Naujienos

Alytaus apskrityje 74 vaikai laukia jūsų globos

Augti mylinčioje, rūpestingoje šeimoje turi teisę kiekvienas vaikas. Šią teisę įtvirtinti valstybės siekiamybė. Prieš šešerius metus Lietuvoje pradėta įgyvendinti institucinės globos pertvarka pasiekė galutinį etapą – nuo 2021-ųjų valstybėje neliks vaikų socialinės globos įstaigų.

Vaiko teisių gynėjų prioritetas yra stengtis, kad vaikas grįžtų į savo biologinę šeimą. Tačiau, jei tai nepavyksta – surasti jam kitą artimą aplinką. Nuo 2001-ųjų metų, jei nebus galimybės vaiką globoti šeimoje ar šeimynoje, ar laikinai pas budinčius globotojus, tuomet vaikas galės būti apgyvendinamas tik bendruomeniniuose vaikų globos namuose.

Vaiko teisių gynėjų teigimu, didžiausia atrama, siekiant institucinės globos pertvarkos, yra žmonės, apsisprendę tapti vaikų globėjais. Tokių žmonių kasmet vis daugėja, tačiau deja, dar nepakanka.

„Kiekvienas vaikas turėtų augti šeimoje, jausti rūpestį ir meilę. Sunkaus likimo vaikai, netekę tėvų globos, neretai praranda pasitikėjimą suaugusiaisiais. Padėkime jiems užaugti, sustiprėti, įrodykime, kad esame verti jų pasitikėjimo ir meilės. Atverkime jiems savo širdis ir namų duris“, – kalbėjo Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) vedėja.

Alytaus apskrityje šiuo metu yra 192 globėjai ir 294 globojami vaikai, tačiau socialinėje globoje dar yra likę 74 vaikai (diagrama Nr. 1), kuriems taip pat reikia jaukių namų ir mylinčios šeimos.

Vaiko teisių gynėjų akys krypsta į naujus globėjus, kurių šiemet per 8 mėnesius paruošta 14 (diagrama Nr. 1), dešimčia mažiau negu pernai per tą patį laikotarpį.

„Mažėjantis skaičius žmonių, nusprendusių ruoštis tapti globėjais, mums kelia nerimą, nes tai reiškia, kad mažėja galimybė suteikti namus likimo nuskriaustiems vaikams. Pasiruošimas tapti globėjais nėra ilgas, tačiau labai koncentruotas, suteikiantis reikalingų žinių ir vienijantis bendraminčius. Raginu tuos, kas jaučia pašaukimą globoti vaikus, tačiau dar nesiryžta, paklausyti savo širdies, žengti žingsnį ir imtis šios taip reikalingos veiklos“, – sakė Žaneta Abromaitienė.

Daugiausiai globėjų Alytaus apskrityje turinčios savivaldybės yra Alytaus miesto (67), Alytaus rajono (61) ir Varėnos rajono (40) (diagrama Nr. 2). Žinoma, skaičiai priklauso ne vien nuo geranoriškai nusiteikusiųjų, norinčiųjų padėti likusiems be tėvų globos vaikams, bet ir nuo savivaldybės teritorijos dydžio ar gyventojų tankumo bei kitų veiksnių.

Pasak Ž. Abromaitienės, nemažai klausimų kelia tai, kodėl kai kurie globėjai, tinkamai pasiruošę imtis globos, vis dar delsia tai daryti. Pernai iš 24 parengtų globėjų vaikus globoja 15 (diagrama Nr. 3). Tik Lazdijų rajono ir Druskininkų savivaldybėse, visi 2019-aisiais paruošti globėjai ėmėsi realiai globoti vaikus, likusiose Alytaus apskrities savivaldybėse šie skaičiai skiriasi ko ne perpus (diagrama Nr. 3).

„Priežastys gali būti įvairios, tačiau pripažinkime, jog šiai veiklai būtinas pasiryžimas, nepaliekantis vietos abejonei. Jeigu neabejojate, tačiau dėl kitų priežasčių nesiryžtate tapti globėju, tiesiog pasikalbėkime. Susisiekite su mumis – vaiko teisių gynėjais, mes džiaugsimės galėdami jums padėti“, – sakė Ž. Abromaitienė.

„Augindami vaikus, mes auginame ateitį, todėl pasistenkime, kad ateitis būtų laiminga. Žmones, šeimas, kurios  nori imtis globos kviečiame nelikti nuošalyje, o atsakingai pasvėrus visus taip ir ne kreiptis į savo gyvenamos teritorijos savivaldybės Globos centrą, kuris suteiks reikalingą informaciją apie globėjų ruošimą. Artimiausi globėjų mokymai Alytaus apskrityje  vyks rugsėjo – spalio mėnesiais.  Kviečiu ryžtis, mokytis ir suteikite vaikams galimybę augti šeimoje“, – kalbėjo Renata Kruk, Alytaus apskrities VTAS vyresnioji patarėja.

Lietuvoje veikiantys 66 globos centrai pagal specialią Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) nuolat rengia mokymus būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), globėjams giminaičiams ir įtėviams.

 

Psichologė Asta Blandė: „Santykiuose su vaiku atsakomybė tenka suaugusiajam“

Praėjusią savaitę Palangoje vyko konferencija, skirta vaiko emocinės gerovės metams paminėti. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai teigia, kad vaiko emocinė gerovė – prioritetinė sritis šalyje šiais metais. Emocijos yra kiekvieno atsakas į jį supantį pasaulį, kuris labai priklauso ne tik nuo mūsų patirties, bet ir nuo aplinkybių, kurių negalime pasirinkti. Emocijų atpažinimą, supratimą ir kontroliavimą būtina analizuoti ir kaupti jau vaikystėje, nes tai leis vaikui lanksčiau prisitaikyti ir palengvins keblių situacijų įveikimą ateityje.

„Džiaugiamės, kad atkreiptas dėmesys į tokį svarbų reiškinį visuomenėje – vaiko emocinę gerovę. Tai labai svarbu ugdant sveiką ir įvairiapusę asmenybę, vertinančią save, tobulėjančią, gebančią kurti darnius santykius su kitais. Svarbiausia perduoti vaikui žinutę, kad turėti ir išreikšti įvairias emocijas yra normalu, o padėti vaikui jas atpažinti, suprasti ir įvardinti yra suaugusiųjų uždavinys“, – sakė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Palangoje Ilona Lingytė.

Socializuojantis vaikui svarbus tėvų palaikymas

Konferencijos metu vaikų ir paauglių psichologė, edukologė, lektorė Asta Blandė didelį dėmesį skyrė reikšmingų detalių, kuriančių atvirus, pagarbius, pasitikėjimu grįstus santykius tarp vaiko ir suaugusiojo, aptarimui. A. Blandė pabrėžė, kad vaiko asmenybės formavime pagrindinis vaidmuo tenka šeimai;  ji, o ne ugdymo įstaiga yra pagrindinė atrama, parama ir erdvė pozityviems asmeniniams pokyčiams.

Anot psichologės, vaikas į mokyklą ateina kurti santykio: su bendraamžiais, mokytojais, tėvais, bendraklasių tėvais, tuo pačiu metu pažindamas save ir kurdamas savo kaip asmenybės vaizdą. Bet kokioje santykių kūryboje, o ypatingai su bendraamžiais, būtina tėvų parama, išmintingas palaikymas, pasidalinimas savo patirtimi, nes dar tik bręstančių žmonių aplinkoje nelengva atrasti savo vietą grupėje. Būti pastebėtu, žinoti, kad tave tam tikra aplinka priima – vienas svarbiausių žmogaus poreikių. Jei šis poreikis nepatenkintas, vaikas pradeda netinkamu būdu siekti dėmesio, kerštauti, demonstruoti jėgą, bejėgiškumą.

A. Blandė pabrėžė, jog santykiuose su vaiku atsakomybė tenka suaugusiajam.

„Suaugusiam žmogui, kuris yra jau emociškai brandi asmenybė, turėtų būti lengviau prisiimti atsakomybę už santykio palaikymą, atstatymą ar koregavimą. Žinoma, kartais suaugusiojo žmogaus fizinė ir emocinė branda yra labai toli viena nuo kitos. Tad norisi vaikui ar paaugliui parodyti savo principus, laukti atsiprašymo ar subtiliai kerštauti už jo parodytą aštrumą“, – dėstė A. Blandė.

Vaikas augdamas ieško savęs

Pasak psichologės, vaikas nuo pat mažens ieško suaugusiojo modelio, į kurį nori lygiuotis, kurio labiau klauso ir kurį ryškiau pastebi. Suaugusysis vaikui savo pavyzdžiu parodo, kokiu jis gali tapti.

„Vaikui svarbu pajusti, kad santykyje su suaugusiuoju jis yra priimamas toks, koks jis tuo metu yra: savo prigimtimi, savo nuostatomis apie aplinką, tam tikra elgsena, atrastomis ir dar neatrastomis galimybėmis, savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Tačiau tai, kad vaikas ar paauglys yra priimamas nėra žinia apie tai, kad jis tokiu privalo išlikti visą laiką“, – kalbėjo A. Blandė ir pridūrė, jog pastebėtas pažeidžiamas sritis galima užpildyti pozityviomis detalėmis, naujais elgesio eksperimentais ar iššūkiais, kuriuos įveikus augantis žmogus įgauna drąsos ir sustiprėja.

Kaip teigė psichologė, mokantis ir bendraujant tiek vaikas, tiek suaugęs turi teisę klysti, nežinoti ir keistis – žmogus nėra ir neprivalo būti tobulas. Šalia galingo ir beveik tobulo žmogaus vaikui nesaugu, nedrąsu ir baisu. Tad tėvams ir mokytojams svarbu kalbėti apie klaidas, išryškinti gautas pamokas ir norą eiti pirmyn. Tokiu būdu vaikui sudaroma galimybė patirti sėkmę ne nuolaidžiaujant, o išmintingai kuriant tam palankias galimybes.

Sąmoninga tėvystė

Paskaitos pabaigoje A. Blandė kalbėdama apie sunkius vaiko emocinius išgyvenimus, teigė, kad, kai vaikui akivaizdžiai yra negerai, jis blogai nusiteikęs, nelaimingas, suaugusiojo užduotis – kartu būti ir abiem kalbantis, veikiant ar tiesiog tylint palengvinti tą situaciją. Pokalbiui padėtų tokios užvedančios frazės, kaip: „aš galiu pabūti šalia“, „papasakok apie tai, kas įvyko“, „ką pats apie tai manai“. Tokiais būdais vaikas neretai atsiveria ir jaučiasi pats suradęs sprendimą sudėtingoje situacijoje.

Vaiko teisių apsaugos specialistai dažnai susiduria su tėvais, kurie skuba duoti neveikiančių patarimų vien dėl to, nes jiems patiems trūksta žinių ir įgūdžių apie tai, kaip padėti vaikui susiduriant su emociniais sunkumais.  Dėl šios priežasties tėvams neretai yra siūloma pasirinkti sąmoningos tėvystės kursus, kurie padėtų pagilinti žinias auginant atžalas ir atpažįstant tiek savo, tiek vaiko emocinius poreikius.

 

Vaiko teisių specialistai švietimo bendruomenę pakvietė susitelkti bendram darbui

Prasidedant naujiems mokslo metams, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) Panevėžio apskrities skyrių specialistai susitiko su švietimo įstaigų vadovais, savivaldybių švietimo skyrių vedėjais ir pakvietė švietimo bendruomenę toliau bendradarbiauti užtikrinant saugią aplinką vaikui.

Šie mokslo metai atneša tam tikrų pasikeitimų, o kartu ir papildomų rūpesčių švietimo įstaigoms, ypač mokykloms: būtinos apsauginės veido kaukės, atskirti vaikų srautai, turi būti įgyvendinti kiti saugumo reikalavimai. Tai rimtas iššūkis, bet įsitikinome, kad noras vaikams užtikrinti tinkamą ugdymo procesą ir sudaryti geriausias sąlygas mokytis, leisti laiką mokykloje, bendrauti su draugais – padeda surasti geriausius sprendimus. Apie juos kalbėjomės su švietimo darbuotojais“, – sakė Panevėžio apskrities VTAS vedėja Žaneta Ginaitė, pakvietusi švietimo bendruomenę bendrauti ir bendradarbiauti tam, kad vaikai augtų saugūs, apsupti rūpesčiu, o prireikus sulauktų visokeriopos pagalbos.

Vaiko teisių specialistai domėjosi, kaip įstaigos pasiruošusios užtikrinti ugdymo bei mokymo procesus, jeigu vėl tektų grįžti prie nuotolinio mokymo, kaip vaikams bus užtikrinta teisė į mokslą, kokios popamokinės veiklos galimybės atskirose vietovėse.

Susitikimuose taip pat priminta, kad mokyklose, darželiuose ir kitose švietimo bei ugdymo įstaigose dirbantys žmonės turi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme apibrėžtą pareigą pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą.

„Pastebėkime net menkiausią ženklą išduodantį vaiko nerimą. Bet koks pakitęs vaiko elgesys gali signalizuoti apie jam kylančią grėsmę, smurtą ar patyčias jo atžvilgiu, netoleruokime jokios smurto formos prieš vaiką. Tik kartu dirbdami galime užbėgti už akių negandoms ir nelaimėms“, – kviesdama švietimo bendruomenę būti pilietiška ir nepakančia matomoms negerovėms, kalbėjo Ž. Ginaitė.

Ji taip pat pabrėžė, kad Tarnyba yra atvira ir pasiruošusi bendradarbiauti, pagelbėti bei atsakyti į kylančius klausimus pedagogams, vaikams ir jų tėvams.

Globos centrai: Lietuvoje sunku rasti globėjų vyresnio amžiaus vaikams

Lietuvoje vaikų globos namuose šiuo metu gyvena 1731 vaikas. Didžioji jų dalis (1621) yra vyresnio amžiaus, nuo septynerių metų. Šie metai mūsų šalyje yra paskutiniai, kai vaiko globėju gali tapti institucijos. Likusiems be tėvų globos vaikams būtina rasti globėjų, įtėvių šeimas ar šeimynas.

Lietuvoje veikiantys 66 globos centrai pagal specialią Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) nuolat rengia mokymus būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), globėjams giminaičiams ir įtėviams.

Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Apie globėjų paiešką, žmonių lūkesčius ir baimes kalbamės su dviejų globos centrų atstovėmis – Kaune veikiančio Vaikų gerovės centro ,,Pastogė“ Globos ir įvaikinimo tarnybos vedėja Jolanta Žuveliene ir Gargždų socialinių paslaugų centro direktore Viktorija Lygnugariene.

 

Jūsų vadovaujamos įstaigos rūpinasi, kad kiekvienam vaikui, kuriam reikalinga laikinoji ar nuolatinė globa, būtų surasti geriausiai jo interesus ir poreikius atitinkantys globėjai (rūpintojai). Ar lengva vaikams rasti globėjus, įtėvius?

 

Jolanta Žuvelienė – Vaikų gerovės centras „Pastogė“ bendradarbiauja su dvidešimt šeimų, kurios yra pasiruošusios laikinai į savo šeimą priimti tėvų globos netekusius vaikus. Laikinieji globėjai globoja vaiką tol, kol teikiamos paslaugos (pagalba keičiant gyvenimo būdą) jo tėvams. Po socialinio darbo su biologine šeima vaikas grįžta į šeimą arba, jei darbas buvo neefektyvus, tėvams ribojama valdžia į vaiką ir ieškoma nuolatinių globėjų šeima. Būna, kad tokioje situacijoje laikinieji globėjai apsisprendžia globojamą vaiką užauginti iki pilnametystės ir tampa jo nuolatiniais globėjais, tačiau ne visada. Tuomet, bendradarbiaudami su visos Lietuvos globos centrais, šiems vaikams ieškome nuolatinių globėjų šeimos. Šeimų ar asmenų, pasiruošusių užauginti vaiką nuolatinėje globoje, labai trūksta, jų rasti sunku.

Vaikams įtėvių šeimų ieško Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kurioje yra registruojami ir sudaromi norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių sąrašas bei galimų įvaikinti vaikų sąrašas.

Viktorija Lygnugarienė – Mes labai stengiamės, kad kiekvienam vaikui būtų surasta šeima, geriausiai atitinkanti jo interesus ir poreikius. Kadangi šioje srityje dirbu nuo 2008 metų, galiu drąsiai teigti, kad dabar situacija dėl paieškos yra labai pasikeitusi į gerą. Šalyje veikia globos centrai ir galime bendradarbiauti, taip pat yra prieinama informacija Socialinės paramos informacinėje sistemoje (SPIS). Mes gauname kolegų užklausų dėl globėjų konkretiems vaikams ir, jei turime savo paruoštų, informuojame, tarpininkaujame. Kol kas mes, kaip globos centras, pagalbos į kolegas dėl globėjų paieškos nesikreipėme, rėmėmės savo jėgomis ir galimybėmis.

 

–Kokie motyvai žmones skatina tapti globėjais?

 

Jolanta Žuvelienė – Pagrindiniai motyvai, kodėl žmonės kreipiasi dėl vaiko globos yra šie: noras padėti likimo nuskriaustiems vaikams, įprasminti save, atlikti gerą darbą, turėti gausesnę šeimą. Besikreipiantys asmenys turi gerosios  vaiko auginimo patirties, būna užauginę ar sėkmingai tebeaugina savo vaikus. Žmonės nori save realizuoti toje srityje, kur jiems sekasi, kur jaučiasi stiprūs, kompetentingi. Dalis asmenų susidomi globa, kai užaugina savo vaikus („lizdo tuštėjimo“ metas), nori realizuoti save. Daugeliui žmonių yra priimtina idėja, jog vaikai turi augti šeimose, o ne institucijose.

 

–Kokio amžiaus vaikams sunkiausia rasti globėjus, įtėvius?

 

Jolanta Žuvelienė – Sunkiau rasti globėjus vyresniems kaip penkerių metų vaikams, taip pat keliems vaikams, jei globos reikia broliams ir seserims. Išimtinais atvejais, siekiant užtikrinti vaiko poreikį augti šeimoje, tenka jaunesnio amžiaus brolius ir seseris išskirti į skirtingas globėjų šeimas, tačiau ir tokiu atveju privaloma palaikyti brolių ir seserų ryšius, nepaisant gyvenamosios vietos.

 

–Kodėl vyresniems vaikams yra sunku rasti globėjus, įtėvius?

 

Viktorija Lygnugarienė – Yra kelios priežastys. Mano atrodo, kad viena iš priežasčių  – vyraujanti nuomonė, jog  neva jaunesnio amžiaus vaiką gali "išsiauklėti" pagal save, o vyresni vaikai - didesnės problemos dėl jų elgesio ir panašiai. Taip pat reikšmės turi globos motyvacija, pavyzdžiui vaikų neturinčios šeimos nori pereiti visus vaiko auginimo etapus, taip pat galvoja, kad vaiko adaptacija bus lengvesnė, jei į šeimą ateis jaunesnio amžiaus vaikas. Reikšmės turi ir būsimo globėjo asmeninė gyvenimiška patirtis, pvz. žinių apie paauglystės iššūkius stoka.

Jolanta Žuvelienė – Vyresniems vaikams sunku surasti globėjus/įtėvius, nes kuo didesnis vaikas, tikėtina, kad  jis gyvenime  yra daugiau patyręs neigiamų dalykų, traumų. Šie vaikai yra daugiau pažeisti, neigiama patirtis neretai įtakoja jų elgesį, tad būsimi globėjai/įtėviai turi baimių, nerimo ar sugebės auginti tokį vaiką. Taip pat šeimos abejoja, ar su vyresnio amžiaus vaiku gebės užmegzti prieraišų santykį. Be to, įtėviai, neturintys savo biologinių vaikų, siekia priimti į šeimą kuo mažesnį vaiką, dažniausiai kūdikį, kad galėtų pilnai išgyventi tėvystės jausmus. 

 

– Jūs ruošiate būsimus globėjus ir, žinoma, girdite jų lūkesčius bei baimes. Kokias tendencijas pastebite? Ko konkrečiai bijo žmonės? Ar pagrįstai?

 

Jolanta Žuvelienė – Žmonės dažniausiai bijo, kad vaiko atsinešti genai, neigiama biologinės šeimos įtaka nulems jo elgesį ir gyvenimo būdą ir globėjai auklėjimu, savo elgesio pavyzdžiu to negalės pakeisti.  Kai kurie dalykai vaiko charakteryje, elgesyje yra prigimtiniai, ar sąlygoti patirtų traumų, ir gali turėti didelės įtakos vaiko savivertei, požiūriui į supančią aplinką ir juo besirūpinančius žmones. Tačiau jeigu, auginant pažeistą vaiką, sukuriamas saugus ryšys, vaikas besąlygiškai priimamas, taikomas pozityvus auklėjimas, reikalui esant pasitelkiama specialistų (psichologų, psichiatrų) pagalba, globa ar įvaikinimas būna sėkmingi.

Viktorija Lygnugarienė – Dažniausiai bijoma genų, sveikatos ir elgesio problemų. Taip pat daug klausimų kylą dėl tiesos sakymo ir kalbėjimo apie vaiko istoriją, dėl ryšio su vaiko artimaisiais palaikymo. Mokymų metu kalbame apie būsimų globėjų baimes, per pavyzdžius bandome atskleisti genų "įtaką", parodyti, kaip sprendžiamos vaikų raidos, sveikatos ir elgesio problemos, aptariame įvairius kalbėjimo apie vaiko istoriją pavyzdžius ir kokie būna ryšio su vaiko artimaisiais palaikymo galimi variantai, pasekmės ir panašiai.

Jolanta Žuvelienė – Globos centrų rengiami mokymai pagal Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą GIMK akcentuoja atvirumo principą, kad vaikas, augdamas globėjų ar įtėvių šeimoje, turėtų žinoti savo kilmės istoriją, tad būsimi globėjai/įtėviai nerimauja, kad vaikas gali nelaikyti jų autoritetais, nes jie nėra biologiniai tėvai.  Išsklaidant šią baimę pasakojame kaip svarbu kurti pasitikėjimu grįstą tarpusavio ryšį, sudaryti vaikui galimybę augant kaskart sugrįžti prie biologinių šaknų temos, pagal galimybes atsakyti į jam kylančius klausimus, nuraminti ir svarbiausia patiems būti pozityviai nusiteikus biologinių tėvų atžvilgiu, kad ir kokia sudėtinga buvo vaiko praeitis.

 

 

–Kokius paprastai lūkesčius vaiko atžvilgiu turi būsimi globėjai? Ar jie pagrįsti? Ar įmanoma, kad jie taptų realybe?

 

Jolanta Žuvelienė Būsimi globėjai dažnai tikisi, kad globojamam vaikui užteks tik meilės, kad jis džiaugsis galimybe gyventi jų namuose, tam tikra prasme bus dėkingas. Taip pat būsimi globėjai išsako lūkestį, kad globojamas vaikas taps jų biologinio vaiko draugu. Turint tokius lūkesčius, dažniausiai tenka patirti nusivylimą, nes globojamam vaikui reikia ne tik meilės (tai yra būtina), bet ir daug kantrybės, atlaidumo, supratimo ir vaiko priėmimo tokio, koks jis yra.

Dažnai globojamas vaikas turi daug vidinių išgyvenimų, netekčių, kurios daro įtaką jo būsenai, elgesiui, kelia sunkumų užmezgant ryšį, formuojant prieraišumą prie globėjo ir jo šeimos narių. Vaikas gali net pykti ant globėjų, nes  negali augti savo biologinėje šeimoje. Globojamas ir globėjo šeimos biologinis vaikas gali iš tikrųjų užmegzti artimą tarpusavio santykį ir tapti kaip broliai ir seserys.  Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad tarp globotinio ir biologinių vaikų neretai kyla įtampa, konkurencija, kuriamos intrigos. Globėjui reikia ypatingo atidumo, gebėjimo paskirstyti dėmesį ir meilę globotiniui ir savo biologiniams vaikams, kad jų santykiai būtų draugiški ir nei vienas vaikas nebūtų nuskriaustas.

 

–Visuomenėje kartais yra manoma, kad vaikus globoti žmonės paima dėl pinigų. Ką apie tai manote?

 

Jolanta Žuvelienė – Vaiko globa trunka 24 val. per parą, tai iššūkis ne tik globėjams, bet ir visai jų šeimai, reikalaujantis atsidavimo, pasiaukojimo, žinių, specialių gebėjimų. Laikiniesiems vaikų globėjams mokamas atlygis, tačiau tai valstybei kainuoja keletą kartų pigiau, nei vaiko išlaikymas globos institucijoje.  Skiriamas atlygis globėjams – tai jų labai reikalingos, atsakingos veiklos įvertinimas.

                      Visoje Lietuvoje globėjams mokama globos išmoka 156 eurai per mėnesį, tikslinis priedas 156 eurai per mėnesį už kiekvieną vaiką. Iš savivaldybių jie gauna pagalbos pinigus, skirtus vaiko poreikiams. Atsižvelgiant į vaiko amžių, sveikatos būklę, pavyzdžiui Kauno savivaldybė skiria trijų arba keturių bazinių socialinių išmokų dydžio išmoką.

Viktorija Lygnugarienė – Tie visuomenės nariai, kurie mano, kad vaikus globoti imamasi dėl pinigų,  tikriausiai sunkiai suvokia kiek kainuoja vaiko išlaikymas ir jam reikalingos pagalbos paslaugos (medicininės, psichoterapinės, ugdymo, laisvalaikio organizavimo ir panašiai).  Kažkada mūsų visuomenėje 500 litų už globą buvo ne tokie jau maži pinigai, bet dabartiniu metu globos išmoka ir tikslinis priedas tikrai nėra ta suma, iš kurios galima pralobti. 

 

–Kaip tapti globėju?

 

Viktorija Lygnugarienė – Tai tikrai nėra sudėtinga, kaip kartais manoma. Gyvenamosios vietos savivaldybei reikia pateikti rašytinį prašymą dėl tapimo globėju, medicininį pažymėjimą (forma Nr. 046/a ), kuris  patvirtintų, kad fizinis asmuo neserga ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Taip pat reikia pateikti kartu gyvenančių vyresnių kaip 16 metų asmenų rašytinius sutikimus dėl to, kad fizinis asmuo taptų globėju.

Gavęs teigiamą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinio skyriaus pirminį įvertinimą, norintis tapti globėju asmuo yra kviečiamas dalyvauti GIMK mokymuose, kuriuose galima „pasimatuoti“ globėjo drabužį  ir priimti atsakingą sprendimą. 

Jolanta Žuvelienė – Jei pradinis vertinimas teigiamas, asmenims organizuojame mokymus pagal Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą GIMK, organizuojami vizitai pareiškėjų šeimose, vertinami pareiškėjų gebėjimai, reikalingi globėjams. Atlikus teigiamą vertinamą, vaikui parenkama labiausiai jo poreikius atitinkanti šeima ir teikiamos socialinės paslaugos šeimai, periodiškai lankomasi globėjų šeimose, organizuojamos reikalingos šeimai ir vaikui paslaugos mieste, pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos.

 

Vaiko teisių gynėjai: dažniausiai vaikus reikia apsaugoti nuo neblaivių tėvų

Visi specialistai, kurie dirba su šeimomis, vienija jėgas, kad tiek vaikai, tiek visi šeimos nariai nekentėtų nuo žmogaus, kuris serga priklausomybe. Tai dažniausiai būna girtavimas. Klausiama ir vietos bendruomenių nuomonės, nes jos gali duoti naudingų patarimų, pastebėti, kokie metodai neveikia, o kokie veiksmingesni, taip kartu geriau galima padėti šeimoms.

Statistika atskleidžia tikrąją padėti, nuo 2020 m. sausio iki rugpjūčio mėnesio Akmenės rajone gauti 353 pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus; 47  vaikai paimti iš nesaugios aplinkos ir laikinai apgyvendinti saugioje aplinkoje; 39  vaikai perduoti įstatyminiams atstovams; 8  kartus vaikams nustatyta laikinoji globa (rūpyba). Palyginus su praėjusių metų panašiu laikotarpiu, matyti, kad skaičiai auga.  Pernai per pirmus aštuonis mėnesius gauti 305 pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus; 33  vaikai paimti iš nesaugios aplinkos ir laikinai apgyvendinti saugioje aplinkoje;  31 vaikas perduotas įstatyminiams atstovams;  2  vaikams nustatyta laikinųjų globų (rūpybų).

Vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos Akmenės rajone priežastys:

  • Neblaivūs, apsvaigę nuo narkotinių medžiagų – 70%
  • Smurtas artimoje aplinkoje – 20%
  • Vaikai likę be įstatyminių atstovų ar su kitais asmenimis, kurie neužtikrina vaikams saugios aplinkos – 5%
  • Netinkamas vaiko elgesys (neblaivumas; apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų) – 5%
  • Kitos priežastys.

Policijos pareigūnai pabrėžia, kad smurto protrūkių beveik negalima atsieti nuo girtavimo – galima teigti, kad apie 90% vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos atvejų yra susiję su įstatyminių atstovų girtavimu.

Panaši statistika dėl vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos dominuoja ir kituose apskrities rajonuose – 70-80% visų atvejų, kada vaikui prireikia pagalbos, yra tie, kuomet už jį atsakingi asmenys šeimoje girtauja.

Akmenės rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) patarėja Rūta Amražūnė sako, kad priklausomybių tema yra opi, skaudi ir specialistams žinoma ne pirmą dešimtmetį.  „Būtina parodyti, kokie tai mastai ir kokios pasekmės, o taip pat priminti, kad tiek VTAS, tiek socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai tarpininkauja ieškant pagalbos priklausomiems asmenims, tai gali būti psichologo, psichiatro konsultacija, pagaliau reabilitacijos programos“, – sako R. Amražūnė.

Būtent mobiliosios komandos (MK) specialistai yra tie vaiko teisių gynėjai, kurie skuba į pagalbą, kai šeima patenka į gilią krizę  kai tenka priimti sprendimą, bent laikinai perkelti vaikus į saugią aplinką.Mobiliojoje komandoje dirba ir psichologas, ir priklausomybių specialistas, kurie ne tik konsultuoja, bet ir suteikia platesnę informaciją dėl kitų pagalbos būdų.

,,Kai į šeimą ateina tokia nelaimė, kaip priklausomybė, visų pirma reikia ne bijoti, o kreiptis pagalbos. Mūsų tikslas ne atriboti vaikus nuo šeimos, o šeimai rasti geriausią pagalbos pasiūlymą“, – sako VTAS vyr. specialistė Ingrida Mockutė. Pagalba gali būti įvairi: psichologo konsultacijos, psichiatro pagalba, priklausomybių ligų specialisto vizitai. Tokioms šeimoms ranką tiesia ir labdaros ir paramos fondas ,,Prieglobstis“.

,,Didelė užduotis šeimoms, ypač stengiantis dėl vaikų ateities, išeiti iš užburto rato, kurį sukelia priklausomybė. Mes, VTAS specialistai, matome, kad užburtas ratas sukasi ne tik ,,geriu, nes neturiu darbo, neturiu darbo, nes geriu“, bet nutinka kur kas blogiau – vaikai, užaugę šeimose, kur girtaujama, smurtaujama, nesirūpinama vienas kitu, tokį pat gyvenimo modelį atsineša į savo kuriamas šeimas“, – tokie pastebėjimai skambėjo Akmenės rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro, policijos pareigūnų, bendruomenės ir VTAS susitikime.

Maištaujančio paauglio globa – nuostabi patirtis

Norinčių globoti ar įvaikinti tėvų globos netekusius vaikus mūsų šalyje vis daugiau. Tačiau dažniausiai tokie žmonės tikisi, kad galės rūpintis mažais, vos kelerių metų vaikais. Dar vis gajus įsitikinimas, kad su vyresnio amžiaus vaikais, o ypač paaugliais kyla daug problemų, sunku su jais užmegzti ryšį. Tačiau psichologė Virginija P. pasakoja apie priešingą patirtį: savo darbo kabinete pamačiusi 13-metį Saulių, iš karto pajuto iki tol nepatirtą norą ginti ir saugoti šį vaiką. „Dažnai pagaunu save stebint Saulių ir mintyse pasitvirtinant: taip, tai mano vaikas. Ši tiesa mane džiugina“, – atvirauja profesionali psichologė.

Psichologės pacientas siuto ant viso pasaulio

Keturiasdešimtmetė Virginija dirba vieno Kauno regiono miestelio psichikos sveikatos centre, teikia psichologės paslaugas. Daugiausia jai tenka bendrauti su paaugliais. Ankstesnis penkiolikos metų darbas taip pat buvo susijęs su vaikais dirbo psichologe vienoje Kauno gimnazijoje.

Virginijai tenka susidurti su daugybe skirtingų vaikų. Saulius – ne išmintis, apie jį kaip būsimą pacientą sužinojo dar iki susitikimo. Kartu globos namuose gyvenantys vaikai jį apibūdino kaip nevaldomą. „Šitas tai pasiutęs, pamatysite, kas bus“, – perspėjo tuomet jie.

Moteris kaip šiandien pamena jo pirmąjį vizitą. „Į kabinetą įėjo smulkutis berniukas, nunarinęs galvą prisėdo, bendrauti noro nerodė. Paklausiau, kokių rūpesčių turi, o jis tuomet visai nevaikiškai atsakė – siuntu ant viso pasaulio,  –  pasakoja Virginija. Ji iš karto pajuto norą padėti šiam vaikui, juo pasirūpinti. Juodu bendravo ir pamažu atsirado pasitikėjimas, užsimezgė ryšys.

Rūpintis paaugliu daugiau įdomu nei sudėtinga

Pašnekovė juokauja, kad mintis apie globą brendo lygiai devynis mėnesius, tarsi išnešiojo ir pagimdė sprendimą. Po devynių mėnesių Saulius pradėjo svečiuotis, o netrukus į jos namus ir persikėlė.

„Savo vaikų neturiu, mažiuko auginti neteko, tai negaliu palyginti. Bet man atrodo, kad su vyresniu netgi įdomiau. Mes kalbamės, tariamės, labai daug išsiaiškiname tiesiog kalbėdamiesi“, – pasakoja moteris, pasidžiaugdama ir geru vaiko humoro jausmu.

Šimtus vaikų ir tėvų konsultavusi, sudėtingiausias situacijas sprendusi specialistė, augindama Saulių vėl nuolatinių atradimų kelyje. „Nesakau, kad mes visų rūpesčių išvengiame, berniukas niekada specialiai nesistengia įžeisti žodžiu ar veiksmu, tačiau neslėpsiu, kartais pataiko į skaudžią vietą. Manau, kad nesąmoningai, suprantu, kad būna skirta ne man, tai daugiau jo paties vidiniai dalykai“, – atvirauja globėja ir priduria matanti, kad Saulius brangina jųdviejų ryšį, jam svarbu, kaip Virginija jaučiasi. Kai reikia, moka ir atsiprašyti.

Pykčio priepuoliai beveik liovėsi, elgesys kinta

Dešimt metų globos namuose gyvenęs berniukas pasižymėdavo impulsyviu elgesiu, sunkiai valdomais pykčio priepuoliais. Dėl elgesio ir emocijų sutrikimo jam buvo skirtos vaikų psichiatro konsultacijos, psichologinės pagalbos kursas.

Galiausiai su Virginija bendrauti pradėjęs Saulius ėmė po truputį keistis: berniuko elgesys nebekėlė tiek rūpesčių aplinkiniams, auklėtojos vis dažniau pagirdavo. Patyrusi specialistė vertina, kad pokyčius lėmė atsiradęs saugumo jausmas, įsisąmoninimas, kad jis pats kažkam rūpi, yra svarbus. Po dvejų sudėtingesnio globos namų auklėtinio ir psichologės pažinties metų pykčio priepuoliai, agresijos proveržiai praktiškai nebepasitaiko. „Žmogaus smegenys formuojasi iki dvidešimt penkerių, dar daug ką įmanoma pakeisti“, – įsitikinusi moteris.

Jei šis vaikas tinkamai pasirengusio globėjo šeimą būtų sutikęs anksčiau, greičiausiai būtų sukaupęs mažiau pykčio. Ankstyva vaikystė berniuko širdyje paliko randus, savo motinai jis iki šiol negali atleisti, kad ši nesiliovė girtauti, nebandė jo susigrąžinti.

Neseniai Saulius Virginijai papasakojo, jog dažnai pykdavęs ir ant globos namų darbuotojų, mat tikėjo, kad jį įstaigoje laiko per prievartą ir nepalieka jokio kito pasirinkimo, kaip tik susitaikyti. Dėl to kentėjo ir maištavo.

Profesionali psichologė tvirtina, kad vaiko elgsenai didžiausią įtaką turi ne genai, o būtent vaikystės patirtys. Jas įveikti sudėtinga, bet įmanoma.

Globotoja: vaikui susirgus negalima jo palikti

Specialistų teigimu, svarbu suprasti, kad vaikui patekus į ligoninę, jam įprasta aplinka pasikeičia į nepažįstamą. Vaikas gali pasijausti nesaugiai. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau nerimo pasikeitusi aplinka jam gali kelti. Būtent dėl to jam reikia dar intensyvesnio kontakto su žmogumi, kuriuo jis pasitiki.

Patiriamas negalavimas, patekimas į ligoninę mažyliui sukelia didelę įtampą, o tai net veikia imuninę sistemą bei turi įtakos gijimo procesui.

Paguldytas į ligoninę be suaugusio žmogaus jis gali pasijusti paliktas.

„Kai susirgo mano globojama mergaitė ir pateko į ligoninę, aš net neabejodama guliausi kartu su ja į stacionarą. Ligoninėje kartu išbuvome 2 savaites. Nors ji buvo 6 metukų, tačiau man net nekilo mintis palikti ją gydytis vieną, apsuptą svetimų žmonių“, – patirtimi  dalijosi globotoja Aldona Sadauskienė.

Žmonės imdamiesi globoti vaikus pasiryžta ne tik suteikti namus sunkaus likimo mažyliams, bet ir rūpestį bei meilę, pagalbą sudėtingomis gyvenimo akimirkomis.

„Globojami vaikai ir taip prisikentėję, kai kurie praradę pasitikėjimą suaugusiais žmonėmis. Vaiko liga negali tapti pagrindu palikti jį vieną“, – teigė globotoja.

Globotojos Aldonos nuomone, vaikai šeimoje neskirstomi į biologinius ir globojamus. „Jeigu jie gyvena mūsų namuose, tai jie yra mūsų vaikai“, – sakė moteris.

Globėjams ar globotojams neturėtų kilti abejonių, būti kartu su vaiku ligoninėje ar jį palikti gydymo įstaigoje vieną. „Šiuo metu, kai tyko užsikrėtimo koronavirusu grėsmė, turime pasiruošti įvairiems sunkumams, taip pat ir vaikų susirgimams. Privalome padėti mažyliams, nepaisydami galimų rūpesčių. Dėkoju žmonėms, globojantiems vaikus, padedantiems jiems augti ir kartu raginu nesutrikti susidūrus su vaiko liga, o padėti jam, nes jis pasitiki jumis“, – teigė Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

 

Reikia pagalbos suvokti, kaip santykiai šeimoje veikia vaikus

Kai į gyvenimo akligatvį patenka šeima, Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos – psichologo, priklausomybės ligų ir socialinės srities specialisto, dažniausiai sulaukia dar tą pačią dieną. Intensyvios pagalbos priemonės pagal konkrečią situaciją siūlomos tiek tėveliams, tiek ir vaikams.

„Į šeimą žvelgiame kaip į bendrą visumą. Formuojame naują praktiką, kad šeimai patiriant sunkumus, kiekvienam jos nariui, taip pat ir mažam vaikui ar paaugliui, reikalinga tokia pati ar net didesnė pagalba nei suaugusiam“, akcentuoja Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Jūratė Marcinkevičienė.

Šeimos krizėje pažeidžiamiausias yra vaikas

Specialistai pripažįsta, kas įgyti trauminių patirčių paliesto vaiko pasitikėjimą ir paskatinti atsiverti – užduotis nepaprasta, ji reikalauja profesionalumo ir kantrybės.

„Kartais kontaktą užmegzti pavyksta greitai, vaikas neužsisklendęs, pasitiki. O štai būna, kad  net minimalų ryšį tik po keleto susitikimų pasiseka laimėti. Sėkmė priklauso nuo mažo žmogučio sukauptos patirties, ji gali būti be galo skausminga, tapti kliūtimi pasitikėti“,  – dalijasi psichologė, pabrėždama, kad tik atvirumas gali padėti judėti pirmyn.

Specialistė pasakoja, kad bendraujant su skirtingo amžiaus vaikais naudojamos ir skirtingos taktikos. Jos teigimu, mažesniems paprastai sudėtinga įvardinti patiriamus sunkumus, jie mėgsta pasakoti apie šeimoje vykstančius malonius dalykus, vaikai linkę pagražinti kasdienybę, tarsi, apsaugodami tėvus. Norėdamos suteikti kuo tinkamesnę pagalbą mažamečiams, mobiliosios komandos specialistės pasitelkia meno terapiją, tikslinius žaidimus ir pan.

Paaugliai jau sąmoningai įvardija šeimoje patiriamus rūpesčius. Bendraujant su šio amžiaus tarpsnio jaunuomene nuoširdumas ir empatija atveria visas duris – įsitikinusios komandos atstovės.

Vaikas likdavo šalia šeimos

Gitana Stasytienė, priklausomybės ligų specialistė, pasakoja, kad alkoholio ar kitų priklausomybių išsekintiems tėvams būna sudėtinga suprasti, kad jų šeimos modelis, tarpusavio santykiai, bendravimo ypatumai daro tiesioginę įtaką vaiko elgsenai. O įsisenėjusios, nesprendžiamos ar netinkamai sprendžiamos šeimos problemos turi tiesioginį poveikį vaiko raidai, palieka ilgalaikes pasekmes. Noras išsaugoti vaiką šeimoje, pastangos suprasti jam daromą žalą, yra pagrindinis stimulas keistis. „Visgi, skaudžiausia susidurti su tokiais atvejais, kai tėvų vertybių sistemoje ryšiui su vaiku tenka labai žema vieta“, – atvira G. Stasytienė.

Pasak pagalbą šeimoms teikiančių specialisčių, anksčiau darbo procese su šeimomis, kuriose vyrauja probleminis alkoholio vartojimas, įvairios smurtinio elgesio formos, socialinių, tėvystės įgūdžių stoka ir kitos bėdos, pirmiausia buvo stengiamasi padėti tėvams – padėti jiems keistis. Tokioje aplinkoje augantis vaikas tapdavo tarsi šalutiniu situacijos dalyviu.

G. Stasytienė džiaugiasi, kad plečiantis pagalbos tėvams galimybėms ir specialistų patirčiai, dabar svarbesni tapo vaikai.

Komandinio darbo privalumai – tikslesnės įžvalgos

Socialinės srities darbuotoja Dalia Dzimavičienė apibrėžia į mobiliosios komandos akiratį patenkančių šeimų rūpesčius, tai – galimos priklausomybės su jas lydinčiu smurtu; tarpasmeninių santykių krizės; menki bendravimo, streso įveikos įgūdžiai. Svarbiausias mobiliosios komandos tikslas – padėti į akligatvį patekusiai šeimai ir motyvuoti tėvus įveikti visavertiškai gyventi trukdančias negandas.

Mobilioji komanda analizuoja šeimos problemas holistiškai, per tris skirtingas disciplinas. Dirbant orientuojamasi ne į konsultacijų skaičių, bet į gylį: kuo daugiau žmogus atsiveria, kuo tikslesnė informacija pasiekiama, tuo taiklesnės rekomendacijos. Tam, kad šeima visų pirma sutiktų bendradarbiauti, sujungiamos visų specialistų patirtys.

Per 2020 metų pirmąjį pusmetį Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus viena mobilioji komanda aplankė ir pagalbą teikė 43 šeimoms, 42 vaikams. Fiksuota virš 350 konsultacijų. Jų skaičius vienos šeimos nariams svyruoja nuo 4 iki 29 per mėnesį, priklausomai nuo konkrečios situacijos.

Primename, kad siekiant operatyvumo, nuo metų pradžios visose apskrityse pradėjo dirbti po antrąją mobilią komandą. Komanda susitinka su šeima jos namuose tuomet, kai įvertinus aplinkybes, vaikui nustatytas apsaugos poreikis, t .y. jis perkeltas į saugią aplinką. O grupės profesionalų tikslas tuomet yra kuo greičiau padėti šeimai priimti konkrečius sprendimus ir keistis, kad vaikas galėtų sugrįžti.  

X