Naujienos

Promočiutė Stanislava: „Savo vaikus auklėjau priešingai, nei buvau auklėjama“

Apie senelių svarbą vaikų socializacijai jau kurį laiką kalba ne vienas mokslininkas. Vaiko teisių apsaugos specialistai kasdien dirbdami su šeimomis taip pat pastebi ypatingą senelių vaidmenį auginant ir auklėjant vaikus. Apie šeimos sampratą, santykius, kartų skirtumus ir kitą atvirai kalbame su visų vadinama „baba“ – moterimi, užauginusia 6 savo vaikus ir turinčia 13 anūkų bei dar tiek pat proanūkių. Kaip užsimena 86 metų Stanislava, jos vaikystė nebuvo lengva – anksti iš namų išvaryta patėvio privalėjo sunkiai dirbti ir su savo mama matydavosi tik per didžiąsias metų šventes.

Papasakokite plačiau apie savo vaikystę.

Man buvo 6 metai, kai tėtis mirė, tad likome 7 vaikai tik su mama. Mama mėgo vartoti alkoholį, parsivesti vis kitus vyrus į namus, todėl mums trūko priežiūros, šilumos, dėmesio.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kariuomenėje tarnavę kareiviai grįžo į kaimą ir vienas iš jų vedė mūsų mamą. Tačiau gyvenimas nepagerėjo, nes patėvis visus šeimoje augusius vaikus išvarė ūkininkauti. Buvau baigusi tik vieną skyrių, tuo metu dar taip buvo vadinama, ne klasėmis. Skaityti, rašyti ir kitų dalykų išmokau tik iš savo vaikų, kai jie pradėjo eiti į mokyklą.

Miegodavome ir valgydavome ten, kur dirbome. Nežinojome, kur tuo metu yra mūsų mama, negalėdavome parbėgti. Susitikdavome tik per didžiąsias metų šventes.

Suėjus 12 metų išėjau tarnauti į pagalbininkes mokykloje – tapau aukle kitiems vaikams. Jau nuo mažens labai mylėjau vaikus, tad noriai jais rūpinausi. Kiek vėliau valdžios atstovai dėl amžiaus uždraudė mane samdyti kaip auklę ir išvarė dirbti į laukus su arkliais.

Kaip auklėjote savo vaikus?

Savo vaikus auklėjau priešingai, nei pati buvau auklėjama. Kadangi daug dirbau ir negalėjau visą laiką jiems skirti, vaikai prižiūrėjo vieni kitus. Didesni padėjo auginti mažesnius tol, kol neišvažiavo į kitus miestus mokytis. Tada jau teko mažiausią vestis kartu į darbą.

Man buvo svarbiausia, kad vaikai užaugtų dorais žmonėmis. Iš tikrųjų, vaikai buvo labai geri, klausė manęs. Jei pasakius kažką atlikti, neidavo daryti, užtekdavo griežtesnio žodžio ir paklausydavo, bet mušti nereikėjo. Kai pritrūkdavau kantrybės, pradėdavau ašaroti, tada vaikai tai pastebėdavo ir iškart visi darbai būdavo nuveikti, kad tik aš neverkčiau. Ir šiandien visi mane myli, rūpinasi.

Vaikai labiau bijojo tėvo. Nors ir jis nemušdavo, bet jo vaikai prisisaugojo. Užtekdavo tėvo žvilgsnio ir visi klausydavo, padėdavo nudirbti net sunkiausius darbus.

Kokią įtaką auginant vaikus darė vaikystėje patirti išgyvenimai?

Susilaukusi savo vaikų supratau, kad nenoriu iš jų atimti vaikystės, darysiu viską, jog būtų laimingi. Nei vienas mano vaikas nematė ir nepatyrė tokių dalykų, kokius mačiau aš.

Man rūpėjo, kad vaikai įgytų išsilavinimą, todėl kaip išgalėdama leidau juos į mokyklą nuo pat pirmos klasės. Baigę 8 klases, vaikai išvyko į miestus toliau tęsti mokslų.

Kuo senelių vaidmuo svarbus anūkų gyvenime?

Seneliai ypatingai svarbūs, nes jie gali iš kartos į kartą perduoti vertybes, tradicijas, patarimus įvairiose gyvenimo situacijose. Per tiek metų sukaupta patirtis leidžia anūkus bei proanūkius supažindinti, kaip viskas buvo anksčiau, kad jie pradėtų vertinti tai, ką turi šiandien. Taip pat turint daugiau laisvo laiko galima anūkus palepinti, kantriai su jais užsiimti jų mėgstama veikla. Tos kantrybės tėveliams kartais pritrūksta, o pas senų žmonių jos daugiau.

Mano sodyba, kol augo anūkai, nuolat pilna buvo: vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo, kas norėdavo pasilikdavo atostogauti. Kieme būriai šurmuliavo ir visi gražiai sutarė. O savo pirmąją anūkėlę net ir auginau nuo gimimo iki pirmos klasės, nes tuo metu dukrai buvo sunkus laikas ir reikėjo pagalbos.

Kokias vertybes stengiatės diegti savo anūkams ir proanūkiams?

Stengiausi vaikus mokyti būti sąžiningais, atsakingais, darbščiais, to paties turėdama galimybę mokinu ir savo anūkus bei proanūkius. Šiandieniniame pasaulyje pastebiu labai daug melo, smurto, todėl siekiu jau mažens jiems įdiegti, kad toks elgesys nederamas, nepriimtinas ir tai darydamas laimingu netapsi. Man asmeniškai nei vienas anūkas ir proanūkis nėra pasakęs nei vieno blogo žodžio, jokio blogo darbo padaręs.

Kokius skirtumus pastebite tarp kartų?

Skirtumų yra ir tai suprantama, nes keičiasi laikai, valdžia, visuomenė. Vaikystėje augome labai vargingai: neturėjome nei batų, nei rūbų, nei maisto, o dabar daugelis gyvena prabangiai, visko persisotinę, todėl to nebevertina.

Dabartiniam jaunimui, ko gero, sunku įsivaizduoti, kad įmanoma gyventi neturint ko valgyti, nedėvint gražių drabužių ar neįsigyjant geidžiamo telefono, taip, kaip man sunku suvokti naująsias technologijas bei kitus šiuolaikinius dalykus.

Kuo toliau, tuo daugiau visi turi laisvės, teisių. Manau, kad dabar vaikai labiau išdykę, kai kurie išlepę, visko turi ir jų jau niekuo nenustebinsi. O mokėti džiaugtis mažais dalykais yra itin svarbu.

Kas šiandieną Jus labiausiai džiugina?

Be jokios abejonės, didžiausias džiaugsmas mane aplankantys vaikai, anūkai, atsivežantys savo atžalas, antrąsias puses. Šiandien džiaugiuosi dar esanti gyva, pakankamai savarankiška, sveiko proto. Viena laimė, kad vis dar niekam nereikia manęs „karšinti“.

Labai dėkoju vaikams, kad prireikus nuveža mane į parduotuvę ar patys visko nupirkę atveža. Suprantama, siaučiantis koronavirusas pakeitė mūsų bendravimą, šiuo metu lanko tik du vaikai, bet su kitais dažnai bendraujame telefonu. Visų labai pasiilgau ir linkiu būti tokiais laimingais, kokia esu aš.

 

Gegužė – šeimos mėnuo, kurio metu daugelis atsigręžia į šeimą, įvertina turimus artimuosius, jų reikšmę gyvenime. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šio mėnesio proga inicijuoja ciklą „Šeimų istorijos“, kuriame kalbinamos Lietuvą savo darbais puošiančios, vaikų gerove ir jų ateitimi besirūpinančios šeimos.

 

X