Naujienos

Akcija „365 dienos be smurto“, skirta Geltonojo kaspino dienai

Lapkričio 19 d. minime Geltonojo kaspino dieną. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, prisidėdama prie pasaulinės smurto prieš vaikus prevencijos dienos idėjos, atkreipiančios dėmesį į tai, kad smurto prieš vaikus negalima toleruoti ar slėpti, pristato akcijos „365 dienos be smurto“ nugalėtojo rašinį. Pagrindinis akcijos tikslas - išgirsti vaiko nuomonę apie smurtą. Mėgstantys ir norintys rašyti vaikai, žurnalistikos būrelius lankantys paaugliai reiškė savo mintis apie smurtą prieš vaikus rašinio ar straipsnio forma.

Skelbiame nugalėtojo Roko Urbonavičiaus rašinį: 

„365 DIENOS BE SMURTO“

Netylėk... pasakyk...

      Aš, Rokas, esu jaunas žmogus. Nuo vaikystės mėgau būti dėmesio centre. Smurtas ir patyčios mano gyvenime buvo kasdienybė. Atsimenu, klasėje buvo stambaus kūno sudėjimo mokinys. Vos tik jis pertraukų metu išeidavo į koridorių, aš pirmas pradėdavau iš jo tyčiotis, neva, jis ėda kaip paršas. Kūno kultūros pamokose išvadindavau bėgančia panda. Tada manyje užvirdavo kraujas, aš jausdavausi pakylėtas, nes visi klasės draugai iš jo juokdavosi mano dėka. Visi man sakydavo, kad aš kietas.
      Pamenu, kai jis užkliudė mano suolą, po pamokų palaukiau ir prikūliau. Ėjau namo iškelta galva, murmėdamas po nosim, kad jį primušiau. Rytojaus dieną atėjus į mokyklą, auklėtoja liepė eiti pas socialinės rūpybos darbuotoją. Užvirė kraujas, galvoju: „Niekšelis pasiskundė!“. Kol ėjau iki kabineto, kūriau planą, kaip atkeršyti už iškilusias problemas. Užėjęs į socialinės rūpybos darbuotojo kabinetą, pamačiau kamputyje sėdinčią mamą. Ji sėdėjo nuleidusi  galvą. Kai pažiūrėjo į mano akis, aš sustingau. Jaučiausi taip, lyg būčiau sumušęs mamą. Atrodė taip, lyg būčiau jai pasakęs pačius negražiausius žodžius. Buvo pirmas kartas, kai namo ėjome tylėdami.
       Namie mama išvirė kakavos ir pakvietė pasikalbėti. Mano mama yra pats nuostabiausias žmogus pasaulyje. Ji niekada nerėkia, nebara, kai ką nors blogo padarai. „ Smurtas gimdo smurtą“, – tokiais žodžiais mama pradėjo pokalbį. Ji paaiškino, kad kai skriaudžiu kitą, skriaudžiu ir savo artimą, kai tyčiojuosi iš kito, tyčiojuosi ir iš jos. Ji aiškino, kad visus nesutarimus, ginčus galima išspręsti taikiai. Tada supratau, jog tegul mane visi pastebi darant gerus darbus, taip ilgiau atsimins ir labiau  mylės.
        Tada man buvo aštuoneri - šiandien beveik aštuoniolika. Tapau pavyzdžiu kitiems. Šiandien aš esu Lietuvos šaulių sąjungos Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės trečios pakopos šaulys. Aš esu prieš patyčias. Visada savo mažiems draugams ir jauniems kolegoms sakau: „Netylėk, jei tave skriaudžia, pasakyk, jei iš tavęs tyčiojasi“. „Juk viską galima pakeisti tik tada, jei kalbėsime“, -  taip man sako mama. Nereikia rėkti, daužyti kumščiu į stalą ar mušti. Reikia suprasti ir pasakyti, kad blogai darai.
       Prisimenu, šeštoje klasėje grįžau namo išgėręs alkoholio. Na, su draugais buvom parke, buvo linksma, tad kad būtų dar  linksmiau, išgėrėm. Mama nupirko mineralinio vandens ir ledų. Rytojaus dieną ramiu balsu pasakė: „... o aš irgi buvau vaikas, ir man norėjosi viską išbandyti. Pabandei, ir gana. Tu dar mažas ir turi suprasti, kad blogai darai.“ Draugus tėvai nubaudė atimdami  telefoną, kompiuterį, kitas net per žandą gavo. Tad dabar visiems sakau, kad ir ką tu padarei, tavęs neturi skriausti. Daužau į krūtinę ir rėkiu:  „Netylėk, jei kas nors tave skriaudžia! Pasakyk, jei tyčiojasi. Negirdi tavęs mama, tėtė, sakyk močiutei, tetai, galų gale mokytojui. Svarbiausia – netylėk!”
      Ir pabaigai. Gyvenimas pilnas siurprizų. Praėjus keleriems metams, mes vėl esame klasiokai su mano vaikystės patyčių berniuku. Tiek jis, tiek aš prisimename, kas tarp mūsų buvo. Pasibaigus pamokai, išėjome visi iš klasės, o klasiokai pradėjo iš jo tyčiotis. Aš taip elgtis neleidau, supratau ką tuomet dariau ne taip, koks aš buvau. Tada aš mėgavausi patyčiomis, o dabar užaugau ir neleidžiu patyčioms plisti.
 
Rokas Urbonavičius, Putinų gimnazijos

III d kl. mok.          

 

X