Vaiko teisių gynėjai

Vaiko teisių gynėja, jojikė Laura darbe saugo ir gina vaikus, o laisvalaikiu treniruoja ristūną Pilotą

Apie ištvermės jojimą ir trylikametį amerikiečių ristūną Pilotą Ollo Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus teisininkė Laura Šarkė kalba nesustodama, veide nedingsta šypsena ir tuo nuoširdžiu užsidegimu negali nesižavėti. Varžybos, pasirengimas joms ir rūpestis sportiniu žirgu užima didžiąją dalį vaiko teisių specialistės laisvalaikio. Pirmą kartą balne ji sėdėjo vos šešių mėnesių, paauglė pasikinkiusi arklį apardavo kaimynių sklypus, o be žirgo šalia šiandien savęs jau net neįsivaizduoja.

Teisininkės darbas kita ypatingai svarbi Lauros gyvenimo dalis. „Ši profesija įdomi tuo, kad turi daugybę pasirinkimo galimybių. Beveik penkerius metus dirbau Aplinkos ministerijos padalinyje ir saugojau mus supančią gamtą, tačiau norėjau pokyčių ir tobulėti, tad itin jautri sritis – mažiausiųjų mūsų visuomenės narių teisių gynimas pasirodė neįkainojama galimybė išbandyti save ir dirbti prasmingą darbą. Todėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą pasirinkau tikslingai“, – pabrėžia Laura.

Be ilgo pasirengimo nelaimėsi, atkaklumas praverčia ir darbe

„Mano kasdienis darbas yra padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms ir vaikams. Situacijos sudėtingos, o pokyčiai čia ir dabar neįvyksta: link jų einama kryptingai, mažais žingsneliais, iš kurių kiekvienas yra begalinės reikšmės. Todėl dirbti šioje srityje gali tik abejonėms nepasiduodantis, savo darbo prasme tikinti žmogus“,­ – kalba specialistė.

Šiandien, praėjus metams naujose pareigose, teisininkė tikra, kad darbas pateisino visus jos lūkesčius, o įdomiausia jai tai, kad dirbant Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje nėra standartinių situacijų, kiekvienas sprendimas, tarsi naujas iššūkis, kurį reikia priimti atsakingai, nes jis paliečia ne vieno žmogaus gyvenimą.

Natūralios žirgininkystės propaguotoja atvira: darbe jai labai padeda ir sportuojant išugdyta valia bei atkaklumas. Ištvermės varžybose, kuriose dalyvauja Laura, draudžiamos bet kokios žirgo raginimo priemonės: lazdelės, batų pentinai ir kt. Žirgas turi bėgti savo noru ir laisva valia. Ar žirgas neraginamas, stebima visą varžybų laiką.

„Savo žirgą gali paraginti balsu ar švelniais judesiais. Kad į šeimininko balsą žirgas reaguotų, turi būti labai gerai treniruotas. Išmokti tokiu būdu valdyti žirgą, reikia begalinės kantrybės, – kalba sportininkė. – Nors varžybos per metus Lietuvoje vyksta tik 6-8 kartus, joms rengiuosi visus metus, joju žiemą, intensyviai ruošiuosi pavasarį – pirmos varžybos balandžio mėnesį.“

Sporto šakos pasirinkimą lėmė charakteris

Laura nedvejodama argumentuoja, kodėl pasirinko būtent ištvermės jojimą: „Šioje disciplinoje skatinamas itin atsakingas elgesys su žirgu. Apie tai, kad žirgynuose neretai prioritetas teikiamas kliento norams, o ne žirgo poreikiams, susimąsčiau dirbdama Norvegijoje. Mačiau, kad neatsakingai rūpinamasi žirgų sveikata, jiems nepritaikomas inventorius, pataikaujama tik klientui. Man toks požiūris nepriimtinas, jis neteisingas žirgo atžvilgiu“.

Žirginio sporto entuziastė akcentuoja, kad ištvermės jojimas yra pati jauniausia jojimo sporto šaka. Ji iš kitų išsiskiria tuo, kad joje itin atsakingai vertinama žirgo savijauta ir esant net menkiausiam įtarimui, kad gyvūnas patiria diskomfortą arba skausmą, startuoti varžybose neleidžiama.

„Laimi ne greičiausiai nustatytą distanciją įveikęs žirgas, bet tas, kurio pulsas greičiausiai atsistato į įprastą. Tai rodo, kiek gyvūnas sveikas ir prižiūrėtas. Atvykus į ištvermės varžybas, atliekama veterinarinė patikra: pagal 36 parametrus įvertinami atsivežti kraujo tyrimai, skiepų dokumentai, veterinarai apžiūri žirgą čiuopimo būdu, matuoja spaudimą. Jeigu žirgo nugara apžiūros metu sutrūkčioja, tai rodo jo patiriamą skausmą, gali būti nepatogus balnas. Tokiu atveju startuoti nebus leista“, – pasakoja jojikė.

Ūkio darbai merginai buvo galimybė valdyti arklį

Nuo vaikystės Lauros gyvenime vien dėsningi, savaime aiškūs pasirinkimai – tiek teisininkės karjeroje, tiek sporte ar bet kur kitur.

„Su šeima gyvenome dideliame ūkyje, tad gyvūnų kvapas, jų artumas man buvo pažįstamas ir niekada nekėlė streso. Arkliai, karviukai, avytės, visokie paukščiai visi jie mano vaikystėje buvo šalia“, – prisiminimais dalijasi Laura.

Mergina atsimena ir giminaičių kalbas, kad visiems susirinkus, jos senelis Kazimieras didžiuodamasis pasakodavo, kaip atvažiavęs paviešėti pas dukrą į kaimą, pamatė vos savarankiškai sėdėti pradėjusią anūkę žirgo balne. Arklių mylėtoja teta Rima savo krikšto dukrą tuokart tik prilaikė. Teta ir buvo tas žmogus, kuris perdavė Laurai meilę žirgams. Jojimas – tetos viso gyvenimo aistra. Ji nusivedė krikšto dukrą į žirgyną, veikusį netoli namų, Garliavos apylinkėse. Pirmasis Lauros treneris ir mokytojas buvo Rimas Karmazinas, tebesidarbuojantis ir šiandien.

Paauglei nepakako treniruočių, ji ieškojo progų, kad galėtų ilgiau pabūti su ją dominusiais galingais ir protingais gyvūnais. Todėl ji ėmėsi visų ūkio darbų, kuriems reikalingas arklys: „Nuo keturiolikos metų dirvą akėjau, ankstyvoms bulvėms vagas dariau, net padėdavau kaimynėms pavasariui pasiruošti kolektyvinių sodų sklypelius“.

Būdama moksleivė, Laura apvažiavo daugumą Lietuvos žirgynų. Studijų metais jai pavyko padirbėti keliuose jojimo mokyklose Norvegijoje. O baigusi studijas, įsigijo du pirmuosius savo žirgus ir ištvermės jojime startavo profesionaliai.

Neabejodama pasitiki Pilotu

Lauros žirgui Pilotui Ollo dabar trylika metų. Labiausiai ji džiaugiasi nuostabiu jųdviejų ryšiu ir žirgo gebėjimais.

„Per varžybas žirgas bėga nuo 20 iki 80 kilometrų. O aš visiškai neturiu navigacinių gebėjimų. Kai mama sužinojo, kad dalyvausiu varžybose, juokėsi, kad išvažiavusi grybauti pasiklystu vos per žingsnį nuo automobilio. Tačiau man ramu, mano Pilotas, nesvarbu kur bejotų, jei tik pasiklysiu, visada mane parneš atgal“, - sako jojikė.

Laura pasakoja, kad draugystė su žirgu jai teikia ne tik džiaugsmą, bet ir grąžina ramybę. Dirbant vaiko teisių gynėja, dažnai pasitaiko įtampos kupinos situacijos, kuomet reikia ne tik teisiškai įvertinti esamas situacijų šeimose aplinkybes, bet ir stengtis atliepti kiekvieno vaiko geriausius interesus. Tai – daug atsakomybės reikalaujantis darbas, todėl prasiblaškyti arba kaip tik sukoncentruoti mintis jai geriausiai pavyksta išjojus su Pilotu.

„Penkta ryto, miškas, dar tik brėkšta. Išjoju į tą mišką ir užtenka tik pasvirti, vos tik priglausti koją ir mano žirgas jau žino, į kairę ar dešinę jam bėgti. Kaip niekas kitas, žirgas pažįsta žmogų iš kvapo ir balso, reaguoja į balso toną. Nors Pilotas charakteringas, gal kiek įnoringas, bet šeimininkei atsidavęs be galo“, – pagyrų savo žirgui negaili Laura.

Praėjusiais metais ištvermės varžybose jojikė startuoti negalėjo. Tačiau prieš dvejus ir trejus metus Lietuvos žirginio sporto federacijos ištvermės raitelių reitinguose Lauros Šarkės pavardė puikavosi pirmajame dešimtuke. Visgi, pašnekovė pabrėžia, kad nors startuoja su profesionaliais raiteliais, jojimas tėra jos hobis: prioritetas yra vaiko teisių gynėjos darbas ir pasiekimai šioje srityje. 

 

Aikido centrą įkūręs vaiko teisių gynėjas Vilmantas: „Suaugusius mokau neutralizuoti agresiją, o vaikus – pasitikėti savimi“

„Nesuprantu, kaip galima mirkti alkoholyje, pakelti ranką prieš vaikų motiną, ignoruoti vaiką ir paprastus, vaikiškus jo norus. Daugeliu atveju, tėvų poelgius ir gyvenimo būdą vertinu vaikų akimis“, - sako Vilmantas Jasiukonis, kurio gyvenime vaikai užima ypatingą vietą. Darbe jis – vaiko teisių gynėjas, laisvalaikiu – kovos menų mokytojas, o namuose – atsidavęs tėtis. Būtent taip jį vadina jau penkerius metus jo globojamas Kasparas. Visai neseniai Anykščiuose duris atvėrė Vilmanto kovos menų klubas. Vaiko teisių specialistas įsitikinęs, kad aikido, yra ta sporto šaka, kuri ugdo charakterį ir moko savitvardos, todėl jo planuose – kuo daugiau vaikų išmokyti aikido subtilybių.

Gynėjas iš pašaukimo

Vilmantas Vaiko teisių apsaugos sistemoje skaičiuoja jau aštuntus darbo metus. Vaiko teisių apsaugos skyriuje Anykščių rajone jis dirba vyriausiuoju specialistu – gynėju. Vilniaus Pedagoginiame universitete fizikos mokytojo specialybę įgijęs vyras mokykloje ilgai nedirbo. Pasisėmęs teisinių žinių, save realizavo gindamas pamatines mažiausio visuomenės nario – vaiko teises.

Gynėjas pasakoja, kad visuomet skirtingų šeimų istorijose stengiasi suprasti visus: vaikus, tėvus ir jų nusivylimą, tačiau vertybių skalės tokios skirtingos, kad kai kuriuos poelgius suprasti būna sunku.

„Kiekvieną situaciją žmogus priima individualiai, priklausomai nuo jo vertybių, požiūrio, nuo to, kaip jis užsigrūdinęs, kokioje šeimoje augęs ir kaip supranta išorinį pasaulį. Daugeliu atveju, tėvų poelgius ir gyvenimo būdą vertinu vaikų akimis. Nesuprantama, kaip galima mirkti alkoholyje, pakelti ranką prieš vaikų motiną, kaip galima ignoruoti vaiką ir paprastus, vaikiškus jo norus“, – sako Vilmantas.

Neutralizuoti emocijas – ant tatamio

Vyras neslepia, kad išsikrauti ir paleisti, tai kas slegia, dirbant įtampos ir išgyvenimų kupiną darbą – būtina, todėl jis atradęs savo metodų, kaip tai padaryti. 

„Turiu savo sistemą, kaip psichologinį diskomfortą, įtampas ir emocijas nuraminti. Nemažai dirbu su savimi – užsiimu meditacija, joga“, – pasakoja daug sportuojantis ir net kitus treniruojantis Vilmantas.

Šiais metais vaiko teisių gynėjas, kartu su žentu Anykščiuose įkūrė aikido kovos meno centrą. Į užsiėmimus jis kviečia tiek, suaugusiuosius, tiek vaikus.

Vilmantas sako, kad vaiko teisių gynėjo darbas ir kovos menai vienas kitą puikiai papildo.

„Aikido – vienintelė kovos menų rūšis, kuri moko neutralizuoti agresiją. Tai net ne sportas, tai kovos menas. Čia varžybų nebūna, o jeigu nėra varžybų, vadinasi, mano partneris, mano draugas negali tapti mano priešininku ir konkurentu. Tai absoliuti pagarba treniruočių partneriui ir agresijos bei konkurencijos neutralizavimas kovojant“, – aikido subtilybes atskleidžia vyras.

Nors klubo veikla tik įgauna pagreitį, jo įkūrėjai jau pasidalino veiklos sritis ir kuria ateities planus.

„Su partneriu pasidalinome grupes: jis dirba su vaikais ir jaunimu, aš kol kas treniruoju suaugusius. Turime minčių į treniruotes pakviesti ir tuos vaikus, kuriems trūksta laisvalaikio užimtumo, motyvacijos, reikėtų išmokti valdyti emocijas – visa tai planuose, bet mintys jau gimę“, – netolimos ateities vizijomis dalinasi Vilmantas.

Pabandė šokti – pasiliko ilgam

Nors darbą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje Vilmantas derina su treniruotėmis Anykščių aikido centre, jau trejus metus kartu su žmona vyras šoka ir tautinius bei istorinius šokius.

„Tada prieš trejus metus man pasakė: „tu šoksi Dainų šventėje“, taip ir nutiko. Nuėjau į vieną, vėliau – antrą repeticiją, paskui pasakiau, kad man šokių užtenka, tačiau trauktis nebuvo kur ir kodėl. Vis dar šoku“, – su šypsena pasakoja vyras.

Anykščių kultūros centro tautinių šokių kolektyvo „Gojus“ ir istorinių šokių kolektyvo „Baltoji pavana“ šokėjas į repeticijas skuba du kartus per savaitę.

„Jeigu nebūna koncertų – savaitgaliai lieka laisvi. Tada su Kasparu prisigalvojame įvairių pramogų“, – apie auginamą berniuką užsimena Vilmantas. 

Nepaprastas ryšys su globojamu vaiku

Vienuolikmetis Kasparas – Vilmanto ir jo žmonos Daivos globotinis. Berniukas Jasiukonių šeimoje gyvena jau penkerius metus.

„Apsispręsti priimti į šeimą vaiką nebuvo lengva. Aš jau iš darbo praktikos žinojau kokie būna sudėtingi vaikų likimai, matyt, todėl delsiau ir priimdamas sprendimą norėjau būti užtikrintas. Kad mane įtikintų, žmonai prireikė aštuonerių metų. Tačiau užteko vieno susitikimo su Kasparu Aulelių vaikų globos namuose. Iš karto supratau, jog šitas vaikas augs su mumis“, – prisimena Vilmantas.

Vyras pasakoja, kad po pirmojo susitikimo su berniuku, grįžę namo negalėjo užmigti. Jau kitą dieną berniuką parsivežė į namus.

„Nebuvo jokio adaptacinio periodo. Juk būna, kai sutinki žmogų, vertini, žiūri kaip elgiasi, svarstai ar sugebėsi prie jo prisitaikyti, ar galėsi jam padėti ir dar daugybė klausimų kirba galvoje. O mūsų atveju šito nebuvo. Atvažiavom, susitikom ir jis visokias mūsų dvejones tiesiog pradangino. Tuo metu berniukui buvo šešeri“, – atsimena Kasparo globėjas.

Savo istoriją Kasparas žino, tačiau, kaip sako Vilmantas, į ją nesigilina. Berniukas buvo susitikęs ir su biologine mama, pokalbis truko trumpai ir daugiau matytis su tėvais jis nepanoro. O štai su vyresniais biologiniais broliais berniukas bendrauja ir palaiko labai artimus ryšius. Karolis ir Kęstutis dažni svečiai ir Jasiukonių namuose.

Būti globėju – iššūkis, kuriam verta ryžtis

Vyras sako, kad abu su žmona nori būti pavyzdžiu dvejojantiems ar priimti vaiką į savo šeimą, tapti globėjais.

„Sprendimą reikia priimti labai apgalvotai ir atsakingai. Mes stengėmės, kad kaip įmanoma greičiau Kasparas pajaustų gyvenantis šeimoje ir jaustųsi tikrai visiškai saugus. Deja, turėjo praeiti laiko, kad vaikas tuo įsitikintų. Tik po poros metų jis nustotojo naktimis šokinėti iš lovos, o supykęs nebekartojo: „ir gerai, išvežkite mane atgal į Aulelius“. Net ir apsuptas meile bei rūpesčiu, jis nesijautė užtikrintas, kad šeima jo neišsižadės“, – patirtimi dalijasi Vilmantas.

Vyras sako sunkiai galėjęs įsivaizduoti, kad tokie tvirti emociniai ryšiai gali užsimegzti su kažkada buvusiu svetimu žmogumi.

„Mes visur kartu: kartu į kaimą, kartu mašiną remontuojam, į treniruotes Kasparas ateina. Jis mūsų vaikas. Pas mus auga, mokosi, medalius neša – lanko sportinį plaukimą, yra normaliai išdykęs – viskas su juo gerai“, – nusijuokia Kasparo globėjas. 

Reikia išmokyti vaikus ir pralaimėti

Vilmantas su vaikų bei šeimų problemomis ir likimais susiduria dirbdamas gynėju, mokydamas kovos meno, nemažiau vertinga ir asmeninė patirtis. Pasak jo, šiandieniame pasaulyje stinga vieno dalyko – mokėjimo pralaimėti.

„Ir suaugusiems, ir vaikams patyrus nesėkmes, reikia mokėti pralaimėti. Taip stiprėjama, atpažįstami gyvenimo skoniai ir pasiruošiama savarankiškam gyvenimui. Vaikai negali būti vien nugalėtojai, geriausi mokiniai, puikiausi aktoriai, šokėjai ar sportininkai – gyvenime jau po pirmo pralaimėjimo bus labai sunku. Auklėti reikia visais aspektais, o svarbiausia, išmokyti vaiką išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, vidinę ramybę. Būtent tokios pastovumo ašies, mano manymu, dabar labai trūksta“, – kalbėdamas apie gyvenime ir darbe sutinkamus vaikus pastebi Vilmantas.

Vyras turi ir patarimą visiems, kurie augina vaikus: „Prisiminkite, kad būtina atliepti visas jų emocijas, tada santykiuose tobulėsime visi. Nereikia baigti mokslų ar išmanyti psichologiją, kad suprastum ko reikia vaikui. Vaiką reikia mylėti ir viskas, daugiau nieko. Visa kita yra išsprendžiama ir išmokstama“.

 

Indra Pranaitienė: „Visus iš tėvų paimtus vaikus norėjau parsivežti namo ir auginti“

Jau dvidešimt penkerius metus Indra Pranaitienė padeda nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiantiems vaikams. Viena skaudžiausių akimirkų – kai reikėjo gelbėti prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Veikli, energinga, empatiška Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities skyriaus patarėja Šilutėje dalijasi savo jautria darbo patirtimi.

- Kodėl dirbate vaiko teisių apsaugos specialiste?

Pasiūlymą dirbti šioje srityje gavau visiškai atsitiktinai. Tuo metu, o tai buvo prieš 25 metus, auginau sūnų ir dar negalvojau grįžti į darbo rinką. Kvietimas suintrigavo. Tuomet neįsivaizdavau, kokias funkcijas atlieka Vaiko teisių apsaugos skyrius, tik supratau, kad kažkas apie vaikus. Kadangi auginau vos dvejų metų sūnelį, pamaniau – įgysiu naudingos patirties, sužinosiu, kaip jį auklėti, prižiūrėti. Štai praėjus tiek daug metų – kasdien vis dar įgyju tos patirties.

Skyriuje spėjau padirbėti keliose pozicijose, buvau vyriausioji specialistė, vedėja, šiuo metu esu patarėja. Išgyvenau savivaldos valdžių kaitas, sistemos pertvarką. Nesakau, kad visa tai, kas patirta, yra lengva, bet man tai – prasmingas darbas.

- Ar vaikai prieš dvidešimt, dešimt metų ir dabar labai skiriasi?

Prieš tuos dvidešimt penkerius metus, man pradėjus dirbti, vaikų tiesiog nebuvo girdėti. Jie egzistavo dokumentuose. Visus sprendimus už vaikus priimdavo tėvai, globėjai, pedagogai, valstybės tarnautojai. Tuo metu galiojo suaugusiųjų viršenybės principas sprendimų dėl vaiko priėmime. Vaikai bijojo kalbėti, netikėjo, kad dėl jų išsakytos pozicijos kažkas gali pasikeisti, nežinojo, kur gali kreiptis, jei yra pažeidžiamos jų teisės.

Vaikas, kuris išdrįsdavo pareikšti savo nuomonę, nesutikti su suaugusiųjų sprendimais, buvo laikomas išsišokėliu, negerbiančiu suaugusiųjų. Jeigu paauglys – buvo nusidažęs plaukus ryškiai raudonai ar mėlynai -, įsivėręs auskarą į nosį, tai jis iš karto buvo tituluojamas linkusiu nusikalsti.

Labai džiaugiuosi, kad dabar mus supa motyvuoti, mokantys reikšti ir apginti savo nuomonę vaikai, aktyviai dalyvaujantys ugdymo įstaigų, savivaldos gyvenime, išreiškiantys save neformaliose jaunimo grupėse. Po truputėlį jie tapo laisvi ir pilnaverčiai mūsų valstybės gyventojai.

- Ar pamenate Jus labiausiai sujaudinusią situaciją?

Mūsų darbo specifika yra tokia, kad gali būti nustebintas ir sukrėstas kiekvieną minutę, tačiau mano atmintyje vis dar yra likę keli atvejai, kurių negaliu pamiršti. Karjeros pradžioje, apie 1995-1996 metus, dar gyvavo vadinamosios internatinės mokyklos. Vykome į tokią mokyklą dėl galimo pedagogų smurto prieš vaikus. Mus pasitiko visi vienodai aprengti ir vienodai, labai trumpai apkirpti vaikai. Jei mergaitės nebūtų segėjusios sijonukų, nebūtume atskyrę, kur yra berniukai, o kur – mergaitės. Negana to, tuometinis mokyklos direktorius su pasididžiavimu pasakojo apie taikomą prevencinę priemonę vaikams, kurie nesilaiko mokinių vidaus tvarkos taisyklių. Ten buvo įprasta, kad vienas iš vaikų kitą – „nusikaltėlį“ auklėja diržu, o visi likę stovi aplinkui ir skaičiuoja kirčius. Negalėjau suvokti, kad taip gali vykti mūsų šalyje.

Taip pat nuolat atsimenu tvarte rastą prie žemės prišalusią kelių mėnesių mergytę. Ji žiemą buvo palikta be suaugusiųjų priežiūros, nešildomoje patalpoje, o jos drėgni nuo šlapimo rūbeliai prišalo prie betoninių grindų. Tai buvo išties baisus įvykis. Ramino tik tai, kad mergytė išgyveno. Spėjome apsilankyti ir išgelbėti.

Nepamiršiu ir 1998 metais pradėtos vykdyti vaiko globos reformos, kai vaiko globos išmoka siekė 500 litų. Tais laikais tai buvo itin didelė pinigų suma. Prie Skyriaus rikiavosi milžiniškos eilės tėvų su vaikais, kurie norėjo juos „perrašyti“ seneliams, kitiems giminaičiams. Kitaip tariant, norėjo savo noru atsisakyti vaikų, kad išmoką gautų giminaičiai, kurie, ko gero, po to būtų pasidalinę ja su tėvais.

Vos prieš keletą metų, su kolegomis sprendžiant, kokią pagalbą galėtume suteikti vienišai mamai su trimis vaikais, staiga tapome visų jos trijų vaikų „mamomis“. Posėdžio metu mama nuėjo į tualetą ir tiesiog iš jo negrįžo, o vaikai taip ir liko sėdėti mano kabinete. Pradėjus mamos ieškoti, ji telefonu mus informavo, kad nori pradėti naują gyvenimą su draugu, vaikai jai trukdo ir ji jau yra pakeliui į užsienio valstybę. Visada atsimenu vaikų akis, kai teko jiems paaiškinti, kur jie ir su kuo gyvens toliau. Jose nebuvo ašarų, tik tolimas, tuščias, rodos, tave kiaurai perveriantis žvilgsnis. Ašaros buvo mūsų darbuotojų akyse...

- O ar skausmo ašaras šiame darbe dažnai keičia džiugesys?

Tikrai yra ir ne vienas gražus atsiminimas. Tačiau dirbant šį darbą kiekvieną dieną dalyvauji tarsi loterijoje. Nežinai, išloši lengvesnę, sunkesnę ar protu nesuvokiamą darbo dieną.

- Kokiais būdais atsipalaiduojate nuo kasdienio darbo su vaikais?

Darbo pradžioje galvojau, kad visus vaikus, kuriuos tekdavo paimti iš tėvų, parsivešiu į savo namus, pamaitinsiu, auginsiu. Mane valdė emocijos, asmeniškai grauždavausi – dėl ko vaikams taip atsitiko, net prisiimdavau kaltę už jų tėvus. Neilgai trukus supratau, kad daugiau negalėsiu dirbti šio darbo, jei nesugebėsiu susitvarkyti su savimi, jei sprendimų priėmimuose vadovausiuosi vien tik emocijomis.

Po truputį išmokau atsiriboti nuo jausmų, patiriamų darbe. Padėjo mano šeima, kurioje įsivedėme taisyklę – apie darbą kalbėti tik išskirtiniais atvejais. Dar po ranka papuolė J. Petterson knyga „Siuzanos dienoraštis Nikolui“, kurioje radau puikią mintį, jog žmogus gyvenime nuolat žongliruoja 5 kamuoliukais, tai yra – darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Pasirodo, visi kamuoliukai yra stikliniai, tik darbo kamuoliukas guminis. Nukritus stikliniams kamuoliukams jie gali sudužti ar įskilti, o guminiam nieko neatsitiks. Taigi, darbas yra lyg guminis kamuoliukas, kuris niekada nesudūžta ir vis šokinėja. Nesakau, kad jis nėra svarbus, priešingai. Tačiau kitų vertybių negalima pamiršti dėl darbo.

Geriausia atsipalaidavimo priemonė man – buvimas su šeima. Mes labai aktyvūs, kartu daug keliaujame, plaukiojame, važinėjame dviračiais, žaidžiame lauko tenisą, lankome sporto renginius, mėgstame teatrą. Po darbo dienos, noriu nors trumpai pabūti viena, susidėlioti į stalčiukus dienos išgyvenimus ir patirtis. Kai tik turiu galimybę – skaitau.

Visada smagu atsipalaiduoti su savo kolektyvu ne darbinėje aplinkoje. Kartu minime progas, kai prisijungia naujas darbuotojas, ar kuriam nors atsisveikinant su mumis, minime tradicines metų šventes, gimtadienius, vestuves, vaikų gimimus.

Aplinkiniai sako, kad turiu gerą humoro jausmą, kuris taip pat labai padeda atsipalaiduoti ir man, ir mane supantiems žmonėms.

- Ką norėtumėte pasakyti, jei žinotumėte, kad Jus išgirs kiekvienas vaikų turintis žmogus?

Vaikai gimsta iš meilės, tad nereikėtų to pamiršti ir juos auginant. Vaikus reikia mylėti visa apimtimi: ir tuomet, kai gauna padėką už labai gerą mokymąsi, ir tuomet, kai vaikui nepavyksta išlaikyti egzamino, tuomet, kai tavo draugai džiaugiasi nepriekaištingu ir ramiu savo vaiko paauglystės periodu, o tu sėdi policijoje dėl vaiko padarytų nusižengimų. Sakykite vaikams kuo daugiau gerų žodžių apie juos, apkabinkite, paklauskite, kaip jaučiasi po sunkios dienos, ir tik po to paklauskite, kokį pažymį šiandien gavo.

Vaikams linkiu tikėti ir pasitikėti suaugusiais, kurie nori jiems padėti. Nebijoti ieškoti savęs, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, drąsiai reikšti nuomonę, tikėti, kad jie bus išgirsti, ir tai gali pakeisti jų gyvenimus. Linkėčiau nepamiršti pagarbos vienas kitam ir juos supantiems žmonėms. Tiesiog linkiu būti laisviems, pastebimiems, išgirstiems ir laimingiems.

 

Vaiko teisių gynėjas: „Darbo mokykloje nepakako, kad iš tiesų padėčiau vaikams“

Buvęs mokyklos direktorius, paskutinius 12 metų Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirbantis gynėjas Jonas Barauskis visą savo gyvenimą skyrė vaikų gerovei ir šeimų švietimui. Nuo pirmosios savo darbo dienos jau kelis dešimtmečius šis pedagogas ir vaiko teisių specialistas turi vieną tikslą – kad šeimose vyrautų santarvė, vaikai augtų laimingi ir gautų viską, ką tik geriausio įmanoma duoti – meilę, atjautą, supratimą, mokslą ir gyvenimo pilnatvę.

,,Man svarbiausia, kad vaikai nekentėtų, kad jaustųsi saugūs, mylimi savo šeimose, kad šeimų  nekamuotų priklausomybės ir nebūtų smurto“, apie savo darbą gražia žemaitiška tarme pasakoja J. Barauskis.

Gyvenimą paskyrė vaikams

Į Valstybės vaiko teisų apsaugos tarnybos Telšių apskrities skyrių J. Barauskis atėjo iš mokyklos vadovo pareigų. Pedagogines studijas 1983 metais baigęs jaunas rusų kalbos ir literatūros mokytojas buvo paskirtas vadovauti Telšių rajono Nerimdaičių pagrindinei  mokyklai.

,,Man visada patiko literatūra, ypač domino gyvenimiškos istorijos, kaip žmonės gyvena. Patiko pamokantys įvairių tautų literatūros kūriniai, visad mėgau ir bendrauti su žmonėmis. Dirbdamas mokykloje, stengiausi, kad visiems vaikams būtų jauku, kad aplinka įkvėptų mokytis ir džiaugtis gyvenimu. Deja, ne kartą esu matęs liūdnas vaikų akis, mačiau, kaip juos veikia aplinka, kurioje geriama, mušamasi, kai tėvai vienas kitą užgaulioja bjauriausiais žodžiais“, pasakoja J. Barauskis.

Pasak pašnekovo, anuomet tokios vaiko teisių apsaugos sistemos kaip dabar nebuvo. Savivaldybės neturėjo vaiko teisių gynėjų, o kaimo mokyklos net nesvajojo apie psichologo ar socialinio pedagogo etatą, nes tada to nebuvo net miestuose.

,,Mokytojai, ir aš, mokyklos direktorius, nedarnių šeimų vaikams buvome ir psichologai, ir guodėjai, ir pagalbininkai. Dirbome su meile, su atjauta, kaip sąžinė liepė. Ėjome į šeimas, kalbėjomės, stebėjome, ar mums pavyksta į nedarnias šeimas įnešti santarvės. Kaime visi vieni kitus pažįsta, buvo baisi gėda, jeigu į šeimą ateina mokytojas ir stengiasi paauklėti vaikų neprižiūrinčius tėvus. Pamokydavome, kaip laikytis švaros, kaip nesibarti ir nesmurtauti, kaip tinkamai duoti pastabas, jei vaikas neruošia namų darbų. Į tuos pokalbius įdėdavome visą širdį ir stengėmės auklėti bendruomenę savo pavyzdžiu – patys atsakingai auginome savo vaikus “,  prisimena J. Barauskis.

Sužinojęs, kad Šiaulių universitete galima įgyti ir socialinio pedagogo specialybę, Jonas vėl sėdo į studento suolą.

,,Labai norėjau turėti daugiau žinių, kaip padėti vaikams. Tada įvyko karjeros posūkis. 2008 metais pradėjau dirbti Vaiko teisių apsaugos skyriuje ir šis darbas man labai patinka – galiu pasitelkti visas savo pedagogo karjeros žinias ir patirtis“, - darbu didžiuojasi vyras.

Bando išmokyti, kad ,,vaikus mylėti nieko nekainuoja“

Kasdien su įvairiomis šeimomis susiduriantis vaiko teisių gynėjas sako, kad visoms joms stengiasi priminti vieną pagrindinę taisyklę – bet kuriam vaikui reikia tėvų meilės ir jų buvimo kartu.  „Svarbu ne šiaip būti, bet skirti laiko pokalbiams su vaiku, leisti vaikui suprasti, kad šeima yra atrama ir atjauta įvairiose gyvenimo situacijose. Dešimtmečiai bėga, bet vaikams visada reikia to paties – kad kas nors juos glaustų nuo pirmos gyvenimo minutės, kad panešiotų ant rankų, paklaustų, kaip sekasi, kad išmokytų obuolius nuo medžio nukrėsti, žemuoges ant smilgos suverti, o gal šuniukui būdą sukalti. Vaikams dalinti meilę nieko nekainuoja, bet tai neįkainojami turtai“,  apie laimės šeimoje suvokimą kalba J. Barauskis.

Nors specialistas pripažįsta, kad problemų turinčių šeimų dar daug ir vaiko teisių gynėjai beveik kasdien sulaukia pranešimų apie smurtą šeimose, girtavimą, vilties jis nepraranda: ,,Kas kartą, kai aplankome šeimą, kurią ištiko krizė, tikiu, kad anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Turime ir Šeimų krizių centrą, kur gali glaustis moterys su vaikais, turime gerus priklausomybių gydymo specialistus, taip pat – mobilias komandas, dirba daugybė savo darbą išmanančių vaiko teisių apsaugos specialistų. Tikėjimas nedingsta, nes matau, kad ir problematiškiausios šeimos visgi geba atsitiesti, išbristi iš alkoholio liūno, susirasti darbus ir gražiai auginti savo vaikus“.

Į savo namus priėmė vaikų namų auklėtinę

Su savo žmona, taip pat pedagoge, J. Barauskis užaugino du sūnus ir dukrą. Vienas sūnus – fotografas, kitas – policijos pareigūnas, o dukra – turizmo specialistė, jau ne vienerius metus šeimos svečiuose laukianti Graikijos saloje Kretoje. Savo meile apipilti vaiko teisių gynėjas jau gali ir trejų metukų anūkę.

,,Į savo vaikus taip pat sudėjau visą meilę ir žinias, mokiau mylėti žmones ir gamtą, gerbti tėvus ir mokytojus, siekti mokslo. Visa tai man grįžo gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės jausmo pavidalu“,- dalijasi J. Barauskis.

Ši šeima meile pasidalinti moka ir su kitais. Kartu praleisti visas vaikystės atostogas pakvietė vaikų globos namų auklėtinę.

,,Auginome savo pirmagimę, atėjo graži vasara ir abu su žmona pagalvojome, kad tikrai yra kažkas, kas vaikų globos namuose įsimintinomis atostogomis pasidžiaugti negali. Nuojauta neapgavo – nuvažiavome į artimiausius tuometinius vaikų globos namus ir pamatėme tuščiuose koridoriuose vaikštinėjančią paauglę. Jos vasaroti niekas nepakvietė. Mūsų šeima nusprendė mergaitei padovanoti vaikišką vasarą – pasiūlėme jai svečiuotis. Vaikas sužydo, atsigavo, ėmė šypsotis, iš karto pritapo mūsų šeimoje. Pasibaigus vasarai sutarėme, kad per kiekvienas mokinių atostogas – ir vasarą, ir rudenį, pavasarį bei žiemą, ši paauglė svečiuosis pas mus. Visiems buvo gera“, - šeimos poelgiu pasidalija J. Barauskis. 

Džiaugiasi sutikęs tuos, kuriems padėjo

Vaiko teisių specialistas sako, kad kitų padėka ir geras žodis yra svarbiausias atlygis už bet kokią pagalbą.

,,Kai einu gatve, prie manęs kartais prieina žmonės. Tai mano buvę mokiniai ir jų tėvai, kartais tie,  kurių šeimomis pasirūpinti man teko dabartiniame darbe. Jie tiesia ranką, norėdami pasisveikinti, kartais pasidalija džiaugsmais ir rūpesčiais, paklausia, kaip aš gyvenu ir padėkoja. Tai – man įrodymas, kad gyvenu ir dirbu teisingai, gi kitaip, manau, neprieitų, nepasisveikintų, rankos nespaustų. Jeigu tektų gyventi dar kartą, vėl rinkčiausi profesiją, kuri man leistų padėti vaikams“, - sako prasmę savo veikloje matantis, Telšių rajone dirbantis, vaiko teisių gynėjas J. Barauskis.

Vaiko teisių gynėjai kvapą gniaužia priklausomybių atsisakiusių šeimų sėkmės istorijos

Priklausomybės ligų specialistė Birutė Jogaitė kasdien savo darbe susiduria su žmonėmis, kurie dėl netinkamo gyvenimo būdo sukelia grėsmę savo vaikams. Kai kurie iš jų giliai įklimpę į priklausomybių liūną ir negeba patys iš jo išbristi. Neretas savo problemą neigia. Birutė yra Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos darbuotoja. Jos darbo tikslas – padėti priklausomybių turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, kad jų vaikai galėtų sugrįžti į saugią šeimą.

Specialistė neslepia – žmonių situacijos, su kuriomis ji susiduria, yra labai sudėtingos. Dažniausiai šie žmonės priklausomi nuo alkoholio. Tačiau didelį nerimą specialistei kelia nauja tendencija – alkoholis neretai vartojamas kartu su raminamaisiais vaistais. Vaiko teisių gynėja laužo mitą, kad su priklausomybėmis susiduria tik asocialios šeimos, „normaliomis“ vadinamose šeimose ši problema ypač kruopščiai slepiama.

Pasak Birutės, sėkmės istorijos jos darbe nėra labai dažnos, tačiau jos itin džiugina, kartais ir užgniauždamos kvapą, nes tų istorijų – laimingi vaikai, pagaliau galintys gyventi ramioje, saugioje šeimoje.

- Kaip atsitiko, kad tapote būtent priklausomybės ligų specialiste?

- Niekada neplanavau ir vaikystėje tikrai nesvajojau dirbti priklausomybės ligų specialiste. Tai tikriausiai likimas. Kai studijavau socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete, mums vieną kursą dėstė apie priklausomybės ligas, kaip dirbti su priklausomais žmonėmis. Man šios paskaitos buvo labai įdomios ir tada pasvarsčiau, kad gal būtų neblogai labiau gilintis į šią sritį. Atsitiko taip, kad bestudijuojant trečiame ar ketvirtame kurse, man pasiūlė ateiti dirbti priklausomybės ligų specialiste Respublikiniame priklausomybės ligų centre Kaune. Ilgai nedvejojau ir nuėjau ten. Man iš karto patiko darbo specifika, matymas, kad žmonės, dėl savo vartojimo praradę viską, sėkmingai gali susikurti naują, daug sąmoningesnį gyvenimą ir jaustis laimingais. Tai tikrai įkvėpė stengtis prisidėti prie šio stebuklo kūrimo.

- Ką jums reiškia dirbti šį darbą, kurį dabar dirbate – būtent Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje priklausomybės ligų specialiste? Kodėl pasirinkote tokį darbą?

- Vaikus aš visada suvokiau kaip labai pažeidžiamą socialinę grupę. Mes gyvename suaugusiųjų pasaulyje, kuriame visos taisyklės yra sugalvotos suaugusiųjų. Todėl vaikai turi turėti žmones, kurie jiems atstovautų, gintų jų teises. Kitu atveju išlieka didelė rizika, kad vaikai taip ir liks neišgirsti. Jau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre mačiau daug pažeistų šeimų, kuriose auga vaikai. Mačiau kaip dėl tėvų paklydimų kenčia vaikai, kokią didžiulę žalą priklausomybės daro visai šeimai, vaikų raidai, jų emocijoms ir suvokimui apie pasaulį – saugus jis ar grėsmingas. 
Mano, kaip priklausomybės ligų specialistės, darbo tikslas ir prasmė yra atkurti šeimas, bandyti jas stiprinti, suteikti viltį ir tėvams, ir vaikams. Man tai labai svarbu, nes priklausomybės nuo alkoholio ir kitų priklausomybių problema Lietuvoje yra labai opi. Su ja susiduria ne tik socialinę riziką patiriančios šeimos, bet ir nemažai vadinamųjų „normalių“ šeimų. Tik tokiose šeimose daug stipresnis priklausomybės, kaip šeimos paslapties, motyvas.

- Kaip tampama priklausomybės ligų specialistais, kur jie ruošiami? Ar yra galimybė gilinti žinias?

- Lietuvoje ši sritis gana apleista. Jokiame universitete ar kolegijoje nėra ruošiami priklausomybės ligų specialistai. Tai yra didelis trukdis vystyti šią sritį. Prieš kelis metus Priklausomybės ligų asociacija pradėjo vesti mokymus priklausomybės ligų konsultantams.
Prieš penkerius metus, kai aš pradėjau dirbti, dėstė tik tą vienintelį kursą Vyrauto Didžiojo universitete, kurį minėjau. Daugiau žinių ir praktikos aš įgijau dirbdama Respublikiniame Priklausomybės ligų centre. Ten aš turėjau galimybę sudalyvauti kai kuriuose Minesotos programos užsiėmimuose. Tai yra vienas iš priklausomų asmenų gydymo metodų. Iš arti mačiau tuos žmones, stebėjau jų psichologinio sveikimo  procesą. Savo žinias dar gilinau lankydamasi anoniminių alkoholikų (AA) atviruose susirinkimuose. Taip pat lankiau šeimų programos paskaitas Priklausomybės ligų centre. Mačiau tuos žmones, susipažinau su jų gyvenimo istorijomis, jų problemomis ir priklausomybėmis. Žinias apie priklausomybės ligas plėčiau ir skaitydama AA parengtą bei kitą literatūrą.
Esu pastebėjusi, kad Lietuvoje į priklausomybės ligų specialistus žiūrima nelabai palankiai. Kai su žmonėmis pradedi kalbėti apie priklausomybes, apie alkoholio vartojimą, būna net susierzinimo. Tačiau priklausomybės ligų specialistai yra labai reikalingi. Lietuvoje labai daug žmonių, kurie, nors dar neturi priklausomybės, neturi ligos, tačiau nuolat piktnaudžiauja alkoholiu. Jie vaikšto peilio ašmenimis ir yra tik laiko klausimas, kada jie prieis kritinę ribą, nueis į priklausomybę, o jų šeimoms ir jiems patiems prireiks specialistų pagalbos.

- Ką konkrečiai daro Tarnybos priklausomybės ligų specialistas? Kokią pagalbą jūs teikiate?

- Mūsų darbas daugiausia yra konsultacinis. Mes siekiame paskatinti, sumotyvuoti gydytis žmogų, kuris piktnaudžiauja kažkokiomis medžiagomis. Taip pat siekiame paskatinti keisti gyvenimo būdą, nes neužtenka tik praeiti gydymą pagal kažkurį metodą ir jau bus žmogus įveikęs ligą. Ne, taip nebus. Dažniausiai būtina keisti ir netinkamus draugus, laisvalaikio praleidimo būdą, išmokti kaip be cheminės medžiagos susitvarkyti su stresu, atsipalaiduoti ir panašiai.
Atvykę į šeimą, mes siekiame įvertinti esamą situaciją. Aš, kaip priklausomybės ligų specialistė, įvertinu ar šeimoje yra žalingas vartojimas, ar jau galimai priklausomybė. Jei tai yra galimai priklausomybė, tai vertinu kokia yra ligos fazė. Priklausomybė – kaip vėžys, ji turi savo vystymosi stadijas. Nuo jos iš dalies priklauso ir tolimesnės pagalbos priemonės. Esant poreikiui, bendradarbiaujame su priklausomybės ligų centrais, reabilitacijos centrais, anoniminių alkoholikų bendruomenėmis, tarpininkaujame dėl gydymo.

- O kuo skiriasi priklausomybė nuo šiaip išgėrinėjimo, nuo piktnaudžiavimo?

- Norint įvertinti ar tai yra priklausomybė, ar piktnaudžiavimas, reikia žinoti kaip dažnai žmogus vartoja, kokiais kiekiais. Riba tarp piktnaudžiavimo ir priklausomybės yra labai slidi. Jei, pavyzdžiui, žmogus kurį laiką sistemingai, reguliariai vartoja alkoholį, tarkime kiekvieną savaitgalį ir ne po vieną, bet abi dienas – tai jau verta susimąstyti.  Toks elgesys – labai ryškus simptomas, kad ilgainiui išsivystys priklausomybė (jei dar jos nėra). Jei, pavyzdžiui, kiekvieną dieną po darbo vyras išgeria litrą alaus, (nors pagal Pasaulio sveikatos organizaciją vyrui litras alaus kiekvieną dieną dar nesukelia didelės žalos organams, tai yra laikoma tarsi saugia norma), bet aš, kaip priklausomybės ligų specialistė, galiu pasakyti, kad kai žmogus įeina į ritmą, kai alkoholis pakeičia kitus atsipalaidavimo būdus, labai dažnai tampa problema.  Žmogus taip malšina stresą, taip atsipalaiduoja, taip komunikuoja su draugais ir po to jau nebemoka gyventi kitaip.

- Kokių konkrečiai priklausomybių dažniausiai turi žmonės, su kuriais jūs dirbate?

- Vyraujanti priklausomybė yra nuo alkoholio. Tačiau nereikia nuneigti, kad egzistuoja ir priklausomybė nuo narkotikų, nuo vaistų, nuo lošimų – su tuo aš dažnai susidurdavau dirbdama Respublikiniame priklausomybės ligų centre. Dabar, dirbdama Vaiko teisių apsaugos skyriuje, dažniausiai susiduriu su priklausomybe nuo alkoholio ir nuo raminamųjų vaistų. Nedažnai, bet pasitaiko ir priklausomybė nuo narkotikų.
Dar norėčiau pasakyti štai ką: labai neretai iš pradžių identifikuojame, kad šeimoje yra priklausomybė nuo alkoholio, tačiau, pradėjus dirbti su šeima toliau, vėliau išaiškėja, kad greta alkoholio yra ir raminamieji vaistai. Įvertinusi vaistų vartojimo laikotarpį ir eigą, aš įtariu priklausomybę ir tada kreipiu žmogų pas psichiatrą, kad jis įvertintų. Taigi, mes, mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistai, būname tarpine stotele.
Su galima priklausomybe nuo vaistų susiduriu labai dažnai. Tai neramina, nes vaistai labai paveikia žmogaus psichiką, degraduoja žmogaus asmenybė. Pasveikti nuo šios priklausomybės yra labai sudėtinga. Dažnai žmonės vartoja ir alkoholį, ir raminamuosius vaistus lygiagrečiai. Nuo alkoholio apsvaigęs žmogus vaistus vartoja chaotiškai.

- Raminamuosius vaistus žmonės paprastai vartoja siekdami nusiraminti. Alkoholį kartu su vaistais – tikriausiai taip pat. Jūsų manymu, kodėl žmonėms taip dažnai reikia nusiraminimo priemonių?

- Dabar yra labai didelis gyvenimo tempas. Informacinės technologijos įsuka žmogų į užburtą ratą. Jis atsitraukia nuo socialumo, nuo gyvo bendravimo. Žmogui būtina gyvai bendrauti su kitu žmogumi, būtina pabūti gamtoje, nes kitaip jis griebsis greitų atsipalaidavimo metodų – alkoholio, vaistų ar kitų medžiagų. 

- Kaip į jus reaguoja tie žmonės, kuriems jūs teikiate pagalbą? Ar jie noriai priima jūsų pagalbą?

- Daugeliu atvejų tėvai draugiškai bendrauja su visais mobiliosios komandos specialistais, ne tik su manimi, kaip su priklausomybės ligų specialiste, bet ir su mano kolegėmis. Tačiau problemų atsiranda tada, kai nuo žodžių pereiname prie veiksmų etapo, kai žmogus jau turi daryti kažkokius žingsnius, pavyzdžiui: nuvykti į priklausomybės ligų centrą pas psichiatrą, nueiti į anoniminių alkoholikų grupę ar kur kitur. Tada didėja gynybiškumas, atsiranda manipuliacijos. Tai ypač jaučiama kai žmogus dar nėra pripažinęs savo ligos, kai jis yra neigime. Jis su mumis bendrauja gražiai, tačiau ima išsisukinėti, tai esą nueis vėliau, tai atsirado kitokių reikalų, tai nepavyko užsiregistruoti, tai dar kas nors.
Kaip mes sprendžiame šią problemą? Labai svarbu, kad visi specialistai, kurie dirba su tuo žmogumi, kalbėtų jam tą patį, kad laikytųsi tos pačios darbo krypties. Tarkime, jei mes apsisprendžiame motyvuoti žmogų dalyvauti Minesotos programoje ar siųsti gydytis į detoksikacijos skyrių, labai svarbu, kad ir socialinis darbuotojas, ir atvejo vadybininkas bei kiti specialistai, dirbantys su ta šeima, kartotų tą patį. Nes taip didėja tikimybė, kad žmogus pasirinks tinkamai.

- Ar daug savo darbe matėte tikrų sėkmės istorijų, kai priklausomybių turėję tėvai pasikeičia, pagyja ir toliau patys sėkmingai augina savo vaikus, neatkrenta?

- Tikrai būna sėkmės istorijų. Būna ir tokių, kurios užgniaužia kvapą. Pavyzdžiui turėjome vieną kaime gyvenančią šeimą. Visi ją žinojo kaip stipriai girtaujančią šeimą. Abu, ir vyras, ir žmona turėjo gilią, įsisenėjusią priklausomybę. Jie išvyko gydytis į ilgalaikės reabilitacijos bendruomenes. Niekas netikėjo, kad jie tai padarys. Vienas išvažiavo į vieną bendruomenę, kitas į kitą, kadangi šeimos nariai negali gydytis kartu. Mes vėliau iš bendruomenių gavome nuotraukų, kaip tie žmonės atrodo, pasakojimų kaip jie jaučiasi po gydymo. Aš jų negalėjau atpažinti – net išvaizda jų tapo kitokia, atjaunėjo, pagražėjo. Tapo visai kitais žmonėmis, susigrąžino vaikus.
Aišku, tokios istorijos nėra dažnos. Tačiau, dirbant su sudėtingais atvejais, kai priklausomybę žmonės turi po 10 – 15 metų, tai ir vienas – du sėkmės atvejai yra labai reikšmingas pasiekimas. Juk kalbame apie vaikus, apie jų laimę ir galimybę augti saugioje šeimoje.

- Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint gerai dirbti tokį darbą, kaip jūsų?

- Šiame darbe reikia labai daug kantrybės, nes dažnu atveju teigiami pokyčiai šeimose vyksta labai lėtai. Negalima skubinti. Jei, kaip specialistė, skubinsi pokyčius, vis tiek naudos nebus, nes žmogus dar nebus pasirengęs tiems pokyčiams. Reikia išlaukti. Ypač reikia kantrybės, kai priklausomybė akivaizdi, o žmogus ją neigia. Tada reikia žmogui aiškinti, su juo kartu analizuoti vartojimą, praradimus, situacijas, kai vartojime buvo prarasta kontrolė. To reikia, kad žmogus galėtų iš šono pažvelgti į savo vartojimą ir padidintų kritiškumą. Labai svarbu, kad pats žmogus patikėtų, jog turi priklausomybę. Tam kartais reikia labai daug laiko, pastangų ir sistemingo darbo.
Be kantrybės mano darbe reikia empatijos, atjautos žmogui. Mes susiduriame su situacijomis, kai tėčiai ar mamos labai netinkamai elgiasi su savo vaikais: smurtauja, neprižiūri. Kai bendrauji su tais žmonėmis, pamatai, kad jų pačių gyvenimo istorijos skaudžios, jie kažkada buvo patys labai stipriai sužeisti, traumuoti, apleisti biologinių tėvų. Iš esmės, jie neišmoko gyventi kitaip. Labai svarbu neteisti tų žmonių, o bandyti suvokti kas jų gyvenime atsitiko, kad jie tokiais tapo.
Mano darbe taip pat labai reikalingas asmenybės tvirtumas, stiprios psichologinės žinios, nes priklausomybe sergantys žmonės yra labai linkę manipuliuoti.

- Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

- Manau, kad tikrai keičia. Jis stiprina mane kaip asmenybę, augina. Aš jaučiu, kad dirbu prasmingą darbą. Tai yra labai svarbu žmogaus gyvenime. Į darbą aš einu su džiaugsmu ir užsidegimu.

 

Diplomuota teisininkė ir vaiko teisių specialistė už sėkmingą gyvenimą dėkinga tik globėjų šeimai

Marija Muchambetalijeva Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje Raseinių rajone dirba teisininke. Ji neslepia, kad didžioji svajonė visada buvo – teisininkės karjera. Jauna moteris savimi pasitiki, jai sekasi siekti tikslų. Tuo tarpu vaikystėje, neturėdama nė penkerių, pati kūrė krosnį šaltuose namuose, rūpinosi jaunesniu broliu, mamos ištisas dienas nebuvo. Savo charakterį, emocinę būseną ir pasiekimus vaiko teisių specialistė vadina išskirtinai ją užauginusios šeimos nuopelnu.

Tiesiog bandė išlikti, kitokio gyvenimo nepažino

Nuo šešerių Marija jau augo globėjų šeimoje. Iki tol ne vieną kartą dėl nepriežiūros buvo palikusi mamos namus, grąžinta atgal ir vėl paimta iš nesaugios vaikui aplinkos.

„Nedaug atminty iš to laiko, prabėgo kone dvidešimt dveji metai. Iškyla vaizdai, kaip kuriu pečių, vystau jaunesnį broliuką, maitinu, migdau. Namuose viena, vakaras. Mama kažkur seniai išėjusi. Negaliu pasakyti, kad liūdėjau ar jaučiausi blogai, tuomet tiesiog kitokio gyvenimo nepažinojau, man atrodė, kad viskas taip ir turi būti“, – atvirauja Marija, glausdama pusantrų metukų dukrytę Ana Mariją.

Tik patyrusi kitokius santykius ji suvokė, kokia liūdna buvo ankstyva vaikystė: nuolatinis nepriteklius, apleistumas, mažam žmogučiui sunkiai pakeliama atsakomybės našta ir jokio saugumo.

Marija nejaučia nuoskaudų, mamos nekaltina. Priešingai, yra dėkinga, kad kartu su dabartiniu gyvenimo draugu, brolių ir sesers tėčiu, kuris, jos manymu, padėjo mamai susiimti, užaugino nuostabius  jaunesniuosius vaikus. Tapusi močiute, moteris dabar ieško ryšio su dukra ir anūke, pagal galimybes padeda. Pati Marija bando mamą pateisinti: „kiek teko girdėti iš ją pažinojusiųjų jaunystėje, tai mama nė lašo negėrė, buvo abstinentė. Tačiau labai jauna, viena, vedina meilės paliko gimtąjį kraštą, atvyko į Lietuvą nemokėdama kalbos, be artimųjų šalia, sunkiai kabinosi į gyvenimą. Na ir vienu metu paslydo, o tuomet jau sunku buvo sustoti: kompanijos, draugai, išgertuvės“.

Užaugo mylima ir besąlygiškai palaikoma

Nors iš gyvenimo mamos namuose atminty nedaug išlikę, paskutinį atsisveikinimą su namais iki šiol atsimena puikiai. „Pasimetimas, nežinomybė, kažkur tave veda, veža, žmonės nepažįstamai. Laimei, institucinėje globoje ilgai neteko užsibūti, atsirado globoti panorusi šeima. Tuokart viską priėmiau nuolankiai, o pradžiugino tik  žinia, kad naujuose namuose nebereikės miegoti pietų miego, savaitiniame darželyje tai buvo nemaloniausia dienos dalis,“ prisiminimais dalijasi Marija.

Pirmos dienos naujuose namuose baugino. Gal savaitę nedrįso net atsigerti paprašyti. Vaikiškoje galvoje nuolat sukosi neramūs klausimai, į kuriuos atsakymo neturėjo: kiek čia bus, ar grįš namo, ar gali pasitikėti šalia esančiais žmonėmis. Bet labai greitai pritapo, susidraugavo su globėjų vaikais.

Mokykloje išmoko už save pakovoti. Reikėjo daugiau pastangų nei kitiems išsikovoti autoritetą, pelnyti bendraklasių palankumą. Kur kas sunkiau sekėsi vaikams iš globos įstaigų, jie buvo stigmatizuojami ne vien bendraamžių, bet ir mokytojų.

„Net nejutau, kaip į globėją ėmiau kreiptis „mama“. Puiki moteris: atvira, nuoširdi, – kalba teisininkė. – Sudėtingiausiose situacijose jutau jos paramą. Dėka mamos nuolatinio drąsinimo ir skatinimo, baigiau teisės magistrantūros studijas, neišvykau uždarbiauti į užsienį“.

Turi didžiulę draugišką šeimą

Motinystės džiaugsmais besimėgaujanti jauna mama spinduliuoja ramybe ir pozityvumu: „visada turėjau namus, kur buvau laukiama – graži sodyba vienkiemyje ir dabar tarsi ramybės oazė. Mane užaugino paprasti, didelės širdies žmonės Onutė ir Julius. Jų gyvenimiška išmintis, atsidavimas, šiluma visiems vaikams keitė mus, atvėrė galimybes mokytis, tobulėti, eiti į priekį“.

Pati Marija su vyru augina pirmagimę. Svečių ir bendrystės jiems niekada nestingo. Globėjai turi tris vaikus, juos Marija laiko broliais, kaip ir vėliau nuolatinei globai priimtus dar du berniukus. Visų jų amžiaus panašaus. Ryšys stiprus, kaip ir biologinėje šeimoje. Biologinė mama jau pati užaugino du brolius ir seserį, o du vyresnieji broliai augo močiutės šeimoje. Pilnametystės sulaukusi mergina susirado savo tikrą tėvą, jo šeimoje auga du vaikai, su jais taip pat užsimezgė draugystė.

Marija spėlioja, ar jungtų visus juos tokia ypatinga bendrystė, jei kitaip būtų susiklostęs likimas. Visgi ji mano, kad sunkumai užgrūdino ir suartino, toliau skatina vienam kito laikytis. Pašnekovė didžiuojasi, kad ne vardu kreipiasi į ją broliai, jiems yra „sesė“, šiuo kreipiniu tartum savotišką pagarbų statusą suteikia. 

Darbe su vaikais, geriau nei kiti perpranta jų jausmus

Teisininkė Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje dirba trejus metus. Per tą laiką įgijo daug žinių, pasitaikė itin sudėtingų akimirkų. „Atvykusi į girtaujančią, smurtinius santykius išgyvenančią šeimą, kitomis akimis matau, ką vaikas jaučia, kas jį neramina, pati tą patyriau“, – dalijasi atsakingame darbe padedančia patirtimi.

Moteris sako, niekada nesuabejojusi, kad vaikui geriausia augti savo šeimoje ir čia pat priduria – „tikroje šeimoje“. „Atsiskirti nuo tėvų, kokie jie bebūtų – tą akimirką yra didelė netektis. Bet tada atsiveria kiti keliai: tėveliams yra stimulas keistis ir susigrąžinti vaikus, o jeigu nepavyks, trūks valios, vaikui užsigydyti žaizdas padės ir visavertį gyvenimą atvers tam specialiai pasirengę žmonės“.

Marija ne kartą pokalbio metu pakartoja, kad globėjų šeima yra geriausia, kas jai nutiko vaikystėje. Į globėją, mamą, ji iki šiol kreipiasi „Jūs“, ir ne dėl atstumo, taip ji nori pabrėžti pagarbą ją užauginusiai moteriai.

„Kad ir ką teko išgyventi, šiandien esu laiminga, šalia manęs daug gerų žmonių. Mano gyvenimo istorijoje didelis vaidmuo teko ir vaiko teisių specialistams. Ypatingai vertinu Raseiniuose tebedirbančių Reginos Klevinskienės, Rimos Bardauskienės profesionalumą ir atsidavimą, net ir sulaukusi pilnametystės jutau jų paramą. Dabar jos – mano kolegės“,- pasidžiaugia Marija.

 

Vilius Ščerbickas – breiko šokėjas, mokytojas ir vaiko teisių gynėjas

Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) budėtojas Vilius Ščerbickas pašventė save darbui su vaikais. Dieną jis mokytojas, padedantis vaikams atrasti pašaukimą šokant breiko stiliaus šokius, naktimis jis VTAS budėtojas, reaguojantis į vaikų pagalbos šauksmą.

Vilius teigia, kad mokydamas vaikus susidūrė su socialinės atskirties pasekmėmis, pastebėjo, kaip vaikai tai išgyvena. Vaikai dažnai neturi motyvacijos kažko siekti, todėl Vilius nusprendė jiems padėti savo darbu.

– Jūsų išsilavinimas – meno pedagogas, šokio bakalauras. Didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrėte šokiui, gatvės subkultūrai, esate breikeris. Kiek žinau, ne vienerius metus dirbote Veliučionių vaikų socializacijos centre auklėtoju, vaikų globos namuose socialiniu darbuotoju, mokyklose mokytoju, dabar – budėtoju Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Visa jūsų veikla susijusi su vaikais ir jaunimu. Kodėl pasirinkote darbą su vaikais?

– Nesvajojau dirbti su vaikais, būti mokytoju, tačiau mokyti vaikus pradėjau dar pats būdamas vaiku. Augau Rokiškyje, buvau penktokas, kai vieną dieną užsukęs pas draugus radau juos besivartančius ant grindų. Labai nustebau, o vėliau sužinojau, kad jie ruošėsi atrankai į breiko būrelį ir besivartydami bandė breiko judesius. Panorau ir aš sudalyvauti atrankoje. Buvau atletiškas, lankstus, pakankamai stiprus ir praėjau atranką. Tada pasinėriau, galima sakyti, stačia galva į breiką. Po kelerių metų, kai jau buvau šešiolikmetis, man pasiūlė padirbėti vienoje miesto mokykloje, vedžiau breiko pamokas. Tada ir supratau, kad man patinka būti mokytoju, gera dirbti su vaikais.

Baigęs mokyklą 2010-aisiais įstojau į Lietuvos Edukologijos universitetą, tapau diplomuotu mokytoju. Iškart po studijų pradėjau ieškoti darbo Vilniuje ir jo apskrityje, rankiojausi valandas įvairiose mokyklose. Gavau galimybę padirbėti Veliučionių vaikų socializacijos centre, vėliau globos namuose ir galiausiai 2018 metais pamačiau darbo skelbimą, kuriame buvo kviečiama dirbti naujai įsteigtoje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje (VVTAĮT). Nei kiek neabejodamas, nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir mane priėmė dirbti budėtoju.

– Kuo šokis, jūsų atveju – breikas, gali padėti vaikui?

– Mano ir mano kartos šokėjų perteikiamos žinios gali užauginti stipresnę šokėjų kartą, kuri galėtų varžytis pasaulinėje scenoje. Manau, savo pavyzdžiu galiu motyvuoti vaikus, jaunimą siekti tikslų, daryti savo gyvenimą geresnį ir gražesnį. Mes būdami vaikai šokti mokėmės savarankiškai, todėl progresas buvo lėtesnis, negu būtų buvęs dirbant su vyresniu profesionalu. Stengiuosi tapti mokytoju, įkvepiančiu vaikus siekti kokybiško rezultato mėgstamoje veikloje.

– Ar jaunam pedagogui buvo didelis iššūkis pradėti dirbti Veliučionių vaikų socializacijos centre?

– Iššūkiai ateina patys, nepaisant nori tu jų ar ne, bet aš niekada nuo jų nebėgau, priimdavau, bandydavau įveikt. Kaip ir darbas socializacijos centre – visko buvo, nepiešiu tos patirties rožinėmis spalvomis, tačiau manau, kad susitvarkiau su visais to meto man mestais iššūkiais. Tikėjau ir tikiu, kad su vaikais ir jaunimu galiu pasidalinti savo patirtimi, mintimis ir, galbūt, nors ir iš šimto vieną, tačiau nukreipti tinkame linkme.

Tuo metu už kai kuriuos savo mokinius buvau vyresnis vos penkeriais metais, kalbėjau jų kalba, supratau jų gyvenimą. Aš irgi nebuvau pavyzdingas vaikas, įsigyvenęs į gatvės subkultūros idėjas praleisdavau pamokas arba bėgdavau iš jų, tam, kad galėčiau siekti savo tikslų, atsiduoti breikui, todėl gerai juos supratau.

Su kai kuriais savo auklėtiniais iš socializacijos centro bendraujame dar ir dabar, kartas nuo karto gaunu žinutes nuo jų. Breiko šokėju netapo nė vienas, tačiau man gera žinoti, kad dalis jų įgijo profesiją, sukūrė šeimas, pasirinko tinkamą kelią.

– Dirbate Vilniaus apskrities VTAS budėtoju. Koks tai darbas?

– Budėtojai dirba vakarais, tuomet kai darbą baigia vaiko teisių gynėjai. Budime visą naktį iki ryto. Savaitgaliais ir švenčių dienomis tenka darbuotis beveik visą parą. Vilniaus apskrities VTAS yra septyni budėtojai, dirbame pakaitomis, dažniausiai, kas trečią naktį.

Gavę pranešimą iš policijos arba VVTAĮT Vidaus administravimo skyriaus koordinatoriaus apie galimą vaiko teisių pažeidimą, iš karto vykstame į įvykio vietą. Nuvykę, nedelsdami pradedame bendrauti su vaikais, imamės priemonių užtikrinti jų saugumą. Prašome tėvų susisiekti su artimaisiais ar žmonėmis, su kuriais vaikus sieja emocinis ryšys, kad pastarieji paglobotų, prižiūrėtų vaikus.

Apmaudu, kai vaikams nesaugu jų pačių namuose, dažniausiai taip nutinka dėl tėvų arba vieno iš tėvų žalingo alkoholinių gėrimų vartojimo, dėl konfliktų, kurie perauga į smurtą. Visa tai tiesiogiai paliečia vaikus, jų jautrią psichiką, skatina nepasitikėjimą suaugusiaisiais.

Jeigu nebūna iškvietimų, lankome globojamus vaikus, taip pat kartais dalyvaujame vaiko apklausose policijos komisariatuose, vykdome kitas vadovo mums pavedamas užduotis.

– Visuomenėje dar gajus vaiko teisių gynėjams taikomas epitetas „vaikų grobikai“. Ar teko susidurti su tokiu požiūriu?

– Susiduriame, dažnai. Mano darbas mokykloje suteikia galimybę supažindinti gimnazijos bendruomenę su VVTAĮT darbu. Žmonės klausosi, domisi, pradeda laužyti sukurtus klaidinančius stereotipus. O budint VTAS, iškvietimų metu, neretai sulaukiame ir priešiškumo, tačiau kai pradedame kalbėti, paaiškiname, kad atvažiavome padėti, paprašome pačių tėvų pagalbos surasti giminaitį, kuris paglobos jų vaikus, tuomet net priešiškai nusiteikę žmonės pradeda ieškoti kontaktų, telefono numerių,  jais pasidalina ir imasi mums padėti. Neretai ir padėkoja, kad padėjome išspręsti iškilusią problemą.

– Kaip pats vertinate suklupusius žmones, su kuriais tenka susidurti budėjimų metu?

– Nesmerkiu jų. Ieškau kontakto, bendrauju. Žinoma, kartais būna sunku rasti pateisinimą. Tačiau, tikiu, kad visi nusipelnė dar vieno šanso, juk viskas, o ypač vaikų likimas, yra jų rankose.

 

Vaiko teisių gynėjas D. Griškaitis: skaudu matyti, kai tėvams vaikai visiškai nerūpi

Alytaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios komandos budėtojas Donatas Griškaitis savo darbe matė visko – vaikų ašarų ir baimės, nuo alkoholio apsvaigusių tėvų siautėjimo, skurdo, akivaizdžios nemeilės, nepriežiūros ir net kraujo klanų. D. Griškaitis prisipažįsta – darbas jo sudėtingas, meilė vaikams, noras jiems padėti yra variklis, kuris suteikia ryžto ir jėgų.

Mobiliosios komandos budėtojai kasdien susiduria su suaugusiais žmonėmis, kurie negeba tinkamai pasirūpinti vaikais, sukelia jiems pavojų. D. Griškaitis sako nei vieno jų nesmerkiantis, „nenurašantis“. Pagrindinis jo tikslas – skubiai padėti vaikui, suteikti jam saugią aplinką. Antrasis vaiko teisių gynėjų darbo etapas – padėti pasikeisti tėvams, kad vaikai galėtų sugrįžti į saugią šeimą.

D. Griškaitis neslepia, kad vis dar pasitaiko manančių, jog vaiko teisių gynėjai yra „vaikų atiminėtojai“, tačiau su tokiu požiūriu jis sako susiduriantis vis rečiau ir tai jį labai džiugina.

–Pagal išsilavinimą esate pedagogas, matematikas – dėstytojas. Kiek žinau, ne vienerius metus dirbote mokyklose mokytoju, vėliau policijoje nepilnamečių reikalų inspektoriumi, o dabar budėtoju vaiko teisių apsaugos skyriuje. Visą laiką dirbate su vaikais. Kodėl būtent su vaikais?

 –Taip, jau beveik keturis dešimtmečius dirbu su vaikais. Matyt toks mano pašaukimas. Dirbu ten, kur galiu padėti vaikams. Kitaip negaliu, man tai labai svarbu. Darbas su vaikais man yra širdžiai mielas. Kai dirbi su vaikais, aiškiai matai savo darbo rezultatą, įdėto triūso rezultatą, matai kaip vaikai auga, kaip vystosi, tobulėja, kaip stojasi ant kojų.
Kai dirbau policijoje, mačiau daug sunkių situacijų, į kurias pakliuvo nepilnamečiai. Aš buvau atsakingas už vaikų apsaugą. Tada pats praėjau sunkią mokyklą profesine prasme. Sakoma: padirbėjus policijoje, jau niekas nebebaisu. Tikrai pritariu. Yra labai skaidu matyti pažeidžiamą, paslydusį, apleistą, stokojantį dėmesio ir rūpesčio, dažnai nemylimą vaiką. Ir dabartinis mano darbas yra tiesiogiai susijęs su vaiko teisių apsauga. Man labai praverčia įgyta pedagoginė ir teisinė patirtis. Tačiau vaiko teisių gynimas yra tokia sritis, kurioje negali stovėti vietoje, turi nuolat tobulėti, nes privalai vaikui padėti skubiai ir profesionaliai, čia ir dabar. Mums, Tarnybos darbuotojams, nuolat rengiami kursai kvalifikacijai kelti, vyksta paskaitos, supervizijos. Teikiama psichologijos žinių, mokoma kaip elgtis konflikto atveju, susidūrus su priklausomybę turinčiu žmogumi, kaip elgtis su vienokią ar kitokią negalią turinčiu vaiku.

 –Papasakokite apie savo darbą. Ką konkrečiai veikia VTAS budėtojas?

 –Gavę pranešimą iš policijos arba mūsų Tarnybos Vidaus administravimo skyriaus koordinatoriaus apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nedelsdami vykstame į įvykio vietą ir imamės būtinų priemonių ten esančių vaikų saugumui užtikrinti. Incidentai dažniausiai būna šeimoje: konfliktai, muštynės, tėvai girtauja, neprižiūri vaikų, smurtauja. 

Mes, budėtojai, taip pat lankome globojamus vaikus, dalyvaujame kratose, kai šeimoje yra nepilnamečių, dalyvaujame vaiko apklausose policijoje, kai sulaikomas nepilnametis, dalyvaujame vaiko apklausoje pasienyje, kai mus iškviečia, vykdome kitas mums pavestas užduotis.

Budėtojai darbą pradeda tuomet, kai baigiasi vaiko teisių gynėjų darbo laikas, taip pat dirba savaitgaliais ir švenčių dienomis. Ateiname į darbą vakarais ir dirbame visą naktį, o savaitgaliais beveik visą parą. 

–Teko girdėti, kad jums darbo padaugėja tomis dienomis, kai yra mokamos socialinės pašalpos. Ar tai tiesa? Ar būna laikotarpių, kai darbo būna daugiau, nei paprastai?

–Taip, iš dalies tiesa, kad tomis dienomis, kai mokamos pašalpos, mums darbo padaugėja. Žmonės gavę „dykus“ pinigus, nemoka su jais elgtis, atsipalaiduoja, prisiperka svaigalų, girtauja, mušasi. Tačiau ne tik pašalpos lemia, kad darbo mums padaugėja. Galima būtų pasakyti, kad veikia ir mėnulio fazės. Jų įtaką pastebi ir policininkai.

Tačiau mums darbo netrūksta bet kuriuo metu. Šeimose įvairūs konfliktai iš niekur nieko įvyksta, ir be šių veiksnių. Dažiausiai į iškvietimus mums tenka važiuoti nakties metu.

Taip pat yra kategorija šeimų, kurios probleminės iš kartos į kartą. Štai pasako man pavardę ir, kadangi aš dirbu jau daug metų, tai matau, kad čia tos pačios šeimos jau kita karta konfliktuoja, yra asocialūs, stokoja socialinių įgūdžių. Destruktyvų gyvenimo būdą tėvai perduoda vaikams.

–Kokios pagalbos į bėdą patekusiam vaikui reikia dažniausiai? Kokių veiksmų jūs turite imtis dažniausiai?

–Dažniausiai mes turime rūpintis laikinu vaiko apgyvendinimu saugioje aplinkoje. Matome, jei šeima girtauja, konfliktuoja, mušasi, turime pasirūpinti vaiku, skubiai jį apsaugoti, užtikrinti jam saugią aplinką. Tai pagrindinis dalykas. Iš karto ieškome giminių ar emociniais ryšiais susijusių asmenų. Prioritetą teikiame tam, kad vaikas liktų savo namuose.

–Ar lengva atrasti kur vaiką padėti, atrasti kas jį laikinai priglaus?

–Kadangi mes reaguojame per valandą laiko nuo pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą, tai jau vykdami į vietą mes bendradarbiaujame su policija. Skubiai ieškome giminaičių ar artimų žmonių. Tam pasitelkiame ir pačius vaikus, jei jie yra vyresni ir gali padėti, paskambinti, pavyzdžiui tetai ar senelei. Taip pat ir pačių konfliktuojančių tėvų klausiame, kas iš artimųjų galėtų jų vaikus laikinai prižiūrėti. Geriausia vaikams likti namuose, kad įprastoje aplinkoje juos prižiūrėtų artimi žmonės. To, kaip minėjau, ir siekiame.

–Kitaip tariant, yra netiesa, kad vaiko teisių gynėjai siekia „atimti“ vaikus?

–Tikrai taip. Yra absoliuti netiesa.

–Ar dažnai jūs susiduriate su visuomenės požiūriu, kad esate „vaikų atiminėtojai“? Ne paslaptis, kad dalis visuomenės taip mano.

–Noriu pasidžiaugti, kad su tokiu požiūriu susiduriame vis rečiau. 2018 metų liepos mėnesį, kai mes pradėjome dirbti, toks požiūris ypatingai reiškėsi. Dabar tikrai mažiau, daug mažiau.

–Tikriausiai pasitaiko atvejų, kai nerandate kas iš artimųjų ar emociniais ryšiais susijusių asmenų galėtų laikinai pasirūpinti vaiku? Ką tada darote?

–Taip, pasitaiko tokių atvejų. Būna ir atvejų, kad girti tėvai sako: „Dėkit tuos vaikus kur norit, mums vienodai...“.

Jei niekaip nerandame kas iš artimųjų galėtų vaiką priglausti, tada apgyvendiname jį pas budinčius globotojus arba Alytaus miesto šeimos centre.

–Kaip vaikai reaguoja į jus budėtojus?

–Įvairiai. Mes stengiamės juos nuraminti, aiškiname, kad jais bus pasirūpinta kol tėvai išsiblaivys. Jei reikia, kviečiame vaikui psichologą, ypatingai smurto atveju. Tačiau tokių atvejų, kai reikia kviesti psichologą, nebūna dažnai. Kartais matome, kad vaikas serga, tada jį vežame į gydymo įstaigą.

–Jūs paprastai vykstate ten, kur yra problema, konfliktas. Kaip į jus reaguoja tie konflikto dalyviai, tėvai?

–Visaip. Būna visokių situacijų. Būna, kad mus puola, būna, kad girtos motinos ant kelių klaupiasi ir prašo, kad tik nepaimtume vaikų, būna, kad grasina pasinaudoti savo įtaka, kad mus iš darbo atleistų. Jie šaukia: „Jūs čia nedirbsit! Mūsų vaikai, ką norim, tą darom!...“

–O jei, pavyzdžiui, kaip jūs sakote, girta motina ant kelių klaupiasi ir prašo neatimti vaikų, ką jūs darote?

–Nuraminame ją, kad mes neimsime vaikų, kad pasirūpinsime juos palikti su artimais žmonėmis. Mes gi suprantame, kad gali būti tai atsitiktinis atvejis, kad motina išgėrė. Žmogus sako: „Norėjau atsipalaiduoti“. Tokiai motinai aiškiname, kad vaikams ieškoma globėjų tik tada, jei tėvai sistemingai pažeidžia jų teises, girtauja, neprižiūri.

–Kas jums yra sunkiausia jūsų darbe?

–Man emociškai sunkiausia susidurti su atvejais, kai tėvams visiškai nerūpi jų vaikai, kai jie sako: „Dėkit tuos vaikus kur norit...“.

–Ar buvo jūsų darbe įvykių, kurie jus sukrėtė?

–Taip buvo. Mano darbo praktikoje buvo du atvejai, kai nepilnamečiai griebėsi ginklo, tai yra peilio. Vienu atveju nepilnametis peiliu gynė savo motiną nuo smurtaujančio patėvio ir jį sužalojo, kitu atveju nepilnametis gynėsi nuo motinos. Tiems vaikams buvo 12 ir 17 metų. Vaizdas abiem atvejais buvo klaikus: daug kraujo, stiklų, viskas išdaužyta. Man baisu, kad nepilnamečiai atsiduria tokiose situacijose, kai turi gintis ginklu.  

–Jūsų manymu, kodėl šeimos tampa probleminėmis?

–Aš manau, kad yra kelios priežastys: nedarbas, rutina, išprotėjęs, nenormalus gyvenimo tempas, žmonės nespėja persiorientuoti, nepajėgia. Taip pat lemia visuomenėje esantis žmonių susvetimėjimas, nemeilė vienas kitam, pagarbos trūkumas. Visa tai  turi didelės reikšmės. Žmonės nemoka mylėti vienas kito, nemoka mylėti savo vaikų. Dažnai jie stengiasi uždirbti kuo daugiau pinigų, o vaikai būna nustumiami į šoną, jiems trūksta dėmesio, artumo, tarpusavio šilumos. Konfliktai vyksta nebūtinai nuolat girtaujančiose šeimose. Būna šeimų, kuriose akivaizdžiai matosi, kad trūksta artumo, žmogiško bendravimo.

–Kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų gerai dirbti tokį darbą, kokį jūs dirbate –budėtojo darbą?

–Pirmiausia reikia mylėti vaikus. Tai būtina. Dirbant mano darbą, reikia meilės žmogui, meilės vaikui. Liaudyje yra sakoma: „Žulikas – ne žmogus“. Aš nei vieno žmogaus „nenurašau“.  Jei kalbėtume apie paslydusius tėvus – reikia stengtis jiems padėti. Net ir labiausiai paslydęs žmogus gali atsikelti. Reikia duoti jam nors šiaudą, reikia juo tikėti.    

X