Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

Naujienos

Kylančios paauglių hormonų audros: ką verta žinoti

Tėvai auginantys vaikus, neišvengiamai susiduria su vaikų lytinio brendimo laikotarpiu, kai vaikams kyla daug klausimų, tačiau drovumas pakiša koją, o klausimai lieka ne tik neatsakyti, bet ir neužduoti.  Ne ką mažesnę įtampą šiuo periodu jaučia ir tėvai, kurie nežino kaip išvengti klaidų, bendraujant su vaiku šiuo subtiliu gyvenimo tarpsniu, kaip tinkamai pateikti informaciją apie lytiškumą, ir kokie pavojai gresia paaugliams pradėjus lytinį gyvenimą.

Apie tai, su kokiais rūpesčiais susiduria paaugliai, pradėję lytinį gyvenimą ir kaip tinkamai elgtis tėvams kalbamės su specialistais gydytoja akušere ginekologe Birute Maciulevičiene ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus psichologe Jūratė Marcinkevičienė.

— Birute, 41 metus dirbate gydytoja ginekologe, daug tekę dirbti ir su nepilnametėmis pacientėmis, ar galėtumėte atsakyti, kokio amžiaus merginos paprastai pradeda lytinį gyvenimą?

— Į šį klausimą sunku tiksliai atsakyti. Į gydytoją mergaitės kreipiasi dažniausiai tuomet, kai jas ištinka sveikatos rūpesčiai, o ne tada kai jos pradeda lytinį gyvenimą. Net jei pas mane konsultuotis ateina šešiolikmetė, aš negaliu pasakyti, kada ji pradėjo lytinį gyvenimą: ar tai nutiko kai ji buvo keturiolikos metų, ar šešiolikos. Ši informacija priklauso nuo pačios pacientės atvirumo. Aš žaviuosi šiuolaikiniu jaunimu - jie atsakingi, mąstantys. Kai kurios nepilnametės mergaitės ateina pasitarti dėl apsisaugojimo priemonių, jos būna tvirtai apsisprendusios ir žino ko nori.

— Kada mergina ar jaunuolis yra pakankamai subrendę lytiniam gyvenimui?

— Tada, kai pajaučiama seksualinė laisvė. Šis atsakymas paprastai labai patinka jaunimui, todėl skubu paaiškinti, kad nekiltų neteisingų interpretacijų. Seksualinė laisvė atsiranda tuomet, kai gali pasakyti  taip arba ne, kai laisvas ir niekieno neįtakojamas pasirenki pats.

Sulaukus 12-15 metų paauglių organizme vyksta pokyčiai, kyla vadinamos hormonų audros, suaktyvėja natūralios organizmo reakcijos į dirgiklius.

Fiziologine prasme organizmas pasirengęs pradėti lytinį gyvenimą, kai jau gali pratęsti giminę. Merginoms tai – menstruacijų pradžia. Tačiau žmogus nėra tik fizinis kūnas, todėl pradedant lytinį gyvenimą labai svarbu psichologinė būsena, asmenybės brandumas ir pasirinkimo laisvė.

— Su kokiais klausimais į jus dažniausiai kreipiasi nepilnametės pacientės? Ar jos ateina vienos, su draugėmis, gal atlydi tėvai?

— Mergaitės dažnai ateina pasitarti dėl kontracepcijos. Būna atvejų, kai ateina dėl patirtų traumų po lytinių santykių, pasitikrinti dėl lytiniu būdu plintančių ligų arba dėl nėštumo.

Pasitaiko atvejai, kai mergaites atlydi ne tik mamos, bet ir tėčiai. Taip susiklosto, kai vienas iš tėvų dirba užsienyje. Kartais paauglės ateina su savo vaikinais. Labai palaikau tokias poras - tai rodo lygiavertę partnerystę ir tai, jog nei vienas iš partnerių nevengia atsakomybės.

— Kokio amžiaus buvo jūsų jauniausia pacientė, kuri kreipėsi dėl lytinio gyvenimo?

— Trylikametė. Tačiau šiuo metu pastebiu tendenciją, jog merginos lytinį gyvenimą pradeda vėliau negu tai buvo prieš keliolika metų. Atsimenu atvejį, kai nepilnametė mergina labai norėjo tapti mama ir atėjo pas mane konsultuotis, kaip greičiau pastoti. Tačiau tai labai reti atvejai, kai būtina viską nuosekliai su paciente aptarti, pasikalbėti kartu su jos mama, galbūt net partneriu, pasitelkti ir kitos srities specialistus.

— Būnant paaugle sunku prisipažinti tėvams, jog jau užaugai ir nesi jų mažoji mergaitė, kad turi partnerį ir gyveni lytinį gyvenimą. Ar dažnai susiduriate su nepilnametėmis pacientėmis, kurios slepia nuo savo tėvų, kad turi lytinius santykius?

— Pasitaiko, kad mergaitę atlydėjusi mama šaukia ant jos, liepia pasirodyti man, kad būtų savotiškai demaskuota, jog jau turėjo lytinius santykius. Tokiu atveju paprašau mamos palaukti koridoriuje, kad pasilikusios dviese su paciente galėtume atvirai pasikalbėti. Mergaitės dažnai slepia tai, kad jau turi santykius su vaikinu, tai vis dar yra tabu tema šeimoje.

— Jūsų nuomone, kokio amžiaus vaikus reikėtų pradėti šviesti lytiškumo srityje ar Lietuvoje vaikams pakanka švietimo įstaigose pateikiamos informacijos šia tema?

— Informacijos nepakanka. Darbe susiduriu su paauglėmis, kurios akivaizdžiai negavę elementarių žinių, būtinų bręstančiam žmogui. Šviesti vaikus reikia pradėti gana anksti. Mano nuomone, pats geriausias laikas su jais pradėti kalbėti apie lytiškumą, periodas iki lytinės brandos, iki hormonų audrų, kol jų dar nejaudina kalbos ir nėra įsiaudrinusi vaizduotė.

Savo patirtimi ir nuomone pasidalijusi gydytoja Birutė Maciulevičienė teigia, jog pradedant lytinį gyvenimą labai svarbu psichologinė būsena. Žmogus nėra tik kūnas, tenkinantis fiziologinius poreikius, yra emocijos, psichika, sąmonė. Dvasiniai poreikiai nei kiek ne mažiau svarbūs, o neretai ir svarbesni už fizinius. Todėl nuomonės ir patarimų tėvams, kaip tinkamai priimti naujieną, kad vaikas užaugo ir gyvena intymų gyvenimą, kreipiamės į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologę Jūratę Marcinkevičienę.

 —  Jūrate, turite daug patirties darbe su šeimomis, auginančiomis vaikus. Kaip jūsų nuomone, tėvams priimti žinią, kad vaikai jau subrendo ir turi lytinius santykius?

—  Tėvams ši žinia gali būti labai netikėta arba, atvirkščiai, labai suprantama. Greičiausiai pirminė tėvų reakcija priklausys nuo to, kokio amžiaus yra jų vaikas. Kai tėvai sužino, kad vaikas turi lytinius santykius, svarbu suprasti, jau tai jau yra faktas. Pasitaiko atvejų, kai tėvai, aštriai sureagavę į šią žinią, gali vaikui taikyti bausmę, pavyzdžiui: neleisti susitikinėti su vaikinu ar mergina, liepti nutraukti draugystę ir panašiais būdais riboti vaiko gyvenimą. Būtina suprasti, kad taikomos bausmės gali supriešinti vaiko ir tėvų tarpusavio santykius. Vietoj to, tėvams būtų naudingiau pasikalbėti su vaiku apie tai, ką jam reiškia lytiniai santykiai, taip pat naudinga aptarti apsisaugojimo priemonių naudojimą bei pasikalbėti apie galimą nėštumą, lytiškai plintančias ligas, situacijas su kuriomis susiduriama gyvenant lytinį gyvenimą.

—  Ar motina gali būti „geriausia drauge“ ar vis dėlto natūralu, jog dukra gali turėti paslapčių nuo mamos?

— Dažnai tenka girdėti iš tėvų, ypač iš motinų, kad jos su dukromis yra geriausios draugės. Šioje situacijoje labiau pasigilinus į motinų lūkesčius, pastebiu, kad motinos dažniausiai tikisi, jog dukros joms viską pasipasakos, tačiau nelinkusios atskleisti visko apie save (to tikrai ir nereikia). Priklausomai nuo paslapties svorio, dukra gali jausti stiprių išgyvenimų ir nedrįsti pasakyti motinai itin svarbių dalykų.

Esu įsitikinusi, kad motinai labai svarbu išlaikyti artimą emocinį ryšį su savo dukra. Labai svarbu būti empatiškai, priimti jos nuomonę, vengti išankstinių nusistatymų, domėtis dukros gyvenimu, kylančiais sunkumais, laiku suteikti paramą bei pagalbą. Taip didėja tikimybė, kad dukra, susidūrusi su sunkumais, kreipsis į motiną, nes ja pasitikės. Stiprus tarpusavio ryšys nereiškia, kad dukra negali turėti paslapčių – tai yra normalu ir motinai tai reikėtų priimti kaip natūralų dalyką. 

—  Kaip tėvams bendrauti su vaikais, kad neprarastų pasitikėjimo ir taptų patarėjais?

—  Lytiškumo tema su vaikais reikėtų pradėti kalbėti pakankamai anksti ir palengva. Pati pradžia galėtų būti apie 5-uosius vaiko gyvenimo metus. Panašaus amžiaus vaikams kyla klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti tik tiek, kiek vaikas klausia, pavyzdžiui, išgirdus klausimą: „kaip aš atsiradau“, tėvams nereikėtų aiškinti visos anatomijos, pakanka atsakyti, kad vaikai gimsta tada, kai tėvai vienas kitą labai myli. Nuo mažens vaikai turi žinoti realius, o ne išgalvotus, savo lyties organų pavadinimus.

Su vaiko amžiumi klausimai sudėtingėja ir normalu, kad tėvų atsakymai taip pat tampa išsamesniais. Tėvams labai svarbu su savo vaikais pasikalbėti apie kūno bei organizmo pokyčius, kurie atsiranda lytinio brendimo metu, pavyzdžiui: berniukams atsiradęs veido plaukuotumas, besikeičiantis balsas, o mergaitėms prasidėję menstruacijos, kūno formų kitimas.

Kuo anksčiau ir kuo daugiau tėvai namuose kalbasi lytiškumo tema (kalbantis su paaugliais, svarbu kalbėti ne tik apie fiziologiją, bet ir apie emocinį santykių aspektą), tuo daugiau atsakymų į savo klausimus gauna vaikas ir ši tema jam tampa paprasta, aiški bei nekelia papildomo smalsumo.

Dažnai patys tėvai jaučiasi nepatogiai kalbėdami apie lytinius santykius, jie gali vengti šios temos ar net drausti apie tai klausinėti.

Jei vaikai pakankamai atsakymų negaus iš tėvų, informacijos ieškos kitur: pokalbiuose su draugais, internete ir pan. Tik klausimas, kokio pobūdžio informaciją jie susirinks ir kokios lytiškumo suvokimas  susiformuos.

Kartais tėvai jaudinasi, kad pasakys per daug, o jų atsakymai vaiką pastūmės ankstyviems lytiniams santykiams. Realybė visiškai kitokia – tėvai turi priimti vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais (net jei tėvams atrodo, kad jo vaikui tai dar per anksti) ir pasitikėti savo vaiku.

 Kuo daugiau ir atviriau tėvai kalbėsis su savo vaikais lytiškumo tema, tuo didesnė tikimybė, kad vaikai lytinius santykius pradės vėliau, viską įvertinęs, turės mažesnę galimybę užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, ar pradėti nepageidaujamą nėštumą.

— Kada mergina arba jaunuolis jau yra subrendę lytiniams santykiams ar tam užtenka tik lytinės brandos?

— Lytiniams santykiams reikalinga ne tik lytinė, bet ir emocinė branda. Sprendimas mylėtis gali būti paremtas noru patenkinti savo aistrą nesvarstant tokio elgesio pasekmių (nenaudojant apsisaugojimo priemonių ar dažnai keičiant partnerius). Ilgainiui jaunuoliams gali atsirasti sunkumų kuriant bei išlaikant ilgalaikius santykius.

Emocinė branda susijusi su tuo, kad asmuo yra sąmoningas, jis pajėgus atsakingai priimti sprendimą bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Tėvų globos netekusiai Gabrielei mamą iš dalies atstojo dvi vaiko teisių gynėjos

Iš dvylikos brolių ir seserų šeimos kilusi Gabrielė Blažiūnienė nuo penkerių metų neteko tėvų globos. Mergina augo dvejuose vaikų globos namuose kartu su trimis seserimis, o vėliau – dar ir su dviem broliais. Nepagailėjęs skaudžių smūgių, gyvenimas jai padovanojo ir puikią dovaną – dviejų vaiko teisių gynėjų globą, rūpestį ir draugystę. Nors šiuo metu Gabrielė jau yra suaugusi, sukūrusi savo šeimą ir laukiasi vaikelio,  ji vis dar palaiko šiltą ryšį su dviem svarbiomis moterimis – buvusia Širvintų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Ramune Vidmantiene ir šiuo metu Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja dirbančia Rita Padervinskiene. Šios moterys iš dalies atstojo Gabrielei mamą, kol ji augo vaikų globos namuose. Jos ir dabar, jau suaugusią,  Gabrielę lydi gyvenimo keliu.

„Noriu tvirtai pasakyti – neteisinga yra dar vis pasitaikanti žmonių nuomonė, kad vaiko teisių specialistai nori atimti vaikus iš šeimos, nori pakenkti šeimai. Aš patyriau, kad jie kaip tik nori padėti vaikams ir šeimai. Mano gyvenimas galbūt būtų susiklostęs daug blogiau, jei ne šios dvi moterys. Jos kiek galėdamos stengėsi padėti mūsų šeimai, rūpinosi mumis, vaikais, nežiūrėdamos darbo valandų, atidavė savo širdį. Mumis jos rūpinosi net tada, kai pakeitė darbą ir mūsų gyvenimu domėtis joms nebuvo privalu. Šios moterys padeda man net dabar, kai jau esu suaugusi“, – su dėkingumu kalba Gabrielė.

Pagalbos ranką ištiesė sunkiausiu metu

Gabrielės atmintyje iškyla skaudūs ankstyvos vaikystės atsiminimai: nuo alkoholio apsvaigę tėvai, netvarkingi namai, apleisti broliai, seserys ir ji pati.

„Ramunė Vidmantienė mūsų šeima ėmė rūpintis labai seniai. Visaip bandė motyvuoti tėvus, kad jie negertų. Dirbo su mama, teikė pagalbą. Bet ji vistiek gėrė, palikdavo mus, vaikus, be priežiūros“, – pasakoja Gabrielė.

Prieš maždaug penkiolika metų, kai Gabrielei buvo penkeri metukai, ji su dar dviem sesutėmis buvo apgyvendinta Švenčionėlių vaikų globos namuose. Ten išgyveno pusantrų metų. Nors buvo maža, Gabrielė prisimena, kad vaiko teisių gynėja Ramunė Vidmantienė dažnai jas lankydavo vaikų globos namuose.

„Ji atvažiuodavo su savo kolegėmis arba su vyru, atveždavo mums lauktuvių, eidavome kartu pasivaikščioti, kalbėdavomės. Nors buvau dar maža, bet labai gerai tai atsimenu. Labai džiaugdavausi, kai Ramunė atvažiuodavo“, – pasakoja Gabrielė.

Iš Švenčionėlių vaikų globos namų – į Vilnių

Po pusantrų metų gyvenimo Švenčionėlių vaikų globos namuose, kai Gabrielė turėjo eiti į antrą klasę, ją ir abi sesutes išvežė į Vilnių, į šeimynų principu veikiančius vaikų globos namus SOS vaikų kaimas, kur jau gyveno du Gabrielės broliai. Seserys ir broliai buvo apgyvendinti viename name. Šį įvykį Gabrielė prisimena su dideliu džiaugsmu.

„Vaiko teisių gynėjai ir socialiniais darbuotojai suprato, kad broliams ir mums, sesėms, yra labai svarbu gyventi kartu, labai svarbus mūsų tarpusavio ryšys, kurį reikia puoselėti. Mus visus apgyvendino viename name, vienoje šeimynoje. Buvo didelis džiaugsmas“, – pasakoja Gabrielė.

Vaiko teisių specialistė R. Vidmantienė mergaičių nepamiršo ir Vilniuje. Nors mergaitės jau gyveno kitoje, specialistei nepavaldžioje teritorijoje, R. Vidmantienė jas dažnai aplankydavo Vilniaus SOS vaikų kaime.

„Ji ne tik pati po darbo pas mus atvažiuodavo, bet dar kartais, važiuodama iš Širvintų, užsukdavo į kaimą, kuriame gyveno mūsų mama, ir į Vilnių pas mus atveždavo mūsų mamą. Ramunė norėjo, kad mama su mumis bendrautų, kad neprarastų ryšio“, – susijaudinusi pasakojo Gabrielė.

Vilniaus SOS vaikų kaime gyvenusioms mergaitėms R. Vidmantienė dažnai skambindavo, klausdavo kaip sekasi,  patardavo, paguosdavo. Gražus R. Vidmantienės ryšys su šios šeimos vaikais tęsiasi iki šiol, jau daugiau kaip dešimt metų susitinka, bendrauja socialiniuose tinkluose ir kitomis ryšio priemonėmis. R. Vidmantienė su vyru dalyvavo prieš porą metų vykusiose Gabrielės vestuvėse, ji taip pat į savo namus pasisvečiuoti pasiima šiuo metu dar globos namuose gyvenantį Gabrielės jauniausiąjį broliuką.

Vilniuje sutiko dar vieną svarbią moterį

Labai svarbų vaidmenį Gabrielės gyvenime suvaidino ne tik R. Vidmantienė, bet ir kita vaiko teisių specialistė – Rita Padervinskienė. Tai ji buvo ta moteris, kuri prieš daug metų atvažiavo į Švenčionėlių vaikų globos namus ir Gabrielę bei jos sesutes išsivežė į Vilnių. R. Padervinskienė tuomet dirbo SOS vaikų kaime socialine darbuotoja.

„Rita ne tik padėjo mums apsiprasti su nauja aplinka Vilniuje, ji tapo man ir mano seserims bei broliams kaip antra mama. Nuoširdžiai rūpinosi visais mumis. Galėjome bet kada į ją kreiptis su visokiomis savo problemomis. Ryšys su Rita itin svarbus buvo paauglystėje. Į ją galima buvo drąsiai kreiptis net ir su intymiais klausimais, o tokių paauglystėje iškyla visoms merginoms“, – pasakoja Garbrielė.

Gabrielės ryšys su R. Padervinskiene tęsėsi ir kai moteris tapo Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja.

„Ji pažįsta visą mūsų šeimą. Su Rita bendraujame iki dabar. Kreipiuosi į ją įvairių patarimų, palaikymo. Visada sulaukiu pagalbos. Susitinkame ir šiaip, tiesiog pabendrauti, susėdame, padiskutuojame. Mano jaunėlis broliukas šiuo metu dar gyvena SOS vaikų kaime. Į Ritą kreipiuosi ir jo reikalais“, – pasakoja Gabrielė.

„Ramunė ir Rita – nuostabūs žmonės, geros širdies. Jos dirba iš idėjos. Mumis jos rūpinasi net ir tada, kai joms nebepriklauso to daryti. Manau, kad mūsų šeimai be galo pasisekė, kad gyvenimo kelyje atsirado šios moterys. Aš labai joms dėkinga. Jei ne jos, nežinau kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas“, – pabrėžė Gabrielė.

Svajoja tapti socialine darbuotoja

Gabrielė šiuo metu baigia Vilniaus suaugusiųjų mokymo centrą. Ateityje ji, sako, svajojanti tapti socialine darbuotoja.

„Esu veikli, aktyvi. Labai norėčiau tapti socialine darbuotoja. Aš ne kartą savanoriavau įvairiose vietose, kur tik pakviesdavo – vaikų namuose, Maisto banke. Aš labai noriu padėti vaikams ir suaugusiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos“, – pasakoja Gabrielė.

Gabrielės vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Neseniai jauna šeima įsigijo butą Vilniuje ir džiugiai laukia pirmagimio.

 

Iliustracija - Mergaitė žiūri į save veidrodyje
Kaip vaiko teisių gynėjai padeda besisvaiginantiems nepilnamečiams?

Tyrimai rodo, kad Lietuvoje bent kartą per mėnesį alkoholio vartoja beveik trečdalis 15 -16 metų paauglių. Neramina ir kita tendencija – šalia alkoholio ar vietoje jo populiarėja receptiniai raminamieji vaistai, senosios ir naujosios psichoaktyviosios medžiagos. Su besisvaiginančiais nepilnamečiais neretai susiduria ir vaiko teisių specialistai. Iš Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus gaunamų pranešimų dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, apie 10 proc. būna  susijusių su neblaiviais nepilnamečiais. Tokiais atvejais pagrindinis vaiko teisių gynėjų tikslas būna ištiesti pagalbos ranką į bėdą patekusiam vaikui ir, esant poreikiui, suteikti pagalbą visai jo šeimai.

„Daugiausia pranešimų apie apsvaigusius paauglius gauname iš policijos. Nepaisydami karantino reikalavimų, paaugliai rengia vakarėlius butuose arba sodo nameliuose, garsiai leidžia muziką, kelia triukšmą. Kaimynai neapsikenčia ir iškviečia policiją. Neseniai iš policijos gavome pranešimą apie gatvėje rastą gulintį neblaivų nepilnametį. Jis vos mirtinai nesušąlo. Pranešimų būna ir apie įvykusius konfliktus šeimoje ar net įvykdytus nusikaltimus, kuriuose dalyvavo neblaivūs nepilnamečiai“, – sako Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius.

Pasak jo, apie neblaivius nepilnamečius vaiko teisių gynėjams taip pat neretai praneša ir gydymo įstaigos, į kurias patenka alkoholiu ar kvaišalais apsinuodijusieji. Pasitaiko atvejų, kai ligoninėse gelbėjama neblaivių paauglių gyvybė po bandymo nusižudyti.

„Mūsų, vaiko teisių gynėjų tikslas, ne bausti, o padėti besisvaiginantiems nepilnamečiams. Labai svarbu išsiaiškinti, kodėl vaikai ima vartoti alkoholį ar kitus svaigalus ir suteikti pagalbą tiek vaikams, tiek jų šeimoms, jei yra tokia būtinybė“, –  pabrėžė G. Batulevičius.

Statistika nedžiugina

2019 metais atlikto alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD) duomenimis, bent kartą per pastarąsias 30 dienų iki apklausos alkoholį prisipažino vartoję 27 proc. Lietuvos 15-16 amžiaus mokinių, bent kartą gyvenime alkoholio ragavo 79 proc. visų šios amžiaus grupės mokinių. Alkoholio vartojimo tarp Lietuvos mokinių rodikliai gerėjo po piko 2003 metais, kai  98 proc. moksleivių pripažino, kad bent kartą gyvenime vartojo alkoholio, o 77 proc. pripažino, kad alkoholį gėrė per 30 dienų iki apklausos.

2019 metų ESPAD tyrimo duomenimis, 19 proc. Lietuvos mokinių  bent 1-2 kartus per savo gyvenimą buvo bandę kokių nors nelegalių psichoaktyvių medžiagų. Lietuvoje šis rodiklis nežymiai pradėjo mažėti nuo 21 proc. 2011 m. iki 19 proc. 2019 m.

Nepaisant šiokių tokių teigiamų tendencijų, statistika nedžiugina. Nerimą kelia nauji reiškiniai – receptinių vaistų ir naujųjų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Lietuvoje kas penktas ESPAD tyrimo dalyvis nurodė, kad bent kartą gyvenime yra vartojęs raminamųjų ar migdomųjų vaistų, nepaskyrus gydytojui. Dažniau vartoja merginos.

Vis didesnį rūpestį kelia kitos psichoaktyviosios medžiagos. Lietuvoje 5,6 proc. ESPAD tyrimo dalyvių nurodė, kad vartojo naująsias psichoaktyviąsias medžiagas, 4,3 proc. - sintetinius kanabinoidus, 0,9 proc. – sintetinius katinonus.

Kai kuriems nepilnamečiams spėja išsivystyti ir priklausomybės

Per 2020 metus Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius susidūrė su šešiais nepilnamečiais, kurių požymius specialistai linkę įvardinti kaip priklausomybes.

„Vartojačių nepilnamečių sutinkame nuolat, tačiau tokių, kuriems vartojimas jau sukėlė ilgalaikių pasekmių pasitaiko rečiau. 2020 metais mūsų skyriaus specialistai susidūrė su keturiais jaunuoliais, kurie vartojo marihuaną ir amfetaminus ir viena mergina vartojusia amfetaminus ir receptinius vaistus, visi jie turėjo stipriai išreikštų priklausomybių bruožų. Nors tvirtinti, kad jie tikrai turi priklausomybę mes negalime. Taip pat susidūrėme su vienu jaunuoliu, kuris yra galimai priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų“, – sakė Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus priklausomybės ligų specialistas psichologas Liudas Vincentas Sinkevičius.

Specialistas patvirtino savo darbo praktikoje susiduriantis su tendencijomis, kurias nurodo ir minėta statistika – tarp nepilnamečių mažėja alkoholio vartojimo ir daugėja psichoaktyvių medžiagų (marihuanos, amfetaminų),  receptinių raminamųjų vaistų ir naujųjų psichoaktyvių medžiagų. 

Pasak L. V. Sinkevičiaus dėl jauno amžiaus priklausomybės nepilnamečiams dažniausiai būna nespėjusios susiformuoti, yra formavimosi etape.

„Per 2020 metus Vilniaus mieste teko stebėti tik vieną jaunuolį, kuris atitinka visus priklausomybės nuo marihuanos diagnostinius kriterijus ir jau buvo gydytas keliose ligoninėse bei Respublikinio priklausomybės ligų centro stacionare“, – sakė L. V. Sinkevičius, kartu pabrėždamas, kad visų psichoaktyvių mežiagų vartojimas yra pavojingas žmogui, ypač augančiam organizmui.

„Priklausomybė susiformuoja ne visiems, kurie pavartojo kažkokias medžiagas. Manoma, jog pagrindiniai priklausomybės susiformavimą lemiantys veiksniai yra genetinis polinkis, pradėjimas vartoti jauname amžiuje, t.y. iki maždaug 20 metų, kuomet smegenų sistema dar tik vystosi. Taip pat ne mažiau svarbūs yra besivystantys psichikos sutrikimai, kurių simptomus „padeda“ reguliuoti psichoaktyvios medžiagos ar alkoholis. Kiti turintys svarią įtaką veiksniai yra psichologiniai trauminiai patyrimai, neigiamos vaikystės patirtys ir prasta socialinė aplinka“, – apie nepilnamečių svaiginimosi priežastis sako L. V. Sinkevičius.

Pasak specialisto, patys nepilnamečiai dažniausiai įvardija, kad svaiginimuisi juos pastūmėjo draugų įtaka.

Vaiko teisių gynėjai skuba ištiesti pagalbos ranką

Gavę pranešimą apie neblaivų nepilnametį, vaiko teisių specialistai visų pirma siekia išsiaiškinti priežastis, dėl kurių jis vartoja psichoaktyvias medžiagas. Pirmasis veiksmas – pokalbis su pačius vaiku. Į tokius atvejus vaiko teisių gynėjai turi sureaguoti per šešias valandas.

„Jei vaikas gydomas ligoninėje, paskambiname į ligoninę, pasiteiraujame kokia jo sveikata, ar galime pakalbinti. Nuvažiuojame, išklausome vaiko nuomonę. Tada kalbamės su tėvais, kodėl jų manymu taip atsitiko, ištiriame vaiko socialinę aplinką. Tada pereinama prie nuodugnios vaiko situacijos vertinimo, kreipiamės informacijos į ugdymo, gydymo įstaigas ir kitas institucijas, kurios mums gali suteikti svarbios informacijos apie vaiko padėtį“, – sako L. V. Sinkevičius.

Jei nustatoma, kad rizikos veiksnių, dėl kurių vaikas svaiginasi, yra šeimoje, pagalba teikiama visai šeimai. Taikoma atvejo vadyba ir savivaldybės rūpesčiu teikiamos kompleksinės paslaugos. Pasak specialistų, didesnė dalis besisvaiginančių nepilnamečių būna iš probleminių šeimų, todėl neretai pagalba būna reikalinga visai šeimai. Priklausomai nuo esamų rizikos veiksnių, kartu su savivaldybe bei kitomis institucijomis vaikų tėvams siūlomi pozityvios tėvystės kursai, kuriuose mokoma teisingai auklėti vaiką, taip pat psichologo, psichoterapeuto konsultacijos, kuriose padedama vaiko tėvams suvokti savo elgesį, jo pasekmes sau pačiam ir aplinkiniams. Jei išaiškėja, kad tėvai turi žalingų įpročių, yra priklausomi nuo alkoholio, psichoaktyvių medžiagų, jiems siūloma kreiptis į priklausomybės ligų gydymo centrus, lankyti gydymo programas.

„Svarbu paminėti, jog visuomet ieškome specializuotų psichologų, dirbančių su kopriklausomybe, su kuria susiduria šių vaikų tėvai, kadangi šiose situacijose efektyviausia pagalba vaikui gali būti tada, kai ir tėvai keičia savo mąstymą bei elgesį“, – sako L. V. Sinkevičius.

Šeimai taip pat siūlomos šeimos terapeuto konsultacijos, kuriose stengiamasi atkurti tėvų ir vaikų ryšį, pasitikėjimą, mokoma naujų bendravimo formų, auklėjimo būdų. 

Socialiniai darbuotojai dažnai lankosi šeimoje, tikrina, ar tėvai sprendžia turimas problemas, ar keičia savo gyvenimo būdą, ar gerina gyvenimo sąlygas vaikams.

Vaiko teisių gynėjų veiksmai, susidūrus su neblaiviais nepilnamečiais

1. Specialistai vertina kokias konkrečiai medžiagas vartoja, kokius kiekius bei kokiu dažnumu yra vartojama, t.y. ar tai vienetiniai atvejai ar sisteminis vartojimas. Pagal tai vertinama ar yra poreikis siūlyti kreiptis dėl išsamesnio psichiatro ar klinikinio psichologo vertinimo.

2. Esant poreikiui, yra ieškoma galimybių suteikti individualią pagalbą, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, tokius kaip amžius, motyvacija, gyvenamoji vieta, gretutiniai sutrikimai ir panašiai. 

3. Tuo pačiu mobiliosios komandos specialistai kreipia tėvus, susiduriančius su kopriklausomybe, priimti psichologų, psichoedukacinių grupių ar AL-ANON grupių pagalbą, siekiant keisti visos šeimos funkcionavimo modelį, tokiu būdu netiesiogiai padedant su priklausomybės formavimusi susiduriančiam nepilnamečiui.

Trūksta paslaugų besisvaiginantiems nepilnamečiams

Pasak vaiko teisių specialistų, Vilniaus mieste labai trūksta specializuotų paslaugų alkoholį ir kitus svaigalus vartojantiems nepilnamečiams.

„Paaugliams prieinama pagalba yra labai ribota, praktiškai vienintelė vieta yra Respublikiniame priklausomybės ligų centre esantys vaikų ir jaunimo reabilitacijų skyriai. Labai retais atvejais kreipiame vaikus stacionariam gydymui. Dažniausiai stengiamės atrasti priežastis dėl kurių vaikai pradėjo vartoti ir ieškome specializuotų psichologų, kurie galėtų dirbti su vaiku“, – sako L. V. Sinkevičius.

Pasak vaiko teisių gynėjų, Vilniaus mieste labai trūksta tiek stacionarinio, tiek ambulatorinio pobūdžio paslaugų 13 – 18 metų vaikams, vartojantiems alkoholį ar psichoaktyvias medžiagas. Taip pat trūksta psichologų, psichoterapeutų ir kitų specialistų, besispecializuojančių dirbant su šia amžiaus grupe.

Priklausomybės ligų specialistas psichologas L. V. Sinkevičius pataria tėvams kaip atpažinti, kad vaikai galimai svaiginasi ir kaip elgtis

1. Atkreipti dėmesį į vaikų elgesio pakitimus, tokius kaip padidėjęs agresyvumas arba apatiškumas, mieguistumas, sutrikusi mityba, vengimas lankyti ugdymo įstaigą ar popamokines veiklas, didėjantis grynųjų pinigų poreikis arba atvirkščiai – gavimas pinigų ar daiktų neaiškiomis aplinkybėmis, iš neaiškių asmenų, įsiskolinimai draugams, daiktų pardavinėjimas, vagystės iš namų, manipuliavimas ir melavimas. 

2. Tėvams pastebėjus minėtus požymius, identifikavus galimą vartojimą, siūloma kreiptis į specializuotus psichologus, dirbančius išskirtinai su priklausomybės ligomis, o sudėtingais atvejais kreiptis į Respublikinį priklausomybės ligų centrą.

 

Liudo Ramanausko vaikystės Sibire nuotrauka. Iš kairės: Liudas, jo tėvas Bronius ir vyresnis brolis Antanas. 

 
Radijo stoties vadovas Liudas Ramanauskas: Mano vaikystė pažymėta vilties ženklu

Iš minios išsiskiriantis savitu stiliumi, ramus, inteligentiškas, kimaus ir taip gerai daugeliui pažįstamo iš radijo laidų, reklamų ar renginių balso savininkas Liudas Ramanauskas tapo tuo, kuo yra, anaiptol, ne dėl išpuoselėtos ir saugios vaikystės, veikiau atvirkščiai. Žurnalistas, radijo stoties „FM99“ direktorius, aktyvus visuomenės veikėjas, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys gimė tremtyje Sibire, o šeimai grįžus į Lietuvą patyrė nemažai sunkumų, vien todėl, kad grįžo.

Kažin, jei Liudas nebūtų patyręs to, kas jo laukė vaikystėje, ar būtų tapęs tuo kuo yra dabar – atviru naujoms idėjoms žmogumi, kultūros puoselėtoju, padėjusiu įsibėgėti ne vienam kūrybiškam projektui savo mieste. Atviras interviu su Liudu Ramanausku apie vaikystę ir profesionalus Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologės komentaras padės išsiaiškinti, kiek sunkūs vaikystės išgyvenimai prisideda prie asmenybės formavimosi.  

  – Liudai, esate gerai žinomas žmogus melomanų ir muzikos kūrėjų tarpe, labiausiai atpažįstamas „balsas“ savame mieste,  daugelis alytiškių dieną pradeda ir baigia su jūsų vadovaujama radijo stotimi FM99. Atrodo viskas puiku: darni šeima, mylimas darbas, aplinkinių pagarba. Ar visada jūsų gyvenimas buvo toks iš pažiūros tobulas, o gal jūs gimėte su marškinėliais?

– Nei gimiau su marškinėliais (jų tuo metu nebuvo), nei mano gyvenimas tobulas. Mano nuomone, kiekvieno mūsų gyvenimas yra unikalus, o tobulybė tik ponui Dievui duota. Iki tobulybės nesu nei pusės žingsnio žengęs. Todėl apie ją niekada nekalbu, nes neįsivaizduoju, kas tai yra. Gimiau tremtyje Sibire, Irkutsko srityje, Čerenchovo mieste, 59-aisiais, žiemos vidury. Veikiausiai, marškinėliai būtų nepamaišę, tačiau gimiau be jų. Buvau antras vaikas penkių vaikų šeimoje, augome Sibire su pusantrų metų vyresniu broliu, vėliau gimė sesutė. Atsimenu tenykštes snieguotas žiemas, kai oro temperatūra nukrisdavo iki Lietuvoje neįsivaizduojamo speigo. Pirmą klasę baigiau tremtyje, atsimenu, kad pradinukams neiti į mokyklą leisdavo tik termometro stulpeliui nukritus iki trisdešimt aštuonerių laipsnių šalčio.  

Nenoromis vaizduotėje iškyla slogūs stereotipiški  vaizdai: tamsa, skurdas ir badas. O kokiais žodžiais jūs apibūdintumėte savo vaikystę tremtyje? Kokia ji buvo?

– Vaikystė yra vaikystė. Rūpesčiai, darbas, tėvynės ilgesys slėgė suaugusiuosius, o mes su broliu neįsivaizdavome, kad gyvenimas galėtų būti kitoks. Pramogavome lauke, žaidimams pasirinkdavome pavojingiausias vietas, tokias kaip geležinkelio bėgiai, kuriais važiuodavo trijų garvežių traukiami sąstatai po šimtą vagonų ar prieigos prie anglies kasyklų. Prisigalvodavome įvairiausių išdaigų.  Prisiminus mūsų pramogas ir žaidimus net baisu pasidaro. Mes gyvenome tokioje vietoje, kur važinėdavo milžiniški sunkvežimiai, girdėdavosi sprogimai iš netoliese esančių atvirų anglies kasyklų. Aš atsimenu, kad tuo laikotarpiu, kai kažką sprogdindavo kasyklose, mums ir kitiems netoliese gyvenusiems žmonėms liepdavo išvykti iš namų, nes nuo sprogimo akmenys pakildavo aukštai į orą, atskrisdavo iki gyvenvietės ir pavojingai krisdami galėjo ką nors sužaloti ar apgriauti namus, tai buvo dideli, kokių dviejų metrų skersmens luitai.  

Vasaromis pramogaudavome eidami į mišką ieškoti laukinių svogūnų, kurie turėjo salsvą skonį ir atstodavo vaisius, nes ten kur mes gyvenome nebuvo jokių vaisių, net obuolių.

Gyvenome visi viename kambaryje barake, tačiau visada švęsdavome Kūčias, Kalėdas, visada būdavo puošiama eglutė. Tėvas iš kažkur parveždavo kokį obuoliuką eglutei papuošti, mums tai atrodė stebuklas.

– Santykis su šeima, tėvais, broliais bene svarbiausias veiksnys formuojantis vaikui. Koks buvo jūsų santykis su motina ir tėvu, su broliais? Kokius žaidimus žaidėte, o gal žaidimų ir paskatinimų nebuvo, tik pareigos? Kokias tradicijas puoselėjote?

– Santykiai  mūsų šeimoje, kaip ir daugelyje šeimų: savitas konfliktas su vyresniu broliu ir pareigos jaunesniesiems. Jau gyvenant Lietuvoje mūsų su vyresniuoju broliu pareiga buvo pasirūpinti jaunesniaisiais, palydėti ir parsivesti juos iš lopšelio ar darželio, papasakoti jiems įdomių istorijų, kartu pažaisti. Tuo metu mūsų žaidimų aikštele buvo gatvė. Žaisdavome kamuoliu, eidavome prie Nemuno, kas gitarą turėjo pagrodavo, žiemai atėjus džiaugdavomės ledu, sniegu, ką veikti sugalvodavome patys,  tačiau ramiai vietoje nesėdėjome.

Mūsų šeima turėjo savo tradicijas, viena jų – sekmadienio pietūs. Ilgainiui mes suaugome, sukūrėme savo šeimas, tačiau sekmadienio pietūs pas tėvus buvo šventas dalykas, visi privalėjome susirinkti ir susėsti bendrų pietų. Šią tradiciją išsinešėme ir į savo šeimas.

–  Kokias vertybes, gautas iš tėvų atsinešėte į savo gyvenimą ir stengiatės pasidalyti su savo vaikais?

– Vertybių negali išrašyti, sudėlioti į lentynėles ir pasakyti: „štai čia yra pagrindinė vertybė“.  Tačiau man labai svarbu yra  atsakomybė, pasitikėjimas, žinoma, viltis. Mano vaikystė buvo pažymėta vilties ženklu, nes būdamas vaiku turėjau viltį sugrįžti kažkur, kur mano tėvynė, nors joje nebuvau buvęs. Ta viltis lieka kažkur pasąmonėje visam gyvenimui.

– Grįžti atgal į Lietuvą jūsų šeimai pavyko ne iš pirmo karto. Koks jausmas būti nelaukiamu, nepageidaujamu savo tėvynėje ar tai nežeidė jūsų, tada dar  penkiamečio  vaiko jausmų?

–   Taip, pirmą kartą iš tremties į Lietuvą mums grįžti nepavyko, mūsų nepriėmė, neradome vietos, kur gyventi, neatsirado ir darbo tėvams, teko apsisukti ir grįžti į Sibirą. Be abejo, mane tai žeidė. Pabandžius tuos jausmus paprojektuoti į dabartinį pojūti, kažkur giliai viduje atrandu išlikusį tą skausmo geluonį ir pyktį. Vaikiškas pyktis, neteisybės pojūtis ir klausimas kodėl. Būdamas mažas negalėjau suvokti, kuo aš nusikaltau, kad manęs nepriima tėvynė. O būti kaltu be kaltės yra vienas sudėtingiausių išgyvenimų, ypatingai vaikui.

Antrą kartą grįžti pabandėme po trijų metų, tačiau tas grįžimas jau buvo lydimas ankstesnės patirties, jausmo, kad aš nesu čia laukiamas. Šis jausmas lydėjo mane visą vaikystę, paauglystę ir net dabar kartais jį pajuntu.

– Ar grįžus tremtis baigėsi, o gal jos šleifas vis dar slinko paskui? Pirmieji, ryškiausi potyriai Lietuvoje, kokie jie buvo?

– Tremties ženklas niekur nedingsta. Jis nedingsta netgi ir dabar, kai jau trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, o ką jau kalbėti apie septintą, aštuntą dešimtmečius, kai jis buvo ypatingai ryškus. Jaučiau iš aplinkos, iš mokytojų atmetimo reakciją savo atžvilgiu, tai tęsėsi iki pat mokyklos baigimo.

Pirmieji metai Lietuvoje buvo sudėtingi.  Man reikėjo greitai adaptuotis lietuviškoje mokykloje, nes pirmąją klasę aš baigiau Sibire, o į antrąją pradėjau eiti jau Lietuvoje. Natūralu, kad buvo sunkumų persiorientuoti iš vienos kalbos į kitą, darydavau klaidas rašydamas, mokytoją tai siutino. Vieną kartą įpykusi, visos klasės akivaizdoje, ji pabandė nuvalyti lentą mano galva. Buvo skaudu, sunku net dabar apie tai kalbėti.

Iš bendramokslių pradžioje taip pat sulaukdavau patyčių, pravardžių. Galiu suprasti juos: atsiranda klasėje naujokas, kažkoks kitoks, trigubai tamsesnės odos nei Lietuvos vaikai, nes įdegęs Sibiro saulėje.  Todėl pravardžiavimas totoriumi ir panašiais žodžiais natūraliai buvo iššauktas tuo, kad aš atrodžiau kitoks. Ilgainiui geri mokslo rezultatai, o gal kitos priežastys  nulėmė tai, kad patyčios baigėsi, o ir mokytojos požiūris pakito. Nors priminimas, kad esu kitoks mane visada lydėjo ir tai man išliko didelė mįslė iki šiol.

– Pakalbėkime apie paauglystės maištavimą. Teko girdėti, kad buvote neabejingas hipių atneštoms idėjoms. Kaip per geležinę uždangą jus pasiekė vakaruose atsirandantys judėjimai? Kokios idėjos labiausiai žavėjo? Kaip tai atsispindėjo jumyse?

– Septinto dešimtmečio vaikai laisvės idėjas atrado per muziką. Muzika suteikė galimybę pajusti, suprasti, kad yra ir kitoks pasaulis, yra kitoks suvokimas, yra kitos vertybės, kita estetika. Ilgų plaukų, suplėšytų džinsų ir gitaros sukurtas įvaizdis tapo laisvės išraiška. Muzika buvo labai galingas užtaisas, kurį gaudavome įvairiausiais būdais. Dažniausiai roko grupių vinilinės plokštelės į Lietuvą atkeliaudavo emigravusių į Ameriką giminaičių siuntiniuose, partiniai veikėjai parveždavo plokštelių ir džinsų savo vaikams iš užsienio komandiruočių. Eidavome klausytis muzikos pas draugus, kurie turėjo patefonus ir gaudavo plokštelių. Sutinku su Vaclavo Havelo (Čekijos dramaturgas, eseistas, poetas, filosofas, disidentas ir politikas) fraze, teigiančia, kad Sovietų Sąjungą sugriovė džinsai ir rokas.

Hipių pažiūros buvo nesvetimos, mes kliedėjome Vudstoko festivaliu ir laisvės idėja, kuri yra ten, o ne čia. Išorinis vaizdas mums leisdavo greitai atrasti bendraminčius. Tranzuodavome automobiliais iš vienos vietos į kitą, kad paklausytume muzikos, pavyzdžiui, pergroto „Jesus Christ superstar“ roko operos fragmento ar, tiesiog, pabendrauti.

Tačiau tuomet susidurdavau su dar viena smurto forma mokykloje, kai nuo pedagogų gaudavau liniuote per pirštus vien už tai, kad mano pažymių knygelė papuošta Rolingų („The Rolling stones“) ar Bitlų nuotraukomis („The Beatles“) arba klasėje viešai būdavo iškerpamas kuokštas auginamų ilgų plaukų. Tai mano viduje dar labiau stiprino prieštarą ideologijai, primetamai sistemai ir prievartos mechanizmui.

– Kaip į ilgaplaukį, panirusį į vakarietišką muziką sūnų reagavo tėvai? Ar neprašė nurimti, nekelti rūpesčių?

–  Tėvai niekada nereguliavo mano gyvenimo, jie neliepė nusikirpti plaukų ar panašiai. Juos tenkino tai, kad aš gerai mokiausi, kad nebuvau įtrauktas į jokią įskaitą, nebuvau padauža, kurį gaudytų milicija.

Nors kartų konfliktas yra amžinas. Paauglystėje mes tvirtiname, kad negyvensime taip, kaip gyvena mūsų tėvai, kad turėsime kitokį gyvenimą, tačiau vėliau supranti, kad tas genetinis kodas, kuris į tave įdėtas niekur nedings. Tėvai toleravo ir neslopino mano paauglystės maišto, taip pat elgiuosi ir aš su savo sūnumis. 

– Jūsų įkurta radijo stotis FM99 šiemet jau atšventė 28 gimtadienį, esate žinomas žurnalistas, aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje. Kaip manote, kiek ir kaip prie jūsų asmenybės formavimosi prisidėjo vaikystės išgyvenimai? Galbūt yra konkrečios patirtys, suformavusios jūsų asmenybę, kuriomis galėtumėte pasidalyti su skaitytojais?

– Sunku kalbėti apie save ir atlikinėti psichoanalitinius tyrimus sau pačiam.

Žmonėms, ieškantiems savo kelio, visada patariu: jeigu esi tinginys, o daugelis mūsų tokiais esame, tai nedirbk kažkieno primesto darbo, o užsiimk ta veikla, kuri teikia malonumą ir tada darbas nebus prievarta. Daryk tai, ką nori daryti ir gyvenimas duos duonos kąsnį, gal jis nebus toks sotus, bet niekada negalėsi nieko keiksnoti, kad už tave nusprendė kuo tau būti, ką veikti.  Manau, tokį mano požiūrį ir suformavo  vaikystės, paauglystės patirtys, juo aš ir vadovaujuosi. Labai vertinu laisvę rinktis.

Susipažinę su Liudo vaikystės, paauglystės išgyvenimais kreipiamės nuomonės į profesionalą – Alytaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologę Romaldą Stasionienę.

Romalda, turite ilgametę darbo su vaikais patirtį, jūsų nuomone, kaip Liudo patirti išgyvenimai galėjo prisidėjo prie asmenybės formavimosi?

– Pasidalinsiu keletu savo samprotavimų, asociacijų, kurios kilo skaitant šį nuoširdų interviu. Iš tiesų, asmenybes formuoja jų patirtys (tame tarpe ir skaudžios) bei tai ar yra, kas padeda išgyventi šias patirtis. Labai daug priklauso nuo to, kokią žinią būdami vaikai, gauname iš savo tėvų apie pasaulį, kas aš esu ir ką aš galiu. Ta žinia perteikiama ne žodžiais ar instrukcijomis, o jausminiu būdu, savo emocinėmis reakcijomis. Vaikui augant tėvai suteikia vaikams tam tikrus leidimus arba draudimus. Svarbiausi leidimai vaikui yra leidimas gyventi, būti savimi, mylėti, keistis (būti vaiku, užaugti, subręsti), džiaugtis, sėkmingai susidoroti su savo užduotimis ir pan. Tai didele dalimi nulemia visą tolesnį gyvenimą ir, tarsi, programuoja mus.

Taigi, Liudas pasakoja, kad rūpesčiai, darbas, tėvynės ilgesys slėgė suaugusiuosius, o jam su broliu buvo leista būti vaikais ir nesirūpinti dėl nieko.  Daugelyje aprašytų situacijų galima nujausti, kad Liudas gavęs iš savo tėvų svarbų leidimą – būti savimi, turėti savo nuomonę, savo stilių, augti ir keistis. Kai turi tokį leidimą, tu gali priimti save net tada, kai kiti dėl to, kad tu kitoks, atstumia, gali išreikšti save tokiu būdu, koks yra tinkamas. Tu gali nesižeminti net tada, kai kiti tave siekia pažeminti. Iš tėvų, gaunama žinia, kad esi pakankamai geras, suteikia pasitikėjimo, drąsos priimti iššūkius, daryti tai, kas tau patinka, žavėtis tuo, kas tave žavi, nesidairant, ar tai patiks kitiems.

Be tėvų mumyse įrašytų „programų“ mus, kaip asmenybes, formuoja mūsų pačių bei visos šeimos patirtys. Vaikui iki šešerių metų yra būdingas egocentriškas mąstymas, vaikas tiki, kad jis yra įvykių priežastis. Su tuo susiję ir mažamečio Liudo apmąstymai, kuo jis nusikalto, kad jo nepriima Tėvynė. Kaltė, žlugusi viltis, jausmas, kad esi nelaukiamas gali sugriauti ligšiolinį pasaulio suvokimą. Tuo pačiu galime matyti, kokias pamokas iš savo tėvų gavo Liudas, kai šeima, nepraradusi vilties grįžti į Tėvynę, dar kartą bandė laimę ir įveikė visus sunkumus.

Toliau adaptacija, kitoje šalyje, nei gimei (nors ir Tėvynėje), su kitokiomis nerašytomis socialinėmis normomis. Liudo istorijoje skaudžiausia, kad atmetimo patirtis turėjo ilgalaikį charakterį ir patirta iš autoritetingų suaugusiųjų – mokytojų.

Vienas iš psichologinės gynybos mechanizmų, apsaugančių nuo traumos gali būti nuvertinimas nuomonės tų žmonių, kurie atstumia. Priešingu atveju žmogus visą gyvenimą gyvena autoritetų baimėje.

Dar vienas svarbus apsauginis veiksnys vaiko gyvenime – galimybė jaustis priklausančiu kažkam, visų pirma šeimai. Svarbu jaustis reikšmingu savo šeimoje ir rasti savo vietą, savo išskirtinį pozityvų vaidmenį.

Yra teorija apie vaiko gimimo eiliškumą ir su tuo susijusias tam tikras charakterio ypatybes. Antras vaikas, kaip šiuo analizuojamu atveju Liudas, anot mokslininkų, gimsta kitokioje šeimoje, nei pirmasis, nes jis jau turi konkurentą, su kuriuo varžysis arba suras savo išskirtinį, kitokį vaidmenį, nei pirmagimis. Kadangi Liudo šeimoje gimė ir daugiau vaikų, atsakomybė ir tam tikras vaidmuo mažųjų brolių ugdyme galimai formavo ir patį Liudą. Patirti sudėtingi išgyvenimai, labai praplėtė besiformuojančią pasaulėvoką, kaip ir tolesnės su muzika per geležinę uždangą prasisunkiančios laisvės idėjos. Manau, kad net ir skaudi patirtis būti nepriimtu, nes tu kitoks, mumyse gali suformuoti toleranciją įvairovei ir kovingumą, susidūrus su neteisybe. Tačiau tai pasiekiama su viena sąlyga – mes turime turėti aplinką, kurioje gauname žinią, jog esame geri.  

Vaiko teisių gynėjas: vaikams ir šeimoms šiandien labai trūksta specializuotų psichologo paslaugų

Vaiko teisių specialistai dažnai susiduria su atvejais, kai vaikui ar visai šeimai yra reikalinga ilgalaikė psichologo pagalba. Pastebima, kad Lietuvoje itin trūksta specializuotų psichologo paslaugų, kurios būtų nukreiptos į konkrečios problemos sprendimą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius sako, kad mūsų šalyje būtina steigti pagalbos centrus besiskiriančioms šeimoms. Taip pat reikia didinti specializuotų psichologo paslaugų prieinamumą sunkaus elgesio, priklausomybių, valgymo sutrikimų ir kitų problemų turintiems nepilnamečiams. Tuo turėtų rūpintis savivaldybės.

Siekiant užkirsti kelią vaiko teisių pažeidimams, taip pat labai svarbu stiprinti bendradarbiavimą tarp vaiko teisių gynėjų ir su vaikais bei jų šeimomis dirbančių psichologų. Tai aptarta vykusiame nuotoliniame Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus ir Lietuvos psichologų sąjungos susitikime.

Trūksta į konkrečią problemą nukreiptų psichologo paslaugų

 Vaiko teisių specialistai dažnai susiduria su į krizę patekusiomis šeimomis, kuriose auga vaikai.  Kai, įvertinus vaiko situaciją, nustatoma, kad šeima susiduria su sunkumais ir be pagalbos negali susidoroti su iššūkiais, šeimai yra siūloma reikiama pagalba – sveikatos, švietimo ar socialinės paslaugos. Jų teikimu rūpinasi savivaldybės. Jei reikia, jos šeimoms taip pat organizuoja ir psichologo pagalbą.

Vilniaus miesto vaiko teisių skyriaus vedėjo G. Batulevičiaus teigimu, dažnai susiduriama su atvejais, kai suteikta psichologo pagalba būna mažai veiksminga, nes ji būna tik bendro pobūdžio, o ne specializuota, nukreipta konkrečiai problemai spręsti.

„Kai mes matome, jog šeimai ar vaikui reikalinga psichologinė pagalba, nukreipiame pas psichologus. Tuomet pagalba yra suteikiama, tačiau dažniausiai ji būna palaikomojo pobūdžio. Tai yra, ji nebūna tiksliai orientuota į konkrečios problemos, kurią išsprendus vaikas galėtų saugiai augti, sprendimą. Labai trūksta specializuotų psichologinių paslaugų, pavyzdžiui, vaikams, turintiems valgymo sutrikimų, priklausomybių, delinkventinio elgesio paaugliams“, – sako G. Batulevičius.

Pasak jo, Vilniuje veikia specializuotą psichologinę pagalbą vaikams teikianti įstaiga – Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras. Panašiu principu esą reikėtų steigti daugiau specializuotų centrų arba pirkti specializuotas psichologų paslaugas rinkoje. Tuo turi pasirūpinti savivaldybės: „Reikia specializuotų psichologinių paslaugų, taikliai nukreiptų į pagalbą susidūrus su konkrečia problema, tai problemai spręsti, ją įveikti“.

Būtini pagalbos centrai besiskiriančioms šeimoms

G. Batulevičiaus teigimu, labai dažnai vaiko teisės yra pažeidžiamos per tėvų skyrybų procesą ir po jo. Vaiko teisių gynėjai su šia problema susiduria dažnai. Pasak pašnekovo, Lietuvoje nėra pagalbos centrų besiskiriančios šeimoms, kuriuose būtų teikiamos specializuotos psichologų paslaugos būtent skyrybų problemą išgyvenančioms šeimoms.

„Labai dažnai besiskiriantys tėvai stipriai konfliktuoja, liejasi emocijos, vyksta kautynės dėl turto, dėl bendravimo su vaiku. Dažnai vaikas tampa keršto įrankiu sąskaitoms suvesti. Įveltas į rietenas, vaikas neretai patiria lojalumo konfliktą, jis yra nuteikiamas prieš kurį nors iš tėvų. Santykiui atkurti būtinai reikalinga psichologo pagalba.

Pasitaiko netgi taip, kad besipykstanti pora į savo santykių aiškinimąsi įtraukia psichologą ir šis atsisako klientų. Keičiami psichologai, o vaikas praranda pasitikėjimą ne tik tėvais, psichologais bet ir visais suaugusiaisiais. Psichologo pagalba vaikui tampa dar viena traumine patirtimi“, – pabrėžia G. Batulevičius.

Pasak jo, reikėtų sekti vakarų šalių pavyzdžiu ir kurti specializuotus centrus, kuriuose būtų teikiama visa reikalinga pagalba besiskiriančioms ir po skyrybų nesutariančioms šeimoms.

„Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje yra specialūs centrai, kuriuose teikiamos reikalingos paslaugos besiskiriančioms ar po skyrybų nesutariančioms poroms, kurios turi vaikų. Tų centrų patalpose, neutralioje aplinkoje, esant reikalui stebint specialistams, vyksta vaikų susitikimai su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų. Pavyzdžiui per vienas duris įeina mama su vaiku, per kitas tėtis, vaikas perduodamas specialistams, kurie jį nuveda susitikti su tėčiu. Tėvai nesusitinka, vaikas nepatiria jų susikirtimo, neįveliamas į konfliktą. Centre dirbantys psichologai pataria tėvams bendravimo su vaiku klausimais, padeda įveikti sunkumus“, – pasakoja G. Batulevičius.

Vaiko teisių gynėjai kviečia psichologus glaudžiau bendradarbiauti

Siekiant kuo skubiau ištiesti pagalbos ranką kenčiantiems, bėdoje esantiems vaikams, laiku užkirsti kelią galimiems vaiko teisių pažeidimams, labai svarbu, kad su vaikais dirbantys specialistai, pastebėję problemų turintį vaiką, apie tai kuo skubiau praneštų vaiko teisių gynėjams.  Ši žinia buvo akcentuota Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus nuotoliniame susitikime su Lietuvos psichologų sąjungos nariais.

„Mums, vaiko teisių gynėjams, labai svarbu iš visų su vaikais dirbančių specialistų, taip pat ir iš psichologų, kuo anksčiau gauti informaciją apie kenčiantį, problemų turintį vaiką. Ugdymo įstaigų psichologai, pedagogai, klasės auklėtojai yra arčiausiai vaiko, jie su vaikais praleidžia daugiausiai laiko ir gali pirmieji pastebėti, kad vaikas turi problemų. Labai svarbu nedelsti ir turima informacija ar tiesiog įtarimais pasidalinti su mumis, vaiko teisių gynėjais. Taip galima būtų užkirsti kelią rimtiems vaiko teisių pažeidimams pačioje jų užuomazgoje“, – pabrėžė G. Batulevičius.

Lietuvos psichologų sąjungos nariai atsiliepė į vaiko teisių gynėjų kvietimą glaudžiau bendradarbiauti. Kovo mėnesį vyks kitas vaiko teisių gynėjų ir psichologų susitikimas.

 

 

Paauglių laisvalaikis - berniukas važinėjasi riedlente
Psichologė pataria, kaip sutarti su maištaujančiais paaugliais

Paauglystės laikotarpio uždaviniai skirti ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Jankauskaitė sako, kad paauglių maištas (atsikalbinėjimai, galvojimas, kad jie viską žino geriausiai)  – normalus amžiaus tarpsnio elgesys. Taip vaikas, virsdamas suaugusiuoju, pasitikrina taisykles bei kuria savo pasaulį, o tas kūrybos procesas ir išgąsdina tėvus. Psichologė pataria, kaip geriau suprasti paauglį.

Maišto priežasčių ne viena

,,Viena priežasčių, dėl ko tėvai susiduria su paauglių pasipriešinimu, gali būti per griežtos ribos bei kontrolė. Paaugliui reikia vis daugiau erdvės, o tėvai jame vis dar mato mielą darželinuką, vedamą už rankutės. Tai reiškia, kad tėvams, pajutus vaikų maištą, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kas jų šeimoje keičiasi. Galbūt neprogresuoja santykiai?“, – sako psichologė.

Kita maišto priežastis – paauglio noras būti savarankišku. Jie siekia atsiskirti nuo tėvų bei labiau susitapatinti su bendraamžiais ir tai  yra normalu. Problema kyla tada, kai tėvai pradeda maišyti paauglių nepaklusnumą su noru būti savarankiškesniu, t.y. – užaugti.

,,Dauguma paauglių nori patys nuspręsti, kada jiems eiti miegoti, klausytis muzikos ir t.t. Jie nori naktį praleisti pas draugus, domėtis tuo, kuo nesidomima šeimoje. Siekdami pritapti prie draugų, vaikai gali imtis gan ekstremalių permainų. Jie jaučia spaudimą iš aplinkos elgtis taip, kaip elgiasi kiti. Čia svarbus metas neprarasti ryšio su paaugliu“, – sako psichologė.

Svarbu ne klausytis, o išgirsti

Anot N. Jankauskaitės, siekiant sukurti ir išlaikyti tvirtą ryšį su paaugliais, pirmiausia derėtų vengti valdingos kontrolės ir moralizavimo. Tėvams atėjo laikas keistis ir kartu su vaikais žengti į naują šeimos vystymosi etapą  – pripažinti paauglystę ir su tuo skaitytis.

,,Taip, tai padaryti sunku. Vien paaugliškų frazių vartojimas nesukurs pasitikėjimo su vaiku ir neretai tėvams pritrūksta kantrybės naujame šeimos gyvenimo etape peržiūrėti ir savo supratimą, bendravimo ypatumus. Pakeltas balsas ir išrėkti reikalavimai  blogas sutarimo su paaugliais ieškojimo būdas. Teisinga – pradėti klausytis ir girdėti. Tai reikėtų daryti taikant veiksmingą dialogą ir aktyvų klausymąsi. Veiksmingas dialogas turi apimti abi pokalbyje dalyvaujančias puses, rasti kelią į skirtingus požiūrius. Tėvai turi kalbėtis su paaugliu, o ne paaugliui“, – sako psichologė.

Kaip pradėti veiksmingą ir kokybišką dialogą?

Paauglys nėra nusiteikęs prieš tėvus ir mokytojus, jis tiesiog nežino, kaip darniai pereiti  iš vaiko į suaugusiojo gyvenimą. Ir tą nežinojimą jis išsako, kaip moka: pykčiu, uždarumu, savomis taisyklėmis. Reikia laiko ir kantrybės paaugliui padėti.

,,Niekur nenuves tokios frazės: „tu per jauna ...“, „tai pavojinga..“ ir pan. Tėvų bene dažniausiai naudojama frazė ,,sėsk ir klausykis“ gali atvesti į aklavietę“, – pastebi psichologė

,,Aš jaučiu, kad...“ , ,,Aš džiaugiuosi girdėdamas, kad...“ , ,,Tai pažadino manyje...“ Ar tu jauti tą patį?“, ,,Tai mane labai sukrėtė, nes...“, ,, Ką manai tu?“ – šias frazes psichologė siūlo pokalbio pradžiai.

Patarimai, kaip efektyviai bendrauti su paaugliais

  • Būkite pasiekiami. Aiškus rodymas, kad tėvai  pasiruošę išklausyti, padeda paaugliams atsiverti. Pokalbiams išnaudokite visas galimybes ir tuomet skirkite visą dėmesį vaikui.
  • Išmokite klausytis. Elkitės su jais kaip su jaunais suaugusiais, o ne vaikais.  Jokiu būdu nepertraukinėkite moralizuodami.
  • Domėkitės paauglio pasauliu. Klauskite, kuo jie domisi ir būtinai išklausykite atsakymus, elkitės su jais kaip su turinčiais savo nuomonę ir savitą skonį.
  • Įsiklausykite į jausmus. Leiskite jiems išreikšti neigiamas emocijas;
  • Atsiliepkite į tai, ką jie pasakė. Kartais atkartokite jų pasakytus žodžius ar frazes; Atsiliepkite į tai, ką jie bando išreikšti, ypač į jausmus.
  • Žvelkite su perspektyva. Pokalbio su paaugliu nepaverskite kova – neneikite paauglio jausmų. Stenkitės sukurti sąlygas, kad pokalbis vyktų lengviau, pvz. kalbėkitės valgymų metu.

Svarbu, kad paauglys taptų brandus ir savarankiškas

Namai – vieta, kur saugu, įgyjamos vertybės ir mokomasi bendrauti. Svarbu, kad paaugliai jaustųsi pripažinti. Taip pat svarbu, kad paauglys turėtų savo erdvę – tiek fizinę, tiek emocinę, svarbu paisyti jo nuomonės. Bet ribos neturi būti peržengtos, kad šeimos demokratija nevirstų anarchija ar paauglio diktatūra.

,,Šeimoje reikėtų nusistatyti taisykles, paauglys turėtų žinoti, kas jo laukia nusižengus. Svarbu numatyti tinkamus drausminimo būdus ir iš anksto paauglį su jais supažindinti. Taisyklių bei drausminimo būdų reikia laikytis nuosekliai, nes kitaip nebus rezultato. Susitarimų turi laikytis ir tėvai. Pvz., sutarus, kad bus vykstama pas močiutę nuplauti jos bute langus ir už tai vaikas gaus atlygį, taip ir turėtų būti – nuveikus sutartus darbus, paauglys turi gauti ir moralinį, ir sutartą atlygį be jokių kompromisų – pagyrimus ir sutartą  ,,kainą“ : ar didesnę sąskaitą pokalbiams, ar ilgesnį laiką su draugais. Negalima po to ieškoti kompromisų, tokių, kaip: ,,čia tu atidirbai už tą striukę, kurios norėjai“. Taip pat turi būti aiškiai sutarta, kaip šeima pasielgs, jeigu paauglys neatvyks padėti močiutei“, – sako psichologė.

Anot psichologės, bendraujant su vaiku, svarbiausia tėvams stengtis neprarasti kantrybės ir nepasielgti taip, dėl ko vėliau reikėtų patiems gailėtis. Kiekvienas konfliktas, netinkamai išsakyta kritika sumažina paauglio pasitikėjimą tėvais. Santykį žaloja kai patys tėvai nelinkę laikytis susitarimų, o ką jau kalbėti apie tėvų girtavimą, bet kokį smurtą šeimoje. Praėjus šiuos ,,pragaro ratus“ vėliau atkurti ryšį su paaugliu gali būti beveik neįmanoma.

Santykių su bendraamžiais  skatinimas – dar vienas svarbus šeimos raidos etapo uždavinys

Į paauglių ,,užgaidas“ daug laiko praleisti ne su šeima, o su draugais, reikia žiūrėti dalykiškai, matyti naudą, ateitį.  Draugystė su bendraamžiais yra svarbi, nes sukuria socialinį kontekstą, kuriame vaikai mokosi kaip kurti ir palaikyti santykius.

 ,,Paaugliams bręstant, keičiasi ir jų santykis su bendraamžiais. Jis tampa artimesnis, intymesnis. Paaugliai pradeda dar labiau mėgautis užmegztu patikimu santykiu su draugais. Didelė tikimybė, kad paaugliui susidūrus su sunkumais jis pagalbos bus labiau linkęs prašyti ne tėvų, bet draugų. Kadangi jausis labiau su jais susitapatinęs, artimesnis. Paaugliai linkę kopijuoti ne tik  bendraamžių elgesį, bet ir išvaizdą, pomėgius, taip stengdamiesi dar labiau su jais susitapatinti. Taip paaugliai mokosi socialinių įgūdžių. Netrukus jie taps suaugusiais, kuriems reikės įsilieti į darbo rinką, vykti mokytis toli nuo namų, kurti romantinius santykius. Tėvai neturėtų varžytis su vaiko bendraamžiais dėl jų dėmesio. Svarbu nepamiršti, kad vaikams yra svarbi tėvų nuomonė, kad jie stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius, tik tai jie daro savo metodais, tokiais, kuriuos tėvai ne visada iš karto supranta ir įvertina. Taip paaugliai rašo savo individualią biografiją, t.y. savo gyvenimo scenarijų“,  – reziumuoja psichologė.

Išsaugoti mamos gyvybę padėjo mobiliosios komandos budrumas

Profesionalus požiūris į gilią krizę išgyvenančio asmens sunkumus, greiti ir teisingi sprendimai, Kėdainiuose padėjo išsaugoti jaunos moters gyvybę, o vaikui – mamą. Įtarus, kad priklausomybių kamuojama moteris gali pakenkti sau, su šeima dirbę vaiko teisių gynėjai ėmėsi skubių veiksmų: pasitelkė kolegas socialinius darbuotojus, psichinės sveikatos specialistą. Netrukus moteris jau gulėjo ligoninėje, ja rūpinosi gydytojai.

„Kai padėti šeimai reikia skubiai, o delsti negalima nė minutės, tada pasimato, kokie svarbūs su šeima dirbančiųjų suderinti, greiti ir tikslūs veiksmai. Gal net ne kiekvieną situaciją įmanoma reglamentuoti, apibrėžti, bet visi sunkumai tikrai įveikiami geru žmogišku ryšiu“, – sako Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos atstovės: psichologė, socialinė darbuotoja ir priklausomybės ligų specialistė.

Konsultuojant moterį, įžvelgė jos kritinę būseną

Mobiliosios komandos psichologė Jūratė Marcinkevičienė pasakoja, kad per nuotolį konsultavo į priklausomybes įnikusią jauną mamą, o tam tikros pokalbio detalės profesionalę sunerimo.

Psichologė tuokart įžvelgė klientės savižudybės riziką, todėl nedelsiant pasitelkė arčiausiai moters namų veikiančių Kėdainių pagalbos šeimai centro kolegas, socialinę darbuotoją, drauge organizavo skubią psichikos specialisto pagalbą, greitosios medicinos pagalbos automobiliu moteris pervežta į ligoninę ir paguldyta į stacionarą. Medikai sako, kad nuo neatitaisomo sprendimo jauną mamą galimai skyrė tik vienas žingsnis.

„Džiaugiamės, kad šiandien, praėjus kelioms savaitėms, moteris iš gydymo įstaigos jau grįžusi į namus. Ji bendradarbiauja su mobilia komanda ir kas itin gera žinia – sutiko gydytis nuo užsitęsusios priklausomybės alkoholiui“, – sėkmės istorija dalijasi D. Dzimavičienė, kuruojanti mobiliosios komandos socialinę sritį.

Nors vaikas šiuo metu dar laikinoje globoje, mamai jis svarbus ir tai jis žino. Mama supranta, kaip svarbu išlaikyti ryšį su vaiku. Vaiko teisių gynėjai tikisi, kad tėvai nebesuklups.  

Komandos narė tvirtina, jog su sudėtingomis situacijomis tenka susidurti dažnai, kadangi komandos klientas visada yra ypatingas – šeima arba asmuo, išgyvenantis vieną sudėtingiausių savo gyvenimo etapų. O sunkumus, anot specialistės, žmonės priima skirtingai: vienas randa savyje jėgų pakilti, o kitas gali ir palūžti.

„Todėl, pasikartosiu, esame itin budrūs, ir kiekvienu atveju stengiamės padaryti geriausia, ką galime. Jeigu asmuo dėl nepaaiškinamų priežasčių nutraukia bendravimą su mumis, nepavyksta su juo susisiekti ar stebime kitus neraminančius ženklus, veikiame nedelsiant. Praktika parodė, kad žmogiškas požiūris ir nuoširdus rūpestis padeda sklandžiau įveikti visas negandas“, – kalba vaiko teisių gynėja.

Įveikti sunkumus trukdė alkoholis

Mobilioji komanda su moterimi ir jos sutuoktiniu intensyvų darbą pradėjo iš karto po to, kai jų vieninteliam vaikui buvo nustatytas apsaugos poreikis ir jis laikinai perkeltas iš nesaugios aplinkos. Pagrindinė problema – tėvų nesaikingas alkoholio vartojimas ir jį lydinčios pasekmės: konfliktai vaiko akivaizdoje, smurtinės situacijos, vaiko apleistumas.

Komanda pasakoja, kad vaiko tėvai iš pradžių rodė nuoširdų sielvartą dėl vaiko, noriai bendradarbiavo, neslėpė noro keistis ir susigrąžinti vaiką. Psichologė sako, kad tiek tėtis, tiek mama bendravo emocingai, atvirai, palaikė ryšį ir tvirtino, kad nori auginti savo dukrą. Toks elgesys su šeima dirbančiai specialistų komandai bylojo apie poros motyvaciją keistis.

Didele sėkme laikyta ir tai, kad abu tėveliai iš pat pradžių sutiko gydytis ilgalaikės reabilitacijos bendruomenėje, o šito toli gražu ne visada pavyksta pasiekti iš karto. Tam, kad priklausomas asmuo ryžtųsi ilgam laikui išvykti į reabilitaciją, jo motyvacija turi būti itin stipri. O sveikimo kelias bendruomenėje gali trukti ir du metus. Bet tai, anot jos, viena iš veiksmingiausių priemonių, padedančių išsivaduoti nuo metų metus žmogų alinančių bėdų. Kadangi priklausomybė išsivysto ne per vienerius metus, pastangos rinktis kitokį gyvenimo kelią ir keisti savo įpročius, taip pat pareikalauja nemažai laiko, asmeninių pastangų ir motyvacijos.

Visgi, vėlesnių konsultacijų metu buvo pastebėti staigūs šeimos emocijų bei sprendimų pokyčiai. Šeima atvirai pripažino, jog vėl vartoja alkoholį, pakeitė nuomonę dėl gydymosi, užsisklendė, o staiga visiškai nutrūkęs ryšys sukėlė specialistų nerimą. Paaiškėjo, jog vyras prieš kurį laiką patyrė sunkią traumą ir gydomas ligoninėje, moteris dėl to labai išgyveno, sutriko ir atsiribojo nuo kitų žmonių, jų siūlomos pagalbos. Toks elgesys ją vedė į aklavietę.

Vaiko gerovės srityje kartu galima daugiau

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Neringa Martišienė akcentuoja, kad siekiant suteikti pagalbą vaikui, pirmiausiai tenka suteikti pagalbą jo tėvams, todėl į šeimą žiūrima kaip į visumą, kur nuo vieno asmens savijautos ir poelgių priklauso ir visų kitų šeimos narių gerovė.

„Taip pat ir teikiant pagalbą, renkamės kompleksinį požiūrį, juk visos problemos dažnai paliečia žmogaus ir fizinę, ir psichologinę, ir psichosocialinę gerovę. Savo darbe stengiamės apjungti ne tik savo įstaigos kelių sričių specialistų darbą, bet ir visus veiksmus derinti, aptarti ir planuoti kartu su kolegomis, teikiančiais pagalbą šeimai. Džiugu, kai prašymai nelieka be atsako. Ypač tokiose situacijose – kartu galime daugiau“, – įsitikinusi pašnekovė.

Priminsime, kad su šeima mobilioji komanda bendrauja visą mėnesį, esant poreikiui, šis terminas gali būti pratęstas. Per tą laiką specialistai, pasitelkę holistinį požiūrį, per tris skirtingas disciplinas (socialinę, priklausomybių ir psichologinę), įvertina šeimos problemas, motyvuoja keistis ir pateikia rekomendacijas sveikimo keliui. Mobiliosios komandos pagalba teikiama šeimos namuose, šeimai sutikus. Po dvi mobilias komandas veikia visose šalies apskrityse.

Šios komandos veiklą pradėjo prieš du metus, kai buvo pertvarkyta vaiko teisių apsaugos sistema ir pasiteisino. Komanda iš trijų asmenų atvyksta į šeimą, kritiniu metu, kai dėl vaiko saugumo jis laikinai paimtas iš šeimos, padeda šeimą motyvuoti pokyčiams ir kuo greičiau susigrąžinti vaiką.

 

Skyrybos – iš kartos į kartą persiduodanti „infekcija“? Kaip to išvengti pataria psichologė

Moksliniai tyrimai įrodo, kad išsiskyrusių tėvų vaikai, suaugę ir sukūrę šeimas, daug dažniau ir patys patiria skyrybas, nei tie, kurie užaugo neišsiskyrusių tėvų šeimose. Ar įmanoma šiam „paveldimam“ elgesio modeliui užkirsti kelią? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė sako, kad bent sumažinti šią riziką tikrai galima. Kartu ji pabrėžia, kad tikrai yra daug gražių pavyzdžių, kai kilę iš išsiskyrusių šeimų žmonės sukuria tvirtas santuokas, puoselėja gražų, ilgalaikį ryšį, augina vaikus.  

Kasmet be vieno iš tėvų lieka 7 tūkstančiai vaikų

Kokį elgesio modelį vaikas pasirinks užaugęs, esą, labai priklauso nuo teisingo tėvų elgesio per skyrybas ir po jų, nuo to, kaip tėvai vaikui aiškins apie savo skyrybas, kokį tarpusavio bendravimo pavyzdį rodys. Pasak psichologės, vaikams, kurie išgyvena tėvų skyrybas, daugeliu atvejų reikalinga ir psichologinė pagalba. 

Statistikos rodo, kad skyrybų skaičius Lietuvoje kasmet auga. Mūsų šalyje išsiskiria beveik kas antra susituokusi pora. 2019 m. duomenimis, daugiau nei pusė (54 proc.) išsituokusių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų. Po skyrybų be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) kasmet lieka gyventi apie 7 tūkstančiai vaikų. 2009–2019 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 80 tūkst. vaikų.

„Didelis skyrybų skaičius Lietuvoje reiškia, kad daugėja šeimų, kuriose vienas arba abu partneriai yra kilę iš nepilnų šeimų. Atlikti tyrimai patvirtina, kad tokios šeimos skiriasi dažniau, išsiskyrusių tėvų vaikai linkę anksčiau kurti santuokas, taip pat daug dažniau jiems nepavyksta santuokos išsaugoti. Jei abiejų jaunavedžių tėvai yra išsiskyrę, skyrybų rizika santuokos pradžioje padidėja net 620 procentų ir tik vienuoliktais santuokos metais sumažėja iki 20 procentų“, – sako tarnybos psichologė J. Marcinkevičienė.

Pasak jos, tėvų skyrybos nėra tik faktas. Tai ilgas procesas, kurio pradžia – dar iki skyrybų, o pasekmės gali būti jaučiamos ilgą laiką. Kiekvienas vaikas į tėvų skyrybas reaguoja individualiai, tačiau tiesa tokia, kad visiems šis įvykis yra skaudus ir dažnai netikėtas. Tėvų skyrybų pasekmės labai priklauso nuo tėvų elgesio su vaiku ir tarpusavyje.

 „Tėvų skyrybos daro didelę įtaką vaikų psichikai. Vaikai stebi tėvus ir kopijuoja jų elgesio modelį. Šeima yra pamatas formuotis vaiko vertybių sistemai, o po tėvų skyrybų šis pamatas dažnai praranda stabilumą. Skyrybų procesas daro įtaką vaiko savęs bei aplinkos supratimui, didėja jo pažeidžiamumas, gali išryškėti elgesio bei emocijų sunkumai, kurie lemia vaiko prisitaikymą bei turi reikšmės gebėjimui sukurti ilgalaikius bei pastovius santykius ateityje“, – sako J. Marcinkevičienė.

Vykstant skyryboms, svarbu nepamiršti vaiko

Pasak psichologės, vaikams, kurie išgyveno tėvų skyrybas, daugeliu atvejų reikalinga psichologinė pagalba ir parama. Tai gali būti tėvų, bendraamžių, artimųjų palaikymas. Gerai, jei psichologinę pagalbą gali suteikti kvalifikuoti specialistai.

Psichologė pabrėžia, kad, nepaisant vykstančių skausmingų išgyvenimų, susijusių su skyrybų procesu, tėvams svarbu nepalikti vaikų nežinioje. Būtina prisiminti, kad skyrybos tai nėra tik tėvų reikalas – vaikai šį procesą išgyvena ypatingai skausmingai. Akivaizdu, kad skyrybos padidina tikimybę, jog vaikai susidurs su įvairiais iššūkiais, todėl tėvams svarbu užtikrinti visapusišką bei nuoseklią paramą savo vaikams.

„Svarbu, kad vaikas apie skyrybų procesą sužinotų ne iš svetimų, bet iš jam artimiausių žmonių. Vaikams būtina žinoti, kas vyksta šeimoje. Jiems turi būti atsakyta į rūpimus klausimus. Suaugusiųjų vaidmuo šiame procese – ypatingai svarbus. Tėvams būtina skirti dėmesio vaikui, įsigilinti į jo vidinį pasaulį bei išgyvenamus jausmus. Tokiu būdu tėvai gali padėti vaikui susiformuoti tinkamą sampratą apie skyrybas ir padėti jam lengviau jas įveikti“, – sako  J. Marcinkevičienė.

Svarbu skyrybų laikotarpiu padėti vaikams tinkamai suvokti pokyčius. Vaikai turi teisę žinoti kas vyksta šeimoje ir susidaryti jiems aiškų ir priimtiną vaizdą apie skyrybų priežastis. Vaikui būtina paaiškinti, kad jis dėl tėvų skyrybų nėra kaltas, kad tėtis ar mama nepalieka jo. „Kai kurie vaikai gali padaryti netinkamą išvadą, kad tėvai palieka ne tik sutuoktinį, bet ir juos. Taip pat gali manyti, kad skyrybos – tik laikinas dalykas ir, labai pasistengus, galima vėl padėti tėvams gyventi kartu. Toks galvojimas kelia vaikui nepagrįstų lūkesčių ir nepadeda įveikti krizės. Nerealistiška viltis, kad tėvai vėl galėtų gyventi kartu, padidina vaiko atsakomybės už skyrybas suvokimą“, – sako psichologė.

Pasak jos, taip pat labai svarbu, kad vaikas besiskiriančių tėvų nebūtų naudojamas kaip ginklas – manipuliacijos objektas aiškinantis santykius, keršijant vienas kitam. 

Psichologės patarimai tėvams, kaip elgtis, kad skyrybos kuo mažiau sužeistų vaiką ir būtų kuo mažesnė tikimybė, kad vaikas užaugęs kartos skyrybų modelį:

• Paaiškinti vaikui esamą situaciją jam suprantama kalba (atsižvelgiant į vaiko amžių).

• Pasakyti vaikui, kad jis nekaltas dėl tėvų skyrybų. 

• Paaiškinti vaikui su kuo jis gyvens, kada ir kaip galės matytis su kitu iš tėvų, kuris išsikrausto.

• Paaiškinti vaikui, kad skyrybos nėra laikinas dalykas, kad tėvai nebesueis kartu gyventi.

• Priimti vaiko jausmus (pyktį, kaltę, baimę ir t.t.), stengtis įsigilinti į vaiko vidinį pasaulį.

• Vykstant konfliktams tarp suaugusių, vaikas neturi būti jų centre. Būtina atskirti sutuoktinių tarpusavio santykius nuo jų santykių su vaikais. Nedera sakyti, kad pvz., “tėtis blogai elgiasi, todėl mes jo nebepriimsime į namus”.

• Tėvams gyvenant atskirai, svarbu, kad vaikas iš abiejų tėvų girdėtų bei matytų pagarba paremtus santykius, nepaisant to, kad jie išsiskyrę. 

• Tėvams nedera kaltinti vaiko perkeliant išsiskyrusio partnerio neigiamas savybes į vaiką, pvz., skaudžiai skyrybas išgyvenanti motina gali lyg tarp kitko savo vaikui pasakyti “rėki ant manęs visai kaip tėvas” ir panašiai. 

• Svarbu pagarba paremtas bendravimas tarp išsiskyrusių tėvų. Konstruktyvūs problemų sprendimo įgūdžiai leidžia vaikui suprasti, kad ir kartu negyvendami, tėvai gali sutarti bei suteikti vaikui visapusišką paramą bei pagalbą.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė J. Marcinkevičienė pabrėžia, kad dėmesys, nuoseklumas, pastovumas bei laiku suteikta pagalba vaikams suteikia galimybę emociškai lengviau išgyventi krizę dėl įvykusių tėvų skyrybų. Besiformuojantys konstruktyvūs streso įveikimo bei konfliktų sprendimo įgūdžiai, rūpinimasis vaiko psichinės sveikatos stiprinimu didina tikimybę, kad vaikai ateityje sėkmingiau kurs ilgalaikius santykius.

 

X