Naujienos

Vaiko teisių gynėjai ragina vaikus po pamokų lankyti būrelius: mieste jų yra už simbolinę kainą

Vaiko teisių apsaugos specialistai, dirbdami su socialinę atskirtį patiriančiais vaikais, neretai susiduria su jų užimtumo problemomis. Daugelis tėvų nežino, kuo užsiima atžala po pamokų, o ši, neturėdama ką veikti, laiką leidžia gatvėse, neaiškių draugų kompanijose, prekybos centruose ar prie kompiuterio. Pasak specialistų, mokyklinio amžiaus vaikui labai svarbu išreikšti save, tobulėti, todėl laiku padrąsinus ir paskatinus jį bei nukreipus tinkama linkme, galima išugdyti kūrybingą, motyvuotą asmenybę ir padėti tapti visuomeniškai aktyviu.

„Moksleiviams labai svarbu socializuotis, lavinti įvairiapusius gebėjimus, jaustis visuomenės nariu. Tinkama popamokinė veikla leidžia sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, tapti atsakingesniu, savarankiškesniu, patenkinti pažinimo ir saviraiškos poreikius. Vaiko teisių gynėjai motyvuoja tėvus sudaryti sąlygas vaikui lankyti pasirinktą neformalaus švietimo būrelį, tačiau dirbdami su šeimomis pastebime, jog daugelis tėvų nežino, kad mieste veikia nemokamos atviros laisvalaikio erdvės ar būreliai už visai simbolinį mokestį. Siekiame paskatinti tėvus domėtis ir leisti vaikams lankytis tokiose erdvėse, kad jie nešvaistytų laiko veltui“, – kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) patarėja Klaipėdos mieste Inga Česė.

Pasak patarėjos, dalyvavimas neformaliojo ugdymo veikloje padeda vaikams įgyti neįkainojamos socialinės patirties, atsiskleisti, praturtinti dvasinį pasaulį, turiningai praleisti laisvalaikį ir praskaidrinti kasdienybę. Moksleiviai turėtų išbandyti įvairius užsiėmimus tam, kad atrastų save, imtųsi naujos veiklos ar įgyvendintų tai, apie ką svajoja.

Siekiant palaikyti bei plėtoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą ginant vaiko teises ir didinant socialinių paslaugų prieinamumą, Klaipėdos VTAS darbuotojos – patarėja Inga Česė bei vyriausiosios specialistės Nijolė Kriščiūnienė ir Jolanta Šriupšienė – šią savaitę lankėsi Klaipėdos vaikų laisvalaikio centre.

Klaipėdos vaikų laisvalaikio centrą sudaro šeši integruoti struktūriniai padaliniai: klubai „Draugystė“, „Saulutė“, „Liepsnelė“, „Švyturys“, „Žuvėdra“, „Želmenėlis“. Vaikai gali rinktis klubą pagal lankomą mokyklą arba savo gyvenamąją vietą. Centre įgyvendinama apie 60 neformaliojo vaikų švietimo programų, dirba apie 60 pedagogų. Vyrauja platus veiklų spektras: nuo tradicinių šokių, dailės, muzikos ir panašių būrelių iki tokių užsiėmimų kaip joga, keramika, fotografija, IT, šachmatai.

Kaip teigė Klaipėdos miesto vaikų laisvalaikio centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Modesta Vainorienė, atvirų erdvių veiklos orientuotos į nemotyvuotą vaiką, kuriam trūksta užimtumo, socialinių įgūdžių, kuris po pamokų neturi galimybės grįžti namo arba laukia kitų būrelių. Vaikai centre užsiima socializuojančia veikla, žaidžia, piešia, gamina, komunikuoja. Pagrindinis veiklos tikslas – įtraukti vaikus į būrelius.

Klaipėdos vaikų laisvalaikio centre 4-5 val. per dieną dirba mokytojai, kurie ne tik užima vaikus, bet ir organizuoja įvairius renginius, projektus, festivalius ir konkursus. Vasaros atostogų metu rengiamos nemokamos vaikų dienos stovyklos, šeimų žygiai.

Atvirose erdvėse veikla nemokama. Būreliams taikomas simbolinis mokestis nuo 1,40 iki 9,00 eurų per mėnesį. Nuo mokesčio už būrelį atleidžiami vaikai iš daugiavaikių bei socialinę paramą gaunančių šeimų. Klaipėdos miesto vaikų laisvalaikio centras priima visus moksleivius, besimokančius uostamiestyje, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Būrelius galima lankyti nuo 3 iki 19 metų, o atviras erdves – nuo 7 metų.

Siekiant sklandaus bendradarbiavimo ir prisidėti prie socialinių paslaugų proceso organizavimo Klaipėdos VTAS vyriausiosios specialistės N. Kriščiūnienė ir J. Šriupšienė taip pat lankėsi labdaros ir paramos fonde „Dienvidis“ bei VšĮ „Liberi“.

„Tikime, kad vystomos kokybiškos paslaugos savivaldybėse tiesiogiai mažins vaikų teisių pažeidimų šeimose, padės vaikams sugrįžti į šeimas, o mes galėsime skirti daugiau dėmesio prevencijai. Susitikimų metu kartu ieškojome geriausių sprendimų vaiko ir šeimos interesams bei gerovei užtikrinti“, – sakė J. Šriupšienė.

 

Vaiko teisių gynėjai kreipiasi į vaikus ir šeimas: jei susiduriate su emocinėmis problemomis, dideliu nerimu drąsiai kreipkitės pagalbos ir priimkite ją

Paskutinį pusmetį Lietuvos vaikai išgyvena nepaprastą laikotarpį – ilgą laiką pamokos vyko nuotoliniu būdu, nauji mokslo metai prasidėjo neįprastai – vieni vaikai eina į mokyklą, kiti mokosi nuotoliniu būdu, treti susiduria su privaloma saviizoliacija. Tai kelia didelį nerimą ir įtampą ne tik dėl mokymosi rezultatų, bet ir dėl santykių, popamokinės veiklos, laisvalaikio galimybių. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai primena, kad emocinius sunkumus patiriantiems vaikams būtinas tėvų dėmesys, rūpestis, o neretai ir profesionali pagalba. Tyliai kenčiantys vaikai gali palūžti ir net ryžtis suicidiniams veiksmams.

Tarnybos psichologai ragina tėvus nepalikti vaikų vienų su savo mintimis ir išgyvenimais, bendrauti, domėtis jų savijauta. Medikai ypatingai ragina atkreipti dėmesį į pakitusį vaikų elgesį – jis gali rodyti, jog vaikas patiria įtampą, nerimą, galbūt, net prasidedančią depresiją ir jam būtina pagalba.

„Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jeigu vaikas buvo pakankamai aktyvus, gerai mokėsi, lankė būrelius, bet staiga pradėjo izoliuotis, atsirado bendravimo sunkumų, nebenori lankyti būrelių, suprastėjo mokslo rezultatai ar netgi pradėjo praleisti pamokas, pasireiškė miego sutrikimai“, – sako gydytoja vaikų psichiatrė Vida Nemcienė.

Pasak gydytojos, prasta savijauta, sunkūs išgyvenimai apie kuriuos vaikas bijo, jaučia gėdą ar neturi kam papasakoti gali lemti ir suicidinių minčių atsiradimą. Norint padėti tokių minčių slegiamam vaikui, svarbu laiku atpažinti ir galimos depresijos požymius. Nors sakoma, kad vaikas depresija gali susirgti, bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai ji diagnozuojama paauglystėje. Pagrindiniai depresijos požymiai yra: nuotaikos, jėgų nebuvimas, apatija, pasyvumas, interesų, pomėgių praradimas, savęs nuvertinimas, vidinės tuštumos jausmas, miego sutrikimai. Depresija, ypač berniukams, gali pasireikti pykčiu, agresija, gali imti svaigintis. Sergant depresija neretai išsakomos suicidinės mintys.

„Jeigu planuojama, kaip nusižudyti, gal net turimos tam priemonės – tai yra rimta grėsmė. Neapsigaukite ir negalvokite, kad paauglys jus tik gąsdina, pagalba jam turi būti teikiama nedelsiant. Negalime būti abejingais ir nereaguoti tada, kai paauglys parašo atsisveikinimo raštelį, piešia su mirtim susijusius piešinius, rašo žinutes draugams apie pasitraukimą ar išėjimą, tampa dar liūdnesnis ar sunerimęs. Tai yra labai rimtas signalas, kad vaikui reikalinga pagalba. Paauglio sunkius išgyvenimus, depresiją gali išduoti ir savižalos apraiškos. Domėkitės savo vaikais, stebėkite jų nuotaikas, išklausykite būgštavimus ypatingai šiuo laikotarpiu“, –  pabrėžė gydytoja V. Nemcienė.

Vaiko teisių gynėjai patiems vaikams, jaunimui primena, kad yra ne viena pagalbos linija, į kurią galima kreiptis telefonu, elektroniniu paštu. Jose dirbantys konsultantai visiškai anonimiškai suteiks visą reikalingą informaciją, patars, išklausys ir pateiks pasiūlymų, kaip spręsti jus užklupusias problemas, kur tiksliai ieškoti pagalbos. Konsultuojantys darbuotojai gali padėti įveikti liūdesį, skausmą, bejėgiškumo jausmą. Tereikia ryžtis kreiptis ir priimti pagalbą.

Pagalbos vaikams linija: 116 111; pagalbavaikams.lt

Darbo laikas: I-V  11-19 val.

Pagalbos vaikams linija konsultuoja vaikus ir suaugusiuosius, kurie kreipiasi dėl vaikų, temomis:

  • smurtas (psichologinis, fizinis, seksualinis, nepriežiūra) prieš vaikus ir jų gyvenamojoje aplinkoje;
  • tėvų skyrybų klausimai;
  • ilgalaikės patyčios;

(žodinės, fizinės) ir kiti smurto atvejai ugdymo įstaigose;

  • vaiko suicido rizika, pagalbos poreikis;
  • priklausomybės;

(vaiko, jo atstovų pagal įstatymą);

  • paauglių galimas nėštumas;
  • nepilnamečių elgetavimas, pabėgimas iš namų, valkatavimas;
  • prekyba vaikais;
  • vaikų nusikalstamumas.

 

Vaikų linija - 116 111; vaikulinija.lt

Darbo laikas: I-VII 11-23 val.

  • sunkumų išgyvenimas;
  • nesutarimais su draugais, tėvais, mokytojais;
  • prievartos, patyčių patyrimas;
  • vienišumo jausmas, noras su kuo nors pasitarti;
  • suicido rizika, pagalbos poreikis.

 

Jaunimo linija - 8 800 28888; jaunimolinija.lt

Darbo laikas: I-VII visą parą

  • rūpesčių, sunkumų, iššūkių išgyvenimas;
  • jausmų aptarimas;
  • bendravimo su tėvais problemos;
  • vaiko ar jo atstovų pagal įstatymą priklausomybės;
  • suicido rizika, pagalbos poreikis.

 

Tėvų linija - 8 800 90012; tevulinija.lt

Darbo laikas: I-V  11-13 val. ir 17-21 val.

  • vaikų auginimas, auklėjimas;
  • vaikų elgesio sunkumai;
  • bendravimo su vaikais problemos, kylančios įvairaus amžiaus tarpsniais;
  • nusiraminimas, emocijų valdymas.

Atpažinti užslėptus jausmus gali padėti ir filmas – filmų terapija populiarėja

Priskaičiuojama šimtai terapijos formų. Nuo jau plačiai pamėgtųjų dailės, judesio iki netikėčiausių: sukimosi, užliejimo, ugnies, šalčio, net gyvačių prisilietimo. Vis labiau domimasi kino terapija. Ji patraukli savo forma, nebūtinai reikalauja specialaus pasirengimo iš vedančiojo, yra gana efektyvi. Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobilioji komanda pakvietė su vaikais dirbančius specialistus bei globėjus pažinti šią terapiją kaip vieną iš pagalbos būdų, o žiūrimą filmą matyti kiek kitaip.

Siūlo ne vien žiūrėti, bet ir įžvelgti

Giedrė Starkevičiūtė, psichologė, mobiliosios komandos specialistė, sako, kad bet kurį gyvenimo įvykį ar reiškinį galime paprasčiausiai matyti, o galime sąmoningai pažvelgti į jį giliau. „Štai ir filmo peržiūra atveria klodus patirčių, nes per vaizdą ir garsą pasiekia užslėptus jausmus, sukuria saugią aplinką savęs pažinimui ir suvokimui“, populiarėjančio terapijos būdo privalumais dalijasi psichologė.

Filmų terapijos propaguotojai tvirtina, kad  kino juosta, kaip spektaklis, paveikslas ar bet kuris kitas meno kūrinys tarsi veidrodis atspindi mūsų vidų. Savita istorija, veikėjų charakteriai – visa tai leidžia tarsi iš šono išvysti asmeninius sunkumus, atpažinti savo reakcijas ir įsivardyti jų priežastis.

Ši terapija gali būtų vedama skirtingais būdais. G. Starkevičiūtė pasakoja, kad dažniausiai darbas vyksta nedidelėje grupėje, filmas žiūrimas dalimis, o tarp jų specialistas atlieka svarbiausią misiją: jautrų darbą su klientų jausmais ir peržiūros metu kylančiomis reakcijomis. Kai filmas ar jo fragmentas paliečia itin stipriai (sukelia pyktį, pravirkdo ir kt.) psichologė pataria išbūti su tomis emocijomis, įsiklausyti, ką jos sako. Ne visada terapijos dalyviai nori kalbėti, jų ir nespaudžia. Anot pašnekovės, tyla nebūtinai rodo, kad žmogus neturi ką pasakyti – tuo metu jo viduje gali vykti emoiškai sdėtingas procesas.

Tą patį mato ir vertina skirtingai

 „Kino juostos turinys ar žanras nėra lemiamas seanso sėkmei, bet patariama rinktis su tikslinės grupės poreikiais susijusį filmą: kad atlieptų jausmus ir taptų pretekstu diskusijai, situacijos turi būti atpažįstamos arba patirtos.  Stipriau paliečia išgyventa istorija, tuomet ir grupės dalyviai vienas kitą gali praturtinti asmenine patirtimi, gilesnės įžvalgos gimsta“, – akcentuoja G. Starkevičiūtė.

Nieko keisto, kad tą pačią kino juostos sceną suprantame skirtingai, mūsų reakciją nulemia daugybė aplinkybių: emocinis intelektas, išsilavinimas, vertybės, gyvenimiška patirtis ar net tos dienos nuotaika. 

Psichologė pastebi, kad kartais užtenka net trumpos įtaigios ištraukos ir jau galima kalbėtis. O būna, kad po viso filmo sunku atsiverti, reikia laiko susigyventi su istorija. Anot šia sritimi besidominčios specialistės, net ir tas pats filmas, kiekviena kartą peržiūrėtas, tam pačiam žmogui sukelia vis kitas emocijas. Tą pačią juostą aptariant su kita grupe, diskusija ir įžvalgos pasisuka kita linkme, ta pati scena išspaudžia ašaras arba prajuokinta, sukelia užuojautą arba pasipiktinimą.

Praktikai tvirtina, kad filmų terapija ne vienam atvėrė santykio su artimu žmogumi naujas erdves, pdėjo pamtyti darbinių sunkumų prasmę, įveikti nemalonius jausmus.

Filmas išlaisvino nuo kaltės jausmo

Globėja Daiva pasakoja pirmąją pažintį su kino terapija, tuomet grupėje žiūrėjo jautrią dramą apie psichikos liga sergantį paauglį. Filmas atskleidžia, kaip besąlyginė meilė vaikui, moteriai suteikia jėgų priimti itin sunkų sprendimą – prieš sūnaus valią laikinai palikti jį psichiatrų globoje.

Psichikos problemų turintį vaiką auginanti globėja buvo atvira: filme pamatė save tarsi iš šono ir įsivardijo, kad ją kamuoja kaltės jausmas. Tai paskatino ieškoti pagalbos.

„Mano istorija labai panaši – aš irgi turėjau ryžtis perduoti vaiką psichiatrų priežiūrai, nors širdis plyšo girdint prašymą vežtis namo. Ne vieną kartą žiūrėjau šį filmą, kol atėjo giluminis suvokimas, ne vien specialistų rekomendacijomis grįstas, kad ne visada vaikui geriausia tai, ko jis nori. Kartais dėl geriausių vaiko interesų tenka daryti skaudžius sprendimus“, – neslėpdama jaudulio kalba moteris. 

Padeda geriau ištverti išbandymus

Terapijos susitikimų iniciatorė, Kauno apskrities VTAS mobilioji komanda, atkreipia dėmesį į didelį su vaikais dirbančių specialistų bei globėjų emocinį krūvį. Kantrybės ir žinių pareikalauja vaiko trauminės patirtys, raidos specifiškumas, ne paskutinėje vietoje ir savotiškas visuomenės spaudimas ar lūkesčiai. Vis dažniau keliamas klausimas, kaip padėti šiems asmenims patiems.

Pirmojo susitikimo metu peržiūrėta juosta apie kurčnebylės paauglės ir besąlygiškai atsidavusios mergaitės globėjos sudėtingą kelią link sėkmės, iškėlė daug minčių dalyviams. Filmas parodė, kiek gali pasiekti sunkumams nepasiduodantis žmogus. Su jautriu psichologės vedimu dalyviai kėlė, o kartu bandė rasti atsakymą sau: ar egzistuoja kiekvienam vienoda laiku apibrėžta riba nepasiduoti, ar kritinėse situacijose galime nusižengti įsitikinimams, ar poelgių vertinimą keičia jų matymas skirtingų aplinkybių kontekste ir pan.

Susitikimų ciklas turi tikslą paskatinti atkreipti dėmesį į vieną iš psichologinio sveikimo būdų, norintiems daugiau sužinoti apie terapijos formas, jų teikiamas galimybes.

Gydytoja vaikų psichiatrė: vaikai jau nuo mažens kopijuoja tėvų elgesį

2020-ieji paskelbti Vaikų emocinės gerovės metais, tai reiškia, kad šiemet stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų emocinę būklę bei sukurti ją kuo palankesnę vaikui. Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas bendradarbiauti susitelkia įvairių sričių specialistai: medikai, psichologai, socialinių paslaugų sektoriaus atstovai ir vaiko teisių gynėjai. Siekiama laiku ir tinkamai suteikti pagalbą ir paslaugas vaikams, jų šeimoms ir ugdymo įstaigoms. Šiandienos vaikai yra ateities suaugusieji, kurių gerovė priklauso nuo mūsų, o mūsų ateitis – nuo jų, todėl išbaidykime tariamus baubus iš tamsių kampų ir padėkime tinkamai identifikuoti emocinę vaiko problemą. Tam būtina profesionalų pagalba, todėl apie vaikų emocinius, elgesio ir psichikos sutrikimus pasakoja gydytoja vaikų psichiatre Vida Niemciene.

 

Gydytoja, su vaikais dirbate jau 46 metus, gal galėtumėte, remdamasi savo patirtimi, pasakyti, kokie dažniausi vaikams diagnozuojami raidos, psichikos sutrikimai ir ligos?

– Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams labiausiai būdingi specifiniai mišrūs raidos sutrikimai, kai vėluoja ne tik kalba, bet ir jos supratimas, ne pagal amžių nepakankamai išreikštas girdimasis bei regimasis dėmesys, savarankiškumas ir kita. Tačiau turiu paminėti, kad vieni dažnesnių vaiko raidos sutrikimų tampa autizmo spektro sutrikimai. Jaunesniame mokykliniame amžiuje išryškėja emociniai bei elgesio, aktyvumo ir dėmesio sutrikimai, na o paauglystėje – nerimo sutrikimai bei depresija.

Ar yra sutrikimai, kurie būdingi tik vaikams ir ilgainiui gali būti išaugami? Ar skiriasi vaikų ir suaugusiųjų psichikos sutrikimai?  

– Vaikų psichiatrai žymiai rečiau susiduria su psichozėmis, su tokiomis sunkiomis ligomis kaip šizofrenija, bipolinis sutrikimas, priklausomybės, sunkios depresijos.

Vienas dažniausių sutrikimų, su kuriuo susiduria vaikų specialistai – tai aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kurio atvejų pastaruoju metu daugėja, kaip ir kitų sutrikimų. Maždaug 40 proc. atvejų paauglystėje įvyksta spontaninė šio sutrikimo remisija, kai simptomai dingsta, tačiau gali likti ir visam gyvenimui. Tokiam žmogui bus sunkiau susikaupt, išlaikyti pastovumą, emocinį stabilumą, bus didesnė rizika išsivystyti priklausomybėms.

Taip pat reikėtų paminėti kai kuriuos nerimo grupės sutrikimus, būdingus vaikams, tai – selektyvus mutizmas, kai vaikas nebendrauja, nekalba su svetimais žmonėmis, o su jam gerai pažįstamais bendrauja normaliai. Atsiskyrimo nerimo sutrikimas – baimė atsiskirti nuo mamos. Kartais baimė tokia stipri, kad vaikas dėl somatinių nerimo simptomų negali lankyti mokyklos. Šie nerimo sutrikimai išaugami, nors išlieka tikimybė, kad jie gali pereiti į vyresniems būdingus nerimo sutrikimus, tokius kaip generalizuotas nerimas ar panikos atakos.

– Ar svarbu kuo anksčiau kreiptis į specialistą? O gal galima palaukti?

– Sena tiesa: visada svarbu kuo anksčiau diagnozuoti sutrikimą, sutelkti specialistų komandą ir teikti reikiamą pagalbą vaikui. Kaip pavyzdį galiu pateikti vaiko kalbos vėlavimą, kuris neleidžia mažyliui reikiamai bendrauti, aplinkiniai jo nesupranta, vaikas darosi piktesnis, iš darželio grįžta suirzęs, verksmingas. Kiekvienam labai svarbu būti suprastam, o delsdami tėvai atima tą galimybę iš vaiko.

Svarbu laiku išsiaiškint mokymosi sunkumus, elgesio sutrikimus ugdymo įstaigose, nes dažnos vaiko nesėkmės, neigiamos suaugusiųjų pastabos formuoja žemą vaiko savivertę.  Kartais susiformuoja vengiantis elgesys, kai vaikas neina į tą vietą, kur jis blogai jaučiasi. Jautrūs, drovūs, savimi nepasitikintys vaikai jaučia didelį stresą  mokykloje, ryte kartais net nepajėgia išeiti iš namų.

Psichiatras bendradarbiaudamas su psichologais, Pedagogine-psichologine tarnyba sprendžia problemą, nutaria, kokie specialistai galės padės vaikui.

Labai gaila, kad mokyklose trūksta taip dažnai vaikams reikalingų mokytojų padėjėjų, tai labai padėtų užtikrinant vaikų emocinę gerovę.

 Ar remiantis savo ilgamete darbo su vaikais patirtimi, tenka susidurti su vaikų raidos, psichikos  sutrikimais ar ligomis, kurie anksčiau nebuvo stebimi? Jeigu taip, tai į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį stebėdami savo vaikus?

– Jau keleta metų daugėja sutrikimų, kurie anksčiau buvo retai diagnozuojami. Pirmiausia reikia paminėti autizmą, Aspergerio sindromą ir kitus autizmo spektro sutrikimus. Autizmas yra įvairiapusis raidos sutrikimas, kurį nustatyti nėra lengva. Kaip pavyzdį galiu pateikti vaiko kalbos vėlavimą. Tai gali būti, tiesiog kalbos vėlavimas, tačiau po juo gali slypėti ir vienas iš autizmo simptomų.

Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, ar vaikas vykdo prašymus, ar jis palaiko akių kontaktą, ar tinkamai žaidžia su žaislais. Svarbu stebėti vaiko elgesį, gal dažnai kartojasi staigūs pykčio protrūkiai, kurių metu vaikas žaloja save, pavyzdžiui: daužo galvą, kanda sau į rankutes. Autistiški vaikai bijo stiprių garsų, atlieka savotiškus stereotipinius judesius: linguoja, judina rankas, tarsi plasnoja jomis, sukasi vietoje ir pan.

Retai, bet dar pasitaiko pasakymų, kad čia nieko baisaus, kad tėtis ir mama irgi vėlai pradėjo kalbėti. Patikinu, jog visada geriau pasikonsultuoti su gydytoju, nors ir paaiškėja, kad vaikas visiškai sveikas, negu palikti sutrikimą turintį vaiką be profesionalų pagalbos Raginu tėvus, nedelskite ir neatidėkite vizito pas specialistus kitai dienai.

Ar pasitaiko tėvų, neigiančių ir nesusitaikančių su savo vaikų diagnozėmis?

 – Dažnai tėvams sunku priimti žinią, kad jų vaikas turi psichikos ar raidos sutrikimų. Reakcija būna įvairi, kartais reikia praeiti visas stadijas – šoką, neigimą, blaškymąsi, depresiją ir pagaliau susitaikymą, situacijos priėmimą.

Kokio amžiaus pacientų pas jus apsilanko daugiausiai? Koks jauniausias jūsų praktikoje pacientas?

– Daugiausia apsilanko ikimokyklinio amžiaus bei besimokančių pradinėse klasėse vaikų. Jauniausi mano pacientai  – 1 mėnesio kūdikiai, kuriems iš tam tikrų simptomų jau galima įtari raidos sutrikimą. 

 –  Ar yra skirtingiems vaikystės periodams būdingi sutrikimai?

– Taip yra. Galima išskirti nerimą ir baimes. Naujagimiams ir kūdikiams iki 6 mėnesių gali pasireikšti stiprių garsų baimė. Nuo 6 iki 18 mėnesių vaikučiai gali bijoti nepažįstamų žmonių.  3 – 6 metų vaikams gali pasireikšti gyvūnų, įsivaizduojamų būtybių, tamsos bei praradimo baimės. Nuo 7 iki 12 metų amžiaus vaikams gali kilti nerimas dėl savo kūno pokyčių, dėl draugystės. 13-mečiams ir vyresniems – nerimas dėl kitų vertinimo, savo vietos, tapatybės, seksualinių klausimų. Jeigu baimės ar nerimas neatitinka amžiaus tarpsnio, reikėtų pagalvoti apie jau esamą, tačiau galbūt anksčiau nediagnozuotą sutrikimą.

Paauglystėje nereti adaptacijos sutrikimai. Po šia diagnoze gali slėptis depresija, jau minėtas Aspergerio sindromas, todėl diagnostika dažnai sudėtinga.

Ar pasitaiko atvejų, kai į jus kreipiasi paaugliai be tėvų žinios?

– Pageidautina, kad konsultacijai vaikas  atvyktų su tėvais. Tėvai reikalingi nusiskundimų ir informacijos papildymui. Kartais paaugliai nesupranta, dėl ko jie atvesti pas gydytoją, patys teigia, kad jiems viskas gerai, tik aplinkiniai kabinėjasi, todėl diagnozei nustatyti labai svarbi ir artimiausių žmonių nuomonė. 

Tačiau turiu pabrėžti, jog paaugliui sukakus 16 metų, jis gali kreiptis į gydytoją be tėvų žinios, o konfidenciali informacija liks tik tarp gydytojo ir paciento.

Kaip vaikų psichinę sveikatą veikia santykiai su tėvais?

– Santykiai su tėvais vaikui labai svarbūs. Meilė, rūpestis, švelnumas formuoja vaikui saugumo jausmą. Ne bausmės, o kantrybė, įsiklausymas, pagarba vaikui, net ir aiškinantis blogą jo poelgį, skatina pasitikėjimą tėvais ir suaugusiaisiais.

Paauglystėje vyksta normalus procesas – vaikų atsiskyrimas nuo tėvų. Kai kurie iš tėvų tą skaudžiai išgyvena, jie riboja vaiko laisvę rinktis, kontroliuoja. Paaugliai tai vertina, kaip nuolatinį, perdėtą kišimąsi į jų gyvenimą, tai kelia pyktį, norą elgtis priešingai.

Tėvams būtina kantrybė, išmintis, kad išlaikytų kuo geresnius santykius su savo vaikais.

Kaip vaikų psichinę sveikatą gali veikti gyvenimas karantino sąlygomis?

– Karantiną vaikai išgyveno dvejopai. Tiems, kuriems ėjimas į mokyklą keldavo stresą, mokymasis nuotoliniu būdu buvo geresnis variantas. Kitiems nuotolinis mokymas kėlė įtampą, jiems buvo sunku susikaupti, greitai suvokti pateikiamą informaciją.

Suprantama, kad daliai vaikų bendravimo apribojimas galėjo pagilint depresiją, nes mums visiems labai reikalingas gyvas žodis, gyvas žvilgsnis, apsikabinimas. Depresyviems vaikams ar paaugliams  galėjo kilti ir minčių apie pasitraukimą. Taip gali nutikti, kai apribojama galimybė pasimatyti su žmonomis, kurie jiems svarbūs, kuriais pasitiki, tai gali būti  draugas, mokytojas, mokyklos psichologas ar socialinis pedagogas.

Kokie pastebimi vaikų ir paauglių depresijos požymiai? Kas gali išduoti, kad paauglys turi suicidinių minčių?

– Nors sakoma, kad vaikas depresija gali susirgti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai depresiją diagnozuojame paauglystėje. Dažniausi nusiskundimai: nuotaikos, jėgų nebuvimas, apatija, pasyvumas, interesų, pomėgių praradimas, savęs nuvertinimas, vidinės tuštumos jausmas, miego sutrikimai. Depresija, ypač berniukams, gali reikštis elgesio sutrikimais – pyktis, agresija, svaiginimosi atvejai. Sergant depresija neretai išsakomos ir suicidinės mintys.

Jeigu planuojama, kaip nusižudyti, gal net turimos tam priemonės – tai yra rimta grėsmė. Neapsigaukite ir negalvokite, kad paauglys jus tik gąsdina, pagalba jam turi būti teikiama nedelsiant. Negalime būti abejingais ir nereaguoti tada, kai paauglys parašo atsisveikinimo raštelį, piešia su mirtim susijusius piešinius, rašo žinutes draugams apie pasitraukimą ar išėjimą, tampa dar liūdnesnis ar sunerimęs. Tai yra labai rimtas signalas, kad vaikui reikalinga pagalba. Paauglio sunkius išgyvenimus, depresiją gali išduoti ir savižalos apraiškos. Domėkitės savo vaikais, stebėkite jų nuotaikas, išklausykite būgštavimus.

– Ko palinkėtumėte tėvams?

Kantrybės ir vilties. Vaistais mes mažiausiai galime padėti vaikui, nors, be abejo, reikia ir jų. Reikalinga ilgalaikė, kompleksinė pagalba. Tai negula vien ant jūsų pečių, pagalbą vaikas gaus darželyje, mokykloje, reabilitacijoje trečiojo lygio įstaigoje arba Vaikų psichikos dienos stacionaruose.

Svarbu, kad būtų bendradarbiavimas tarp specialistų ir tėvų, kad tėvai tęstų darbą su vaikais taip, kaip buvo išmokyti specialistų. Vaikas auga, keičiasi, dažnai jis savo gebėjimais pasiveja bendraamžius. Na, o jeigu vaikas ir ne toks, kaip kiti, priimkite jį tokį, koks yra, juk jis jūsų brangiausias.

Nepamirškime, kad vaikai jau nuo mažens kopijuoja tėvų elgesį, todėl kontroliuokime save, stenkimės būti geresniais. 

 

Pagalbos telefonai:
Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai 8 800 28888 I-VII, visą parą
Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00
Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai 8 800 77277 II–VI, 16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai 8 800 66366 I-VII, visą parą
Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą
Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) 8 640 51555 I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

 

 

Aktyvūs moksleiviai neslepia – mokykloje ir namuose išgirsti jaučiasi ne visada

„Sunkiausia yra jaunimą prakalbinti, tačiau, pokalbį užmezgus, tik spėk gaudyti visų mintis“, – juokauja Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Dovilė Burbaitė. Susitikime su Kalvarijos gimnazijos abiturientų aktyvu jaunimą prakalbinti nebuvo sunku, mezgėsi turiningas, abiem pusėms naudingas dialogas. Vaiko teisių specialistės Kalvarijos gimnazijos dvyliktokus pakvietė padiskutuoti, ar jų balsas girdimas  šeimoje, mokykloje, bendruomenėje.

D. Burbaitė atkreipė dėmesį, kad savo nuomonę moksleiviai neretai linkę nutylėti. „Kam kalbėti, jei vis tiek niekas neklauso, suaugusieji ne visada mūsų nuomonę priima kaip svarbią, išgirstais pasisakymais dalijasi vedėja.  Jaunimas atviravo, kad dėl šios priežasties dažnai nusišalina nuo pokalbių su vyresniaisiais“.

D. Burbaitė ir patarėja Kalvarijoje Erika Stankevičienė paragino jaunimą pasitikėti savimi, drąsiau reikšti nuomonę ir nevengti atvirai pasakyti, kaip jaučiasi, kada ji nuvertinama. Patarė visuomet kalbėtis su šeimos nariais, mokytojais ar kitais jiems svarbiais asmenimis atvirai, pagarbiai, ieškoti kompromisų.

„Moksleiviai puikiai įvardijo, ir aš juos palaikau, kad geriausias aptartų problemų sprendimas yra atvirumas ir pagarba kitokiai nuomonei. Šito dažnas dar turime mokytis“,  – kalba D. Burbaitė.

Vedėja taip pat pabrėžė, kad turėdama galimybę susitikti su jaunimu, paliečia aktualią smurto tematiką, primena apie galimą pagalbą. Pastebėjo, kad kaip įprasta, moksleiviai lengviausiai atpažįsta fizinį ir psichologinį smurtą, mažiau – nepriežiūrą. Susipažinta ir su rečiau sutinkama psichologino smurto atšaka – ekonominiu smurtu šeimoje. Vaikų teigimu, jie patys daugiausiai susiduria su patyčiomis, beje, pasak jų, pasitaiko, kad tyčiojasi ir suaugusieji.

Vaiko teisių specialisčių diskusijoje su jaunimu trumpai pristatyta vaiko teisių apsaugos sistema, veiklos vertybės ir pagrindiniai vaiko teisių apsaugos principai.

Atsakingos tėvystės išmokstama ir už įkalinimo įstaigos sienų

Įkalinimo įstaigos veikia Pravieniškėse, Alytuje, Marijampolėje, Kaune, Kybartuose ir kituose miestuose. Vien Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laisvės atėmimo bausmę atlieka daugiau nei tūkstantis vyrų. Dauguma iš jų už kalėjimo sienų paliko šeimą, vaikus.

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos specialistai pradėjo susitikimus su tiksline Pravieniškių kolonijoje bausmę atliekančiųjų grupe – gilinamasi į tėvo ir vaiko ryšio užtikrinimo problematiką. Moksliškai pagrįsta, kad nuteistojo teigiami ir nuoseklūs santykiai su savo vaikais, šeima, yra reikšmingas nusikalstamumą mažinantis veiksnys. Tačiau, pasak vaiko teisių specialistų, pirmojoje vietoje yra vaiko interesų užtikrinimas, tėvų nukreipimas pozityvaus ryšio ir atsakingos tėvystės keliu. Nuteistųjų vaikams reikalingas išskirtinis dėmesys, tėvo įkalinimas juos padaro pažeidžiamus.

Susitikti su kalinčiu tėčiu tik vaikui sutikus

“Laisvės atėmimo vietoje esančių vyrų istorijos skirtingos. Jų santykio su vaiku galimybes lemia daugybė specifinių veiksnių: už kokį nusikaltimą nuteistas, ar bendravimui pritaria artimieji, koks ryšys su vaiku buvo iki laisvės ribojimo ir pan. Tačiau bendrąja prasme, jei aplinkybės leidžia, skatintume išlaikyti tėvo ir vaiko ryšį kalint”,   pabrėžia Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) patarėja Regina Klevinskienė.

COVID – 19 situacijoje yra galimi bekontakčiai pasimatymai iki trijų valandų trukmės. “Atkreipiau vyrų dėmesį, kad vaikas negali būti pretekstu gauti susitikimą. Vaikas turi teisę, bet ne prievolę matytis su bausmę atliekančiu tėvu. Sprendimą bendrauti priima pats vaikas, dėl amžiaus ir brandos gebantis tai padaryti, Šis apsisprendimas vienareikšmiškai yra lemiamas”, – akcentuoja specialistė, pabrėždama tėvų pareigą padaryti viską, kad išlaikytų ryšį su vaiku,  arba atkurtų jau prarastą.

Nuteistiesiems ji patarė nuoširdžiai išnaudoti visas įstatymų ir įkalinimo įstaigos suteikiamas galimybes. Patarėja skatino nuteistuosius kiek įmanoma aktyviau dalyvauti savo vaikų gyvenime, nenusišalinti ir neatidėti santykių ateičiai, dalyvauti Pataisos namuose vedamuose efektyviosios tėvystės mokymuose, naudotis mediatorių pagalba atkuriant geriausius vaiko interesus užtikrinančius santykius su vaikų motinomis. 

Nuteistieji tėvai, pripažinę savo tėvystę,  turi teisę gauti informaciją apie vaikus, jų ugdymosi rezultatus, sveikatos rodiklius ir kitą su vaiku susijusią informaciją. Vaiko teisių specialistė ragina visuomenę neteisti tėvų dar kartą. “Jų nusižengimas įvertintas, jie jau atlieka bausmę, o teistumas nepanaikina tėvo statuso ir pareigos vaikui išlieka”, – akcentuoja R. Klevinskeinė.

Ieškos kelio į vaiko širdį rašys atvirą laišką

Specialistė atkreipė dėmesį, kad susitikime daugiausiai nusiskundimų nuskambėjo dėl gyvo kontakto trūkumo, galimybės paliesti, apkabinti vaiką dėl su Covid-19 susijusių ribojimų. Su šeima dabar bendraujama per apsauginį stiklą.

Dar vienas kalintiems tėvams aktualus klausimas: kiek ir ką apie juos turi žinoti vaikas? Ilgametės patirties turinčios specialistės nuomone, reikėtų tai aptarti su vaiko mama ir pagal vaiko brandą, jam suprantamai, paaiškinti apie artimojo nusižengimą, atliekamą bausmę. “Juk nuslėpti tokią žinią vargiai pavyks, netikėtai išaiškėjusi tiesa tik dar daugiau vaiką sutrikdys”, – pažymėjo R. Klevinskienė.

“Štai vienas jaunas vyras pasipasakojo, kad nuolat sulaukia iš sūnaus laiškų, berniukui viskas smalsu: ką tėtis valgo pietų, ką veikia, ar turi gerą draugą. Sakiau, kad ir jums turi būti įdomu, ką vaikas valgė, kaip mokosi, galiausiai, kaip jaučiasi dėl to, kad padarėte nusikaltimą. Čia pat, kalbantis su nuteistaisiais, ekspromtu gimė idėjos, kaip atnaujinti bendrystę su atžalomis. Entuziastingo palaikymo sulaukė mintis rašyti atvirą laišką sūnui, dukrai”, –  dalijasi pašnekovė.

Geri santykiai teigiamai veikia abi puses. Gitana Stasytienė, Kauno apskrities VTAS mobiliosios komandos priklausomybių ligų specialistė, akcentruoja, kad sklandūs tarpusavio santykiai tėvą skatina ir motyvuoja nekartoti savo klaidų, vaikui padeda nesijausti paliktu, suteikia saugumo. Emocinio santykio su tėvu nebuvimas,  ypač berniukams, turi neigiamą poveikį: net ir suaugę, jie jaučia liūdesį, pyktį, linkę atkartoti tėvų elgseną.

„Kitas klausimas, kiek patys vaikai ir tėvai nori palaikyti ryšį, kiek skaudžiai mažą žmogutį palietęs žinojimas, jog artimasis padarė nusikaltimą. Neretai tokiose situacijose galėtų padeti psichologas ar kitas specialistas. Nesivaržykime ieškoti pagalbos“, – pataria su sudėtingo likimo priklausomomis šeimomis dirbanti G. Stasytienė.

Pakeliui į laisvę mokosi būti tėvais

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Resocializacijos skyriuje dirbanti psichologė Agnė Grušauskaitė išsako darbo patirtimi paremtas įžvalgas: vaikui ne taip svarbu, kur jo tėtis ir kokį nusikaltimą padarė, vaikui daug svarbiau žinoti ir jausti, kad tėtis jį myli. “Nuteistųjų vaikams būtinas ypatingas tėvų bei atitinkamų institucijų dėmesys ir rūpestis, nes tėvo įkalinimas neabejotinai kelia grėsmę jų gerovei”, – įsitikinusi A. Grušauskienė.

Pataisos namuose nuo šių metų vasario vykdoma Tėvystės įgalinimo laisvės atėmimo vietoje programa, kurios tikslas – stiprinti nuteistųjų tėvystės motyvaciją ir įgūdžius, suteikti reikiamų žinių apie vaiko raidą įvairiais amžiaus tarpsniais, informuoti apie vaiko ir tėvų teises. Skirtinguose sektoriuose vyksta Efektyviosios tėvystės mokymai, kuriuos organizuoja ir veda pataisos namų Resocializacijos skyrių komanda. Trečiajame sektoriuje mokymų ciklą baigė dvi nuteistųjų grupės. Surinkta ir darbą šiomis dienomis pradeda trečioji. 

Mokymai vyksta nedidelėse grupėse, nuteistieji dalinasi savo tėvystės patirtimi, klausimais, yra pateikiama profesionalų parengta informacija apie vaiko raidą, tinkamus vadovavimo vaiko elgesiui būdus.

Vyresniosios psichologės Agnės Grušauskaitės žodžiais, tokio formato susitikimai yra viena iš kertinių resocializacijos priemonių. Panašios programos sėkmingai įgyvendinamos daugelyje Norvegijos, Suomijos, Švedijos įkalinimo įstaigų.

“Pavyzdžiui, Haldeno kalėjime Norvegijoje, yra švietėjiško pobūdžio programa, paremta kognityvine psichologijos teorija. Ji apima tėvo vaidmens sampratą, vaiko poreikius įvairiuose raidos tarpsniuose  ir galimybes užtikrinti vaiko-tėvo ryšį tėvui kalint. Šie mokymai skirti nuteistiesiems, kurie turi arba rengiasi turėti vaikų ir yra motyvuoti gerinti savo ir vaikų santykius”, – pasakoja Resocializacijos skyriaus darbuotoja. 

A. Grušauskaitė atkreipia dėmesį, kad nuteistųjų tėvų psichosocialinė situacija yra specifinė: dauguma kalinčiųjų augo bet tėvo, yra patyrę prievartą, nepriežiūrą  savo šeimoje, neturi tinkamų tėvystės įgūdžių ir žinių apie vaiko teises, poreikius. Įkalinti vyrai neretai susiduria ir su santykių problemomis, kuomet  jų vaikų motinos nepritaria bendravimui su vaiku.

Psichologė dalijasi mokslininkų išvadomis, kad įkalinimas nuteistajam labai dažnai tampa proga atkurti santykius su šeima ir vaikais, suvokiami tėvystės įsipareigojimai, motinų, už vaikus atsakingų institucijų reikalavimai ir pagalbos galimybės.  Pastebima, kad tėvystės motyvacija ir tapimas tėvu gali būti kaip atspirties  taškas asmenybės, vertybių, gyvenimo būdo pokyčiui. Nemaža dalis nuteistų vyrų tėvais tampa jau įkalinimo įstaigoje.  Moksliniais tyrimais yra pagrįsta, kad įsitraukimas į atsakingo tėvo vaidmenį gali tapti reikšminga paskata nutraukti kriminalinę veiklą, legaliai įsidarbinti, mokytis.

Vaiko teisių specialistai primena vaikams saugaus elgesio gatvėje taisykles

Pastebima, kad rugsėjį, kai vaikai po vasaros pailsėję vėl renkasi į mokyklas, jie būna primiršę saugaus elgesio gatvėje taisykles, praradę įgūdžius. Tai ypač būdinga mažiesiems. Šiaulių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistai pradėjo susitikimus su moksleiviais, per kuriuos primena jiems kaip saugiai elgtis gatvėje.

,,Vaikų teisė jaustis gatvėje saugiems – viena svarbiausių, o mūsų, suaugusiųjų ir specialistų, dirbančių su vaikais pareiga jiems padėti, pamokyti, priminti saugaus eismo taisykles, kad vaikų kelias iš namų į mokyklą, būrelius ir atgal namo būtų saugus“, – sako Šiaulių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus teisininkas Aidas Steponaitis.

Pamokas, skirtas prisiminti saugaus elgesio gatvėje taisykles VTAS atstovas Aidas Steponaitis pradėjo Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijoje. Čia mokosi gabūs menams vaikai nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Pradinukai VTAS specialistą sutiko pasiruošę, noriai pasakojo, koks jų kelias iki mokyklos rytą ir atgal namo.

Vaikams buvo priminta, kad būtina gatvę pereiti tik perėjose, laukiant žalio šviesoforo signalo, nestovėti per arti kelkraščio, nesistumdyti, nebėgti. Kaip reikia saugiai elgtis gatvėje, A. Steponaitis vaikams rodė per multimediją ir improvizuotoje gatvėje: vaikai patys ,,važiavo“ žaislinėmis mašinėlėmis ir ,,vedė“ pėsčiuosius.

Vaikams didelį įspūdį paliko parodytos avarinės situacijos, kai aiškiai matyti pėsčiųjų klaidos, viena didžiausių klaidų – staiga išeiti į perėją neįsitikinus, ar saugu. Su vaikais kalbėta ir apie tai, kaip saugiai važiuoti automobilyje – jeigu vaikas yra žemesnis, nei metro 35 centimetrų ūgio, jis privalo sėdėti kėdutėje, kad saugos diržas būtų prisegtas teisingai. Saugiausia vaikui yra sėdėti ant galinės sėdynės.

,,Aš visada iš namų išeinu kiek anksčiau, kad nereikėtų skubėti, kad turėčiau laiko susikaupti gatvėje ir pastebėčiau šviesoforo signalus bei mašinas ir jausčiausi saugus“, –  sakė vienas pradinukas.

,,Nors važiuojant automobiliu labai norisi sėdėti priekyje, tačiau žinau, kad esu dar maža ir mano saugi vieta mašinoje yra ant galinės sėdynės, nes taip mama ir tėtis mane saugo, nes mane myli“, – sakė antrokė.

,,Vaikų, pareiga būti drausmingais eismo dalyviais, mes turime saugoti save ir vieni kitus, nežaisti gatvėje, nekalbėti mobiliuoju telefonu einant judriomis miesto vietomis, nesiklausyti ausinuko, nes tai nesaugu“, – pamokas gerai išmoko ir ketvirtokė.

Vaikams priminta ir apie atšvaitų svarbą, kaip jais naudotis, nes rudens dienos sparčiai trumpėja ir tuoj rytai ir vakarai bus tamsoki, tai atšvaitai būtini.

,,Man džiugu, kad VTAS, mokytojų bei tėvų darbas nenueina veltui – vaikai žino, kad rūpinamės jų teise būti saugiems ir gerai išmano eismo taisykles. Mūsų visų siekiamybė, kad nebūtų nė vieno eismo įvykio, kur nukenčia žmonės“, – pamokas reziumavo Aidas Steponaitis.

Šiomis saugaus eismo pamokomis pasitinkama ir Europos saugaus eismo diena.

Psichologė: „Pagalba reikalinga ne tik agresyviai besielgiančiam vaikui, bet ir jo šeimai“

Konfliktai tarp paauglių – kone kasdienybė vaiko teisių apsaugos specialistams. Paprastai tokie konfliktai įvyksta gatvėje, kieme, ugdymo įstaigoje ar kitoje vietoje, o baigiasi dažniausiai policijos komisariate, kur sukviečiami vaikų įstatyminiai atstovai atsiimti savo atžalų. Remiantis Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis, nuo metų pradžios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavo 258 pranešimus apie tai, kad nepilnamečiai galimai smurtavo. Daugiausiai tokių pranešimų sulaukta Panevėžio ir Vilniaus apskrityse. Psichologės Viktorijos Kvietkuvienės teigimu, dėl to, kad vaikai smurtauja, didžiąja dalimi atsakingi yra suaugusieji.

„Dėl to, kad vaikai savo santykiuose su bendraamžiais smurtauja, didžiąja dalimi esame atsakingi mes, suaugusieji. Vaikai, matydami mūsų, suaugusiųjų, bendravimo vienas su kitu, su savo vaikais modelį, supranta, koks elgesys yra normalus, ir perkelia tokį bendravimo modelį į klasę, kiemą ir išbando su bendraamžiais. Neretai pasitaiko, kad smurtaujančius nepilnamečius smerkiantys tėvai, namuose auklėdami savo vaikus patys naudoja smurtą – fizinį ar psichologinį, taip siekdami sustabdyti netinkamą savo vaikų elgesį, norėdami apsaugoti juos nuo smurto“, – sakė Tarnybos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos vyriausioji specialistė-psichologė Viktorija Kvietkuvienė.

Pasak psichologės, smurto patyrimas menkina vaiko savigarbą, verčia jaustis prastesniu, abejoti savo kaip žmogaus vertingumu, o vertingiems norisi būti visiems. Menkavertiškumo jausmas gali reikštis pasyviu būdu – vaikai tampa drovūs, uždari, vieniši, tačiau gali būti ir priešingai, kai vaikas, kuris pats save vertina prastai – elgiasi agresyviai, demonstruoja išorinį pasitikėjimą savimi, nesilaiko taisyklių, sunkiai valdo emocijas, skriaudžia aplinkinius.

Vaikas, patiriantis fizinį, psichologinį smurtą, savo savigarbą pakelti bando pažemindamas kitą, taip pasijausdamas stipriu, gerbiamu ir geresniu nei tas, kurį pažemino. Taip susidaro uždaras ratas – smurtą patyręs vaikas ieško ant ko galėtų išsilieti ir pasijusti geriau, kompensuoti savo menkavertiškumą, išsikovoti statusą savo socialinėje grupėje. Pasak V. Kvietkuvienės, norint sustabdyti šį užburtą ratą, turime pradėti nuo savęs.

„Itin svarbu tai, kokią žinutę siunčiame savo vaikams – ar juos gerbiame, ar juos girdime. Turime išmokti gerbti vaikus, nes taip mokysime juos gerbti aplinkinius – svarbu kalbėti, klausyti ir girdėti savo vaikus. Tačiau, jei agresyvus vaikų elgesys kartojasi, tampa elgesio modeliu – tėvams būtina kreiptis pagalbos į specialistus. Pagalba reikalinga ne tik agresyviai besielgiančiam vaikui, bet ir jo šeimai“, – kalbėjo V. Kvietkuvienė.

Kaip teigė specialistė, šeimose, kuriose smurtą naudoja vaikai, visiems kartu reikia mokytis emocijų valdymo, reagavimo į agresyvų elgesį būdų. Vaikams padėti gali ir dalyvavimas grupinėje socialinių, emocinių įgūdžių ugdymo programoje, kuriose stiprinama vaikų savivertė, psichologinis atsparumas, ugdomas emocinis raštingumas ir kiti svarbūs socialiniai įgūdžiai, kurių smurtauti linkęs vaikas stokoja.

„Norisi akcentuoti, kad tikintis pokyčių, neužtenka tik atvesti vaiko ar paauglio į psichologo kabinetą, reikia visiems kartu, įsitraukiant tėvams, visai šeimai, mokyklai, dėti pastangas, kartais keistis patiems tam, kad pasikeistų vaiko elgesys“, – pabrėžė psichologė.

Į konfliktus tarp paauglių vaiko teisių gynėjai reaguoja atvykdami į įvykio vietą ar policijos komisariatą aiškintis visų aplinkybių bei priimti sprendimą pranešimo apie vaiko teisių pažeidimą nagrinėjime. Visais atvejais, jeigu ir nenustatoma vaiko teisių pažeidimų iš įstatyminio atstovo pusės ir baigiamas pranešimo nagrinėjimas, vaiko įstatyminiai atstovai informuojami apie galimybę kreiptis į savivaldybę dėl kompleksinių paslaugų šeimai gavimo.

 

X