Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

Naujienos

Ką reiškia – perkelti vaiką į saugią aplinką?

Užtikrinti savo vaikams saugią ir laimingą vaikystę turėtų būti visų tėvelių siekis. Deja, realybėje ne visada yra taip - apginti vaikus nuo pačių artimiausių jiems žmonių neretai tenka vaiko teisių gynėjams. Girtaujantys tėvai, smurtas prieš vaikus, jų nepriežiūra pasitaiko dažniausiai. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė Irena Gaigalienė pasakoja, kada ir kokius veiksmus atlieka vaiko teisių gynėjai, kai nustatoma, kad vaikui aplinka nesaugi bei ką reiškia – perkelti vaiką į saugią aplinką.

Saugi aplinka vaikams dažniausiai užtikrinama pasitelkiant artimus vaikui asmenis. Iš šeimų paimamų vaikų kasmet mažėja. 2020 metais Tarnyba nustatė 850 vaikų laikinosios globos atvejų. Iš jų šeimose 453 (58 proc.), šeimynose 6 (1 proc.), globos institucijose 146 (19 proc.) ir globos centruose 168 (22 proc.).

Vaiko teisių gynėjai į šeimas be reikalo nevyksta

Vaiko teisių apsaugos sistemos prioritetas – vaikas ir jo prigimtinė teisė augti biologinėje šeimoje. Šiomis vertybėmis darbe vadovaujasi vaiko teisių gynėjai.

„Vaiko teisių apsaugos specialistai nevyksta į šeimą pažiūrėti, kaip ten gyvena vaikai. Vykstame tik tuomet, kai tam yra pagrindo. O pagrindu tampa iš policijos pareigūnų, socialines paslaugas teikiančių, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų įstaigų, visuomenės gautas pranešimas“, – apie atvejus kada specialistai vyksta į šeimą, pasakoja Utenos apskrities vaiko teisių skyriaus vedėja I. Gaigalienė.

Aplinka, kurioje girtaujama, smurtaujama, kurioje vaikas neturi galimybės pavalgyti ar patenkinti kitų būtiniausių poreikių nėra saugi ir tinkama augti bei ugdytis vaikui. Todėl gavę informacijos apie galimus tokius atvejus – galimą vaiko teisių pažeidimą – Vaiko teisių gynėjai vyksta į šeimą, vertina aplinkybes, bendrauja su vaiku, išklauso jo nuomonę, o esant būtinybei – perkelia vaiką į saugią aplinką, atlieka vaiko situacijos vertinimą.

Nesaugi aplinka – kai vaikui gresia pavojus ir neužtikrinami jo interesai

I.Gaigalienė pabrėžia, kad  netinkamas elgesys su vaiku, smurto prieš jį naudojimas nėra suderinamas su geriausiais vaiko interesais, o vaiko apgyvendinimas saugioje aplinkoje padeda apsaugoti jį nuo pakartotinio smurtavimo arba kitų neigiamų padarinių.

Nesaugi aplinka vaikui gali būti ne tik namuose, bet ir gatvėje.

„Darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai gatvėje pareigūnai sulaiko neblaivius paauglius, o jie kategoriškai atsisako pasakyti savo asmens duomenis, gyvenamąją vietą. Gatvėje jiems gali nutikti bet kokia nelaimė, todėl, šiuo atveju, nepilnamečiams saugi aplinka buvo užtikrinta socialinės globos institucijoje iki to, kol pavyko susisiekti su tėvais. Gatvėje tokių vaikų niekas nepalieka“, – tikino I. Gaigalienė.

Dažniausiai vaikams nesaugu naktimis ir savaitgaliais

Statistika byloja, kad trys ketvirtadaliai, t. y. apie 75 proc., gaunamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, nesaugią aplinką vaikui, registruojami po darbo valandų ir savaitgaliais.  Tuo metu Vaiko teisių apsaugos tarnybos funkcijas užtikrina budėtojai.

„Dažniausios priežastys, kodėl į šeimą atvyksta vaiko teisių gynėjai – girtaujantys tėvai ir smurtas artimoje aplinkoje, kai vaikui nesaugu čia ir dabar. Tokie pranešimai, beveik visais atvejais, gaunami Bendruoju pagalbos telefonu ir apie tai iškart informuojami vaiko teisių apsaugos specialistai – budėtojai“,  – atvejus kada nedelsiant vykstama į šeimą, detalizuoja pašnekovė.

Atvykusius į šeimą budėtojus dažniausiai pasitinka policijos pareigūnai, kurie iki specialistų atvykimo užtikrina vaiko saugumą. Pasitaiko, kad agresyvūs tėvai jau po policijos pareigūnų atvykimo nusiramina. Jeigu matoma, kad realaus pavojaus vaikui nelikę, būna, kad nepilnamečiai paliekami namuose, o darbą su šeima netrukus pradeda socialines paslaugas teikiantys savivaldybių specialistai.

Vaiko perkėlimas į saugią aplinką

„Situacijų būna visokių ir kiekvienos šeimos, kiekvieno vaiko istorija yra skirtinga. Tačiau visais atvejais, pirmiausia įvertinama situacija, jei leidžia vaiko amžius, išklausoma vaiko nuomonė, bendraujama su tėvais. Jeigu įvertinus visas aplinkybes ir surinkus informaciją nusprendžiama, kad vaikui nėra saugu, vaiko ir tėvų klausiama kur jis norėtų/galėtų laikinai nuvykti pasisvečiuoti“, – apie tai, kaip vyksta vaiko perkėlimas į saugią aplinką pasakoja Utenos VTAS vedėja.

Specialistai pirmiausia ieško artimų, emociniais ryšiais susijusių asmenų – senelių, močiučių, dėdžių, tetų, kitų artimų giminaičių, draugų, kurie galėtų ir sutiktų pasirūpinti vaiku iki tėvai bus pajėgūs tą padaryti patys. Nuvežus vaiką ten, kur jam bus užtikrinta saugi aplinka, patikrinamos sąlygos, ar bus užtikrinti vaiko interesai ir poreikiai.

„Supildžius visus dokumentus, tėvam paaiškinus tolimesnius veiksmus, vaikas palydimas ar nuvežamas pas tuos asmenis, kurie sutiko juo pasirūpinti. Ir tik tais atvejais, kai nėra giminaičių, emociniais ryšiais susijusių asmenų galinčių ir norinčių vaiką laikinai apgyvendinti savo šeimoje, vaikas vežamas pas budinčius globotojus“, – aiškina I. Gaigalienė.

Vaiko laikinas apgyvendinimas saugioje aplinkoje užtrunka, kol atliekamas vaiko situacijos vertinimas – iki 5 dienų. Po jo, jeigu nustatoma, kad tėvai vaiku gali rūpintis, tačiau būtina specialistų pagalba, vaikas grįžta pas tėvus, šeimai teikiamos socialinės paslaugos. Jeigu, deja, konstatuojamas faktas, kad tėvai negali pasirūpinti vaiku, vaikui saugi aplinka užtikrinama iki paskiriamas globėjas.

Saugi aplinka gali būti užtikrinta ir namuose

Vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos reiškia saugios aplinkos vaikui užtikrinimą. O tai nebūtinai turi būti vaiko perkėlimas į kitą aplinką. Saugi aplinka vaikui gali būti užtikrinama ir namuose, kai juo pasirūpinti sutinka ir atvyksta artimieji, emociniais ryšiais susiję suaugę asmenys.

„Pasitaiko, kad atvykę vaiko teisių gynėjai abu tėvus randa neblaivius, tačiau neagresyvius. Tuomet vaiko ir tėvų, jei tik yra galimybė, klausiame kas galėtų pasirūpinti vaiku. Atvyksta seneliai, kiti artimieji ir vaiko namuose užtikrina jam saugią aplinką. Tokiu atveju vaiko teisių gynėjai su vaiku lieka iki atvyksta juo pasirūpinti galintis ir sutinkantis asmuo“, – apie saugios aplinkos užtikrinimą vaiko namuose, pasakoja I. Gaigalienė.

Jeigu anksčiau tėvai nesakydavo kas galėtų pasirūpinti vaiku ir Tarnybos specialistams tekdavo ieškoti tokių asmenų, tai dabar situacija keičiasi. Jau iki vaiko teisų gynėjų atvykimo tėvai dažnai būna pasirūpinę, kur ir su kuo galėtų būti užtikrinta saugi aplinka vaikui.

Vaiko teisių gynėjai įvertina, ar vaiku pasirūpinti sutikęs asmuo gali užtikrinti jo saugumą, patikrina ar jam nėra apribota tėvų valdžia, ar jo šeimoje nefiksuoti vaiko teisių pažeidimai.

„Vaikui brangiausia – jo šeima. Todėl ir vaikų teises ginantys Tarnybos specialistai daro viską, kad, pirmiausia, vaikui būtų saugu ir gera augti biologinėje šeimoje“, – pabrėžia I. Gaigalienė.

 

Vaiko teisių gynėja: svarbu laiku padėti nepilnametėms mamoms

Pastaruoju laikotarpiu Kauno mieste per metus vaikelio susilaukdavo viena nepilnametė. Bet šiemet, tik pasibaigus sausiui, Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus gynėjai bendrauja jau su trimis netrukus gimdysiančiomis nepilnametėmis. Specialistai aiškinasi, kokia pagalba būsimoms mamoms reikalinga, konsultuoja dėl tėvystės nustatymo ir bando įvardyti ankstyvo nėštumo priežastis.

Tiek vaiko gynėjai, tiek psichologai vienu balsu tvirtina, kad dažnu atveju atsakymo, kas paskatino ankstyviems lytiniams santykiams, reikia ieškoti šeimoje, kurioje merginos augo: galimai joje nepatyrė meilės ir šilumos, jų saugumo poreikis nebuvo patenkintas. Šių, kiekvienam žmogui reikalingų jausmų, vėliau mergaitės ieško ne visada jų amžiui ir brandai tinkamais būdais.

Vaiko teisių srityje dirbanti psichologė Jūratė Marcinkevičienė atkreipia dėmesį ir į paauglystės amžiaus tarpsnio iššūkius, kuomet vyksta ne tik fiziniai pokyčiai, jam būdingas ir psichikos raidos netolygumas, besiformuojanti vertybių sistema, didėjantis autonomiškumo jausmas. Paauglio veiksmai gali būti paskatinti ir siekio įtikti, būti pripažintu bendraamžių.

Šiemet gimdys dvi šešiolikmetės kaunietės, o dar viena jauna mama susilauks antro vaikelio dar iki jai sueis 18 metų. Pirmąjį pagimdė būdama penkiolikos.

Jaunų mamų istorijos panašios

Psichologė atkreipia dėmesį, kad besilaukianti paauglė vienu metu susiduria su fiziniais ir su emociniais iššūkiais, o tai anaiptol nėra paprasta. Pasikeitęs paros ritmas, savo poreikių atidėjimas, galimas vienišumo jausmas ir kasdieniai vaiko auginimo rūpesčiai bei nuovargis, sukelia psichologinį diskomfortą. J. Marcinkevičienė pabrėžia, jog labai svarbu, kaip tokiu metu asmuo geba įveikti sunkumus, ar turi į ką atsiremti, o jeigu įgūdžių pasipriešinti bėdoms nepakanka, to galima išmokti.

Gerai, kada su ankstyvo nėštumo iššūkiais susidūrusią merginą rūpesčiu apgaubia šeima. „Iš pradžių, be abejo, visi reaguoja skausmingai, o paskui priima, kad štai: mūsų istorija tokia, einame tokiu keliu. Nepilnametės dukros vaikelio globėjais tampa seneliai, jie prisiima ir moralinę, ir teisinę atsakomybę už vaiką iki mamos pilnametystės“, – kalba A. Vežbavičiūtė, Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Visgi, didesnė dalis nepilnamečių mamų istorijų kiek kitokios. Pasak A. Vežbavičiūtės, jos mažai skiriasi viena nuo kitos, vienodai sudėtinga ir merginų vaikystė: patyrė nepriežiūrą, vėliau augo be savo šeimos.

Vaiko teisių gynėja pasakoja vienos šešiolikmetės mamos istoriją. Jos vaikystė prasidėjo priklausomoje nuo alkoholio šeimoje, labai anksti, su dar penkiais broliais ir seserimis, pateko į globos namus. Ankstyvoje vaikystėje nebuvo užtikrinti net būtiniausi šios mergaitės fiziniai poreikiai, o emociniai – tuo labiau nepatenkinti. Globos namai, nors čia vaikas jaučiasi sotus ir saugus, šeimos neatstojo ir vidinės tuštumos neužpildė.

„Būsimas tėtis yra dvidešimtmetis ir jau gerai žinomas teisėsaugai. Kadangi nėščioji nepilnametė, mes irgi kreipėmės į teisėsaugą. Kaip žinia, lytiniai santykiai su pilnametystės nesulaukusiojo sutikimu galimi tik nuo 16 metų. Būtent suaugęs asmuo yra atsakingas prieš mažiau brandų ir turi išlaikyti romantinius, o ne siekti lytinių santykių”, – atkreipia dėmesį vaiko teisių atstovė.

Nepilnametis asmuo negali būti savo gimusio vaiko atstovu pagal įstatymą ir vaiko teisių specialistai kiekvienu atveju individualiai priima sprendimą, kaip padėti būsimai mamai ir vaikeliui. Gynėjai atvirai kalbasi su mergina, išsiaiškina jos konkrečią situaciją ir su pačia besilaukiančia paaugle bando atrasti geriausią sprendimą dėl gyvenamosios vietos ir pagalbos auginant vaikelį. Siekiama bendro sutarimo.

Būsimoms mamoms – pirmosios motinystės pamokos

Kalbėdama apie šiemet vaikelio susilauksiančias merginas, A. Vežbavičiūtė pasidžiaugė, kad užsimezgusias gyvybes jos saugojo. Nepalaužė merginų ir tai, kad neturi šeimos arba mylimo žmogaus palaikymo – yra pasiryžusios pagimdyti ir užauginti vaikelį. Tačiau pašnekovė neslepia, jog dažnai paauglių supratimas apie savarankiškumą yra naivus, o kad vaikelį galėtų auginti pačios, joms reikės profesionalios pagalbos.

„Nepilnametei mamai tenka pasirūpinti savimi, o dar ir tokiu mažuliuku, tai jai išties nelengva užduotis. Kai besilaukiančioji gyvena globos namuose, jai, kūdikiui gimus, Kaune pasiūloma užuovėja artimesnėje šeimai aplinkoje Kartų namuose. Su socialinės srities specialisto, o, esant poreikiui, psichologo pagalba, paauglė čia įveikia pirmąsias nelengvas suaugusio žmogaus pamokas: išmoksta kūdikėlį maitinti, pasirūpinti jo higiena, atliepti poreikius, megzti ryšį, prižiūrėti savo pačios sveikatą ir daug kitų svarbių dalykų“, – pasakoja vaiko teisių gynėja.

Visos pagalbos priemonės nukreiptos išsaugoti mamos ir vaiko ryšį. Psichologė J. Marcinkevičienė primena, kad vaikas turi įgimtą poreikį prisirišti prie vieno pagrindinio asmens (dažniausiai motinos), o svarbiausi ryšiui formuotis yra pirmieji dveji metai. Jeigu mama kūdikio neaugins, sutrikęs prieraišumas vaikui paliks ilgalaikius socialinius bei emocinius sunkumus.  

A.Vežbavičiūtės įsitikinimu, itin jauno amžiaus tapę tėvais neretai dar nėra pajėgūs užtikrinti kūdikio poreikius: „Jiems patiems dar sunku tuos poreikius suvokti, o juo labiau atliepti, todėl pagalba reikalinga, džiaugiamės, kada ją priima noriai“.

Ir šiemet gimdysiančioms nepilnametėms iš pradžių padės socialiniai darbuotojai. Gynėjai su būsimomis mamomis tai aptarė ne kartą, paaiškino, suteikė mergaitėms aiškumo, o tuo pačiu ramybės nėštumo metu. Pašnekovė džiaugiasi, kad kai pagalba priimama, ji yra veiksminga. Patirtis rodo, kad ja pasinaudojusios merginos lengviau atranda savo kelią gyvenime: paraleliai su mažylio auginimu baigia vidurinę mokyklą, įgyja profesiją, vėliau sukuria šeimą. Žinoma ne viena gražiai susiklosčiusi istorija.

Tenka pagelbėti nustatant kūdikio tėvystę

„Pastebime, kad besilaukiančios merginos lieka vienos tada, kai tėčiams pristinga atsakomybės arba kurti šeimą jie nėra pasirengę, o kūdikiui gimus, negali prisidėti nei finansiškai nei emociškai. Retai abu tėveliai yra nepilnamečiai, dažniau tėtis jau būna sulaukęs pilnametystės arba net ir gerokai vyresnis. Gynėjai visada bendrauja su abiem tėvais, jeigu tokia galimybė yra. Būsimą tėtį jiems kartais netgi tenka surasti. Vaiko prigimtinė teisė žinoti savo abu tėvus“, – akcentuoja vaiko teisių atstovė.

A.Vežbavičiūtė sako, kad jeigu gynėjai ir mato, jog tėtis nepajėgus rūpintis kūdikiu, tuo viskas nesibaigia: „Gal šiandien žmogus turi sunkumų, bet juk gali pasikeisti, todėl siūlome pagalbą. Jei vyras bendradarbiauti linkęs, paaiškiname, kaip nusistatyti tėvystę, kokias sąlygas turi sudaryti norėdamas vaikelį auginti. Gal jam tereikia išsinuomoti butą, gal susirasti darbą, o gal kreiptis į priklausomybių specialistą. Atvejų pasitaiko skirtingų, bet visi įveikiami”.  

Ji paaiškina, kad situacija vertinama jau vaikeliui gimus. Be to, teisiškai yra galimas nepilnametės santuokinio amžiaus paankstinimas. Tačiau tokie atvejai, anot pašnekovės, reti. „Kaip ir bet kurį, su sunkumais susidūrusį vaiką, nepilnametes mamas vaiko teisių gynėjai lydi visą kelią iki pilnametystės. Jas atstovauja teisme, padeda rasti tinkamiausią prieglobstį ir sprendžia, kaip padėti, kad ši nepabūgtų sunkumų, o vaikelis užaugtų su mama ir pažindamas tėtį“, – pastebi A. Vežbavičiūtė.

Ankstyvas nėštumas laikomas viena iš rizikingo elgesio formų ir laiku paaugliui nepadėjus, gali vesti prie kitų – psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, smurtinio elgesio ir kt. Savo biologinės šeimos palaikymo neturinčiam jaunam žmogui reikalingas bet kokio kito suaugusiojo supratimas ir palaikymas. Toks draugas (auklėtojas, mokytojas ir kt.) tampa patikima apsauga nuo rizikingo elgesio.

Nepriklausomybės akto atradėjas prof. Liudas Mažylis: „Patriotiškumą vaikams galima išugdyti tik savo pavyzdžiu“

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, chemijos mokslų daktaras, o dabar ir Europos Parlamento narys Liudas Mažylis plačiai išgarsėjo 2017 metais. Didelei visos šalies, o ypač istorikų, nuostabai, jis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve rado 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šių dokumentų ilgus metus buvo ieškoma įvairiausiose vietose, tačiau nesėkmingai. Kokių savybių ir įgūdžių turi turėti žmogus, kad atliktų tokį darbą? Iš kur jis jų semiasi? Ne paslaptis, kad žmogaus asmenybė formuojasi nuo vaikystės. Apie vaikystę, tėvus ir ypatingus namus kalbamės su pačiu profesoriumi Liudu Mažyliu.

Apie visapusišką vaikų lavinimą ir mokymą atkakliai siekti tikslo mintimis dalinasi ir Zita Aleksandravičienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė.

–Gerbiamas profesoriau, ar laiminga buvo Jūsų vaikystė?

Sakyčiau, kad laiminga. 1954 metais, kai gimė toks Liudukas, visai giminei tai buvo didelis įvykis. Kaip man pasakojo, atsidūriau dėmesio centre, tapau įvykių ašimi (juokiasi). Augdamas ir pats jaučiau, kad esu svarbus tėvams, seneliams ir net platesnei giminei – dėdėms, tetoms. Jų buvo daug, mano tėtis turėjo net 30 pusbrolių ir pusseserių.  

–Ar Jūs šeimoje augote vienas?

Turiu jaunesnę seserį. Ji gimė, kai man buvo ketveri. Aš tiesiog reikalavau, kad būtų būtent sesutė, nes turėti broliuką man atrodė kažkaip mažiau naudinga (juokiasi). Galvojama, ar tokių metų vaikas gali ką nors atsiminti. Gali. Aš labai gerai prisimenu tą telefono skambutį iš gimdymo namų, kuomet močiutė padėjo ragelį ir pasakė: „Mergaitė. Tau – sesutė“. Man, kitaip nei kai kuriems vaikams, buvo pasakojama, kad vaikai perkami ligoninėje, o ne gandras atneša. Tai aš jau iš anksto buvau pasakęs: „Pirkite sesutę būtinai“. Mane bandė perkalbėti: „O jei sesučių nebus likę...“. Liuduko atsakymas buvo: „Gal dar kokia viena bus...“.

–Kaip Jūs buvote auklėjamas? Ar griežtai?

Auklėjimo būdą, kurį man taikė, įvardinčiau gimnaziniu griežtumu. Užaugau pedagogų šeimoje. Mano tėvai buvo mokslininkai, dėstytojai, senelis Pranas Mažylis – akušeris-ginekologas, profesorius. Tais laikais buvo visiems savaime suprantama, kad vaikas privalo klausyti suaugusiųjų, juos gerbti. Šeimoje buvau visokeriopai lavinamas, man buvo teikiama daug žinių, diegiami įvairūs įgūdžiai. Pakankamai griežtai jie buvo diegiami.

Kita vertus, mano močiutė Antanina Mažylienė (ji buvo prancūzų kalbos mokytoja), nejučiomis man sugebėjo įdiegti gana žaismingų įgūdžių, pavyzdžiui, išmokė žaisti kortomis, šachmatais, teisingu būdu nulupti pašto ženklus nuo vokų ir gražiai juos kolekcionuoti. Prancūzų kalbos ji mane mokė subtiliu būdu. Kadangi aš mokiausi rusų ir vokiečių kalbų, tai prancūzų mokytis jau spyriojausi. Tad ji man girdint nuolat kartodavo prancūziškas frazes ir eilėraščius. Aš dabar ir po 50 metų galiu jums jas atkartoti.

–Kokių, būdamas vaikas, turėjote namuose pareigų?

Pagrindinė pareiga buvo mokytis. O apie kitas pareigas galėčiau pasakyti taip – vykdydavau kai kuriuos suaugusiųjų pavedimus. Buvau mokomas kuo nors nuosekliai rūpintis, būti atsakingu. Kai man buvo dešimt metų, namuose atsirado šuniukas. Net jo pase buvo įrašyta, kad aš esu Pifo šeimininkas. Aš juo nuosekliai rūpinausi, šėriau, vedžiojau, kartą per metus nuveždavau nuo pasiutligės paskiepyti. Dar pamenu, kad vaikystėje buvau skardinėje linų prisisėjęs, laisčiau, prižiūrėjau.

Jei kalbėtume apie mokslus, turėjau dar vieną pareigą – mokytis groti pianinu. Aš tarsi pats ir įsiprašiau. Pas mus namuose buvo tarpukario laikų, geros firmos pianinas. Niekas juo negrojo. Kai buvau penkerių metų, ėmiau skambinti vienu pirštu. Ir tada man pasamdė privačią mokytoją. Vėliau užsispyriau, kad noriu į muzikos mokyklą. Penkerius metus mokiausi Naujalio muzikos mokykloje ir mečiau, pasidarė per sunku. Ten ruošė profesionalius muzikantus, tai, matyt, buvo ne man.

–Ar vaikystėje domėjotės Lietuvos istorija? Ar buvote patriotiškai auklėjamas šeimoje?

Kai aš augau, buvo gilus sovietmetis. Apie patriotizmą Lietuvai kalbėti viešai buvo labai pavojinga. Tačiau namuose, šeimoje, aš sužinojau daug dalykų, kurie buvo uždrausti, apie kuriuos viešai buvo nekalbama ir mokykloje nemokoma.

Unikalus dalykas – per visą sovietmetį mano senelio, profesoriaus Prano Mažylio, namuose niekas nepadarė kratos. Išliko visa jo turtinga biblioteka. Tas knygas ir dabar matau prieš akis, kai su jumis kalbu. Man vaikystėje labai romantiška buvo retkarčiais įsisukti į tą biblioteką ir pasiskaityti, pavyzdžiui, apie Lietuvos kunigaikščius. Bibliotekoje buvo ir senų tarpukario laikraščių.

Šeimai, žinoma, rūpėjo, kad aš, išėjęs už namų ribų, nenukrypčiau nuo viešosios sovietinės doktrinos ir ko nors neprišnekėčiau, nes tai buvo labai pavojinga. Tačiau kartu artimieji man namuose pripasakodavo pačių įdomiausių dalykų apie Lietuvos istoriją, apie tarpukario gyvenimą. Mano senelio šeima tarpukariu priklausė Kauno elitui, bendravo su aukštais politikais, kitais žymiais asmenimis. Senelis buvo asmeniškai pažįstamas su Vasario 16-osios akto signataru Steponu Kairiu. Jų vasarnamiai šalia stovėjo, buvo kaimynai.

Taigi, sakyčiau taip – patriotiškai buvau auklėjamas subtiliai. To auklėjimo poveikis buvo didžiulis. Aš labai daug žinojau apie Lietuvos istoriją, nes augau ypatingoje aplinkoje, iš artimųjų girdėjau daug įdomių pasakojimų apie tai, ką jie patys savo akimis matė ir išgyveno.

Antra vertus, aš augau Kaune, o žinios apie tarpukarį yra užkoduotos pačiame Kaune, ir jo architektūroje, ir žmonių prisiminimuose, visame kame. Net ir giliame sovietmetyje Kaune buvo žinoma apie tai, kas vyko tarpukariu. Visi mano draugai žinojo. Buvo svarbu tiktai mokykloje per istorijos pamoką nepasakyti: „Tamsta mokytoja, o tėtis man kitaip pasakojo...“

–Didelio visuomenės dėmesio sulaukėte, kai 2017 m. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve radote 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iki tol kažkodėl nei vienam istorikui nešovė į galvą jų ten ieškoti. Toks Jūsų žingsnis rodo įžvalgumą ir atkaklumą. Iš kur šios savybės?

Pirmiausiai pataisyčiau Jus: buvo ieškoma, tik iki tol – nesėkmingai. Sakyčiau, kad tai aš išsiugdžiau vėliau, ne vaikystėje. Tačiau, be abejo, tam tikri auklėjimo pagrindai padedami vaikystėje. Atkakliai siekti tikslo buvau mokomas nuo vaikystės, tačiau ne vienodai intensyviai, skirtinga tėkme. Atkaklaus darbo išmokė, pavyzdžiui, grojimas pianinu. Muzikos mokykloje turėjau groti ne lengvas populiarias daineles, o sudėtingus klasikinius kūrinius. Buvo sunku.

Nuo septintos klasės aš lankiau chemijos būrelį. Ši sritis reikalauja labai didelio kruopštumo, nuoseklumo, išbaigto tikslo siekimo. Kaip žinote, esu chemikas. Kai parašiau pirmą rimtą savo mokslinę publikaciją, man buvo 26-eri. Buvo 6 bendraautoriai, įskaitant mano mokslinį vadovą. Bet gerai atsimenu, kad straipsnį parašiau ir išsiunčiau į redakciją būtent aš.

Sakytumėte, cheminė veikla ir svarbių valstybei dokumentų ieškojimas yra skirtingi dalykai, tačiau tam tikrų paralelių čia tikrai galima išvesti. Apie Lietuvos istoriją aš pasikalbėdavau su savo teta, chemijos mokslų daktare Liūda Rasteikiene. Ji,  kaip ir mano tėtis bei močiutė, apie istoriją man pasakojo labai vaizdžiai, fiziškai ir apčiuopiamai. Dar reikia pridurti, kad aš esu kolekcininkas  – per šią veiklą išsiugdžiau sunkią pareigą sisteminti. Štai visų šių poveikių ir pareigų visuma paveikė mano mąstymą ir atvedė prie to sprendimo ieškoti Nepriklausomybės Akto dokumentų. 

Beje, didelės reikšmės turėjo ir tai, kad aš moku vokiečių kalbą. Jei aš nuo vaikystės nebūčiau išmokytas vokiškai, nebūčiau važiavęs į jokį Berlyną, kaip to nedarė ir daugelis istorikų, dėl labai primityvios, pragmatinės ir paprastos priežasties – jie nepakankamai moka vokiškai. Aš su didele nuostaba tą suvokiau.

–Jūsų manymu, kokias savybes vaikuose reikėtų ugdyti, verta ugdyti? Kaip vaiką nukreipti teisinga linkme? 

Sakyčiau taip – pirmiausia reikia pažinti vaiko polinkius, atpažinti, kas jam gerai sekasi, kas jam smagu. Į tai ir orientuotis. Mano gimnaziniame auklėjime buvo laikomasi nuostatos, kad tai, kas tau lengvai einasi, yra kaip ir nevertinga. Vertinga neva yra tai, kas reikalauja ilgų, sisteminių, kruopščių pastangų. O aš sakyčiau, kad pirmiausiai reikia vaiko natūroje įžvelgti, kam jis yra visų gabiausias, kokia veikla jam bus maloni, nebus sunkumas. Taip galima išugdyti talentus. Be abejo, kruopštus darbas mėgiamoje srityje taip pat labai reikalingas.

–Kas vaikystėje Jums buvo pats didžiausias autoritetas?

Mano diedukas profesorius Pranas Mažylis buvo neginčijamas visos šeimos autoritetas, absoliutus autoritetas. Dar man autoritetas buvo pradinių klasių mokytoja, nuoširdžiai ją mylėjau. Autoritetais buvo ir mano minėti dėdės bei tetos, taip pat vyresni kiemo draugai.

–Jūsų manymu, kaip vaikus sudominti Lietuvos istorija? Kaip juos išauklėti Lietuvos patriotais?

Tai vienas sunkiausių dalykų. Pasakysiu jums kalambūrą: padėstykite keletą metų istoriją studentams, tada nueikite mokyti į mokyklą. Tai bus daug sunkiau, nei universitete. O tada šeimoje pabandykite savo vaikus sudominti istorija – bus dar sunkiau. Sudominti vaikus istorija yra nelengvas iššūkis.

Patriotiškumą galima išugdyti tik savo pavyzdžiu. Pavyzdys visada uždega. Tėvams visų pirma reikia patiems mylėti Lietuvą. Minėjau, kad mano tėtis, teta, močiutė gebėjo man papasakoti apie Lietuvos istoriją taip, kad visada būdavo įdomu, jie pasakojo gyvai, ne vadovėliškai, su meile ir užsidegimu. 

–Koks Jūs buvote paauglystėje, ar maištavote? Kaip tėvai į Jus reagavo?

Sakyčiau, kad maištavau pasyviai. Paauglys aš buvau ypatingu laikotarpiu. Tomis dienomis, 1972 metais, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, man sukako aštuoniolika metų. Tėvai mane nuvarė į kirpyklą, kad nusikirpčiau, kad milicija manęs nepalaikytų tuo, kurį reikia bananais atidaužyti, supakuoti ir išvežti. Taigi, ilgų plaukų auginimas buvo mano pasyvi maištavimo forma.

–Kaip užauginti laimingą vaiką?

 Pats sunkiausias klausimas. Vieno recepto nebūna. Turiu dukrą, jos reikėtų paklausti, kaip mano, ar jos vaikystė buvo laiminga. Galiu pasakyti tik tiek, kad aš buvau ir esu su savo dukra labai laimingas.

Sėkmė aplanko tuos, kurie daug ir nuosekliai dirba bei planuoja laiką

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Zita Aleksandravičienė dalijasi mintimis apie tai, kaip svarbu nukreipti vaiką teisinga linkme, išmokyti atkakliai siekti tikslo ir visapusiškai palaikyti:

Vaiko mokymosi ir tikslo siekimo įgūdžiai formuojami nuo mažens. Jo lavinimui ir ugdymui be galo svarbi palaikanti artima aplinka, t. y.  šeima – tėvai, seneliai, kiti artimieji, taip pat ir mokytojai. Labai svarbus artimas tarpusavio ryšys.

Niekas taip neskatina vaiko veikti, kaip suaugusiojo pavyzdys, siekiai, patirtis, jo gyvenimo būdas ir skiepijamos vertybės. Vaikas stebi ir kopijuoja suaugusiųjų elgesį, pats eksperimentuoja ir panaudoja pamatytas elgesio apraiškas. Vaikas remiasi suaugusiųjų nurodytomis ribomis ir taisyklėmis.

Visapusiškam vaiko lavinimui didelės įtakos turi tėvų domėjimasis vaiku, jo pažinimas, mokėjimas išklausyti ir išgirsti, kas jam sekasi ir įdomu, skatinimas užsiimti kuo įvairesne veikla.

Taip pat labai svarbu, kad tėvų lūkesčiai vaiko atžvilgiu būtų realūs ir pamatuoti.

Būnant darželyje, pradinėje mokykloje, vaikui sveika išbandyti kuo daugiau būrelių, naujų veiklų tam, kad labiau galėtų pažinti save. Tačiau jau nuo 11-12 m. vaikas turėtų pasirinkti vieną ar kelias konkrečias sritis ir nesiblaškyti. Tuo laiku labai svarbu mokyti vaiką išbūti ne tik ten, kur lengva ir įdomu, bet ir ten, kur reikia įdėti nemažai pastangų ir darbo. Svarbu išmokyti vaiką įveikti  įvairius sunkumus, tikslo siekti atkakliai, nuosekliai bei sistemiškai.

Šiais skubos laikais dažnai tikimės greitų rezultatų. Tačiau svarbu vaikus mokyti pasidžiaugti ir pasimėgauti darbo procesu, ne tik rezultatais.

Pravartu vaikus mokyti ne tik įveikti sunkumus, bet ir tinkamai išgyventi nesėkmes, joms ištikus, neprarasti savitvardos. Nesėkmės kartais atveria mums naujas galimybes. Sėkmė aplanko tuos, kurie įdeda daug pastangų, nuoseklaus darbo ir planuoja laiką.

 

Tėvai nori atsisakyti vaikų: kaip vaiko teisių gynėjai padeda į tokią krizę patekusiai šeimai?

Vaikų auginimas – nelengva ir labai atsakinga pareiga. Visi tėvai anksčiau ar vėliau susiduria su didesniais ar mažesniais sunkumais. Kartais problemoms išspręsti tėvams nepakanka vien savo žinių, įgūdžių ir pastangų – būtina pasitelkti ir specialistų pagalbą. Vaiko teisių gynėjai susiduria su tokiais atvejais, kai tėvai, nesugebėję patys išspręsti vaikų auginimo problemų, nori savo vaikų tiesiog atsisakyti. Tuomet vaiko teisių gynėjai deda visas įmanomas pastangas padėti šeimai. Sėkmės atvejų, pasak jų, būna daugiau, nei nesėkmingų. Šeimos raginamos nebijoti ir drąsiai kreiptis į vaiko teisių specialistus, jei susiduria su vaiko auginimo, auklėjimo ar kitomis problemomis.

Atvejai, kai tėvai nusprendžia atsisakyti savo vaikų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams nėra labai retas reiškinys. Nors Lietuvoje galiojantys įstatymai nenumato galimybių atsisakyti savo vaiko, tačiau, deja, skyriaus darbo praktikoje per metus pasitaiko ne vienas atvejis, kai tėvai pareiškia nebeauginsiantys savo vaiko ir jo atsisakantys. Nors specialistai tai vertina kaip Lietuvos įstatymų pažeidimą, tėvų valdžios nepanaudojimą bei priešingą naudojimą vaiko geriausiems interesams, smerkti ar bausti už tai tėvų nesiekiama. Priešingai – stengiamasi kuo greičiau ištiesti šeimai pagalbos ranką.

„Tėvų sprendimas nebeauginti savo vaiko ir jo atsisakyti rodo, kad šeimoje yra kompleksinių problemų, su kuriomis tėvai yra patys nebepajėgūs susidoroti. Tokiais atvejais stengiamės kuo greičiau ir išsamiau išsiaiškinti situaciją ir patiriančiai krizę šeimai inicijuoti visokeriopą pagalbą. Noriu pasidžiaugti, kad turėjome ne vieną sėkmės atvejį, kai tėvai, supratę, jog su šeimoje kilusiomis problemomis nėra palikti vieni, priima teikiamą pagalbą, persigalvoja – siekia toliau auginti savo vaikus ir tinkamai vykdyti tėvo bei motinos pareigas“, – pasakoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresnioji patarėja Gabrielė Platakytė.

Dėl kokių priežasčių tėvai nusprendžia atsisakyti savo vaikų?

Vaiko teisių specialistų teigimu, pasitaiko atvejų, kai auginti savo vaikelį atsisako ką tik pagimdžiusios mamos. Kai kurios apie tai pareiškia dar ligoninėje, kai kurios – jau išėjusios iš jos. Priežasčių, kodėl mamos priima tokį sprendimą, gali būti labai daug. Pavyzdžiui, prasta psichologinė mamos savijauta, sunki materialinė padėtis, nepalanki socialinė aplinka, komplikuoti santykiai su vaiko tėvu arba šių priežasčių kompleksas.

Valstybės vaiko teisių gynėjams ilgam į atmintį įstrigo vienos jaunos mamos istorija, kuri vaiko teisių ir kitų specialistų pastangų dėka baigėsi sėkmingai.

„Gavau pranešimą iš ligoninės, kad naujagimį pagimdžiusi mama pasakė jo neauginsianti, nes neturi tam sąlygų ir galimybių. Nuvykome į ligoninę ir, bendraujant su mama, pastebėjome, kad moters psichologinė savijauta labai prasta. Ji jau augino dvejų metų dukrą. Pastojusi nuo smurtaujančio sugyventinio, paliko jį ir išsikraustė gyventi pas giminaičius. Jaunos moters gaunamas pajamas sudarė tik pašalpa už dukrą bei jos pačios našlaičio pensija. Santykiai su giminaičiais, pas kuriuos ji buvo apsistojusi, taip pat buvo komplikuoti. Moteris sakė mananti, jog atiduoti vaiką būtų geriausias sprendimas dėl jo paties ateities“, – pasakoja vaiko teisių gynėja N. Šaveiko, nedelsiant organizavusi psichologinės, teisinės ir socialinės pagalbos teikimą šiai moteriai. Dabar jau dvejų metų berniukas auga su mama, kuri, padedama specialistų, šiuo metu gyvena pilnavertį gyvenimą kartu su abiem savo vaikais.

Pasak vaiko teisių specialistų, dažniausiai pasitaikanti priežastis, kodėl tėvai nusprendžia nebeauginti vyresnio amžiaus vaikų, yra netinkamas vaiko elgesys, ypač paauglystėje, kai vaikas maištauja, susideda su blogais draugais, svaiginasi ar net nusikalsta.  Pasak G. Platakytės, destruktyvus vaiko elgesys dažniausiai rodo, kad jam būtinas ne tik tėvų supratingumas, priėmimas ir parama, bet neretai ir specialistų pagalba visai šeimai, siekiant padėti spręsti iškilusius sunkumus. 

Vaikai atvedami pas vaiko teisių gynėjus pagąsdinti

Pasitaiko atvejų, kai tėvai, nerasdami bendros kalbos su maištaujančiu paaugliu, atveda jį į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pareiškia, kad jo atsisako. Ne visada tai būna rimtas ketinimas, kartais tai būna tiesiog bandymas įbauginti ir suvaldyti paauglį, bet vaiko teisių gynėja pabrėžia, kad toks elgesys yra jokiu būdu nepriimtinas, nes tai – psichologinis smurtas.

„Tai nėra priimtinas būdas spręsti vaiko netinkamo elgesio problemas. Tėvai turėtų suvokti, kad toks ar panašus elgesys su vaiku jam įstringa ilgai į atmintį ir nepadeda ir taip vaikui sudėtingu paauglystės laikotarpiu išlaikyti pozityvų, patikimą ryšį su tėvais. Tėvams taip pasielgus, gali būti, kad bus užkirstas bet koks kelias į vaiko širdį.  Bus prarasta galimybė kurti tokį santykį su vaiku, kuriame jis jaustųsi tėvų mylimas, laukiamas, saugus ir galintis tėvais pasitikėti“, – pažymėjo G. Platakytė.

Vaiko teisių specialistai taip pat susiduria su atvejais, kuomet vaikai yra auginami vieno iš tėvų ir, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, dėl kurių tas tėvas nebegali auginti vaikų, net ir suradus kitą vaiko įstatyminį atstovą, šis visgi neprisiima atsakomybės auginti savo vaiko.

Vaiko atsisakančios šeimos išgyvena didelę krizę

Vaiko teisių specialistų teigimu, pirmas jų darbas būna ne atkalbėti tėvus nuo sprendimo atsisakyti auginti savo vaiką, o, atsižvelgiant į tokį tėvų pasirinkimą ir elgesį, įvertinti situaciją, ar vaikui saugu augti šeimoje ir tada priimti sprendimą ką daryti toliau.

„Faktas, kai vaiko atsisakoma, yra akivaizdus signalas, jog šeima išgyvena didelę krizę, jog problemos joje greičiausiai yra įsisenėjusios. Tada, siekiant geriausių vaiko interesų, turime įvertinti esamą situaciją šeimoje. Kiekviena situacija būna individuali, tačiau visada teikiame pirmenybę vaiko biologinei šeimai, tai yra, siekiame, jei įmanoma, kad vaikas augtų biologinėje šeimoje. Kad šeimos įveiktų krizę, teikiama visa įmanoma parama ir pagalba“, – teigia G. Palatakytė.

Kokia pagalba šeimai yra teikiama?

Jeigu, įvertinus vaiko situaciją, nustatoma, kad vaikui kyla realus pavojus arba gali būti padaryta reikšminga žala jo sveikatai, normaliai raidai, tuomet su į krizę patekusia šeima intensyviai dirba Vaiko teisių apsaugos tarnybos teritorinių skyrių mobiliosios komandos visoje Lietuvoje. Atlikus vaiko situacijos vertinimą, taip pat inicijuojamas atvejo vadybos paslaugų teikimas. Jas teikia vietos savivaldybė.

Kartu su savivaldybe ir kitomis institucijomis šeimai yra siūloma psichologinė pagalba, taip pat socialinių įgūdžių ugdymo, atkūrimo ir palaikymo kompleksinės paslaugos. Tėvams rengiami pozityvios tėvystės kursai, kuriuose mokoma spręsti tarpusavio konfliktus, auklėti vaiką be smurto, pozityviai, organizuojama kita reikalinga pagalba šeimai ir vaikui.

Šeimai taip pat siūlomos šeimos terapeuto–mediatoriaus konsultacijos, kuriose stengiamasi atkurti tėvų ir vaikų ryšį, pasitikėjimą, mokoma naujų bendravimo formų, auklėjimo būdų.  Jei reikia, yra siūlomas priklausomybės ligų gydymas, konsultavimas, tarpininkavimas. Vaikams teikiamos užimtumo organizavimo paslaugos.

Kartais, kai dėl patiriamų vaiko auklėjimo ir auginimo sunkumų situacija šeimoje yra ypač sudėtinga, kai paaiškėja, kad tėvai vaiko neprižiūri, smurtauja, vaikui yra organizuojama laikinoji globa, kol šeimai teikiamos minėtos paslaugos.

Tik išnaudojus visas galimybes padėti šeimai ir vaikui ir, šiai pagalbai nedavus pozityvių rezultatų bei šeimos situacijai nesikeičiant, tėvams nededant pastangų keisti susidariusią situaciją, yra kreipiamasi į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš šeimos ir jam nustatyti globą (rūpybą). Tačiau ir tokiu atveju šeimai toliau siūlomos tęstinės atvejo vadybos paslaugos, siekiant pokyčių, kad vaikas galėtų augti su savo tėvais.

 

Ilma Skuodienė: alkoholio vartojimas – skaudi šeimų bėda, nebūkime abejingi kenčiantiems vaikams

Vaiko teisių gynėjai dažnai susiduria su atvejais, kai girtaujantys tėvai nebegalvoja apie savo vaikus, smurtauja prieš juos fiziškai ir emociškai, vaikai gyvena skurde ir emociniame bei fiziniame apleistume. Šiandien tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu yra dažniausia vaiko teisių pažeidimų ir laikinosios globos nustatymų priežastis Lietuvoje. Ydingas tėvų gyvenimo būdas vaikams kenkia ne tik čia ir dabar, bet neigiamai paveikia ir jų ateitį.

„Priklausomybės – skaudi mūsų visuomenės, mūsų šeimų problema. Jei abu tėvai ar vienas iš jų piktnaudžiauja svaigalais, padaroma didelė žala vaikams. Ne tik pažeidžiama jų teisė augti saugioje aplinkoje, bet ir sužalojama ateitis. Vaizdžiai tariant – pakerpami skrydžiui reikalingi sparnai. Labai kviečiu visus – pedagogus, gydytojus, socialinius darbuotojus, kaimynus – nebūti abejingus kenčiančiam vaikui. Pastebėkite, išklausykite, nukreipkite, kad būtų suteikta pagalba tiek vaikui, tiek visai šeimai. Taip pat labai svarbu, kad savivaldybėse būtų plečiamas paslaugų spektras šeimoms, susiduriančioms su alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo problema, tokių šeimų vaikams skirtas ypatingas dėmesys ir tikslinga pagalba“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė. 

Kiekviename Tarnybos skyriuje visoje Lietuvoje veikia mobiliosios komandos, kuriose dirba priklausomybės ligų specialistai. Darbo šiems specialistams – daug, nes didelė dalis vaiko teisių pažeidimų vyksta šeimose, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu.

„Vaiko teisių gynėjų tikslas – kad vaikai augtų savo biologinėje šeimoje ir joje jiems būtų užtikrinama saugi aplinka. Aplinka vaikui nebus saugi, kol tėvai dėsningai piktnaudžiauja alkoholiu. Todėl tokioms šeimoms stengiamasi suteikti visokeriopą pagalbą, keičiant gyvenimo būdą. Mes siekiame paskatinti, motyvuoti žmogų gydytis, keisti įpročius, pamatyti blaivybės naudą, nes neužtenka tik praeiti gydymą kažkuriuo metodu, būtina keisti ir netinkamus draugus, laisvalaikio praleidimo būdus, išmokti kaip be cheminių medžiagų susitvarkyti su stresu, atsipalaiduoti“, – teigia I. Skuodienė.

Vaikų sunkumai, patiriami augant alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose

Kad vaikai, gyvendami alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose, susiduria su įvairiausiais sunkumais bei iššūkiais patvirtina ne tik priklausomybės ligų specialistų praktinė patirtis, bet ir atlikti moksliniai tyrimai. Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Ilonos Tamutienės ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos priklausomybės ligų specialistės, mokslų daktarės B. Peištarės atlikto tyrimo „Su alkoholio vartojimu siejamos žalos atskleidimas: vaikų patirtys“ duomenimis, beveik pusė apklaustų vaikų, gyvenančių ar gyvenusių alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose, įvardijo, kad jie ar jų artimieji patyrė fizinį smurtą.

,,Kai mama būdavo išgėrus, ji visada smurtaudavo prieš mane, nors kai būdavo blaivi, tai tik žodžiais bandydavo mane ,,pažeisti“, nemušdavo tada“, – tyrėjoms pasakojo 16-metė Ainė.

„Kai girti tėvai barasi, mušasi, aš verkiu, labai bijau, kad manęs, mano sesės nenuskriaustų, kad tėtis neužmuštų mamos“, – pasakojosi 13-metis Lukas.

Visgi skaudesni vaikų potyriai sieti ne su fiziniu skausmu, o su patirtu psichologiniu smurtu, apleistumu: ,,Man buvo skaudžiau, kad niekam nerūpiu iš tikrųjų...“ [Giedrė, 15 m.]; ,,Labiausiai buvo gėda. Pavyzdžiui, vieną sykį patėvis labai primušė mamą, tai ji žiemą basa bėgo į miestelį. Po to visas miestelis kalbėjo, kad tai mano mama. Buvo gėda ir labai skaudu“. [Rita, 17 m]

Beveik visi tyrime dalyvavę vaikai įvardijo patyrę apleistumą, tai yra jausmą, kad iš tikrųjų niekam nerūpi. Emocinį apleistumą paryškindavo abejingas tėvų elgesys: išvijimas iš namų, nesidomėjimas vaiku, nebendravimas su juo.

Sudėtingo gyvenimo pasekmės vaikų emocijoms ir elgsenai

Priklausomybės ligų specialistė B. Peištarė pasakoja, kad jaunesnio amžiaus vaikai daug sunkiau kalba apie patirtus išgyvenimus, jie linkę slėpti šeimos problemas. Sulaukę paauglystės, alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose augantys vaikai kritiškiau vertina tėvų gyvenimo būdą ir elgesį. Jie lygina savo šeimas su kitomis ir jaučia nusivylimą, stiprėja jų nevisavertiškumo jausmas, nusivylimas aplinkiniais ir savimi. Dėl to kai kurie tyrime dalyvavę paaugliai pripažino, jog jie jaučiasi ,,pastumdėliais“, negražiais, moraliai apleistais. Neretai nuo išgyvenimų dėl tėvų netinkamo elgesio pereinama prie išgyvenimų dėl ,,netinkamo“ savęs.

Tyrimas parodė, kad tokiose šeimose ryškūs vaidmenų apsikeitimai, kada vaikai perima suaugusiųjų roles: tvarko namus, rūpinasi šeimos finansais, prižiūri jaunesnius brolius, seseris, palaiko tvarką namuose. Girtaujančiose šeimose tvyranti nuolatinė įtampa dėl to, ar tėtis, mama grįš girti, o gal blaivūs, yra kiekvieną dieną vaikus kankinančios mintys ir jausmai. Viena mergaitė tokį gyvenimą pavadino ,,kova, siekiant išlikti dar vieną dieną“.

Augti alkoholikų šeimoje – žala visam gyvenimui

B. Peištarės teigimu, tėvų alkoholikų šeimoje augantis vaikas susiduria su emocinėmis, pažintinėmis, elgesio ir kitomis problemomis, nes girtaujantys tėvai dažniausiai negeba patenkinti vaiko poreikių.

„Jei tėvai ar vienas iš tėvų girtauja, nebūna patenkinti ne tik fiziniai vaiko poreikiai, tokie kaip maistas, drabužiai, sveikas miegas, darbo ir poilsio režimas, savo erdvės namuose turėjimas. Būna nepatenkinami ir svarbiausi vaiko emociniai poreikiai – saugus prisirišimas, poreikis patirti globą, besąlyginį priėmimą ir meilę, saugumo ir stabilumo jausmą, laisvė išreikšti savo jausmus ir norus, nebūti atstumtam ar nubaustam dėl to, poreikis žaisti, būti spontaniškam ir kūrybiškam, galimybė būti laimingu, džiaugsmingu vaiku“, – pabrėžia B. Peištarė.

Pasak specialistės, geriančių tėvų šeimoje augantis vaikas patiria daugiau įtampos nei laimės. Jis nuo mažens bando prisitaikyti prie esamų nepalankių sąlygų ir tai veikia jo psichiką, žaloja sveikatą. 

 „Vaikas nuo pat mažens sparčiai mokosi iš savo aplinkos. Naujausi moksliniai tyrimai įrodo, kad sveikam vystymuisi nepalankiose sąlygose augantis vaikas patiria toksinį stresą. Toksinis stresas susijęs su pasikartojančiais neigiamais išgyvenimais, stresinėmis situacijomis (pvz. rietenomis, muštynėmis, įtempta namų atmosfera ir pan.), dėl kurių vaiko smegenyse vyksta struktūros ir funkcijos pokyčiai, sutrinka hormoninės sistemos vystymasis.

Žala vaiko psichikai, kylanti dėl tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu, sunkiai pastebima. Ji neretai išryškėja vaikų emocijų ir elgesio sutrikimų, netinkamo vaiko, o vėliau ir suaugusiojo elgesio, pavidalais. Pagalbos suteikimą alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose augantiems vaikams apsunkina tai, kad dažnai problemos yra slepiamos. Dėl to šiai žalai apibūdinti naudojamas terminas ,,paslėpta žala“, –  sako B. Peištarė.

Pasak specialistės, apsvaigę tėvai neretai elgiasi destruktyviai, sumažėja impulsų kontrolė atsakinga už tinkamų sprendimų priėmimą. Dėl to tokiose situacijose vaikas gali būti nubaustas ne tiek dėl tikrų prasižengimų, kiek dėl to, kad tėtis ar mama greičiau praranda savitvardą.

 „Mokslininkų įrodyta, jog vaikystėje patyrę daugiau nei šešias žalojančias patirtis, tokie žmonės suaugę gyvena trumpiau, tris kartus dažniau serga plaučių ligomis, 14 kartų dažniau nusižudo, 4,5 karto dažniau susiduria su depresija, 11 kartų dažniau pradeda naudoti intraveninius narkotikus, 4 kartus dažniau pradeda ankstyvą lytinį gyvenimą ir 2 kartus dažniau serga kepenų ligomis“, – sako B. Peištarė.

Alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose augantiems vaikams būtina pagalba ir specializuotos paslaugos

Pasak vaiko teisių gynėjos, Lietuva galėtų remtis užsienio šalių patirtimi – vaikai, augantys alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose, turi būti suvokiami kaip specifinė grupė, verta sukurti alkoholio žalos vaikams mažinimo strategiją, šią žalą apibrėžti įstatymiškai.

„Itin svarbu sukurti ankstyvosios intervencijos į šeimą modelį, kuris padėtų sumažinti šeimos problemų gilėjimo ir galimo kraštutinio scenarijaus – vaikų atskyrimo nuo šeimos tikimybę. Savivaldybėse reikia kurti ir plėsti specializuotas paslaugas vaikams, augantiems alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose, – pabrėžia B. Peištarė. 

Tarnybos direktorė I. Skuodienė akcentuoja, kad labai svarbu stiprinti visų specialistų, tiesiogiai dirbančių su šeimomis, žinias ir gebėjimus identifikuoti galimą tėvų priklausomybę nuo alkoholio, šios ligos simptomus ir jų įtaką šeimos bei vaikų gyvenimui. „Su vaikais ir šeimomis dirbantiems specialistams būtina sudaryti galimybę nuolat kelti kvalifikaciją, susipažinti su šios srities naujovėmis“, – sako I. Skuodienė.

Paauglystė – savęs identiteto krizė. Kaip suprasti paauglius?

Paauglystė – sudėtingas vaiko raidos etapas. Maištavimas, savęs pažinimas ir savojo paieškos – psichologai šį gyvenimo tarpsnį vadina identiteto krize. Kuo paauglystė ypatinga, kada ji prasideda, kaip ją išgyvena vaikas, ką turi suprasti ir žinoti tėvai?

Apie (ne)tobulą paauglystę kalbamės su Vaiko teisų apsaugos tarnybos psichologe Zita Aleksandravičiene.

Kas yra paauglystė, kuo ypatingas šis laikas?

- Šiandien paauglystė stipriai „pajaunėjusi“ tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai – ji prasideda 9–10 ar, vėliausiai, 11-ais vaiko gyvenimo metais.

Šis etapas kelia daug rūpesčių, nes vaiko gyvenime vienu metu vyksta daugybė skirtingų procesų: fiziologinių, psichologinių, socialinių. Kūne vyksta daugybė pakitimų, kurie sukelia ne visada malonius pojūčius – gali pablogėti savijauta, kristi imunitetas, sutrikti hormonų pusiausvyra, vidiniai organai patiria įtampą dėl sparčiai augančio kūno. Šie, ne visada malonūs pojūčiai, paskatina ar paspartina ir psichologines problemas.

Smegenyse taip pat vyksta pakankamai rimti pokyčiai – formuojasi naujos jungtys, aktyvuojasi arba nyksta kitos. Paprastai tariant, įsivaizduokite, kad paauglystėje su smegenimis įvyksta savotiškas perkrovimas – tarsi koks „Lego“ statinys jos išardomos, bet dar nesurinktos iš naujo. Šiuo metu vaikui tampa sunku kritiškai vertinti ar numatyti savo elgesio pasekmes – būtent už prognozavimą, kryptingumą, tikslingumą atsakingos smegenų sritys vystosi lėčiausiai ir sudėtingiausiai.

- Paauglystė dar skirstoma į keletą etapų, kurių kiekvienas turi tam tikrą skiriamąjį bruožą. Kokie jie?

- Paauglystę galima vadinti ir identiteto krize, kada vyksta suvokimas, kas aš esu, kokie mano poreikiai, mano ribos, norai ir vertybės. Visą paauglystės laikotarpį galima suskirstyti į tris etapus.

•           Ankstyvoji paauglystė, arba kitaip – pradžia. Ji prasideda  11-13 vaiko gyvenimo metais. Šiam tarpsniui būdingas sumažėjęs domėjimasis tėvų siūloma veikla, atsiranda elgesio sunkumų. 

•           Vidurinioji paauglystė, arba kitaip – pikas, tai 15-16 gyvenimo metai. Šiuo periodu tarsi užprogramuoti yra konfliktai su tėvais, ryškiai išgyvenami emociniai ir elgesio sunkumai.

•           Vėlyvoji paauglystė, arba kitaip – pabaiga. Ji vidutiniškai apima 16 – 18 gyvenimo metus, tačiau gali tęstis ir iki 21-erių ar ilgiau. Šis periodas – tai tėvų patarimų ir vertybių perkainavimas. 

  • Paauglystė tapatinama su iššūkių laikotarpiu, kurį turi įveikti ir vaikai, ir tėvai. Ką svarbu žinoti ir suprasti?

Paauglystė – pokyčių metas. Vaikui nelengva juos išgyventi, o tėvams – tinkamai reaguoti ir išlaikyti artimą ryšį. Tėvų ir paauglių santykiai tampa tarsi amerikietiški kalneliai – vieną dieną jie patys geriausi draugai, kitą – vienas kitą ignoruoja, o trečią – pykstasi, negalėdami surasti kompromisų. Reikia pripažinti, sunku išlaikyti ryšį su tuo, su kuriuo kuriamas santykis yra paremtas įtampa, baime, nepasitikėjimu ar pagarbos trūkumu. Todėl tėvams svarbu atsisakyti išankstinių nuostatų ir pasistengti į kiekvieną problemą, konfliktinę situaciją žiūrėti iš kelių perspektyvų. Neužmirškite – paauglys tą pačią situaciją gali interpretuoti visiškai kitaip, nei jūs.

Paaugliams reikalingi ne tobuli, o mylintys ir palaikantys tėvai. Kiekvienam suaugusiajam naudinga suprasti, kad tikroji sėkmė auginant vaikus – sukauptų žinių bagažas ir nuolatinis judėjimas pagarbių santykių tarp visų šeimos narių link.

- Minėjote, kad svarbu išlaikyti tarpusavio ryšį su vaiku. Ką patartumėte tėvams, kaip tai padaryti?

- Vienas didžiausių iššūkių tėvų ir vaikų santykiuose – suaugusiųjų pagarbos stoka vaikams. Kartais tėvai pamiršta, kad paauglys jau asmenybė.

Kalbėkitės. Kalbėtis su vaikais būtina! Svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis. Vieniems geriau kalbėtis prie arbatos puodelio, kitiems – kartu sportuojant, dar kitiems – drauge keliaujant, todėl svarbu atrasti kiekvienam priimtiniausią būdą. Jei visgi susikalbėti nepavyksta, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galima paaugliui pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau jo nespauskite. Tikėtina, ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: gerai – blogai, teisingai – neteisingai. Tapkite klausytoju, o ne vertintoju.

Kartais nutinka taip, kad susikalbėti taip ir nepavyksta, tada svarbu išdrįsti pagalbos kreiptis į specialistus. Jie padės įvertinti situaciją ir rasti reikalingus atsakymus. Svarbu pastebėti, kad specialisto kabinete laukiama visa šeima, nes bendra atmosfera, bendravimo, konfliktų sprendimo būdai lemia paauglio emocinę savijautą ir elgseną. Darbui ir pokyčiams turi ruoštis visi.

- Bendravimas – gerų santykių su vaiku raktas. Kuo ypatingas bendravimas su paaugliu?

- Bendraudami su paaugliu nebijokime pripažinti savo klaidų: nei praeities, nei dabartinių. Tai gali jus suartinti, didinti pasitikėjimą, padėti kurti atvirus santykius. Žinojimas, kad ir tėvams nebuvo lengva, supratimas, kad ir jie išgyveno, panašiai jautėsi, vaikui suteikia vilties – atsiskleisti tampa saugu. Tiesa, pradžioje paauglys linkęs patikrinti atvirumo ribas – ar bus suprastas, ar nesusilauks kritikos, ar bus skirta pakankamai laiko įsigilinti ir suprasti jo situaciją, ar besąlygiškai priims ir palaikys. Tam būtina tapti mylinčiu, smalsiu, kantriu, dėkingu, lanksčiu, ieškančiu, kuriančiu, atleidžiančiu, pasitikinčiu tėvu…

- Paaugliai linkę pabrėžti, kad jie nebe vaikai. Ar turi likti taisyklės, ar privalo jų laikytis?

- Paauglystė – laikotarpis, kai jaunuoliams vis svarbesni tampa draugai. Neapsigaukite, svarbūs išlieka ir tėvai. Pastarųjų užduotis – atsižvelgti į paauglio poreikius, tokius kaip saugumas, pripažinimas, pasitikėjimas. Svarbu suvokti, kad paaugliui reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės, tačiau jos turi išlikti ir vaikas turi suprasti, kas gali nutikti, jei jos bus laužomos. Reikėtų nepamiršti, kad paauglys dar nėra suaugęs asmuo ir jam reikalingos ribos, padėsiančios jaustis saugiai.

Tarp paauglių tėvų stipriai paplitę du kraštutinumai – visiška paauglio gyvenimo kontrolė arba visiškas nesikišimas. Kai tėvai tampa kontroliuojančiais, tuomet reikia arba paklusti, arba išmokti gudriai meluoti – prarandama bet kokia galimybė atviram kontaktui.

Kitas kraštutinumas, jei tėvai absoliučiai nereaguoja į vaiko elgesį – mums tas pats, kas su tavimi darosi. Tokiu atveju, kai vaikas jaučiasi blogai ar papuola į pavojų, niekas šeimoje to nepastebi. Kitas beribės laisvės minusas – kai vaikas neturi kontakto ir konfliktų su tėvais, jam nėra aišku, kaip brėžti savo ribas. Paauglys neturi galimybės mokytis pykti, ginčytis, ginti savo nuomonę. O jis turi išmokti laikytis savo, kai nori ne to paties, ko kiti ir dėl to nežlugti. Turi visi mokytis susitarti, elgtis savaip, pasipykti ir rasti sprendimą.

- Beveik chrestomatinis paauglystės pavyzdys – paauglių maištas prieš tėvus. Kodėl jis kyla?

- Supraskime, ateina metas, kai vaikas turi atsiskirti nuo tėvų. Natūralu, jog šis atsiskyrimas yra abipusiai skausmingas. Šiuo laikotarpiu paauglys nustoja idealizuoti tėvus. Jis pradeda į juos žvelgti kitomis akimis. Paaugliui nukrenta idealizmo akiniai ir jis prieš save mato nelabai jaunus, nelabai gražius, dažnai, nelabai išmanančius žmones, kurie neša buities naštą, ne visada išmano naujoves, pasitenkina siauru draugų ratu. Vaikas pradeda skeptiškai žvelgti į tai, kuo ir kaip gyvena jo tėvai. Gali atsirasti net atmetimo, atstūmimo reakcijos. Tuo pačiu paauglys brėžia savo ribas – neprisileidžia tėvų prie savęs, nebesidalina tuo, kas vyksta jo gyvenime, ką galvoja. Tėvams sunku paauglį paveikti emociškai. Anksčiau žinoję kaip savo vaiką pralinksminti ar nuraminti, tėvai priversti susitaikyti su tuo, kad tai nebeveikia. Kai gyvenime vyksta asmeninė drama, paaugliškas maištas, nuotaikų kaita, visi tėvams įprasti būdai pralinksminti, nukreipti mintis nebepadeda. Todėl paaugliui šiuo sunkiu periodu tenka susikoncentruoti arba į save, arba į draugus.

Tėvų užduotis – likti savimi, nepamesti galvos ir vaiko gyvenime palikti vietos rizikai. Egoistiškai norėdami absoliutaus saugumo, tėvai užkerta galimybes bet kokiai savarankiškai vaiko veiklai. Svarbu pabrėžti pagrindinę taisyklę paauglio tėvams – išmokti tvarkytis su savo baimėmis dėl vaikų. Kur kas didesnį dėmesį jūs turėtumėte skirti tam, kad santykiai su vaiku būtų grįsti tarpusavio pasitikėjimu ir tėvai būtų tie, pas ką vaikas skubės, kai jam bus sunku.

Psichologė išskyrė tris esmines taisykles, kurios gali tapti raktu į sėkmingą bendravimą su paaugliu:

•           bendraudami visada pasidalinkite argumentais, kodėl vienaip ar kitaip mąstote, jaučiatės ir elgiatės.

•           suteikite laisvės paaugliui spręsti, o po to kartu aptarkite patirtį – ką vertingo paauglys suprato, išmoko, kokie klausimai jam kilo.

•           stiprinkite tarpusavio ryšį dalyvaudami paaugliui maloniose veiklose, drąsinkite jį siekti savo tikslų ir skirkite individualaus dėmesio veikdami kartu ką nors įdomaus.

 

Psichologės patarimai ne tik vaikams, patiriantiems patyčias, bet ir tėvams bei mokytojams, pastebintiems, kai tyčiojamasi iš vaiko

Patyčios – žeminantis ir gyvenimą juodinantis reiškinys. Jos netyla net šalį stingdant pandemijai. Dėl karantino iš namų turintys mokytis vaikai, patyčias perkėlė į elektroninę erdvę. Nusiskundimų dėl patyčių internete sulaukia ir pagalbą vaikams teikiančios linijos – „Vaikų linija“ bei „Pagalbos vaikams linija“. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė kviečia suaugusiuosius ir vaikus nesitaikstyti su patyčiomis, mokytis jas atpažinti ir laiku užkirsti joms kelią.

„Patyčias patiriantys vaikai išgyvena nuolatinę įtampą, pažeminimą, stresą, nerimą. Patyčios glaudžiai susijusios ir su depresija, menku savęs vertinimu ar net suicidinėmis mintimis. Iš bendraamžių ar vyresniųjų patiriamos patyčios yra viena iš priežasčių, pastūmėjančių paauglius net į savižudybę. Nulinė tolerancija patyčioms – ypatingai svarbi. Kviečiu tėvus, pedagogus ir visus suaugusiuosius bei vaikus nebūti abejingus patyčioms. Pastebėjus patyčias, būtina kreiptis pagalbos, imtis visų priemonių, kad jos liautųsi“, – sako psichologė.

Pasaulio sveikatos organizacijos 2017–2018 duomenimis, patyčias elektroninėje erdvėje Lietuvoje patyrė 25 proc. berniukų ir 19 proc. mergaičių. Pasak specialistų, tikėtina, kad panašus procentas vaikų ir karantino laikotarpiu susiduria su elektroninėmis patyčiomis, nes patyčių mastas greitai nesikeičia.

Elektroninių patyčių formos

Elektroninės patyčios – tai agresyvus ir tyčinis elgesys virtualioje erdvėje, kuriuo siekiama pažeminti, įskaudinti, išgąsdinti kitą. Dažna elektroninių patyčių forma yra viešas įžeidinėjimas, pavyzdžiui, socialinio tinklo profilyje yra užrašomi įvairūs keiksmažodžiai, vaikas viešai pravardžiuojamas. Taip pat pasitaiko ir šmeižimo atvejų, kai apie vaiką ar jų grupę yra skleidžiami gandai, pavyzdžiui du bendraklasiai yra pavadinami „pora“, kitiems bendraklasiam siuntinėjamos žinutės su šia išgalvota informacija.

Elektroninėje erdvėje taip pat pasitaiko apsimetimo kitu asmeniu atvejų ir kenkimo kito reputacijai. Pavyzdžiui, apsimetus kitu bendraklasiu, klasės mergaitėms siuntinėjamos užgaulios žinutės su keiksmažodžiais.Taip pat pasitaiko, kai apgaulės būdu išgaunama asmeninė informacija ir paviešinama kitiems. Tai gali būti asmeninės nuotraukos, video filmukai, prisijungimo duomenys ir kita svarbi vaikui informacija, kuria jis nenori dalintis su kitais. Arba viešinami kitų asmenų nufotografuoti ar nufilmuoti su vaiku susiję vaizdai.

Dar viena patyčių elektroninėje erdvėje forma – atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę forumuose, socialiniuose tinkluose ar pašalinimas iš jų. Pasitaiko ir internetinio persekiojimo, kuomet vaikui grasinama kaip nors pakenkti, tarkime, sumušti, arba teigiama, kad vaikas yra paslapčia stebimas, nuolat komentuojama jo veikla socialiniuose tinkluose.

Kaip atpažinti, kur patyčios, o kur nekalti juokai?

Neretai susiduriama, kad skriaudėjas bando savo elgesį pateisinti sakydamas, kad tai buvo tik juokai, nenorėjo įžeisti kito ir nemanė, kad tai žeidžia, kad tai buvo tik išreikšta nuomonė. Psichologė K. Lekavičiūtė pabrėžia, kad elektroninės patyčios yra agresyvus, pasikartojantis, tyčinis elgesys virtualioje erdvėje.

„Reikia suprasti, kad kai norima pajuokauti, linksma būna visiems. Tačiau jei vaikas patiria patyčias, jam linksma nebūna, būna skaudu ir liūdna. Elektroninėms patyčioms pradėti užtenka vieno veiksmo: negražaus komentaro, žeidžiančio laiško, juokingos nuotraukos. Vėliau ši informacija plinta virtualioje erdvėje, kiti žmonės ją komentuoja ir persiunčia. Tai aštrina patyčias patiriančio vaiko situaciją ir gali versti kas kartą iš naujo išgyventi baimę, gėdą ir kitus neigiamus jausmus“, – aiškina psichologė.

Pasak jos, dažnai vaikai, kurie patiria patyčias, išgyvena nuolatinę įtampą, stresą, būna prislėgtos nuotaikos, skundžiasi galvos, pilvo skausmais, turi miego sutrikimų. Patyčios gali sukelti depresiją ar net pastūmėti į savižudybę.

Patarimai vaikams, jei iš jų tyčiojamasi arba jei pastebi, kad tyčiojamasi iš kitų

Pasak K. Lekavičiūtės, labai svarbu, kad vaikas praneštų suaugusiajam, kuriuo pasitiki, kas nutiko internete ar mobiliajame telefone. Apie žeminantį elgesį taip pat reikia pranešti svetainės, socialinio tinklo ar žaidimo administratoriui, blokuoti asmenį, kuris žemina ir skaudina. Taip pat svarbu išsaugoti žeminančias žinutes ar vaizdus – jų gali prireikti kreipiantis pagalbos.

Psichologė patyčias patiriantiems vaikams pataria atsitraukti nuo interneto bent trumpam – nuveikti ką nors kita, kas džiugina ar padėtų pasijusti geriau.

Vaikai, pastebintys, kad iš kitų tyčiojamasi, kviečiami neprisidėti prie patyčių – nekomentuoti, nesidalinti, nereaguoti į žinutes, kurios gali ką nors įžeisti ar nuliūdinti, taip pat kviečiami įvardinti ir kitiems, kad prie žeminančio elgesio neprisidės ir pranešti suaugusiesiems, kuriais pasitiki, bei pranešti svetainės, socialinio tinklo ar žaidimo administratoriui.

Patarimai tėvams, jei iš jų vaiko tyčiojamasi

Psichologė K. Lekavičiūtė visų pirma pataria tėvams kuo daugiau kalbėtis su savo vaiku, kad galėtų sužinoti apie vykstančias patyčias. rodyti vaikui empatiją, stengtis bendrauti nekritikuojant ir nekaltinant, net jei tėvams atrodo, kad patyčios prasidėjo  po vaiko neatsargaus ir neapgalvoto elgesio. Bet kuriuo atveju, vaikui svarbu jaustis išgirstam ir priimtam.

Patariama išsaugoti patyčių įrodymus, t. y. skriaudėjo laiškus ir žinutes, padaryti ekrano kopiją. Išsaugojus įrodymus, jei neketinama kreiptis į policiją, žeidžianti informacija gali būti pašalinama iš elektroninės erdvės. Jei dėl patyčių ketinama kreiptis į policiją, būtina tai padaryti kuo greičiau. Kartu galima pasikonsultuoti su teisėsauga (epolicija.lt), kaip išsaugoti elektroninių patyčių įrodymus, kad jie būtų pakankami.

Skriaudėjai gali stengtis išlikti anonimiški, neatskleisti savo vardo ir pavardės, naudotis slapyvardžiu. Tokiu atveju reikėtų kreiptis į interneto paslaugų teikėją arba į policiją, kad skriaudėjai būtų identifikuoti.

Gali būti vertinga parašyti trumpą laišką (žinutę) skriaudėjui ir įspėti – jeigu jis nenustos tyčiotis, kreipsitės į atitinkamas institucijas. Svarbu nesivelti į platesnes diskusijas su skriaudėju. Jeigu skriaudėjai yra vaiko bendraklasiai ar tos pačios mokyklos mokiniai, vertėtų kreiptis į ugdymo įstaigos personalą ir kartu pasitarti, kaip spręsti problemą dėl kilusių elektroninių patyčių.

Tėvai taip pat kviečiami kartu su vaiku pasižiūrėti, kaip vaikas konkrečiame žaidime, socialiniame tinkle galėtų išvengti patyčių, pvz. peržiūrėti privatumo nustatymus, kaip pranešti apie netinkamą turinį, blokuoti siuntėją ir panašiai

Patarimai mokytojams, jeigu sužino, kad iš auklėtinio tyčiojamasi

Mokyklos darbuotojų veiksmai, kurių reikia imtis pastebėjus ar sužinojus apie elektronines patyčias, turėtų būti apibrėžti mokyklos smurto ir patyčių prevencijos ir intervencijos plane. Reikėtų veikti pagal šį planą.

Pirmiausia reikėtų surinkti informaciją apie įvykusias patyčias. Kas skriaudžia? Kokiu būdu? Kiek mokinių įsitraukę? Kiek laiko vyksta? Jeigu yra žinoma, kas skriaudžia, tuomet kokia yra nukentėjusio-skriaudėjo santykių istorija? Kuo daugiau mokyklos darbuotojai turi informacijos, tuo aiškesnis yra veiksmų planas.  

Patariama išsaugoti įrodymus – padaryti ekrano nuotrauką ar kitu būdu užfiksuoti įvykį, įvertinti grėsmę vaikui, jo sveikatai – tai gali lemti veiksmų skubumą ir būtinybę kreiptis pagalbos į policiją. 

Mokyklos darbuotojai apie įvykį turėtų pranešti tėvams – tiek patyčias iniciavusio, tiek nukentėjusio vaiko. Taip pat patariama inicijuoti pokalbį su patyčias patyrusiu vaiku. Jei yra poreikis – pasiūlyti vaikui emocinę ar psichologinę paramą, aptarti jo saugumo planą: kaip jis gali apsisaugoti nuo pasikartojančių patyčių, kur jam derėtų kreiptis, jei patyčios kartosis.  

Mokyklos darbuotojai turėtų pasikalbėti su patyčias inicijavusiu vaiku. Svarbu įvardinti, koks elgesys buvo netinkamas ir kuo tas elgesys įskaudino kitą vaiką, o taip pat informuoti apie pasekmes už netinkamą elgesį. Esant būtinybei, pasiūlyti emocinę ar psichologinę pagalbą.  

Labai svarbu kalbėtis ir su vaikais - patyčių stebėtojais apie jų vaidmenį elektroninių patyčių situacijose, suteikti mokiniams informaciją, kokia yra jų atsakomybė patyčių situacijose ir kaip jie gali prisidėti prie elektroninių patyčių sustabdymo. 

Elektroninių patyčių atveju kviečiame kreiptis:

svarusinternetas.lt – interneto „karštoji linija“, kurioje galima pranešti apie internete aptiktą netinkamą ar kitą žmogų žeižiantį turinį.

https://www.epolicija.lt/

vaikulinija.lt – vieta, kur tėvai gali rasti naudingos informacijos apie vaikams kylančius sunkumus, o vaikai – kreiptis reikalingos emocinės paramos.

„Pagalbos vaikams linija“ http://www.pagalbavaikams.lt/lt.php/pagrindinis.html

Informacijos apie saugų elgesį internete rasite čia:

draugiskasinternetas.lt – pati įvairiausia informacija vaikams, tėvams, mokyklų darbuotojams apie saugų elgesį internete, vykstančius renginius, mokymus, o taip pat – ir apie technines galimybes rūpintis vaikų saugumu internete.

auguinternete.lt – informacija tėvams, mokytojams ir tiems, kurie „auga“ internete.

https://www.bepatyciu.lt/tevams/apie-elektronines-patycias/

 

Viskas apie vaikų globą – nuo šiol visoje Lietuvoje Įvaikinimo ir globos skambučių linijoje

Šiuo metu Lietuvoje 3495 globėjų (rūpintojų) šeimose auga 4645 tėvų globos netekę vaikai. Nors budinčių globotojų ir globėjų skaičius pastaraisiais metais pamažu auga, tačiau jų nuolat trūksta visose šalies savivaldybėse. Apie 1631 vaikų vis dar gyvena globos institucijose.

Šiuo metu Lietuvoje 3495 globėjų (rūpintojų) šeimose auga 4645 tėvų globos netekę vaikai. Nors budinčių globotojų ir globėjų skaičius pastaraisiais metais pamažu auga, tačiau jų nuolat trūksta visose šalies savivaldybėse. Šiuo metu laikinai globojami 1037 vaikai, kuriems nesant galimybių sugrįžti į šeima reikės suaugusiųjų, kurie nuolat galėtų globoti šiuos vaikus. Šiuo metu globos institucijose vis dar gyvena 1631 tėvų globos netekę vaikai, kuriems reikia šeimos.

Apsisprendusieji pakviesti į savo namus ir širdį tėvų globos netekusį vaiką - nelieka vieni. Visoje Lietuvoje jau yra išplėtotas globos centrų tinklas, kur būsimi ir esami globėjai, įtėviai bei budintys globotojai gauna pagalbą ir paramą, specialistų konsultacijas jiems rūpimais klausimais, padedama kartu įveikti iškilusius iššūkius.   

Nuo šiol papildomai arba po darbo valandų bus galima konsultuotis pradėjusioje veikti Įvaikinimo ir globos skambučių linijoje. Profesionalūs konsultantai suteiks reikalingą informaciją bei konsultuos rūpimais klausimais, susijusiais su globa, budinčio globotojo veikla, įvaikinimu. Paslauga nemokamai galės naudotis bet kurie šalies globėjai, budintys globotojai, įtėviai ar asmenys, ketinantys tapti globėjais, budinčiais globotojais, įtėviais bei besidomintys globa ir įvaikinimu asmenys.

„Lietuva be vaikų namų yra ne tik mūsų svajonė, bet ir svarbus įsipareigojimas vaikams, kuriems reikia ypatingos apsaugos. Šiandien jau galime džiaugtis tuo, kad didelius globos namus keičia jaukesni, šeimos aplinką primenantys bendruomeniniai globos namai, kad turime budinčius globotojus, kad atsirado globos centrai, kurie yra svarbus pagalbininkas vaikams, jų globėjams ir įtėviams. Siekiame ir toliau skatinti šeimas pasiryžti globai ar įvaikinimui ir padėti joms šiame kelyje, kuris dažnai pilnas iššūkių ir naujų išbandymų – juk vaikas ateina į naują šeimą, atsinešdamas savo gyvenimo istoriją, kuri pilna sudėtingų, dažnai trauminių patirčių ir išgyvenimų. Todėl pagalbos plėtojimas globėjams, įtėviams, budintiems globotojams, šeimynoms – tai mūsų „ačiū“ kiekvienai šeimai, kuri prižiūri, globoja ar įvaikino vaiką, ir kartu, pažadas, kad nei viena šeima, kuri ryžtasi globai, įvaikinimui, budinčio globotojo veiklai neliks viena, be reikalingos paramos. Būtent todėl gimė Įvaikinimo ir globos skambučių linija – tai dar viena priemonė padėti kiekvienam, kas svarsto globos, įvaikinimo galimybę, suprasti šį kelią ir padėti jam pasirengti, ir padėti kiekvienai šeimai, kuri jau rūpinasi vaiku, likusiu be tėvų globos, atsakyti į klausimus, nerimą, abejones ar išgyvenimus, ir būti šalia, kai to labiausiai reikia. Tikime, kad Įvaikinimo ir globos skambučių linija prisidės prie to, kad globėjų ir įtėvių atsiras dar daugiau ir kad jiems reikalinga pagalba būtų nutolusi daugiausia vieno skambučio atstumu. Kiekviena nauja globėjų ir įtėvių šeima – tai dar vienas žingsnis link Lietuvos be vaikų namų, o kaip visi žinome, net ilgiausias kelias prasideda nuo vieno žingsnio“, -  pasakoja socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė.

  Pasak Rugilės Ladauskienės, globos centrų įveiklinimo projekto vadovės, įvaikinimo ir globos skambučių linija  prisidės prie esamų globėjų ir įtėvių gerovės ir labai tikimės, jog padės skatinti globą ir įvaikinimą visoje Lietuvoje, nes vis dar skaičiai liūdina, o kiekviena situacija, kai vaikui nerandame šeimos ir tenka apgyvendinti globos namuose – be galo skausminga. „Centralizuota ir neatidėliotinai teikiama informacija suteiks dar didesnį stabilumą ir saugumą esamiems įtėviams, globėjams ar budintiems globotojams, o besidomintiems ar ketinantiems globoti, įvaikinti bus suteikta aiški informacija, ko, kaip nurodo apklausos, šiuo metu stokojama“, - sako Rugilė Ladauskienė.

Paslauga teikiama darbo dienomis nuo 12 iki 20  val. nepertraukiamai. Norintys gauti informaciją arba atsakymus į klausimus gali skambinti nemokamu numeriu 8-800 00207, rašyti laišką el. p. klausk@viskasapiegloba.lt arba www.globoscentrai.lt svetainės pagrindiniame puslapyje, tam skirtame laukelyje. Besikreipiantiems į visus klausimus bus siekiama atsakyti ir informaciją suteikti nedelsiant.

Šias paslaugas apie įvaikinimą ir globą telefonu, elektroniniu paštu ir elektronine pokalbių sistema kartu su Vaikų gerovės centru ,,Pastogė“ teikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, įgyvendindama projektą „Vaikų gerovės ir saugumo didinimas, paslaugų šeimai, globėjams (rūpintojams) kokybės didinimas bei prieinamumo plėtra Nr. 08.4.1-ESFA-V-405-02-0001“.

 

X