium gyvenantis vienas iš tėvų grįžta atostogoms į Lietuvą. Susiklosčiusi situacija lemia tai, kad vienam iš tėvų gyvenant užsienyje, bendravimas su vaiku yra ribojamas atstumo, arba dėl reto jo bendravimo su vaiku nuotolinėmis ryšio priemonėmis, arba nenuoseklios ir epizodiškos vaiko su vienu iš tėvų bendravimo patirties, nebūna susiformavęs nuolatinis to suaugusiojo emocinis ryšys su vaiku. Tuomet vaikas tėtį at mamą mažai pažįsta, todėl jis jam gali kelti nesaugumo jausmą, vaikas negali išreikšti net apibendrintos nuostatos apie tą iš tėvų, kurio nepažįsta. Pasitaiko, kad vaikai, ypatingai mažo amžiaus, neatpažįsta savo biologinių tėvų, bijo su jais pasilikti vieni, o tai tėtis ar mama gali įvertinti kaip galimą nuteikinėjimą prieš jį“, – sako J. Varanauskienė.

Pasitaiko atvejų, kuomet vaiko giminaičiai (seneliai, krikšto tėvai, kiti asmenys su vaiku susiję emociniais ryšiais) kreipiasi į specialistus dėl bendravimo su vaiku. Būna, kad vaiko teisių gynėjai, išklausydami vaiko nuomonę, pastebi, kad vaikas su giminaičiais nenori bendrauti mamoms/tėčio akivaizdoje, nes jaučia nusistatymą giminaičių atžvilgiu. Vaiko teisių specialistai pabrėžia, kad vaiko teisė bendrauti su giminaičiais turi būti užtikrinta. 

Tarnybos teisininkė pažymi, kad šios teisės negali veikti mamos ar tėčio ir giminaičių tarpusavio nesutarimai: „Yra svarbu, kad vaiko ir giminaičių santykiai būtų tvirti, emociškai palankūs. Kuo daugiau meilės ir rūpinimosi vaikas patirs iš artimų giminaičių, tuo vaikui bus geriau. Neleisdamas vaikui bendrauti su giminaičiais, tėtis ar mama demonstruoja tik išskirtinę savo valdžią vaikui ir elgiasi priešingai savo vaiko interesams bei poreikiams“.

Atsakomybę dėl užsitęsusių ginčų turi prisiimti abu tėvai

Vaiko teisių gynėja atkreipia dėmesį, kad nepilnametis dėl vykstančių teisminių procesų, dėl šalių nesugebėjimo susitarti ne kartą būna apklausiamas teisme. Jis pats kaip ginčo objektas yra įtrauktas į teisminius procesus. „Nepilnametis, gyvendamas šeimoje (tėčio ar mamos), kurioje yra nuolatos aptarinėjamos teismo metu iškeltos problemos, nėra ir negali būti visiškai izoliuotas nuo šių problemų, nes  yra įtraukiamas į nesibaigiančius teisminius procesus. Taip pat vaiko nuomonei įtaką daro ir jo artimiausioje aplinkoje gyvenantys ir apie jo mamą ar tėtį atsiliepiantys žmonės. Jų kalbos ne visada atspindi tiesą, tačiau ironizuojantis kalbos pobūdis, pasakymo vieta ir aplinkybės parodo, galbūt, net ir nesąmoningą tėčio ar mamos priešiškumą kito tėvo atžvilgiu“.

Pasak teisininkės, akivaizdu, jog tokioje aplinkoje, kurioje vaikui artimiausi žmonės savo elgesiu, kalbomis parodo priešiškumą ir neapykantą mamai ar tėčiui, neskatins vaiko noro bendrauti su vienu iš tėvų. Nors tėtis ar mama vaiko teisių specialistams aiškina, kad jie nenuteikia vaiko kito tėvo atžvilgiu, tačiau net menkiausias pasipiktinimas, veiksmas, nuotaika, veido išraiška, kurį vaikas išgirdo namų aplinkoje, gali suformuoti neigiamą vaiko nuomonę į vykstančius procesus. „Taigi, dėl ilgai besitęsiančių teisminių procesų tokiose situacijose, atsakomybę turėtų prisiimti abu tėvai. Kai vaiko ir tėvų santykiuose yra daug neaiškumų, nežinomybės, vaikui būtina bendrauti su abiem tėvais. Šitaip gali būti išsiaiškinta viskas, kas padėtų ne tik vaikui, bet ir tėčiui bei mamai rasti sutarimą“, – sako pašnekovė.

Sudėtingiausia, pasak Tarnybos atstovės, yra tarpininkauti tuose ginčuose, kuomet vaikas yra labai mažas – kūdikis arba iki 4 metų amžiaus. Tuomet mamos dažnai yra linkusios abejoti tėčio įgūdžiais pasirūpinti kasdieniais vaiko poreikiais.

Kur kreiptis, jei neleidžiama bendrauti su vaiku

Teisės aktuose yra nustatytos specialios priemonės, skirtos spręsti ginčus tarp vaiko tėvų ir giminaičių. Vaiko tėvų pareiga yra užtikrinti vaiko bendravimą su artimaisiais giminaičiais, taip pat – kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai. Jei tėvai atsisako sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su giminaičiais, LR civilinis kodeksas numato dvi institucijas, kurios gali tėvus įpareigoti sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su giminaičiais. Tai – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir teismas.

Jei vaiko tėvai atsisako giminaičiams sudaryti sąlygas bendrauti su vaiku, giminaičiai gali kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių. Jo specialistai gali įpareigoti vaiko tėvus sudaryti sąlygas giminaičiams bendrauti su vaiku arba atsisakyti įpareigoti vaiko tėvus sudaryti sąlygas giminaičiams bendrauti su vaiku, jei pagrįstai mano, jog toks bendravimas prieštarautų vaiko interesams.

Jei vaiko tėvai nevykdo Tarnybos teritorinio skyriaus įpareigojimo ar giminaičiai nesutinka su skyriaus sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, giminaičiai gali kreiptis į teismą. Atkreiptinas dėmesys, kad visais atvejais prieš kreipiantis į teismą yra būtina pasinaudoti išankstine galimo ginčo sprendimo tvarka, t. y. dėl bendravimo su vaiku kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.

Sprendžiant, ar bendravimas su giminaičiais atitinka vaiko interesus, teismas vertina vaikų brandą, susidariusią padėtį ir giminaičių poelgius, giminaičių gyvenimo būdą bei kitas konkrečias aplinkybes.

Teismas, įpareigodamas vaiko tėvus sudaryti sąlygas giminaičiams bendrauti su vaiku, turi nurodyti konkrečias bendravimo sąlygas: tam tikru laiku susitikti ir bendrauti tiesiogiai, kalbėtis telefonu, siųsti bei gauti laiškus ir panašiai.

Vaiko giminaičių teisė bendrauti su vaikais yra savarankiška teisė ir negali būti siejama su vaiko tėčio ar mamos teise bendrauti su vaikais. Jei, pavyzdžiui, vaiko tėčiui ar mamai yra apribota tėvų valdžia ar nustatytas minimalus bendravimas su vaiku, tai nereiškia, kad vaiko seneliai iš to tėvo pusės turi teisę su anūku bendrauti tik minimaliai. Senelių bendravimo su anūku tvarka nustatoma atskirai nuo vaiko tėčio ar mamos bendravimo su vaiku tvarkos.

Išvykstant su vaiku gyventi į kitą valstybę labai svarbu numatyti, kaip vaikui bus užtikrinama jo teisė bendrauti su Lietuvoje liekančiais vaiko giminaičiais.


 

<p>Vaikas ant suolelio</p>
Išsiskyrusiems tėvams: kas kiek laiko ir kaip bendrauti su vaiku, kad neprarastumėte ryšio

Skyrybų metu vaikai nukenčia labiausiai. Vaikai myli abu savo tėvus ir dažniausiai nori bendrauti su jais abiem, dėl to dažni tėvų konfliktai jiems sukelia didžiulį stresą. Vaikui ypatingai skaudu, kai vienas iš tėvų draudžia matytis su kitu. „Tokiu savo elgesiu vienas iš tėvų stengiasi atitolinti vaiką nuo kito, pabloginti jų tarpusavio santykius. Tai gali būti ne tik draudimas susitikti, bet ir neigiamų dalykų apie kitą tėvą pasakojimai. Vykstant dažniems nesutarimams tarp tėvų, vaikai gali išmokti įvairių manipuliacijos būdų. Ypatingai tais atvejais, kai ribos ir taisyklės, kurias taiko abu tėvai, skiriasi. Tokiu atveju vaikas gali bandyti laužyti nusistovėjusias ribas vieno iš tėvų šeimoje, teigdamas, kad, pavyzdžiui, kai gyvena su tėčiu, jis gali žiūrėti televizorių ar žaisti su kompiuteriu neribotai“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Jankauskaitė, su kuria kalbamės apie tai, kaip po skyrybų neprarasti ryšio su vaiku, kas kiek laiko matytis, kaip bendrauti skirtingais jo amžiaus tarpsniais.

- Neringa, kaip jaučiasi vaikas, dalyvaudamas tėvų ginčuose? Kokie jausmai jį dažniausiai apima?

- Tėvų nesutarimai vaikams sukelia emocinių sunkumų. Mažamečiams dažnai sunku suprasti dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, kad gali nustoti mylėti ir juos. Kai kurie vaikai gali galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, netinkamo jų elgesio. Paaugliams būdinga jausti pastovų pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jie sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla). Jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų. Nepaisant amžiaus, lyties ar kultūros, išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau psichologinių problemų, t. y. depresiją, nerimo sutrikimus.

- Mamos neretai pastebi, kad išsiskyrus tėčiai mažiau rūpinasi vaikais, atitolsta, kad nebėra to ryšio, koks buvo iki tol. Ar tai natūralus procesas?

- Nereikėtų teigti, kad tėvo atitolimas nuo vaiko po skyrybų yra natūralus procesas. Tikėtina, kad pats skyrybų procesas turi įtakos vaikų ir tėvų santykiams, tačiau svarbu ir tai, kokie tie santykiai buvo prieš išsiskyrimą. Po skyrybų vaikas dažniau pasilieka gyventi su mama. Tokiu atveju tėvams, kurie nebeturi galimybės dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime, sunkiau išlaikyti artimą ryšį su juo. Vis dėlto T. Haukso ir L. Plato (2020 m.) atliktas tyrimas rodo, jog tėvai, kurie buvo sukūrę artimą ryšį su vaiku iki skyrybų, dažniau išlaiko šį ryšį ir po skyrybų, nepaisant visų pasikeitimų. Kartais nutinka taip, kad mamų ir tėvų nesutarimai, tarpusavio santykių konfliktai, komplikuoja tėvų bendravimą su vaikais. Gali nutikti ir taip, kad vaikas dėl skyrybų kaltins vieną iš tėvų, dėl to susilpnės jų tarpusavio ryšys.

- Dar vienas nuogąstavimas, kuriuo dalijasi gyvenantys su vaikais tėvai, kad negyvenantys kartu ne visada tęsia savo pažadus, būna, jog dingsta ilgesniam laikui, vėl atsiranda, vėl dingsta. Kaip toks elgesys veikia vaikus?

- Priklauso nuo situacijos. Tėvai ne visada geba bendru susitarimu nuspręsti, kaip atrodys vaiko priežiūra po jų skyrybų. Tėvams būtų naudinga iš anksto aptarti, kaip dažnai, kada, kur galės susitikti su vaiku. Jei vis dėlto tėvams to padaryti nepavyksta, reikėtų pagalbos kreiptis į tam tikrus specialistus – vaiko teisių specialistus, psichologus. Būna atvejų, kai tarpusavyje konfliktuodami tėvai pamiršta, kad pagrindinis jų bendravimo po skyrybų tikslas – užtikrinti geriausius vaiko interesus bei patenkinti jo poreikius. Konfliktinių situacijų metu vienas iš tėvų gali pabandyti palenkti vaikus į savo pusę, apkalbėdamas kartu negyvenantį. Į tėvų nesutarimus įtraukti vaikų nereikėtų, nes tai gali padidinti ir taip jaučiamą įtampą bei nerimą šeimoje. Jei kartojasi situacija, kai vienas iš tėvų neatvyksta į susitikimą su vaiku sutartu laiku, tai turėtų aptarta abiejų tėvų, neįtraukiant vaiko. Svarbu nepamiršti, kad tiek mama, tiek tėtis vienodai turi teisę susitikti ir bendrauti su vaiku, išskyrus tuos atvejus, kai vieno iš tėvo bendravimas su vaiku gali pažeisti vaiko interesus.

- Kuomet tėtis ar mama nemoka alimentų, kita pusė neretai draudžia matytis su vaiku. Taip pat dažni atvejai, dėl ko draudžiama matytis su vaiku – skaudžios skyrybos, išdavystės ir pan. Kaip neįvelti vaikų į suaugusiųjų santykius?

- Siekiant bendro susitarimo dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo tėvams svarbu atskirti savo tarpusavio santykių problemas nuo vaikų priežiūros klausimų. Tėvai turėtų vaiko poreikių užtikrinimą laikyti svarbiausiu prioritetu. Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai. Reikėtų pasistengti jaučiamą pyktį savo buvusiam partneriui išreikšti adekvačiu būdu, pavyzdžiui, lankyti individualias psichologo konsultacijas, bendrauti vienas su kitu pagarbiai, tartis sprendžiant klausimus, susijusius su vaiku.

Tėvams reikėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų, sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tėvai turėtų dviese aptarti nesutarimus, kurie kyla. Jei nėra galimybės, nepavyksta to padaryti, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie padėtų išspręsti kylančius konfliktus. Tėvai turėtų nepamiršti, kad sveikas tėvų ir vaikų santykis, padeda vaikams sėkmingiau išgyventi skyrybų procesą.

- Kokius jausmus jaučia vaikas, kuriam neleidžiama bendrauti su tėčiu, mama, seneliais?

- Atsimenu konkretų atvejį, kai mama savo dukrai neleido bendrauti su močiute, nes jos nuomone, močiutė nuteikinėja vaiką prieš mamą. Iki tol vaikas gyveno su mama, tačiau didžiąją laiko dalį leisdavo pas močiutę, nes mama buvo užsiėmusi darbo reikalais. Dėl tam tikrų įsitikinimų, mama apribojo vaiko bendravimą, nepaaiškindama dėl kokios priežasties mergaitė negali bendrauti su jai brangiu ir artimu žmogumi. Vaikas patyrė krizę bei stiprius neigiamus jausmus. Pokalbių metu mergaitė išsakė nerimą, jog bijo, kad ji daugiau niekada negalės susitikti su močiute. Vaikas svarstė, kad gal ji netinkamai pasielgė, kažką ne taip pasakė, kad mama ją nubaudė. Darbo su šeima metu stebėtas stiprus vaiko pyktis mamos atžvilgiu.

- Visgi, yra ir tinkamų pavyzdžių, kuomet buvę sutuoktiniai abu rūpinasi vaikais.

- Manau, kad svarbiausia yra efektyvus bendravimas. Kai tėvai geba atrasti bendravimo būdą, kuris tiktų abiem, bendrų problemų sprendimas pasidaro lengvesnis. Kartais būna, jog tėvai negeba kalbėtis gyvame kontakte. Tokiu atveju reikėtų apsvarstyti galimybę bendrauti tik telefonu ar į susitikimus pasikviesti trečią, pašalinį asmenį, kuris padėtų suvaldyti konfliktinę situaciją.

- Kas kiek laiko negyvenantis kartu tėtis ar mama turėtų matytis su savo vaiku, kad išlaikytų ryšį? Koks modelis dažniausias ir koks yra geriausias vaikui pagal amžiaus grupes?

- Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama priklausomai nuo vaiko amžiaus gali keistis, pavyzdžiui, bendravimas iki vienerių metų amžiaus vaiku galėtų būti 1-3 valandos du arba tris kartus per savaitę. Nuo 1 iki 2 metų, kai formuojasi vaiko emocinis prieraišumas, bendravimas su negyvenančiu tėvu turėtų būti neretesnis kaip kas 3 dienos. Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas ruoštųsi pasilikimui per naktį. Susitikimai gali būti iki 8 valandų dvi dienas per savaitę. Su nuo 2 iki 3 metų amžiaus vaiku svarbu kurti ir palaikyti pastovų ryšį. Tokio amžiaus vaikas gali bijoti praleisti ilgesnį laiką be tėčio ar mamos, su kuriuo gyvena nuolat. Vaiko paėmimas iš jam įprastos vietos turėtų vykti be ilgų liūdnų atsisveikinimų. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda bandyti ribas, todėl labai svarbu, kad abiejuose namuose būtų laikomasi panašių taisyklių. Viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį – tokia gali būti kartu negyvenančio tėčio ar mamos bendravimo su tokio amžiaus vaiku. 3-5 m. amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, tuomet jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tačiau nesupranta pačios skyrybų esmės. Tuomet svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus. Per savaitę galima praleisti dvi naktis su nakvyne su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama.

- Koks bendravimas turėtų būti su vyresniais vaikais?

- 6-12 metų amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai. Galima bendravimo su vaiku tvarka: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje. 13-17 metų paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į pačio vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomu ir savarankišku pasekmė. Dėl bendravimo laiko tėvams reiktų nuspręsti individualiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius.

- Kokie būtų bendriniai patarimai abiem tėvams, norintiems neprarasti ryšio su vaiku?

- Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai. Konflikto su buvusiu partneriu metu, nesistenkite įtraukti vaiko į tai, nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą. Padėkite savo vaikams pasijausti saugiems.


 

Kuršėnų Šeimos namų direktorius Feliksas Rudzinskas įstaigos kieme
Tūkstantį vaikų į gyvenimą išleidęs F. Rudzinskas: ,,Mano viso gyvenimo tikslas, kad vaikai būtų laimingi“

„Vaikas nėra auksinė žuvelė, kuri sau ramiai pabus akvariume, o atsibodusią galima padovanoti kaimynui arba grąžinti. Šį širdies skausmą man teko išgyventi asmeniškai, kai mačiau į vaikų namus grąžintų vaikų akis“, – sako pedagogas Feliksas Rudzinskas, trisdešimt metų vadovaujantis Kuršėnų vaikų globos namams. Už nuopelnus Lietuvos vaikams, už pasiaukojimą, darbštumą, meilę savo kraštui, už didelius nuveiktus darbus socialinėje srityje Feliksui Rudzinskui liepos 6 dieną suteiktas Šiaulių rajono garbės piliečio vardas. Apie tokius nuopelnus atnešančius ir visiškai priešingus gyvenimo pasirinkimus taip pat kalbamės su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologe Jūrate Marcinkevičiene.

Feliksai, kokia buvo jūsų pirma pažintis su vaikų namais?

Su Kuršėnų vaikų globos namų auklėtiniais susipažinau, kai dar mažas buvau. Mano tėviškė, galima sakyti, tie patys Kuršėnai. Ir kol anuomet statė naująją Daugėlių mokyklą, man teko metus mokytis šiuose vaikų globos namuose, tad susidraugavau ir su globotiniais. Pagal anuometį globos supratimą vaikų namų auklėtiniai buvo atskirti  patys vaikų namai buvo uždara įstaiga, į svečius ten vaikščioti nebuvo galima, net mokykloje jiems buvo suformuota atskira klasė. Bet vaikai yra vaikai – draugavome ir buvome lygūs tarp lygių.

Kokios anuomet buvo našlaičių istorijos?

Pokario kartos našlaičių istorijos buvo kiek kitokios, nei dabartinių iš šeimų paimtų vaikų. Anuomet tikrų našlaičių buvo daugiau – man jau nebeteko to patirti, bet darbuotojai, dirbę prieš mane pasakojo, kad nenustebdavo prie durų radę į antklodę susuktą kūdikį, vieniems būdavo įdėtas raštelis su vardu, o kitiems – nė to tiek. Anuomet niekas tų vaikų tėvų neieškojo, tik pasirūpindavo vaiku. Žinoma, šeimas ardė ir amžinas šeimų priešas – alkoholis. Man, šeimoje augusiam vaikui, buvo labai smalsu, kas tai yra – vaikų namai. Viena pažintis buvo gan keista, kurią atsimenu visą gyvenimą. Kartą su draugu nutarėme prasmukti į vaikų namų sodą, buvome girdėję, kad ten yra skanių kriaušių. Įlindome, prisikrėtėme tų kriaušių, bet mus pamatė sargas. Pasprukome, bet nesidžiaugėme vikriai pabėgę – sąžinė kamavo, kad padarėme kažką negero. Tai dar tą patį vakarą nuėjome pas mokyklos direktorių į namus ir prisipažinome, kad įsibrovėme į vaikų namų sodą, paišdykavome. Kitą rytą direktorius susikvietė mus, galvojome, kad dabar lauks bausmės, bet verdiktas buvo labai pedagogiškas: ,,Jeigu turite sąžinę, jaučiatės kalti, reiškia jūs esate dori žmonės ir tokių klaidų nekartosite“. Nuo to karto į vaikų namus žiūrėjau su pagarba, gal su atjauta, bet labiau su smalsumu.

Gal šeimos vertybės paskatino tapti pedagogu ir savo gyvenimą paskirti vaikams?

Mąstau apie tai. Augau darnioje šeimoje su tėveliais, broliu ir seserimi. Mama rūpinosi namais, o tėtis, taip pat Feliksas, buvo krašte gerai žinomas auksinių rankų meistras: ir tautodailininkas, ir drožėjas, ir statybininkas, ir stalius, ir konstruotojas... Visi darbai tirpo jo rankose, to mokė ir mus, savo vaikus. Iš prigimties esu judrus, smalsus, sportiškas, sekėsi ir humanitariniai mokslai, ir tikslieji, tėvo pamokytas ir drožinėjau, ir lauko darbus dirbau, o kai dar judesio trūko, tai iki išnaktų sporto salėje kamuolį su draugais varinėjau – mėgstu krepšinį, gal todėl, kad esu gimęs tą pačią dieną, kaip Arvydas Sabonis, tik metais ne tais. Žodžiu, augau kaip ir daugelis to meto vaikų – tradicinėje kaimo šeimoje, prižiūrėtas, darbo nebijantis, laisvas savo pasirinkimuose. Baigęs mokyklą pasirinkau pedagogiką, nors, paatvirausiu, viliojo statyba. Bet draugo paragintas rinkausi pedagogiką (gal vėl tai likimo ranka vedė) – nutariau tapti fizikos ir astronomijos mokytoju. O jeigu visai atvirai, labai netraukė didieji miestai, jaukiai ir ,,savo rogėse“ jaučiausi tik savo gimtinėje. Kuršėnai, man pats mieliausias ,,didmiestis“, todėl norėjau likti čia.

Kaip atėjote iki savo gyvenimo pašaukimo?

Tais laikais baigusius studijas rinkdavosi darbdaviai. Jaunystė nebijo skrydžių, darbų, naujovių. Tad ėmiausi visko, ką siūlė. Pasvalyje dirbau mokytoju, vėliau, jau arčiau gimtinės, pakvietė dirbti darbinio mokymo kombinato direktoriumi. Darbą pradėjau nuo tuščio kabineto ir vieno stalo bei kėdės. Vis įsijausdavau į tų paauglių, kurie čia mokysis, rolę. Mergaitėms reikėjo siuvimo mašinų, berniukams vairavimo pagrindų. Cukrinius runkelius su žmona ravėjom, kad susitaupytume pinigų savam ,,Žiguliukui“, o jį nusipirkęs plytas vežiojau į darbovietę. Kibau į darbus ir viskas sekėsi – buvę mokytojai padėjo, o savam krašte ir oras padeda. Ir vėl likimo ranka – Kuršėnų vaikų globos namams reikėjo direktoriaus. Taip aš, nė keturiasdešimties neturintis pedagogas, savo žinion gavau apie 120 vaikų – tiek 1991-aisiais radau Kuršėnų vaikų globos namuose. Pirmas jausmas – išgąstis. Šie vaikai ypatingi, negalima į juos kreiptis, „ei, tu“. Visus privalau žinoti vardais. Vaikystės patyrimai draugauti su vaikų namų auklėtiniais padėjo, bet draugystės yra viena, o prisiimti atsakomybę už šiuos vaikus visą parą, visą savaitę, visus metus, visą jų gyvenimą nuo lopšio iki pilnametystės – visai kas kita.

Kaip sekėsi?

Vėl įsijaučiau į tų vaikų gyvenimus – ką jie jaučia, kodėl verkia. Kaip širdis liepė, ėjau į tų vaikų gyvenimus – keliavome į gamtą, gyvenome palapinėse, maudėmės upėje, žaidėme kamuoliu, kepėme bulves lauže.  Kūrėme privačias erdves – negali vaikai gyventi po 9 viename kambaryje, vaikai šiuose savo namuose turėjo ūkį: šunį, ožkytę, daržą. Stebėjau vaikus ir save. Man sekėsi – vaikai išsipasakodavo, pasitikėjo manimi. Teko išgyventi ir labai skaudžių auklėtinių istorijų, ir ne vieną dešimtį. Nauja visuomenės virsmo banga užgriuvo 1992-1993 metais. Daugybė žmonių panoro imti globoti vaikus iš vaikų namų. Bet visų entuziazmas greit išsisėmė: vaikai ir patys grįždavo, ir globėjai atveždavo, ir mums patiems teko susirinkti savo auklėtinius iš globėjų šeimų.

Kodėl taip nutiko?

Minutei užplūdęs noras paguosti vaiką, skaniau pavaišinti, ar tiesiog pademonstruoti savo gerumą, nėra tas pats, kaip vaikui suteikti šeimą, namus, tapti mama ar tėčiu. Globėjų šeimoms neįtikę ar atsibodę vaikai grįždavo į vaikų namus dar labiau sugniuždyti, dar labiau nusivylę suaugusiais ir mano darbo diena tapdavo dar ilgesnė – vaiką reikėdavo guosti, išklausyti, tiesiog būti su juo tiek, kiek jam reikia. Vaikas nėra auksinė žuvelė, kuri sau ramiai pabus akvariume, o atsibodusią galima padovanoti kaimynui arba grąžinti. Šį širdies skausmą man teko pereiti asmeniškai, kai mačiau grąžintų vaikų akis. Dabartinė globėjų ruošimo sistema yra daug geresnė, nes žmonės to mokomi.

Kiek vaikų išlydėjote į gyvenimą?

Per mano darbo tris dešimtmečius pro Kuršėnų vaikų globos namų vartus į savarankišką gyvenimą palydėjau daugiau nei tūkstantį vaikų – tiek čia užaugo iki pilnametystės. Neskaičiuoju tų, kurie pas mus pagyvendavo, kol šeimoje pagerėdavo situacija. Mano širdis sakė, kad vaikams čia turi būti namai. Ne vaikų namai, o jų sielos ir saugumo namai. Todėl ne tik kūrėme šeimų kambarėlius, privatumą, bet ir tai, kas įprastose šeimose yra kasdienybė: jau daug metų turime tvartą, auginame kiaules, ožkytes, arklius, ponius, yra šunų, sodiname ir kasame bulves. Dabar turime ir alpakų. Pas mus augantys vaikai dirbti mokosi tikrame ūkyje, o ne iš knygų, saugo gamtą, tvarko aplinką, prižiūri gyvūnus, patys rūpinasi šunimis, planuoja savo laisvalaikį.

Kad einu teisingu keliu, patvirtina buvę globos namų auklėtiniai. Žmogus, kuriam dabar jau per 70 metų ir jis užaugęs Kuršėnų vaikų namuose, subūrė likimo draugus ir jie čia atvažiuoja tiesiog pabūti, nes čia jų vaikystės namai, jiems čia mieliausi prisiminimai. Žiūriu į šiuos žmones, ramiai geriančius arbatą šių namų sode ir suprantu, kaip svarbu turėti vaikystės namus. Buvo atvykę ir tie buvę auklėtiniai, kuriuos susuktus į vystyklėlį darbuotojai prieš 50-60 metų rado prie vaikų namų durų. Jie bandė rasti bent kažkokias savo šeimos užuomazgas ir giminių. Deja, vieninteliai žinomi jų vaikystės namai – šie Kuršėnų vaikų globos namai. Į savo vaikystę jie gali grįžti tik pas mus, nes joje daugiau nieko nebuvo.

Ar nebuvo noro į savo šeimą pasiimti tėvų atstumtą vaiką?

Tokių norų turi kiekvienas vaikų namų darbuotojas, kuo ilgiau dirbi, tuo norai dažnesni. Ir kuo geriau dirbi, tuo labiau supranti, kad vaikų namų darbuotojas, o ypač direktorius negali pasiimti kurio nors vieno vaiko į savo šeimą, tarkim, pasisvečiuoti. Nes kiti vaikai pasijus atstumti, blogesni už tą paimtąjį, nemylimi, tas šeimoje priglaustas vaikas iš karto pajus kitų vaikų atstūmimą. Aš esu visų vaikų. Mano darbe yra vienintelė taisyklė – rūpiniesi visais vienodai. Žinoma, tenka neskaičiuoti darbo valandų net ir naktimis. Mano namai – prie pat darbo, tai jeigu kas nutinka kokiam vaikui, kad ir vėlai vakare, tai aš greičiausiai pasiekiamas. Neseniai auklėtinis žaisdamas griuvo, susižeidė ranką, aš vežiau į ligoninę Šiauliuose, kol vyko tyrimai, kol paskyrė gydymą, grįžom gerokai sutemus. Žmona nepyksta, ji taip pat pedagogė, pradinių klasių mokytoja, daugelį metų dirbo direktoriaus pavaduotoja, kartu užauginom du savo vaikus – sūnų ir dukrą, taigi, šeima mane puikiai visada suprato, niekada nesu girdėjęs priekaištų, kad ilgai užsibūnu darbe.

Ar skiriasi tie vaikai, kuriuos radote čia prieš 30 metų, ir dabartiniai auklėtiniai?

Ir taip, ir ne. Anksčiau vaikų namuose augantys vaikai buvo gal labiau atstumti visuomenės, o ir patys vaikų namai priminė vos ne griežto režimo rezervatą: tvora, piktas sargas, keltis, valgyti, miegoti – tik tada, kada leidžiama ir visiems kartu, kambariuose – po 10 vaikų, ribotas kontaktas su visuomene. Tai, žinoma, darė įtaką vaikų protams, jausmams, bendravimui. Dabar gyvenimas vaikų globos namuose – kitoks. Ir vadinasi jie kitaip – Šeimos namai. Daugiau, o gal net labai daug laisvės, demokratijos, bet su ja reikia išmokti gyventi, tai susiduriam su kitokiais iššūkiais. Bet visais laikmečiais vaikai yra tam tikra prasme vienodi. Visiems jiems reikia šeimos, to vienintelio, kuris tiesiog pabūtų kartu, reikia kažko artimo, privataus. Ne kartą mačiau, kaip vadinamas sunkus vaikas, su kuriuo beveik neįmanoma rasti bendros kalbos, pasiima duonos riekę ir eina šerti žirgų. Laužia po gabalėlį ir duoda, kai žirgas ištiesia galvą imti duoną, vaikas jį glosto, šnekina. Ką jis jam sako ir kokio atsakymo ieško, žino tik jie abu. Po tokios terapijos vaikas tampa ramesnis, yra viltis, kad patyręs švelnumą, vaikas atsivers ne tik žirgui, bet ir žmogui.

Jeigu ne darbas su vaikais – tai koks darbas?

Jeigu mane likimas nublokštų į kitą darbą, galbūt būčiau nebe aš. Nors artėja ta diena, kada teks išeiti auklėti proanūkių, bet visi mano planai susiję tik su pagalba vaikams. Su kolegomis kūriau ir laimėjau Europos sąjungos remiamą projektą, taigi, kai čia nebebus vaikų globos namų, nes vaikai palaipsniui apgyvendinami pas globėjus, bendruomeniniuose namuose, šeimynose, čia bus pagalbos centras neįgaliems vaikams ir jų šeimoms. Čia bus masažo, sporto, korekcijos paslaugos, vandens terapija, kitos paslaugos, kurios reikalingos neįgaliems vaikams ir jų šeimoms. Tėvams ar globėjams atokvėpio paslaugą pasiūlysim nuo kelių valandų iki mėnesio, šeimas, vaikus, visuomenę pakviesim į edukacijas su žirgais, pajodinėti, tiesiog pasigrožėti alpakomis. Čia bus platus paslaugų centras šeimoms. Dabar mano dienos ir mintys, darbai ir planai skirti šiam projektui. Svarbiausia, bus išsaugota 1939 metais sukurta erdvė, kuri yra vieninteliai vaikystės ir sielos namai gal net keliems tūkstančiams žmonių – jie per tuos dešimtmečius tik čia jautėsi saugūs, tik čia jie turėjo vaikystę, plukdė upėje laivelius iš skiedrų, lauže kepė bulves, tik čia išsakė savo didžiausius skaudulius. Mano kabinete beveik visą mano darbo laiką kabo paveikslas, kurį man prieš 30 metų dovanojo kolegos Švedijoje – paveiksle vaikas. Paveikslas savitas, bet man tai priminimas, kad vaikams be šeimos yra labai liūdna, o mano gyvenimo tikslas yra vaikams suteikti vaikystę, su žaliom pievom, skaniom bandelėm, linksmu šuniuku, maudynėmis upėje, muzika, žaidimais, sportu, mokymu, darbu – viskuo, ką turi gauti vaikas.

Jūrate, sakykite, kaip žmogui taip aiškiai ir tiesiai rasti savo pašaukimą, gyvenimo kelią?

Yra žmonių, kurie savo kelią, mėgstamą darbą, profesiją randa iš karto – ne per suklydimus, ieškojimus ir naujus bandymus, o dar paauglystėje pajunta turintys kažkokį talentą ir jį vysto, kaip dažnai įvardijamas šis jausmas ,,supratau, kad tai mano, kažkaip traukė, norėjosi“. Juntama, kad ir mūsų pašnekovas, vaikų globos namų direktorius, turi pedagogo talentą, jį vystė gal ir pats to dar nesuprasdamas nuo vaikystės – į savo gyvenimą įsileido visus žmones, turėjo daug draugų iš vaikų namų, mokėsi bendrauti su įvairiais žmonėmis, neskirstė jų į geresnius ir blogesnius. Smalsumas ir atjauta yra stipri jėga – jie žmogų veda atradimų ir mokslo keliu. Kiti gebėjimai tik padeda kryptingo pasirinkimo momentu: sudėjus visas gerąsias žmogaus savybes jos susilieja į vieną visumą ir tai galima pavadinti atrastu gyvenimo keliu. Žinoma, labai svarbu jauno žmogaus palaikymas, kad jis jaustųsi stiprus savo talentų vystyme, turėtų pavyzdį, ko ketina pasiekti. Žinojimas, koks turi būti tikslas labai motyvuoja eiti pasirinktu gyvenimo keliu. Labai padeda ir empatija – įsijautimas į kito žmogaus jausmus. Tuomet nesunku pamatyti savo pastangų rezultatus: šiuo atveju sukūrus vaikams geresnę aplinką, skyrus daugiau laiko vaiko pažinimui – rezultatas skatino eiti pasirinktu keliu, nes vaikai atsakė dėkingumu. Prisirišimas prie širdžiai artimų vietų, ilgalaikių draugų, socialinių santykių tęstinumas irgi padeda žmogui pasiekti gerų rezultatų, skatina sėslumą, norą kurti gražų gyvenimą kitiems čia, kur pats užaugo, mokėsi, sukūrė šeimą ir namus.

Kokios aplinkybės nulemia, kad žmogus nesiblaško, o sugeba išgirsti pašaukimą?

Vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Vieni prisiriša prie vietovės ir savo gyvenimą planuoja taip, kad nereikėtų išvykti, todėl profesiją pasirenka pagal šį kriterijų. Kiti vystydami kažkokį savo talentą supranta, kad tiesesnio kelio už likimo padiktuotą nebus. Kuo geriau žmogus pažįsta save, tuo tiksliau geba įsivardinti savo ateities tikslus. Gebėjimas įsiklausyti bei išgirsti savo poreikius ir norus bei jų priėmimas žmogui suteikia gyvenime aiškumo priimant konkrečius sprendimus. Visapusiškas savęs pažinimas, t. y. žinojimas koks aš esu, kas man suteikia gyvenime prasmę, žmogui suteikia galimybę greičiau ir kryptingiau siekti užsibrėžtų tikslų. Gali paskatinti ir atsitiktinumai – kažkieno išgirstas paraginimas imtis kokios nors veiklos gali netikėtai atverti akis, kad tai puikus pasirinkimas, galima tai pavadinti likimu, kuris tiesiog suvedė su būtent tais žmonėmis, atvedė būtent į tą vietą. Yra toks posakis: ,,atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje“. Laimingi tie žmonės, kuriems pasisekė išvystyti savo talentus ir taip atrasti gyvenimo liniją. Tai motyvuoja stengtis dar labiau. Tiesa, labai gerai ir naujų talentų savyje ieškoti, kažkokio vieno savo talento vystymas visada veda į kitų talentų atradimus – tarkim, geras pedagogas gali būti ir puikus muzikantas, statybininkas, sportininkas. Vienas talentas kito ieškojimams netrukdo, o tik turtina asmenybę, plečia socialinį ratą, kuris skatina savyje atrasti dar kažką, kuo galima dalintis. Žmogaus užsibrėžimai, pastangos, smalsumas – didelė jėga ir stiprus gyvenimo variklis.

Galima sakyti, kad savo veiklai atsidavęs žmogus yra tas, kuris tvirtai žino, kokiu žmogumi nori būti, kokius žmones aplink save nori matyti ir, kaip matome iš šios istorijos herojaus, jo gyvenime buvo aiškus žinojimas, kaip tai padaryti. Gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių gali suteikti ne tik iššūkių, bet ir naujų potyrių savirealizacijai. Remiantis Maslow poreikių piramide, savirealizacija yra aukščiausias žmogaus poreikis ir galimas tada, kai yra patenkinti žemiau esantys, t.y. išgyvenimo, saugumo, meilės ir priklausymo bei pagarbos. Šioje istorijoje tiktų pasakymas „kiek duosi kitam, tiek gausi pats“. Herojaus skirtas laikas kiekvienam vaikui, rodytas rūpestis bei žmogiškumas jam grįžo atgal vaikų šypsenomis bei pasitikėjimu.

 

 

Psichologė siunčia esminę žinutę tėvams apie paauglių savarankiškumo ugdymą

Kad auginti paauglius nėra lengva, žino didžioji dalis juos auginančių tėvų. Savarankiškumo ugdymas, ribų, taisyklių nustatymas, paauglių noras turėti daugiau laisvės, o jos negavus – noras maištauti, pažįstamas daugeliui. Nuo kada paauglys gali vienas važiuoti į miestą, kelintą turi sugrįžti į namus, ar gali nakvoti pas draugus, nuo kada gali eiti į koncertus, dalyvauti festivaliuose? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Jūratė Marcinkevičienė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė, su kuria kalbamės apie paauglių norus ir tėvų atsakomybę, ugdant vaikų savarankiškumą.

Nuo kada paaugliams norisi gyventi laisviau ir kaip tai pasireiškia

Psichologė pastebi, kad paauglystės laikotarpis dažnu atveju yra iššūkis ne tik tėvams, bet ir patiems tėvams. Paprastai laikoma, kad ankstyvoji paauglystė prasideda apie 10-uosius gyvenimo metus. Tėvai tokiame amžiuje gali pastebėti tam tikrus signalus, kad keičiasi jų vaiko elgesys, emocijų raiška.  Įprasta, kad mergaitės bręsta šiek tiek greičiau, nei berniukai.

J. Marcikevičienė sako, kad būna atvejų, kuomet laisvės suteikimas paaugliui šeimoje atsiranda palaipsniui. Tėvai, reaguodami  į augančio paauglio poreikius, laipsniškai koreguoja šeimoje galiojančias taisykles. Būna atvejų, kuomet tėvai gali išgirsti konkrečių prašymų „palikite mane ramybėje“, gali pamatyti uždėtas korteles ant durų su užrašytu draudimu įeiti ir panašiai. Į kiekvieną pastebėtą pasikeitimą tėvams reikėtų sureaguoti ir aptarti tai su savo paaugliu, o ne ignoruoti.

„Aukso vidurio paieškos, ugdant vaikų savarankiškumą, dažnai būna skirtingai suprantamos skirtingose šeimose. Tai priklauso nuo šeimos vertybių sistemos, tėvų auklėjimo stiliaus, pasitikėjimo vaiku ir kitų dalykų. Kartais tenka iš tėvų išgirsti, kad jų vaikas visiškai nieko negali padaryti savarankiškai. Žinoma, kad gali būti įvairių situacijų, tačiau tėvams naudinga užduoti sau klausimą „kiek aš leidžiu savo vaikui būti savarankiškesniam?“, - sako Tarnybos atstovė.

Nuo kada leisti nakvoti pas draugus ir ar leisti iš esmės

„Kiekvienoje šeimoje galioja skirtingos taisyklės. Svarbu, kad tėvai savo vaikams taisykles šeimoje turi įvardinti aiškiai, jos turi būti suprantamos. Nevertėtų turėti iliuzijų, kad tam tikri dalykai, kurie yra savaime suprantami suaugusiems, bus lygiai taip pat suprantami ir vaikams. Paaugliai gali būti labai išradingi bei kūrybingi interpretuodami šeimoje savaime suprantamus dalykus sau palankiausia linkme“, - atkreipia dėmesį psichologė.

Sprendimą leisti savo vaikui nakvoti pas draugus, J. Marcikevičienės nuomone, bet kokiu atveju turi priimti tėvai. Bendros, visiems atvejams tinkančios taisyklės, nuo kokio amžiaus vaikui jau galima vaikui nakvoti svetur, nėra.

„Tėvams svarbu pažinoti draugę ar draugą, pas kurį jų vaikas nori nakvoti, taip pat svarbu pažinoti ir kito vaiko tėvus, su kuriais būtų galima aptarti visas detales. Patys vaikai savarankiškai neturėtų priimti tokio sprendimo, tai reikalinga aptarti suaugusiems. Tėvams turi būti svarbu, kad su savo vaiku jie galėtų susisiekti, be to, kad ir vaikas galėtų susisiekti su jais (pvz. būtų pakrautas telefonas, papildyta telefono sąskaita ir pan.)“, - pataria psichologė.

Kada paaugliai turi sugrįžti namo

Tarnybos atstovė sako, kad klausimų apie tai, kada paaugliai turi sugrįžti į namus gali kilti daugeliui tėvų, ypač vasaros atostogų metu, kuomet ilgėjančios dienos bei šiltesni orai paauglius traukia ilgesnį laiką leisti su draugais lauke. Konkretų laiką, kada paauglys turėtų grįžti namo, turėtų įvardinti tėvai. Vaikui vėluojant grįžti namo, tėvams gali kilti nerimas bei įvairių baimių. Savo jausmus naudinga įvardinti ir vaikams, pavyzdžiui –  „aš nerimavau/jaudinausi, kai tu negrįžai sutartu laiku namo“.

„Kalbant apie nakvojimus pas draugus, tai tėvams su paaugliu būtina nuspręsti, kokiu būdu jų vaikas nuvyks pas draugą ar draugę bei grįš namo, taip pat būtina sutarti, kurią valandą paauglys turėtų grįžti namo bei pasidomėti, ką planuoja veikti. Nakvojimo svetur dažnumas šeimoje yra spendžiamas individualiai. Vienais atvejais tėvai tai gali labai toleruoti, o kitais atvejais jų tolerancija gali būti labai žema. Manau, šis sprendimas taip pat turėtų būti priimtas atsižvelgiant į bendrus šeimos poreikius bei planus, pavyzdžiui, jei tą vakarą yra planuojama bendra šeimos šventė, o paauglys veržiasi nakvoti pas kitur – kokie yra prioritetai? Dažnas nakvojimas (kuris gali būti suprastas įvairiai) svetur reiškia, kad paauglys mažiau laiko praleidžia savo šeimoje, gali prarasti tradicija tapusius pasibuvimus su šeimos nariais ir panašiai“, - atkreipia dėmesį psichologė.

J. Marcinkevičienė sako, kad pirmą kartą pažeidus susitarimą dėl grįžimo laiko, tėvams būtina tai aptarti su savo vaiku, išsiaiškinti priežastis ir aiškiai įvardinti, kokios bus pasekmės, jei susitarimas bus pažeistas dar kartą.

„Nuo kada iš esmės paaugliai gali savarankiškai važinėti į miestą, susitikimus su draugais, tėvams reiktų įvertinti individualiai, atsižvelgiant ne tik į vaiko amžių, bet ir į jo brandą, savarankiškumo lygį. Pati pradžia reikalauja daugiau tėvų laiko bei pastangų, pavyzdžiui, išmokyti vaiką važinėti viešuoju transportu, o galbūt dviračiu laikantis saugaus eismo taisyklių, pažinti konkrečias gatves, planuotis savo laiką, atsižvelgti į oro sąlygas, į viešojo transporto tvarkaraščių pasikeitimus ir pan. Tėvams bet kurioje situacijoje reikia vengti savo vaiko asmenines savybes bei gebėjimus lyginti su kitų vaikų, bet stengtis suprasti, kiek jų pačių vaikas yra pajėgus važinėti savarankiškai“, - pataria psichologė.

Kuo rizikuoja tėvai auklėdami vaikus

Pasak J. Marcinkevičienės, tėvai, priimdami vieną ar kitą sprendimą, stengiasi rizikas sumažinti, tačiau nėra įmanoma jas visiškai panaikinti: „Daugelis dalykų priklauso nuo tėvų gebėjimo pasitikėti savo paaugliu. Vieniems tėvams gali atrodyti, kad kiti tėvai su savo vaikais elgiasi pernelyg laisvai ar pernelyg griežtai“.

Psichologė atkreipia dėmesį, kad sudėtinga įvertinti pernelyg didelę laisvę, nes ji gali būti suprantama labai skirtingai. Dažnai būna pastebimas tėvų ir vaikų palyginimas su kitais. Be abejo, iš paauglių tėvai taip pat gali išgirsti tokių pasakymų, kad „o jo tėvai tai normalūs, išleidžia į festivalį per naktį“.

„Paauglystėje ypatingai svarbus tėvų ir vaikų pasitikėjimas vieni kitais, abipusė pagarba, gebėjimas vienas kitą išgirsti. Tėvams būtina aiškiai įvardinti taisykles, pasikalbėti apie tai, ko tikisi iš savo paauglio. Jei abi pusės taikiai sutarė, kad tėvai atvyks pasiimti savo paauglio sutartą valandą, tai abiems pusės belieka laikytis susitarimo. Sudėtingesnis variantas būna tada, kai paauglys pats savarankiškai priima svarbų sprendimą, apie kurį tėvus tik informuoja arba nieko nepasako, palikdamas juos nežinioje. Tokiu atveju gali ypatingai blogėti tėvų ir vaikų santykiai, daugėti konfliktinių situacijų. Svarbu prisiminti, kad tėvai yra atsakingi už savo vaikus ir jie priima sprendimus“, - pabrėžia J. Marcinkevičienė.

Kasdieniai patarimai tėvams

Psichologė sako, kad tėvams, auginantiems vaikus, svarbu „augti“ kartu, kartais tėvams tai būna ypatingai sudėtinga: „Normalu, kad su amžiumi vaiko gebėjimai, atsakomybės ribos plečiasi, tačiau tėvai tai turėtų suprasti anksčiau nei vaikai. Svarbu prisiminti, kad užaugę vaikai susikurs savo gyvenimus, turės savarankiškai priimti sprendimus. Visų dalykų mokymas palaipsniui vaikams suteikia galimybę labiau suprasti aplink vykstančius pokyčius bei efektyviau prie jų prisiderinti“.

Štai patarimai, kurių laikantis, santykiai su paaugliu ne tik taps geresni, juo bus lengviau pasitikėti, bet ir skatins pačių paauglių atsakomybę:

  • Būtina aptarti trokštamos laisvės ribas, nustatyti taisykles;
  • Aiškiai įvardinti paaugliui jo atsakomybes bei savo elgesio pasekmes;
  • Aiškiai įvardinti, kokio elgesio tikisi tėvai iš savo paauglio;
  • Pagarbiai išklausyti savo paauglį;
  • Nuolat bendrauti, domėtis jo veiklomis;
  • Kurti meile, pagarba bei pasitikėjimu paremtus santykius.
Ankstesnis 1 2 3 ... 136 Sekantis
X