Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos administracija ir teritoriniai skyriai dėl paskelbtos ekstremalios situacijos klientus aptarnauja tik telefonu arba el. paštu. Kontaktus rasite čia.

Due to the declared emergency situation, the administration and territorial divisions of the State Child Rights Protection and Adoption Service serve clients only by phone or e-mail. Contacts can be found here.

Naujienos

Mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistės: „Svarbu, kad pagalbos teikimo grandinė nenutrūktų“

Mobiliųjų komandų specialistės, dirbančios su šeimomis, turinčiomis priklausomybės ligos simptomų ar požymių, stengiasi įsitraukti į Kauno miesto teikiamos socialinės, psichologinės, medicininės pagalbos asmenims, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų, pagalbos tinklą. Nors pagalbos galimybių daugėja, vis dėlto specialistės atkreipia dėmesį į teikiamų paslaugų spragas, trukdančias dirbantiems bei vaikus auginantiems asmenims pasiryžti nuosekliam, ilgalaikiam gydymui, neprarandant tiek asmeninio, tiek socialinio gyvenimo.

Į Respublikinio priklausomybės ligų centro, kartu su keliolika Lietuvos savivaldybių įgyvendinamo projekto „Integruotų priklausomybės ligų gydymo paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas“ veiklą aktyviai įsitraukia ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM mobiliųjų komandų darbuotojai. Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistės Rasa Bakienė ir Agnė Astapenkienė teigia, jog Kauno mieste priklausomiems asmenims teikiamų paslaugų spektre pasigenda lankstesnio gydymo įstaigų požiūrio į būtinybę suteikti pagalbą pacientui nedelsiant, paslaugų prieinamumą dirbantiems asmenims bei auginantiems mažamečius, taip pat jos atkreipia dėmesį į pagalbos specialistų darbo tęstinumo problemą.

„Kai asmuo apsisprendžia gydymui ilgalaikėje reabilitacijoje, iš gydymo įstaigų tikimės daugiau lankstumo šiai jautriai visuomenės grupei – galimybės apsilankyti be registracijos, nelaukti ilgoje eilėje, operatyviai gauti reikiamą siuntimą tolimesniam gydymui. Tokiose situacijose greitis tampa reikšmingu privalumu, o lėtas tempas gali privesti prie abipusio pralaimėjimo – jeigu pagalbos teikimą asmeniui, pasiryžusiam gydytis „šiandien“, atidėsime „rytoj”, didelė tikimybė, kad į reabilitacijos centrą dėl ilgalaikės reabilitacijos jis niekada nebenuvyks“, – įsitikinusi Agnė Astapenkienė.

Pasak A. Astapenkienės,  teikiant pagalbą priklausomiems asmenims, itin svarbu darbo tęstinumas – jeigu mobiliosios komandos specialistėms per 30 dienų intensyvaus darbo su šeima pavyksta  šeimos narį motyvuoti asmeniniams pokyčiams ir paskatinti gydytis, reikalinga, kad atsidūrusiam tolimesnėje pagalbos stotelėje – pavyzdžiui, krizių centre – paslaugų teikimą taip pat pratęstų priklausomybės ligų specialistas.

Alkoholis – vis dar opiausia problema krizę išgyvenančiose šeimose

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistė Rasa Bakienė teigia, jog pagalbą šeimoms teikianti komanda, gavusi pranešimą apie esamą ar galimą vaiko teisių pažeidimą iš kolegų, reaguojančių į pavojaus signalus, visuomet pirmiausia atkreipia dėmesį į „promiles“, t.y. nustatytą girtumo laipsnį tėvams.

„Retame pranešime nėra įvardyta žalingo alkoholio vartojimo ar galimos priklausomybės nuo alkoholio problemos. Tokiu atveju, priklausomybės ligų specialistas dažnai tampa pirmuoju pagalbininku, kuris šeimos narį konsultuoja dėl galimos priklausomybės nuo alkoholio, padeda atpažinti asmens vartojimo įpročius, pažvelgti į asmens požiūriu „įprastą“ jam laisvalaikio leidimo būdą ar atsipalaidavimo formą šiek tiek kritiškiau. Tik pačiam šeimos nariui pradėjus mąstyti kritiškai apie savo paties elgseną, galima giliau ir detaliau analizuoti problemos gilumą. Dažnai konsultacijų metu leidžiamasi į gilų, išsamų pokalbį, kuris daugelį nuveda į žmogaus vaikystę, tėvų elgseną ir požiūrį į alkoholį, atidžiau analizuojamos konkrečios situacijos, kada žmogus vartoja alkoholį, kas lemia tokio elgesio priežastis“, – darbo kasdienybę įvardija R. Bakienė.

Pagalbos teikimas turi vykti nuosekliai ir nenutrūkstamai

R. Bakienės teigimu, mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistų pagrindinis konsultavimo tikslas – padėti asmeniui atpažinti priklausomybės, kaip ligos, veikimo mechanizmą, susieti suteiktą edukacinę medžiagą su asmens elgsena, leisti pačiam žmogui įvertinti savo vartojimo įpročius. Ši pirma stotelė, pas mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistą, asmens, nusprendusio žengti sveikimo nuo priklausomybės alkoholiui keliu, yra trumpa, vertinant laike, tačiau itin svarbi. Jei pavyksta šeimos narį motyvuoti keisti alkoholio vartojimo elgseną, gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, labai svarbios tampa visos įstaigos ir organizacijos Kauno mieste, teikiančios pagalbą asmenims, turintiems priklausomybę nuo alkoholio.

„Mes išsamiai paaiškiname asmeniui apie jam reikalingos pagalbos būtinybę, pobūdį, sumažiname jo baimes kreiptis pagalbos toliau. Dažniausiai konsultuojamuosius nukreipiame į Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialą, taip pat į Anoniminių alkoholikų grupes (jeigu asmuo jau gydėsi ir jam įvyko atkrytis, ar labiau reikalinga psichologinė parama bei palaikymas), ilgalaikės reabilitacijos bendruomenes“, – pagrindines pagalbos kryptis nusako R. Bakienė.

Mobiliosios komandos specialistė, aptardama pagalbos teikimo spektrą Kaune akcentuoja, jog turėtų būti rimčiau žvelgiama į gydymui nukreiptus asmenis dėl galimos priklausomybės alkoholiui. Jos teigimu, dažnai sulaukiama grįžusių iš gydytojo psichiatro konsultacijos ir teigiančių, kad jie nėra dar „nuolat“ vartojantys ir gali susivaldyti savo valios pastangomis, todėl jiems nėra paskiriamas joks gydymas. Tačiau, deja, tiek teorija, tiek specialisčių darbo praktika atskleidžia ką kita – po savaitės ar dviejų gaunamas naujas pranešimas apie toje pačioje šeimoje įvykusį įvykį, susijusį su piktnaudžiavimu alkoholiu. Taigi, prarasta suvartoto alkoholio kiekio kontrolė yra vienas iš priklausomybės alkoholiui simptomų.

Tiek A. Astapenkienė, tiek R. Bakienė įsitikinusios, jog teikiamų paslaugų tinklas priklausomiems asmenims turi plėstis, labiau prisitaikyti prie dirbančiųjų bei moterų, auginančių vaikus. Pastebima, jog sudėtingiau gydytis nuo priklausomybės vienišoms mamos, auginančioms vaikus, nes jos dažnai nerimauja, kas pasirūpins jų vaikais, kol pačios lankys tam tikrą gydymo programą.  Dėl šios priežasties dažnas atsisako tokios pagalbos formos, tad lieka tik vienintelė išeitis – išvykti į ilgalaikę reabilitaciją, kur suteikiama galimybė gydytis nuo priklausomybės apsigyvenant kartu su vaikais.

 

Iš mamos pas senelius pabėgęs Paulius: „Mano šeima tie, kas manimi rūpinasi“

16-mečio Pauliaus (vardas pakeistas) vaikystė buvo sudėtinga: tėvas paliko šeimą, kai vaikinas buvo dar mažas, mama pasirinko neatsakingą gyvenimo būdą, dėl kurių jis kentė bendraamžių patyčias. Šiandien, gyvendamas pas jį globojančius senelius, Paulius sako, kad išeiti iš namų buvo geriausias jo sprendimas. 

Su pašnekovu susitinkame jo gyvenamajame miestelyje ir vaikščiodami pamiške palei upelį atvirai pasikalbame. Pirmas įspūdis pamačius Paulių – tvirto sudėjimo, šviesaus veido ir plačios šypsenos jaunuolis. Pokalbiui įsibėgėjus paaiškėja, kad širdyje jis – jautrus žmogus.

- Pauliau, papasakok, kokia buvo tavo vaikystė?

Vaikystė nebuvo spalvota. Su pavydu žvelgdavau į kaimynystėje gyvenančių tėvų elgesį su savo vaikais ir savaitgalio šeimos išvykas. Mano ir dar dviejų brolių bei sesės mama turėjo žalingų įpročių, buvo ir yra priklausoma nuo alkoholio. Tėvas mus paliko, kai man buvo dveji, tad aš jo nelabai pamenu. Mums trūko ne tik dėmesio, motiniškos šilumos, bet ir maisto, nes mama visus pinigus išleisdavo svaigalams. Jau tada bėgdavome pas močiutę pavalgyti. Dėl to ir daugelio kitų dalykų iš mūsų šeimos bendraamžiai tyčiodavosi. Mama ne kartą bandė gydytis, bet vis atkrisdavo. 

- Kada ir kodėl nusprendei išvykti iš gimtųjų namų gyventi pas senelius?

Kai kiti broliai bei sesė suaugo ir paliko namus, mama pradėjo ieškoti vyrų kompanijos, su kuriais namuose kartu švęsdavo, aplinkoje netildavo keiksmažodžiai. Prieš 4 metus, nebenorėdamas stebėti nesiliaujančių balių, nusprendžiau ir aš, jauniausias, išeiti. Svarbiausia, kad turėjau kur, žinojau, jog manęs laukia ir būsiu saugus. Mama buvo taip įklimpusi, kad kurį laiką manęs net nepasigedo.

- Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai tave pradėjo globoti seneliai? 

Pasikeičiau tiek vidumi, tiek išoriškai. Patiriu mažiau streso, baimės, galiu ramiai miegoti. Sveikai maitindamasis ir sportuodamas, sutvirtėjau fiziškai. Dabar visada turiu ką pavalgyti, kuo apsirengti, mokymosi priemonių, higienos reikmenų. Senelių dėmesys ir patarimai mane motyvuoja siekti tikslų. Ir bendraklasiai bei pažįstami kitaip į mane pradėjo žiūrėti, draugiškiau elgtis.

- Koks tavo santykis su seneliais?

Manau, kad geras. Močiutė visada pasiteirauja, kaip sekasi mokslai, ar nereikia pagalbos, kaip jaučiuosi, ar nealkanas ir pan. Man labai patinka, kai ji nesakius pagamina mėgstamą patiekalą ir tokiu būdu palepina. Gyvenant pas mamą to niekada nebūdavo. Su seneliu kone kas vakarą susėdame lauke ant suolelio, pasikalbame, neretai išeiname į mišką ar žvejoti. Aš juos labai gerbiu, to paties sulaukiu ir iš senelių. Savo šeima vadinu tuos, kas manimi rūpinasi. Esu jiems be galo dėkingas. 

- Ar palaikai ryšį su savo tėvais?

Nelabai. Su mama, kai būna blaivi, retsykiais pabendraujame telefonu, apsilanko ji ir čia, pas savo tėvus. O tėtis, kiek žinau, turi kitą šeimą ir bendrauti nenori, nerodo iniciatyvos.

- Kaip atrodo tavo diena?

Šiuo metu, kol dar tęsiasi karantinas, atsikėlęs papusryčiauju, tada nuotoliniu būdu „kimbu“ į mokslus. Po pamokų prasideda lauko darbai: malkų kapojimas, žolės pjovimas, laistymas, aplinkos tvarkymas ir kiti pagal sezoną. 

Vakarais daug sportuoju, bėgioju, mankštinuosi ant „turniko“ (skersinio – aut. past.). Taip pat jau pradėjome susitikti su keliais draugais, važinėjame dviračiais po apylinkes, spardome kamuolį ar žaidžiame krepšinį. Kompiuterinius žaidimus žaidžiu tik retkarčiais.

Vasarą norėčiau padirbėti pas kaimyną ūkininką ar pažįstamą statybų sektoriuje. Užsidirbti pinigų, įsigyti naują telefoną, dviratį. 

- Ką planuoji sulaukęs pilnametystės?

Kai baigsiu gimnaziją, norėčiau tęsti mokslus didmiestyje. Todėl stengiuosi gerai mokytis, kad seneliams nereikėtų mokėti už studijas ir turėčiau galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą. Po studijų norėčiau likti Lietuvoje, nors užsienyje gyvenantis brolis siūlo atvykti pas jį. Jeigu čia nepavyktų įsitvirtinti, turbūt emigruočiau.

- Kokią profesiją norėtum pasirinkti?

Dar tiksliai nesu apsisprendęs, bet mąstau apie statybų inžineriją. Domiuosi statybomis, statybų technika. Pernai vasarą pats padirbėjau statybose ir labai patiko.

- Kokia didžiausia tavo svajonė?

Turbūt didžiausia svajonė, kad mama atsisakytų alkoholio. Kad ir kokia ji būtų, ji man visada liks mama. Tačiau mes jai jau nebegalime padėti, turi pati to norėti ir vieną kartą galutinai pasiryžti gydytis. Kelis kartus seneliai ją buvo nuvežę į reabilitacijos ligoninę, bet ji iš ten pabėgdavo ir pradėdavo dar daugiau svaigintis. 

O kalbant apie linksmesnius dalykus, norėčiau pakeliauti po pasaulį, aplankyti Indoneziją. Dar nė karto nesu skridęs lėktuvu.

 

Pakalbinta 70-metė Pauliaus močiutė Aldona (vardas pakeistas) atvirauja su vyru turėjusi minčių jau ir seniau pasiimti anūkus globoti, bet tuo metu vaikų mama kategoriškai nesutiko, kol nepradėjo domėtis tarnybos. Moteris neslepia, kad su Pauliumi kartais pasitaiko nesutarimų, bet ji įsitikinusi, tai – laikina.

„Nė karto nesigailėjau globai priėmusi Paulių. Išleidau savo tris vaikus į gyvenimą, išleisiu ir anūką. Paulius atėjo pas mūsų prasidėjus paauglystei. Lengva nebuvo. Bet su paaugliais nereikia kovoti, reikia bendrauti. Kartais tėvai iškelia neįgyvendinamus reikalavimus, o paskui vaikus baudžia. Tai neteisingas auklėjimas. Paauglystėje vaikui reikia supratingumo, pagarbos, palaikymo. Patys pastebime, kokie puikūs gaunasi rezultatai, kai Paulių paskatiname, padrąsiname. Kai vyrauja emocijų kaita, kartais geriau nutylėti. Tėvams, auginantiems panašaus amžiaus vaikus, linkiu kantrybės ir išlaukti, kol etapas praeis“, – sako moteris. 

 

Gegužė – šeimos mėnuo, kurio metu daugelis atsigręžia į šeimą, įvertina turimus artimuosius, jų reikšmę gyvenime. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šio mėnesio proga inicijuoja ciklą „Šeimų istorijos“, kuriame kalbinamos Lietuvą savo darbais puošiančios, vaikų gerove ir jų ateitimi besirūpinančios šeimos.

Ilgai laukta tėvystė atskleidė naują požiūrį į gyvenimą

Renata ir Dariaus Venslovai iš Kalvarijos augina keturis vaikus. Šeima jiems – didžiausia gyvenimo vertybė, o vaikai – džiaugsmas, rūpestis ir pilnatvė. Tačiau svajonė tapti tėvais galėjo ir neišsipildyti – gydytojų diagnozė buvo negailestinga.

Apie drąsą rizikuoti vardan svajonės turėti vaikų, apie meilę, atsidavimą šeimai, darbą, kantrybę, vertybes ir svajones kalbamės su Renata ir Dariumi.

Renata –  Man 38 metai.  Esu keturių  pametinukų mama. Jau 20 metų esu žmona, besimėgaujanti gyvenimu, jo teikiamomis galimybėmis, pažinimo ir atradimo džiaugsmu.

Darius – Esu vyras žmonai, tėvas vaikams, kolega bendradarbiams. Dirbu, leidžiu laika su šeima ir draugais. Pomėgiai įvairūs – daug ką mėgstu, tik nemėgstu kalbėti apie save. Palieku tai žmonai.

Taip prisistato Renata ir Darius. Šiluma, romantika ir meile dvelkianti moteris bei mažakalbis, tačiau veiklus jos sutuoktinis.

– Kaip nusprendėte tapti daugiavaike šeima?

– Vaikystėje dažnai sirgdavau, dar lankydama vaikų darželį sužinojau, kad mano silpna širdis. Tada dar gerai nesupratau, ką tai reiškia, tik žinojau, kad širdelė, kažkodėl, netikėtai ima labai greitai plakti. Kol užaugau, teko ne kartą gulėti ligoninėse, patirti nemalonių tyrimų ir procedūrų, gydytojai sakė, kad vaikų susilaukti būtų rizikinga. Todėl vaikų neplanavome.

Darius nuo pat pradžių žinojo apie mano ligą ir ribotas mano galimybes, tačiau nežiūrint į tai, man pasipiršo. Nusprendėme  pradžioje gyventi be vaikų, tiesiog, dėl savęs. Vėliau gal būtume įsivaikinę vaiką, netekusį  tėvų globos.

Po dviejų širdies operacijų, kai gydytojai pasakė, jog man reikės stimuliatoriaus ir nuolat gerti vaistus, manyje kažkas persivertė. Lyg nušvitimas, atsirado kažkoks suvokimas: STOP, taip toliau tęstis negali. Pajutau, kad turi būti kažkoks kitoks atsakymas į mano keliamus klausimus, turiu iš to išeiti, pakeisti situaciją.  Pradėjau uždavinėti klausimus ir ieškoti atsakymų. Supratimas atėjo per žmones, su kuriais bendravau, per skaitytas knygas. Pradėjau keisti požiūrį į gyvenimą, elgesį, tai tarsi paleido mano organizme kažkokius gydančius procesus. Sunku patikėti, bet aš pasveikau, savaime, priimdama savo ligą, susitaikydama su ja. Dabar esu visiškai sveika. Sąmoningai neplanavom nėštumo, bet kai pasijutau nepriklausoma nuo savo ligos, sužinojau, kad laukiuosi vaikelio. Neapsakomai tuo apsidžiaugėme. 

Dabar auginame jau keturis vaikus: dvylikametį Ąžuolą, dešimtmetę Saulę, septynmetį Džiugą ir penkiametę Vėjūnę. Ir nesakome, kad daugiau nebus.

–  Kas tapo jūsų šeimos prioritetu?

– Pati šeima visuomet buvo ir yra prioritetu. Ryšiai, santykiai, pavyzdys, kurį mes duodame savo vaikams tapo svarbiausiais dalykais.  Dažnai lankome savo tėvus – vaikų senelius, skatiname mažųjų bendravimą su jais. Gera žiūrėti, kaip jie vieni kitų pasiilgsta ir myli.

Jeigu su vyru susiginčijame, nuo vaikų to neslepiame, tačiau būtinai parodome ir kaip susitaikome, išsprendžiame problemas. Vaikai – pilnaverčiai šeimos nariai su savo požiūriu ir nuomone, kuri visuomet išklausoma.

– Kaip tėvystė pakeitė jūsų šeimos gyvenimą?

– Tėvystė pradėjo daugybę vidinių procesų, vedančių į brandą ir atsakomybę. Gyvenome šia diena, nerūpestingai, neplanuodami, be didelių tikslų, nežiūrėjome į priekį. Man laukiantis  Ąžuolo (pirmojo vaiko), tarsi atsirado kažkoks įsižeminimas. Daugelis darbų įgavo prasmę ir svarumą, pradėjome planuoti  galvodami ne vien apie save, o ir apie vaikus, pavyzdžiui: kaip įrengti namus, kad būtų patogu, saugu ir smagu vaikams ir panašiai. Kai gimė pirmasis sūnus ir laukėme Saulės, buvo sunku suprasti, kaip sugebėsime padalinti tą begalinę meilę, kuri bus skirta jau nebe vienam vaikui. Buvo net baisu, kad nepavyks, bet kiekvieną kartą į mūsų šeimą ateinant vaikui, suprasdavome, kad meilė nesidalina, o dauginasi. Neįmanoma visų mylėti vienodai, nes patys vaikai nėra vienodi. Savita ir neišmatuojama meilė tenka kiekvienam mūsų vaikui.

– Ar tėvystė pakeitė jūsų gyvenimo būdą? 

– Atsiradus vaikams, iš gyvenimo visiškai dingo alkoholis. Galbūt taip pasireiškė atsakomybė ar branda, o gal tiesiog nėra poreikio atsipalaiduoti, nes nebeįsitempiame. Kai tiek vaikų, o jie maži, natūralu, kad pagalvoji, kas būtų, jeigu staiga, prireiktų važiuoti į ligoninę arba, tiesiog, prireiktų mūsų pagalbos. Taip pat ir per vaikų gimtadienius nebūna jokio vaikiško šampano, nemanome, jog reikia vaikus programuoti taip švęsti.

– Kokius išbandymus ir kokius džiaugsmus tenka patirti būnant daugiavaikiais tėvais?

– Įvairiausius, nuo buitinių iki dvasinių. Būna vieną vaiką maitinant, kitas jau šaukia iš virtuvės ar tualeto, o trečias išbėgęs į lauką dūksta. Kartais atrodo, kad dviejų rankų jau per mažai. Dar labai nemenkas iššūkis visai šeimai – važiuoti automobiliu, kai visi nori klausytis skirtingų dainų arba nepasidalija sėdimų vietų ir tenka argumentuotai spręsti vaikų ginčus. Tačiau į daugelį situacijų išmokome  žiūrėti su humoru, atlaidžiai,  suprasdami, kad  ir tai praeis. Gyvename nuolatinėse derybose, komunikuojame, balansuojame,  ieškome ir randame  visiems tinkamą kompromisą.  Mūsų šeima – nuolatinė budrumo ir tobulėjimo stovykla.

– Jūsų manymu, ar svarbu vaikams palaikyti ryšį su seneliais?

– Prisimindama vaikystę suprantu, koks svarbus mažiesiems ryšys su gimine, seneliais. Dabar jau mano mama senelė, be to ir savo anūkų globėja. Ji augina mano sesers, savo dukros vaikus. Deja, mano  sesers gyvenimas buvo pažymėtas krizių, išgyvenimų, tik jai pačiai suprantamų sprendimų, todėl taip nutiko, kad ji nebuvo pajėgi auginti savų vaikus. Jai išėjus iš gyvenimo, vaikų globos ir auklėjimo ėmėsi mūsų mama. Dabar ji džiaugiasi galimybe globoti anūkus, būti reikalinga, suteikti saugumo jausmą, o vaikai užpildo jos būtį šurmuliu, reikalais, situacijomis ir neleidžia liūdėti, nes ji ne tik neteko dukros, tačiau ir tapo našle.

– Renata, esate jauna veikli moteris, auginate keturis vaikus, papasakokite daugiau apie save, savo vaikystę. Kaip susiformavo jūsų šeimos vertybės?

–  Pati aš augau keistoje šeimoje, ne tokioje kaip daugelio mano bendraamžių. Mama su tėčiu išsiskyrė kai aš tebuvau pusantrų metukų. Nedaug trukus mama ištekėjo antrą kartą už žmogaus, kuris tapo mano tėčiu, nes augino mane nuo mažutės. Ilgą laiką aš tikrai maniau, kad jis ir yra mano biologinis tėvas.  Tik paaugusi pradėjau klausinėti kodėl mes nepanašūs, kodėl mūsų pavardės skirtingos?

Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime pas senelius (mamos tėvus). Gera buvo pas juos. Leidžiant laiką su seneliais atsirado daug savotiškos mokomosios medžiagos savo suvokimui, požiūriui į gyvenimą formuoti. Stebėjau, analizavau situacijas.

Neslėpsiu,  buvo ir nuoskaudų, nusivylimo pykčio dėl šeimoje atsiradusio alkoholio. Tačiau tuo pačiu metu jaučiausi besąlygiškai mylima mamos, senelių ir tai padėjo suformuoti branduolį, orientacinę kryptį, kuri  mane ištempė paauglystėje į tiesesnį kelią.

Daug laiko leisdama pas senelius, turėjau galimybę gyventi kartų namuose, kur gyveno proseneliai, seneliai, lankėsi mano mama ir aš su sese. Stebėjau kaip dalinamasi darbais, vargais ir džiaugiamasi  pasiektais rezultatais. Visada žavėjo tai, kaip šeimoje tariamasi, ką ir kada geriau dirbti ūkyje, suvokiau, kad vyrai yra šeimos galvos, o moterys namų jaukumo ir šilumos kūrėjos. Stebėjau kaip močiutė apgaubdavo malda buitį, kaip paryčiais prosenelis plaka dalgį. Atsimenu save bėgančią paskui senelį žiūrėti, kaip rugiai iš saujos byra į dirvą.

Stebėjau gyvenimą, einantį vienu ritmu su gamta, vienyje su viskuo, kas gyva. Buvo gera, kad manęs niekas nekontroliavo, nesidomėjo ką ir kur veikiu, leido laisvai augti ir domėtis aplinka. Tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti tuo metu.

Su Dariumi (savo sutuoktiniu) susipažinau  dar besimokydama vienuoliktoje klasėje. Mūsų abiejų vertybės buvo panašios,  daugeliu klausimų sutapo nuomonės. Abu sutarėme, kad šeimoje svarbiausia pagarba,  o kilus rūpesčiams, problemoms  būtina kalbėtis ir išsakyti savo nuomonę, dalintis mintimis ir ieškoti kompromisų. Vėliau, jau santuokoje, šis suvokimas mums labai padėjo  įveikti negandas, nugludinti kampus ir rasti sunkių situacijų sprendimus.  Vaikystėje mačiau kaip tai daro seneliai, jis matė kaip tai daro tėvai. Per tuos dvidešimt metų, kai mes kartu, iš vėjavaikių jaunuolių tapome atsakingais, manau, ir sąmoningais tėvais, sutuoktiniais, piliečiais.

– Ar randate laiko sau, savo pomėgiams?

– Turiu priklausomybę nuo skaitymo. Džiaugiuosi, kad vaikai jau išmoko žaisti vieni, mėgautis vieni kitų draugija, tuo pačiu man palikdami laiko savoms veikloms. Kalvarijoje esu įsteigusi vaikų dienos centrą, organizuoju stovyklas ir paskaitas asmeninio tobulėjimo temomis, turiu ir kitų svarbių veiklų, o be viso šito dar ir studijuoju Klaipėdos universitete magistrantūrą. Mes viską aptariame ir dėl visko susitariame, nustatome ribas, prisiimame pareigas, susistyguojame ir einame pirmyn.

Daugiausiai laiko praleidžiame visi kartu, tada renkamės aktyvų poilsį: važinėjame riedučiais, dviračiais, paspirtukais, keliaujame po Lietuvą, lankome piliakalnius, apžvalgos bokštus, ežerus ir kita.

– Kaip Venslovų šeimynykščiai apibūdintų savo šeimą?

– Šeimiška, mylinti šeima (Ąžuolas).

– Daininga, instrumentiška, linksma, sveika, kitos šeimos nenorėčiau (Saulė).

– Man patinka šiek tiek šita šeima, be Vėjūnės man būtų žymiai geriau gyvent, nes ji daro kvailus dalykus (Džiugas).

– Mama, tėtė, Ąžuolas, Saulė, Džiugas ir aš. Gera šeima (Vėjūnė).

– Darius sako, kad mūsų šeima, kaip šeima. Nesigiliname į kitus pavyzdžius, gyvename vadovaudamiesi savo suvokimu. Na, o man mūsų šeima yra tobula, su savo situacijomis, problemomis, džiaugsmais, pasiekimais, praradimais ir atradimais. Esu dėkinga, kad turime keturis nuostabius vaikus. Per juos turime galimybę tiek daug pažinti, išmokti ir nuolat ką nors atrasti.  Per 20 metų gyvenimo drauge su vyru išmokome suprasti vienas kito mintis. Man užtenka  pagalvoti, kad reikėtų duonos, o jis neprašytas jos nuperka. Dabar atėjęs laikas duoti ir dalintis, palaikyti vienas kitą ir eiti pirmyn drauge su vaikais.

 

Lietuvoje įtėviais ar globėjais galės tapti dar pusantro šimto asmenų

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) atestuoti asmenys, teikiantys paslaugas Globos centruose,  per šių metų pirmąjį ketvirtį 156-iems asmenims ar šeimoms parengė teigiamas išvadas apie pasirengimą įvaikinti vaiką ar tapti vaiko globėju (rūpintoju), budinčiu globotoju, šeimynos steigėju, dalyviu. Neigiamos išvados parengtos 17-kai asmenų ar šeimų.  

Be tėvų globos likusius vaikus pasiryžę įvaikinti ar globoti  asmenys (šeimos) yra rengiami pagal Tarnybos patvirtintą Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK).  Baigus mokymus, yra vertinamas asmenų (šeimų) pasirengimas ir motyvacija.

„Teigiamos išvados ir palyginti nedidelis skaičius neigiamų išvadų liudija, kad asmenys (šeimos) atsakingai žiūri į šią svarbią įvaikinimo ir globos (rūpybos)  misiją, rimtai jai rengiasi, yra motyvuoti, atitinka visus nustatytus reikalavimus. Labai svarbu, kad šiam atsakingam žingsniui būtų pasirengęs ne tik asmuo, pageidaujantis įvaikinti ar globoti  vaiką, bet ir visa jo šeima. Šeimos pasirengimas taip pat yra atidžiai vertinamas“, – sako tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė.

Specialistė pabrėžė, kad visi be tėvų globos likę vaikai labai laukia šeimos, nori būti priglausti, apkabinti, mylimi ir jaustis saugūs. Todėl labai reikia tinkamai pasirengusių, geros širdies, motyvuotų žmonių, kurie pasiryžtų svarbiam gyvenimo žingsniui – suteikti vaikams šeimos šilumą ir saugumą.

Iš viso per 2020 m. I ketvirtį Tarnybos atestuoti asmenys parengė 156 – ias teigiamas išvadas. Iš jų 54 - ioms šeimoms, norinčioms globoti (rūpinti) vaiką, 21 – am asmeniui norinčiam tapti budinčiu globotoju, 58 – iems artimiesiems giminaičiams, 22 – iems šeimoms, norinčioms įvaikinti vaiką, 1 – am šeimynos steigėjui (dalyviui). 

Lietuvoje veikiantys 66 Globos centrai pagal GIMK programą visoje šalyje organizuoja mokymus būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), šeimynų steigėjams/ dalyviams ir įtėviams. Šiuos mokymus veda tik Tarnybos atestuoti asmenys, jie taip pat  vertina kaip asmenys (šeimos) yra pasirengę  į savo šeimą priimti be tėvų globos likusius vaikus.

Asmenų ir šeimų pasirengimas ir motyvacija  įvaikinimui ar vaiko globai (rūpybai) vertinama pagal GIMK programos nustatytus penkis gebėjimus: saugios aplinkos užtikrinimas ir fizinių poreikių tenkinimas, vaiko poreikių tenkinimas ir raidos sunkumų kompensavimas, vaiko ryšių su jo biologine šeima užtikrinimas, pagalba vaikui užmezgant saugius ir patvarius ryšius bei bendradarbiavimas sprendžiant vaiko ir šeimos problemas.

Per 2017 –2019 metus VVTAĮT atestuoti asmenys iš viso Lietuvoje parengė 2017 teigiamų išvadų šeimoms, norinčioms globoti (rūpinti), įvaikinti, tapti budinčiu globotoju, šeimynos dalyviu ar steigėju ( 2017 m. teigiamų išvadų buvo 660, 2018 m. – 665, 2019 m. – 692).

Parengtų teigiamų išvadų skaičius asmenims, siekiantiems tapti budinčiais globotojais 2019 m. išaugo 12 proc. palyginti su 2018 metais.

Pastebima tendencija, kad mažėja neigiamų išvadų. 2019 metais neigiamų išvadų buvo 26 proc. mažiau nei 2017 m. (2017 m. buvo pateiktos 56 neigiamos išvados, 2018 m. 36, 2019 m. – 39-ios neigiamos išvados).

„Neigiama išvada teikiama tada, kai yra pagrįstų abejonių, jog asmuo ar šeima nėra tinkamai pasirengę, trūksta motyvacijos. Asmens ir šeimos pasirengimas globoti (rūpinti), įvaikinti vaiką, tapti budinčiu globotoju, šeimynos steigėju ar dalyviu vertinamas pagal penkis GIMK programoje nurodytus kriterijus. Bent vieno kriterijaus neatitikimas rodo nepakankamą pasirengimą priglausti be tėvų globos likusį vaiką arba nepakankamą motyvaciją“, – sako A. Marčiukaitienė.

Pasak specialistės, neigiamą vertinimą gavusiems asmenims ir šeimoms pateikiamos rekomendacijos, ką jie turėtų keisti ar tobulinti, kokių specialistų pagalba jiems būtų reikalinga, kad išnyktų priežastys, dėl kurių buvo parengta neigiama išvada.

Tarnybos duomenimis, šiemet buvo įvaikinti 23 Lietuvoje be tėvų globos likę vaikai. Iš jų 12 įvaikino užsienyje gyvenančių lietuvių arba užsieniečių šeimos. Šiuo metu įvaikinimo laukia 368 galimi įvaikinti vaikai. Didžioji jų dalis (73 proc.) – vyresnio amžiaus (nuo 10 iki 17 metų), o vaikai iki 3 m. amžiaus sudaro vos 3 proc.

Šiuo metu Lietuvoje globojami (rūpinami) 7176 be tėvų globos likę vaikai, iš jų: 1801 – globos institucijoje (iš jų  553 vaikai bendruomeniniuose vaikų globos namuose); 4768 – šeimoje; 351 – šeimynoje; 256 – globos centre.

Svajonių šeimoje užuovėją randa ir svetimi vaikai

Dangira 43-jų moteris savo gyvenimo prasmę atradusi vaikuose. Ji anksti tapo mama, močiute, o dabar save realizuoja dalindama rūpestį ir meilę kitiems.

Jaukūs ir išpuoselėti moters šeimos namai dažnai būna pilni ne tik savų vaikų, anūko, bet ir globojamų mažylių klegesio. Budinčia globotoja dirbanti moteris apie vaikus gali šnekėti jautriai, daug ir ilgai – toks ir buvo mūsų pokalbis. Jo ašis – šeima.

„Mes su vyru užaugome ne svajonių šeimose, todėl labai norėjosi, kad mūsų būtų kitokia, kad meile būtų apsupti vaikai ir anūkai, o šilumos rastų ir tie, kuriems jos trūksta“, – pasakojimą pradeda moteris.  

Gegužė – šeimos mėnuo, tad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijuoja istorijų ciklą apie Lietuvos šeimas. Dangiros šeima – viena jų.

 Svajojo apie gražią šeimą

„Mes su vyru patys augom ne tokiose šeimose apie kurias rodo ir kalba. Vyrą augino viena mama: ūkis, daug brolių, todėl meilės ir dėmesio vaikui norėjosi daugiau. Mano tėvelis išgėrinėjo,  buvo daug su tuo susijusių problemų, net smurto. Tokį senelį matė ir mano vaikai, todėl labai norėjosi būti kitokiu pavyzdžiu ir turėti kitokią šeimą“, – savo ir sutuoktinio prisiminimais apie šeimą dalinasi moteris.

Pasak Dangiros, sunkūs vaikystės išgyvenimai tapo pagrindu kurti kitokią šeimą, meile ir pasitikėjimu grįstus tarpusavio santykius, statyti kitokius savo namus.

Šiandien energingos moters namų durys atviros ne tik saviems, bet ir svetimiems vaikams.

Darbas įtakojo pasirinkimą

Panevėžio rajono, vėliau – ir miesto, tuomet dar Vaikų globos namuose, dirbusi Dangira teigia, darbui atidavusi visą save. Penkerius metus socialinei darbuotojai teko rūpintis ir mažiausiais, ir vyresniais vaikais. Neslėpdama užplūstančių emocijų, ji prisimena ir tuos laikus, kai į vyro autobusiuką susisodindavusi globos namų auklėtinius veždavo juos namo. „Taip norėjosi, jiems bent akimirkai padovanoti namų aplinką ir motinišką rūpestį“, – sako Dangira.

Bene daugiausiai išgyvenimų moteris atsimena kalbėdama apie mažiausius vaikų globos namų gyventojus. „Dirbdama mačiau, kaip tiems patiems mažiausiems trūksta dėmesio, meilės ir rankų šilumos. Deja, bet taip jau yra, kad daugiausia dėmesio tenka paaugliams, kurie nesąmoningai jo daugiausia ir reikalauja.  Dvi darbuotojos tuomet būdavo su 15-20 vaikų, todėl dėmesio mažyliams tikrai labai trūko. Ko gero, tai ir yra atsakymas kodėl nusprendžiau tapti budinčia globotoja, o į šeimą priimti pačius mažiausius“, – neslėpdama besikaupiančių ašarų akyse sakė moteris.

Budintys globotojai – visa šeima

Pokalbio metu moteris ne kartą pabrėžė, kad globotoja yra ne ji, bet visa šeima. „Sprendimo, priglausti likimo nuskriaustus vaikus šeimoje, neįmanoma priimti vienam. Mes tarėmės, sprendėme, vyras taip pat išklausė globėjų kursus“, – prisimena budinti globotoja.

Jau pusantrų metų šios šeimos namų durys atviros saugumo ir rūpesčio ieškantiems vaikams.

Penkiolikmetę dukrą auginanti moteris neslepia, kad labiausiai baiminosi dėl jos – ar nebus per sunku, ar sutars tarpusavyje visa šeima ir globotiniai. „Kai atkeliavo patys pirmi vaikai, tai džiaugsmo tikrai buvo pilni namai“, – prisimena paauglės mama.

Dabar, kai namuose – netrukus trejų sulauksianti – globojama mažylė, Dangira sako, kad dukra kartais paprašo tylos. Tačiau taip yra dėl karantino ir nuotolinių mokslų, o ne dėl to, kad mergina prieštarautų tėvų sprendimui globoti vaikus. Tokiam sprendimui neprieštaravo ir savo šeimą jau sukūręs sūnus.

Tačiau moteris pripažįsta, kad kaip ir kiekvienoje šeimoje – globojant mažesnius vaikus, didieji dėmesio sulaukia šiek tiek mažiau.

Sunkiausia – suprasti, kad kiekvienas myli savaip

Savame rate, moteris sako, vis pasiūlanti ir artimiesiems tapti budinčiais globotojais, bet daugelis matančių jų šeimą atsako, kad tai per sunku. „Taip, emociškai sunku, nes tu įsileidi vaiką į savo namus, jis čia būna, įgauna socialinių įgūdžių, atsiranda ryšys, pasitikėjimas. Todėl dirbti su savimi reikia labai smarkiai, kad vaiko paleidimas, grąžinimas šeimai būtų savaime suprantamas procesas, o ne atsisveikinimas,“ – apie budinčio globotojo darbą kalba Dangira.

„Sunkiausia į šeimas grąžinti tuos vaikus, kurių tėvais nepasitiki“, – teigia globotoja.  Pasak jos, budintis globotojas mato realią situaciją, kaip vaikas augo ar juo buvo rūpinamasi, kaip bendraujama šeimoje iš kurios jis atvežtas, todėl nuspėti ar juo tikrai bus toliau tinkamai pasirūpinta nėra sudėtinga. „Sunkiausia susitaikyti su tuo, kad globotus mažylius biologiniai tėvai myli savaip, o aš jų nepakeisiu“, – apgailestauja pašnekovė.

Moteris sako, kad per tuos pusantrų metų, jau yra tokių šeimų, kurių visi broliai ir sesės laikinai gyveno jų namuose ir tai skaudina. „Globojau du tos šeimos vaikus, dabar mūsų šeimoje – trečias apgyvendintas. Išvadų mama nedaro jokių, va kada labiausiai skauda širdį, kai supranti, kad neperauklėsi ir atsakomybės neišmokysi tų, kurie tokių vertybių turėtų mokyti kitus“, – savo nuomone dalinasi moteris.

Šeima didėja

„Man labai pasisekė, kad su daugeliu vaikų ir jų tėvų ar įtėvių liko šiltas ryšys. Gal ne dažnai, bet per mėnesį kartą sulaukiu daugelio mūsų šeimoje pasisvečiavusių vaikučių nuotraukų bei žinių, kaip jie dabar laikosi. Žinoma, šeimos ir vaikų istorijos skirtingos...“, – atsidūsta budinti globotoja.

Istorijos herojė sako palaikanti ryšius ir su kai kuriais dar vaikų globos namuose sutiktais vaikais. „Šeima kasmet vis auga, didėja. Nors globoju mažiukus, būna, susitikę tiesia rankytes ir atsimena, kartais tai nustebina“, – sako Dangira.

Ji pasakoja su viena mama bendraujanti iki šiol. Ryšius moteris sako palaikanti todėl, kad puikiai žino, jog situacija toje šeimoje nėra labai gera: „Bandau bent kiek padėti žmogui formuojant socialinius įgūdžius, patariu elementariais klausimais. Mūsų šeimoje gyvenusiam vaikui dar dabar nuvežu sauskelnių, jei reikia – maisto. Negaliu taip palikti žmogaus, o ypač, kai pats prašosi pagalbos“.

Asmeninis pavyzdys – geriausias auklėtojas

Kalbai pasisukus apie savų ir globojamų vaikų auklėjimą, moteris pradėjo nuo pastarųjų. „Aš griežtesnė, man svarbios taisyklės: kai valgom nekalbam, plaunam rankytes, tvarkom žaislus ir pan. O vyras linkęs nuolaidžiauti vaikams, juos palepinti, tai dažniausiai jis greičiau ir užmezga ryšį su vaikais“, – šypsodamasi sako globotoja. Ji neslepia, kad būtent jų namuose kai kurie vaikai išmoksta pasakyti jiems menkai žinomus žodžius: „ačiū“, „buvo skanu“, „prašau“.

Tačiau be grįžtamojo ryšio, kaip pati sako, nelieka ir pašnekovės vaikai. „Su kiekvienu mažiuku auga, bręsta ir mano vaikai. Jie mato dėkingumą globotinių akytėse, begalinį džiaugsmą visai menkais ir elementariais dalykais. Mes su vyru savo pavyzdžiu siekiame auklėti vaikus, o noras padėti kitiems ir dalijimasis – labai svarbios savybės“, – sako Dangira, pasidžiaugdama ir tuo, kad gyvenimo pavyzdį dabar mato jau ne tik jos vaikai, bet ir anūkas.

„Be beržinės košės auklėjom vaikus. Patys buvom jos ragavę ir norėjosi, kad mūsų vaikai ir anūkai kitaip augtų. Su vaikais galima susitarti reikia  tik noro ir kantrybės, mokėti kai kurias išdaigas ir pyktį nuryti ir ieškoti kitų problemų sprendimo būdų“, – apie vaikų aklėjimą sako mama, močiutė ir globotoja.

Dalijasi vaikų auklėjimo žiniomis

Anūkui – pusantrų, šiuo metu globojamai mergaitei – beveik treji, todėl vaikai puikiai sutaria, žaidžia, dalinasi žaislais. O per šventes, pasitaiko, kad Dangiros namuose būna ir visas vaikų darželis.

„Aš galvoju, kad šiek tiek mažiau dėmesio nei norėtųsi duoti, gauna ir dukra, ir anūkas, tačiau priekaištų niekada negirdėjau“, – sako energinga moteris.

Moters sūnus sukūręs šeimą, gyvena sostinėje, tačiau neabejotinai, tėvų gyvenimo būdas jam nesvetimas. „Sūnus – pedagogas, futbolo treneris. Jis treniruoja vaikus. Futbolo subtilybių moko ir globojamus vaikus SOS kaime Vilniuje. Ten jų futbolo mokykla rengia treniruotes, vežasi į varžybas, stovyklas“, – pasakoja sūnumi besididžiuojanti mama.

„Su sūnumi mes jau dalijamės žiniomis ir apie vaikų auklėjimą. Jeigu jis eina į kokius motyvacinius, vaikų elgesio supratimo, pykčio valdymo ar panašius kursus, gauta informacija pasidalina ir su manimi. Taip tobulėjam kiekvienas – jis kaip tėtis, o aš kaip mama, močiutė, globotoja“, – sako Dangira. 

Septynių vaikų mama ir keturių globėja Angelina: gelbėjo meilė ir tikėjimas, esu laiminga

Plungės rajone Alsėdžių seniūnijoje gyvenanti ponia Angelina, kartu su vyru užauginusi spetynis savo vaikus, ryžosi drąsiam žingsniui – priglausti savo namuose keturis be tėvų globos likusius vaikus. Visi Angelinos ir namuose 2017 metais apsigyvenę vaikai – vienos šeimos, du broliukai, dvi sesutės.

Pienininkyste besiverčianti ūkininkų pora, savo gyvenimą įprasminusi mėgiama veikla ir gausiu būriu vaikų, prieš trejus metus žengė naujų didelių išbandymų keliu. Ponia Angelina prisipažįsta – buvo labai sunku, gelbėjo kantrybė, meilė ir tikėjimas į Dievą.

–Ponia Angelina, kaip jums gimė mintis tapti be tėvų globos likusių vaikų globėja?

–Kai mūsų septyni vaikai užaugo, ėmė gyventi atskirai, sukūrė šeimas, likome vieni tarp keturių sienų. Buvo nuobodu, namuose trūko gyvybės, vaikų klegesio. Tada ėmėme galvoti, kaip galėtume keisti situaciją. Du mano sūnūs savanoriaudavo Plungėje esančiame dienos centre, kuriame teikiama pagalba vaikams iš asocialių šeimų. Jie matė kaip gyvena tie vaikai. Jaunėlis man sako:„Mama, jiems trūksta šeimos, meilės, šilumos, socialinių įgūdžių. Gal tu paimk iš vienos šeimos du vaikus, ir tau bus prasminga veikla, ir jiems bus labai gerai“.

Paskui aš netikėtai rajoniniame laikraštyje radau skelbimą, kad yra rengiami globėjų ir įtėvių mokymai pagal GIMK programą. Mes su vyru jau buvome kalbėję apie galimybę priglausti vaikus ir kaip tik pasitaikė tas skelbimas. Abu su vyru užsiregistravome ir baigėme tuos kursus per pusę metų. Mes tikėjomės, ir prašyme buvome parašę, kad paimtume du vaikus iš vienos šeimos, kad vienam nebūtų nuobodu. Atvažiavo pas mus viena komisija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kita, sako: „jūs čia daug vietos turite, vienkiemyje gyvename, geros sąlygos...“ – ir pasiūlė mums paimti keturis vaikus iš vienos šeimos.

–Kaip jūs reagavote?

–Iš pradžių šiek tiek išsigandau, galvojau gal per daug. Bet vyras pajuokavo:„na ir ką, du tau, du man bus... “ Mes tada dar nežinojome, kad bus du berniukai ir dvi mergaitės. Sutikome.

–Kokia buvo vaikų gyvenimo pas jus pradžia?

– Kai pasiėmėme šiuos vaikus, mažiausiam buvo penkeri metukai, visi jie yra beveik pametinukai. Balandžio mėnesį vaikus pirmą kartą parsivežėme savaitgaliui. Jaudinomės ar jiems patiks. Man buvo svarbiausia, kad vaikams patiktų. Jiems labai patiko. Tada savaitgaliams juos vis parsiveždavome, o kai prasidėjo vasaros atostogos, jie pas mus apsigyveno visam laikui. Dabar mes esame nuolatiniai tų vaikų globėjai.

Pradžia tikrai buvo nelengva. Vaikai buvo sunkiai suvaldomi. Kai pas mus į svečius kartą atvažia vyriausias sūnus, jis išsigandęs pasakė: „Mama, jūs apsirikote. Ar nematote, kad šitie vaikai tarsi laukiniai“. Jie visur laipiojo, viską spardė, katę nuspyrė...žodžiu, buvo tikrai sudėtinga. Iš pradžių pati galvojau, kad neatlaikysiu, bet vyras pradėjo raminti, kad su Dievo pagalba mes susitvarkysime.

Maždaug metus laiko buvo tikrai sudėtinga. Aš nuolat laksčiau vaikams iš paskos. Numečiau net 15 kilogramų svorio. Juos raminau, mes vis mokėmės, mokėmės įvairių socialinių įgūdžių. Kad turėtų pareigų, išmokėme juos triušiukus pašerti, šuniukui ėsti nunešti. Vaikai pradėjo tuos gyvūnėlius mylėti, jais rūpintis. Reikalai vystėsi į gerą ir dabar aš labai džiaugiuosi, kad turiu šiuos vaikus. Jie man – Dievo dovana. Ir jie patys labai džiaugiasi, kad pas mus gyvena, sako: „kaip gerai, kad aš čia“.

–O kas atsitiko jūsų globojamų vaikų tėvams?

–Žinau, kad mamai trūko motinystės įgūdžių. Visus vaikus ji paliko pas giminaitę. Ta giminaitė turėjo dar savų vaikų, ji nebeįstengė visų išlaikyti. Ji netoli Plungės vaikų globos namų gyveno, tai ir atvedė vaikus į tuos globos namus. O mama ir nebesirūpino tų vaikų atsiimti.  

–Jūsų globojami vaikai tikriausiai lanko mokyklą. Kaip juos priima mokyklos bendruomenė?

–Vyriausiajai mergaitei dabar yra 12 metų, ji lanko gimnaziją Alsėdžiuose, o trys mažesnieji – pradinę mokyklą mūsų kaime. Sakyčiau, kad mokykloje viskas labai gerai. Jei ne mokytajai ir mūsų parapijos kunigas, manau, kad viskas būtų daug sunkiau. Jaučiame didelį jų palaikymą. Mums padeda, giria, motyvuoja, daug bendraujame. Mokytojai ir kunigas vaikams aiškina kas yra blogai, kas gerai, kaip teisingai elgtis.

Su vaikais sekmadieniais pradėjome lankyti bažnytėlę. Vaikai labai stipriai pasikeitė. Jei iš pradžių jie labai nenorėjo mokytis, kuprinės lakstė į sienas, namų darbų daryti nenorėjo, buvo labai sudėtinga, tai dabar jie jau patys supranta, kad mokslai yra reikalingi ne mokytojai, o jiems patiems. Vaikai darosi vis savarankiškesni ir savarankiškesni.

–Kaip jūs įvardintumėte, kas konkrečiai padėjo jūsų globojamiems vaikučiams adaptuotis, pasikeisti į gera?

–Mūsų kantrybė, meilė, tikėjimas į Dievą. Ir teigiamas mūsų vaikų pavyzdys jiems labai padėjo. Mūsų vaikai jau užaugę, turi savo šeimas, gyvena įvairiose Lietuvos vietose, baigė mokslus, turi darbus. Jie pas mus atvažiuoja, bendrauja su globojamais vaikais, pasiima juos atostogoms pas save, rodo jiems Lietuvą. Tai į Vilnių juos išsiunčiame, tai į Klaipėdą, kad pamatytų ir miesto gyvenimo. Vaikams labai reikia matyti visokių gyvenimo pavyzdžių, kad jie padarytų išvadas, kad pasimokytų.

Norėdami paaiškinti, motyvuoti savo globojamus vaikus mokytis, mes jų klausiame: „Ar jūs norėtumėte gyventi kaip Martynas, kaip Robertas, Antanukas (vardijame savo sūnus vardais), ar norėtumėte gyventi kaip tie žmonės, kurie maisto ieško šiukšlyne“. (Jie yra matę tokių žmonių). „Ne, sako jie, nenorėtume gyventi kaip tie, kurie ieško maisto šiukšlyne“. Ir stengiasi mokytis, ruošia pamokas.  

Auginti globojamus vaikus mums labai padeda mūsų biologiniai vaikai. Viena dukra gyvena netoliese, ji pedagogė. Tai ji padeda jiems kibti prie mokslų, aiškina, moko, tikrina namų darbus.

–Ką jūs patartumėte žmonėms, kurie norėtų, galvoja tapti globėjais, bet nesiryžta?

–Vaikams labai reikia meilės ir šeimos. Kliūtys yra įveikiamos. Svarbu žinoti kaip elgtis. Pirmiausia vaikai turi būti mylimi, išklausomi, antra, jie turi turėti atsakomybių ir pareigų. Vaikai neturi vaovauti suaugusiesiems. Jie turi jausti suaugusiųjų globą ir meilę. Prie pareigų ir atsakomybių vaikus reikia pratinti palaipsniui: mokyti nusinešti savo indus, juos išsiplauti, pasirūpinti gyvūnėliu. Vaikus reikia mokyti kantriai, jiems priminti pareigas, nes vaikai pamiršta. Vaikai šeimoje turi būti mylimi ir turėti pareigų. Suaugusiesiems su vaikais reikia praleisti kuo daugiau laiko kartu, būti ir dirbti kartu. Tada jie daug dalykų išmoks savaime iš mūsų gyvenimo.

Su vaikais reikia stengtis kuo daugiau kalbėtis, bendrauti. Tada yra didesnė tikimybė sužinoti kokių problemų jie turi ir jas laiku spręsti. Svarbu užmegzti su vaiku ryšį ir jo neprarasti.

–Ar jūs esate laiminga taip gyvendama?

–Labai. Ar turiu prasmingos veiklos. Aš net pajaunėjau (juokiasi). Nors jau esu ne tik mama, bet ir močiutę, man šiemet sukaks 60 metų, turiu anūkų, bet pažįstami savo, kad, pradėjusi globoti tuos vaikučius, aš net išoriškai pasikeičiau, pajaunėjau. (juokiasi). Esu labai laiminga.

 

Gegužės 15-oji yra Šeimos diena. Šia proga Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijuoja istorijų ciklą apie įvairias Lietuvos šeimas.

Promočiutė Stanislava: „Savo vaikus auklėjau priešingai, nei buvau auklėjama“

Apie senelių svarbą vaikų socializacijai jau kurį laiką kalba ne vienas mokslininkas. Vaiko teisių apsaugos specialistai kasdien dirbdami su šeimomis taip pat pastebi ypatingą senelių vaidmenį auginant ir auklėjant vaikus. Apie šeimos sampratą, santykius, kartų skirtumus ir kitą atvirai kalbame su visų vadinama „baba“ – moterimi, užauginusia 6 savo vaikus ir turinčia 13 anūkų bei dar tiek pat proanūkių. Kaip užsimena 86 metų Stanislava, jos vaikystė nebuvo lengva – anksti iš namų išvaryta patėvio privalėjo sunkiai dirbti ir su savo mama matydavosi tik per didžiąsias metų šventes.

Papasakokite plačiau apie savo vaikystę.

Man buvo 6 metai, kai tėtis mirė, tad likome 7 vaikai tik su mama. Mama mėgo vartoti alkoholį, parsivesti vis kitus vyrus į namus, todėl mums trūko priežiūros, šilumos, dėmesio.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kariuomenėje tarnavę kareiviai grįžo į kaimą ir vienas iš jų vedė mūsų mamą. Tačiau gyvenimas nepagerėjo, nes patėvis visus šeimoje augusius vaikus išvarė ūkininkauti. Buvau baigusi tik vieną skyrių, tuo metu dar taip buvo vadinama, ne klasėmis. Skaityti, rašyti ir kitų dalykų išmokau tik iš savo vaikų, kai jie pradėjo eiti į mokyklą.

Miegodavome ir valgydavome ten, kur dirbome. Nežinojome, kur tuo metu yra mūsų mama, negalėdavome parbėgti. Susitikdavome tik per didžiąsias metų šventes.

Suėjus 12 metų išėjau tarnauti į pagalbininkes mokykloje – tapau aukle kitiems vaikams. Jau nuo mažens labai mylėjau vaikus, tad noriai jais rūpinausi. Kiek vėliau valdžios atstovai dėl amžiaus uždraudė mane samdyti kaip auklę ir išvarė dirbti į laukus su arkliais.

Kaip auklėjote savo vaikus?

Savo vaikus auklėjau priešingai, nei pati buvau auklėjama. Kadangi daug dirbau ir negalėjau visą laiką jiems skirti, vaikai prižiūrėjo vieni kitus. Didesni padėjo auginti mažesnius tol, kol neišvažiavo į kitus miestus mokytis. Tada jau teko mažiausią vestis kartu į darbą.

Man buvo svarbiausia, kad vaikai užaugtų dorais žmonėmis. Iš tikrųjų, vaikai buvo labai geri, klausė manęs. Jei pasakius kažką atlikti, neidavo daryti, užtekdavo griežtesnio žodžio ir paklausydavo, bet mušti nereikėjo. Kai pritrūkdavau kantrybės, pradėdavau ašaroti, tada vaikai tai pastebėdavo ir iškart visi darbai būdavo nuveikti, kad tik aš neverkčiau. Ir šiandien visi mane myli, rūpinasi.

Vaikai labiau bijojo tėvo. Nors ir jis nemušdavo, bet jo vaikai prisisaugojo. Užtekdavo tėvo žvilgsnio ir visi klausydavo, padėdavo nudirbti net sunkiausius darbus.

Kokią įtaką auginant vaikus darė vaikystėje patirti išgyvenimai?

Susilaukusi savo vaikų supratau, kad nenoriu iš jų atimti vaikystės, darysiu viską, jog būtų laimingi. Nei vienas mano vaikas nematė ir nepatyrė tokių dalykų, kokius mačiau aš.

Man rūpėjo, kad vaikai įgytų išsilavinimą, todėl kaip išgalėdama leidau juos į mokyklą nuo pat pirmos klasės. Baigę 8 klases, vaikai išvyko į miestus toliau tęsti mokslų.

Kuo senelių vaidmuo svarbus anūkų gyvenime?

Seneliai ypatingai svarbūs, nes jie gali iš kartos į kartą perduoti vertybes, tradicijas, patarimus įvairiose gyvenimo situacijose. Per tiek metų sukaupta patirtis leidžia anūkus bei proanūkius supažindinti, kaip viskas buvo anksčiau, kad jie pradėtų vertinti tai, ką turi šiandien. Taip pat turint daugiau laisvo laiko galima anūkus palepinti, kantriai su jais užsiimti jų mėgstama veikla. Tos kantrybės tėveliams kartais pritrūksta, o pas senų žmonių jos daugiau.

Mano sodyba, kol augo anūkai, nuolat pilna buvo: vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo, kas norėdavo pasilikdavo atostogauti. Kieme būriai šurmuliavo ir visi gražiai sutarė. O savo pirmąją anūkėlę net ir auginau nuo gimimo iki pirmos klasės, nes tuo metu dukrai buvo sunkus laikas ir reikėjo pagalbos.

Kokias vertybes stengiatės diegti savo anūkams ir proanūkiams?

Stengiausi vaikus mokyti būti sąžiningais, atsakingais, darbščiais, to paties turėdama galimybę mokinu ir savo anūkus bei proanūkius. Šiandieniniame pasaulyje pastebiu labai daug melo, smurto, todėl siekiu jau mažens jiems įdiegti, kad toks elgesys nederamas, nepriimtinas ir tai darydamas laimingu netapsi. Man asmeniškai nei vienas anūkas ir proanūkis nėra pasakęs nei vieno blogo žodžio, jokio blogo darbo padaręs.

Kokius skirtumus pastebite tarp kartų?

Skirtumų yra ir tai suprantama, nes keičiasi laikai, valdžia, visuomenė. Vaikystėje augome labai vargingai: neturėjome nei batų, nei rūbų, nei maisto, o dabar daugelis gyvena prabangiai, visko persisotinę, todėl to nebevertina.

Dabartiniam jaunimui, ko gero, sunku įsivaizduoti, kad įmanoma gyventi neturint ko valgyti, nedėvint gražių drabužių ar neįsigyjant geidžiamo telefono, taip, kaip man sunku suvokti naująsias technologijas bei kitus šiuolaikinius dalykus.

Kuo toliau, tuo daugiau visi turi laisvės, teisių. Manau, kad dabar vaikai labiau išdykę, kai kurie išlepę, visko turi ir jų jau niekuo nenustebinsi. O mokėti džiaugtis mažais dalykais yra itin svarbu.

Kas šiandieną Jus labiausiai džiugina?

Be jokios abejonės, didžiausias džiaugsmas mane aplankantys vaikai, anūkai, atsivežantys savo atžalas, antrąsias puses. Šiandien džiaugiuosi dar esanti gyva, pakankamai savarankiška, sveiko proto. Viena laimė, kad vis dar niekam nereikia manęs „karšinti“.

Labai dėkoju vaikams, kad prireikus nuveža mane į parduotuvę ar patys visko nupirkę atveža. Suprantama, siaučiantis koronavirusas pakeitė mūsų bendravimą, šiuo metu lanko tik du vaikai, bet su kitais dažnai bendraujame telefonu. Visų labai pasiilgau ir linkiu būti tokiais laimingais, kokia esu aš.

 

Gegužė – šeimos mėnuo, kurio metu daugelis atsigręžia į šeimą, įvertina turimus artimuosius, jų reikšmę gyvenime. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šio mėnesio proga inicijuoja ciklą „Šeimų istorijos“, kuriame kalbinamos Lietuvą savo darbais puošiančios, vaikų gerove ir jų ateitimi besirūpinančios šeimos.

 

Keturis vaikus užauginusi Teofilė nesitikėjo, kad teks mama būti ir penkiems anūkams

Gyvenimas nenuspėjamas, o kai kurių žmonių istorijos neretai primena dramatiškų kino filmų scenarijus. Trukanavičių šeimai, užauginusiai  keturis savo vaikus, tėvus pakeisti teko ir penkiems anūkams. Išgirstas gyvenimo pasakojimas verčia  susimąstyti: kiek negandų gali pakelti žmogus? Pateikiame nelinksmą, tačiau įkvepiančią ryžtu mūsų herojės Teofilės Trukanavičienės istoriją.

– Teofile, papasakokite, kaip nusprendėte imtis anūkų globos?

– Dukra paslydo, neatsispyrė alkoholiui. Pati savęs klausiu: kodėl taip atsitiko? Gal dėl jos sunkaus likimo. Dar visai jauna būdama ji tragiškai neteko savo pirmagimio, o vėliau savo noru iš gyvenimo pasitraukė ir jos vyras.

O gal čia yra ir mano kaltės? Visą gyvenimą skubėjau, lėkiau, dirbau –  keturi vaikai, neįgalus vyras. Atsimenu: bėgte į darbą, į ligoninę, tada namo – gal ir pritrūko vaikams dėmesio, gal ką praleidau.

2016 metais birželį dukra jau buvo nepajėgi rūpintis vaikais. Tuomet ir kilo klausimas ar vaikais pasirūpinsime mes, ar valstybė. Nebuvo ko ilgai spręsti. Vaikai juk savi, negi atiduosi į valdišką įstaigą. Pakviečiau apsistoti pas mus, kol jų motina – mano dukra, atsistos ant kojų ir vėl imsis auginti, auklėti savo vaikus. Net negalvojau, kad gali būti kitaip. Kas kitas išties vaikams pagalbos ranką, jeigu ne tėvai? Kas kitas priglaus anūkus, jeigu ne seneliai? Vyriausiam tuomet buvo 16 metų, kitiems: 14, 13, 11,  o jauniausiai – pusė metukų.

– Kaip į jūsų sprendimą reagavo sutuoktinis, ar pritarė anūkų globai?

– Vyras pritarė. Galvojome: užteks vietos ir meilės mūsų namuose, pasirūpinsime vaikais. Tačiau mūsų laukė dar vienas sunkus išbandymas. Praėjus porai mėnesių po to, kai ėmėmės globoti anūkus, gaspadorių (mano vyrą) ištiko insultas. Jis liko suparalyžiuotas. Dabar ir juo tenka rūpintis.

– Kaip jums vienai sekasi rūpintis tokia gausia šeima?

– Visko būna. Vaikai geri, du jau pilnamečiai. Dvidešimtmetis anūkas išvažiavo į Alytų mokytis. Grįžta savaitgaliais aplankyti manęs, draugę supažindinti atsivežė. Visus priimu, nepasakysi vaikui, kad užaugai ir eik. Man rūpi jie, norisi padėti ir pinigėlį kokį duoti, reikia gi jaunam.

Kitas anūkas, dabar jau septyniolikmetis, turi sveikatos rūpesčių. Kiek teko važinėti po gydymo įstaigas, Kryžiaus kelius nuėjome, kol išsiaiškinome, kas jam yra ir kaip padėti. Apkurto vaikas. Tada jam buvo trylika metų. Sužinojau, kad reikalingo klausos aparato, kaina – apie 26 tūkst. eurų. Tada, ir vėl – naujas žygis, kol išrūpinau jam kompensuojamą klausos aparatą. Anūkas jau keturi metai su klausos aparatu. Džiaugiasi, sako nors girdi, kaip mažiukė juokiasi (kalba apie jauniausiąją sesutę). Jis labai rūpinosi mažąja savo sese, prižiūrėdavo ją, kai motina buvo nepajėgi pasirūpinti vaikais, todėl atsirado ypatingas jųdviejų ryšys.

Patiria vaikas, dėl negalios, ir patyčių, ir pašaipų. Kartais net mokytojai nesupranta jo, netiki, kad jis negirdi, kad klausos aparatas gali neveikti, kad net menkiausios bangos trukdo girdėti. Teko man jį vežioti ir pas psichologus, kad išmoktų gyventi su negalia, su kitų nesupratingumu. Sunku ir skaudu būna, bet rankų nenuleidžiu. Labai padeda ir palaiko jauniausioji mūsų dukra.

– Kaip vaikai jaučiasi jūsų namuose? Ar bendrauja su savo motina?

– Bendrauja su motina, visada juos skatinu paskambinti jai, pasveikinti per šventes, tačiau neverčiu vaikų elgtis prieš jų norą. Skaudu vaikams. Vyresnioji anūkė jaučia kartėlį dėl mamos. Šiemet net nepasveikino jos su Motinos diena, o aš ir nereikalavau to daryti. Suaugs, subręs, viską pati supras ir nuspręs, kaip bendrauti su motina. Kurį laiką dar ir aš vyliausi, kad dukra atsistos suklupus, kad pasikvies vaikus gyventi pas save, bet taip nenutiko.

O vaikai jau neįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Sveikina mane su Motinos diena, nors visada jiems sakau, kad aš tik močiute, ne mama.

Mes – šeima, šnekučiuojamės, atviraujame, dalijamės rūpesčiais, padedame vienas kitam. Gyvename kaime, vyriausias anūkas padeda prie ūkio, jaunesnįjį juokais vadiname pirties vedėju, o mergaitės tvarkosi namuose – visi turime savo pareigas, atsakomybę.

Savaitgaliais leidžiu vaikams ilgiau pamiegoti, tegul pailsi, kas juos palepins, jei ne aš. Taip gyvenimas ir eina, visiems užtenka vietos ir šilumos. O kaip bus toliau, parodys laikas.

X