Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

Naujienos

Kuršėnų Šeimos namų direktorius Feliksas Rudzinskas įstaigos kieme
Tūkstantį vaikų į gyvenimą išleidęs F. Rudzinskas: ,,Mano viso gyvenimo tikslas, kad vaikai būtų laimingi“

„Vaikas nėra auksinė žuvelė, kuri sau ramiai pabus akvariume, o atsibodusią galima padovanoti kaimynui arba grąžinti. Šį širdies skausmą man teko išgyventi asmeniškai, kai mačiau į vaikų namus grąžintų vaikų akis“, – sako pedagogas Feliksas Rudzinskas, trisdešimt metų vadovaujantis Kuršėnų vaikų globos namams. Už nuopelnus Lietuvos vaikams, už pasiaukojimą, darbštumą, meilę savo kraštui, už didelius nuveiktus darbus socialinėje srityje Feliksui Rudzinskui liepos 6 dieną suteiktas Šiaulių rajono garbės piliečio vardas. Apie tokius nuopelnus atnešančius ir visiškai priešingus gyvenimo pasirinkimus taip pat kalbamės su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologe Jūrate Marcinkevičiene.

Feliksai, kokia buvo jūsų pirma pažintis su vaikų namais?

Su Kuršėnų vaikų globos namų auklėtiniais susipažinau, kai dar mažas buvau. Mano tėviškė, galima sakyti, tie patys Kuršėnai. Ir kol anuomet statė naująją Daugėlių mokyklą, man teko metus mokytis šiuose vaikų globos namuose, tad susidraugavau ir su globotiniais. Pagal anuometį globos supratimą vaikų namų auklėtiniai buvo atskirti  patys vaikų namai buvo uždara įstaiga, į svečius ten vaikščioti nebuvo galima, net mokykloje jiems buvo suformuota atskira klasė. Bet vaikai yra vaikai – draugavome ir buvome lygūs tarp lygių.

Kokios anuomet buvo našlaičių istorijos?

Pokario kartos našlaičių istorijos buvo kiek kitokios, nei dabartinių iš šeimų paimtų vaikų. Anuomet tikrų našlaičių buvo daugiau – man jau nebeteko to patirti, bet darbuotojai, dirbę prieš mane pasakojo, kad nenustebdavo prie durų radę į antklodę susuktą kūdikį, vieniems būdavo įdėtas raštelis su vardu, o kitiems – nė to tiek. Anuomet niekas tų vaikų tėvų neieškojo, tik pasirūpindavo vaiku. Žinoma, šeimas ardė ir amžinas šeimų priešas – alkoholis. Man, šeimoje augusiam vaikui, buvo labai smalsu, kas tai yra – vaikų namai. Viena pažintis buvo gan keista, kurią atsimenu visą gyvenimą. Kartą su draugu nutarėme prasmukti į vaikų namų sodą, buvome girdėję, kad ten yra skanių kriaušių. Įlindome, prisikrėtėme tų kriaušių, bet mus pamatė sargas. Pasprukome, bet nesidžiaugėme vikriai pabėgę – sąžinė kamavo, kad padarėme kažką negero. Tai dar tą patį vakarą nuėjome pas mokyklos direktorių į namus ir prisipažinome, kad įsibrovėme į vaikų namų sodą, paišdykavome. Kitą rytą direktorius susikvietė mus, galvojome, kad dabar lauks bausmės, bet verdiktas buvo labai pedagogiškas: ,,Jeigu turite sąžinę, jaučiatės kalti, reiškia jūs esate dori žmonės ir tokių klaidų nekartosite“. Nuo to karto į vaikų namus žiūrėjau su pagarba, gal su atjauta, bet labiau su smalsumu.

Gal šeimos vertybės paskatino tapti pedagogu ir savo gyvenimą paskirti vaikams?

Mąstau apie tai. Augau darnioje šeimoje su tėveliais, broliu ir seserimi. Mama rūpinosi namais, o tėtis, taip pat Feliksas, buvo krašte gerai žinomas auksinių rankų meistras: ir tautodailininkas, ir drožėjas, ir statybininkas, ir stalius, ir konstruotojas... Visi darbai tirpo jo rankose, to mokė ir mus, savo vaikus. Iš prigimties esu judrus, smalsus, sportiškas, sekėsi ir humanitariniai mokslai, ir tikslieji, tėvo pamokytas ir drožinėjau, ir lauko darbus dirbau, o kai dar judesio trūko, tai iki išnaktų sporto salėje kamuolį su draugais varinėjau – mėgstu krepšinį, gal todėl, kad esu gimęs tą pačią dieną, kaip Arvydas Sabonis, tik metais ne tais. Žodžiu, augau kaip ir daugelis to meto vaikų – tradicinėje kaimo šeimoje, prižiūrėtas, darbo nebijantis, laisvas savo pasirinkimuose. Baigęs mokyklą pasirinkau pedagogiką, nors, paatvirausiu, viliojo statyba. Bet draugo paragintas rinkausi pedagogiką (gal vėl tai likimo ranka vedė) – nutariau tapti fizikos ir astronomijos mokytoju. O jeigu visai atvirai, labai netraukė didieji miestai, jaukiai ir ,,savo rogėse“ jaučiausi tik savo gimtinėje. Kuršėnai, man pats mieliausias ,,didmiestis“, todėl norėjau likti čia.

Kaip atėjote iki savo gyvenimo pašaukimo?

Tais laikais baigusius studijas rinkdavosi darbdaviai. Jaunystė nebijo skrydžių, darbų, naujovių. Tad ėmiausi visko, ką siūlė. Pasvalyje dirbau mokytoju, vėliau, jau arčiau gimtinės, pakvietė dirbti darbinio mokymo kombinato direktoriumi. Darbą pradėjau nuo tuščio kabineto ir vieno stalo bei kėdės. Vis įsijausdavau į tų paauglių, kurie čia mokysis, rolę. Mergaitėms reikėjo siuvimo mašinų, berniukams vairavimo pagrindų. Cukrinius runkelius su žmona ravėjom, kad susitaupytume pinigų savam ,,Žiguliukui“, o jį nusipirkęs plytas vežiojau į darbovietę. Kibau į darbus ir viskas sekėsi – buvę mokytojai padėjo, o savam krašte ir oras padeda. Ir vėl likimo ranka – Kuršėnų vaikų globos namams reikėjo direktoriaus. Taip aš, nė keturiasdešimties neturintis pedagogas, savo žinion gavau apie 120 vaikų – tiek 1991-aisiais radau Kuršėnų vaikų globos namuose. Pirmas jausmas – išgąstis. Šie vaikai ypatingi, negalima į juos kreiptis, „ei, tu“. Visus privalau žinoti vardais. Vaikystės patyrimai draugauti su vaikų namų auklėtiniais padėjo, bet draugystės yra viena, o prisiimti atsakomybę už šiuos vaikus visą parą, visą savaitę, visus metus, visą jų gyvenimą nuo lopšio iki pilnametystės – visai kas kita.

Kaip sekėsi?

Vėl įsijaučiau į tų vaikų gyvenimus – ką jie jaučia, kodėl verkia. Kaip širdis liepė, ėjau į tų vaikų gyvenimus – keliavome į gamtą, gyvenome palapinėse, maudėmės upėje, žaidėme kamuoliu, kepėme bulves lauže.  Kūrėme privačias erdves – negali vaikai gyventi po 9 viename kambaryje, vaikai šiuose savo namuose turėjo ūkį: šunį, ožkytę, daržą. Stebėjau vaikus ir save. Man sekėsi – vaikai išsipasakodavo, pasitikėjo manimi. Teko išgyventi ir labai skaudžių auklėtinių istorijų, ir ne vieną dešimtį. Nauja visuomenės virsmo banga užgriuvo 1992-1993 metais. Daugybė žmonių panoro imti globoti vaikus iš vaikų namų. Bet visų entuziazmas greit išsisėmė: vaikai ir patys grįždavo, ir globėjai atveždavo, ir mums patiems teko susirinkti savo auklėtinius iš globėjų šeimų.

Kodėl taip nutiko?

Minutei užplūdęs noras paguosti vaiką, skaniau pavaišinti, ar tiesiog pademonstruoti savo gerumą, nėra tas pats, kaip vaikui suteikti šeimą, namus, tapti mama ar tėčiu. Globėjų šeimoms neįtikę ar atsibodę vaikai grįždavo į vaikų namus dar labiau sugniuždyti, dar labiau nusivylę suaugusiais ir mano darbo diena tapdavo dar ilgesnė – vaiką reikėdavo guosti, išklausyti, tiesiog būti su juo tiek, kiek jam reikia. Vaikas nėra auksinė žuvelė, kuri sau ramiai pabus akvariume, o atsibodusią galima padovanoti kaimynui arba grąžinti. Šį širdies skausmą man teko pereiti asmeniškai, kai mačiau grąžintų vaikų akis. Dabartinė globėjų ruošimo sistema yra daug geresnė, nes žmonės to mokomi.

Kiek vaikų išlydėjote į gyvenimą?

Per mano darbo tris dešimtmečius pro Kuršėnų vaikų globos namų vartus į savarankišką gyvenimą palydėjau daugiau nei tūkstantį vaikų – tiek čia užaugo iki pilnametystės. Neskaičiuoju tų, kurie pas mus pagyvendavo, kol šeimoje pagerėdavo situacija. Mano širdis sakė, kad vaikams čia turi būti namai. Ne vaikų namai, o jų sielos ir saugumo namai. Todėl ne tik kūrėme šeimų kambarėlius, privatumą, bet ir tai, kas įprastose šeimose yra kasdienybė: jau daug metų turime tvartą, auginame kiaules, ožkytes, arklius, ponius, yra šunų, sodiname ir kasame bulves. Dabar turime ir alpakų. Pas mus augantys vaikai dirbti mokosi tikrame ūkyje, o ne iš knygų, saugo gamtą, tvarko aplinką, prižiūri gyvūnus, patys rūpinasi šunimis, planuoja savo laisvalaikį.

Kad einu teisingu keliu, patvirtina buvę globos namų auklėtiniai. Žmogus, kuriam dabar jau per 70 metų ir jis užaugęs Kuršėnų vaikų namuose, subūrė likimo draugus ir jie čia atvažiuoja tiesiog pabūti, nes čia jų vaikystės namai, jiems čia mieliausi prisiminimai. Žiūriu į šiuos žmones, ramiai geriančius arbatą šių namų sode ir suprantu, kaip svarbu turėti vaikystės namus. Buvo atvykę ir tie buvę auklėtiniai, kuriuos susuktus į vystyklėlį darbuotojai prieš 50-60 metų rado prie vaikų namų durų. Jie bandė rasti bent kažkokias savo šeimos užuomazgas ir giminių. Deja, vieninteliai žinomi jų vaikystės namai – šie Kuršėnų vaikų globos namai. Į savo vaikystę jie gali grįžti tik pas mus, nes joje daugiau nieko nebuvo.

Ar nebuvo noro į savo šeimą pasiimti tėvų atstumtą vaiką?

Tokių norų turi kiekvienas vaikų namų darbuotojas, kuo ilgiau dirbi, tuo norai dažnesni. Ir kuo geriau dirbi, tuo labiau supranti, kad vaikų namų darbuotojas, o ypač direktorius negali pasiimti kurio nors vieno vaiko į savo šeimą, tarkim, pasisvečiuoti. Nes kiti vaikai pasijus atstumti, blogesni už tą paimtąjį, nemylimi, tas šeimoje priglaustas vaikas iš karto pajus kitų vaikų atstūmimą. Aš esu visų vaikų. Mano darbe yra vienintelė taisyklė – rūpiniesi visais vienodai. Žinoma, tenka neskaičiuoti darbo valandų net ir naktimis. Mano namai – prie pat darbo, tai jeigu kas nutinka kokiam vaikui, kad ir vėlai vakare, tai aš greičiausiai pasiekiamas. Neseniai auklėtinis žaisdamas griuvo, susižeidė ranką, aš vežiau į ligoninę Šiauliuose, kol vyko tyrimai, kol paskyrė gydymą, grįžom gerokai sutemus. Žmona nepyksta, ji taip pat pedagogė, pradinių klasių mokytoja, daugelį metų dirbo direktoriaus pavaduotoja, kartu užauginom du savo vaikus – sūnų ir dukrą, taigi, šeima mane puikiai visada suprato, niekada nesu girdėjęs priekaištų, kad ilgai užsibūnu darbe.

Ar skiriasi tie vaikai, kuriuos radote čia prieš 30 metų, ir dabartiniai auklėtiniai?

Ir taip, ir ne. Anksčiau vaikų namuose augantys vaikai buvo gal labiau atstumti visuomenės, o ir patys vaikų namai priminė vos ne griežto režimo rezervatą: tvora, piktas sargas, keltis, valgyti, miegoti – tik tada, kada leidžiama ir visiems kartu, kambariuose – po 10 vaikų, ribotas kontaktas su visuomene. Tai, žinoma, darė įtaką vaikų protams, jausmams, bendravimui. Dabar gyvenimas vaikų globos namuose – kitoks. Ir vadinasi jie kitaip – Šeimos namai. Daugiau, o gal net labai daug laisvės, demokratijos, bet su ja reikia išmokti gyventi, tai susiduriam su kitokiais iššūkiais. Bet visais laikmečiais vaikai yra tam tikra prasme vienodi. Visiems jiems reikia šeimos, to vienintelio, kuris tiesiog pabūtų kartu, reikia kažko artimo, privataus. Ne kartą mačiau, kaip vadinamas sunkus vaikas, su kuriuo beveik neįmanoma rasti bendros kalbos, pasiima duonos riekę ir eina šerti žirgų. Laužia po gabalėlį ir duoda, kai žirgas ištiesia galvą imti duoną, vaikas jį glosto, šnekina. Ką jis jam sako ir kokio atsakymo ieško, žino tik jie abu. Po tokios terapijos vaikas tampa ramesnis, yra viltis, kad patyręs švelnumą, vaikas atsivers ne tik žirgui, bet ir žmogui.

Jeigu ne darbas su vaikais – tai koks darbas?

Jeigu mane likimas nublokštų į kitą darbą, galbūt būčiau nebe aš. Nors artėja ta diena, kada teks išeiti auklėti proanūkių, bet visi mano planai susiję tik su pagalba vaikams. Su kolegomis kūriau ir laimėjau Europos sąjungos remiamą projektą, taigi, kai čia nebebus vaikų globos namų, nes vaikai palaipsniui apgyvendinami pas globėjus, bendruomeniniuose namuose, šeimynose, čia bus pagalbos centras neįgaliems vaikams ir jų šeimoms. Čia bus masažo, sporto, korekcijos paslaugos, vandens terapija, kitos paslaugos, kurios reikalingos neįgaliems vaikams ir jų šeimoms. Tėvams ar globėjams atokvėpio paslaugą pasiūlysim nuo kelių valandų iki mėnesio, šeimas, vaikus, visuomenę pakviesim į edukacijas su žirgais, pajodinėti, tiesiog pasigrožėti alpakomis. Čia bus platus paslaugų centras šeimoms. Dabar mano dienos ir mintys, darbai ir planai skirti šiam projektui. Svarbiausia, bus išsaugota 1939 metais sukurta erdvė, kuri yra vieninteliai vaikystės ir sielos namai gal net keliems tūkstančiams žmonių – jie per tuos dešimtmečius tik čia jautėsi saugūs, tik čia jie turėjo vaikystę, plukdė upėje laivelius iš skiedrų, lauže kepė bulves, tik čia išsakė savo didžiausius skaudulius. Mano kabinete beveik visą mano darbo laiką kabo paveikslas, kurį man prieš 30 metų dovanojo kolegos Švedijoje – paveiksle vaikas. Paveikslas savitas, bet man tai priminimas, kad vaikams be šeimos yra labai liūdna, o mano gyvenimo tikslas yra vaikams suteikti vaikystę, su žaliom pievom, skaniom bandelėm, linksmu šuniuku, maudynėmis upėje, muzika, žaidimais, sportu, mokymu, darbu – viskuo, ką turi gauti vaikas.

Jūrate, sakykite, kaip žmogui taip aiškiai ir tiesiai rasti savo pašaukimą, gyvenimo kelią?

Yra žmonių, kurie savo kelią, mėgstamą darbą, profesiją randa iš karto – ne per suklydimus, ieškojimus ir naujus bandymus, o dar paauglystėje pajunta turintys kažkokį talentą ir jį vysto, kaip dažnai įvardijamas šis jausmas ,,supratau, kad tai mano, kažkaip traukė, norėjosi“. Juntama, kad ir mūsų pašnekovas, vaikų globos namų direktorius, turi pedagogo talentą, jį vystė gal ir pats to dar nesuprasdamas nuo vaikystės – į savo gyvenimą įsileido visus žmones, turėjo daug draugų iš vaikų namų, mokėsi bendrauti su įvairiais žmonėmis, neskirstė jų į geresnius ir blogesnius. Smalsumas ir atjauta yra stipri jėga – jie žmogų veda atradimų ir mokslo keliu. Kiti gebėjimai tik padeda kryptingo pasirinkimo momentu: sudėjus visas gerąsias žmogaus savybes jos susilieja į vieną visumą ir tai galima pavadinti atrastu gyvenimo keliu. Žinoma, labai svarbu jauno žmogaus palaikymas, kad jis jaustųsi stiprus savo talentų vystyme, turėtų pavyzdį, ko ketina pasiekti. Žinojimas, koks turi būti tikslas labai motyvuoja eiti pasirinktu gyvenimo keliu. Labai padeda ir empatija – įsijautimas į kito žmogaus jausmus. Tuomet nesunku pamatyti savo pastangų rezultatus: šiuo atveju sukūrus vaikams geresnę aplinką, skyrus daugiau laiko vaiko pažinimui – rezultatas skatino eiti pasirinktu keliu, nes vaikai atsakė dėkingumu. Prisirišimas prie širdžiai artimų vietų, ilgalaikių draugų, socialinių santykių tęstinumas irgi padeda žmogui pasiekti gerų rezultatų, skatina sėslumą, norą kurti gražų gyvenimą kitiems čia, kur pats užaugo, mokėsi, sukūrė šeimą ir namus.

Kokios aplinkybės nulemia, kad žmogus nesiblaško, o sugeba išgirsti pašaukimą?

Vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Vieni prisiriša prie vietovės ir savo gyvenimą planuoja taip, kad nereikėtų išvykti, todėl profesiją pasirenka pagal šį kriterijų. Kiti vystydami kažkokį savo talentą supranta, kad tiesesnio kelio už likimo padiktuotą nebus. Kuo geriau žmogus pažįsta save, tuo tiksliau geba įsivardinti savo ateities tikslus. Gebėjimas įsiklausyti bei išgirsti savo poreikius ir norus bei jų priėmimas žmogui suteikia gyvenime aiškumo priimant konkrečius sprendimus. Visapusiškas savęs pažinimas, t. y. žinojimas koks aš esu, kas man suteikia gyvenime prasmę, žmogui suteikia galimybę greičiau ir kryptingiau siekti užsibrėžtų tikslų. Gali paskatinti ir atsitiktinumai – kažkieno išgirstas paraginimas imtis kokios nors veiklos gali netikėtai atverti akis, kad tai puikus pasirinkimas, galima tai pavadinti likimu, kuris tiesiog suvedė su būtent tais žmonėmis, atvedė būtent į tą vietą. Yra toks posakis: ,,atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje“. Laimingi tie žmonės, kuriems pasisekė išvystyti savo talentus ir taip atrasti gyvenimo liniją. Tai motyvuoja stengtis dar labiau. Tiesa, labai gerai ir naujų talentų savyje ieškoti, kažkokio vieno savo talento vystymas visada veda į kitų talentų atradimus – tarkim, geras pedagogas gali būti ir puikus muzikantas, statybininkas, sportininkas. Vienas talentas kito ieškojimams netrukdo, o tik turtina asmenybę, plečia socialinį ratą, kuris skatina savyje atrasti dar kažką, kuo galima dalintis. Žmogaus užsibrėžimai, pastangos, smalsumas – didelė jėga ir stiprus gyvenimo variklis.

Galima sakyti, kad savo veiklai atsidavęs žmogus yra tas, kuris tvirtai žino, kokiu žmogumi nori būti, kokius žmones aplink save nori matyti ir, kaip matome iš šios istorijos herojaus, jo gyvenime buvo aiškus žinojimas, kaip tai padaryti. Gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių gali suteikti ne tik iššūkių, bet ir naujų potyrių savirealizacijai. Remiantis Maslow poreikių piramide, savirealizacija yra aukščiausias žmogaus poreikis ir galimas tada, kai yra patenkinti žemiau esantys, t.y. išgyvenimo, saugumo, meilės ir priklausymo bei pagarbos. Šioje istorijoje tiktų pasakymas „kiek duosi kitam, tiek gausi pats“. Herojaus skirtas laikas kiekvienam vaikui, rodytas rūpestis bei žmogiškumas jam grįžo atgal vaikų šypsenomis bei pasitikėjimu.

 

 

X