Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

Naujienos

<p>Vaikai žaidžia futbolą</p>
Psichologė: ,,Vaikas turi teisę į poilsį ne tik vasarą“

Vaikas turi teisę ir mokytis, ir pailsėti. Dar iki prasidedant mokslo metams dažnoje šeimoje nusprendžiama, kuo vaikai užsiims laisvalaikiu. Kaip pastebi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė, neretai iš karto po pamokų vaikai vežami į būrelius, kurie ne visada yra poilsis, arba apiberiami klausimais: ,,kada paruoši pamokas, ar susiradai pratybas rytojui, daiktus būreliui“, ir pan. O gal reikėtų pirmiausia pagalvoti, ar vaikas nepavargo ir kaip jam geriausia pailsėti?

Svarbu girdėti, ką vaikas ,,transliuoja“

,,Jeigu vaikas, atrodytų, ,,nieko neveikia“, tėvai skuba jį pamokyti: užsiimk kuo nors, neslampinėk, susitvarkyk, jeigu neturi ką veikti, išvesk šunį. Ar vaikui tai poilsis? Reikėtų paklausti, kaip jis nori ilsėtis. Vienam poilsis yra pagulinėjimas, spalvinimas – veikla, kuri nereikalauja protinio ir fizinio įsitempimo. Pasiūlymas išvesti šunį – jei vaikas taip atitrūks nuo ,,darbinių“ minčių, tai poilsis, bet jeigu jis po kūno kultūros pamokos – vargu, ar pasivaikščiojimas su šuniuku bus poilsis“, – svarsto psichologė.

Pasak jos, suaugusieji gali matyti „nieko neveikimą“, o vaikui „panirimas“ į save leidžia pailsėti psichikai. Negalima ignoruoti vaiko sakymo, kad pavargo. Blogiausia atsakyti: ,,nuo ko pavargai, juk tik trys pamokos buvo, ir tai ne matematika“. ,,Taip vaikas sumenkinamas. Gal jis pavargo klausydamas mokytojos,  nesuprato, kas dėstyta. Kiekvienas vaikas savaip pakelia fizinį, protinį ir emocinį krūvį. Kas suaugusiam lengva, vaikui gali būti sunku – net pramogų vietose matome ,,besispyriojančius“ net paaugusius vaikus, informacijos gausa vaiką vargina“,  – pastebi J. Marcinkevičienė.

Anot pašnekovės, mažesni vaikai, darželinukai, nemoka žodžiais išsakyti nuovargio ir jo priežasčių. Darželyje juk taip pat vyksta intensyvus ugdymo procesas, nesvarbu, kad tai vyksta per žaidimą. Vaikas mokomas raidžių, mintinai mokosi eilėraščių, sportuoja, visą dieną leidžia bendraamžių būryje, kur nuolat reikia prisitaikyti ir bendrauti, o mažyliui tai yra darbas.

,,Mažylį reikia stebėti – kodėl irzlus ar mieguistas, ir iš to daryti išvadas: gal vaiką panešioti ar leisti pabūti vienam, o ne po darželio skubinti į anglų kalbos pamokėlę ar baseiną. Vyresni vaikai moka išsakyti nuovargį, pasirinkti poilsio būdą: pagulinėti, panaršyti internete, gal pasigaminti mėgstamą patiekalą, t.y. užsiimti tuo, kas nereikalauja įtampos“, – sako psichologė.

Ar būreliai – tai poilsis?

Psichologė pabrėžia, kad būreliai vaikui ne visada yra poilsis, nes čia irgi tenka mokytis, įtempti protą ir fizines jėgas. ,,Būreliai – veiklos keitimas, čia nėra namų darbų (ne visada), nėra vertinimų (taip pat ne visada). Yra intensyvios popamokinės veiklos: muzikos pamokos, šokiai, sportas, kur reikia rezultatų. Tai vertinčiau kaip aktyvų laisvalaikį. Jeigu vaikas patenkintas, ,,pravėdina“ galvą, vadinčiau poilsiu nuo kitos veiklos, pvz. mokyklos, bet reikia atsižvelgti, ar vaikui ši veikla pareiga, ar malonumas. Negalima jo versti ,,ilsėtis“, kaip jam nemalonu. Ypač blogai, kai tėvai taip realizuoja save: vaikas nori šokti, o tėvas verčia lankyti boksą. Taip tėvai turi lūkesčių, ignoruodami vaiko savitumą, jis to būrelio lankymą mato kaip pareigą, bijo nuvilti tėvus. Tėvai turi matyti vaiko savastį, pvz. judriam vaikui didesnį malonumą teiks sportas, galimybė „išsikrauti“ fiziškai nei piešimas“, – užsimena J. Marcinkevičienė.

Iš nuobodžiavimo kyla kūrybiškumas

Psichologė siūlo kūrybiškai žvelgti į vaiko nuobodžiavimą, kai jo nedomina būreliai, kai mažesnieji vaikai ignoruoja, tėvų manymu, net itin gerus žaislus. Iš nuobodulio kyla kūrybiškumas. ,,Suaugęs žmogus pasakojo apie vaikystę kaime pas senelius, kur buvo nuobodu, nes su vaiku užsiimti jie neturėjo laiko. Vaiką jie tik daug kur vesdavosi kartu, t.y. užtikrino jam fizinį saugumą, bet ne edukacijas. Taip dešimtmetis berniukas iš medžio žievių susigalvojo daryti laivelius, juos plukdė veršelių girdykloje, pastatė tvorelę prie serbentų, kad šie nelinktų. Nuobodžiaujantis vaikas pasirausė senoje dėžėje ir rado senelio laikų knygą su neregėtu užrašu ,,Elementorius“, dar įdomiau buvo jį paskaityti. Taip iš nuobodumo atsirado daug veiklos“, – pasak psichologės, panašiai yra ir su dabartiniais vaikais: mergaitė, ignoruodama brangių lėlių lentyną, iš šaliko kuria skrybėlę, berniukas iš dirželio daro trasą mašinėlei.

Vaikų kūrybiškumas sprendžiant, kaip jiems ilsėtis – beribis, tereikia netrukdyti. Kiek kitaip yra su paaugliais. „Pastebima, kad vos nereikia atlikti jokios pareigos, jie ,,lenda“ į internetą. Tai nei gerai, nei blogai, žiūrint, kaip tai veikia vaiką – jeigu tai laiko ,,stūmimas“ rašinėjant žinutes ,,ką tu?“, tai gali virsti įpročiu ,,užmušti laiką“, bet kryptingas skatinimas iš to gali užauginti IT specialistą, žurnalistą, interneto svetainių administratorių. Jei vaikas klausia „ką veikti?“, reikėtų susilaikyti nuo siūlymų. Taip vaikas pats galvos, kuo užsiimti. Nuolat sulaukiantis siūlymų, tikėtina, ir ateityje nerodys iniciatyvos generuoti savo idėjas“, – pastebi J. Marcinkevičienė.

Ar leisti vaikui ilsėtis su draugais?

Į šį klausimą psichologė atsako: „taip, leisti“. Tik tėvai turi prisiimti atsakomybę už tokio poilsio kokybę ir poveikį vaikui. Penkiametis, stebimas suaugusiųjų, pailsi žaisdamas su draugais, bet paauglio savarankišką poilsį būtina kontroliuoti: reikėtų išmokyti jį saikingai priimti draugų nuomonę, kad poilsis su jais netaptų pagunda įklimpti į priklausomybes ar net nusikaltimus. ,,Matykite, ar paauglys moka draugams sakyti ,,ne“, ar jis per stipriai neįtakotas grupės lyderio, o gal pats linkęs diktuoti bendraamžiams ne visai tinkamas taisykles. Tėvams būtina išlaikyti artimą ryšį su vaikais, domėtis jų laisvalaikiu, pomėgiais, draugais, sunkumais, įvertinti jo pasiekimus bei pastangas“, – pataria psichologė.

O gal vaikas pailsi tik miegodamas?

J. Marcinkevičienė pabrėžia, kad miegas yra būtinas poilsio procesui. Jeigu net ir paaugęs vaikas nori pamiegoti dieną, reiškia, jo toks organizmas ir tuomet dienos miego nereikėtų keisti kažkokia veikla, net ir žaidybine. ,,Ne tik miegas yra poilsio forma. Kad vaikas nepervargtų, reikia jį išmokyti laikytis dienos režimo, skatinti sveikai maitintis, išmokyti sau pačiam atsakyti, kas jį vargina ir kas teikia atsipalaidavimą. Pervargimas gali silpninti vaiko imunitetą, iššaukti kai kurias ligas, kurioms, atrodytų, nėra paaiškinimo: vaikas gali skųstis pilvo, galvos skausmais. Prisiminkim: kas suaugusiam yra poilsis, vaikui gali būti darbas. Pvz. giminių šventės, kur reikia vykti pasipuošus, mandagiai elgtis, saugotis neištepti puošnių rūbų,  laikytis stalo etiketo, suaugusius džiugina, o bet kokio amžiaus vaiką gali išvarginti. Reikia rasti aukso vidurį, tarp vaiko pareigų namie (išplauti grindis, prižiūrėti mažesniuosius, pasirūpinti augintiniais) ir vaiko poilsio“,  – sako psichologė.

 

 

<p>Vaikas žaidžia su šunimi.</p>
Vaikas nori augintinio. Ką svarbu žinoti tėvams?

Vaiko teisių gynėjai atsigręžia į augintinių naudą vaikams. Vaikai ypač dažnai užsigeidžia gyvūno namuose kaip naujo draugo ar užsiėmimo ir prašo tėvelių jį nupirkti. Psichologų teigimu, augintinis namuose visai šeimai suteikia daug laimės ir džiaugsmo, tinkamas rūpinimasis juo ugdo teigiamas vaiko savybes. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad turint augintinį galima susidurti su įvairiais rūpesčiais, todėl sprendimą į namus priimti gyvūną derėtų labai gerai apsvarstyti. Apie augintinių naudą vaikui ir kaip gyvūną išsirinkti, pasakoja Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Romalda Stasionienė.

– Kokią įtaką ir naudą vaikui duoda namuose auginamas gyvūnas? Kokius privalumus suteikia? 

– Naminio gyvūno buvimas vaiko aplinkoje turi daug privalumų. Šilti jausmai augintiniams gali palankiai veikti vaiko savivertės, atjautos, empatijos formavimąsi. Be to, tyrimai rodo, kad bendravimas su naminiais gyvūnėliais gerina vaikų kalbinę raidą, gali pagelbėti vystytis tiek žodinio, tiek nežodinio bendravimo įgūdžiams. Teigiami santykiai su augintiniu gali būti stimulas vystytis kitiems pasitikėjimu grindžiamiems tarpasmeniniams santykiams. Naminiai gyvūnėliai visada saugiai priims vaiko paslaptis ir asmenines jo mintis – vaikai su augintiniais linkę išsikalbėti. Naminiai gyvūnai gali išmokyti pagarbos visoms gyvoms būtybėms. Rūpinimasis naminiais gyvūnėliais teikia vaikams papildomą galimybę būti fiziškai ir socialiai aktyvesniems. Vaikai besirūpinantys naminiais gyvūnais dažnai būna geranoriškesni už save mažesniems vaikams bei paslaugesni suaugusiems.

– Dažnai mažamečiai prašo tėvų nupirkti kokį nors gyvūnėlį. Ką tėvai, auginantys vaikus, turėtų apsvarstyti prieš įsigydami augintinį?  

– Visų pirma, tėvai turėtų patys įvertinti savo galimybes rūpintis gyvūnu, sąlygas namuose, šeimos narių dienotvarkę ir kaip ją suderinti su gyvūno priežiūra. Taip pat atsižvelgti į šeimos finansines galimybes. Svarbu įvertinti vaikų amžiaus ypatumus, taip pat žinoti gyvūno poreikius. Reikia atsiminti, kad mažesnis vaikas savaime nesupranta gyvūno poreikių ir tėvų uždavinys bus padėti vaikui suprasti ir tinkamai pasirūpinti juo. Labai jaunas augintinis reikalauja itin daug žmogaus dėmesio. Taip pat vaikams svarbu padėti suprasti, kad augintinis nėra žaislas.

– Kaip išrinkti tinkamiausią augintinį vaikui, į ką atkreipti dėmesį renkantis?  

– Reikėtų įvertinti, kokiu tikslu bus įsigytas augintinis, kokio amžiaus vaikus šeima augina ir apsvarstyti, koks gyvūnas būtų tinkamiausias. Pavyzdžiui, jei norime, kad gyvūnas paskatintų vaikų fizinį aktyvumą, tam labiausiai pasitarnaus šuo ir visiškai netiks žuvytės. Tuo metu rūpinimasis žuvytėmis gali ugdyti mažesniųjų vaikų atsakingumą.

Dažniausiai šeimose auginami gyvūnai yra šunys, katės, kiek rečiau graužikai, paukščiai, žuvytės, ropliai. Populiariausi augintiniai šunys ir katės vaikų labiausiai mėgstami dėl jų gebėjimo reikšti emocijas, bendrauti su žmogumi. Šis bendravimas su gyvūnu turi įtakos teigiamam emocingumui. Pavyzdžiui, bendravimas su šunimis naudojamas kaip terapija ir padeda vaikams turintiems emocinių sunkumų, taip pat autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams. Tačiau reikia atsiminti, kad tam svarbu specialiai apmokyti ir gyvūną, domėtis gyvūnų charakteriais. Taip pat svarbu atsižvelgti į visų šeimos narių sveikatos būklę. Jeigu šeimos nariai yra alergiški, galimai teks atsisakyti minties auginti šuniuką ar kačiuką ir rinktis vėžlį, žuvytes.

– Kas turėtų būti atsakingas už augintinio priežiūrą šeimoje? 

– Kartais tėvai tikisi, kad augindami gyvūną ugdys vaiko atsakingumą ir pervertina vaiko gebėjimus pasirūpinti augintiniu. Visgi didžiausia atsakomybė tiek priimant sprendimą dėl augintinio, tiek rūpinimosi juo našta atitenka tėvams. Jie turi išskirti dalį biudžeto gyvūno reikmėms, maistui, būtinoms priemonėms, sveikatos priežiūrai, skirti laiko augintinio mokymui, dresavimui, higienai.

Be abejo, su vaikais svarbu dalintis atsakomybe rūpinantis augintiniu, leisti dalyvauti gyvūno priežiūroje. Jeigu šeima augina paauglius, dalį šių atsakomybių jie tikrai gali prisiimti. Su vaikais svarbu aptarti, ko gyvūnui reikės ir kokią dalį atsakomybės šie sugebės prisiimti. Paaiškėjus, kad visgi vaikai susitarimų nesilaiko, vėl svarbu aiškintis, kodėl taip yra ir kaip spręsti kilusias problemas dėl gyvūno priežiūros. Taip mes ugdysime vaikų problemų sprendimo įgūdžius.

– Kokių iššūkių gali kilti auginant gyvūną namuose?  

– Auginant gyvūną gali kilti sunkumų dėl higienos, augintinis sujaukia įprastą tvarką, šeimos nariams tenka derinti gyvūno dienotvarkę su savo kitais įsipareigojimais. Tai nėra lengva, ypač, jei šeimos nariai yra itin užimti. Kartais tenka girdėti apie nuolatinius konfliktus, kylančius tarp tėvų ir vaikų dėl gyvūno priežiūros, grasinimus atiduoti gyvūną į prieglaudą. Tokiu būdu tėvai nemoko vaikų atsakomybės, nes savo pavyzdžiu demonstruoja priešingą elgesį. O patys elgdamiesi atsakingai to mokysime ir vaikus.


 

<p>Vaikas stebi nesutariančius tėvus</p>
Kaip vaiko teisių gynėjai padeda buvusiems partneriams susitarti dėl bendravimo su vaikais?

Šiandieninė skyrybų statistika verčia sunerimti vaiko teisių gynėjus. Skyrybų atveju ypatingai dažnai kyla ginčai dėl tolimesnio rūpinimosi atžalomis. Į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dažnai kreipiamasi dėl vieno iš tėvų trukdymo bendrauti su vaiku bei psichologinio poveikio vaikui darymo. Daugiausiai ginčų kelia vaiko išlaikymo klausimas, o sudėtingiausios situacijos, kuomet tėvai pradeda manipuliuoti vaikais, siekdami paveikti kitą pusę. Kaip Tarnyba gali padėti šiuo nelengvu šeimai metu, pasakoja Tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

„Vaikas turi teisę nuolat bendrauti su abiem tėvais nepaisant to, kur jie gyvena ir koks jų tarpusavio teisinis statusas. Tėtis ar mama, pas kurį gyvena vaikas, jo paties labui, neturėtų kliudyti kitam bendrauti su vaiku. Vaikui svarbūs abu tėvai ir tokiu elgesiu mes galime tik dar labiau jį įskaudinti”, – atkreipia dėmesį Tarnybos vadovė I. Skuodienė.

Kviečia tėvus atsigręžti į vaikus

Atvejai, kuomet tėtis ar mama, dažniausiai gyvenantys atskirai nuo nepilnamečio vaiko, kreipiasi į Tarnybą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ar teismo sprendimu nustatytos tvarkos nesilaikymo yra nuolatiniai. Pastebima, kad į Tarnybą dažniausiai kreipiasi skyrium gyvenantys tėvai (dažniausiai vaiko tėtis) dėl kito iš tėvų tendencingo trukdymo bendrauti su vaiku bei psichologinio poveikio vaikui darymo, dėl ko vėliau vaikas pats nenori bendrauti su skyrium gyvenančiu tėčiu arba mama. 

Buvusiems partneriams nesutariant dėl bendravimo su vaikais tvarkos, vaiko teisių apsaugos specialistai organizuoja pokalbį su tėvais, globėjais ar įtėviais, juos konsultuoja, orientuoja tėvus į vaiko poreikio bendrauti su jais abiem supratimą. Svarbu suprasti, kad tėvų konfliktai daro įtaką vaiko psichologinei būsenai. Vaiko teisių gynėjai nukreipia konsultuotis pas psichologą, organizuoja bendrus tėvų susitikimus, tiria situaciją šeimoje, bendrauja su šeimos nariais, pedagogais, medikais, tarpininkauja sudarant laikiną bendravimo tvarką tėvų tarpusavio sutarimu, informuoja apie galimas teisines priemones.

Tuo atveju, jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su vaiko artimais giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, Tarnyba gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems, taip pat kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, bendrauti su vaiku. Tarnyba atlieka svarbų vaidmenį tarpininkaujant bendravimo su vaikais klausimais iškilusiuose ginčuose tarp tėvų ir giminaičių. 

Pagrindinė nuostata teisme – atsižvelgti į geriausius vaiko interesus 

Tuo atveju, jeigu tėvai piktnaudžiauja savo valdžia bei pažeidinėja vaiko teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti abiem tėvais arba jei bendravimo tvarka su vaiku nėra nustatyta, skyrium gyvenantis tėtis ar mama turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo.

Tarnybos teisininkai, atstovaudami vaikui civilinėse bylose, laikosi esminės nuostatos – atsižvelgti į geriausius vaiko interesus. Visuomet akcentuojama, kad turi būti sudaryta galimybė skyrium gyvenančiam tėčiui ar mamai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką: priimti sprendimus dėl ugdymo įstaigos, dalyvauti mokyklos ar darželio bendruomenės gyvenime, lydėti vaiką į lankomų būrelių pasirodymus, kartu leisti laisvalaikį ir pan. Siekiama, kad minimalus bendravimas būtų nustatomas tik išimtinais atvejais, kai dažnas bendravimas kenkia vaiko interesams.
Pasak teisininkų, bendravimo su vaiku tvarkoje teismas įprastai numato pagrindines bendravimo sąlygas: telefonu ar internetu, laiką, kada galima susisiekti, bendravimą atostogų metu, kelionės išlaidų apmokėjimą ir pan. 

Skyrybų bylų praktika rodo, kad daugiausiai ginčų kelia ne vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o vaiko išlaikymo dydžio klausimas. Kartu negyvenantys tėvai neretai nori mokėti kuo mažesnį išlaikymą. Tam, su kuriuo lieka gyventi vaikai, paprastai norisi kuo didesnio išlaikymo. Šiais atvejais „pareigų vienodumo“ klausimas labai išsiskiria ir rūpinimasis visais vaiko poreikiais lieka gyvenančiojo kartu su vaiku rūpesčiu. 
Taip pat sudėtingos yra tos situacijos, kur abu tėvai turi savas ambicijas auginti ir vienodai bendrauti su vaikais. Tuomet pasitelkdami vaikus jie ima manipuliuoti ir kerštauti buvusiai antrajai pusei. Vaiko teisių gynėjai buvusiems partneriams primena, kad vaikų interesai yra aukščiau visų nesutarimų ir vien dėl jų gerovės verta gražiai susitarti dėl bendravimo tvarkos ir jos laikytis abiem pusėms. 

Kasmet – vis daugiau besikreipiančiųjų

Siekiant įvertinti tarp tėvų ar vaiko giminaičių kylančių nesutarimų dėl bendravimo su vaikais mastą ir išieškoti efektyviausių pagalbos būdų, Tarnyba nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio renka statistinę informaciją apie vaiko teisių apsaugos skyrių sudarytas laikinas bendravimo tvarkas ir asmenų konsultavimą dėl kylančių nesutarimų ir trukdymo vaikams bendrauti su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų ar vaiko artimais giminaičiais, ar kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai.  

2021 m. I pusmetį ir 2020 m. surinktais duomenimis nustatyta, kad dėl kylančių nesutarimų bendravimo su vaikais klausimais į Tarnybą kreipiasi vis daugiau žmonių. Per 2021 m. I pusmetį į Tarnybą kreipėsi 205 asmenys, iš kurių 87 atvejais padedant Tarnybos specialistams tėvams pavyko susitarti dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos. Per mėnesį į skyrių vidutiniškai kreipiasi nuo 1 iki 11 asmenų ir sudaroma nuo 1 iki 4 bendravimo tvarkų. Praėjusiais metais iš viso kreipėsi 448 asmenys, iš kurių 207 atvejais tėvams pavyko geranoriškai susitarti ir buvo sudaryti laikini susitarimai dėl bendravimo tvarkos su vaiku. 2020 m. per mėnesį į kiekvieną vaiko teisių apsaugos teritorinį skyrių kreipėsi vidutiniškai nuo 1 iki 12 asmenų ir buvo sudaryta nuo 1 iki 6 laikinų bendravimo tvarkų. 

Lyginant su 2019 m. duomenimis, aptariamais klausimais į kiekvieną vaiko teisių apsaugos skyrių per mėnesį kreipėsi nuo 2 iki 17 asmenų, buvo sudaryta nuo 1 iki 9 laikinų bendravimo tvarkų, viso buvo kreiptasi 351 kartą. Beveik kas antrą atvejį dalyvaujant bei tarpininkaujant vaiko teisių apsaugos skyriui, vaiko atstovams pagal įstatymą pavyko taikiai išspręsti ginčus dėl vaiko, t. y. susitarti dėl bendravimo su vaiku tvarkos užtikrinimo ar įgyvendinimo.


 

Vaikas žaidžia su mama ir tėčiu
Psichologė įvardijo dažniausias skiriantis tėvų daromas klaidas

Žinia apie skyrybas visiems šeimos nariams yra iššūkis. Skyrybos susijusios su didesne fizinės ir emocinės sveikatos sutrikimų rizika bei išaugusia konfliktų ir nemalonių jausmų išgyvenimo tikimybe. Vaiko teisių apsaugos specialistai savo darbe neretai dirba su vaikais iš besiskiriančių šeimų ir dažniausiai jau sutrikdytų santykių. Kokios pagrindinės skyrybų metu suaugusiųjų daromos klaidos ir kaip jiems abiem išlaikyti sveiką santykį su vaiku, pasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė.

„Skyrybos tiek suaugusiųjų, tiek vaikų gyvenime yra didžiulė krizė, kuri siejasi su labai stipriais išgyvenimais ir pasikeitimais. Kiekvienam šeimos nariui skyrybos sukelia daug streso. Svarbu paminėti, kad suaugusieji skyrybų procese pradėtų galvoti ne tik apie save, bet ir apie vaiką. Pasitaiko, jog besiskiriančios poros į savo atžalas žvelgia kaip į turtą, kurį nori pasidalinti ir pamiršta svarbų dalyką, kad vaikas – asmenybė“, – patirtimi dalijasi Tarnybos psichologė K. Lekavičiūtė.

Skiriantis daromos klaidos

Pasak psichologės, būna idealių atvejų, kai besiskiriantys partneriai bendrauja su vaiku ir veikia kaip viena komanda. Tačiau pasitaiko, kad besiskiriančios pusės negeba susitarti ir išlaikyti pagarbą vieni kitiems, o tuo pačiu ir vaikui. Tokioje konfliktuojančioje atmosferoje vaikas dažnai tampa skyrybų įkaitu, o tėtis ir mama bandydami patenkinti savo asmenines ambicijas, tik apsunkina ne tik savo, bet ir vaiko nelengvą išgyvenamą būseną.

K. Lekavičiūtė išskiria dažniausias skyrybų metu suaugusiųjų daromos klaidas:

  • Bandymai įrodyti pranašumą prieš buvusį partnerį. Besiskiriantys tėvai kartais būna labai įsiskaudinę ir pradeda naudotis vaiku, siekdami įskaudinti buvusį partnerį, pavyzdžiui, mama, su kuria gyvena vaikas, neleidžia matytis su tėčiu, ir atvirkščiai. Tokia patirtis vaikui yra traumuojanti, gali ilgam palikti gilius kaltės ir/ar nuoskaudų pėdsakus. 
  • Vaiko tėčio ar mamos kritika. Vaiką labiausiai skaudina, kai tėtis ar mama jo akivaizdoje konfliktuoja, menkina, kritikuoja vienas kitą. Toks suaugusiųjų elgesys didina vaiko nerimą ir nesaugumą.
  • Lojalumo konflikto skatinimas. Tokioje situacijoje dažnai vaikas yra verčiamas pasirinkti vieną iš tėvų. Vaikas pradeda bijoti mylėti juos abu arba išreikšti ar rodyti meilę vienam iš jų kito akivaizdoje. Stiprūs tėčio ir mamos tarpusavio nesutarimai, jų bandymai į konfliktus įtraukti ir vaiką kursto lojalumo konfliktą.
  • Manipuliacijos vaiku siekiant susigrąžinti buvusį partnerį. Pasitaiko, kai tėtis ar mama bando primesti vaikui „šeimos taikytojo“ atsakomybę. Tai labai žalinga, kadangi vaikas labai greitai gali prisiimti šį vaidmenį ir nepasiekus norimo tikslo save gali labai kaltinti, o tai gali privesti ir prie destruktyvių poelgių.

Nelengva ir suaugusiems

Suaugę, taip pat kaip ir vaikai, skyrybų metu išgyvena netektį: turbūt vienam iš jų reikės ar teko išeiti gyventi kitur, pasidalyti viską, kas sukurta bendrai gyvenant. Buvę partneriai neišvengiamai patiria daug sudėtingų jausmų, juos kamuoja daug klausimų, užgriuvę pasikeitimai.

Jeigu vaiko tėvai susituokę, bet vis dažniau pasigirsta žinia apie galimas skyrybas, vaikas gali juos matyti piktus, įsitempusius, galbūt net vienas kito nekenčiančius arba, priešingai, visai abejingus. Jie gali būti taip įsitraukę į tarpusavio nesutarimus, kad gali pradėti vaikui skirti mažiau dėmesio. Vaikas gali jausti, kad jie neberanda laiko su juo pasikalbėti, išklausyti, kas vyksta jo gyvenime, kaip jis jaučiasi dėl jų konfliktų. Suaugusieji taip gali elgtis ir todėl, kad patys jaučiasi pavargę nuo barnių arba tiesiog nežino, kokiais žodžiais vaikui viską paaiškinti.

Gali nutikti ir priešingai: vaikas gali jausti padidėjusį tėčio ir mamos dėmesį, kai jie pradės jam pasakoti apie tarpusavio nesutarimus, kaltins vienas kitą ir taip tarsi bandys jį patraukti savo pusėn, kad skyrybų metu jis palaikytų vieną iš jų ir po skyrybų liktų kartu gyventi. Tikėtina, kad suaugusieji taip elgiasi ne iš blogos valios, o tai lemia skausmas, baimė ir kiti tuo metu patiriami išgyvenimai.

Kartais gali būti ir taip, kad nepaisydami juos užgriuvusių sunkumų vaiko tėtis ir mama sugebės tinkamai elgtis: kaip ir anksčiau rūpinsis vaiku, į tarpusavio nesutarimus stengsis jo neįtraukti, kol patys nepriims aiškaus sprendimo – skirtis ar ne. Jei nuspręstų skirtis, jie pasistengs vaikui tai paaiškinti tinkamu laiku bei jam suprantamais žodžiais.

„Normalu, jei po skyrybų tėtis ir mama išgyvena įvairiausius jausmus – jaučiasi vieniši, palikti, apleisti, nelaimingi, pavargę, išsekę. Kažkurį laiką bendraudami su vaiku jie gali tapti irzlesni, mažiau kantrūs. Tokiais atvejais vaikas gali norėti stengtis padėti ir pagerinti tėčio ir mamos savijautą, bet jam svarbu suprasti, kad tai gali būti nesėkminga. Būtina pabrėžti, kad tai ne vaiko kaltė, tiesiog po skyrybų natūralu kurį laiką dėl to išgyventi. Kartais skyrybos paveikia priešingai – buvę partneriai gali jausti išsilaisvinimą ir palengvėjimą. Taip nutinka, kai sutuoktiniai ilgą laiką ruošėsi tam žingsniui, nes gyventi kartu buvo nebeįmanoma“, – sako psichologė.

Kai vaikai tampa įrankiais manipuliacijai

Su šeimomis dirbantys vaiko teisių gynėjai pastebi, kad neretai skirdamasi pora nesąmoningai įtraukia savo atžalą į neišspręstų tarpasmeninių konfliktų, neigiamų emocijų, nuoskaudų sūkurį. Vaikas pasitelkiamas kaip priemonė tėčio ar mamos asmeniniams poreikiams ir ambicijoms tenkinti. Tokioje situacijoje vaikas kenčia labiausiai ir ilgainiui jam gali kilti psichologinės problemos, pasireiškiančios skirtingomis formomis: savižala, uždarumu, agresyvumu ar destruktyviu elgesiu, fizinės sveikatos sutrikimais ir t. t.

Tėtis ir mama taip pat dažnai nejausdami ima nuteikinėti antrą pusę prieš vaiką pabrėždami bet kokį, net vienkartinį lūkesčių neatitikusį poelgį, pavyzdžiui, vėlavimą į susitikimą su vaiku arba primena pažadus, kurių antra pusė neištesėjo. Kartais besiskiriantis ar išsiskyrusi pora net ima gąsdinti vaiką, kad jeigu šis nedarys ar nesakys to, kas paliepta, tai mama ar tėtis daugiau nesusitiks su juo. Vaiko teisių specialistai įspėja, kad tokie nurodymai daro vaikui traumą ir jis gali pradėti bijoti reikšti savo nuomonę, emocijas, nenorėdamas susipykti su tėčiu ar mama.

Svarbu paminėti tai, kad vaikas negali tapti buvusių sutuoktinių tarpininku. Rekomenduojama nevelti vaiko į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir neklausinėti jo apie tai, kaip dabar gyvena buvęs sutuoktinis. Kalbėtis vienas su kitu (buvę sutuoktiniai) turėtų tiesiogiai, be vaiko pagalbos. Negalima vaiko versti pasirinkti būti tėčio ar mamos šalininku.

Skiriantis svarbiausia vaiko poreikiai

Atliktais psichologiniais tyrimais įrodyta, kad namuose vyraujantys kivirčai ir emocinė įtampa vaikui daro didesnę psichologinę žalą nei pačios skyrybos, jeigu po jų vaikas turi galimybę bendrauti su abiem tėvais ir jie palaiko bent minimalų ryšį su vaiku. Būtent dėl to besiskirianti pora, siekdama išsaugoti vaiko gerovę, visų pirma, turėtų susitvarkyti su savo emocinėmis problemomis, išsivaduoti iš neapykantos, pykčio, pamiršti nuoskaudas ir brandžiai žiūrėti į šį gyvenimo etapą.

K. Lekavičiūtė linki kiekvienam tėčiui ir mamai žvelgti į situaciją išmintingai, keisti požiūrį, skirtis taikiai ir visuomet prisiminti svarbiausius vaiko poreikius šiame sudėtingame etape:

  • Emocinis saugumas. Dažnai vaikai jaučiasi kalti dėl tėčio ir mamos skyrybų. Vaikui turėtų būti suprantamai ir įtikinamai pasakyta, jog jis nėra dėl to kaltas.
  • Ryšys su abiem tėvais. Jie turėtų užtikrinti galimybes vaikui bendrauti, matytis ir su tėčiu, ir su mama.
  • Fizinis stabilumas ir saugumas. Vaiko neįtraukimas į tėčio ir mamos derybas dėl išlaikymo.
     

     

Vaikų taryba: patyčios – reiškinys, kurio negalime toleruoti

Vaikų taryba tęsia darbą ir susirinko į antrąjį posėdį. Jame diskutavo ir tarėsi, kaip sumažinti patyčių mąstą. Ši problema, pasak vaikų, įsišaknijusi ne tik mokykloje – daugybė  vaikų patiria bendraamžių, suaugusiųjų, o kartais ir artimiausių žmonių patyčias. Statistika byloja, kad patyčias patiria kas trečias vaikas Lietuvoje. 

„Patyčios – reiškinys, kurio negalime toleruoti. Svarbiausia netylėti, kalbėti apie savo išgyvenimus garsiai ir atvirai. Su patyčiomis susiduriantys vaikai neturi galvoti, kad tai jų vienų problema, ją turime spręsti visi realiais veiksmais“, – sako Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijos aštuntoje klasėje besimokanti Vaikų tarybos narė Aurora Degesytė.

Vaikų atstovai pastebi, kad patyčios dažnai lieka neatpažintos, o kartais atsiranda iš nežinojimo ir nesupratimo. Vaikų tarybos nariai gilinosi į patyčių kilmę, aptarė iššūkius, su kuriais susiduria „Vaikų linijos“ savanoriai bei parengė pasiūlymus vaikams, tėvams ir mokyklos bendruomenėms, savivaldai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kaip imdamiesi iniciatyvos prie problemos sprendimo gali prisidėti kiekviena iš pusių.

Vaikų tarybos nariai siūlo patyčių prevencijos programas įtraukti į ugdymo procesą, pasirenkant vaikams priimtinas formas. Šiam klausimui spręsti suformuota darbo grupė. Tarybos nariai atkreipė dėmesį, kad patyčių prevencijos iniciatyvų šalyje netrūksta, tačiau jos veikia nepakankamai, todėl siūlo jas viešinti, aktualizuoti ir įgalinti. Vaikai aptarė paveikių socialinių reklamų poreikį.

Pasak Vaikų tarybos steigimo iniciatorės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, antrasis susitikimas su aktyvia jaunuomene leidžia tikėtis pokyčių.

„Jauni žmonės turi vilties patyčias įveikti, ir tai yra įkvepianti žinutė. Jie siūlo imtis konkrečių veiksmų ir siekia situaciją pakeisti iš esmės. Mane nustebino, kaip giliai vaikai mato ir analizuoja problemą, kokie brandūs pasiūlymai ją spręsti. Kviečiu visus tėvelius, mokytojus, visus vaikų draugus įsiklausyti į jų balsą ir neabejoju, kad Vaikų tarybos pasiūlymai prisidės prie realaus pokyčio mokyklose, bendruomenėse. Tikiu, kad vaikų, išgyvenančių sunkumus, bus mažiau“, – sako I. Skuodienė.

Tarnybos vadovė pabrėžia, kad masinio karantino sąlygomis, po ilgo saviizoliacijos periodo, vis ryškiau pastebimos vaikų psichinės sveikatos problemos, o kartu su jomis daugėja ir patyčių. Ilgą laiką buvęs apribotas moksleivių socialinis gyvenimas, atsitraukimas nuo popamokinių veiklų, neapibrėžtumas turėjo neigiamos įtakos ne tik mokymosi kokybei, bet ir  bendravimui.

Vaikų tarybos posėdyje dalyvavusi Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas sako, jog patyčios yra įsisenėjusi problema tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir gyvame bendravime, dažnai jos net nebeidentifikuojamos ir priimamos kaip norma.

„Apie patyčių daromą žalą turėtume kalbėti nuolat, tai nenutrūkstamas procesas. Svarbu atminti, kad vaikai yra mūsų veidrodis. Kokie bus santykiai visuomenėje, šeimoje, kaip joje bus sprendžiamos problemos, kokia retorika bus vartojama, taip elgsis ir vaikai. Patyčių lauke susitinkame visi. Todėl kalbėti šia tema būtina, kartu tai yra svarbus priminimas, kad mes, suaugusieji, turime būti pavyzdžiu savo vaikams“, – akcentuoja viceministras.

Jis atkreipė dėmesį į Vaikų tarybos narių išsakytas mintis, kad norint pakeisti visuomenės požiūrį į patyčias ir padaryti taip, kad jų neliktų, turime identifikuoti problemą, kad engiantieji ar patyčias skleidžiantieji nesijaustų tokie stiprūs. Kartu svarbu atkreipti dėmesį į jų kilmę. Ne paslaptis, kad patyčias neretai sukelia žmonės, kuriems patiems reikia pagalbos. 

Dar vasarą darbą pradėjusi Vaikų taryba tuomet iškėlė aktualiausias temas dvejų metų kadencijai. Tai – tolerancijos didinimas, tautinių mažumų mokyklų skirtumai, vaikų iš užsienio adaptacija, lytinis švietimas, smurto prevencija ir kt. Kaip viena pagrindinių įvardyta ir patyčių problema.

Kitas Vaikų tarybos posėdis vyks lapkričio 20 dieną.

Į Vaikų tarybą išrinkta penkiolika narių iš visos Lietuvos. Moksleiviai posėdžiams, kurių kiekvienas yra susietas su aktualiomis temomis, ruošiasi bendraudami socialiniuose tinkluose, kur savo idėjomis dalijasi ir su kitais bendraamžiais.  Iš viso per metus yra numatyta ne mažiau keturi vaikų tarybos posėdžiai, kuriuose bus kviečiami dalyvauti ir skirtingų sričių specialistai, žinomi ir daug pasiekę tų sričių, kurios taps Vaikų tarybos diskusijų objektu, atstovai.


 

Psichologė pataria: kaip pasakyti vaikui, kad skiriamės

Kasmet oficialias tėvų skyrybas išgyvena daugiau kaip 6000 Lietuvos vaikų. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė sako, kad tėvų skyrybos sukrečia vaiko pasaulį, pažeidžia saugumo jausmą. Tačiau tuo, kas vyksta šeimoje būtina su juo dalintis, padėti suprasti, kodėl vyksta pokyčiai ir, kad dėl skyrybų jis nekaltas. 

Apie skyrybas su vaiku reikia kalbėti

Statistikos departamento duomenimis, pernai su vienu iš tėvų gyventi liko 6118 vaikų  – skirtingais keliais pasuko 4219 vaikus auginančių porų. Panašus ištuokų skaičius šalyje registruojamas jau eilę metų.

Kaip pasakyti vaikui, kad tėvai suka skirtingais keliais, kad jis lengviau išgyventų šį laikotarpį ir jaustųsi saugus bei mylimas? Pasak psichologės, kalbėti su vaiku apie tai, kad pasikeitimai šeimoje tik svarstomi neskubėkite, tačiau priėmus sprendimą skirtis apie tai būtina pranešti vaikui.

„Priėmus sprendimą skirtis ilgam pokalbio su vaiku neatidėliokite. Vaikai jaučia tarp suaugusiųjų tvyrančią įtampą, supranta ir girdi nesutarimus, todėl, nežiūrint vaiko amžiaus, kalbėtis apie pasikeitimus šeimoje būtina. Geriausia, kai apie skyrybas pasako abu tėvai pokalbiui skirdami pakankamai laiko, tarpusavio nesutarimus palikę nuošalyje“, – sako A. Svetikienė.

Jei visų šeimos narių pokalbis neįmanomas, dėl stiprių ir perdėtų emocijų,  tada su vaiku turėtų kalbėti tas, kuris jaučiasi pajėgesnis, kuris su vaiku ir anksčiau daugiau kalbėdavosi.

„Vaikui reikia ramiai paaiškinti, kad kartais atsitinka taip, jog suaugę žmonės ima nebesutarti ir nebegali kartu būti, kartu gyventi. Akcentuokite, kad skiriatės vienas su kitu, bet jokiu būdu ne su vaiku. Net jei vaikas neklausia, patikinkite jį, kad dėl skyrybų nėra kaltas. Atminkite, vaikai linkę manyti, kad jei būtų buvę geresni, malonesni, tėvai nebūtų susipykę, o iš namų išėjęs mama ar tėtis sugrįžtų“, – akcentuoja tėvus ir vaikus konsultuojanti Tarnybos psichologė.

Vaikų emocijos – natūralūs išgyvenimai

Skirtingo amžiaus vaikai žinią apie tėvų sprendimą gyventi skyriumi priima skirtingai ir tai įtakoja vaikų elgesio pokyčius. Mažesni vaikai tampa irzliais, verksmingais, gali jiems atsirasti pykčio priepuoliai. Pradinukai, dažnai gali būti liūdni, pradeda dažniau sirgti, jiems gali atsirasti pilvo, galvos skausmai, pykinimas, nenoras mokytis, taip pat susierzinimas, piktumas.

Anot psichologės, ir kūdikiui skyrybų faktą reikia įgarsinti – pasakyti, išpasakoti, nes jis jaučia tėvų būsenas ir išgyvenimus labiau nei mums atrodo.

„Kalbantis su mažais vaikais, svarbu viską paaiškinti jiems suprantama kalba – kad mama ir tėtis dabar gyvens atskirai, kur bus jų namai, su kuo gyvens vaikas, kada galės susitikti su kartu negyvenančiu tėčiu arba mama. Natūralu, jog išgirdus tokį faktą, vaiką gali užklupti stiprios emocijos. Tokiu momentu svarbus, kad šalia būtų tėtis ir mama, kurie galėtų išbūti su įtūžusio ir nelaimingo vaiko reakcija ir kurie galėtų vaiką nuraminti“, – pataria psichologė.

Kalbant su paaugliais apie skyrybas, tikėtina ūmi reakcija – kaltinimų, keiksmažodžių, įžeidinėjimų lavina. Svarbu priimti visas paauglio reakcijas ir išbūti su juo šią sudėtingą situaciją.

„Paaugliui pasakykite, kad jis bet kada gali ateiti pas jus paliūdėti ar pasikalbėti, kad jis jums labai svarbus ir rūpi. Kartais jam gali reikėti apkabinimo, palaikymo, tačiau per daug lįsti į asmeninę erdvę nereikėtų. Stebėkite vaiką ir stenkitės būti šalia, kai jam reikės palaikymo. Paauglys jau gali daryti savo sprendimus – aptarkite tai, tačiau neslėpkite, kad ateityje jo sprendimai gali būti persvarstomi“,  – sako A. Svetikienė.  

Nemeluokite vaikui

Vaikui svarbu aiškiai pasakyti, kad abu tėvai jį myli ir jausmai nepasikeis net gyvenant atskirai, kad jis nepadarė ir nepasakė nieko tokio, kas galėjo tėvus priversti išsiskirti.

„Vaikai dėl tėvų skyrybų linkę kaltinti save, todėl gilus pokalbis jiems labai svarbus ir reikalingas. Vaikams būtina žinoti, kad abu tėvai ir toliau dalyvaus jo gyvenime, kad nepasikeis jų santykiai su seneliais ir kitais artimais giminaičiais. Tik neapgaudinėkite vaiko sakydami, kad gyvenate atskirai laikinai, kad tėtis ar mama trumpam išvyko ir pan.“, – pataria psichologė. Pasak jos, nežinomybė vaikui pasėja baimę, kad ir likęs vienas iš tėvų gali taip pat išeiti ir negrįžti, užkerta kelią atviram pokalbiui, slopina vaiko emocijas.

Melas tik dar labiau skaldys šeimą – patys priimkite realybę ir su ja supažindinkite vaiką, neapkraudami jo konfliktais, nuoskaudomis ir suaugusiųjų problemomis.  

Leiskite vaikams liūdėti

Vaikai, kaip ir suaugę, dėl skyrybų patiria didžiulį skausmą, todėl svarbu leisti jiems liūdėti.

„Kai matome, kad vaikas verkia, ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti ir perdėtai guosti.  Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas, ilgesys yra natūralūs jausmai. Bet kokios emocijos – net ir tinkamai išreikštas pyktis – yra priimtinos ir geros. Jam svarbu matyti ir suprasti, kad ir suaugęs liūdi, kaip jis“, – sako A. Svetikienė. Tarnybos psichologė priduria, kad vaikui reikia išgyventi emocijas, tačiau negalima leisti manipuliuoti susidariusia situacija – turi išlikti vaiko pareigos, atsakomybės, aiškios elgesio ribos, kurios sukuria patikimą ir saugią aplinką.  

Svarbiausias vaiko poreikis – turėti abu tėvus

Skiriantis tėvams sunkumai kyla ne tik jiems, bet ir vaikui, todėl jam reikia padėti išgyventi šią sudėtingą situaciją, suprasti, kas vyksta.

„Skyrybos stipriai sutrikdo vaiką, sudrebina jo pasaulį ir pažeidžia saugumo jausmą. Tačiau, kad ir kas nutiko tarp tėvų, svarbiausias vaiko poreikis išlieka turėti juos abu. Svarbu, kad atmetę visas emocijas tą suprastų ir tėvai“, – sako A. Svetikienė. Pasak jos, tėvams svarbu suvokti, kad vaikas nėra kaltas dėl nepavykusių jų tarpusavio santykių ir negali tapti ginčų įrankiu.

„Tėvų skyrybos bet kokio amžiaus vaikui, pirmiausia, yra netektis. Dažnu atveju, tėvų skyrybos vaikui reiškia ne tik šeimos, bet ir artimųjų, draugų, namų, net mokyklos ar darželio, augintinio netektį, todėl kartu išjausti, suprasti, išklausyti ir palaikyti vaiką – svarbi ir atsakinga abiejų tėvų misija“, – pabrėžia Tarnybos psichologė. 


 

Internetinės paauglių draugystės – kas iš tiesų už to slepiasi?

Suaktyvėjęs vaikų bendravimas su nepažįstamais virtualiais draugais bei prarandamas poreikis gyvai bendrauti su bendraamžiais – viena iš karantino metu išryškėjusių grėsmių. 

Dažniausiai vaikai net nežino, kas iš tikrųjų slepiasi po virtualių draugų siunčiamomis nuotraukomis, naiviai jais tiki, atvirauja, neišlaikydami būtinų ribų dalijasi slapčiausiais savo išgyvenimais. Kodėl atsiranda tokie virtualūs draugai ir kuo tai gali grėsti, kalbamės su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobiliosios komandos psichologe Romalda Stasioniene. 

Būdai užpildyti bendravimo vakuumą  

Pasak psichologės, karantinas pakeitė ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų bei paauglių bendravimo įpročius. Apribojus fizinį bendravimą su bičiuliais, vaikai pradėjo ieškoti būdų, kaip užpildyti bendravimo vakuumą. Virtualus bendravimas, o ypač susirašinėjimas tampa labai patraukliu todėl, kad rašant lengviau dalintis savo išgyvenimais. Bendravimas tampa mažiau paviršutiniškas, neapsiriboja trumpomis frazėmis „ką tu?“ ir pan. Taip sukuriamas artumas arba artumo iliuzija.  

Specialistė pabrėžia, jog daug lengviau idealizuoti pašnekovą bendraujant per atstumą, nei susitikinėjant  su juo realiame gyvenime. Nematant virtualaus draugo, labai lengva patikėti tuo, kas rašoma, nors visa tai gali būti netiesa, juk susirašinėdami mes nematome žmogaus spontaniškų reakcijų, kurias pastebėtume susitikę ar bent jau vaizdo pokalbyje.   

Specialistai perspėja 

„Jeigu paaugliui artimiausiu žmogumi tampa virtualus draugas, verta susimąstyti, kodėl realiame gyvenime jis nepatiria artumo, neturi kam išsipasakoti. Paaugliui svarbu sukurti santykius su abiejų lyčių draugais, galimai šioje srityje vaikinui kyla sunkumai. Tuomet atsiranda pavojus ilgam užstrigti virtualiose draugystėse ir vis labiau tolti nuo realių santykių kūrimo“, – teigia R. Stasionienė.  

Specialistai, susiduriantys su neigiamomis virtualaus bendravimo pasekmėmis, perspėja, jog neretai tokios draugystės nejučia gali įtraukti į nusikalstamas veikas, kurių aukomis gali tapti patiklūs vaikai. Po maloniais internetiniais draugais neretai slepiasi vaikų pornografijos mėgėjai, prekiautojai žmonėmis, vagys ir kiti nusikalsti linkę asmenys.  

2020 metų Kovos su prekyba žmonėmis situacijos Lietuvoje apžvalgoje teigiama, jog Lietuvoje nukentėti nuo prekybos žmonėmis galėjo 11 asmenų, 6 iš jų vaikai. 

Vaiko teisių gynėjams net ir vienas nukentėjęs vaikas yra per daug. Nerimą kelia tai, jog daugiau nei pusė visų tapusių prekiautojų žmonėmis taikiniais yra vaikai. 

Kaip reikėtų reaguoti tėvams? 

 „Jeigu tėvai žino apie tokią draugystę, tai jau yra gerai, reiškia jie nepraradę ryšio su savo vaiku. Jei tėvai bandys atkalbinėti, pasakoti apie grėsmes, drausti šį bendravimą, vaikas bet kokia kaina ims ginti tai, kas jam brangu ir užsisklęs, o tėvai praras ryšį su juo“, – nuogąstauja psichologė.  

R. Stasionienė pataria tėvams pasidomėti, kas jų vaiką patraukė šioje draugystėje, koks tas virtualus draugas, kuo jis ypatingas, kodėl jie vengia bendravimo vaizdo skambučiais.  

Psichologė pabrėžia, jog po atviro pokalbio su vaiku apie internetinį draugą tėvai turėtų vengti bet kokio vertinimo. „Leiskite vaikui pačiam apmąstyti pokalbio su jumis turinį. Taip pat pasidomėkite, kokie sunkumai kyla jūsų sūnui arba dukrai gyvai bendraujant su bendraamžiais. Tik bendras šių sunkumų sprendimas ir realių santykių užmezgimas gali padėti vaikui neužstrigti virtualių santykių pasaulyje“, –  tėvams pataria R. Stasionienė.  

 

Svarbiausia įvaikinant – noras ir galimybė padėti vaikui

Įvaikinimo procese dalyvaujantys specialistai sako, kad šeimos sprendimo įvaikinti neturi lemti vaiko amžius, lytis ar kitos aplinkybės. Teigiama, kad daugiau mūsų šalies šeimų ar po vieną gyvenančių žmonių šiam atsakingam žingsniui ryžtasi vedini tikrosios įvaikinimo misijos – užgydyti vaiko sielos žaizdas, padėti  jam įsitvirtinti gyvenime.  Tačiau vis dar retai namų durys atveriamos vyresniems.

„Būsimų įtėvių nerimas, ar su vyresniu vaiku pavyks užmegzti artimą ryšį, yra suprantamas. Tačiau su vyresniu vaiku ar net paaugliu lygiai taip pat galite patirti artimo santykio džiaugsmą ir jaustis reikalingais. Nesvarbu ir kiek metų liko iki sūnaus ar dukros pilnametystės, jūs turite labai daug neįkainojamų pirmų patirčių kartu“, kalba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Svajojo apie kūdikį, mergytę, su meile augina berniuką

Pasak įvaikinimo srities žinovų, prie teigiamo visuomenės nuomonės pokyčio ir mitų griovimo labai prisideda patys įtėviai. Tapatybės viešai atskleisti jie dažnai nesiryžta, bet atvirai pasakoja savo istorijas ir dalijasi patirtimi.

Neseniai vykusiame kasmetiniame šalies įtėvių susitikime kalbinta šeima augino penkerių metų berniuką. Atėjus laikui važiuoti namo, vaikas kategoriškai nesutiko, garsiai reiškė savo  nepasitenkinimą. Mama priklaupė, švelniai apkabino sūnų ir pasakė: „man skaudu, kad negirdi manęs, pasikalbėkime ramiai ir rasime sprendimą“. Po kelių minučių pokalbio, berniukas nurimo, susirinko žaislus ir patraukė link automobilio, kur jo laukė tėtis.

Kaip paaiškėjo pabendravus, septynioliktus metus darniai santuokoje gyvenanti kauniečių šeima biologinių vaikų nesusilaukė. Ilgai svajoję apie kūdikį, mergytę, prieš metus ši šeima įvaikino penkerių metų berniuką, o su juo atėjo nemažai sunkumų, kuriuos su specialistų pagalba įveikti pavyksta.

„Ryšį su vaikučiu pajutome pirmą kartą jį pamatę, daugelis įžvelgia net fizinį panašumą į tėtį. Supratome, kad lengva nebus, bet daug žinių įgijome mokymuose rengiantis tėvystei, žinojome galimus iššūkius ir kur kreiptis pagalbos, turėjome gan realius lūkesčius. Žinoma, reikėjo specialistų konsultacijų, patarimų, draugų šeimos dalijosi savo patirtimi, palaikė ir drąsino. Dabar galiu pasakyti, kad nieko išskirtinio mūsų sunkumuose nėra: ir biologinius vaikus augindami, visi juk patiria didesnių ar mažesnių iššūkių“, dalijosi berniuko mama.

Šeima artimiausiu metu ketina vėl kreiptis į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dėl galimybės įsivaikinti. Paklausti apie vaiko amžių, sakė tam nebeteikiantys reikšmės. Po metų patirties, įvaikinimo procesą jie mato kitaip: „net mažylis šeimoje yra tik svečias, greitai teks paleisti jį savuoju keliu. O penkiolika, dešimt metų augsime kartu ar penkis, tai juk nėra kliūtis užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį ir ryšį palaikyti visą likusi gyvenimą. Turime sėkmingą verslą, namus, tikrai esam pajėgūs padėti dar vienam vaikui“.

Vyresniųjų vaikų įtėviai mėgaujasi vaiko unikalumu

Pasak Tarnybos vadovės, šis pavyzdys rodo, kaip sėkmingai pakito poros išankstinės nuostatos: įsivaikinti tik kūdikį, mergaitę, auginti tik vieną. Šeima laiminga, greitai bus laimingas ir dar vienas vaikas. Ji pabrėžia, kad našlaičiai, be tėvų globos likę vyresni vaikai neturi tapti mažiau reikalingi net nesuteikus jiems progos.

„Kalbintieji įtėviai dažniausiai džiaugiasi tuo pirmu kartu, kai kūdikį paėmė ant rankų, jo šypsena, nesustodami vardija, kaip ir kada išgirdo iš mažylio žodį „myliu“. Vyresniųjų įtėviais tapę įgyja kitokias patirtis – jie apdovanoti išskirtine galimybe pažinti savo vaiką kaip unikalią asmenybę. Laukia kiek kitokių, bet tikrai daug patirčių: pirmasis susitikimas, pažinimas, draugystė. Jie jau supranta buvimo šeimoje vertę, brangina ją“, sako I. Skuodienė.

Įvaikinus vyresnį vaiką, sudėtingiau tikėtis vertybėmis, charakteriu, elgesiu panašaus į save. Bet taip gali nutikti ir priėmus į šeimą kūdikį, nes jo temperamentas, polinkiai ir kt. užaugus gali labai skirtis nuo įtėvių. Juk net ir su biologiniu vaiku taip nutinka.

I. Skuodienė pastebi, kad globos įstaigoje ar pas globėjus augantys vyresnio amžiaus vaikai aiškiai išreiškia savo norą būti įvaikintais. Jie svajoja turėti mylinčius rūpestingus įtėvius ir linkę stengtis dėl jų. Be to, jau pajėgia įsivaizduoti laukiančią tuštumą tapus pilnamečiu, dažnam ji kelia nerimą.

Paaugliui svarbi jo autonomija ir ryšys su įtėviais

Kokie motyvai skatina žmogų apsispręsti įsivaikinti? Psichologų teigimu, kiekvienam žmogui būdingas poreikis turėti artimus santykius, rūpintis kitais, juos globoti, mylėti ir patiems būti mylimiems bei jaustis reikalingiems. Tai daugiau pasąmoniniai motyvai.

„Rūpinimasis mažyliu turi biologinį mechanizmą. Fizinis kontaktas su juo skatina organizmą išskirti oksitociną, taip vadinamą prieraišumo hormoną, kurio dėka formuojasi tarpusavio ryšys, suteikiantis laimės pojūtį. Įvaikindami mažylį iki trejų metų, įtėviai  ne tik suteikia mažyliui rūpestį, globą, bet ir gauna daug meilės iš jo, pajaučia tėvystę per santykį. Su paaugliu tėvystė realizuojasi kitaip, bet abiem pusėms teikia ne mažiau pasitenkinimo“, pabrėžia psichologė Romalda Stasionienė.

Psichologė akcentuoja, kad su vyresniu vaiku ar paaugliu galima sukurti ypatingai abipusiai vertingą santykį. Tik šiuo atveju harmoningas ryšys bus kuriamas būtinai atliepiant vaiko autonomijos poreikį. Toks ryšys, anot specialistės, mažiau paremtas emocijomis, tai daugiau sąmoningas dviejų asmenybių bendravimas.

Paauglystės laikotarpiu kyla natūralus poreikis atsiskirti nuo globojančių suaugusiųjų, tapti autonomišku, todėl paauglys kitaip atliepia įtėvių artumo poreikius, yra draugiau draugas, su juo galima atrasti bendrų veiklų ir jungiančių interesų, iš tokio ryšio patys daug galime išmokti. Pasak patyrusios psichologės, tai žinoti reikia tam, kad sau ir vaikui keltume realius lūkesčius. „Reikia žinoti ir tai, kad  iš įtėvių vyresnis vaikas, kaip ir bet kuris kitas paauglys, pareikalaus psichologinio atsparumo priimant jo nepatogius jausmus, gebėjimo nustatyti taisykles, nubrėžti ribas ir labai daug kantrybės kalbantis, o dosniai atsidėkos draugyste“, kalba R. Stasionienė.

Šiuo metu įtėviais tapti gali tiek šeimos, tiek ir vieniši žmonės, svarbiausia noras ir pasiryžimas suteikti vaikui namus. Žmonės, norintys tapti įtėviais, turi išklausyti kelių mėnesių kursą, kurio metu yra supažindinama su laukiančiais iššūkiais, mokoma išspręsti problemas ir užtikrinti vaiko poreikius. Apie mėnesį trunka dokumentų tikrinimas, kurio metu yra įsitikinama, ar būsima vaiko šeima nėra turėjusi problemų su teisėsauga ir yra pasirengusi pasirūpinti konkrečiu vaiku.

Daugiau informacijos apie įvaikinimą galite rasti čia: https://vaikoteises.lt/veiklos-sritys/vaiko-globa-rupyba-ir-ivaikinimas/ivaikinimas/

Naujausiais duomenimis, galimų įvaikinti vaikų sąraše yra 379 vaikai, didžioji dalis vyresni nei šešerių. Visi jie labai laukia šeimos ir jiems atvirų širdžių.  

X