Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

Naujienos

Kaip į vaiko teisių pažeidimus gynėjai reaguoja naktį ir per šventes?

Vaiko teisių gynėjai dirba pirmosiose gretose, drauge su policija, gelbėtojais ir kitomis, kasdien žmogui į pagalbą ateinančiomis tarnybomis. Laukiant didžiųjų metų švenčių, o drauge išgyvenant sunkų laikotarpį – karantino suvaržymus bei nerimą dėl pandemijos pasekmių, vis dažniau klausiama, kaip reaguojama į pagalbos šauksmą ar jį kas nors išgirsta. Ką daryti, jeigu į bėdą pakliūtų vaikas, kas jam padės? Į šiuos klausimus atsako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai.

Karantinas keičia darbo sąlygas

Karantino metu Vaiko teisių gynėjai visoje Lietuvoje dirba komandomis, kurios atlieka savo veiklas skirtingu metu, skirtingomis dienomis, dirbama net skirtingomis savaitėmis. Tokiu būdu vengiama nereikalingų kontaktų ir stengiamasi apsaugoti vieniems kitus.

Į šeimas vaiko teisių apsaugos specialistai vyksta iš anksto susitarę bei pasitikslinę, kokia situacija namuose, ar nėra sergančių bei asmenų privalomoje saviizoliacijoje. Sužinoję, kad šeimoje yra sergančių ar besiizoliuojančiųjų, vaiko teisių gynėjai imasi ypatingų saugumo priemonių, be pirštinių ir apsauginių veido kaukių taip pat naudojami apsauginiai kombinezonai, antbačiai, veidą dengiantys skydeliai.

Pagalba užtikrinama ir per šventes

Tarnybos specialistai primena, kad geriausi vaiko interesai užtikrinami ir teisės saugomos visą parą, septynias dienas per savaitę, tad ir artėjančios Kalėdos bei Naujieji metai – ne išimtis, jie budi ir švenčių metu, kad užtikrintų mažųjų gerovę.

Darbo dienomis šventiniu laikotarpiu šeimoms į pagalbą atskubės vaiko teisių gynėjai, o vakare, savaitgalį bei per pačias šventes Vaiko teisių apsaugos skyriuose darbą pradeda budėtojai. Tai žmonės, turintys ilgametę darbo su vaikais patirtį, gerai išmanantys teisės aktus, mokantys operatyviai ir tinkamai reaguoti įvairiose situacijose. Tada, kai kiti ilsisi arba švenčia didžiąsias metų šventes, jie dirba, tačiau ne daug kas žino, koks iš tikrųjų yra budėtojo darbas.

Naktinis skambutis vaiko teisių gynėjams

Įsivaizduokite situaciją: vėlyvą Kalėdų ar Naujųjų metų vakarą arba naktį įvyko vaiko teisių pažeidimas. Galbūt, šventės pasiglemžė visą tėvų dėmesį, vaikas patyrė fizinį ar psichologinį smurtą, gal kenčia nuo nepriežiūros, stebi, kaip apsvaigę tėvai agresyviai aiškinasi santykius, o gal jūs išgirdote vaiko pagalbos šauksmą. Ką daryti tokiais atvejais? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai ragina naktį nedelsiant skambinti į Bendrąjį pagalbos centrą telefonu 112 ir pranešti, kas įvyko. Tiksliai suformuluokite informaciją ir aiškiai išdėstykite mintis, nepamiršdami paminėti, jog į nemalonią ar net grėsmingą situaciją pakliuvo nepilnametis.

Bendrasis pagalbos centras gautą informaciją visuomet perduoda artimiausiam policijos komisariatui, policijos pareigūnai nedelsdami reaguoja ir žinią apie į bėdą pakliuvusį vaiką perduoda Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos koordinatoriams, kurie taip pat dirba visą parą.

Koordinatoriai, mobiliojo ryšio priemonėmis, suformuoja užduotį budėtojams iš to Vaiko teisių apsaugos skyriaus, kurio teritorijoje įvyko galimas vaiko teisių pažeidimas. Koordinatoriai nurodo vietą, kur reikia vykti, glaustai apibūdina aplinkybes. Mobiliojoje programėlėje koordinatoriai gali stebėti budėtojo buvimo vietą, reagavimo laiką, judėjimą. Budėtojai į įvyki sureaguoti ir atvykti į iškvietimo vietą turi per valandą.

Budėtojų darbas atvykus pas šeimą

Alytaus apskrityje budėtoja dirbanti Živilė Medvedeva pasakoja, kas gi vyksta tuomet, kai komanda atvažiuoja pas šeimą, kurioje yra vaikai laukiantys pagalbos. „Nuvykstame į šeimą, susipažįstame su situacija ir iš karto pradedame bendrauti su vaikais. Daug kas priklauso nuo vaikų amžiaus. Tai gali būti ir mažylis, kuris dar nemoka kalbėti ir negali išreikšti savo nuomonės.  Įvertiname vaiko emocinę būseną, kiek įtampos ar streso jis patyręs. Jei vaikas vyresnis, mes bendraujame. Pakalbame su kiekvienu iš vaikų, priklausomai, jei šeimoje jų ne vienas. Išklausome kaip jaučiasi, kokia jų nuomonė, ar tokia situacija šeimoje pasitaikė pirmą kartą, o gal kartojasi“, - apie savo darbą pasakoja budėtoja.

Pasikalbėję su vaikais, budėtojai bendrauja su tėvais, žinoma, jeigu jie nusiteikę kalbėtis ir yra pakankamai veiksnūs, nepaveikti psichiką veikiančių medžiagų.

„Jeigu tėvai neblaivūs, agresyvūs ar kitaip netinkamai elgiasi, mes negalime palikti vaikų tokioje aplinkoje, ji – nesaugi. Todėl tariamės su jais, kur vaikai galėtų laikinai prisiglausti. Galbūt, vaikus priimti gali giminaičiai, jeigu tėvai išsiskyrę, gyvena atskirai, gal tai gali būti vienas iš tėvų, o gal geri kaimynai ar kiti žmonės, kuriuos vaikai pažįsta ir turi su jais užmezgę artimą emocinį ryšį. Tais atvejais, kai tokių žmonių neatsiranda, vaikus maloniai priima budintys globotojai, į kuriuos galime kreiptis bet kuriuo paros metu“, - sako Živilė.

Budėtojai kaskart patikrina, ar asmuo, kuris imasi laikinai prižiūrėti vaikus, pats nėra pažeidęs vaiko teisių, ar jam neapribota tėvų valdžia, ar nėra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu.

Svarbu žinoti, kad vaikas pas giminaičius, emociniais ryšiais susijusius asmenis ar globotojus apgyvendinamas tik su tėvų sutikimu. Kai atsiranda, kas vaiku pasirūpina, Vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtojai tėvams palieka pranešimą, kad pastarieji atvyktų į artimiausią skyrių, o čia toliau sprendžiama šeimos situacija.

Šventiniu laikotarpiu svarbu nebūti abejingiems

Artėjant didžiosioms metų šventėms vaiko teisių gynėjai prašo šeimų atsakingai švęsti, leisti kuo daugiau laiko kartu su vaikais, nepamiršti, jog pati geriausia dovana mažiesiems, tai – šeimos šiluma, jaukūs namai ir tėvų meilė.

O sužinoję ar pastebėję, jog į bėdą pakliuvo vaikas, nelikite abejingi, išgirdę vaiko pagalbos šauksmą nedelsiant praneškite. Į artimiausią teritorinį Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipkitės darbo dienomis nuo 8 iki 17 valandos. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

 

Ilma Skuodienė kviečia atsisukti į paauglius ir kartu padėti spręsti jų problemas

Lietuvos paaugliai kelintus metus iš eilės išgyvena ne pačius geriausius laikus. Prieš juos dažnausiai naudojamas visų rūšių smurtas, paaugliai renkasi savižubės kelią, jaučia nuolatinį spaudimą geriau mokytis, siekti vis geresnių rezultatų, o psichologinė pagalba pasiekia vos 20 proc. paauglių, kuriems ji reikalinga.

Pirmaujame pagal savižudybių skaičių

„UNICEF tyrimo duomenimis pirmaujame pagal paauglių savižudybių skaičių ir tas skaičius ne tik nemažėja, bet ir panašus jau du metus. Vaikai kėsinasi į savo gyvybę. Dar nepasibaigus šiems metams savo noru iš gyvenimo pasitraukė jau 8 vaikai. Praėjusiais metais statistika fiksavo – 9, 2018 metais – 10. Net 30 vaikų šiemet jau bandė nusižudyti, o kiek atvejų dar nežinome, tad laiku išgelbėtų jaunuolių mastas gali būti kelis kartus didesnis. Labai kviečiu tėvelius, mokytojus, socialinius pedagogus, psichologus atkreipti dėmesį ne tik į paauglių problemas, bet ir skirti didelį dėmesį šiam žmogaus raidos etapui“, - sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Prasta savijauta, sunkūs išgyvenimai apie kuriuos vaikas bijo ar neturi kam papasakoti, jaučia gėdą gali lemti suicidinių minčių atsiradimą. Norint padėti tokių minčių slegiamam vaikui, svarbu laiku atpažinti ir galimos depresijos požymius. Nors sakoma, kad vaikai depresija gali susirgti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai ji diagnozuojama paauglystėje. Pagrindiniai depresijos požymiai yra nuotaikos, jėgų nebuvimas, apatija, pasyvumas, interesų, pomėgių praradimas, savęs nuvertinimas, vidinės tuštumos jausmas, miego sutrikimai. Depresija, ypač berniukams, gali pasireikti pykčiu, agresija, gali imti svaigintis. Būtent sergant depresija neretai išsakomos suicidinės mintys.

„Vilniaus universtiteto psichotraumotologijos centro atliktas tyrimas parodė, kad net apie 80 proc. šalies paauglių patiria mokymosi sunkumų. Dauguma liūdi dėl laisvalaikio veiklų apribojimo karantino metu. Du trečdaliai nerimauja dėl to, kad negali susitikti su savo bendraamžiais. Net trys ketvirtadaliai paauglių pergyvena dėl neigiamų pandemijos pasekmių jiems pabaigus mokyklą. Nors daugelis paauglių sugeba prisitaikyti, visgi, pastebime, kad daugėja emocinių ir elgesio sutrikimų - net 20 proc. Lietuvos paauglių turi jų šiuo metu“, - sako centro vadovas profesorius dr. Evaldas Kazlauskas. 

Pernelyg didelys dėmesys skiriamas mokslo pasiekimams

Teisininkas Gintautas Sakalauskas, savanoriaujantis Vaikų dienos centre, sako, kad turime atkreipti dėmesį į tai, kad jauniems žmogui yra sunku ir net sunkiau net suaugusiems šitame laikotarpyje: „Taip pat paauglystė yra laikas, kai reikia išbandyti ribas. Paaugliai turi bendrauti su draugais, priešintis kontrolei, perprasti tėvų, mokyklos vaidmenį, jausti laisvą gyvenimą, kurti naujas patirtis.  Karantino metu visa tai stipriai apribota. Didžiausia dilema yra, kaip tai kompensuoti, kaip pozityviau galvoti apie ateitį. Mokytojai irgi yra perrvargę, tai dar labiau persiduoda paaugliams, tad reikia daug daugiau su jais kalbėti apie gyvenimo prasmę, apie išgyvenimus, o ne grūsti tam tikras žinias be jokio konteksto“.

„Šiuo metu pastebime, kad itin didelis dėmesys yra skiriamas vaikų akademiniams pasiekimams. Mums, kaip psichologams, labai rūpi vaikų psichologinė būsena. Jau iki pandemijos matėme, kad nemaža dalis Lietuvos paauglių nesijautė labai gerai, jautė patyčias, kitus sunkumus. Pandemijos metu, kilus papildomiems stresoriams, ties sunkumai dar labiau paaštrėjo. Tyrimas rodo, kad vaikai patiria daug streso, jiems sunkiau susikaupti mokytis, naudojant naujas formas, ypač vaikams, kurie turėjo mokymosi sunkumų anksčiau, patyrė patyčias. Kelią nerimą, kad labai mažai paauglių gali gauti reikalingą psichologinę pagalbą – tik 20 proc. Vadinasi 80 proc. tos pagalbos, kuriems reikia, jos negauna. Kviesčiau ne tik šiuo sunkiu dabartiniu laikotarpiu, bet ir apskritai kalbant apie paauglius skirti daugiau dėmesio jų psichologinei būsenai ir gerovei“, - sako E. Kazlauskas.

Psichologų mokyklose trūkumą galima kompensuoti perkant jų paslaugas išorėje

„Tai, kad šiandien tik 20 procentų Lietuvos paauglių gauna psichologinę pagalbą yra labai liūdnas rezultatas. Šiuo raidos etapu palaikymo, padrąsinimo, pasakymo, kas tai kas vyksta su tavimi yra normalu ir kad visai tai praeis yra labai reikalinga. Kalbant su mokyklų vadovais, jie akcentuoja, kad labai trūksta profesionalių psichologų, kad sunku net tik juos rasti, bet ir prisikalbinti ateiti dirbti į mokyklas. Bet to, yra ir kita problema – ne visi paaugliai nori pasirinkti psichologą, dirbantį mokykloje. Paaugliai neslepia, kad mielai priimtų informaciją, kur jie galėtų kreiptis pagalbos už mokslo įstaigos ribų“, - pastebi Tarnybos vadovė.

I.Skuodienė siūlytų mokyklai, negalinčiai rasti profesionalaus psichologo, galinčio nuolat dirbti įstaigoje, pirkti profesionalaus psichologo paslaugas: „Tai būtų didelė pagalba ir reikšmingas pokytis vaikui. Peržiūrint švietimo pagalbą ir ją efektyvinant, socialinis pedagogas būtų tas žmogus, kuris neša žinią, o perkama galima paslauga suteikiama profesionalo ne tik psichologo, bet psichologo-psichoterapeuto. Taip vienas psichologas galėtų dirbti su kelių mokyklų vaikais“.

Vadovė sako, kad šiuo gyvenimo tarpsniu ypatingai svarbus ir vaikų santykis su tėvais: „Labai svarbu, kad tėveliai paauglį palaikytų, priimtų jį su visomis jo problemomis, gilintųsi į jo problemas ir padėtų jas spręsti. Jeigu patys nepajėgūs, svarbu kreiptis į specialistus, į psichologus, psichoterapeutus dėl pagalbos savo vaikui. Labai svarbu, kad tėvai visada žinotų, kur yra jų vaikas, rodytų jam dėmesį, rastų jam vietos savo dienotvarkėje“.  

Paaugliai jaučia visuomenės spaudimą

„Viešumoje girdime, kad paaugliai nemoka matematikos, atsilieka nuo kitų šalių savo akademiniais pasiekimais. Po kiekvienų egazaminų neretai netyla kalbos apie blogus abiturientų mokslo rezultatus, visuotinai reiškiamas nepasitikėjimas, narpliojama, kodėl vaikai nemoka, ką turėtų mokėti ir panašiai. Tai neretai skamba kaip kaltinimas patiems vaikams, kad jie negeba suprasti ar išspręsti elementarių užduočių. Neramina tai, kad tokiais atvejais paaugliams primetama atsakomybė, kurią turėtų prisiimti ir suaugę žmonės, mokytojai, švietimo sistemos kūrėjai. Visuomenės spaudimas mokytis vis geriau ir siekti vis geresnių rezultatų jauną žmogų gali paveikti priešingai“, - sako I. Skuodienė.

Priežastys, dėl kurių paaugliai ryžtasi savižudybei

Paauglių savižudybių priežastys dažniausiai yra kompleksinės. Jas lydi depresija, įvairios emocinės krizės, savęs nuvertinimas. Labai retai savižudybės krizė prasideda staiga, link savižudybės einama palaipsniui. Tyrimai rodo, kad vaikai ir paaugliai žudosi ne tik patyrę lytinę, fizinę, emocinę prievartą, bet ir nepriežiūrą, nesirūpinimą jais, apleistumą.  Neretai nepilnamečiai ranką prieš save pakelia tėvų skyrybų metu, bijodami egzaminų, praradę artimą žmogų. Emocinis ar fizinis smurtas, emocinis apleistumas nėra tik socialinės rizikos šeimų reiškinys.

Direktorė pastebi, kad vienos ar vienodos priežasties, lemiančios tragišką jaunuolių pasirinkimą nėra. Dažniausiai suicidinės mintys kyla ne dėl vieno fakto, o dėl daugybės susiklosčiusių aplinkybių: „Būtent todėl tėvai neturėtų nuvertinti vaikų problemų. Konfliktai šeimoje, tėvų skyrybos, patyčios mokykloje, draugų išdavystė, nelaiminga pirmoji meilė – vaikai tai labai sunkiai išgyvena, dažnai skausmą laiko savyje ir nėra linkę atvirai pasakoti apie problemas, o ypač paauglystėje“.

I.Skuodienė sako, kad savižudybė tik ypatingu atveju yra impulsyvus veiksmas, dažniausiai tai – procesas, kurio palydovai – negatyvios mintys: gyvenime nieko gero nėra, esu nereikalingas, niekas manęs nemyli, gyventi neverta. Kai vaiko galvoje sukasi tokios mintys, užtenka vienos nesėkmės, konflikto, blogo pažymio ir suicidinės mintys virsta veiksmais.

Ženklai, kurie turėtų priversti sunerimti

Paprastai, apie savižudybę galvojantys, ar ją planuojantys žmonės siunčia tam tikrus tai nusakančius signalus. Tokie vaikai ar paaugliai dažniau pradeda kalbėti apie mirtį, domėtis mirties tematika. Pavojaus signalu gali būti ir pasikeitęs vaiko elgesys, slogi nuotaika, emocijų kaita. Vaikai tampa irzlūs, liūdni ar jaučia kaltę, gėdą. Būtina pastebėti ar vaikas netapo uždaras, neatsiribojo nuo draugų arba, atvirkščiai, ar buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas nepradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėgti iš namų, mokyklos.

Tarnybos vadovė kviečia suaugusius, esančius šalia vaikų, nepraleisti pro akis nerimą keliančių ženklų: „Pastebėję, kad vaikas išgyvena krizę, turėtume jam padėti suprasti, kad savižudybė yra kelias į niekur, tai nėra teisingas pasirinkimas. Būtina apie tai klausti ir domėtis emocine vaiko sveikata, būsena, išgyvenimais. Jei patiems užmegzti ryšį su tokiu vaiku sunku, būtina kreiptis pagalbos“.

Pastebėjus arba įtarus, kad vaikas, paauglys galvoja apie savižudybę, tiesus klausimas – „ar tu galvoji apie savižudybę?“ parodo, kad suaugusiems vaikas rūpi, kad pastebi nerimą keliančius ženklus, o kartu tai yra galimybė vaikui išsikalbėti, išsipasakoti, atsiverti. Svarbiausia, kalbantis su vaiku būti nuoširdiems, parodyti susirūpinimą, skirti pakankamai laiko pokalbiui, atidžiai klausytis ir leisti išsikalbėti.

Jei įtariate savižudybės pavojų – kalbėkite su vaiku. Šiam pokalbiu pasiruošti padės šeši „NE“:

*Neišsigąskite, neparodykite, kad esate šokiruoti, ką vaikas besakytų;

*Nesumenkinkite vaiko skausmo, nors jo kančios priežastis jums, žvelgiančiam iš suaugusiojo pozicijų, ir atrodo menka (tokie teiginiai, kaip „Tai nėra priežastis žudytis“, tik parodo, kad jūs jo nesuprantate);

*Nesistenkite vaiko pralinksminti. Jam skauda todėl parodykite, kad suprantate tai;

*Nenaudokite emocinio šantažo, nebandykite vaikui iššaukti kaltės jausmo;

*Nežadėkite laikyti paslaptyje savižudybės plano (jūs galite pažadėti išlaikyti paslaptyje problemos turinį, bet ne ketinimą nusižudyti);

*Neklausinėkite per daug įkyriai.

Prireikus pagalbos, kreipkitės:

Pagalbos vaikams linija

Darbo laikas: I-V  11-19 val.

Vaikų linija

116 111; vaikulinija.lt

Darbo laikas: I-VII 11-23 val.

Jaunimo linija

8 800 28888; jaunimolinija.lt

Darbo laikas: I-VII visą parą

Tėvų linija

8 800 90012; tevulinija.lt

Darbo laikas: I-V  11-13 val. ir 17-21 val.

 

Ilma Skuodienė: karantino laikotarpiu išlieka vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais

Dėl sugriežtintos karantino tvarkos apriboti gyvi vaikų susitikimai su atskirai gyvenančiais seneliais, pusbroliais, dėdėmis, tetomis ir kitais vaikams svarbiais žmonėmis. Tai nemažas išbandymas, nes emocinis ryšys su artimais žmonėmis vaikams yra labai svarbus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai kviečia nenusiminti dėl laikinų nepatogumų ir išnaudoti visas įmanomas bendravimo nuotoliniu būdu galimybes. Labai svarbu žinoti, kad draudimas gyvai bendrauti, susitikti su vaiku negalioja išsiskyrusiems tėvams, t.y. vaikai gali gyvai susitikti su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų. Tėvai kviečiami susitarti dėl bendravimo su vaiku tvarkos, atsižvelgiant į tai, kas vaikui būtų geriausia ir saugiausia.

„Labai svarbu, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu abu vaiko tėvai ieškotų galimybių užtikrinti tinkamą pilnavertį bendravimą ir ryšio palaikymą su vaiku. Bendrauti su abiem tėvais, būti auklėjamam abiejų tėvų ir palaikyti ryšį, jaustis mylimam ir reikalingam abiems tėvams yra prigimtinė vaiko teisė. Karantinas negali būti priežastimi šios teisės nepaisyti. Kiekvienu atveju svarbu ieškoti sutarimo, rasti geriausiai konkrečią situaciją atitinkantį sprendimą, saugojant savo ir vaikų sveikatą“, – pabrėžia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Vaikai gali susitikti su skyrium gyvenančiu tėčiu ar mama

Tarnyba sulaukia daug klausimų kaip sugriežtinto karantino laikotarpiu, kai yra ribojami gyvi susitikimai tarp atskirų namų ūkių, užtikrinti vaiko teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, kai tėvai yra išsiskyrę ir gyvena atskirai.

Nepaisant to, kad vienas iš tėvų gyvena skyrium nuo vaiko, jie yra laikomi šeima, o vaikai, net ir išsituokus tėvams ar jiems gyvenant skyrium yra laikomi kiekvieno iš tėvų šeimos nariais. Todėl jiems nėra taikomas Vyriausybės nutarimu priimtas draudimas dėl artimų kontaktų ir vaikas gali susitikti tiek su santuoką nutraukusiu, tiek su skyrium gyvenančiu  tėčiu ar mama.

Jei santuoką nutraukęs ar skyrium gyvenantis tėtis ar mama vyktų į kitą savivaldybę pas savo vaiką – tai būtų laikoma objektyvia, pagrįsta, neatidėliotina priežastimi. 

Tėvai kviečiami susitarti dėl bendravimo su vaiku tvarkos

Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku. Tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, paprastai sprendžia dėl kasdienių su vaiko priežiūra susijusių klausimų, tačiau neturi vienasmenės tėvų valdžios. Teismui nustačius bendravimo su vaiku tvarką, ne mažiau svarbi išlieka abiejų tėvų pareiga kooperuotis ir bendradarbiauti ją vykdant.

Karantinas neturėtų būti priežastimi riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų taip pat neturėtų būti priežastimi nevykdyti teismo sprendimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Tėvai yra kviečiami šiuo nepaprastu laikotarpiu susitarti dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vietos, būdo ir sąlygų, ieškoti geriausių sprendimų vaikui. Taip pat būtina atsižvelgti į saugumą.

Tuo atveju, jeigu vaikas ar vienas iš tėvų serga ar yra saviizoliacijoje, turėtų būti maksimaliai užtikrinamos galimybės bendrauti su vaiku nuotolinio ryšio priemonėmis (telefonu, vaizdo skambučiais).

Tėvai taip pat galėtų sutarti neįvykusius kontaktus kompensuoti papildomu laiku ateityje, pavyzdžiui, būsimų moksleivių atostogų metu ar panašiai.

Jei visgi tėvai nesutaria dėl bendravimo su vaiku tvarkos per karantiną, tai tas iš tėvų, kurio netenkina esama padėtis, ar kuris mano, kad nustatyta bendravimo tvarka šiuo metu neatitinka geriausių vaiko interesų, gali kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo arba į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo.

 

Kaip sutarti šeimoje karantino metu?

Dėl koronaviruso pandemijos šalį vis dar kausto karantino režimas, nemaža dalis žmonių užsidarę namuose, kuriuose dirba, vaikai mokosi nuotoliniu būdu, nebelikę didžiosios dalies popamokinių veiklų. Visa tai tiesiogiai veikia gyventojų psichinę sveikatą. Vaiko teisių apsaugos specialistai kasdien susiduria su vaikų ir tėvų konfliktais, kurie kyla tėvams nespėjant suderinti savo darbų, nuotolinio vaikų mokymosi ar dabartinėmis sąlygomis skelbiamų vaikų atostogų leidimo namie. Daugelis tėvų klausia, kaip šeimoje suderinti visų veiklas, darniai sutarti tarpusavyje ir neprarasti pusiausvyros?

Vaikai perima tėvų emocijas

„Kasdien skelbiama statistika apie naujus susirgimų COVID-19 ligos atvejus ir mirčių skaičių baugina visuomenę, kelia įtampą. Dėl to daugelis tėvų šiuo metu jaučia nerimą dėl ateities, jaudinasi dėl šeimos narių sveikatos, bando suderinti darbus, buitį, vaikų priežiūrą. To pasekmė neretai yra sumažėjęs darbo našumas, pablogėjusi fizinė sveikata, nusilpęs imunitetas, taip pat kylantys tarpusavio nesutarimai, pyktis ant antrosios pusės ar vaikų“, – teigia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus Mobiliosios komandos vyriausioji specialistė-psichologė Kristina Lekavičiūtė.

Pasak specialistės, konfliktiškas bendravimas tarp suaugusiųjų namuose gali neigiamai paveikti vaikus. Kai tėvai pykstasi ar patiria stresą, vaikai nebeturi į ką atsiremti, nebežino, kas galėtų jiems padėti susitvarkyti su savo emocijomis. Tada jie pradeda jausti įtampą šeimoje, perima tėvų emocijas ir kartais net atsakomybę dėl kylančių konfliktų. Jei tėvai demonstruoja taikių ir mylinčių santykių pavyzdį, vaikai jaučiasi saugesni, ramesni bei labiau mylimi.

Būtinas darbo ir poilsio namuose tvarkaraštis

„Kai bendraudami su šeimos nariais jaučiate pyktį ir stresą, padarykite 10 sekundžių pauzę arba informuokite šeimos narį, kad reikia truputį nurimti ir už 10 ar 15 minučių galėsite tęsti pokalbį. Penkis kartus lėtai iškvėpkite ir įkvėpkite, tai padeda valdyti emocijas. Nebijokite šeimos nariui įvardinti emocijas, kurias jaučiate ir kad tas emocijas sukėlė artimojo elgesys. Tokį tėvų elgesį matydami vaikai mokosi konfliktų bei sudėtingų situacijų sprendimo įgūdžių, taip pat ugdomas jų emocinis intelektas. Vėliau pamėginkite kalbėti ramiau, pozityviau“, – patarimais dalinasi K. Lekavičiūtė.

Anot psichologės, naudinga susidaryti aiškų darbo ir poilsio tvarkaraštį, nes daugumai režimas ir dienotvarkės žinojimas padeda tinkamai atlikti įvairius darbus. Patariama susidėlioti laiką, kada dirbate, mokotės, leidžiate laiką kartu, o kada užsiimate kita individualia mėgstama veikla, pavyzdžiui, knygų skaitymu, filmų žiūrėjimu, sportu ir pan. Kai laikas leidžiamas drauge, tegu jis būna įdomus, aktyvus. Galima susitarti, jog kiekvienas šeimos narys pasikeičiant kasdien pasiūlo užsiėmimą visai šeimai.

Įvertinkite vaikus už jų darbus

K. Lekavičiūtė taip pat akcentuoja buities darbų pasidalijimo svarbą. Rūpintis vaikais ir kitais nariais šeimoje – sunku, bet kai našta pasidalijama, iškart tampa lengviau. „Pamėginkite namų ruošą, vaikų priežiūrą ir kitus darbus lygiai pasidalyti tarp šeimos narių. Jei vis tiek pavargstate ir nebepakeliate krūvio, paprašykite artimųjų pagalbos“, – sako psichologė.

Už atliktus buities darbus psichologė skatina nepamiršti pagirti šeimos narius, padėkoti jiems už mažus dalykus, paskatinti. Giriami kiti, taip pat ir vaikai, jaučiasi įvertinti, labiau didžiuojasi savimi. Paprasti žodžiai, tokie kaip „Ačiū, kad...“ gali turėti didelę reikšmę kasdieniame gyvenime.

Siekiant išlaikyti taikią šeimos atmosferą įtemptais laikais stenkitės empatiškai, aktyviai vieni kitų klausytis. „Atsiverkite ir parodykite, jog girdite, ką šeimos nariai sako. Jeigu vis dėl to jaučiate, kad nebesugebate išlikti ramūs, viskas pernelyg erzina, nedvejodami kreipkitės pagalbos į profesionalus. Visų pirma, galite kreiptis į savo sveikatos priežiūros darbuotoją. Pagalbos taip pat galite sulaukti pagalbos linijose“, – pasakoja K. Lekavičiūtė.

 

Seksualinis smurtas prieš vaikus: kaip atpažinti išnaudojamą vaiką

Sutrikdyta fizinė ir psichinė sveikata, įgyti kompleksai, prarasta savivertė ir pasitikėjimas žmonėmis – tai vaikystėje patirto smurto pasekmės. Nors apie smurtą prieš vaikus kalbama daug, o visuomenė vis mažiau jį toleruoja, šis reiškinys dar yra Lietuvos vaikų kasdienybėje.

Vaiko teisių gynėjai, kasdien susiduriantys su nukentėjusiais vaikais, pastebi, kad apie kai kurias smurto formas visuomenė žino per mažai, negeba jų atpažinti, nežino kaip padėti vaikui. Viena iš jų – yra seksualinis smurtas. Dažniausiai seksualiai išnaudojami mažamečiai vaikai iki 14 metų. Pasak specialistų, seksualinis išnaudojimas ir seksualinė prievarta yra vienas iš labiausiai vaiką žalojančių suaugusiojo veiksmų. Be to, ši  smurto forma – sunkiai atpažįstama.

„Kalbant apie seksualinį smurtą prieš vaikus, deja, bet turime pažymėti, kad dažnu atveju vaikai nukenčia nuo artimiausių žmonių, nuo pažįstamų suaugusiųjų. Seksualinio smurto atvejų daugėja, tačiau tai siejame ne su augančiu tokių nusikaltimų skaičiumi, o su tuo, kad daugėja specialistų, gebančių identifikuoti šią smurto prieš vaikus formą“, – sako Valstybės vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Žaneta Ginaitė.

Kas yra seksualinis smurtas?

Seksualinis smurtas – veiksmai prieš vaiką, kuriais kitas asmuo siekia patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelno iš seksualinių vaiko paslaugų.

Tėvams ir specialistams paskaitas apie smurto formas skaitanti Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Aura Svetikienė sako, kad visuomenei dar trūksta informacijos apie įvairias seksualinės prievartos formas, o seksualinis smurtas dažnai suvokiamas tik, kaip priverstinis lytinis aktas.

„Jeigu vaikas verčiamas žiūrėti pornografiją, fotografuojamas nuogas, o  nuotraukos platinamos – nebūtinai šalia esantys žmonės tai suvoks kaip nusikalstamą veiką. Kol kas mažiausiai atpažįstama seksualinio smurto forma – prievarta be prisilietimo“, – sako psichologė.

Pasak specialistės, seksualinis smurtas skirstomas į keletą formų: prievarta su prisilietimu ir be prisilietimo, su prasiskverbimu ir be prasiskverbimo.

Seksualinio smurto aukomis dažniau tampa mažamečiai

Statistika rodo, kad dažniausiai seksualinę prievartą patiria mažamečiai vaikai iki 14 metų. Ypatingai jautri 7-13 metų amžiaus grupė. Tai vaikai, kurie dar labai priklausomi nuo tėvų, tačiau jau pradeda lytiškai bręsti. Kita grupė – paaugliai.

„70 – 85 procentais atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas yra asmuo, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki: giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas asmuo. Tai ypač pažymėtina, kai kalbame apie mažamečius vaikus“, – sako psichologė A. Svetikienė.

Būtent mažamečiai daugiausia laiko praleidžia kartu su tėvais, sykiu vyksta pas draugus, dalyvauja įvairiuose pasibuvimuose, šventėse  Tokio amžiaus vaikai dažniausiai būna šalia suaugusiųjų aplinkoje, kuria pasitiki ir vaikai, ir tėvai. Tokiomis aplinkybėmis vaikas smurtautojui tampa labiausiai prieinamas.

„Kuo mažesnis vaikas, tuo didesnio dėmesio ir tėvų priežiūros jam reikia. Nuskriausti vaiką linkusiam suaugusiajam, ypač tam, kurį vaikas pažįsta, užtenka pasakyti, kad taip daro kiekvienas, kuris myli ir vaikas patikės. Reikia įvertinti tai, kad mažieji tiesiog neturi kitų patirčių ir pavyzdžių, todėl suaugusiais tiki“, – apie tai, kodėl mažesni vaikai dažniau tampa seksualinio smurto aukomis, pasakoja psichologė. 

Tačiau, pasak jos, nereikia užmiršti, kad seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą patiria įvairaus amžiaus ir lyties vaikai.

Vaikai nelinkę išsigalvoti

Globos namai „Užuovėja“ – vieninteliai Lietuvoje, kuriuose teikiama kompleksinė (psichologinė, socialinė, teisinė, medicininė) ir kita pagalba vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo, taip pat tėvams, įtėviams (globėjams).

Šiuose globos namuose dirbanti psichologė Vilma Paliaukienė sako iš patirties galinti pasakyti, kad vaikai apie patirtą seksualinį smurtą nelinkę išsigalvoti. Iš visų pranešimų apie seksualinį išnaudojimą nepasitvirtina tik 1-4 proc. atvejų.

„Bet kokia vaiko fantazija turi tikslą. Tarkime, jeigu mergaitė fantazuoja, kad turi daug lėlių ar rūbų spintoje, tai yra kompensacinė fantazija. Neturiu, bet fantazuoju. Pabandykite atsakyti į klausimą, kokį tikslą turi seksualinio poreikio fantazija? Ji nepatenkina jokio poreikio. O jeigu apie tai kalba mažametis, reiškia, jis turi žinių, o iš kur jis jų turi? Tokie klausimai leidžia daryti prielaidas – patyręs vaikas seksualinę prievartą ar ne“, – sako V. Paliaukienė.

Pasak globos namų „Užuovėja“ psichologės, didesnė tikimybė, kad vaikai meluos, jog prievartos nebuvo. Jeigu vaikas sako, kad tai įvyko, jokiais būdais negalima kelti prielaidų, kad to nebuvo, privalome į tai reaguoti kaip į tiesą ir tikėti vaiku.

„Jeigu vaikas pasakoja apie save arba užsimena apie tariamai jo draugės ar draugo patirtą seksualinę prievartą, svarbiausia užduotis tėvams ir bet kuriam suaugusiam žmogui – vaiką išklausyti ir juo tikėti. Nerodyti  emocijų, o klausimus gerai apgalvoti ir užduoti tokius, kurie neturėtų įtakos atsakymui.  Tai suteiks galimybę gauti daugiau informacijos, įsigilinti į tai, ką vaikas sako“, – pataria pagalbą seksualinę prievartą patyrusiems vaikams teikianti psichologė. 

Kaip atpažinti, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą

Jei vaikas tapo uždaras, jam sunku sėdėti, staiga ima ypač domėtis seksualinėmis temomis, šia tema žino daugiau nei reikia jo amžiui, akivaizdžiai seksualizuotai elgiasi su kitais vaikais ar suaugusiais – tai ženklai, kad vaikas galimai patiria seksualinę prievartą.

„Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas kalba. Svarbu pastebėti ir apie ką vaikas vengia kalbėti. Įvairius patirtos seksualinės prievartos ženklus galima pamatyti per piešinius, rašinėlius. Kartais vaikas gali sakyti, kad taip buvo mano draugui, nors iš tiesų taip nutiko jam. Jeigu vaikas, jo elgesys pasikeitė kažkuo, labai svarbu išsiaiškinti, kodėl taip nutiko ir stebėti ar nėra kitų ženklų, kurie bylotų apie patirtą seksualinę prievartą“, – mintimis, kaip atpažinti seksualinę prievartą patyrusį vaiką, dalinasi psichologė V. Paliaukienė. 

Pasak specialistės, specifiniai fiziniai seksualinės prievartos ženklai yra nubrozdinimai, sudraskymai lytinių organų ir burnos srityje, specifinės lytiniu keliu plintančios ligos. Kūdikių ir vaikų iki 3 metų amžiaus atveju dauguma ženklų yra nespecifiniai. 

Vaikams nuo 3 metų pasireiškia apetito ir miego pokyčiai, košmarai, regresyvus elgesys (šliaužioja, čiulpia nykštį – elgiasi lyg būtų mažesnis), tampa hiperaktyviais, patiria tikus veido srityje.

Vaikams nuo 6 metų, patyrusiems seksualinį smurtą, gali atsirasti įvairios baimės, nerimas, depresija, gali kilti suicidinės mintys, pykčio sulaikymas arba išliejimas, sumišimas prieš vienos lyties suaugusiuosius, vengimas nusirengti, pasikartojantis seksualinis elgesys.  

Mokyklinis amžius vaikams ir paaugliams gali pasireikšti depresija ar agresija, užsisklendimas, disociacijos jausmas, gėda savo kūno ar seksualinių požymių, savęs žlugdymas, savęs kaltinimas bei neapykanta sau, sunkumai sutapatinant save su savo lytimi, pradėjimas piktnaudžiauti narkotikais ir alkoholiu.

Vaikai, patyrę seksualinį smurtą, patiria dažnai pasikartojančias šlapimo trakto infekcijas, suserga lytiniu keliu perduodamomis ligomis, kraujuoja, gali turėti įtrūkimų, įplyšimų aplink burną, išeinamąją angą ar vaginą, somatinių sutrikimų. Gali susidurti su šlapimo ar išmatų nelaikymu šlapinimusi į lovą.

Seksualinės prievartos pasekmės

Kalbėdama apie seksualinės prievartos pasekmes, psichologė V. Paliaukienė sako, kad priklausomai  nuo vaiko reakcijos, patirtos traumos dydžio, tai paliečia visas vaiko gyvenimo sritis.

„Psichinė trauma yra didžiulė. Ji palieka pėdsaką kuriant asmeninius santykius, turi neigiamos įtakos vaiko savivertei, psichinei sveikatai, gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas“, – teigia, psichologė ir pabrėžia, kad laiku nesuteikus pagalbos, trauma gali padaryti didelę žalą vaiko raidai.

Pasak jos, dažnai vaikams padėti norintys tėvai neįvertina, kad vien emocinio ryšio nepakanka, reikia ir profesinių žinių, norint užtikrinti tinkamą pagalbą vaikui po patirtos seksualinės prievartos.

Ką daryti jeigu kyla įtarimų dėl vaiko seksualinio išnaudojimo?       

„Jeigu kyla įtarimų, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą, nedvejojant apie tai reikia informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių darbo dienomis iki 17 val., nurodant kuo daugiau duomenų – šeimos adresą, jei žinote, tėvų ir vaiko vardus, pavardes, kad būtų galima operatyviai imtis reikiamų priemonių vaikui apsaugoti, suteikti reikalingą pagalbą vaikui ir šeimai“, – sako Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Ž. Ginaitė.

Darbo dienomis po 17 val. ir savaitgaliais bei švenčių dienomis žinant apie išnaudojamą vaiką reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.

„Svarbu pažymėti, kad įtarimų turintys suaugusieji rinktų faktus apie galimai patirtą seksualinę prievartą – fiksuotų pastebimus ženklus apie fizinę, emocinę, psichologinę vaiko būseną, rinktų piešinius, rašinius, posakius ir kitus faktus, kurie daro prielaidą apie galimą tokios formos smurtą“, – pabrėždama įrodymų svarbą, sako Ž. Ginaitė.

Tarnyba į pranešimus reaguoja nedelsiant

Gavę informaciją apie galimą vaiko teisių pažeidimą – patirtą seksualinį smurtą – vaiko teisių gynėjai reaguoja kaipmat: specialistai vyksta į šeimą. Jei leidžia vaiko amžius, išklauso vaiko nuomonės, bendrauja su tėvais. Jeigu tėvai dėl galimo seksualinio vaiko išnaudojimo dar nebūna kreipęsi į policijos pareigūnus, tai padaro vaiko teisių gynėjai.

„Seksualinė prievarta – rimtas nusikaltimas ir milžiniška trauma vaikui. Labai svarbu ne tik išsiaiškinti ar vaikas patyrė prievartą, bet ir tai padaryti profesionaliai, sukeliant kuo mažiau įtampos ir neigiamų emocijų vaikui. Todėl Tarnybos specialistai, įtarę, kad vaikas galėjo patirti bet kokios formos seksualinį smurtą, kreipiasi į globos centrą „Užuovėja“, kur profesionalai atlieka psichologinį vaiko įvertinimą“, – sako Ž. Ginaitė.  

Jeigu pasitvirtina seksualinio smurto faktas, „Užuovėjos“ psichologai teikia išvadas bei rekomendacijas, kaip padėti vaikui. Tuomet į pagalbą vaikui ir šeimai įsijungia atvejo vadybininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai. 

 

Vaiko teisių gynėjai padeda vaikams įveikti karantino laikotarpio sunkumus

Sugriežtintos karantino sąlygos, įvesti apribojimai neramina ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus. Pagalbos jie kreipiasi ir į vaiko teisių apsaugos specialistus. Vaiko teisių gynėjai sako, kad pavasario karantino patirtys padeda geriau spręsti dabar kylančias vaikų ir šeimų problemas. Turintys emocinių ar kitokių su karantinu susijusių sunkumų vaikai ir šeimos gali drąsiai kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinius skyrius pagal gyvenamąją vietą. 

 Vaiko teisių gynėjai – vaikų pagalbininkai per karantiną

Kaip vaikams reikalinga vaiko teisių gynėjų pagalba, atskleidžia istorija, nutikusi Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje. Gynėja viename iš Šiaulių apskrities rajonų dirbanti specialistė mobiliuoju telefonu gavo žinutę, kurioje vietoje žodžių buvo paveiksliukas „liūdnas veidukas“. Gynėja rimtai sureagavo į gautą žinutę.

,,Nuojauta sakė, kad ne šiaip man kažkas ,,veidukus“ siuntinėja. Kažkam galėjo nutikti bėda. Pirmiausiai pagalvojau, kad man rašo vaikas, o jeigu jis žino ar geba susirasti būtent mano telefono numerį, tai turėtų būti jau paaugęs vaikas. Peržiūrėjau kontaktus ir neklydau – radau telefono numerį, iš kurio siųstas liūdnas ,,veidukas“, taip, tai buvo paauglio, gyvenančio pas globėją telefonas“, – istoriją pasakoja vaiko teisių gynėja.

Paskambinusi paaugliui, gynėja sužinojo, kad jis yra labai sunerimęs dėl karantino sugriežtinimų, turi daug ir konkrečių klausimų.

„Vaikui neramu, kaip bus su jo globa dėl viruso sugriežtinus bendravimo sąlygas. Ar močiutė galės jį lankyti? Kada jis galės nueiti pas močiutę, nes dabar neleidžiama? Pagaliau, ar dėl šio laikotarpio suvaržymų neužtruks teismai, kuriuose planuojama nuolatine globėja paskirti vaiko močiutę? Vaiką nuraminau, viską paaiškinau. Mūsų darbas – padėti vaikams įveikti įvairias negandas. Šis skambutis buvo įrodymas, kad vaikai mumis, vaiko teisių gynėjais, pasitiki“, – sako gynėja.

Panašių patirčių turi ir Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos darbuotojai.

,,Teko išklausyti dešimties metų berniuko nerimą. Vaikas labai mėgsta žaisti krepšinį. Kai nuvyksta pasisvečiuoti pas senelius, paprastai rengiamos krepšinio varžybos, kuriose be jo dalyvauja ir šeimos nariai bei vaiko mylimas šuo. Vaikas labai išgyvena, kad, suvaržius lankymosi galimybes, negalės dalyvauti varžybose, o svarbiausia – jo mylimas šuo negalės su juo kartu lakstyti ir žaisti. Mažų problemų nebūna. Rimtai pažiūrėjau į vaiko nerimą ir jį nuraminau, kad visos problemos išsispręs ir jis vėl galės žaisti kaime“, – pasakoja Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos vyriausioji specialistė Genovaitė Kuzminskienė.

Pavasario karantino patirtys padeda geriau spręsti problemas

Vaiko teisių gynėjai sako, kad šiuo metu panašias problemas spręsti jau lengviau, nes yra patirties. Dabar, esą, jau iš anksto galima prognozuoti kokios konkrečiai karantino laikotarpio problemos kamuos vaikus ir šeimas, joms ruoštis ir greičiau rasti sprendimus, kaip individualiai padėti.

Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos vyriausioji specialistė, psichologė Daiva Gaudiešienė per karantiną pavasarį telefonu intensyviai teikė psichologinę pagalbą vaikams ir šeimoms.

„Tada vaikai labai sunkiai išgyveno tą laikotarpį, nes negalėjo eiti į mokyklas, negalėjo susitikti su draugais, o be to buvo daug nežinios. Vaikai perimdavo suaugusiųjų nerimą, savaip interpretuodavo karantino problemas. Stresą kėlė nežinia dėl ateities, kartu ir mirties baimė. Didžiausias sunkumas vaikams būdavo išsėdėti namie ir dar iškęsti po 7 nuotolines pamokas, atlikti namų darbus. Taip jiems tekdavo praleisti beveik visą dieną prie kompiuterio. Ne visi turėjo savo kompiuterius. Jautėsi vaikų emocinė įtampa. Dėl to teko naudoti krizės bei streso įveikos, stiprių emocijų valdymo ir įvairius kitus metodus“, – pasakoja  D. Gaudiešienė.

Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams teko teikti pagalbą vaikams, kurių tėtis dėl karantino suvaržymų turėjo problemų grįžti į Lietuvą iš užsienio.

Pasak Šiaulių apskrities mobiliosios komandos psichologės Neringos Jankauskaitės, šiuo metu jaučiasi, kad vaikų nerimas mažesnis, nei buvo per pavasario karantiną, nes mažiau nežinios. Pasak specialistės, tėvai turėtų irgi pasimokyti iš jau turimų karantino patirčių – daugiau kalbėtis su vaikais jiems svarbiomis temomis, rasti užsiėmimų, kurie įdomūs vaikams, daugiau bendrauti, domėtis, ką vaikai veikia namie po nuotolinio mokymo pamokų, kai negali lankyti būrelių.

„Kalbant su vaikais, reikia parinkti jiems suprantamą informacijos pateikimo būdą: nemeluoti, neaštrinti ir nemenkinti situacijos, negąsdinti. Kalbant su mažesniais, nereikėtų saugojimosi nuo užsikrėtimo virusu paversti žaidimu – plautis ar dezinfekuoti rankas vaiką reikia mokyti rimtai, be žaidimo elementų. Jeigu negalima eiti į svečius, nes kažkas susirgo, vaikui tai reikia pateikti rimtai. Jeigu netaikomas saviizoliacijos režimas, su vaikais galima pabūti gryname ore atokiau nuo kitų žmonių. Tai pagerins fizinę savijautą, o kartu suteiks ir gerų emocijų“, – pataria N. Jankauskaitė.

Pasak specialistės, norint užtikrinti gerą vaiko savijautą,  būtina tėvams pirmiausia pasirūpinti savo psichologine būsena.

„Jei nesaugiai jaučiatės, ieškokite paramos, kreipkitės į artimuosius, draugus. Esant poreikiui, susisiekite su psichikos sveikatos specialistais“, – sako mobiliosios komandos psichologė N. Jankauskaitė.

Vaikai ir suaugusieji, turintys klausimų dėl vaiko teisių ar kitos informacijos, susijusios su šeima, jos problemomis  kviečiami kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių pagal gyvenamąją vietą: https://vaikoteises.lt/struktura-ir-kontaktai/kontaktai/teritoriniai-skyriai/

Daugiau informacijos apie pagalbos galimybes rasite šiais adresais:

 http://www.pagalbavaikams.lt/lt.php/pagrindinis.html

https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

 

Virtualioje konferencijoje apie 500 dalyvių aptarė vaikų globos sistemos pertvarkos rezultatus

Kadangi šie metai yra paskutiniai, kai vaiko globa gali būti nustatyta institucijoje, Lietuvoje veikiantiems 66-iems Globos centrams ir savivaldybių administracijoms tenka svarbi užduotis. Be tėvų globos likusiems vaikams ieškoma globėjų, įtėvių ar šeimynų. Pirmą kartą nuotoliniu būdu vykusioje dviejų dienų konferencijoje aptarti šioje srityje nuveikti darbai, Globos centrų veiklos rezultatai ir laukiantys iššūkiai. Pabrėžta, kad mūsų šalyje labai pasiteisino budinčio globotojo instituto įvedimas. Konferencijoje dalyvavo apie pusė tūkstančio specialistų, dirbančių vaiko teisių ir globos srityje, Globos centrų darbuotojų.

„Tenka girdėti, kaip specialistai, dirbantys su globojamais vaikais, džiaugiasi galėdami apie kiekvieną iš jų pasakyti – „prasidėjo savigyda“. Rodos – savaiminis paties vaiko pasiekimas. Tačiau be vaiko adaptacinio laikotarpio stebėjimo, individualių jo poreikių vertinimo, psichologinės, socialinės, teisinės pagalbos ir galybės konsultacijų savigyda vargu ar prasidėtų. Tokia svarbi ir prasminga jūsų veikla. Tai, jog globojami, įvaikinti ar budinčių globotojų prižiūrimi vaikai anksčiau ar vėliau ima jaustis saugiai, yra jūsų nuopelnas“, – taip į virtualioje erdvėje susirinkusius specialistus kreipėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Pasak direktorės, kiekvienas globoti ar įvaikinti pasiryžęs žmogus padeda ne tik tam vaikui, su kuriuo dalijasi savo namų šiluma, apgaubia meile, bet padeda ir visai mūsų visuomenei, dalindamiesi savo patirtimi, žiniomis, yra daugelio įkvėpimas ir pavyzdys.

„Klausite, o kas įkvepia juos? Atsakymą jūs puikiai žinote – tai esate jūs. Mokote, raginate, palaikote, esate šalia, kai pritrūksta vilties, drąsos ar žinių. Ta kraitelė, kurią perduodate tėvams yra nepaprastai svarbi ir prasminga“, – taip Globos centrų darbuotojų veiklą įvertino I. Skuodienė.

Lietuvoje šiuo metu veikiantys 66 globos centrai pagal specialią Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK) nuolat rengia mokymus būsimiems budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams), globėjams giminaičiams ir įtėviams. Globos centrai taip pat teikia ir organizuoja paslaugas bei pagalbą budintiems globotojams, globėjams ir įtėviams bei jų globojamiems vaikams.

Lietuvoje vaikų globos namuose šiuo metu gyvena 1670 vaikų. Didžioji jų dalis (1412) yra vyresnio amžiaus  10-18 metų. Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Konferencijoje taip pat pabrėžta, kad Lietuvoje nepakanka paslaugų globojamiems vaikams ir jų globėjams.

Dvi dienas trukusioje virtualioje konferencijoje dalyvavo dvi dešimtys pranešėjų. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilma Augienė apžvelgė Globos centrų ir budinčio globotojo instituto veiklą, akcentavo jų reikalingumą ir prasmę. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė konferencijos dalyviams kalbėjo apie tėvų globos netekusių vaikų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą Lietuvoje.

Tarp kitų temų konferencijoje taip pat buvo pristatyta geroji Belgijos patirtis teikiant tęstines paslaugas Globos centrų klientams. Gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jovita Anikinaitė skaitė paskaitą apie tai, kodėl vaikų globos namuose augantiems vaikams reikia ieškoti globėjų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vyresnioji patarėja Laura Purinė skaitė paskaitą apie tai, kaip parinkti šeimą, galinčią geriausiai tenkinti likusio be tėvų globos vaiko poreikius. Konferencijos dalyviams taip pat pristatytos Biržų rajono Globos centro veiklos gerosios patirtys. Apie nuotolinį darbą šeimos ir vaiko gerovės srityje, dirbant individualiai ir su grupėmis, kalbėjo psichologas, neformaliojo ugdymo lektorius Andrius Katarskis.

X