Naujienos

Migrantų vaikai mokėsi atpažinti emocijas, tėvams priminta, kodėl tai svarbu

Ruklos (Jonavos r.) pabėgėlių priėmimo centre gyvenantys vaikai šiandien susipažino su pagrindinėmis emocijomis ir risdami emocijų kubą mokėsi jas atvaizduoti.

„Mūsų tikslas buvo vaikams suprantama kalba papasakoti, kokios yra bazinės emocijos, išmokti jas atpažinti ir įvardinti. Nėra gerų ar blogų emocijų – yra priimtini ir nepriimti būdai jas išreikšti. Pabandėme paaiškinti, kodėl svarbu įvardinti sau su kokia emocija susidūrėme ir padiskutuoti, kaip ją išreikšti neskaudinant kitų“, – kalbėjo su vaikais bendravusi Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja ir psichologė Neringa Martišienė.

Vaikai sužinojo, kad išgyventi tiek teigiamus, tiek ir neigiamus jausmus yra normalu, o visos emocijos – reikalingos. Taip pat mes negalime pasirinkti emocijų, galime tik išmokti su jomis teisingai elgtis. Šurmulinga įvairiakalbė kompanija drąsiai pasidavė provokacijai atspindėti tam tikras emocijas, rideno emocijų kubą ir veidukais bei rankų pagalba vaizdavo pyktį, liūdesį, džiaugsmą, baimę ir kt. 

Tuo pat metu vykusiame susitikime su tėveliais Kauno a. VTAS patarėja Regina Klevinskienė paragino suaugusiuosius plėsti savo žinias apie emocinį vaiko pasaulį. Specialistė pastebėjo, kad vaikai nesupranta, kodėl patiria vienokius ar kitokius jausmus, todėl būtent tėvų pareiga išmokyti mažuosius kuo anksčiau susitikti su savo jausmais, išreikšti juos, kad ir kokioje sudėtingoje situacijoje šiuo metu šeimos yra atsidūrusios. „Antraip įgūdžių stygius gali peraugti į tokius sunkumus kaip nerimas, perdėtas drovumas, o gal agresija ir pan.“, – perspėjo pašnekovė.

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius palaiko artimą ryšį su Ruklos pabėgėlių priėmimo centre laikinai gyvenančiomis šeimomis: naujai atvykstančios grupės žmonių supažindinamos su vaiko teisių sistema mūsų šalyje, padedama rasti atsakymus į aktualius klausimus. Neretai mums įprasti dalykai migrantams yra naujiena, šeimos žingeidžios, ypač vaikus liečiančiais klausimais. Itin daug dėmesio skiriama bendrystei su vaikais, neretas tik atvykęs į mūsų šalį sužino, kad turi teisę į savo nuomonę ir daug kitų teisių bei pareigų.

Šiuo metu Centre gyvena apie tris dešimtis šeimų iš Tadžikistano, Čėčėnijos, Irano, Irako, Baltarusijos, jose auga per septyniasdešimt vaikų.   

 

Laikinas apgyvendinimas šeimos krizių centruose – galimybė išsaugoti šeimą

Šiais metais vaiko teisių apsaugos sistemoje įvyko keli esminiai pokyčiai, leidžiantys užtikrinti ne tik vaiko, bet ir visos šeimos gerovę ir poreikius. Vienas svarbiausių pokyčių – laikinosios priežiūros įgyvendinimas, kuomet nesaugioje aplinkoje atsidūrusį vaiką nesiekiama atskirti nuo jo tėvų, o stengiamasi sudaryti tinkamas sąlygas šeimai koreguoti savo elgesį, ugdyti  socialinius ir tėvystės įgūdžius bei pasirūpinti vaikų interesais apsigyvenant saugioje aplinkoje. Vaiko teisių apsaugos specialistai tikina, kad laikinas šeimos apgyvendinimas šeimos krizių centruose, nesant galimybės apsistoti pas giminaičius ar kitus artimus asmenis, teikia optimistiškų vilčių.

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Andželikos Vežbavičiūtės, nuo šių metų pradžios įsigaliojus pokyčiams vaiko teisių apsaugos sistemoje, kai laikinoji vaiko priežiūra su tėvais ar vienu iš tėvų gali būti įgyvendinama šeimos krizių centre, Kauno mieste startavo gana sėkmingai. Nuo šių metų pradžios Kauno miesto VTAS specialistai inicijavo laikinąją priežiūrą šeimos krizių centruose septynioms šeimoms.

„Gavę pranešimą dėl galimo vaiko teisių pažeidimo vaiko teisių apsaugos specialistai, nuvykę į šeimos namus ir išsiaiškinę, jog būtina užtikrinti vaiko apsaugos poreikį, kaip vieną iš pagalbos būdų siūlo laikiną apgyvendinimą šeimos krizių centre, jeigu nėra galimybės apsistoti pas šeimai artimus asmenis. Tokio apgyvendinimo tikslas – neatskirti vaiko nuo artimiausių šeimos narių bei stengtis, kad esama krizinė situacija būtų sprendžiama racionaliai, nedarant dar didesnės žalos vaiko psichologinei ir emocinei būsenai“, – pabrėžia A. Vežbavičiūtė.

Kauno mieste šiuo metu veikia du krizių centrai, teikiantys laikino apgyvendimo paslaugas šeimoms, atsidūrusioms krizinėse situacijose.

Dažniausi šeimos krizių centrų gyventojai – mamos su vaikais, bet pasitaiko ir išimčių

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai mini pozityvius pavyzdžius, kai krizių centruose apsigyvenusios šeimos gavo paspirtį keisti savo gyvenimo būdą teigiama linkme.

„Vienas įsimintiniausių atvejų, kai šeimos krizių centras tapo laikinais namais tėčiui ir sūnui. Daugelis yra linkę manyti, kad laikino prieglobsčio tenka ieškoti tik mamoms su vaikais, tačiau šį kartą mums teko padėti tėčiui, kuris, nors ne kartą suklupęs, siekia išsaugoti artimus santykius su savo mažamečiu sūnumi. Specialistų priežiūra, tvarkinga ir jauki aplinka leido šiems dviems žmonėms susivokti, kad teigiamus pokyčius gali inicijuoti tik asmeninės pastangos, abipusė pagalba ir noras keistis“, – teigia Kauno m. VTAS vyr. specialistė Dalia Drungelienė.

Anot D. Drungelienės, vienas ryškiausių bruožų, atspindinčių tėvišką meilę sūnui minėtoje šeimoje – nuoširdus tėvo noras ir pastangos rūpintis savo atžala. Nors, kaip pastebi specialistė, vyrui vis dar trūksta tėvystės ir socialinių įgūdžių, bet kasdienis ritualas – ryte, prieš pamokas mokykloje vaikui paruošti pusryčiai ir šaldytuve palikta dėžute su priešpiečiais – vienas iš požymių, bylojančių apie teigiamus pokyčius.

Laikinoji vaiko priežiūra – raginimas tėvams keisti savo būdą ir įpročius

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Inga Grybauskienė pasakoja apie besilaukiančią moterį, šiuo metu su dar dviem mažamečiais vaikais laikinai apsistojusią šeimos krizių centre. Pasak specialistės, įvertinus vaikų situaciją šeimoje, mamai buvo pasiūlyta su vaikais persikelti į saugią aplinką, kad tiek augantys mažamečiai, tiek gimsiantis kūdikis nebūtų atskirti nuo savo šeimos, bet turėtų galimybę augti ir vystytis jų poreikius atitinkančioje aplinkoje.

„Ši mama turi įvairių problemų, kurios atsirado tiek iš ankstesnės gyvenimo patirties augant vaikų globos namuose, tiek neturint įgūdžių, kaip tinkamai rūpintis pačia savimi, savo vaikais ir namų aplinka, dėl šiandieninių žalingų įpročių ir elgsenos. Bet gyvenimas šeimos krizių centre suteikia vilčių, kad situacija pagerės. Nuolatinė šeimai teikiama pagalba, priežiūra, drausmė ir patarimai, kaip reikėtų rūpintis mažamečiais, tvarkytis buityje ir keisti savo gyvenimo būdą leidžia manyti, kad mama ateityje gebės puoselėti savo šeimos gerovę“, – tikisi I. Grybauskienė.

Specialistės teigimu, nesaugioje aplinkoje atsidūrusius vaikus kartu su kitais šeimos nariais siekiama laikinai apgyventi šeimos krizių centre, kai yra įžvelgiamas tėvų, ar vieno iš jų, noras keistis ir rūpintis savo atžalomis, bet yra stokojama tam tikrų įgūdžių tai įgyvendinti. Pastarosios šeimos istorija, kai namuose vyravo smurtas ir barniai, privertė mamą pasirinkti – ar toliau rizikuoti vaikų sveikata ir gerove, ar ryžtis rimtam žingsniui pokyčių link.

„Aš dėl savo vaikų padarysiu viską“, – mamos, supratusios, kad kelio atgal nėra, žodžius įvardijo vyr. specialistė I. Grybauskienė.

Vaikui namuose ir aplinkoje, kur jis būna, turi būti užtikrintas saugumas – už tai atsakingi tik suaugusieji

Vaiko teisių apsaugos specialistai pranešimų apie cheminėmis medžiagomis apsinuodijusius ar kitaip buityje nukentėjusius vaikus gauna kasmet po kelis. Visada tai sukelia nerimą ir susirūpinimą – ar visuomet suaugusieji tinkamai namuose elgiasi su medikamentais, buities bei statybine, žemės ūkio chemija, ar yra dėmesingi vaikams, kad jiems į rankas nepatektų tikrai ne vaikams skirti daiktai.

Namie vaistai turi būti laikomi saugiai ir nepasiekiami vaikams

,,Teko bendrauti su vaiko mama, kuri nieko blogo nenorėdama pati padavė paaugliui vaistų pakuotę, kad jis išgertų vieną piliulę. Vaikas, nesuprasdamas vaistų vartojimo subtilybių, išgėrė tiek, kiek rado pakuotėje. Apsinuodijusį paauglį teko gelbėti medikams. Laimė, kad viskas baigėsi gerai“, – vieną tokių istorijų pasakoja Šiaulių apskrities VTAS vyr. specialistės.

Pasak medikų ir vaiko teisių gynėjų, medikamentai bet kuriuose namuose turi būti padėti vaikui neprieinamoje vietoje, geriausia – užrakinti. Be medikų ir tėvų priežiūros vaikui negali būti pasiekiami net taip vadinami papildai ir vitaminai.

Ypač saugi aplinka turi būti ten, kur auga maži vaikai, kad jų dėmesio nepatrauktų spalvotos piliulės, ryški vaistų pakuotė. Jeigu vaikas mažas, suaugusiems skirtų vaistų net ir maža dozė gali būti labai pavojinga.

Šiaulių apskrities VTAS patarėja Edita Pleškaitė sako, kad tėvai neturėtų net ir paaugusiems vaikams duoti ne vaikams skirtų vaistų, tokia savigyda gali turėti liūdnų pasekmių, vaikui neišrašyti ar gydytojo nepaskirti vaistai vaikui gali būti labai pavojingi.

Su cheminėmis medžiagomis reikia elgtis saugiai ir atsakingai – saugoti šeimą nuo bet kokių nelaimingų atsitikimų

Šiaulių apskrities VTAS patarėja atsimena ir kitą atvejį, kuris privertė suklusti ne vieną specialistą. ,,Namus remontavo statybininkai, jie, o gal namų šeimininkai, dažų skiediklį supylė į limonado buteliuką. Iki didelės nelaimės mažai trūko – galvodamas, kad tai limonadas, mažametis atsigėrė pavojingo skysčio“, – pasakoja Šiaulių apskrities VTAS patarėja Edita Pleškaitė.

Yra pasitaikę atvejų, kai sodo pavėsinėje suaugusieji padėjo į limonado buteliuką supiltus degalus. Nuo vasaros žaidimų ir darbų sukaitęs ir ištroškęs paauglys pamatė limonado buteliuką ir apsidžiaugė, nė nesusimąstydamas siurbtelėjo benzino. Vėlgi, laimė, vaikas greit suprato, kad tai nėra limonadas ir išgėrė vos kelis lašus nuodingo skysčio, tačiau ir tuo atveju neapsieita be medikų pagalbos.

Pašnekovei antrina ir medikai – jokiu būdu ne maisto medžiagų negalima pilti į maisto tarą ar indus (butelius, puodelius, stiklainius, ąsočius, uogienių ir konservų indus) nes tai nesaugu vaikams ir visai šeimai, mat apgaulingas vaizdas gali suklaidinti visus.

Kita grėsmė mažiems vaikams – trąšos ir kitokios cheminės medžiagos, kurios yra granulių formos. Jos primena saldainius ir, būna, vaikai, ypač maži, jomis apsinuodija.

Išvenkime klaidų, kurių ištaisyti neįmanoma

Visuose namuose yra elektros prietaisų. Tėvai turi užtikrinti, kad vaikams namie būtų saugu, elektros prietaisai tvarkingi, jokiu būdu negalima savamoksliškai  jų remontuoti ar palikti lengvai pasiekiamus vaikams. Gaila, bet tokių skaudžių įvykių būna, kai mažieji nukenčia palietę  bet kaip, tai yra nesaugiai,  sujungtus laidus, kai vaikams pasiekiami karšti lygintuvai, plaukų tiesintuvai.

Kita grėsmė – karšti skysčiai, lengvai pasiekiami vaikams. Kaip ne kartą yra minėję medikai, tradicinė mažų vaikų nusideginimo situacija – ant stalo krašto padėtas karšto gėrimo puodelis ar kitas indas, vos vaikščioti pradėjęs mažylis smalsus, jis griebia puodelį ir .... Gydymas tokiais atvejais būna ilgas ir sunkus. Neretai mažyliai, net nevaikštantys kūdikiai nukenčia, kai suaugęs žmogus ant vienos rankos laiko mažylį, o kitoje rankoje – karšto gėrimo puodelį. Tereikia sekundės, kad vaikiukas rankute pasiektų puodelį ir jį truktelėtų. Net ir pasveikęs vaikas tokių traumų pasekmes jaus visą gyvenimą – lieka randai.

,,Aplinka vaikams visada turi būti saugi. Už tai atsakingi tik suaugusieji: tėvai, globėjai, asmenys, kuriems vaikai patikėti. Aplinka – tiek namie, kambariuose, tiek lauke, ūkiniuose pastatuose, vaikų laisvalaikio vietose turi būti saugi vaikams, o maži vaikai negali būti paliekami be priežiūros“, – sako Šiaulių apskrities VTAS patarėja Edita Pleškaitė.

Profesionalus pokalbis su vaiku padeda atverti ilgai slėptą tiesą

Vaiko nuomonė lemiama nustatant gyvenamąją vietą, bendravimo su besiskiriančiais tėvais tvarką, imantis veiksmų dėl galimo smurto arba prievartos ir kt. Neretai girdime vaiko teisių specialistus kaip argumentą sakant išklausyta vaiko nuomonė. Po šiais paprastais žodžiais slypi itin sudėtingas procesas, kurio tenka mokytis ir teoriškai ir praktinėmis žiniomis dalijantis.

Empatija – pirmas žingsnis į pasitikėjimą

Vienareikšmio atsakymo, kaip krizinėje situacijoje ir per trumpą laiką įgyti vaiko pasitikėjimą, paskatinti atverti skausmingas patirtis – nėra. Tokia formulė, deja, neatrasta, o kiekvienas pokalbis labai individualus. Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Sigita Mockienė įsitikinusi, kad sėkmei įtakos turi labai daug aplinkybių: pašnekovo amžiaus, raida, spėjama arba diagnozuota negalia ir, žinoma, specialisto pasirengimas.

Psichologė Vaida Galkonataitė siūlo pirmiausiai pabandyti pasijusti kalbinamojo vietoje. Kaip patys reaguotume į klausimą, kurį užduodame? Ar norėtume dalytis labai asmeniškais išgyvenimais su pirmą kartą matomu žmogumi?  Ar jaučiame, kokia įtampa ir nerimas tvyro?  Kiek savyje empatijos turime? 

„Tik tinkamai atliepus emocijas, veiksmingos kitos komunikacijos formos ir būdai, kuriais pasinaudojus gali būti išklausyta ar užfiksuota vaiko nuomonė, būsena. Visada siūlyčiau išbūti su vaiko emocijomis, kad ir kiek laiko stigtų“, – kalba psichologė.

Empatija yra bet kokio amžiaus žmonių sėkmingo bendravimo pagrindas. Gebėjimas suprasti kitą žmogų, atsidurti jo vietoje, pajusti jo jausmus – nepamainomas pagalbininkas.  Ši viena geriausių žmogaus savybių su vaikais dirbančiam specialistui būtina.

Sumažinus emocijų, daugiau vietos logiškiems sprendimams

Dėl nestandartinių situacijų vaiko emocijos sustiprėja. Su juo bendraujančiam asmeniui labai svarbu išmanyti, kaip suvaldyti emocijas ar net nuslopinti protrūkį.

Patariama megzti ryšį per žaidybinį bendravimą, o atpalaidavus vaiką, pamažu galima pereiti ir prie klausimų apie rimtus dalykus. Tam puikiai pasitarnauja piešimas. Nors ir koks naivus gali atrodyti į sudėtingiausias situacijas reaguojantiems specialistams pasiūlymas visada su savimi turėti popieriaus lapą ir pieštukų – ir tokios priemonės praverčia.

„Itin informatyvus šeimos piešinys. Klausiame vaiko: ką iš piešinyje pavaizduotų šeimos narių paliktų saugoti šuns, jeigu visi nuspręstų važiuotų prie jūros? Klausimas paaugliui: ką vestumeisi į kino filmą, jeigu turėtum tik vieną laisvą bilietą? Atsakymas  netiesiogiai, bet sako mus, koks yra vaiko santykis su konkrečiu žmogumi ir mes jau turime šiek tiek daugiau informacijos“,  –įsitikinusi psichologė.

Žaidžiant gauti atsakymai, tvirtina praktiškai dirbantys vaiko teisių specialistai, kur kas patikimesni, nei taip arba ne. S. Mockienė pastebi, kad dalyvaudamas tokiame procese vaikas nesupranta apie save kalbantis, bet savo būseną atskleidžia. Per žaidimą, tarsi projektuoja savo gyvenimą ir patyrimus, jie tikri, nuoširdūs.   

Neįgalus vaikas atidesnis verbalinei kalbai

Atkreiptinas dėmesys, kad ypač jauriai kito žmogaus emocijomis persiima turintys protinę arba psichinę negalią, atidus turi būti kalbinantis vaiką su nediagnozuotu, bet įtariamu sutrikimu.

„Pokalbis su protinės negalios paliestu vaiku nėra kažkoks kitoks, – atsako psichologė. – Tačiau čia labai svarbu kontroliuoti savo neverbalinę kalbą: veido išraišką, gestus. Gal protinę negalią turintis ne visada nepajėgus klausimo turinio suprasti, tačiau jis tikrai suvokia, ką kūno kalba sako. Vaikai apskritai labiau linkę pasikliauti neverbaline kalba“.

Pastebėtina, kad su protine ar psichine negalia vaikas mažiausiai geba meluoti ar manipuliuoti. Tarkim autizmu sergantis pasako, kad jam trenkė, tai taip ir buvo, nes šie vaikai mažiau kūrybingi, meluoti negeba, o štai šizofrenija sergančio mažojo kalbėjimas gali būti manipuliatyvus ir t.t.

Vaiko teisių specialistai liudija, kad patiriantis smurtą ar išnaudojamas vaikas linkęs pateisinti tėvus, meluoti apsaugodamas juos. Neretai sunku atskirti, kur vaiko nuomonė, o kur suformuota, įteigta tėvų. Tik paauglystėje viskas keičiasi, kyla pyktis, pasipriešinimas, ateina suvokimas, kad taip negali būti.

Išmanyti viską ir reaguoti greitai mokosi nuolat

Vaiko gerovės srityje dirbantieji turi išmanyti teisę, psichologiją, kaip supratome, reikalingos bent minimaliausios žinios apie protinę, psichinę, kūno negalią – tai padeda orientuotis nebūnant mediku, kas be ko – pasižymėti ypatingomis asmeninėmis savybėmis.

Nė vienas neišsivers ir be daugybės specifinių išaiškinimų, reikalingų priimti teisingą sprendimą ir akimirksniu. Pavyzdžiui, kaip esant būtinybei liesti vaiką jam papildomo streso nesukeliant ir kt.

Šios žinios specialistams padeda rasti lengvesnį kelią į vaiko širdį, o kartu ir apsaugoti juos nuo galimų kančių šeimoje. Mokymai vyksta nuolat, o patirtis ateina per konkrečias situacijas.

Laikomasi nuostatos, kad vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais. Šią teisę įtvirtina Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.

 

Praeitais metais Lietuvoje veikiantys globos centrai kompleksinę pagalbą suteikė daugiau kaip 5 su puse tūkstančio vaikų

Per 2019 metus Globos centrai Lietuvoje kompleksinę pagalbą suteikė 5532 vaikams. Įvairios paslaugos Globos centrų tikslinei grupei teiktos daugiau kaip 130 tūkst. kartų.

Vykdant Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos koordinuojamą Europos Sąjungos projektą, 2019 metais į Globos centrų plėtrą ir paslaugų kokybę Lietuvoje investuota 2 mln. 546 tūkst. eurų. Didžioji šios sumos dalis, 1 mln. 804 tūkst., skirta darbuotojų darbo užmokesčiui. Taip pat gerintos darbuotojų darbo sąlygos ir infrastruktūra, kelta darbuotojų kvalifikacija ir paslaugų kokybė.

Projekto vadovė Rugilė Ladauskienė pabrėžia, kad Globos centrų tikslas – ištiesti pagalbos ranką vaikams, kurių šeimos išgyvena krizę ir asmenims ar šeimoms priglaudusiems be tėvų globos likusius vaikus. Projekto pagalba gerinama globos centrų paslaugų kokybė ir prieinamumas.

„Anksčiau, kol nebuvo Globos centrų, šeimos ir vaikus priglaudę asmenys buvo paliekami patys spręsti savo problemas. Gerėjant Globos centrų veiklai, dabar kiekvienas budintis globotojas, globėjas (rūpintojas), įtėvis globos centruose turi teisę ir galimybę gauti koordinuojamą pagalbą. Jiems priskiriami globos koordinatoriai, kurie įvertina kokios konkrečiai pagalbos reikia ir rūpinasi, kad ji būtų suteikta kuo greičiau ir kokybiškiau“, – sako R. Ladauskienė.

Tačiau R. Ladauskienė pabrėžia, kad be problemų neapsieinama. Pasak jos, didžiausia kliūtis gerinant Globos centrų paslaugų kokybę ir prieinamumą yra netinkamas kai kurių savivaldybių požiūris.

„Yra nemažai savivaldybių, kurios į Globos centrų veiklą vis dar žiūri pro pirštus:  mokamas darbui neadekvatus užmokestis budintiems globotojams, nepakankamai dėmesio skiriama budinčių globotojų ir globėjų paieškai, vaikai, kurių poreikis - natūrali šeimos aplinka, vis dar apgyvendinami krizių centruose“, –  sako R. Ladauskienė.

Globos centras - tai socialinių paslaugų įstaiga, kuri teikia ir organizuoja paslaugas bei pagalbą globojamiems, įvaikintiems vaikams, budinčių globotojų prižiūrimiems vaikams; įtėviams, budintiems globotojams; bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojams; globėjams (rūpintojams) susijusiems ir nesusijusiems giminystės ryšiais su globojamu vaiku; šeimynų dalyviams. Šiuo metu Lietuvoje yra 66 Globos centrai.

Globos centrų veikla

Budinčių globotojų, globėjų (rūpintojų) paieška. Globos centrai rūpinasi, kad kiekvienam vaikui, kuriam reikalinga laikinoji ar nuolatinė globa, būtų surasti geriausiai jo interesus ir poreikius atitinkantys budintys globotojai, globėjai (rūpintojai).

Konsultacijos ir informavimas norintiems rūpintis vaiku. Globos centrai teikia informaciją ir konsultacijas ketinantiems tapti budinčiais globotojais, globėjais (rūpintojais), įtėviais ar ketinantiems steigti šeimyną.

Mokymai būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), įtėviams ir jų pasirengimo vertinimas. Pagal specialią Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programa (GIMK) globos centrai rengia mokymus būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), globėjams giminaičiams ir įtėviams.

Atestuoti GIMK programos mokytojai taip pat teikia išvadas dėl asmenų pasirengimo prižiūrėti, globoti ir įvaikinti vaikus.

Socialinių – psichologinių konsultacijų teikimas. Globos centrai padeda budinčių globotojų, globėjų (rūpintojų), globėjų giminaičių, įtėvių šeimoms sukuriant ir palaikant saugius ir patvarius tarpasmeninius santykius, sprendžiant psichologines asmenybės ir ugdymosi problemas, stiprinant gebėjimą bendrauti, psichologinį atsparumą, vaikų saugumą.

Kitų reikalingų specialistų konsultacijos. Esant reikalui, globos centrai organizuoja savanorių, logopedų, specialiųjų pedagogų, teisininkų ar kitų specialistų pagalbą į krizę patekusioms šeimoms ir asmenims, priglaudusiems be tėvų globos likusius vaikus.

Socialinių ryšių su biologine vaiko šeima palaikymas. Globos centrai tarpininkauja vaikui ir jį priglaudusiai šeimai užmezgant ir palaikant kontaktą su biologine vaiko šeima ir artimaisiais.

Globos koordinatoriaus pagalba. Globos centrų specialistai, bendradarbiaudami su vaiku bei vaiką priglaudusia šeima, kartu ieško veiksmingų problemų sprendimo būdų (vaikų auklėjimo, ugdymo, sveikatos priežiūros, buities tvarkymo, konfliktų sprendimo klausimais) ir kartu sudaro pagalbos šeimai veiksmų planą.

Savitarpio pagalbos grupių organizavimas. Globos centrai organizuoja grupines diskusijas, skirtas šeimoms, globojančioms vaikus, globėjams giminaičiams, įtėviams, budintiems globotojams, šeimynų dalyviams.

Mokymai bei konsultacijos bendruomeninių globos namų darbuotojams. Globos centrai organizuoja individualias ar grupines konsultacijas socialiniams darbuotojams, tęstinius mokymus, veda savitarpio pagalbos grupes, esant galimybei – teikia pagalbą.

Laikino atokvėpio paslaugos. Globos centrai organizuoja ir (ar) teikia laikino atokvėpio paslaugas budintiems globotojams, esant poreikiui bei galimybėms – ir globėjams, nesusijusiems giminystės ryšiais, globėjams giminaičiams, šeimynos dalyviams.

Augant nepilnamečių nusikalstamumui vaiko teisių gynėjai pateikia priežastis ir patarimus tėvams

Visais laikais nepilnamečiai daro nusikaltimus taip siekdami įsitvirtinti draugų būryje, ieškodami savęs ar trūkstant užimtumo. Vaiko teisių apsaugos specialistai pateikia priežastis, dėl kurių nepilnamečiai asmenys daro nusikalstamas veikas ir būdus, kaip tam užkirsti kelią.

„Paprastai nebūna vienintelė priežastis, dėl kurios vaikai daro nusikaltimus, tai dažniausiai yra kelių priežasčių pasekmė. Kalbant norisi išskirti tokias jų galimo elgesio priežastis kaip užimtumo stoka, maištavimas, nepakankamas tėvų dėmesio ir laiko jiems skyrimas. Pastebėta, kad nuolatiniai barniai, konfliktai šeimoje, įstatyminių vaikų atstovų nesugebėjimas sukurti geros atmosferos namuose taip pat turi įtakos nepilnamečių nusikalstamos veikos vykdymui“, – priežastis vardijo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Klaipėdos mieste Inga Česė.

Kaip teigia I. Česė, dažniausiai nusikaltimus darantys vaikai turi emocinių, elgesio ar psichinių sutrikimų. Yra ir tokių vaikų, kurie darydami nusikalstamas veikas jaučiasi nebaudžiami, žino, kad jie nuo atsakomybės bus atleisti dėl jų amžiaus. Be to, neretai nusikaltimai vykdomi impulsyviai, iš anksto nepagalvojus apie pasekmes, galbūt net nesuvokiant veiksmų pavojingumo, baudžiamumo.

Vaikai, kurie augdami patiria socialinius sunkumus, neretai jaučiasi beverčiai, mano nieko negalintys padaryti gerai. Menka savivertė, nesugebėjimas įsilieti į bendraamžių grupę, populiarumo tarp bendraamžių bei nuolatinės artimos draugystės stoka – pagrindiniai socialinių sunkumų kriterijai. Norėdami visiems įrodyti, kad yra priešingai, vaikai lengviau įsitraukia į kompanijas, kurių narių vertybės ir normos dažnai peržengia moralės bei įstatymų ribas, ir tuo pačiu dažniau patenka į teisėsaugos akiratį.

„Paauglystėje yra būdingas tam tikras nuo normos nukrypstantis elgesys. Tačiau viskam turi būti ribos. Tėvai turėtų tinkamai rūpintis savo vaikais, domėtis jų veikla, draugais, kuo daugiau kalbėtis. Pastebėjus nusižengimus nebausti, nes baudimas neduoda jokių rezultatų. Nepilnamečiai tik pasijaučia nesuprasti, kodėl kažkas gali reguliuoti jiems, kaip elgtis, jeigu jie elgiasi taip, kaip patinka. Tokiais atvejais, kai nerandama bendros kalbos, tėvams patariama geriau iškart kreiptis į specialistus – psichologus, vaiko teisių gynėjus“, – sakė I. Česė.

Naujausiais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, pastaruoju metu išaugo nepilnamečių įvykdytų nusikaltimų skaičius. Vyrauja smurtas artimoje aplinkoje, vagystės, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Atvejai, kai nepilnamečiams yra taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas – nėra dažnas reiškinys. Pasak Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, uostamiestyje per metus suimami vidutiniškai 2-3 nepilnamečiai.

Kai nepilnamečiai nėra sulaukę baudžiamosios atsakomybės amžiaus, t. y. 16 metų (atskirais atvejais – 14 metų), arba administracinės atsakomybės amžiaus (16 metų), skiriama minimali priežiūra. Tai yra tam tikrų minimalių priemonių sistema, kurią per Vaiko gerovės komisijas taiko savivaldybės. Tačiau kai kuriose savivaldybėse iškyla problema, kad nepilnamečiams nėra galimybių keisti savo elgesį ir socializuotis. Trūksta tinkamų priemonių ir įrankių, pavyzdžiui, kursų, konsultacijų specialistų, užimtumo centrų ir pan.

Pagal baudžiamojo proceso kodeksą nepilnamečiui iš karto suėmimas negali būti paskirtas ilgesnis kaip du mėnesiai. Suėmimo terminą pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki šešių mėnesių, o nepilnamečiams – ne ilgiau kaip iki keturių mėnesių gali tas pats arba kitas tos pačios, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – tų pačių teismo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjas ar kitos apylinkės teismo arba to teismo kitų teismo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjas. Suėmimo skyrimo taisyklės, skirtos nepilnamečiams, taip pat taikomos asmeniui, kuris teisėjo sprendimo priėmimo metu yra sulaukęs pilnametystės.

Primename, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba atlieka prevencinį darbą, teikia pagalbą šeimai, informuoja apie galimus problemų sprendimo būdus, todėl šeimos nariai raginamos neslėpti esančių problemų šeimoje ir nedelsiant kreiptis į specialistus.

 

Mobiliųjų komandų specialistai: „Darbas su visa šeima leidžia spręsti tikrąsias problemas“

Dvigubai išaugęs Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) mobiliųjų komandų (MK) skaičius šalyje, dvigubai ilgesnis darbo su krizę patiriančia šeima laikas, pagalba ne tik tėvams, bet ir vaikui – tai naujovės, kurios jau daugiau kaip mėnesį veikia šalyje, įsigaliojus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimams. Specialistai sako, kad naujovės leis dar geriau pažinti šeimas ir pasiūlyti joms efektyvesnę bei tikslingesnę pagalbą.

 „Daugiau susitikimų, ilgesnis darbo su visa šeima laikas tai užtikrina ne tik galimybę išsamiai susipažinti su šeimos problemomis, įvertinti šeimos narių poreikius, teikti efektyviausią pagalbą, bet ir motyvuoti tėvus bei padėti jiems rasti priemones keisti gyvenimo būdą, taip užtikrinant vaikams saugią ir tinkamą aplinką augti bei ugdytis“, – sako Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyriausioji specialistė, MK veiklos koordinatorė Jurgita Bučiūtė – Barysienė.

Pagal nuo sausio 1 d. įsigaliojusius pakeitimus VVTAĮT teritoriniuose skyriuose apskrityse ir didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniuje bei Kaune dirba po dvi mobiliąsias komandas, kurias sudaro socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomybę turinčiais asmenimis ar jų šeimos nariais.

MK darbą su šeima pradeda, kai joje augančiam vaikui nustatomas vaiko apsaugos poreikis ir taikoma laikinoji priežiūra, taip pat kai nustačius vaiko apsaugos poreikį, vaikas laikinai apgyvendinamas fizinio asmens šeimoje.

 

Vaikų nuomonė – ypač svarbi

Nuo šių metų MK pagalba teikiama visai krizę išgyvenančiai šeimai: tiek tėvams, tiek vaikui. Pirmojo mėnesio praktika parodė, kad atvertos galimybės specialistams bendrauti su vaiku – ypač naudingos sprendžiant pagalbos šeimai klausimą.

 „Bendraudami su MK specialistais dažniausiai su psichologu vaikai išsako savo nuomonę apie šeimą ir jos problemas, yra pasiruošę atsiverti ir nuoširdžiai tikisi bei priima pagalbą. Nepilnamečiams kvalifikuotų specialistų pagalba dažnu atveju būna labai reikalinga“, – sako MK veiklos koordinatorė. Pasak jos, dažnai tėvų gyvenimo būdas atsiliepia ir vaikų elgesyje ugdymo įstaigose, bendraujant su bendraamžiais, vaikai patiria sunkumų bendraudami, mokydamiesi, įgydami socialinių įgūdžių.

Vaikai ypač jautriai išgyvena šeimos krizes, dėl šeimoje kilusios situacijos patiria didelį stresą, todėl MK galimybė pabendrauti su vaiku, išklausyti jo nuomonę, teikti jam psichologinę pagalbą yra labai svarbi.

 

Specialistų pagalba visai šeimai

30 dienų dirbdami su visa šeima, MK specialistai gali susidaryti kur kas platesnį ir išsamesnį vaizdą, kas vyksta šeimoje ir kodėl ji patiria krizę. Specialistai bendrauja su vaiko tėvais ir vaiku, gali išklausyti artimuosius, emociniais ryšiais susijusius asmenis, kreiptis į ugdymo ar gydymo įstaigų specialistus ir, turėdami visapusišką informaciją, suteikti efektyvesnę bei kiekvienam šeimos nariui reikalingą  pagalbą.

„Vaikams dažnai teikiama psichologinė pagalba, siūloma psichiatro pagalba. MK specialistai rekomenduoja ir šeimos mediaciją tam, kad vaikas išsikalbėtų su tėvais, tėvai – išgirstų ir suprastų vaiką“, – pasakoja Jurgita Bučiūtė – Barysienė. Pasak specialistės, dažnai tiesiai vaikai tėvams neišdrįsta atverti savo jausmų, išgyvenimų, o specialistų – psichologų, mediatorių pagalba padeda jiems tai padaryti.

Tėvams dažniausiai prireikia psichologų, psichiatrų bei priklausomybes gydančių specialistų pagalbos, neretai rekomenduojami ir tėvystės įgūdžių kursai.

Kompleksinės specialistų pagalbos dabar sulaukia visi šeimos nariai: ir suaugusieji, ir vaikai.

 

Vaikai linkę atsiverti

MK pokalbio su vienos šeimos vaikais metu paaiškėjo, kad jie patiria seksualinę prievartą iš vieno artimo šeimos nario. Tai tęsėsi ne vienerius metus. Keli vaikai jau suaugę ir šeimą palikę. Šis vaikų išgyvenamas košmaras tapo ir nepilnametės suicidinio elgesio priežastimi.

Kodėl iki tol vaikai niekam neatsivėrė? MK psichologai į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti negali. Jie svarsto, kad socialinis darbuotojas ar kitas specialistas atvykdamas į šeimą dažniausia žiūri į tai, kas „dega“, tėvų elgesyje, problemose, priklausomybėse. Todėl visas dėmesys sukoncentruojama į tėvus, jų problemų sprendimą. Vaikai tartum tapdavo šalutiniais situacijos dalyviais.

„Nerimavome, kad vaikai bus uždari, baiminsis atsiverti. Tačiau realybė yra visiškai priešinga – vaikai labai greitai prisileidžia mus, atvirai pasakoja savo kasdienybę, gyvenimą. Dažnai atvirai pasakoja itin skaudžius dalykus“, – kalba vienos MK psichologė. 

 

Svarbiausia – tėvų noras keistis

„Nors mobilios komandos darbas su šeima dar nebuvo baigtas, mama jau gyvena kartu su vaiku – tai mūsų pirmo mėnesio darbo pagal naująją tvarką sėkmės istorija“, – pasakoja kitos MK specialistai. Mama ne tik priėmė MK pagalbą, bet aktyviai įsitraukė sprendžiant problemas, – iškart  pradėjo vykdyti MK siūlymus, rekomendacijas.

„Svarbiausia, kad moteris pripažino problemas ir norėjo keisti gyvenimo būdą. Ji, vos pasiūlius, išvyko gydytis į priklausomybių ligų centrą, lanko visus rekomenduotus užsiėmimus. Stiprus ryšys su vaiku ir motyvacija keistis, moteriai padėjo padaryti svarbius sprendimus ir, tikėkime, kad tai bus tikra sėkmės istorija“, – viliasi MK specialistai.

 

Per mėnesį MK pagalba – 83 šeimoms

Pirmąjį šių metų mėnesį šalies mobiliosios komandos gavo 102 prašymus teikti pagalbą šeimoms. MK dirbo su 83 šeimomis, net 91 proc. šeimų sutiko priimti MK pagalbą. „MK  pagalba vertinama ir veiksminga, tačiau iki šiol ji truko per trumpai. Įsigalioję teisės aktų pakeitimai leidžia specialistams susidaryti visapusišką šeimos gyvenimo būdo vaizdą, identifikuoti krizės priežastis, lengviau nustatyti pagalbos tėvams ir vaikui poreikį bei motyvuoti šeimos narius susivienyti dėl bendro tikslo vaiko gerovės“, – sako MK veiklos koordinatorė Jurgita Bučiūtė – Barysienė.

Po 30 dienų intensyvaus darbo su krizę patiriančia šeima, MK specialistai teikia rekomendacijas savivaldybėse dirbantiems atvejo vadybininkams (gyvenamosios vietos savivaldybės socialinių paslaugų įstaigos ar kitos įstaigos, kuriai savivaldybė suteikė įgaliojimus koordinuoti atvejo vadybos procesą ir teikti socialines paslaugas šeimoms savivaldybėje, darbuotojams), kurie toliau tęsia darbą (organizuoja reikalingos pagalbos teikimą) su šeima. Rekomendacijos rengiamos atsižvelgiant į kiekvieno šeimos nario poreikius, nustatytus rizikos veiksnius bei šeimos stiprybes. 

„Vienas svarbiausių mobiliųjų komandų darbo uždavinys – užmegzti bendradarbiavimu grįstą ryšį su šeimos nariais, padėti šeimai išsiaiškinti bei surasti krizę sukėlusias problemas ir motyvuoti tėvus keisti elgesį taip, kad vaikui būtų užtikrintos saugios sąlygos augti kartu su tėvais, atsisakyti priklausomybių, išspręsti vidinius konfliktus“, – teigia J. Bučiūtė – Barysienė.

Lietuvoje mažėja įvaikinimo laukiančių mažamečių vaikų

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2019 metais buvo įvaikinti 108 Lietuvoje be tėvų globos likę vaikai. Iš jų trečdalį  įvaikino užsieniečių šeimos. Šiuo metu įvaikinimo laukia 377 galimi įvaikinti vaikai. Didžioji jų dalis (68 proc.)  – vyresnio amžiaus ( nuo 10 iki 17 metų). Tarnybos specialistai pastebi, kad labai sumažėjo mažo amžiaus (iki 3 metų) galimų įvaikinti vaikų.

„Intensyvesnis darbas su į krizę patekusiomis šeimomis duoda apčiuopiamų rezultatų. Dedamos visos pastangos, kad vaikas galėtų augti biologinėje šeimoje: taikoma atvejo vadyba, vaiką laikinai prižiūri budintys globotojai, jei reikia, ieškoma globėjų (rūpintojų)  ir intensyviai dirbama su biologiniais tėvais, plėtojamas  paslaugų ratas šeimai. Šių pastangų rezultatas – 2019 metais beveik per pusę  sumažėjo mažamečių (iki trejų metų amžiaus ) galimų įvaikinti vaikų skaičius ( galimų įvaikinti vaikų iki 3 metų  2018 m. buvo 100 vaikų, o 2019 m. 52 vaikai)“, –  pabrėžė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė.

Tarnybos tvarkomame Norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, sąraše šiuo metu yra 165 pageidaujančios įvaikinti šeimos ar asmenys.  Šiuo metu yra siūlomi įvaikinti 377 galimi įvaikinti vaikai. Didžioji dalis šiame sąraše – 68 proc. vaikų yra vyresnio amžiaus  10-17 m. amžiaus. Galimų įvaikinti vyresnio amžiaus vaikų skaičiaus tendencija išlieka stabili, palyginti su ankstesniais metais.

A.Marčiukaitienės teigimu, būtent vyresni vaikai labai laukia įtėvių arba nuolatinei globai (rūpybai)  pasiryžusių šeimų ar asmenų.

„Priežastys kodėl  šeimos ilgiau laukia galimo įvaikinti vaiko yra susijusios ne tik su tuo, kad mažėja galimų įvaikinti vaikų iki trejų metų amžiaus skaičius, bet ir su įvaikintojų lūkesčiais vaiko atžvilgiu – jo socialinės kilmės, sveikatos ir t.t. Lietuvos šeimos ar asmenys daugiausia pageidauja vaikų iki vienerių arba iki trejų metų amžiaus, kurie turėtų tik nežymius sveikatos sutrikimus. Būsimi įtėviai taip pat  išsako lūkesčius ir vaiko biologinių  tėvų turimoms priklausomybėms, psichinei sveikatai ar protiniams gebėjimams “, – sako A. Marčiukaitienė.

Pasak jos, džiugina tai, jog yra šeimų, kurios įvaikinusios vaiką (-us)  ar turinčios savo biologinių vaikų, kreipiasi dėl įvaikinimo, norėdamos likusiems be tėvų globos vaikams suteikti šeimą ir kartu turėti gausią šeimą. Tokios šeimos yra puikus pavyzdys kaip nesibaiminti sklandančių mitų apie įvaikinimą, ilgas ir sudėtingas įvaikinimo procedūras.

A.Marčiukaitienė neigia ir sklandantį mitą, kad užsieniečiai yra visiškai nereiklūs pageidaujamiems įvaikinti vaikams.

„Jie taip pat yra reiklūs, atidžiai domisi vaiku. Tačiau skirtumas yra toks, kad, vaikui turint sveikatos ar raidos sutrikimų, ar esant brolių ir seserų grupei, užsieniečiai vertina savo pasirengimą, gebėjimus ir resursus į šeimą priimti vaiką. Be to užsienio šalyse yra geriau išvystyta sveikatos priežiūros, švietimo, socialinių paslaugų ir pagalbos šeimoms infrastruktūra ir jie tada sprendžia ar gaudami esamą pagalbą jie gali įvaikinti vaiką, turintį vienokių ar kitokių sveikatos ar raidos sutrikimų“, – sako A. Marčiukaitienė.

Specialistė taip pat pabrėžia, kad kiekvienam galimam įvaikinti vaikui šeimą parenka komisija, atsižvelgdama į tai, kuri šeima geriausiai atitinka vaiko poreikius ir interesus. Kartu yra vertinami ir šeimos lūkesčiai vaiko atžvilgiu. Dažniausiai vaikui šeima renkama ne iš vienos potencialios šeimos, bet gali būti ir iš keliolikos šeimų.

Pasak specialistės, ne visus be tėvų globos likusius vaikus galima įvaikinti. Tam, kad vaikas būtų įrašytas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą), jis turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytus kriterijus.

„Remiantis Lietuvos Civiliniu kodeksu, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir kitais tarptautiniais teisės aktais, įvaikinimas galimas tik atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, tai yra įvaikinimas visų pirma turi būti naudingas pačiam vaikui. Galimas įvaikinti vaikas yra toks vaikas, kurio situacija atitinka Civilinio kodekso nustatytus atvejus: kai vaiko biologiniams tėvams (ar turimam vieninteliam iš tėvų) yra neterminuotai apribota tėvų valdžia, tėvai (arba vienintelis iš tėvų) teisme duoda sutikimą vaiką įvaikinti, kai abu tėvai yra mirę arba nežinomi ir kitais nustatytais atvejais. Taip pat neretai būna atvejų, kai yra įvaikinamas sutuoktinio vaikas“, – sako A. Marčiukaitienė.

Pasak jos, vaiko nuomonė yra vienas iš svarbiausių  aspektų įvaikinimo procese, net jeigu ir nėra teisinių kliūčių vaiką įvaikinti, tačiau įvaikinimo procedūra nebus pradedama jeigu pats vaikas nesutinka būti įvaikintas. Aišku, tokiu atveju yra vertinamas vaiko brandumas ir gebėjimas išreikšti savo nuomonę.

„Vaiko nuomonė dėl galimo įvaikinimo išklausoma prieš pradedant ikiteismines įvaikinimo procedūras ir jau vykstant įvaikinimo procesui teismo posėdžio metu. Visais atvejais prieš pradedant įvaikinimo procesą vaiko pilnamečiams broliams ir seserims bei kitiems giminaičiams yra siūloma vaiką globoti ar įvaikinti. Tais atvejais, kai vaiko broliai ar seserys ar kiti vaiko giminaičiai pareiškia norą vaiką globoti, įvaikinimo procedūra nepradedama“, – sako A. Marčiukaitienė.

Pasak specialistės, be tėvų globos likusiam vaikui labai svarbu turėti šeimą, todėl tiek įvaikinimas, tiek globa (rūpyba) šeimoje savo esme sudaro galimybes vaikui augti šeimoje.

„Tik įvaikinimo atveju,  įvaikintam vaikui ne tik suteikiama šeimos aplinka, bet ir giminystės ryšiai su naująja šeima. Vaikas tampa pilnaverčiu šios šeimos nariu ir jo teisės prilyginamos biologinio vaiko teisėms. Tai yra, šeima įvaikintą vaiką augina kaip savo biologinį vaiką. Tuo ir skiriasi vaiko globa nuo įvaikinimo, nes globojamas vaikas neįgyja giminystės ryšių ir iš to ryšio išplaukiančių teisių bei pareigų, be to globos (rūpybos) atveju vaiko tėvams išlieka galimybė vaiką susigrąžinti“, – sako A. Marčiukaitienė.

 2019 m. 62 Lietuvos sutuoktinių poros ir 7 nesusituokę asmenys įvaikino 74 tėvų globos netekusius vaikus. Įvaikintos 39 mergaitės ir 35 berniukai. Iš visų įvaikintų vaikų 56 – iki trejų metų amžiaus, 16 vaikų – nuo ketverių iki šešerių metų amžiaus 2 vaikai – nuo septynerių  iki devynerių metų amžiaus. Penkios šeimos (ar asmenys) įvaikino po du vienos šeimos vaikus, kitos visos – po vieną vaiką. 21- ą vaiką įvaikino tėvo ar mamos sutuoktinis (20 sutuoktinių įvaikino 21-ą vaiką).

2019 metais 26-ios užsienio valstybių piliečių šeimos įvaikino 34 be tėvų globos likusius Lietuvos vaikus (17 mergaičių ir 17 berniukų). Daugiausia vaikų įvaikino italų šeimos (22), antroje vietoje – kanadiečių (7). Lietuvos vaikus taip pat įvaikino šeimos iš Jungtinių Valstijų, Švedijos, Naujosios Zelandijos.

A.Marčiukaitienė pabrėžia, kad užsienio piliečiams įvaikinus vaiką  iš Lietuvos, Tarnyba periodiškai  pirmus ketverius metus nuo įvaikinimo gauna ataskaitas kaip vaikui sekasi. Esant poreikiui, Tarnyba  gali prašyti ataskaitas apie įvaikintą vaiką teikti ir ilgesnį laiką.

„Tarptautinis įvaikinimas vyksta  per  aštuonias Lietuvoje akredituotas užsienio valstybių įvaikinimo agentūras ir užsienio valstybių centrines institucijas, kurios yra prisijungusios prie Hagos konvencijos dėl vaiko teisių apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Taip pat įvaikinimo procesas gali vykti per užsienio valstybių centrines institucijas, į kurias gali kreiptis tik nuolat užsienyje gyvenančios Lietuvos Respublikos piliečių sutuoktinių poros arba sutuoktiniai, kurių vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis“, – aiškino A. Marčiukaitienė.

X