Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.

For possible violations of the rights of the child, please contact the nearest territorial division on working days from 8:00 to 17:00. After working hours, holidays and public holidays – call general helpline 112.

Vaiko teisių gynėjai

Rima Butkienė
23 metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė: viską atperka laimė vaikų akyse

Ilgus metus vaiko teisių gynėja dirbanti Rima Butkienė per savo darbo praktiką matė visko – vaikų ašarų ir juoko, tėvų paklydimų ir šeimų džiaugsmo, pradėjus kitokį gyvenimą. Visam gyvenimui moters atmintyje įsirėžė kraupūs vaizdai – visiškai girti kūdikiai, alkani, skriaudžiami, utėlėti vaikai, gyvenantys išmatose ir sveiku protu nesuvokiamame skurde. Iš liūno ji traukė nusikalstančius nepilnamečius, vežė labdarą skurstančioms šeimoms. Moteris atvira – už savo darbą sulaukė ne tik meilės ir pagarbos, bet ir grąsinimų susidoroti. Tačiau visas neigiamas patirtis jai atperka viena – laimė išgelbėtų vaikų akyse. Džiugina širdį ir tėvų padėka.

Pristatome pokalbį su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyresniąja patarėja,  atsakingą už reagavimą į pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, Rima Butkiene. 

–Dirbate tarnyboje, kuri gina vaiko teises. Kodėl pasirinkote būtent tokį darbą?

–Aš visada norėjau dirbti su vaikais. Esu baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą chemijos-biologijos mokytojo specialybę. Mano pirmoji darbovietė buvo giliame kaime, mokykloje, kur vienoje klasėje mokėsi pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai ir aš, tuomet 18- metė, buvau visų tų klasių vienintelė mokytoja. Bestudijuodama atlikau daug pedagoginių praktikų mokyklose, vėliau dirbau mokytoja. Įgytos žinios ir įgūdžiai man visą laiką labai padeda bendraujant su vaikais, jų tėvais ir institucijomis.

O vaiko teisių gynėja, tiesą sakant, aš tapau atsitiktinai. 1997 metais po vaikų auginimo pertraukos vietoje mokytojos darbo tiesiog nusprendžiau pamėginti save kitur, bet vistiek ten, kur būtų darbas su vaikais. Sužinojau, kad savivaldybėje yra laisvų vietų Vaiko teisių apsaugos skyriuje.  Kai pirmą dieną atėjau į darbą, man  padavė Vaiko teisių pagrindų įstatymą, liepė perskaityti ir ateiti rytoj. Kai kitą dieną atėjau, paklausė: „Ar dirbsi?‘‘. Nors buvo baisoka, ar sugebėsiu, pasakiau, kad dirbsiu. Ir, matote, užsibuvau 23 metus. Dėkoju likimui, kad pasirinkau šitą darbą.

–Ką jums reiškia dirbti tarnyboje?

–Vaiko teisių gynėjas – ne profesija. Tai gyvenimo būdas. Dirbti šį darbą man yra garbė, nes matau jame didelę prasmę ir didžiuojuosi.  Visuomet sakau žmonėms, koks mūsų darbas yra svarbus ir atsakingas, kad mes visada siekiame tik geriausio sprendimo, giname šeimą. Džiugu, kad mūsų darbas yra apčiuopiamas, matai jo rezultatą – laimingas vaiko akis, šypseną, girdi juoką. Nors būna ir nesėkmingų atvejų. Myliu savo darbą ir kasdien į jį einu tikrai noriai. 

–Vaikų gynėja dirbate 23 metus. Papasakokite apie tai plačiau? Kokį darbą dirbote, kokių patirčių įgijote?

–Darbą pradėjau nuo paparastos inspektorės. Tada taip vadinosi vaiko  teisių specialisto pareigos. Gavau Vilniaus mieste Antakalnio teritoriją, kuriai priklausė 24 gyvenvietės. Dirbau visus darbus. Pėsčia ar nuosavu automobiliu lankydavau socialinės rizikos šeimas, organizuodavau joms labdarą, kalėdinius renginius. Mokyklose lankydavau nusikalsti linkusius vaikus, dalyvaudavau reiduose, apklausose ir teismuose civilinėse ir baudžiamosiose bylose, gelbėdavau vaikus iš pavojingų sveikatai ir gyvybei sąlygų. Taip pat konsultuodavau Antakalnio gyventojus vaiko teisių klausimais. Žodžiu, savo darbo valandų neskaičiuodavau ir darbo neskirstydavau – kur čia socialinės paslaugos, o kur čia teisinės paslaugos. Į savo darbą net buvau įtraukusi šeimos narius. Vyras mane automobiliu veždavo į atokias vietas ir laukdavo, kol ateisiu. Tikslas buvo vienas – padėti vaikui čia ir dabar.

Pirmą kartą nusvilau, kai grąžinau vaikus motinai, nusprendusi dar kartą jai duoti šansą pasitaisyti ir pačiai auginti vaikus, o po kelių valandų paskambino policijos pareigūnė rėkdama: ,,Važiuok,  susirink vaikus plikus nuo skruzdėlyno!‘‘.

Ne paslaptis, toks darbas yra sudėtingas. Buvau ne tik gerbiama ir mylima, bet ir nekenčiama. Ne kartą sulaukiau gąsdinimų, kad nepasirodyčiau Antakalnio gatvėse, nes susidoros. Grasindavo rašydami, skambindami ne tik į darbą, bet ir į namus. Kartą net buvo atvykę į namus grasinti. Pažinojo mane visas rajonas.  Pro Antakalnio turgelį einant man nuolat socialinės rizikos mamos siūlydavo mėlynių, žemuogių, šermukšnių, maloniai atsisakydavau. Į autobusą įlipus, per visą autobusą iš galo šaukdavo ,,Ateikit inspektore, yra laisvų vietų!‘‘.

–Kas jus labiausiai džiugina darbe?

–Galimybė padėti vaikui ir šeimai bėdoje. Kaip minėjau, susiduriame su įvairiais žmonėmis, sulaukiame įvarių reakcijų. Būna, kad tranko durimis ir grasina skundais ar net susidorojimu, tačiau kartais ateina padėkoti. Tai viską atperka.

–Minėjote, kad be džiugių akimirkų turite ir sunkios bei skaudžios darbo patirties. Gal galite pasidalinti? Kas jus pribloškė, sukrėtė labiausiai?

–Ir anksčiau, ir šiandien labiausiai sukrečia ir pribloškia atvejai, kai matai žiauriai apleistus vaikus. Atsimenu atvejį, kai apsilankius šeimoje, 7 metų vaikas paprašė darbuotojų būti paimamas iš šeimos, o 5 metų sesei liepė neverkti ir eiti rengtis. Tie vaikai maišė vandenį su miltais ir ruošėsi keptis blynus, o namuose buvo šalta, nekūrenama, sienos ir langai apledėję.

Buvo visokių atvejų. Apgriuvusiame name tarp narkomanų ir valkatų landynėje vienas 10 mėnesių vaikas šliaužiojo tamsoje apšašęs, utėlėtas, su mėlynėmis. Buvo atvejis, kai aptikome mėnesio kūdikį, prigirdytą motinos pienu su alkoholiu. Nuo jo iš tolo smirdėjo degtine. Jį reikėjo staigiai susivynioti  į paklodę ir bėgti iš tų namų, kol motina už spintos smaginosi.

Sukrečia, kai randi be tėvų paliktus visiškai mažiukus vaikus nežinia kada valgiusius. Tuomet bėgi į parduotuvę nupirkti jiems ką nors valgyti.

Žudo žmonių abejingumas. Šiais laikais dar būna atvejų (ne vienkiemiuose, bet mieste, daugiabučiuose, kur gyvena daug žmonių), kad vaikai gyvena namuose, kurie apšnerkšti gyvūnų ir pačių tėvų išmatomis. Tie vaikai būna alkani, iš tolo smirdintys, jie net nežino kas yra švari patalynė. Jie bijo atsigulti ant tokios paklodės, kai švarią lovą jiems pasiūlai. Baisu pagalvoti ką jie mato, ką jie patiria. Kodėl to nepastebi kaimynai, kiti aplinkiniai žmonės?

–Be profesinių žinių, kokių asmeninių savybių reikia turėti vaiko teisių gynėjui?

–Būti emociškai stipriam ir empatiškam. Taip pat svarbu neteisti žmonių, nežiūrėti į juos iš aukšto. Niekada nėjau į šeimas ,,užsidėjusi skrybėlės‘‘, neturėjau išankstinės nuostatos, visada stengiausi prisitaikyti prie situacijos, išgirsti žmogų  ir kalbėtis su žmogum paprastai. Vaiko teisių gynėjui reikia būti žmogiškam, kantriam, drąsiam, ryžtingam priimant sprendimus, nebijančiam iššūkių.

–Dirbdama savo darbą tikriausiai turite siekių ir troškimų, kokie jie?

–Didžiausias troškimas, kad  vaikai turėtų mylinčius tėvus ir jaustųsi šeimoje mylimi. Tai yra pradžių pradžia.

–Ar jūsų darbas keičia jus pačią?

–Keičia. Visi pokyčiai sustiprina mane kaip asmenybę. Turiu nuolat augti, tobulėti, prisitaikyti prie pokyčių, įgyti daug žinių ir jas taikyti darbe.

–Kartais vis dar pasigirsta, kad Tarnybos darbuotojai yra vaikų atiminėtojai. Ar susidūrėte su tokiu požiūriu?

–Girdžiu tą nuomonę dėl tų vadinamų grobikų, bet manau žmonės kalba ir komentuoja iki tol, kol patys nesusiduria su mūsų darbu. Visada sakiau ir sakysiu – reikia  kalbėtis, aiškinti žmonėms. Vaiko teisių gynėjo tikslas yra padėti, o ne bausti ar kaip nors pakenkti šeimai.

Neseniai paskambino moteris, norėdama pranešti, kad bijo savo pirmokę dukrą leisti į mokyklą, nes ją užpuolė tos pačios mokyklos trečiokai. Pasakodama ji labai jaudinosi, prisipažino, kad jai taip rankos dreba, kad net telefono negali nulaikyti. Ji jaudinosi ne tik dėl įvykio su vaiku, bet ir dėl to, kad teko paskambinti į tarnybą. Išklausiau ją, paaiškinau, ką ji turi padaryti, ką mes darysime ir atsisveikinant nusiraminusi moteris padėkojo.

Būna atvejų, kai tėvai pasako: „Gaila, kad tik dabar ,,pakliuvome‘‘, o galėjome anksčiau pradėti gyventi kitokį gyvenimą ir tinkamai rūpintis vaikais“.


 

X